Laiko
terpėje, kurioje mes dabar gyvename, yra žymiai daugiau komforto, nei jo buvo
anksčiau, pas mūsų protėvius, tačiau kuo toliau, tuo labiau yra tenkinami vien
materialūs žmogaus poreikiai. Iš esmės, visuomenėje dominuoja tik rūpinimasis
žmogaus kūnais. Juk iš tikro, mes absoliučiai tolstame nuo savo žmogiškosios
esmės. Jau nebežinome ir nebenorime žinoti, kas mes tokie esame, dėl ko
gyvename čia ir dabar ir aplamai, kas mus supa, tingiai pasitenkinant tik tuo
kas paduodama.
Mažai
kas sau užsiduoda tokių klausimų. Neturime nei erdvės, nei laiko susimąstyti
apie tai, šiuolaikiniame gyvenimo šurmulyje.
O aplink viskas yra daroma būtent taip, kad apie tai nemąstytume, kad
būtume tiesiog nieko daugiau negalvojančiomis vartojimo mašinos,
šioje vartotojiškoje sistemoje, kad tik pastoviai ko nors norėtume...
Į
šią sistemą mes esame įtraukiami nuo pat gimimo ir esame priversti taikytis
prie atitinkamos realybės interpretacijos sistemos, atveriančios mums požiūrį į
gyvenimą.
Todėl dažniausiai, iš nežinojimo, dauguma mūsų
iššvaisto savo gyvybinę energiją niekams ir neesminiams dalykams. Tačiau, mes
galime siekti ir kitokios, žinojimo būsenos, kuri leidžia peržengti proto
ribas, suvokti save ir mus supantį pasaulį aiškiau, žymiai plačiau.
Kai
žmonės pradeda mąstyti, apie savo ir gyvenimo esmę, tai pas juos pinigų ir
daiktų poreikis žymiai sumažėja. Kartu darosi nebe akli vartotojai, tad tos,
mus rišančios, sistemos grandinės žymiai silpnėja. Todėl šiuolaikinėje
visuomenėje vartotojiška mąstysena yra pastoviai skatinamas visais įmanomais būdais,
visomis įmanomomis priemonėmis.
Tačiau
dabar, iš Gyvenimo Šaltinio, ateina nauja banga, naujas impulsas, išjudinantis
žmogų iš statiškos būsenos. Nors žmogus dar dažnai nesupranta naujo, todėl jam
priešinasi, prasideda vidinė kova, vidinio ir išorinio gyvenimo griovimas.
Gyvenimas tokioje epochų sandūroje daugiau panašus į plaukimą dideliu audringu
vandenynu.
Šiuolaikiniam
žmogui, kaip niekada yra svarbu atgauti ryšį su savo vidiniu pasauliu, nes...
pernelyg toli mes visi nuo jo nuklydome. Kiekvienas žmogus nujaučia savo
paslėptus, ar užmigdytus vidinius resursus, tik
ne kiekvienas išdrysta į juos pažvelgti.
Mes
visi esame skirtingi, kitokie ir todėl kiekvieno dvasinis kelias yra labai
individualus. Vienam pavyzdžiui, reikia ribinių patirčių, stresų, kitas
apsieina visiškai be jų. Vienas privalo įveikti aibę kliūčių, kitas yra tyliai
pašaukiamas ir apdovanojamas Malone.
Kiek
žmonių – tiek yra ir būdų, kaip pasiekti Aukščiausiąją Išmintį. Tave gali
trenkti žaibas, tu gali pamatyti žydinčią gėlę, o gal tau reikia meditacijos
galių, kad prabustum, kad bandytum giliau suvokti save ir visa, kas tave supa,
vidinius resursus.
Džiugu,
kad mūsų laikais iš iliuzijų bunda tikrai nemažai žmonių. Mes gyvename
informacijos gausoje, todėl žmonės pradeda aiškiai suvokti tikrąsias vertybes,
susieja pasekmes ir priežastis, supranta evoliucijos ir vienybės esmę.
Nemažai
tokių žmonių žengia ir sekantį žingsnį – atsisako netobulų savo būsenų, tai
yra, visko, kas kenkia žmonėms, aplinkai, gyvybei. O štai gyventi harmonijos ir
tobulumo būsenoje nuolat, retam pavyksta.
Tai
yra labai subtilus, individualus ir asmeninis procesas: nuolatinis, pereinantis
tam tikrus etapus, paremtas suvokimu ir patirtimi, nuoseklus, būtinai
išaugantis į veiklą visų labui ir begalinis. Juk tobulumui nėra ribų, taip pat,
kaip ir pažinti visko yra neįmanoma, bet siekti to yra verta... Žinių žmogaus
kelias nelengvas ir niekada nesibaigiantis.
Įtikėjęs
savo nušvitimu, tiek imituojantis jį, labai greitai išsiduoda, nes išlenda
Gyvuliuko rageliai, pasipūtimas, susireikšminimas. Tuo tarpu nušvitęs žmogus
visada harmoningas – jis negali būti vienoje situacijoje nušvitęs, o kitoje –
egoistiškas ir savanaudiškas.
Todėl
tikras Dvasinis augimas neturi nieko bendro su egoizmo apraiškomis. Neturi
nieko bendro ir su pelno siekimu: dvasingumo nei parduoti, nei nusipirkti
neįmanoma.
Bet
mes tam ir pasukame Dvasiniu keliu, kad savo tai ego, įmantriajai tironijai,
padarytume galą. Tačiau tai, kas nauja ir mažai pažinta, dažnai baugina.
Kiekvienas žingsnis į žinias – tai nauja užduotis ir nepasitikėjimas, kuris
augina baimę. Jei žmogus, išsigandęs šios kliūties, sustoja ar pabėga, šis
pirmasis "priešas” tame kelyje – baimė – padeda tašką jo ieškojimuose. Kad
įveiktų baimę, mokinys neturi sustoti ir turi judėti į priekį, nors mažais
žingsneliais.
Kai
suvokiamos baimės priežastys, ji pasitraukia ir žmogus pradeda pasitikėti
savimi. Tai vyksta pamažu, bet galiausiai baimė išnyksta. Kartą įveikęs baimę,
žmogus atsikrato ja visam gyvenimui, nes vietoje baimės jis įgyja minčių
aiškumą: jis žino, ko siekia ir kaip to pasiekti.
Sunkiai
įgyjamas proto aiškumas sunaikina baimę, bet kartu gali ir apakinti. Žmogus
įgauna pasitikėjimo ir drąsos, bet pradeda daryti ir daugiau klaidų. Aiškumas, iš esmės, reikalingas ir tam, kad žmogus suprastų, kokią dvasinę jėgą jis turi savo
gyvenimo valdymui, ir kad jis gali naudoti tą jėgą kaip tinkamas.
Žmogus
taip pat turi suprasti, kad dvasinė jėga, kurią jis įgavo, nėra jo nuosavybė –
tai energija, kuri pakluso jam dėl jo išvystytų vidinių savybių. Jis turi
atsakingai ir rūpestingai naudotis tuo, ką išmoko, kitaip ši savybė gali
pradėti jį patį griauti: jei žmogus nevaldo pats savęs, jis negali valdyti ir
gyvenimiškos energijos. Jėga gali tapti ir našta, sujaukianti gyvenimą.
Tačiau
Gyvuliškas pradas yra be galo išradingas ir kiekviename dvasinio kelio etape
gali kenkti bei kliudyti mūsų norui iš jo įtakos išsivaduoti.
Iš pat pradžių, kai mes tik susižavime dvasiniu keliu ir įvairiomis jo
teikiamomis galimybėmis, Gyvuliškas pradas gali net drąsinti mus: „Tai tikrai
nuostabu. Tai kaip tik tau! Šis mokymas iš esmės prasmingas!" ir tt.
Kada mes išreiškiame savo norą praktikuoti meditaciją, mūsų Gyvuliškas pradas
irgi sako: „Kokia puiki idėja! Kodėl gi man neiti su tavimi kartu? Juk mes abu
galime ko nors išmokti." Visą mūsų dvasios ugdymo „medaus mėnesį" tas
Gyvuliukas gali mus net skatinti: „Juk tai nuostabu, nepaprasta... Ir koks
didžiulis įkvėpimas visa tai, kaip pavyzdžiu, auginti kokį nors Lotosą savyje!" Ir
ypač tai pasireiškia tada, kai tos meditacijos yra tik paviršutinės,
perleidžiant per savo minčių ir supratimų, protinę prizmę.
Bet greitai, prasidėjus vadinamajam „buitiniam", kasdieniniam Asmenybės
ugdymo periodui, kai pradedame įsiminti mokymus, gilintis į jausminę tų
meditacijų sudedamąją, neišvengiamai sueiname į akistatą su pačiu savimi. Štai
tada mūsų Gyvuliškas pradas atsiskleidžia dar daugiau, kada paliečiamos jo
skaudamos, silpniausios vietos, kada iš tikro bandome jį kontroliuoti,
prasideda įvairūs keblumai.
Kartais jaučiamės taip, lyg prieš mus būtų pastatytas veidrodis, nuo kurio
negalime nusigręžti. Veidrodis visiškai švarus, bet iš jo žvelgia bjaurus,
rūstus savas veidas. Imame piktintis, nes mums nepatinka tai, ką matome.
Įpykę tarsi smogiame ir sudaužome
veidrodį, o šis suskyla į šimtus šukių, iš kurių į mus spokso vienodi bjaurūs
mūsų veidai.
Tuomet dažnai pradedame niršti ir pagiežingai reikšti nepasitenkinimą viskam,
tame tarpe ir dvasinėms praktikoms. O kur tuo metu mūsų Gyvuliukas?
Ištikimai
stovi šalia, dar daugiau kurstydamas mus išsireiškimais: „Tu visiškai teisus.
Visa tai siaubinga, nepakenčiama ir dar papildomai vargina. Nesitaikstyk su
visu tuo! Spjauk į visą tai, kam tau to reikia? Juk kai negalvojai, buvo
prasčiau." O mes, sužavėti klausomės, kol Gyvuliškas pradas toliau žadina
visokias abejones ir beprotiškus jausmus, pildamas alyvos į mūsų aistrų ugnį:
„Argi dar nematai, kad šis mokymas tau visiškai netinka? Ar nematai, jog tau
nieko nesigauna? Visą laiką aš tau taip sakiau! Argi nesupranti - jis nėra
tavo? Kažkaip mano protas sunkiai pradeda įsisavinti šią informaciją”,
”...eilinė sektelė, aišku dabar jau, abejones prasisklaidė...” "Juk aš esu toks
protingas, šiuolaikiškas, išprusęs Europietis, o tokie visokie rytietiški
dvasiniai keliai, priklauso svetimoms Rytų kultūroms, ar ten kažkokiems,
pasivadinusiems angelams. Kokia tau nauda iš tos filosofijos, juk tu jau ir
taip daug skaitęs, susiformavęs nuomone, įsidėjęs sau atitinkamus rėmus, kurių peržengti
nevalia, tai juk neatitinka tavo "tiesos", juk tai žeidžia tavo išdidumą?”
Stebėdamas,
kaip mes vis labiau painiojamės jo raizginiuose, dėl visų mūsų išgyvenamų
sielos skausmų, vienatvės ir sunkumų, ego žengia sekantį žingsnį ima kaltinti
patį mokymą ir net tuos asmenis, kurie tai perteikė: „Šiems guru visai nerūpi,
ką tu išgyveni. Jie tau neskiria pakankamai dėmesio. Juk tu jiems užduodi
klausimus, o jie net nesiteikia tuč tuojau atsakyti. Tai nepakenčiama, ar gali
būti jiems kas nors svarbiau, apart mano problemų? O kur deklaruojama meilė, kur dvasinio mokytojo įvaizdis? Ir tas mokymas visai
nepanašus į tai, ką aš skaičiau anksčiau, kur nereikėjo disciplinos ir
pastangų, visokių meditacijų ir dar išjaust ten kažką. Jie mane tikriausia tik
išnaudoja. Žodžius „atjauta" ir „atsidavimas" jie vartoja vien tam,
kad mane užvaldytų...”
Kiekvienas
žmogus dvasiniame kelyje turi teisę į minties, žodžio ir veiksmo laisvę – kol
tai niekam nekenkia. Visi žmonės nori laisvės, tačiau retas kuris pripažįsta
kito žmogaus laisvę, retas susimasto ar savo išraiška netrukdo kitam.
Ieškoti
viskame tik neigiamo – nepateisinamas negatyvumo sureikšminimas ir destruktyvus
mąstymas, kai savo pačių mintimis, negatyviu programavimu ir veiksmais
griauname ne tik savo, o kartais ir aplinkinių žmonių gyvenimą.
Todėl
žmogui, prieš kalbant, vertėtų pagalvoti, ar ištarti žodžiai iš tikro atneš
gėrį – tiesą, geranoriškumą ir naudą. Jei ne – geriau tokiu atveju patylėti,
nei bandyti įkyriai teikti savo tuometines nuostatas, kurios, tokiais atvejais, dažniausiai eina iš Gyvuliško prado,
pamaloninant tik išdidumą ir pasipūtimą.
Pasipūtimas,
viena iš Gyvuliško prado apraiškų – didžiausias žmogaus priešas. Pasipūtimas
reikalauja didžiąją gyvenimo dalį pastoviai praleisti esant dėl ko nors, ar
kieno nors įžeistam, nesuprastam.
Mūsų Gyvuliukas yra toks gudrus, kad kartais gali naudotis tais dvasiniais
mokymais savo labui. Juk ne veltui liaudyje yra sakoma, jog „nelabasis, dėl
savų tikslų, gali cituoti ir šventuosius raštus". O didžiausias to vidinio Gyvuliuko ginklas –
yra veidmainiškas parodymas pirštu į patį mokymą, bei jo propaguotojus: „Atrodo,
nė vienas iš jų negyvena pagal tų mokymų tiesas! Juk kartais jie išreiškia tai,
kas man nelabai suprantama..." Dabar tas mūsų Gyvuliukas pasistato save į moralinio teisėjo vietą. Tai
pati gudriausia pozicija griauti mūsų tikėjimą ir slopinti bet kokį siekį
dvasiškai pasikeisti.
Tokius
vidinius konfliktus dažnai keičia nepakeliami sąžinės priekaištai. Budistai
tokį konfliktiškumą aiškina, kaip ego nenorą taip lengvai pasiduoti.
Todėl, ko gero, kelyje į Sielos išgelbėjimą, žmogus kartais tampa ne tik
bjaurus sau, bet ir nepakenčiamas kitiems, aplinkiniams. Taigi, ne veltui visose
religijose patariama bent pradiniame intensyvaus dvasinio virsmo etape kuriam
tai laikui pasitraukti į dykumą arba į kalnus. Todėl tikrai kartais, pastebėjus
tokius procesus, pravartu užsiverti savyje, kad aplinkui nebūtų žmonių, kurie
nuo tavęs nukentės, kol ta Dievo ir velnio kova tavyje virs, kol pagaliau
velnias bus bent jau sutramdytas arba visai išguitas.
Na o vėliau, palengva atsiranda tas supratimas, kad lūkesčiai ir nuogąstavimai
yra proto ramybės priešai: lūkesčiai mus apgauna ir nuvilia, o nuogąstavimai
paralyžiuoja, uždaro ankštame netikros tapatybės rūsyje. Pradedame matyti, kaip
Gyvuliškas pradas buvo pavergęs mūsų protą. Per meditaciją, akimirkai
atsivėrusioje Laisvės erdvėje, kada už nieko jau nesikabiname, atsiskleidžia
gaivi mūsų tikrosios prigimties platybė. Pradedi suvokti, kad daugel metų mūsų
Gyvuliškas pradas, tarsi pamišęs sukčius, apgaudinėjo mus įvairiais projektais,
planais ir pažadais, kurie niekada nebuvo realūs ir vedė mus į asmeninį
žlugimą. Kada pasinėrę į meditacijos ramybę mes tai pamatote, visi tie
Gyvuliško prado peršami planai, bei projektai pasirodo beprasmiški ir pradeda
savaime byrėti.
Tai nėra vien destruktyvus procesas. Juk mes ne tik labai tiksliai ir kartais
skausmingai imamame suvokti savojo Gyvuliuko apgavikišką, bei nusikaltėlišką
prigimtį, tačiau ir tiesiogiai pradedame pažinti visų daiktų tarpusavio
priklausomybę, taip pat pajuntame gyvą ir didį džiaugsmą, kuris yra skiriamasis
laisvės požymis, tos laisvės kurios visada siekėme.
Disciplina mus moko paprastinti savo gyvenimą ir šitaip sumažinti vidinio
Gyvuliuko galimybes gundyti mus. Praktikuojant meditacinį budrumą silpniname
savyje slypinčią agresiją, prisirišimą bei negatyvumą, pamažu mumyse sužiba
įžvalgos išmintis. Ši įžvalga, savo visa apšviečiančiu spindesiu gali mums
aiškiai atskleisti, tiek subtiliausius mūsų proto procesus, tiek ir tikrovės
prigimtį.
Kad ir kaip tas Gyvuliukas stengtųsi kliudyti mums eiti dvasiniu keliu, jei,
vis tik, nuoširdžiai jį tęsime ir uoliai praktikuosime meditaciją, kaip vieną
iš priemonių dvasingumui pasiekti, pamažu suvoksime, kokie buvote apmulkinti
Gyvuliuko pažadais, apgaulingų lūkesčių ir nuogąstavimų. Galvoju dabar visa žmonija, išgyvena savotišką krizę: visose gyvenimo
srityse vyksta tarsi jėgų poliarizacija, išsiskiriant dviems srovėms – "senai”
ir "naujai.” Tai stebime visur, moksle,
mene, religijoje, socialiniame gyvenime – visur, sena kovoja su nauju. Kovoja
dvi energetinės jėgos: senoji jėga vienija arba skiria žmones naudojant
prievarta, naujoji – apjungia meile ir
vienybe.
Šios
jėgos nėra panašios: senoji įžūli ir pasitikinti savimi – tai užbaigtas, su
aiškiai apibrėžtomis formomis procesas, tačiau jis baigiasi, tos jėgos vis tik
senka, nepriklausomai nuo to, supranta žmonės tai ar ne, pritaria ar ne. O
naujoji jėga tik užgimsta: jos formos dar nėra aiškios, tačiau tai – visų mūsų
ateitis, kuri tikrai pakeis senąjį pasaulį, vedantį į niekur, pralauš tuos
žmones ribojančius rėmus. Tokiu momentu, daugumai pažinimo baimė, kaip jau
sakyta, yra natūrali; visi ją pradžioje patiria, pagrinde dėl nežinojimo, žynių
trūkumo… Tačiau, kad ir koks gąsdinantis neatrodytu dvasinis mokymasis, daug
baisiau įsivaizduoti žmogų iš vis be pažinimo proceso.
Ta
naujoji jėga savyje nešanti naujos epochos užuomazgas savo kelyje paliečia
absoliučiai viską: augalus, gyvūnus ir žmones.. Kai ji pakankamai sustiprės ir
pradės aktyviai augti – amžinos tiesos vėl pilnai nušvies mūsų pasaulį: tamsą
pakeis šviesa, abejones – pakeis
tikėjimas, nusivylimą – viltis, neapykantą – meilė, melą – pakeis Tiesa.
Aš
manau tada ir išnyks visi tie prieštaravimai tarp individų, tautų ir rasių,
kaip rūkas išnyksta pašvietus Saulei. Vieningos žmonijos idėja, bus pagrįsta
lygybe ir abipuse pagarba: kur stipresnis ne engs į save panašų, o padės
mažesniam ir silpnesniam.
Tarp
senojo pasaulio griuvėsių šiuo metu užgimsta Dieviškos Meilės žmogus. Ir ta
Meilė suvienys tautas, kiekvienas žmogus pasijus svarbia, gyva vieningos
visumos dalele. Išsivalys visas tas tautinis, religinis ir politinis
susiskirstymo nuodas, išsiplaus amžiams. Žmonijai atsivers visiškai naujas
pasaulis, kupinas dvasinių turtų, kūrybinio proveržio, vienijančio
bendradarbiavimo.
Išminties
Pasaulio planai, anksčiau ar vėliau, bet visada yra įvykdomi. Naujas žmonijos
Kelias – Meilės, Išminties, Tiesos Kelias… ir anksčiau ar vėliau visi juo
pasuks, nepriklausomai nuo to, ar suprantame mes tai dabar, ar dar ne.
Nauja
banga nusileidžia į mūsų vidų be triukšmo – kaip švelni melodija, kaip didinga
harmonija, kaip ryški šviesa, kaip tyrumas ir švelnumas, kaip Meilė – kuri
prikelia Asmenybes iš sąstingio, iš statikos gyvenimui ir išveda jas iš tamsos
į laisvės erdvę.
Kaip
atpažinti – ar vyksta tas mūsų augimas, ar vėl nepakliuvome į savo Gyvuliško
prado spąstus? Ogi visai paprasta. Kai dvasiškai augame – didiname savo šviesos
energiją, didiname gėrį savo gyvenime ir visuotinį taip pat. Kai sustojame tame
kelyje – prarandame savo energiją, nes ji nustoja tekėti per mus, tampame tik
vartotojais, tuo pačiu didiname blogį savo gyvenime ir visuotinį.
Kai
žmogų užliūliuoja gyvenimo pergalės, apima savotiškas nuovargis. Šis žinių
žmogaus "priešas” paverčia žmogų senu ir apgailėtinu..
Gyvenimas
yra kelias, ir tik pats žmogus nusprendžia, kada jam sustoti. Jei žmogus
atsispiria pagundai "pailsėti”, išlaiko aiškumą, jėgą, kūrybingumą, galiausiai
jam atsiveria dar platesnės, transcendentinės pažinimo sferos.
Einantis
dvasiniu keliu turi mokytis mąstyti savarankiškai. Jis turi skirti – kokios
žinios svarbios ir kurias verta pritaikyti. Dvasinis Kelias ilgas, ir kol
žmogui bus prieinamos visos reikalingos žinios, yra svarbu, kad kiekviena nauja
jų dalis papildytų jau turimas žinias, padėtų tobulėti ir skatintų eiti į
priekį.
Palaima
– nėra tikslas, kurio turime siekti. Ji jau yra mumyse, nes mes gimstame su ja.
Mes jos nepraradome, mes tiesiog pasukome nuo jos į šalį, tuo pačiu atsukdami
patys sau nugarą.
Jei
tu tai supranti, tu savyje atrandi didžiausią lobį, kuris taip ilgai tavęs
laukė!..
Apie
tokius pat esminius gyvenimo dalykus, nuostatas, žmonės kalbėjo jau gilioje
senovėje, prieš dešimtis tūkstančių metų. Todėl teigti, jok visa praeitis buvo
tik niekingas gyvuliškas žmonijos egzistavimas, vien tik karai, be jokio
dvasingumo, gali tik tie, kurie, iš tikro, nesigilina į žinias, kuriems užtenka
tik to, ką jau specialiai sukramtyta pateikia sistema ir tai juos pilnai patenkina. Na o ką gi
labiausiai tenkina tokie teiginiai? Žinoma, ego, juk merdintis materialume
žmogus niekada net nesusimastys, kad yra ir visai kitokios tiesos, kitoks
gyvenimas, ne taip "Kaip visi...”. Žmogus nugalėtas yra tik tada, kai jis toliau
nebesistengia tobulėti ir apsileidžia.
Kaip
ten bebūtų, bet ragiukai Gyvuliuko vis tik dar išlenda pas kai kuriuos ir pačiu nepalankiausiu
metu, kai bandai "paprotinti” kitus...
Noriu
pateikti jums, šiek tiek Don Chuano Matuso teiginių. Atskleisdamas savo dvasinio
kelio paslaptis, leidžia šiuolaikiam žmogui prisiliesti prie senovės
civilizacijų Išminties. Aš kalbu apie Toltekų dvasinį palikimą (Toltekai – vienas iš septynių Atlantų civilizacijos porūšių, išsiskyrę savo tradicijomis, kurie dar prieš dešimtis tūkstančių metų Atlantidoje,
iš kartos į kartą perteikdavo dvasines žinias....), kuris atitinka tai, apie ką
šiandiena kalbame mes, kaip ir visos kitos pirmapradės žinios, nes visos
dvasinės Žinios, iš vieno pirmapradžio šaltinio.
Mokinys,
pagal Toltekus, yra įvardinamas, kaip kovotojas, karys, kuriam pažinimas –
gyvenimo būdas, esmė. Tai nereiškia kokio nors karingumo, tai yra greičiau
žmogaus vidinių savybių apibūdinimas, palyginimas: pastovaus ėjimo į
priekį, nuoseklumo, tikslingumo, savidisciplinos, sugebėjimo koncentruotis, kontroliuoti
savo Būtybes ir per jas pasireiškiančias mintis, jausmus, įžvalgumas,
lankstumas, nuolatinė kova (kontrolė) su pačiu savimi, su savo Gyvulišku pradu.
Taigi, gal ir jums jos duos peno pamąstymui. Kaip sakoma, te išgirsta
girdintis ir susimasto mastantis:
"Galia
priklauso nuo to, kokį žinojimą esi įvaldęs. Kokia prasmė išmanyti nenaudingus
dalykus?”
"Per
ilgas susitelkimas į save sukelia baisų nuobodulį. Tokioje būsenoje žmogus yra
kurčias ir aklas viskam. Paties nuobodulio verčiamas, jis nustoja matyti
stebuklus aplink save.”
"Pykdami
ant žmonių, sureikšminame jų veiksmus. Privalu atsikratyti šio jausmo”.
"Pasijutęs svarbus, žmogus apsunksta, pasidaro vangus ir tuščias. Kad taptum
kovotoju, turi būti lengvas ir lankstus”.
"Kai
kovotojas nusprendžia ką nors daryti, jis turi eiti iki galo, bet privalo
prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ką bedarytų, pirmiausiai turi žinoti,
kam tai daro, o po to tęsti be dvejonių ir graužaties”.
"Būti neprieinamu, kovotojui reiškia rezervuotai kontaktuoti, su jį supančiu
pasauliu. Visų svarbiausia – jis tikslingai vengia išsekinti save ir kitus. Jis
neišnaudoja žmonių, ypatingai tų, kuriuos myli”.
"Jaudindamasis žmogus, iš desperacijos, kabinasi į bet ką, o įsikabinęs gali
greitai išsekti pats arba išsekinti tą, į ką yra įsikabinęs. Jaudintis –
vadinasi tapti prieinamu”.
"Sunkiausia
pasaulyje yra įgyti kovotojo nuostatą. Nėra prasmės liūdėti, skųstis ir nuolat
teisinti save, įsitikinus, kad kažkas visada kažkaip mums kenkia. Niekas niekam
nieko nedaro, o mažiausiai – kovotojui”.
"Neturi reikšmės, kaip žmogus buvo išauklėtas. Žmogaus elgesį visapusiškai
lemia asmeninė galia. Žmogus yra tik savo asmeninės galios suma, ir ji nulemia,
kaip jis gyvena ir kaip miršta”.
"Kovotojas gyvena veiksmu, o ne galvodamas apie veiksmą, ir negalvodamas, ką
galvos, kai veiksmą užbaigs”.
"Kovotojo
gyvenime nėra tuštumos. Viskas pripildyta iki kraštų. Viskas pripildyta ir tarp
visko – lygybės ženklas”.
"Intencija nėra mintis, objektas ar troškimas. Intencija yra tai, kas padeda
žmogui laimėti, kai jo mintys sako jam, jog pralaimėjo. Ji veikia
nepriklausomai nuo kovotojo silpnybių. Intencija yra tai, kas daro jį
nepažeidžiamu. Intencija yra tai, kas pastūmėja šamaną pro sieną, per erdvę, į
begalybę”.
"Būti neprieinamu kovotojui reiškia rezervuotai kontaktuoti su jį supančiu
pasauliu. Visų svarbiausia – jis tikslingai vengia išsekinti save ir kitus. Jis
neišnaudoja žmonių, ypatingai tų, kuriuos myli”.
"Visa
gudrybė priklauso nuo to, ką akcentuojame. Arba mes paverčiame save
apgailėtinais, arba stipriais. Pastangų įdedama tiek pat”.
"Nuo pat gimimo žmonės aiškina mums, jog pasaulis yra toks ir toks, viskas
sutvarkyta taip ir taip; suprantama, mums nebelieka kito pasirinkimo, kaip
pripažinti, jog pasaulis toks ir yra”.
"Kovotojo
ir vidutinio žmogaus pasitikėjimas savimi skiriasi. Vidutinis žmogus stebėtojo
akyse ieško užtikrinimo ir vadina tai pasitikėjimu savimi. Kovotojas ieško
nepriekaištingumo savo paties akyse ir vadina tai kuklumu. Vidutinis žmogus
surištas su savo draugais, kovotojas – tik su begalybe”.
"Yra daug dalykų, kuriuos kovotojas gali padaryti, atėjus laikui, nors anksčiau
negalėjo. Tie dalykai nepasikeitė. Pasikeitė kovotojo savęs suvokimas”.
"Vidinis
dialogas yra kasdieninio pasaulio žmonių būties pagrindas. Pasaulis yra toks todėl,
kad kalbame sau apie jį tokį. Tiltas į dvasinį pasaulį atsiveria po to, kai
kovotojas išmoksta nutraukti savo vidinį dialogą. Šamanizmo esmė – pakeisti
mūsų pasaulio sampratą.”
"Kai kovotojas išmoksta sustabdyti vidinį dialogą, viskas pasidaro įmanoma;
neįtikimiausi planai tampa įvykdomais”.
"Žodžių
yda yra ta, kad jie visada verčia mus jaustis apsišvietusiais. Bet kai
atsisukame ir pažvelgiame į pasaulį, jie išduoda mus, ir mes vėl žvelgiame į
pasaulį kaip anksčiau – nesusivokdami. Todėl kovotojas stengiasi daugiau veikti
negu kalbėti, taip gaudamas naują pasaulio vaizdą, kuriame kalbos nėra tokios
svarbios, kuriame naujus aspektus įgauna nauji veiksmai”.
"Gyvenimas
pats savaime yra pakankamas, save paaiškinantis ir išbaigtas. Todėl galima
sakyti, kad visų patyrimų patyrimas yra būti gyvam”.
"Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami.
Kovotojai peršoka sienas. Jie negriauna jų”.
"Žmonių protas priverčia juos pamiršti, kad vaizdinys yra tik vaizdinys, ir
nespėję to suprasti, žmonės įkalina visą savo esybę ydingame rate, iš kurio
retai kada ištrūksta per visą gyvenimą”.
"Esminis
skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską
pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeikimą”.
"Kad įprotis veiktų, reikalingi visi jo elementai. Jei kuris nors prapuola,
įprotis suyra”.
"Mes renkamės tik kartą. Pasirenkame būti kovotojais arba vidutiniais žmonėmis.
Antrojo pasirinkimo šioje Žemėje nėra”.
"Nėra
tobulumo be liūdesio ir ilgesio, nes be jų nėra aiškumo ir gerumo. Išmintis be
gerumo ir žinojimas be aiškumo yra beprasmiai”.
"Kovotojo kelias siūlo naują gyvenimą, kuris turi būti visiškai kitoks.
Negalima į jį perkelti senų bjaurių įpročių”.
Šis
mokymas – vidinę logiką turinti sistema, kuri nuosekliai veda link sąmoningumo
ir suvokimo ribų praplėtimo. Taigi, kur čia galima įžvelgti "...praeities
žmones, paprasčiausiai gyvenančius kaip gyvuliai, instinktų valdomi....” Nevertėtų dėti brūkšnį ant visos praeities bendrai ir nereiktų taip kategoriškai
tvirtinti, matyti tik tamsą...
"...kaip
gi kitaip suvaldyti tą gyvulių bandą, besiriejančią dėl kaulo...”. Pats
paprasčiausias dvasinis dalykas, kurį gali atlikti kiekvienas norintis ir kurio
pilnai pakaktų tam – būti savimi, tikru žmogumi. Ir tam nereikia jokių ypatingų
didelių pastangų: tu – jau esi tu! Tereikia tik atsiminti.. tik išsilaisvinti
iš visų tų kvailų primestų idėjų ir šablonų, išsivalyti nuo senų nuoskaudų ir
negatyvo. Tai paprasta, lyg gyvatei išsinerti iš senos odos. Be jokio gailesčio
– juk tai tik sena mūsų "oda”. O kai pasikeisi pats, tai ir pasikeis
aplinkiniai. Tada ir "...suvaldysime tą gyvulių bandą...” ir tam tikrai
nereikės nei politikų, nei religijų, nei konclagerių, nei susiskirstymo, ar
kažkokių rėmų, nors daugeliui tai įprasta ir atrodo būtina. Valdydami
situacijos suvokimo mechanizmą, savo energiją galime panaudoti formuodami
laisvą pasirinkimą.
Išminčiai
teigia, jog protas – yra klausimų buveinė, o širdis – atsakymų vieta. Tiesą
galime pajusti tik širdimi, tik ji yra teisėjas, mokytojas, patarėjas, kurio atpratome klausytis, pastoviai
reikalaudami "įrodymų”, kuriuos mums (deja) dažnai pateikia melo pavidalu. Taip
ir leidžiamės apgaudinėjami ir dažnai užsiimame saviapgaule.
Žinoti
tiesą, tai nereiškia "žinoti viską”, juk
tai nepaliaujamas išsiskleidimo procesas. Todėl, būkime sąmoningi ir pastoviai
skleiskimės. Žinių žmogus – išminties lobynas, kuris perduoda savo patirtį ir
žinojimą tolimesnėms kartoms.Tokia yra senolių paskirtis, nuo kurios
šiuolaikinis civilizuotas žmogus labai tolimas...
O
jei Tu, mielas skaitytojau domiesi tuo, skaitai šį tekstą ir tai tau
vertinga, tu esi vienas iš mūsų, vienas iš tų, kas neša tas amžinas tiesas
kitiems, nesvarbu, nors ir daugelis tyliai, nors ir nedrąsiai, jaučiu kad tokių
daugėja...tau ir tokiems kaip tu, noriu padėkoti iš visos širdies:
Už
tai, kad tiki savimi!
Už
tai, kad nepalūžti!
Už
tai, kad eini link savo laimės!
Už
tai, kad šypsaisi, nežiūrint į nieką!
Už
tai, kad palaikai kitus tokiomis akimirkomis, kai tau pačiam reikia palaikymo…
Už
tai, kad šypsaisi tuomet, kai iš tavo akių nevalingai teka karčios ašaros…
Už
tai, kad nepriklausomai nuo sunkumų, tu gyveni su laime ir šiluma sieloje…
Už
tai, kad dovanoji tą laimę ir šilumą kitiems…
AČIŪ
TAU!
Jei
visi elgtųsi taip, kaip tu – mūsų pasaulis būtų kitoks.
Beje
– aplink tave ir tokius, kaip tu – pasaulis iš tiesų KITOKS!
O
tai reiškia – TU KEITI ŠĮ PASAULĮ Į GERA!
Štai
už tai tau – AČIŪ!
Su
pagarba ir meile... |