Pasiuntinį Kūrėjo...

Ar verta būt žiauriems?

Ar turim tokią teisę?

Gadint gyvenimus kitiems,

Ir sau likimą kurti baisų.

Kas tu šiandien? – žmogus,

Ar gyvulys,

Nevaldantis geismus?

Kas į save pažvelgt išdrįs?

Jei neviltį į neapykantą verti,

Blogiu į blogį atsakai,

Tai demonu ir pats virsti.

Per pyktį nieko nematai.

Neverta rūstaut ir liūdėt,

Likimas toks tik tam,

Kad mus išmokyt ir padėt.

Tik padėkokim Jam.

Už pamokas tokias lemties,

Kad susivokt  būties klaidas.

Išbrist iš purvo nevilties

Ir atjautos išmokt maldas.

Atjausti tą, kuris gal klydo,

Valdyt emocijas, ne teist.

Ir nusimetus pykčio šydą,

Visiems be išimties atleist.

Taip prasimuš šviesa

Ir nuramins žvėries aistras.

Tokia yra ta dvasinė Tiesa

Užgydanti vidaus žaizdas.

Kad žmogui tai suprast,

Į vidų reikia nert giliai.

Ramybę Sieloje atrast

Ir apkabint visus švelniai.

Taip Meilė skaisčiai sužibės,

Ir ištirpdys nesantaikos ledus

Kitiems greičiau prabust padės,

Apšvies  juose šviesos daigus.

Ar verta būt piktais,

Taip skaudinant kitus, save?

Juk gimstam tapt gerais,

Padėti esantiems šalia.

Tu Jo dalis – kuri subręst atėjo.

Ne protas ir ne gyvulys žiaurus.

Pasiuntinys Kūrėjo...

Žiedelis Meilės nuostabus...

Taikos ir ramybės Dvasiai