Šeštadienis, 18.11.2017, 15:51
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Gruodis » 17 » Neskubėk teisti, skubėk suprasti...
20:48
Neskubėk teisti, skubėk suprasti...
Šiuolaikinis materializmas atima iš žmonių poreikį jaustis atsakingais. Tą patį daro ir religija. Išmokom tikėti, kad išorinis pasaulis tikroviškesnis už vidinį, tačiau galbūt tai, kas dedasi viduje , kuria išorę? Fizinė realybė tikra, tačiau pradeda egzistuoti tik tada, kai susiduria su kokia nors kita fizinės realybės dalimi. Anksčiau mokslininkams materija buvo tas galutinis nenusakomas nekintamas dalykas. Bet iš tikro materija visiškai netvirta. Atomuose ir molekulėse elementarios detalės užpildo nedidelę erdvės dalį – visa kita vakuumas. Tos dalelės tai atsiranda, tai pranyksta. Netgi branduolys, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tankus, taip pat kartais išnyksta ir vėl atsiranda kaip ir elektronai. Teisingiau apie visą šią materiją būtų pasakyti, kad ji labiau panaši į mintį – koncentruotą informacijos bitą. Daiktai sudaryti ne iš kitų daiktų, o iš idėjų, sąvokų, informacijos. Kai nežiūrite primena bangą, galimybių bangą, kai žiūrite – tai patirties dalelės. Dalelė, kurią įsivaizduojam esant tvirtą iš tikro egzistuoja superpozicijoje. Tai išplitusi banga. Esanti keliose vietose vienu metu. Tuo metu kai ją pamatome ji užima kurią nors vietą iš galimų padėčių. Kvantų teorijoje dalelė tuo pačiu metu gali būti keliose vietose. Pasaulis tai potencialūs tikrovės lopinėliai, kol viena iš jų pasirenkame. Tad vienu metu galime patirti daugelį galimybių ir tada realizuotis vienoje iš jų. Pagrindiniai fizikos dėsniai negali paaiškinti skirtumo tarp praeities ir dabarties. Pavyzdžiui, pagrindinių fizikos dėsnių požiūriu neaišku, kodėl mes galime atsiminti praeitį, bet neturime tokios pat galimybės pažinti ateitį. Arba kodėl darydami ką nors dabartyje galime paveikti ateitį, tačiau ne praeitį? Kad laike judame į priekį tėra mūsų potyris. Pagal kvantinę teoriją laike galima judėti ir atgal.
Nustatyta, kad įsivaizduojant daiktą, suaktyvinamos tos pačios smegenų sritys, kaip ir jį matant. Vadinasi tikrasis matymas vyksta smegenyse ir joms nėra skirtumo, nes suaktyvinami tie patys nerviniai tinklai. Tad kas yra tikrovė? Akys yra tarsi vaizdo kamera fiksuojanti viską, kas dedasi aplinkui, visa ši informacija perduodama smegenims. Per sekundę smegenys apdoroja 400 milijardų bitų informacijos, tačiau įsisąmoninam vos 2000 ir tai tik apie mūsų aplinką, kūną, ir laiką. Taigi tikrovė atsitinka visą laiką. Smegenys informaciją gauna, tik mes jos neintegruojame dėl atmetimo ir vertinimo filtrų. Matome tik tuos dalykus, kurie mums atrodo įmanomi, lyginant su vaizdiniais iš praeities. Tikrovę kuriam mes. Užuot manę, kad daiktai yra mūsų kūrinys, esame įpratę, kad viskas aplink mus jau savaime yra daiktas, egzistuojantis be mūsų indėlio, mūsų pasirinkimo. Turime pripažinti, kad mus supantis pasaulis tėra galimi sąmonės judesiai. Ir kiekviename žingsny aš renkuos, kuriuos jų paversti potyriais. Tad užuot galvoję apie daiktus, turėtumėm galvoti apie galimybes.

Visada yra ir bus pasirinkimas kokį gyvenimo tikslą rinktis. Kadangi kiekvieno žmogaus pagrindinis tikslas yra jaustis laimingam, tai jo siekiant per materialinius dalykus, jį pasiekti tampa neįmanoma, nes materialūs dalykai yra be galo laikini ir visiškai neįmanomas ilgalaikis laimės jausmas. Siekiant turto ir jį įgyjant, iš paskos seka nerimas ir baimė jo netekti. Kiekvienas turtas būtinai reikalauja rūpesčio, nes nesirūpinant – jis sunyksta. Tokiu būdu apsigyvenama daiktų pasaulyje ir jau tada išauga priklausomybė nuo jų. Tai yra jau jie, tie daiktai ima valdyti žmogų, o ne žmogus daiktus. Tokiu atveju ir visi aplink supantys žmonės taip pat virsta daiktais ir juos imama vertinti pagal daiktų savybes. Jie tampa geri, blogi, sugedę, nepataisomi ir kitokie. Ir vertinimas būna lyginamas su daiktais: vertas, nevertas, naudingas, per brangiai ar per daug nervų kainuojantis ir t.t. Visa tai suprantama kaip asmeninio pasaulio dalis ir reikalaujama, kad tie visi daiktai atliktu tik tai, kas subjektyviai suprantama kaip nauda. Tokie žmonės visiškai nepajėgūs savarankiškai suvokti, kad tie visi daiktai yra duotybė. To duotojo pasaulio, kuriame gyvename, nuosavybė ir jie niekada nepriklausys asmeniniam pasauliui.

Kvaila būtu tikėtis iš kaimyno paslaugos, jai aš atėjęs pas jį pareikščiau jam, kad jis man nepatinka. Ir visai būtu kas kita, jei aš jį pripažinčiau kaip asmenybę su savais norais, siekiais ir tikslais. Gerbčiau jo pasirinkimą, nereikalaučiau, kad jis elgtųsi būtent taip, kaip aš noriu ir pasistengčiau surasti kompromisą priimtina abiem. Taip aš reguliuočiau tik santykį su juo, prisitaikydamas prie esamų aplinkybių. Reiktu aiškiai suvokti, kad niekas nieko neprivalo. Jei prašymas nepatenkinamas, tai ir puiku, jis ir tebuvo tiktai prašymas. O jei tai sukėlė bent mažiausią nepasitenkinimą, tai reiškia, kad tai nebuvo tiktai prašymas, o greičiau reikalavimas. Nepasitenkinimas kyla iš to, kad mes susikuriame pasaulio modelį ir jį idealizuojame. Realus pasaulis niekada neatitiks mūsų sukurto modelio ir tada konfliktas bus neišvengiamas. Mums duoto pasaulio mes nepajėgūs pakeisti, jis ne mūsų. Mes galime reguliuoti tiktai santykį su juo. Jei mes pykstame, tai reiškia, kad mes pripažįstame, kad esame bejėgiai jį pakeisti ir stengiamės paneigti tai, kas mums nepatinka. Juk pyktis, tai giluminis noras pašalinti tai kas nepatinka, sunaikinti to nepasitenkinimo priežastį. O tai jau tiesioginė agresija visam mums duotam pasauliui, kuriame mes gyvename. Ir kuo labiau mes pykstame, tuo atšiauresnis santykis su tuo pasauliu. Taip vystosi vis didesnė disharmonija. Tokiame sąskambyje mes jau nebegalime kurti gėrio, mes kuriame negatyvą, mes jau griauname. Kada vidinė agresija pasauliui ir visai Visatai peržengia ribą, mes virstame vėžine ląstele ir ją jau reikia išpjauti, pašalinti. Juk vėžinė ląstelė žmogaus organizme, tai ta pati ląstelė, tik nusprendusi gyventi išskirtinai tiktai sau, paiso tik savų interesų nekreipdama dėmesio į viso organizmo gerovę. Su tokią intencija ji sunaikina visą organizmą ir tuo pačiu pati susinaikina.

 

Kiekviena negatyvi mintis, emocija, tai vėžinės ląstelės užuomazga. Bet gi negatyvas pats savaime neegzistuoja, jis neturi savo priežastingumo. Negatyvas negali išsilaikyti be pozityvo, jis negyvybingas. Jei įsileidžiame kad ir nedidelę negatyvią mintį ir toleruojame negatyvią emociją, tai ji ima parazituoti. Jos negalime pašalinti, išimti, nes tai yra mūsu požiūris, nuostata. Mes tegalime ją pakeisti, atitaisyti ir paversti teigiama, po truputi keisdami savo vertinimų skalę, nuostatas, įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Kada ima vyrauti tik teigiamos emocijos ir mintys, tai tada mes imame kurti pozityvą, mes nebekuriame negatyvo. Ir tada mes gauname tai ką sukūrėme ir dar padidinamos galimybės, suteikiamos priemonės tolimesniai kūrybai. Viskas ką mes vadiname materialus turtas, pinigai tėra tik priemonė gėrio ir laimės  kūrybai ir yra duodama tada, kada tai nėra pagrindinis tikslas. Kada aplinkui vyrauja gėris ir džiaugsmas, tai mes jaučiamės laimingi, tad ir tikslas būti laimingu yra pasiekiamas tik per save. Jei išmoksime priimti išorinį pasaulį kaip duotybę ir stengsimės ne keisti jį pagal savo idealizuotą modelį, o stengsimės jame skleisti gėrį, tai jo mes ir gausime, nes jį sukursime aplink save. Mes džiaugsimės mums duotu pasauliu ir pasaulis šypsosis mums.

„Didžiausias turtas, tai gėris, kurį duodame pasauliui" Mahametas

„Mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame." Čerčilis

„Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems." Seneka

„Daugiau galvok apie sąžinę negu apie reputaciją." Publijus Siras

"Mano tikslas jaustis laimingam, o tai jau ne veiksmas, o būsena. "Laimė – tai nepaprastas dalykas: labai sunku ją rasti savy ir visai neįmanoma – kitur.” – N. S. de Šamforas.

Peržiūrų: 1533 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 4
1 anonymas   (17.12.2011 23:33)
Virgi ka zinai apie inkognito kuris populiarus internete lietuviskuose forumuose?

2 qaz   (18.12.2011 13:04)
jo ydomu bet jai ateini y supuvusy pasauly tai daugumos poziuriu tu tampi blogietis neattinki didziojo vezio parazito reikalavimu
arba
Viskas ką mes vadiname materialus turtas, pinigai tėra tik priemonė gėrio ir laimės kūrybai ir yra duodama tada, kada tai nėra pagrindinis tikslas.
arba jai pinigai yra istikro nepagrindinis tikslas, tada prie tokiu salygu, reikia padaryt ji tikslu nu pagrindiniu ir neiseis padaryt, bet ant tiek, kad ustektu, kad ju negautum istikro :)
pinigai nera gerio ir laimes pagrindas ir jie kuryboj nedalyvauna isvis, bet susukus poziury, kaip cia nu viskas ymanoma, tai irgi kuryba, kurioja dar yra ir pinigu :)

3 qaz   (18.12.2011 16:52)
perskaiciau dar kata, obana, tai aisku gali but tik skaitalas o jai yra gilesne saknis, be saknies tai tik eilinis skaitalas butu.

4 PlejadieteLina   (29.03.2012 01:29)
Suprasti Zmogu tra Laime!

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gruodis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0