Mane nervuoja aplink mane esantis pasaulis. Aš jo nesuprantu ir neįstengiu klausytis. Jis taip pasikeitė nuo tų laikų, kai lankiausi jame paskutinį kartą, kad nebegaliu jo atpažinti ir pritapti. Rodos, tik vakar išvykau, bet nebepažįstu jo šiandien. Man baisu... Siela nebegali pritapti prie savo darbo vaisiaus. Ji nebenori daugiau lygiuotis su savo kūno šešėliais.

Per tanki tamsa sukaustė tyrą šviesą. Bet ji vis dar gyva. Girdžiu jos širdies plakimą. Jau beveik pasiektas egzistencijos dugnas, prieitas finalas. Kontrastų klajonė. Metas namo. 

Seniai seniai, nors tai buvo dar tik vakar, sielos į šį pasaulį ateidavo, kad padėtų kitiems atrasti savo kelią. Jos sveikindavo naują kūną ir be jokių sunkumų nugyvendavo drauge nuostabų meno kūrinį. Taip buvo todėl, kad siela jautėsi jaukiai ir saugiai, ji jautėsi laukiama ir susieta bei neatskirta nuo savo šaltinio. Ji gyveno paprastą, bet stebuklų pilną svajonę. Tai buvo aukso amžius.

Žmogaus kūnas nebuvo našta, o jo protas buvo šviesus ir tyras. Kiekviena mintis atskriedavo iš sielos glūdumų ir tapdavo gyvenimo išraiška. Auksu žėrėjo miestai ir mira kvepėjo sodai. Nebuvo pančių ir kliūčių, nes nebuvo baimės ir pavydo. Didieji rašytojai ir išmintingieji fantazuotojai savo vizijose regi šias oazes, kurios gyvavo visoje planetoje ir toli už jos ribų. Savo kūriniuose jie išreiškia nesąmoningą ilgesį ir harmoniją, bet dabartis yra per svetima, kad įsiklausytų. Ji per daug pasimetusi, kad nebūtų vedama baimės ir priimtų vaikišką paprastumą į savo širdį. O, kad aš jai galėčiau padėti! O, kad įstengčiau paimti žmogų už rankos ir priminti jam jo tikrąjį gyvenimą! Tačiau negaliu laužyti laisvos valios ir ignoruoti traukos dėsnį, kuriuo jis naudojasi nesąmoningai, pamiršęs, kaip daryti stebuklus. Gyvenimo ratas įsuktas sustojo. Per tanku jam judėti prieš srovę. Per sunku priimti tikrovę.

Tu meldiesi, tu klupi. Verkte šaukiesi pagalbos. Ir manai, kad tavęs niekas negirdi. Juk tu nesi per daug svarbus, kad Dievas į tave kreiptų dėmesį. Tavo širdies skausmas tėra išmįslas. Vidinė kova, bejausmė vaitonė. O kas, mielasis, jei aš tau pasakyčiau, kad aš ir esu tu? Kad aš žinau kiekvieną tavo mintį, girdžiu kiekvieną tavo žodį, matau kiekvieną tavo padarytą žingsnį. Aš tau padedu kas kart atsistoti suklupus ir švelniai stumteliu į priekį. Aš tau dainuoju lopšines prieš užmiegant, rytais glostau Saulės spinduliais. Nuplaunu tavo pėdas lietaus lašeliais, spalvinu tavo laukus gėlėmis ir jų aromatu dovanoju meilę. Aš esu tavo įkvėpimas, šnabždantis į ausį ateities šedevrus, aš esu tyras dangus, nuraustantis kas kart tau pažvelgus į mano veidą. Aš esu muzika, virpinanti kūną ir primenanti tau tavo siekius. Aš esu tavo giminingoji siela, esanti visada šalia ir linksminanti tavo šypseną. Aš esu paveikslas, nutapytas tavo rankomis. Aš esu tavo vaikas, išaugintas meilėje. Aš esu nepažįstamasis niūrią dieną taręs "Gal reikia pagalbos, brolau?". Aš esu tavo svajonė, sulyginanti tave su žvaigždžių spindesiu. Aš esu tu. Meile mano, Žmogau, tik nuo tavęs priklauso ar aš būsiu nepasiekiama, ar aš būsiu tavo rankose, tavo širdyje. Aš visada būsiu šalia ir niekada, nei akimirkai, neišvyksiu kitur. Mano požiūris į tave nepasikeis. Aš amžinai skrajosiu meilėje. Aš niekada nepavargsiu laukti, kol baigsis mūsų patirtis ir prasidės naujoji. Aš labai noriu, kad tu suvoktum savo grožį. Aš meldžiu tavęs nebesaugoti jo tik sau, nes tuomet jo išvis negali būti. Dovanok savo širdį su meile. Ir ji grįš dvigubai stipresnė. O, mano vaike, priimk mane. Tu esu visiškai to vertas ir tuo neabejok. Pakeisk spalvas ir požiūrį į jas. Nesišalinki manęs uždaręs į narvelį. Ne šventyklose man vieta, ne aukų aš geidžiu. Tik tavo širdis mano namai, tik tavo meilė yra mano šviesa. Tetrokštu tavo laimės, tavo juoko, kurį nusprendei palaidoti vaikystėje. Pažvelk į mane reginčiomis akimis, išgirsk iš tiesų įsiklausęs. Aš visur. Aš visa. Laukiu tavo ženklų.

Vartai praviri ir aš žinau kelią pro juos.

Tai yra mūsų patirtis, kurią sukūrėme būdami savo protėviais. Aš, jausmas tarp eilučių, vesiu tave į praeities ateitį.

Nesvarbu, ką kiti sako, svarbu, ką jaučia tavo mylinti širdis. Greit balti balandžiai skris į naujus nematytus tolius. Aš būsiu lengvas vėjas, stumiantis į pietus.

Su meilės kupina širdimi, Kristina.