Pirmadienis, 26.06.2017, 17:44
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Gruodis » 6 » “…Migdantis, seilėtas, niekur nevedantis dvasinis tekstukas…” 2
17:12
“…Migdantis, seilėtas, niekur nevedantis dvasinis tekstukas…” 2

Taigi pratęskim pradėtą temą, apie dvasingumą ir kaip to galima pasiekti? Daugelis šiandiena sako sau, o tiksliau klauso “balso” savyje: “Kam man daryti kažkokias tai dvasines praktikas, meditacijas ir dar ką nors panašaus? Juk aš ir taip geras? Vaikštau į bažnyčią, padedu senutei, turiu šeimą ir tt., Vadinasi aš ir pakankamai dvasingas?” Kaip nebūtu keista, kai kam, bet tam, kad ką nors pasiekti ir gauti, reikia pridėti pastangų ir noro. Ir kada žmonės įvaldo bent jau elementarius dvasinius įgūdžius, jie tuo pačiu, įgauna nors kiek didesnį laisvės laipsnį, nuo to aktyvaus materialaus proto “vietininko” savyje, tai yra – nuo Gyvuliško prado. O tai atitinkamai, leidžia jiems nors truputį, nors šiek tiek susiliesti su dvasiniu pasauliu. Ir ko daugiau dar reikia žmogui, einančiam dvasiniu keliu? Manau jau nieko.

Ar jam dar reikia Dievo “egzistavimo” patvirtinimų, ar kokių nors to įrodymų? Kam? Juk jis pats tai mato, jaučia. Ar jam reikalinga kokia nors religija ir tarpininkai, kurioje pučia miglą, kad tik nuvesti į šalį? Kam? Nes tai  jau leidžia jam pačiam aiškiau atsirinkti Tiesos grūdus, išbarstytus bet kur materialiame pasaulyje. Ir tada tikrai jau nebelieka prasmės ginti primestų šablonų, nes jie paprasčiausiai patys nubyra, kaip  sausas smėlis, prasimušus bent vienam vidinės saulės spindulėliui. Bet tada, materija žinoma dar daugiau sukyla prieš jį patį, kartais net pažeidžiant savo tuos nepajudinamus fizikos dėsnius.

Šiai dienai, dėka to, kad žinios vėl buvo įneštos į pasaulį, jau dalis žmonių spėjo susiliesti su jomis, dalis to dėka net spėjo prajausti savo vidinį pasaulį. Kai kurie, atskleidė savyje tai, ką šiandiena žmonės priima kaip stebuklus. Bet sugebantiems tuo valdyti žmonėms, jie jau ir nebėra jokiais stebuklas, tik kasdienybė, paprastas gyvenimas, kuriame gali tai panaudoti dvasingumo kelyje.

Nors, kai kam šiame pasaulyje stebuklai dar labai daug ką reiškia ir tokių deja yra dauguma, kurie tiki tuo. Tačiau, dvasiniame pasaulyje tokie “stebuklai”, jie – niekas. Ir kai žmogus tikrai pradeda gyventi tuo tikru dvasiniu pasauliu, bet ne tuo primestu, tada tas niekas jam jau nieko ir nebereiškia. Viskas labai paprasta. Dvasiniame pasaulyje iš tikro nėra jokių stebuklų. Jų ten ir būti negali, kadangi būtent dvasinis pasaulis ir suplanuoja, sukuria visą materialų pasaulį. Visi tie “stebuklai”, tėra tik atitinkamas žinių ir sugebėjimų panaudojimo lygis. Todėl reikia ieškoti ir siekti, ne stebuklų gyvenime, o būtent žinių, plėsti savo akiratį, kad jame nebeliktų vietos stebuklams.

Tie reiškiniai, kuriuos, vadina “stebuklais”, pagal faktą, net savotiškai gali tapti ir papildomu išbandymu, tam kuris moka tuo naudotis, kadangi tampa didelė papildoma pagunda. O bet kokia pagunda visada nuveda nuo Tiesos esmės, nuo esminio dalykų supratimo.

Žmonės vis tik yra apdalinami galimybe kurti, o paprasčiau sakant, apdalinami atitinkama dvasine jėga. Tačiau tai įvyksta ne anksčiau, o tik tada, kada jie pagaliau atlieka savo galutinį ir paskutinį pasirinkimą. Kada jie jau tampa tikri Šviesos kariai, Dvasinio pasaulio kariais. Ir tada jie atstovauja Dvasinio pasaulio interesus šiame pasaulyje, tuo pačiu, padeda kitiems žmonėms įgyti bent jau mažiausią supratimą, kas iš tikro yra dvasinis pasaulis ir kas tai yra ta tikra dvasinė laisvė.

O kada žmonės leidžia sau, jog jų supratime, sąmonėje, dar atsiranda vietos kokiems nors stebuklams, pažeidžiantiems žinomus materialaus pasaulio fizikos dėsnius, tai tokioje vietoje, kaip taisyklė, iš karto pradės formuotis kultas.

Todėl, tai yra neleistina kelyje to, kas siekia tikro dvasingumo, nes tas kultas būtinai formuosis tik materialiu pagrindu, kaip ir bet kokia kita religija, sekta, ar dar kas nors panašaus, bandant visa tai paaiškinti tik nuo žmogiško proto pozicijos ir atsižvelgiant į Gyvuliško proto interesus, visiškai ignoruojant dvasinio pasaulio interesus. Juk ne kartą jau taip buvo istorijoje ir žmonės tai praėjo.

Laikas nuo laiko į šį pasaulį, yra atnešamos, atnaujinamos žinios. Bet vėlesni jų pasekėjai, pamatę tuos, taip vadinamus “stebuklus”, o tiksliau, atsiradusius papildomus sugebėjimus, įgytų žinių dėka, patys vėliau jau nebegali paaiškinti to, nes nebeturi žinių, išbarsto jas. Štai viso to jų “nesupratimo” pagrindu ir pradeda statytis, organizuoti savas religijas, arba dar ką nors, asmeninių interesų pagrindu.

Pats didžiausias stebuklas įvyksta tada, kada Asmenybė susilieja su Siela. Kada iš paprasto žmogaus atsiranda Angelas. Štai kur tikras ir pats didžiausias stebuklas.

 O į bažnyčias žmonės dažniausia eina, kad gauti ten kokį nors konkretų rezultatą iš to. Pavyzdžiui tam, kad išsivaduoti, nuo taip vadinamų “demonų”, arba dar ko nors, tik visiškai ne dėl Sielos išlaisvinimo. Tačiau, iš tikro, jie net nenori nuo jo išsivaduoti, kadangi tas vidinis demonas, pats juos tena ir atvaro. Ir kaip tas jų vidinis demonas gali kovoti pats su savimi tada? Juk visi tie demonai pirmiausia yra žmogaus viduje. Bet bažnyčia palaiko tokią žmonių iliuziją, dėl jų nežinojimo ir teikdama tokias savotiškas išvarymo “paslaugas”, dar užsidirba sau nemažą autoritetą tuo.

Daugelis tikinčiųjų įsivaizduoja, jog bažnyčia yra, kaip dvasinis instrumentas, egzistuojantis materialiame pasaulyje. Jiems tai yra kaip savotiška Dievo pasaulio “atstovybė” žemėje. Vadinasi ji turi ir gali išvaryti ne tik demonus ir išgydyti žmones, bet ir žymiai daugiau? Paprasčiau sakant, ji turėtų įtakoti į visa tai, kas yra žemiška. Ir tokia sukurta išorinė iliuzija tampa labai viliotina žmonėms. Kodėl ir kokiems žmonėms ji tampa viliotina?  Pirmiausia, tiems žmonėms, kurie dažnai savyje klausosi ne to balso ir jam nuolankiai paklūsta. Paprasčiau sakant, siekiantiems tik stebuklų išorėje, bet ne Dievo paieškos savo viduje, nes taip jiems paprasčiau ir patogiau, būti kaip dauguma, “kaip visi”. Viskas paprasta, kaip visada.

O kunigai dar ir specialiai susikuria sau tokius “darbštuolių” autoritetus, užsidėjus visiško rimtumo kaukę, praveda tokius ritualus. Kada prie žmonių, jie atsieit “išvaro velnią” ir žmonės tipo tai “mato”, galvoja, vadinasi jėga pas juos gal ir yra? Vadinasi įvyksta kokia tai “paslaptis”, koks tai “stebuklas”? Ir vėl mes grįžtame prie to paties, kad stebuklai, yra ne kas kita, o tik paprasčiausia eilinė pagunda, nuo materialaus proto sistemos.

Iš tikrųjų, ar įmanoma žodžiu, ar kokiu nors fiziniu veiksmu, išvaryti dvasią iš kito žmogaus? Neįmanoma. Jokiu žodžiu nenugalėsi dvasios. Dvasią gali nugalėti tik kita, žymiai stipresnė dvasia. Štai ir viskas.

Daugelis sako, kad velnias susilygina save su Viešpačiu Dievu, kad jis beveik lygus Jam. Visa tai žinoma kvailystės ir eilinis baimės provokavimas, nuo tos pačios sistemos. Materijos pasaulis, su visomis savo demoniškomis jėgomis, kokios jos bebūtų ir kiek jų bebūtų, visuose jų pasireiškimuose, tai tėra tik – niekas, tiesiogine ta žodžio prasme, palyginus jį su dvasinio pasaulio begalybe. Ir kaip tas niekas gali paveikti Dievo pasaulį? Žinoma niekaip. Tačiau, šioje mūsų dabartinio fizinio egzistavimo sferoje, sakant paprasčiau, šioje trimatėje erdvėje, tos jėgos yra net ir reikalingos. Pirmiausia, jos reikalingos tam, kad žmogus sąmoningai galėtų pasirinkti ir pasirinktų dvasinį kelią. Jos reikalingos, kaip alternatyva pasirinkimui.

Arba žmogus, be prasmės, šiaip sau sudegina visą savo gyvenimą, pastoviai tenkinant tik savo geidulius ir iliuzinius norus, sukuria iš savęs nesubrendusį, nepilnavertį vaisių, krentantį į bedugnę. Arba žmogus, vieno gyvenimo eigoje, gali pilnai sunokti ir tokiu atveju išeina į tą Dievišką pasaulį, kaip lygus ir vertas Jo, kaip naujas Angelas. Štai tame ir yra visa šito negatyvo buvimo prasmė.

Jeigu į visus tuos velnio išvarymo dalykus žvilgteli iš tikrų dvasinių žinių pozicijos, tai šioje vietoje kyla kitas klausimas. Ar žmogus, koks jis nebūtų, kokį dvasinį rangą beturėtų žemėje, gali išvaryti Gyvulišką pradą iš kito žmogaus? Kol asmenybė nesusijungia su Siela, arba nepalieka šio materialaus pasaulio, tai iki pat paskutinio atodūsio, ji bus atakuojama Gyvuliško prado, kadangi kūnas, protas ir visa kita, tame tarpe ir žmogaus smegenys, tai yra ne kas kita, o materialumas, tai yra – Gyvuliško proto veikimo sfera.

O Asmenybė ir Siela?  Siela, iš vis nepriklauso šiam pasauliui, bet Asmenybė turi pasirinkimo laisvę, kokiam pasauliui priklausyti. Štai kame viso to prasmė. Nuo įėjusio išorinio kokio tai demono, žinoma atsikratyti galima, bet atsikratyti nuo visos tos savo  konstrukcijos dalies, kuri ir sudaro tuos demonus – neįmanoma. Gyvuliškas pradas, jis buvo ir bus žmoguje, jis niekur niekada nedings, kol žmogus gyvas.

Fizinis kūnas niekada nepriklausė ir nepriklausys dvasiniam pasauliui. Jis negali priklausyti, nors jo ir sukurtas. Tada gaunasi, kad ir velnias sukurtas dvasinio pasaulio? Argi ne taip?

Velnias yra dvasia, kuri atlieka savo konkretų darbą. Tačiau, tik pats žmogus pasirenka paklusti jam, ar ne. Juk pagundoms pasidavusi asmenybė, kaip tik pati ir atveria tuos savo vidinius vartus ne dvasiniam pasauliui, o būtent blogio jėgai, tegul ir nematomai. Kada žmogus ko nors nori, ar tai būtų nauja mašina, ar tai dar kas nors, nesvarbu, jis juk taip pat nemato to savo noro? Tačiau jis, tai yra tas noras – valdo jį. Žmogus vadovaujasi tuo noru, o tai ir atveria vartus velniui jame.

Daugelis kartais sako: “Aš viską atiduočiau už tai, kad gauti tą ir tą”. Žmogus net nesusimasto, ką jis iš tikro atiduotų, kad gauti tos materijos. Ką reiškia viską? Tikram žmogui, viskas reiškia ne ką kitą, o būtent – savo išsigelbėjimą, kas svarbiausia. Ir kada jis šiaip sau tai sako, pažada tai atiduoti, savo iliuzinio noro viršūnėje, jis žinoma, galutiniame rezultate gali ir gauti tą mašiną, ar dar ką nors, bet nuo to, kam jis ir atiduos viską, kieno sfera ir yra materija....Tačiau viskas, kuo žmogus manąs valdantis šiame pasaulyje, tėra tik iliuzija, kad ir ta pati mašina, kurią jis irgi kada nors atiduos, kartu su viskuo kas čia esama. Negalima pilnai valdyti tuo, kas tik laikina, kad ir kas tai bebūtų.

O ar galima nugalėti priešą, kurio tu visiškai nežinai? Ne, nes tai, nuo pradžios jau pasmerktas tavo pralaimėjimas. Kovoti su tuo, ko nežinai, visiškai nepažįsti, tai tas pats, kas iš karto pralaimėti. Na o šventikai dažniausiai vadovaujasi būtent tik paprastomis, banaliomis Gyvuliškam protui priimtinomis tiesomis: “Jei bažnyčia su mumis, vadinasi ir Dievas su mumis.”  Gal būt dalis iš jų kruopščiai ir sąžiningai skaito maldas parapijiečiams, praveda atitinkamas religines apeigas, atlieka tarnystes. Bet žmonės, kurie kreipiasi pagalbos pas juos, praktiškai taip jos ir negauna. Su laiku, jie susitaiko su tuo, kad negavo pagalbos, arba taip ir miršta belaukdami, tačiau joks velnias iš jų taip ir nėra išvaromas.

Šioje vietoje palieskime subasmenybes. Kada vienokiu ar kitokiu būdu įvyksta žmogaus sudedamosios dalies, tai yra, subasmenybės (energetinės-informacinės substancijos) aktyvacija, ji žinoma įtakos į Asmenybę. Žmogus savo viduje ir pradeda girdėti svetimus balsus, ar plūsta nenorimos mintys galvoje, bet dažniausia jis visa tai “nurašo”, taip vadinamam, velnio apsėdimui.

Tačiau tai tik banalūs dalykai, paprasta fizika ir daugiau nieko. Kas tai yra mūsų užvadinta subasmenybė – energetinė-informacinė substancija. O kas tai yra Asmenybė? Tas pats, tik dar ji visada turinti pasirinkimo laisvę. Tačiau subasmenybė, turinti atitinkamą jėgą, gali įtakoti į Asmenybę. Tačiau, ar galima tą subasmenybę išvaryti iš žmogaus?  Žinoma neįmanoma. Juk tai vis tik pačio žmogaus sudedamoji dalis, nematomos jo energetinės konstrukcijos dalis. Atsikratyti kaip nors to – nerealu. Todėl visi tie, taip vadinami, įvairūs egzocistai, bandantys atlikti “išvarymus”, patiria nesėkmes. Jei būsime sąžiningi patiems sau, praktiškai tai ir pastebime daugelyje atvejų. O kai kuriais atvejais, kada jiems atsieit “pasiseka”, tai pas tokį žmogų, viso labo būna tik psichosomatinis išsiderinimas, sutrikimas. Ir toks žmogus, norėdamas nusiimti atsakomybę, nuo pačio savęs, už savo tą abuojumą, nuosavo organizmo atžvilgiu, visa tai nurašo apsėdimui. Kitaip sakant, randa atpirkimo ožį “išorėje”. Tokiu atveju žinoma, koks nors kunigas paskaito jam maldas, tuo momentu žmogus aprimo ir jam lengviau pasidaro. Gal tik tiek ir tereikėjo, skirti daugiau dėmesio, kuris paglosto jo pačio savimeilę. Kai šventikas, o dar geriau, ištisa jų grupė, atliko kokį nors ritualą, pasirūpino juo, žmogui to tik trūko, elementaraus dėmesio. Tai prie ko čia tada sakykit velniai ir egzocizmas?

Taip pat, vis kyla daugiau įvairių klausimų ir apie taip vadinamą “psi” ginklą, jo poveikį. Šie klausimai yra per daug stipriai išpūsti. Žmonės iš musės padarė dramblį. Lygiai taip pat, kaip ir su velnio apsėdimu, kai bandoma atsikratyti atsakomybės, ieškant išorės priežasčių. Eilinis materialaus proto triukas, kad žmogus ieškotų priežasčių išorėje, bet tik ne savyje, kad tik nedirbtu su savimi.

Šiuolaikinės technologijos lygis neleidžia sukurti tokį ginklą, kuris leistų manipuliuoti žmonių sąmone. Tai šiandiena yra neįmanoma. Žinoma, technologijų pagalba galima iššaukti pas žmogų kai kurias būsenas: mieguistumą, skausmo, kančios jausmą, iššaukti baimę. Štai ir viskas. Bet per atstumą paveikti žmogaus sąmonę taip, kad ji pavyzdžiui, nueitų kažkur ir ką nors užmuštų, arba už ką nors balsuotų, konkrečiai už kokį nors lyderį – neįmanoma. Kodėl? Todėl, sakysime taip, jog ne tokiomis energijomis manipuliuoja šiuolaikinis mokslas. Ir ačiu Dievui, kol kas tai žmonėms dar nepasiekiama ir nebus pasiekiama artimiausiu metu. O tai, kas veikia šiandiena, tėra tik įvairios vibracinės dažninės charakteristikos, į smegenų neuronus ir į visa kita. Tai tik dirbtinas jų sužadinimas, arba atvirkščiai – sužadinimo nuslopinimas ir viskas. Taip, nuo to žmonės gali tapti apatiškais ir paprasčiausiai mažiau skirti dėmesio atitinkamiems įvykiams. Tai yra realu ir šiandiena tikrai kartais veikia. Arba net atvirkščiai, iššaukia agresiją žmonių grupėse. Bet kas susipažinęs su tikromis dvasinėmis žiniomis, arba tiems, kurie rimčiau užsiminėjo dvasiniu savęs vystymu, suprantama ir žinoma, kad žmogaus energetinė konstrukcija turi atitinkamas jautrias zonas, kurios lengvai sužadinamos ir gali sukelti žmoguje agresiją, ar dar ką nors panašaus. Šiuolaikinėmis technologijomis veikiant tas sritis, galima iššaukti žmoguje atitinkamą jo pasireiškimą. Tai tikrai yra įmanoma ir prieinama žmonėms, bet iššaukti žmoguje, svetimą balsą, ar mintį – tai tikrai nerealu. “Psi” ginklo pagalba priversi žmogų kažką tai atlikti – tai nerealu. Pati Gyvuliško proto sistema neduos žmogui tokios valdžios, tokios jėgos. Nes tuo naudojasi ji pati. Juk į žmogaus galvą ateinančios mintys ir yra nuo pačio baisiausio ginklo, koks tik gali būti – nuo Gyvuliško proto sistemos. Jos ir priverčia žmogų atlikti aibę klaidų, atlikti neteisingus pasirinkimus.

Pats baisiausias ginklas žmogui – pats žmogus. Blogesnio nesugalvosi. Kam žmogui reikalingi priešai, jei šiandiena dažniausiai jis pats sau didžiausias priešas? Piktesnio priešo jam ir nebereikia.

Ką galima patarti tokiu atveju žmogui, tolimam nuo dvasinio kelio? Būti visada gerose pozityviose mintyse – tai paprasčiausia. Kada bet kuris paprastas žmogus, esantis pozityve dar galvos, ar stengsis bent jau galvoti plačiau, nei yra visas šis pasaulis, tai jis – jau dalinai apsisaugojęs.

O jei žmogus iš tikro užsiima dvasiniu savęs tobulinimu, dvasine paieška, jei jis tam panaudoja tikras žinias, o ne tik materijos kūrybos vaisius, atlieka atitinkamas dvasines praktikas, tai jam nieko grėsti ir negali. Juk viskas, kas yra materialu, turi valdžia tik materijai. O žmogus, jai jis tampa tikru Žmogumi – tampa žymiai daugiau nei materija.

Jei kas nors abejoja tuo, kad mintys yra ne jo, tegul pabando sustabdyti jas. Tegul pabando išsirinkti tik tas mintis, kurios jam patinka, ar pagalvoti ką nors savarankiškai. Ir štai čia viskas atsistos jums į savo vietas.

Žmogui, kuris paieškoje, kuris nori iš tikro tai išsiaiškinti, tokia knyga, kaip Allat Ra – rimtas įrankis, pažinimui ir vystymuisi. Tai pirmapradės Tiesos šaltinis, žinios, kurios, kaip minimum, duoda kryptį į išsigelbėjimo kelią. O jei žmogus iš tikro to siekia – tai ir raktas, nuo tų Vartų, kurie kol kas dar užverti daugumai.

Ir vėlgi, tai yra Žinios –  bet ne religija. Tai praktikos, kurias reikia įsisavinti, išmokti, kuriomis reikia užsiiminėti. Tai yra, reikia pridėti savo pastangų tam, kad kažką tai pažinti. O nepridėję pastangų, mes nieko ir negausime. Negali taip būti, kad už minimumą veiksmų, gautume maksimalų apdovanojimą. Toks jau yra šis pasaulis ir išsiveržti iš jo, galima taip pat, tik pagal jo paties galiojančius dėsnius.

Gyvuliško proto sistema labai paprasta ir labai šabloniška. Tik žmonės dažniausia vienas nuo kito slepia viską, kas vyksta jų viduje, bijant tų pačių psichiatrų, ar draugų nuomonės. Jie dažniausiai nutyli, kad patys su savimi kalba, nutyli savo matymus, nutyli tuos pačius “nepadorius” norus, kurie pas juos atsiranda. Bet visa tai yra labai šabloniška. Daugumoje, pas visus vyksta vienas ir tas pats. Toli niekur nereikia eiti, pažvelkite į savo draugus, petis į petį einančius su jumis dvasiniu keliu, paklauskite jų. Juk pas visus vienas ir tas pats. Viskas šabloniška. Visos manipuliacijos, kuriomis gyvuliškas protas valdo žmones, jos – identiškos. Ar tai bus žmogus, gyvenantis Japonijoje, Prancūzijoje ar Lietuvoje, nėra skirtumo. Absoliučiai viskas identiška. Tai atitinkama programą, kaip kompiuteryje, taip ir čia – programos, kurios pastoviai atakuoja, pastoviai realizuojasi. Bet, kada žmogus pradeda savo “išsivadavimą”, tos programos vis sudėtingėja ir Gyvuliškas protas pasireiškia žymiai stipriau. Į tai reiktų žmogui atsižvelgti.

Kas labiausiai stabdo žmogų savo dvasiniame vystymesi?  Tinginystė ir baimės. Kartu su tikromis žiniomis, žmogui yra suteikiamas šansas, o jis tai dažnai atideda “rytdienai”, bet rytojaus gali ir nebūti? Baimė pakeisti savo gyvenimą, arba kaip ją dar vadina, gyvenimo baimė, dažnai nustumia žmones į alkoholizmą, narkomaniją, darboholizmą ir panašiai, bandant pabėgti nuo gyvenimo, nuo atsakomybės. Taip pat, kyla baimė ką nors prarasti, kas jau susidėliota. Bet prarasti ką, šiuo atveju?  Prarasti tai, kuo iš tikro nevaldai, arba kitaip sakant, baimė prarasti savo laikinas iliuzijas? Taip žmogus pats save apgaudinėja, nors iš tikro, jis nieko nepraranda.

Tokia baimė gimsta iš nežinojimo ir iš kitos atsirandančios baimės įgyti tokias žinias. Juk kai žmonėms yra siūlomos žinios, jie dažnai net stojasi piestu prieš jas, kad tik jos nesuardytų, nesudrumstų to, kas pas juos jau suformuota per metų metus. Ir taip jie atstumia bet kokius tikrų žinių šaltinius, pasiliekant jau suformuotuose šablonuose, kurie dažniausiai tenkina tik materialų protą. Taip buvo visada, per amžių amžius. Todėl įvairūs pranašai, nešdami savo žinias, dažnai kentėjo nuo to, ir tokių pavyzdžių pilna istorijoje.

Bet kas už viso to stovi? Baikštumas ir žmogaus nenoras ką nors keisti. Žmonės bijo pažinti daugiau, nes jų gyvenimas gali pasikeisti. Tačiau, iš tikro, žmonės paprasčiausiai nesupranta, kas tokiu momentu juos valdo ir kieno mintims jie paklūsta? Na o valdo juos tada – materialaus proto sistema, visada neigianti visa tai, be išimties, kas gali leisti žmogui ištrūkti iš jos valdžios. Vėl viskas paprasta. Kaip ir kiekvienas geras šeimininkas visada pririša savo ožką, taip ir Gyvuliškas protas visada pririša žmogų, savo iliuzijomis ir visokiais klystkeliais, kuriais niekur ir nenueisi.

Palyginus su tais tolimais pranašų laikais, šiandiena situacija dar blogesnė. Galima sakyti ji beveik kritinė. Kodėl? Todėl, kad materialus protas įgavo galybę ir jėgą. Žinoma, šios dienos žmonėms yra žymiai paprasčiau įgyti žinias, bet už tai žymiai sunkiau jomis pasinaudoti.

Labai daug kas šiandiena žmogų supa. Įvairūs informacijos šaltiniai, per kuriuos materialus protas manipuliuoja ir valdo: TV, spauda, internetas ir visa kita. Bet tai yra ne kas kita, o būtent tik papildomi įtakos būdai, papildomos nuorodos, nuo materialaus proto sistemos. Tai ne kas kita, tik papildoma įranga, iššaukianti kokį nors eilinį žmogaus materialų norą.

Juk anksčiau, pas žmogų buvo matomas tik kaimynas, į kurį žmogus žiūrėjo ir gal būt sau norėjo tokios pat karvės, arba tokios pat ožkos, kaip pas kaimyną. Tai šiandiena, per TV ir kitas informacines priemones, žmogui peršama tai, kas jam dar ilgai nebus reikalinga, o gal ir visai nereikalinga. Juk tai ir yra ne kas kitą, o pastovus poveikis į jo tą nepasotinamą “noriu”. Pastoviai rodomi šablonai ir nuorodos, kaip jam reikia gyventi, ko jis turi siekti, kuo būti ir tt. Žmogui šiandiena žymiai sunkiau išsiveržti, pastoviai  esant po tokiu galingu informacijos srautu. Bet iš kitos pusės, viskas ir paprasta. Žmogus, koks buvo paskendęs materijoje, toks ir liko, kaip tada, taip ir dabar. Jei jis iš tikro turi tikrą norą įgyti laisvę, tai jo tada niekas jau nesulaikys. Jei asmenybė pasirenka tarnystę Dievui, materija čia jau tampa visiškai bejėgė.

Tose šiuolaikinėse informacijos priemonėse, taip pat slypi ir tos sistemos silpnybė. Kadangi, tuos pačius instrumentus, galime panaudoti ir tam, kad tą sistemą griauti, išsivaduoti iš jos. Jeigu, pavyzdžiui anksčiau, tam pačiam žinių pranašui, reikėdavo bendrauti su žmonėmis individualiai ir tam buvo prarandama labai daug laiko, vykdavo aibė informacijos iškraipymų perdavimo metu, tai šiandiena galima lengvai atspausdinti knygą, švarioje žinių išraiškoje, platinti ją per internetą visiems norintiems ir tt.

O štai, ar žmogus paklausys, ar nepaklausys viso to, ar pamatys jis savyje savo Sielą? Ar norės jis priimti tokias žinias, kurios priverčia jį dirbti su savimi? Čia jau kitas klausimas ir kiekvienos asmenybės laisvas pasirinkimas. Taigi, mielieji "ne profanai" religijose, leiskite ir mums pasirinkti, kaip pasirinkote jūs. Juk niekas jūsų neverčia skaityti, jei to nesirenkate, jei visa tai jus nervina. Tik kam jūs bandote taip įkyriai kišti savo įsitikinimus, kam spjaudytis, atėjus į svečius? Aš suprantu, kad nekontroliuojat to žvėries, kuris trokšta sudraskyti bet kurį, kas nors truputi kalba apie jo mirtį. Bet juk niekas iš čia esančių, nelenda į religinius puslapius ir neaploja ten visų, kad jie ne ten eina, ar ne to ieško. Verta susimąstyti  šioje vietoje, ar ne?

Žinoma, jei tokios asmenybė yra pilnai Gyvuliško proto vergijoje,  jos to tikrai nepriims, nes šiuo momentu kovą pilnai pralaimi tam demonui. Tai gal net rašau ne jiems,o tiems, kurie iš tokio pavyzdžio gaus pamoką. Tokie žmonės netgi gali įsižeisti: “Ką? Aš vergijoje? Kokioje vergijoje? Apie ką jūs čia kalbat? Juk aš visiškai laisvas. Ką noriu tą ir darau. Noriu nusiperku vieną alaus bambalį, noriu – du. Noriu einu į bažnyčią, noriu “aukoju”, noriu – ne.” Tai jau ir yra pilno užsikrėtimo, visiškos materialaus proto sistemos kontrolės požymis ir tokiu atveju jiems ką nors paaiškinti beprasmiška, lieka tik laukti.

Bet iš kitos pusės, tiems, kas jaučia, kas siekia tikro dvasingumo, tos informacijos priemonės šiandiena, leidžia dar paprasčiau prieiti ir priimti tas Tikras Žinias. Per tokį trumpą laiką, kiek daug žmonių vis tik perskaito pateiktą dvasinę informaciją, kad ir tą pačią Allat Ra knygą, pakanka pažvelgi į skaičius, po straipsniais. Ir šiai dienai tamsa žemėje nors truputį pradeda sklaidytis. Kodėl? Todėl, kad joje atsiranda tokios mažos žvaigždutės tamsoje – tai jūs, brangieji draugai skaitytojai. Ir tai jau yra gerai. Tad sužibėkite dar ryškiau, uždekite ir kitas žvaigždutes, tuo jūs padėsite ne tik sau daugiau, bet ir visiems... viliuosi tuo.

Kas tokie Geliarai klausia? Pirmiausia, tai tie, kurie yra kaip atsvaras Gyvuliško proto sistemai. Jie pradžioje susiformavo, būtent kaip žmonės, saugantys žinias, pasiekę daug ko dvasiniame plane, bet neišėję iš šio materialaus pasaulio. Pasilikę čia tam, kad realiai atsverti blogio pasaulį, tą pasaulį, kuris riboja žmogaus galimybes. Pagrindinis jų tikslas – duoti žmogiškai asmenybei nors mažiausią laisvę tam, kad ji galėtų atlikti savo laisvą pasirinkimą, kad ji galėtų pasiekti pažinimo ir išsigelbėjimo, jei žinoma tai pasirinks.

Geliariškumas, kaip toks, pagal faktą, ima savo pradžią nuo pačių seniausių laikų. Tai egzistuoja nuo tų laikų, kai tik žmonių visuomenėje atsirado pirmieji Žyniai, kai tik atsirado pirmieji politikai. Tada, su jais kartu atsirado ir Geliarai. Tai yra, atsirado kita jėga, kuri priešpastatyta blogio jėgai, atsverianti ją. Tai absoliučiai reali jėga, nematomam, bet piktam pasauliui atsverti. Piktam pasauliui ta prasme, jog jis kaip tik ir slopina žmogaus pasirinkimo laisvę, kuris gundo žmogų savo pagundomis, įvairiomis iliuzijomis. Nes kai tik atsirado religinių šventikų sistema, atsirado kasta ir valdžia, toks valdžios supratimas, tai yra, kai tik atsirado tie, kurie yra šiuolaikinių politikų užuomazgos, kurie skirstė žmones ir jiems vadovavo, kada atsirado vadai gentyse, tada atsirado ir jie - Geliarai.

Politikai ir Žyniai visą valdžios apdangalą palaipsniui pradėjo tempti tik ant savęs, atimant jį iš liaudies. Priverčiant liaudį klausytis tik jų, paklusti jiems ir nuolankiai tarnauti.

Ir ką gi jie pirmiausia pradėjo daryti dėl to? Žinoma, kad kurti sąlygas tam, jog žmonės įkristų į iliuzijas ir visada jose toliau išliktų. Jie iškreipė pirmaprades žinias, pradėjo jas slėpti, dėti joms paslapties, ar visiško slaptumo spaudą. O žmonėms, vietoje žinių, pateikė tik paviršutinę, išorinę atributiką, nuo tų žinių. Tai grynas banalus veidmainiavimas ir teatrališkumas žmonių atžvilgiu. Ir štai būtent tas, grubiai įėję į pasaulį teatrališkumas ir yra išsaugomas iki šiol. Visa tai, kas išoriška, šiandiena ir pakeitė tą Vidinį, kas turėjo būti prieinama kiekvienam žmogui.

Taigi, ką mes šiandiena bematome, tuose taip vadinamuose “Dievo namuose”? Mes tik ir matome įvairias religines eisenas, įvairias tarnystes, apeigas, relikvijas ir tt. Tai jau tapo žmogui beveik tas pats, kas nueiti į teatrą ar kino filmą. Bet juk žmonės ten eina vis tik ieškoti dvasingumo, eina kaip į Dievo namus?

Žmonės eina į tas tarnystes tam, kad įgyti kokį nors išsigelbėjimą, kokį tai įkvėpimą dvasingumui. Taip, mes kartais ten gauname tą įkvėpimą. Bet jis yra visiškai tuščias, nes mes patys nesikeičiame išeinant iš ten. Tai kokia tada tame prasmė? Juk žinių taip ir negauname? Negauname atsakymų į tai, kaip galima save išgelbėti, kaip reikia su pačiu savimi dirbti, kaip priešintis tai Gyvuliškai sistemai, kaip apsiginti nuo to ir tt.

Daug kas nuo žmonių akių yra nuslėpta ir taip yra praktiškai visur, visame pasaulyje, visose religijose be išimties. Nėra tarp jų nei geresnių, nei blogesnių, nes tikslas pas jas yra vienas ir tas pats, nuvesti žmogų nuo tikrų žinių į niekur. Kažkas iš tų žinių yra pridengiama įvairiomis išorinėmis tarnystėmis, kažkas įvairių religinių organizacijų vidiniais apribojimais. O kai kas, yra visiškai padengta tokia paslaptimi, kad žmonės apie tai jau net neįtaria, o jei ir išgirsta, tai jau nebetiki, nes nebemoka girdėti vidinio balso, kuris pilnai užgožiamas šablonais.

Bet grįžkime prie Geliarų. Geliariškumas egzistuoja įvairių lygių. Pats paprasčiausias žinių nešimas žmonėms, pats paprasčiausias banalus savęs priešpastatymas materialiame pasaulyje, populiarinant tikras Žinias, tai jau ir bus viena iš Geliariškumo formų, kurią gali įgyti bet kuris norintis žmogus.

Taip, ji gal ir pati pirmutinė. Taip, gal būt ji pati paprasčiausia. Tačiau, tokie žmonės pirmiausia patys geriau pradeda jausti tą Tiesą, jie ją supranta ir daugina. Patys pradeda daugiau gilintis į tai, nors gal dar ne visada moka deramai visko išaiškinti, bet jie stengiasi, bando apie tai papasakoti kitiems žmonėms ir visa tai daro tik dėl to, kad to blogio pasaulyje, taptų nors truputį mažiau. Kad nors vienu lašeliu gėrio taptų daugiau ir tai jau irgi yra viena iš Geliariškumo formų.

Žinoma, yra ir kiti Geliariškumo lygiai. Paimkime, kad ir trečią Geliariškumo lygį. Trečiam lygiui priskiriami tokie žmonės, kurie – įvaldę rimtas žinias, apie tikrą šio pasaulio sandarą, jo nematomą struktūrą, žino ir tai, kas nuslėpta nuo paprastų žmonių akių.

Ir tokie atsirandantys žmonių sugebėjimai, kuriuos yra įvaldę trečio lygio Geliarai, buvo tiriami per daugelį amžių. Tiriama net valstybių lygyje, bet deja, tik su vieninteliu tikslu – dar daugiau sustiprinti savo valdžią, tai yra, valdžią šiame materialiame pasaulyje. Visa tai  ir toliau studijuojama, tiriama.

Juk daugelis girdėjo, tokias šiandiena populiarias temas, kaip sliperiai ir panašius specialius slaptus padalinius įvairių valstybių struktūrose. Netgi palyginus tokioje materialistinėje Sovietų Sąjungoje, tam suteikdavo nemažai dėmesio, tyrinėjo tokius dalykus. Tam tikslui, buvo sukurti ištisi uždaro tipo institutai, kur buvo tiriama įvairūs, taip vadinami, paronormalūs sugebėjimai. Bandymai, žinoma buvo gana primityvūs, nes juos ir vyliojo tik vienintelė – slaptos valdžios galimybė. Sakysime taip, viliojo slaptas poveikis į kitą žmogiškos giminės atstovą, tik su vieninteliu tikslu, ką nors jam liepti atlikti.

Tame lygyje viskas ir teliko. Juk niekas nesiekė pavyzdžiui, daugiau pažinti dvasinį pasaulį. Tai visada stebino tuos žmones, kurie ėjo tikru dvasingumo keliu. Tam tikslui, Sovietų laikais, net buvo sukurtas toks visiškai uždaro tipo projektas. Nors daugelis to projekto dalyvių po to sumokėjo gyvybėmis, kada projektas buvo uždaromas, bet dabar,bent jau kalbėti apie tai galima, nes ta slaptumo aureolė dalinai nukrito. Visa tai organizavo žmogus, pakankamai doras, kuris matydamas savo šalies griovimą, iš Gyvuliško proto sistemos pusės, visaip bandė tai sustabdyti ir performuoti. Savo šalies valdymo metu, ji ir buvo sukūręs, sakysime taip, vieną iš krypčių, kuri tada buvo ušslaptinta. Tam reikalui buvo įtraukti ir vaikai. Tai yra, surinki gabūs vaikai, iš visų šalies kampelių, turintys kokių nors ypatingų, paronormalių sugebėjimų. Izoliuotai nuo visuomenės, jie buvo specialiai apmokomi ir ruošiami, savo planams dėl valdžios įgyvendinti. Ir viskas, kas prieš tai buvo sukaupta, visos žinios ta linkme, viskas kas įdirbta, buvo panaudota būtent ten, tos grupės paruošimui.

Bet vietoje to, kad sukurti materialią jėgą, priešpastatytą kitai jėgai materialiame pasaulyje, gavosi viskas atvirkščiai. Buvo bandoma sukurti žmonių grupę, kuri slapta galėtu įtakoti į kitus, bet vėl gi, į ką turėjo įtakoti? Į Gyvuliško proto sistemą. Tam ir buvo kuriama nauja, atskira materiali sistema, kovoje už valdžią materialiame pasaulyje.

Tačiau, vietoje to, kad sukurti tokią grupę, pilnai paklūstančią materialaus proto įstatymams, vieno atitinkamo momento, arba sakysime taip, aplinkybės dėka, grupė pradėjo dirbti dvasinio pasaulio pusėje ir visa tai įnešė žymių pasikeitimų organizatorių planuose.

Ta grupė dirbo gerai ir tada, savo laiku, atliko daug gero šalies žmonėms. Todėl, kada iš šalies valdžios nuėmė žmogų, kuris visa tai organizavo ir buvo tokie rimti jos narių gujimai. Smulkiau nebesigilinsim, nes tai jau nesvarbu.

Tačiau tai tik eilinį kart parodo, kokios vis tik buvo tam skiriamos lėšos, net ir tokioje totalitarinėje, materialios ideologijos valstybėje, kai Sovietų Sąjunga. Juk dvasingumas joje buvo visiškai neigiamas, nepripažįstamas, kaip ir visa kita, kas nematoma ir neapčiuopiama, nes pati šalies ideologija buvo grynai materialistinė. Bet ir prie tokių sąlygų, vis tiek, nors ir tik iš mokslo pozicijos, ėjo slaptas domėjimasis tuo. Tai buvo tiriama pakankamai rimtai ir giliai. Daugelyje šalių, taip pat ir šiandiena tiriamas tas nematomas pasaulis, bandoma juo net manipuliuoti. Tai žinoma yra visiškai juokinga, bet vis tik, kaip faktas tai vyksta.

Kas tai yra ekstrasensoriniai sugebėjimai, kuo valdo ir trečio laipsnio pradedantis Geliaras? Tai tokie sugebėjimai ir išsiplėtusios galimybės, kurios padeda jam efektyviai pastatyti save tokiems blogio atstovams žemėje, kaip Kandukai, Lembojai ir kitam tokio lygio negatyvui.  Trečio lygio Geliarai yra puikiai įvaldę visa tai, kas šiandiena vadinama ekstrasensoriniais, arba paronormaliais sugebėjimais. Bet jiems tai tėra tik pirmas apmokymo laipsnis, pirmas etapas į Geliariškumo aukštumas.

Tačiau, jie net dviem, o gal ir trimis galvomis aukščiau,  tai yra, lenkia visus tuos, ką liaudyje priimta šiandiena vadinti šventaisiais. Kodėl? Juk iš tikro, sakysime taip, šventojo kelias – egoisto kelias, silpnesnio žmogaus kelias. Nors iš kitos pusės, jis yra žymiai stipresnis, daug pažengęs į dvasingumą, palyginus su kitais žmones. Kodėl?

Todėl, kad toks dvasingas žmogus, kaip šventasis, jau yra pastoviame kontakte su Dievo pasauliu. Žinoma, mes čia kalbame tik apie tikruosius šventuosius, ne apie kokius nors popiežius, ne apie tuos, kuriems toks titulas yra priskiriamas, suteikiamas už nuopelnus kokiai nors religijai, ar valstybei, nuo materialaus proto sistemos. Ir pastarųjų deja šiandiena vienam tikram šventajam, tenka dešimtimis, o gal ir šimtais, tokių netikrų.

Taigi, toks tikrasis šventasis pastoviai ieško Dievo. Kad ir vienas, kar ir tik savo giluminiame ieškojime, bet jis vis tik, suranda tuos takelius, kurie atveda jį į Dievo pasaulį. Jis iš įvairių šaltinių surenka tas mažytes dalelytes, tuos trupinius, žinių grūdelius, tame tarpe ir iš įvairių religijų. Galima sakyti, jog jis iš pilno pelų maišo kruopščiai išrenka juos tik vienetais tam, kad sudėliojus juos pažinti, pajausti, susijungti su dvasiniu pasauliu. Ir žinoma, tikrojo šventojo kelias paprastam žmogui labai daug ką reiškia, pirmiausia kaip užkrečiantis pavyzdys. Ir toks “užsikrėtęs” žmogus, nors šiek tiek pasiekęs tikro dvasingumo – keičiasi, o jei keičiasi jis pats, tai keičia ir tie, kurie aplink.

Geliarai visa tą tikrą dvasingumą pažįsta ne tik žodžiais, ne tik žino teoriškai, kaip tai pasiekti, bet ir realybėje panaudoja tas įgytas žinias bei sugebėjimus. Ir tai atlieka ne tik dėl savo Sielos išgelbėjimo, bet ir dėl visų. Jie visa tai panaudoja praktiškai, pastatant save prieš blogio jėgas ir tuo pačiu, išliekant aplinkiniams tik paprastais žmonėmis. Be jokio taip vadinamo piaro, ar puikybės. Jie apie tai niekur nerašo, niekam nesigiria tuo, nedemonstruoja, nedalyvauja jokioje kovoje dėl valdžios, ar įtakos sferos. Jie kaip gyveno iki tol, taip ir toliau gyvena, žiūrint kitų žmonių akimis.

Bet už tai nematomame pasaulyje, kaip tik jie ir yra būtent tie, kas pačiumpa iškritusius pro langą kūdikius prie pat žemės. Tai yra, jie naikina tuos, kas atveda tuos vaikus prie tokių beprasmių situacijų. Nes tie  nežmogiai tai daro, tik dėl savo nuosavo banalaus alkio patenkinimo.Tai žmonės, kurie šiuolaikiniame pasaulyje gaudo kūdikį iškritusį pro daugiaukščio langą, neleidžiant jam užsimušti. O kodėl vis tik vaikai šoka pro tą langą? Ar atkreipėte į tai dėmesį? Pastebėkite, kiek šiai dienai būna tokių atvejų ir jų vis daugėja. Galvojate pačiam vaikui yra kokia tai vilionė visame tame?  Ar jį vilioja tokia perspektyva, jog atverti kambario langą ir iššokti iš daugiaukščio? O kur gi tokiu atveju dingo savisaugos instinktas? Jei pasikalbėti su tokiu vaiku, kuris taip darė, tai pilnaverčio atsakymo į tai greičiausiai negausite. Bet juk savisaugos instinktas yra pas bet kurį vaiką? Pasodinus jį ant stalo, argi jis veršis nuo jo nušokti? Ne, vargu, o pro langą jis vis dėl to šoka. Atsitiktinumas? Atsitiktinumų nebūna. Atsitiktinumai – tai jau dėsningumas.

Kaip tik tai ir yra tokių Kandukų, Lembojų ir į juos panašių išgamų darbas. Tai yra, visų tų įvairių organizacijų, kurių atsieit neegzistuoja, darbas. Tam, kad iš tos nematomos pusės sumažinti tokią Gyvuliško proto jėgą, už žmonių nugarų ir stovi – Geliarai.

Jie stoja į kovą, pastato save tiems, sakysime, kas pasiima žmogiškus gyvenimus ir tai žinoma yra pakankamai svarbu. Bet ne ant tiek svarbu, kaip tai, ką atlieka antras Geliarų lygis.

O jau antram Geliarų lygiui priklauso būtent tokie žmonės, kurie, savo dvasiniu žygdarbiu, pasiekia dar daugiau, žengia sekantį žingsnį. Jie realiai tarnauja dvasiniam pasauliui ir priešpastato save jau visai tai Gyvuliško proto sistemai, priešpastato save įvairioms rimtoms sistemos organizacijoms, kurios savo interesams deja išnaudoja įvairias bažnytines organizacijas, ir dar daug ką. Žinoma, yra ir aukščiausias, tai yra, pirmas Geliariškumo lygis. Bet apie jį deja dar negalima atvirai kalbėti, žinios nesuteikiamos. Pasakysime tik tiek, jog tai yra žymiai globaliau ir žymiai rimčiau.

O iš kitos pusės, kas tokie Geliarai? Paprasti žmonės – kurie pagrindiniu tikslu gyvenime pasirinkę dvasinį pasaulį ir tarnystę jam. Tarnystę ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais darbais, veiksmais tikrovėje. Kiekvienas žmogus, kuris iš tikro tarnauja Dievui – jau ir yra Geliaras. O iš to elementaraus principo išeina, kad kiekvienas šventikas, kiekvienas tikras bažnyčios tarnas, mažų mažiausiai turi būti antro Geliarų lygio. Bet taip nėra, kaip nebūtų gaila.

Kas gi įvyko žmonių visuomenėje? Kodėl mes šiandiena stebime tokią apgailėtina padėtį visuomenės dvasingume? Pradžioje, kada pas žmonės dar buvo Žinios, jie ir patys buvo laisvi. O tokioje laisvoje visuomenėje pastatyti kokią nors sistemą, kuri būtų gerai valdoma, kaip ir bet kokią kitokią valdymo organizaciją – neįmanoma. Nes pas tokius, visiškai laisvus žmonės, nėra jokio prisirišimo prie materijos. Ar tokiems žmonėms reikės kokio nors aukso, sidabro ir viso kito šlamšto? Ar reikia tokiems žmonėms tiek šventyklų, apdarų, visos tos atributikos ir materialinės dalies, kiek šiandiena turi šventikai?

Geliarams viso to tikrai nereikia. Yra atitinkamos vietos, kur jie kartais turi susirinkti, vienas kitas vienuolynas ir viskas. Bet kam reikalinga visa kita religinė materiali struktūra? Mes čia neimam konkrečiai bažnyčios, kaip tokios ir nesakome, kad ji yra vien tik blogai. Kaip tokia pati sau, ji jau yra gerai, tai jau yra geriau, nei iš vis nieko dvasiniu atžvilgiu. Bet klausimas čia jau ne pačioje bažnyčioje, kaip tokioje, o būtent žmonėse, kurie jai tarnauja ir kaip tarnauja?

Žodžius žinoma ten išsako gražius ir teisingus, bet patys juk veikia, gyvena – visiškai kitaip, netgi priešingai. Argi ne taip? Taip. Iš popiežiaus Pranciškaus kalbos: “Mūsų kelias į Dievo palaimintą gyvenimą – laikytis neturto, skaistumo ir paklusnumo. Žinoma, tai veikia tada, jeigu priimu šiuos patarimus ne kaip lažą, nuleistą iš viršaus, bet kaip dovaną, apreiškimą iš paties Jėzaus ir patikiu, kad mane laimingu padarys būtent tai.” Tai kodėl tada pati bažnyčia valdo tokiais turtais, tik stengiasi juos didinti? Kodėl neišdalina savo žemes tiems, kam jų reikia? Kodėl neatiduoda savo sukaupto aukso tam, kad pasaulyje nors vienu vaiku iš bado mirtų mažiau? Kodėl laimina tuos politikus, kurie sukelia karus šalyse? Kodėl? Ir kiekvienas surasime dar daug kodėl?

Be to, tuos nurodymus, pagal juos, mes turime priimti kaip dovaną iš aukščiau? O kas mums tai nurodo, kas dovanoja ir kas liepia? Argi Dievas?  O nurodo Tas, kuriam tuos turtus ir krauname, tas, kuris liepia paklusti. Argi reikia Dievui mūsų kokio nors paklusnumo Jam? Ne. Dievui iš mūsų nieko nereikia, nei turtų, nei paklusnumo. Ir duoti mes Jam nieko negalime, apart savo Meilės ir padėkos, bet ne iš baimės, ar dėl kieno nurodymo, o tik pagal savo laisvą pasirinkimą, kuris mums duotas, pajautus savyje tai, kas eina iš vidaus, ne iš išorės.

Taip, visos religinės organizacijos atrodo liktais ir nusistačiusios tik į vieną tikslą. Visos jos tarsi ir kalba apie Dievą, bet tuo pačiu metu, žmonėms neduoda tikrų žinių, arba pakeičia dvasingumo esmę. Iš to paties popiežiaus Pranciškaus: “Evangeliniai patarimai kalba apie mūsų prigimtį, ką reikia daryti, kad aš, kaip Dievo sutvėrimas, gerai „funkcionuočiau“, būčiau laimingas. Juk žmogus laimingas tada, kai pas jį viskas gerai veikia. Jeigu žmogui įsimeta kažkokia liga, fizinė ar dvasinė, jis nesijaučia laimingas.”  Galima suprasti ir taip, jog svarbiausia rūpintis fiziniu kūnu, akcentuojant būtent į rūpinimąsi juo. Akivaizdus dvasinių siekių pakeitimas į banalius, išorinius fizinius tikslus. Kame gi čia “slypi” tas dvasingumas ir laimė?  Tik kūno puoselėjime? Juk iš tikro, žmogus laimingas, kai sugeba atrasti Dievą savyje. Štai kada būna didžiausia laimė ir šventė žmogui. Tai subtilus giluminis, vidinis jausmas ir būsena. Tokia tikra laimė ir laisvė su žmogumi bus visur, nepriklausomai to, kur jis nebūtų, kad ir kalėjime, kad ir srutų duobėje, kad ir taip vadinamam pragare. Nepriklausomai, koks bus jo kūnas ir kas su juo nutiks, ar ką su juo darys, nes Dievas visur su juo ir jis Jame, jis bus laimingas net tada, kad ir galvą jam kirs. Tai yra svarbiausia ir tokios laimės paieška, visiškai nepriklauso nuo išorės.

Taigi, kodėl bažnyčioje neduodama tikrų žinių? Juk jei mes giliau žvelgsim, tai pamatysime, kad net ir patys tie taip vadinami bažnyčios tarnai, šiandiena neturi tokių tikrų žinių. Jos jau seniai prarastos.Realiai, nebėra kam ir perduoti turimų tikrų žinių  religijose. Kadangi, žmonės tapo ant tiek orientuoti tik į ritualus, tik į paprastą savo dėmesio atitraukimą, ant tiek paskendę pasaulinių reikalų kasdienybėje, kad jiems jau visiškai ne iki to, ne iki tikrų žinių, ne iki tikro dvasingumo. Ir iš tikro, dvasinis pasaulis jiems jau praktiškai ir neberūpi.

Taip, kai kurie, gal būt ir sąžiningai atlieka savo tarnystes, kartais net po 12 valandų, džiaugiasi tuo, kad pas juos į tas tarnystes vis dar atvažiuoja daug žmonių, džiaugiasi tuo, kad į tai žiūri žmonės. Bet visa tai yra –  tik detalizuotas, tuščias teatrinis veiksmas, nėra jame nuoširdumo, nebėra tame tiesos, nebėra tikros tarnystės Dievui.

Aš suprantu, jog tokiais žodžiais užgausiu emocijas ir jausmus tų, kas save vadina “ne profanais” religijoje ir  žinau, jog visomis išgalėmis jie puls teisinti ir ginti visa tai, kas jiems įprasta. Bet kas juose ginčysis ir kieno sukeltus jausmus užgausiu? Argi tai nuo Sielos? Argi Siela nori su kuo nors ginčytis? Argi jai reikia ką nors įrodinėti kitiems ir piršti savo įsitikinimus? Ji tik skleidžia Meilę ir nori to paties dažnio ir iš asmens, daugiau nieko. Verta susimąstyti, kieno Valią mes tokiais momentais vykdome. Kieno mintims skiriame savo dėmesį? Nes tik jam reikia to skirstymo, jam reikia, kad vergas ne tik kad nebandytų ištrūkti pats, grandines garbintu, bet ir kitus, bandančius pabėgti, aplotų ir kandžiotų, kaip ištikimas šuo, prie kaliūzės vartų. Tuo momentu žmogus temato tik viena –  labai susiaurėjusį vaizdą, per materialios sistemos primestus šablonus. Ir tokiame žmoguje Gyvuliškas pradas niekada neužleis savo dominuojančios pozicijos, be rimtos kovos, be pačio žmogaus noro ir triūso, be kasdieninės kovos su juo.

Tačiau, mes dabar sakome Tiesą, kad ir kokia karti jį būtų šiandiena jiems. Ir karti ji labiausiai yra tuo, kad viskas, kas susiję su tikru dvasingumu – šiandiena pakeista tos sistemos, kuriai jie ištikimai tarnauja. Nepriklausomai nuo to, kokį apdarą, aprangą sau pasirenka, kad išsiskirti iš kitų, žmonės vis tik lieka žmonėmis ir jiems visa tai, tos visos ceremonijos, tampa tik banaliu kasdieniu darbu, pragyvenimo būdu. Jų tikslu tampa jau ne tarnystė Dievui, o tik – kokių tai vaidinimų demonstravimas, atitinkamų ritualų pravedimas, dėl žiūrovų, dėl nuosavos naudos ir egoizmo pamaloninimo. Taip jau yra, kad visi tie, kadaise žmonėms gerai žinomi vidiniai procesai, kuriuos jie nuoširdžiai vykdė – šiandiena suvesti tik į išorinius vidiniai tuščius asociacinius veiksmus, be atlikimo tikslo žinojimo. Pamesta pati dvasingumo esmė ir pamestas tas esminis dvasingumo grūdas.

O jei kas nors ir bando daryti ką nors daugiau, nei “kiti”  intensyviau eina to link, kad ir atlieka tarnystes, pagal žmogišką supratimą, kuo tai aukodamas, iš savo malonumų ir komforto, iš savo materialumo. Tai būtinai visa tai stengiamasi demonstruoti, pateikti kitiems, pasigirti tuo. Norima, kad apie tai sužinotų visi ir tuo žmogumi žavėtis, kaip neaišku kuo. Tačiau, argi tas žmogus tik dėl to tai daro?  Argi tik dėl to, kad sukelti kažkokią tai pagarbos bangą sau? Jei žmogus imasi drąsos diena, ar naktį, dažniau melstis, nei kiti, argi už tai reikia jį šitaip išaukštinti? Ir tada pas tokį “šventąjį” jau eina miniomis, nes jį jau laiko kokiu tai nepaprastu, žmogumi atlikusiu “dvasinį žygdarbį”.

O iš tikro, dėk ko jis meldžiasi, dėl ko, tai daro? Ar kas nors paklausė, pasidomėjo bent jau tuo? Ir kaip dažniausiai būna, vėl viskas dėl tų pačių materialių dalykų, dėl tų pačių iliuzijų, kad ir kitiems žmonėms, kad ir ne sau, pats taip ir likdamas nuosavo Gyvuliško prado glėbyje, taip ir neištrūksta toliau materialumo rėmų, kaip ir visi jo norai...

Iš bažnytinių tekstų, apie dabartinį popiežių: “...Kaip ir šventasis Pranciškus, kuris būdamas jaunuolis pasišventė Dievui, savo pavyzdžiu uždegė daugybę pasauliečių vyrų ir moterų kartu su juo labai radikaliai sekti Kristų...” Ir kas čia ne taip, kas čia blogai, klausia “ne profanai” religijoje? Jums čia žinoma nieko ir nebus blogai, nes patys toje varpinėje sėdite ir skambinate tais pačiais varpais, kiek įmanydami, jog niekas daugiau nieko ir negirdėtų apart jūsų varpų. Bet kad ir kaip skambinsit, tik kurčias ir aklas neišgis, nepamatys tikros Tiesos. Kad ir kokias viliojančias kaukes besideda žmonės, tačiau tuštybės nepaslėpsi nuo tų, kas tikrai ieško.

Taigi, kame gi pasireiškia tas Pranciškaus vadinamas “šventumas”? O gal geriau, kas jį tokiu apskelbė, tiksliau, kaip jis savo alkūnėmis prasibrovė iki tokio titulo? Jei jis daugiau meldėsi nei kiti, tai jau ir yra neapsakomas pasiaukojimas, šventumas? Tai jau ir yra dvasinis žygdarbis? Bet argi Dievui reikia iš tikro mūsų pamaldumo ir Jo garbinimo? Juk jis suteikė mums pasirinkimo laisvę ne tam, jog mes galėtume Jo ko nors prašyti ir garbinti, o tam, kad galėtume pasirinkti tarnystę Jo pasauliui. Jam reikia tik vieno – naujo Angelo, subrandinant Sielą. Tačiau, ar galima juo tapti, vien tik kalbant maldas ir garbinant Jį? Ar to pakanka nešiojant pontifiko (tiltų statytojo, sistemai) titulą? Ar reikia Dievui tokios “aukos”, kaip važinėjimo po pasaulį prabangiuose limuzinuose, su apsauga ir šimtinio personalo paslaugomis? O gal “šventumas” pas tą Pranciškų atsirado tada, kai užsidėjo sau karūną, su užslėptu joje užrašu 666? Ir tikriausiai jam tai visiškai nežinoma, visiškai negirdėta, ką tai galėtu reikšti? Juk svarbiausia, kad kaukė nenukristu, nenusmuktų ne laiku ir ne vietoje. Palikim tai jų sąžinei...

Peržiūrų: 3162 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.2/6
Viso komentarų: 341 2 3 4 »
1 shanti   (06.12.2014 19:43)
tekstas skambantis gana kovingai, neatitinka savo pavadinimo :)) ir vistiek:

jeigu tu bandysi mane ivardinti ar apibrezti,
tai marinsi badu save savimi.
ikalk mane i deze kartu su saltu pasauliu
ir ta deze bus tavo karstas, 
nes As nezinau kas As esu. 
As tavo pacio balsas aidintis nuo Kurejo sienu.

Yra dvasios bendruomene
prisijunk ir jauskis palaimintu 

uzmerk abi akis, kad galetum matyti su kita akimi.
 iskleisk savo rankas, jeigu nori buti apkabintas

sesk i rata, nustok elgtis kaip vilkas
 ir jausk kaip piemens meile uzpildo tave.

buk tuscias nuo pergyvenimu,
pagalvok, kas sukure minti.

kam tu lieki kalejime
jeigu durys taip placiai pravertos ?

leiskis zemyn zemyn amzinybe
atrakinedamas buties ziedus.

As esu kalnas,
 Jo balsas yra sitas aidas. 
As esu paveikslas, 
 Jo teptukas nuolat keicia mane.
As - as traskanti spyna,
 kai Jo raktas sukasi.
Tu vis dar tiki, kad sitie zodziai mano ?

0  
2 virgis   (06.12.2014 20:35)
Pavadinimas, tai citata, vieno iš komentatorių,kuris taip įvęrtino tokius  tekstus...

3 Doremi   (06.12.2014 22:58)
šiaip jau laisvi rinktis kuo tikėti,kaip tokėti,o tikėjimas man stiprybė
tai kažin ar verta bartis ,tyčiotis dėl religinių klausimų
ach,kokie žiopli einantys į bažnyčią,ach kokie kvailiai besimeldžiantys vakarais,
o,koks aš protingas savo pasirinkime
tai asmeninis kiekvieno reikalas ir negražu taip šaipytis
jei aš tingiu į  bažnyčią-tai čia gerai?aišku,kad ne,kokia gi katalikė iš manes

+1  
4 virgis   (06.12.2014 23:50)
Tai kad barasi kaip tik tie, kurie "ne profanai", nes tiesa juos degina, bet tai irgi tik jų pasirinkimas. Ir čia klausimas ne pačioje bažnyčioje, o žmonėse. Klausimas tame, ko jie ten eina ir kokie išeina? Ar gauna tai, ko ieškojo, atmetus visas kaukes? Neturiu tikslo ką nors niekinti ir šaipytis. Kiekvienas pasirinko savo kelią ir jis bet kurio žmogaus gerbtinas.Taip, dabar nemadinga yra plėšikui sakyti kad jis plėšikas, nes tuo pažeisi orumą tų ,kurios jis mulkina, nemadinga būti "protingu", nes tai jau priekaištas, išsiskirti iš avelių nevalia ir dar sakyti,kad piemuo nuogas. Kam protingi avelėms, dar ims ir pabėgs, pamatę skylę tvoroje? Net jau nesistebiu tuo ir ne juokinga, bet graudu ir apmaudu iki ko galima prieiti šitaip. Gyvenkit ir toliau "kaip visi", juk niekas neverčia jūsų skaityti to, kas jus erzina ir rašoma čia daugiau tiems, kas vis tik ieško išeities ir nori tikros laisvės, nes jaučia, kad visa tai tik kaukių balius ir banalus falšas, kad pridengti savo puikybės maniją.
Tačiau ir aš turiu teisę pasirinkti. Tylėti daugiau negaliu, sakau tai ką jaučiu ir matau, nes rožinius akinius jau seniai nusiėmiau. O gal man geriau meluoti ir apsimesti, jog to nėra ir nematau, kad išlikti tokiam  "kaip visi", plaukiančiam savo popieriniu iliuzijų laiveliu gyvenimo upe tol, kol jis ištirps ir išnyks kaip dūmas. Jei aš matau krantą kuris stabilus ir neskęstantis, tarp tos pripūstos tirštos miglos, tai siūlote apsimesti jog to nėra, nes taip tyčiojuosi iš tų, kurie miega? Taip baisu, nes jie kartais gali prabusti iš to letargo miego. Bet juk puslapis taip ir vadinasi Atsibudimas. Atsibudai tu pažadink draugą, kol netapo lavonu. Argi tai įžeidimas ir šaipymasis? Jau ne, geriau kalkit prie kryžiaus, jei taip jums norisi, patinka tie stabai. Bet aš tą savo laivelį vairuosiu į krantą, kol ne vėlu, kol dar popierius laiko. Kai kam gal atrodys ir durnas sprendimas, o kai kam gal ir užkrečiamas pavyzdys pasirodys. Kiekvienas matys tai, kas  jame dominuoja ir atsispindi, ko klauso dabar savyje. Jūs visi galite rinktis, nė vienam neliepiu, nekviečiu nei vieno plaukti paskui, net įspėjau jei pastebėjote, kad su grandinėmis sunkiomis, plaukti tokiu laiveliu pavojinga, tikrai skęsite ir tada rėksite visa gerkle. Tik lengvas ir atsikratęs nuo sukauptos naštos laivelis, gali pasiekti amžinybės krantus. tam reikia palikti visa tai, ką kaupi, tai kas iliuziška ir laikina. juk atėjote iš ten švarūs, lengvi ir laisvi, tai sugrįžti galima tik taip, tik dar daugiau subrendus, įgijus išmintį. Na o ta našta ne jūsų, o to pasaulio, kuriam tai kaupiate, todėl jam ir priklauso.
Jūsų teisė praplaukti pro šalį, ar pasukti drauge. Čia mano laivas ir aš plauksiu kur noriu, patinka tai jums ar ne, šturmanų čia nebūtina apsiskelbti, visa navigacija iš vidaus turiu neblogą, bet pakeleivius, mielai priimsiu į jį ir arbatėle pagirdysiu, gal bus ir linksmiau drauge. O kur bus du laiveliai, tai ir trys, ir keturi, žiuri kad jau ir ne toks tirštas tas rūkas darosi, nes laiveliai tai ir patys šviesti pradeda, kai plaukią į šviesą, Šviesos Keliu namo... Nes kuo artyn plauki, tuo laivelis darosi vis lengvesnis ir lengvesnis.Atsiprašau jei tuo savo siekiu ką nors įžeidžiu, apart taikos ir ramybės jums, nieko nelinkiu, o visa kita priklauso tik nuo jūsų pačių, kam tarnauti ir kur keliauti,

+2   Спам
5 virku   (07.12.2014 09:12)
Verta dėmesio: 
Klausimas: Brangus Bhagavanai, kaip mums suvokti žinojimą apie vieningą Tiesą ir vieningą Meilės šaltinį?Šri Bhagavanas: Pagrindinis Vienybės mokymas skelbia, kad nėra kelio į galutinės Tiesos pažinimą. Tik tada, kada tu atsisakysi visų kelių, tu atrasi savo nuosavą kelią. Ir tik tavo nuosavas kelias atves tave ten.Kiekvieno atskiro žmogaus kelias unikalus. Jeigu tu eisi kažkokiu tai keliu, tu prarasi viltį prabusti. Tai taip pat liečia ir Vienybę. Jeigu jūs paversite Vienybę savo keliu – jūs ateisite į niekur. Bet kokiu atveju, jūs turite išbandyti įvairius kelius. Tik išbandę, jūs suprasite, kad nė vienas iš tų kelių jūsų ten nenuves. Tai lemiamas momentas. Jūs turite atmesti visus kelius. Tai ir yra pirmas žingsnis. Tai yra ir paskutinis žingsnis. Štai todėl Vienybė skelbia visišką žmonijos išsilaisvinimą. Visiška Laisvė – tai prabudimas. Laisvė – tai gyvenimas. Kitu atveju, jūs tiesiog vaikščiojantys lavonai. Jūs tiesiog egzistuojate, jūs negyvenate. Atmeskite visus kelius. Nė vienas iš nušvitusiųjų nėjo kažkokiu tai keliu, kad pasiektų tai. Tokio kelio nėra. Todėl, kad kiekvienas žmogus unikalus. Tai, kas padėjo tau, netiks kitam. Vienybė nukreipta į tai, kad išlaisvintų jus nuo bet kokio kelio. Tame ir yra tikroji Vienybės prasmė.Vienybė išlaisvina jus nuo teisiančio, baudžiančio Dievo. Toks Dievas neegzistuoja tol, kol jūs patys nesukūrsite tokį Dievą. Štai kodėl jūs patys turite susikurti savo Dievą. Tai Dievas, kuris jum padės. Bet jeigu jūs susikursite teisiantį, baudžiantį Dievą, kuris diktuoja jums savo sąlygas – jūs prarasite viltį. Toks Dievas neegzistuoja. Toks Dievas - tik jūsų fantazijos vaisius. Dievas ir žmogus – tai vienos realybės du galai. Dieviškumas yra neišreikštas. Jis neturi formos. Tai jūs, kurie bandote jį apibūdinti, suteikiate jam formą ir savybes. Tada Dieviškumas ir pasireiškia kaip Šviesa arba kaip Auksinis kamuolys, arba kaip bet kuri kita forma. Kada Dieviškumas išsireiškia, mes vadiname tai Dievu. Visa tai – mūsų rankose.Taigi, Vienybė išlaisvina jus nuo kontroliuojančio, baudžiančio, rūstaus Dievo. Vienybė išlaisvina jūs iš visų kelių. Štai todėl Vienybės esmė – visiškas žmonijos išsilaisvinimas.

6 Gėlė   (07.12.2014 12:01)
Shanti - nuostabus eilėraštis - dėkui.
Į tą visą nesibaigiančių diskusijų srautą norisi atsakyti vienu sakinuku - iki kol kitokia nuomonė erzina, neramina, verčia atsikirtinėti - tu nesi laisvas vidumi.
Virgi o arbata kokia? :)
Geradienių ;)

0  
7 virgis   (07.12.2014 14:36)
Arbatėlė  iš tikro dvasingumo žolelių, suteikiančių budrumo, kad pakeliui vėl neužmigtų ant puikybės laurų ir neužplauktų ant povandeninių olų, kurių pristatyta nuo proto. Ir nieko prieš jei ir mane kuo pavaišins iš patirties, tačiau per jėgą brukamo religinio marmalo negersiu niekada, kad ir kiek bandyti jį įkišti ir kitiems dar patarsiu negerti. Taip, ten yra skysčio, iš tyro šaltinio lašų, bet sumaišyti jie su srutomis  ir smirda. Kad ir "skanus" tas skystis kai kam, tačiau matyt tik todėl, kad vidinį receptorių "užmūrijo" storu sluoksniu šablonų primestų. Kurie nurodo, kad jų vanduo pats skaniausias, pats tinkamiausias, tik užsidėjai kaukę ir nebeužuodi....

8 shanti   (07.12.2014 15:13)
Virgi, ten as ir rasiau, apie seileta ir nudvasinta teksta, tik is kito acounto- maya.

neturetum priimti to asmeniskai, tuo labiau deti tokia vibracija ant straipsnio pavadinimo. matau, kad busiu tiesiogiai suprastas, bet omenyje turejau naujojo amziaus religija, kuri zmones grimzdina dar i gilesni miega. apie Dievo karalyste ir visatos desnius, gali kalbeti ir jais gyventi tie, kurie tai jaucia sirdimi, o ne vadovaujasi protu. protas uzmigdomas pasakojimais, kaip viskas yra gerai, kad viskas taip ir turi buti, arba atvirksciai. tada sirdis dusinama, nes ji tarnauja Vienam, o protas, dualybes vergas, jam nuolat reikia pliuso ir minuso, gerio ir blogio.

p.s. kiekvienas savyje turim tiesiogini rysi su auksciausiuoju. tobuledami ir grizdami samoningumo keliu atgal pas Kureja, neturetume buti per daug rimti, tai - naturalu, Tevas nori, kad tobuledami dziaugtumemes ir jaustume jo artuma, o ne kentetume durklus iskele, nesdami tikejimo zodi, tiems, kuriem galbut dar neatejo laikas. o kam jau atejo, tie jau cia, dabar. jie YRA ar bent jau pradeda BUTI.

Slove Kurejui, slove Kurinijai.

9 Doremi   (07.12.2014 15:55)
man atrodo teisingas sakinys Bhagavanos,o visa kita-niekai
kitiems kitaip atrodo
kame problema?
leiskite būti savimi,tik tiek
gerbiu kitą nuomonę,neniekinu,nesišaipau,laiminu,bet lieku prie savo, irgi nepritampančio tikėjimo
vietos po saule tiek daug biggrin ypač islandijoje tongue

+1   Спам
10 virku   (07.12.2014 16:16)
Yra tokia sakmė apie du vienuolius: eidami vienuoliai priėjo upelį ir ant kranto pamatė jauną merginą, kuri bandė perbristi upelį, vienas iš vienuolių matydamas, kad jai sunkiai sekasi, paėmė merginą ant rankų ir paernešė per upę. Kitoje kranto pusėje paliko merginą ir abu nukeliavo toliau tylėdami. Tuomet po geros kelio valandos antrasis vienuolis ėmė priekaištauti, neva "kodėl tu lieteisi prie merginos, juk puikiai žinai mūsų įstatymus", tuomet merginą pernešęs vienuolis ir sako: "aš tą merginą palikau prie kranto prieš gerą valandą, o tu ją vis dar nešiesi. Taigi nebūkime tokie, kaip tas priekaištaujantis ir negalintis pamiršti nuoskaudų, vienuolis smile (turiu omenyje pastarųjų dviejų straipsnių pavadinimus)

1-10 11-20 21-30 31-32
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gruodis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0