Penktadienis, 29.03.2024, 09:37
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Vasaris » 6 » Plagiatas vėl apie tą patį...
19:45
Plagiatas vėl apie tą patį...

Laiko terpėje, kurioje mes dabar gyvename, yra žymiai daugiau komforto, nei jo buvo anksčiau, pas mūsų protėvius, tačiau kuo toliau, tuo labiau yra tenkinami vien materialūs žmogaus poreikiai. Iš esmės, visuomenėje dominuoja tik rūpinimasis žmogaus kūnais. Juk iš tikro, mes absoliučiai tolstame nuo savo žmogiškosios esmės. Jau nebežinome ir nebenorime žinoti, kas mes tokie esame, dėl ko gyvename čia ir dabar ir aplamai, kas mus supa, tingiai pasitenkinant tik tuo kas paduodama.

Mažai kas sau užsiduoda tokių klausimų. Neturime nei erdvės, nei laiko susimąstyti apie tai, šiuolaikiniame gyvenimo šurmulyje.  O aplink viskas yra daroma būtent taip, kad apie tai nemąstytume, kad būtume tiesiog nieko daugiau negalvojančiomis vartojimo mašinos, šioje vartotojiškoje sistemoje, kad tik pastoviai ko nors norėtume...

Į šią sistemą mes esame įtraukiami nuo pat gimimo ir esame priversti taikytis prie atitinkamos realybės interpretacijos sistemos, atveriančios mums požiūrį į gyvenimą. 

Todėl dažniausiai, iš nežinojimo, dauguma mūsų iššvaisto savo gyvybinę energiją niekams ir neesminiams dalykams. Tačiau, mes galime siekti ir kitokios, žinojimo būsenos, kuri leidžia peržengti proto ribas, suvokti save ir mus supantį pasaulį aiškiau, žymiai plačiau.

Kai žmonės pradeda mąstyti, apie savo ir gyvenimo esmę, tai pas juos pinigų ir daiktų poreikis žymiai sumažėja. Kartu darosi nebe akli vartotojai, tad tos, mus rišančios, sistemos grandinės žymiai silpnėja. Todėl šiuolaikinėje visuomenėje vartotojiška mąstysena yra pastoviai skatinamas visais įmanomais būdais, visomis įmanomomis priemonėmis.

Tačiau dabar, iš Gyvenimo Šaltinio, ateina nauja banga, naujas impulsas, išjudinantis žmogų iš statiškos būsenos. Nors žmogus dar dažnai nesupranta naujo, todėl jam priešinasi, prasideda vidinė kova, vidinio ir išorinio gyvenimo griovimas. Gyvenimas tokioje epochų sandūroje daugiau panašus į plaukimą dideliu audringu vandenynu.

Šiuolaikiniam žmogui, kaip niekada yra svarbu atgauti ryšį su savo vidiniu pasauliu, nes... pernelyg toli mes visi nuo jo nuklydome. Kiekvienas žmogus nujaučia savo paslėptus, ar užmigdytus vidinius resursus, tik  ne kiekvienas išdrysta į juos pažvelgti.

Mes visi esame skirtingi, kitokie ir todėl kiekvieno dvasinis kelias yra labai individualus. Vienam pavyzdžiui, reikia ribinių patirčių, stresų, kitas apsieina visiškai be jų. Vienas privalo įveikti aibę kliūčių, kitas yra tyliai pašaukiamas ir apdovanojamas Malone.

Kiek žmonių – tiek yra ir būdų, kaip pasiekti Aukščiausiąją Išmintį. Tave gali trenkti žaibas, tu gali pamatyti žydinčią gėlę, o gal tau reikia meditacijos galių, kad prabustum, kad bandytum giliau suvokti save ir visa, kas tave supa, vidinius resursus. 

Džiugu, kad mūsų laikais iš iliuzijų bunda tikrai nemažai žmonių. Mes gyvename informacijos gausoje, todėl žmonės pradeda aiškiai suvokti tikrąsias vertybes, susieja pasekmes ir priežastis, supranta evoliucijos ir vienybės esmę.

Nemažai tokių žmonių žengia ir sekantį žingsnį – atsisako netobulų savo būsenų, tai yra, visko, kas kenkia žmonėms, aplinkai, gyvybei. O štai gyventi harmonijos ir tobulumo būsenoje nuolat, retam pavyksta.

Tai yra labai subtilus, individualus ir asmeninis procesas: nuolatinis, pereinantis tam tikrus etapus, paremtas suvokimu ir patirtimi, nuoseklus, būtinai išaugantis į veiklą visų labui ir begalinis. Juk tobulumui nėra ribų, taip pat, kaip ir pažinti visko yra neįmanoma, bet siekti to yra verta... Žinių žmogaus kelias nelengvas ir niekada nesibaigiantis.

Įtikėjęs savo nušvitimu, tiek imituojantis jį, labai greitai išsiduoda, nes išlenda Gyvuliuko rageliai, pasipūtimas, susireikšminimas. Tuo tarpu nušvitęs žmogus visada harmoningas – jis negali būti vienoje situacijoje nušvitęs, o kitoje – egoistiškas ir savanaudiškas.

Todėl tikras Dvasinis augimas neturi nieko bendro su egoizmo apraiškomis. Neturi nieko bendro ir su pelno siekimu: dvasingumo nei parduoti, nei nusipirkti neįmanoma.

Bet mes tam ir pasukame Dvasiniu keliu, kad savo tai ego, įmantriajai tironijai, padarytume galą. Tačiau tai, kas nauja ir mažai pažinta, dažnai baugina. Kiekvienas žingsnis į žinias – tai nauja užduotis ir nepasitikėjimas, kuris augina baimę. Jei žmogus, išsigandęs šios kliūties, sustoja ar pabėga, šis pirmasis "priešas” tame kelyje – baimė – padeda tašką jo ieškojimuose. Kad įveiktų baimę, mokinys neturi sustoti ir turi judėti į priekį, nors mažais žingsneliais.

Kai suvokiamos baimės priežastys, ji pasitraukia ir žmogus pradeda pasitikėti savimi. Tai vyksta pamažu, bet galiausiai baimė išnyksta. Kartą įveikęs baimę, žmogus atsikrato ja visam gyvenimui, nes vietoje baimės jis įgyja minčių aiškumą: jis žino, ko siekia ir kaip to pasiekti.

Sunkiai įgyjamas proto aiškumas sunaikina baimę, bet kartu gali ir apakinti. Žmogus įgauna pasitikėjimo ir drąsos, bet pradeda daryti ir daugiau klaidų. Aiškumas, iš esmės, reikalingas ir tam, kad žmogus suprastų, kokią dvasinę jėgą jis turi savo gyvenimo valdymui, ir kad jis gali naudoti tą jėgą kaip tinkamas.

Žmogus taip pat turi suprasti, kad dvasinė jėga, kurią jis įgavo, nėra jo nuosavybė – tai energija, kuri pakluso jam dėl jo išvystytų vidinių savybių. Jis turi atsakingai ir rūpestingai naudotis tuo, ką išmoko, kitaip ši savybė gali pradėti jį patį griauti: jei žmogus nevaldo pats savęs, jis negali valdyti ir gyvenimiškos energijos. Jėga gali tapti ir našta, sujaukianti gyvenimą.

Tačiau Gyvuliškas pradas yra be galo išradingas ir kiekviename dvasinio kelio etape gali kenkti bei kliudyti mūsų norui iš jo įtakos išsivaduoti.
Iš pat pradžių, kai mes tik susižavime dvasiniu keliu ir įvairiomis jo teikiamomis galimybėmis, Gyvuliškas pradas gali net drąsinti mus: „Tai tikrai nuostabu. Tai kaip tik tau! Šis mokymas iš esmės prasmingas!" ir tt.
Kada mes išreiškiame savo norą praktikuoti meditaciją, mūsų Gyvuliškas pradas irgi sako: „Kokia puiki idėja! Kodėl gi man neiti su tavimi kartu? Juk mes abu galime ko nors išmokti." Visą mūsų dvasios ugdymo „medaus mėnesį" tas Gyvuliukas gali mus net skatinti: „Juk tai nuostabu, nepaprasta... Ir koks didžiulis įkvėpimas visa tai, kaip pavyzdžiu, auginti kokį nors Lotosą savyje!" Ir ypač tai pasireiškia tada, kai tos meditacijos yra tik paviršutinės, perleidžiant per savo minčių ir supratimų, protinę prizmę.
Bet greitai, prasidėjus vadinamajam „buitiniam", kasdieniniam Asmenybės ugdymo periodui, kai pradedame įsiminti mokymus, gilintis į jausminę tų meditacijų sudedamąją, neišvengiamai sueiname į akistatą su pačiu savimi. Štai tada mūsų Gyvuliškas pradas atsiskleidžia dar daugiau, kada paliečiamos jo skaudamos, silpniausios vietos, kada iš tikro bandome jį kontroliuoti, prasideda įvairūs keblumai.
Kartais jaučiamės taip, lyg prieš mus būtų pastatytas veidrodis, nuo kurio negalime nusigręžti. Veidrodis visiškai švarus, bet iš jo žvelgia bjaurus, rūstus savas veidas. Imame piktintis, nes mums nepatinka tai, ką matome. Įpykę  tarsi smogiame ir sudaužome veidrodį, o šis suskyla į šimtus šukių, iš kurių į mus spokso vienodi bjaurūs mūsų veidai.
Tuomet dažnai pradedame niršti ir pagiežingai reikšti nepasitenkinimą viskam, tame tarpe ir dvasinėms praktikoms. O kur tuo metu mūsų Gyvuliukas?

Ištikimai stovi šalia, dar daugiau kurstydamas mus išsireiškimais: „Tu visiškai teisus. Visa tai siaubinga, nepakenčiama ir dar papildomai vargina. Nesitaikstyk su visu tuo! Spjauk į visą tai, kam tau to reikia? Juk kai negalvojai, buvo prasčiau." O mes, sužavėti klausomės, kol Gyvuliškas pradas toliau žadina visokias abejones ir beprotiškus jausmus, pildamas alyvos į mūsų aistrų ugnį: „Argi dar nematai, kad šis mokymas tau visiškai netinka? Ar nematai, jog tau nieko nesigauna? Visą laiką aš tau taip sakiau! Argi nesupranti - jis nėra tavo? Kažkaip mano protas sunkiai pradeda įsisavinti šią informaciją”, ”...eilinė sektelė, aišku dabar jau, abejones prasisklaidė...” "Juk aš esu toks protingas, šiuolaikiškas, išprusęs Europietis, o tokie visokie rytietiški dvasiniai keliai, priklauso svetimoms Rytų kultūroms, ar ten kažkokiems, pasivadinusiems angelams. Kokia tau nauda iš tos filosofijos, juk tu jau ir taip daug skaitęs, susiformavęs nuomone, įsidėjęs  sau atitinkamus rėmus, kurių peržengti nevalia, tai juk neatitinka tavo "tiesos", juk tai žeidžia tavo išdidumą?”

Stebėdamas, kaip mes vis labiau painiojamės jo raizginiuose, dėl visų mūsų išgyvenamų sielos skausmų, vienatvės ir sunkumų, ego žengia sekantį žingsnį ima kaltinti patį mokymą ir net tuos asmenis, kurie tai perteikė: „Šiems guru visai nerūpi, ką tu išgyveni. Jie tau neskiria pakankamai dėmesio. Juk tu jiems užduodi klausimus, o jie net nesiteikia tuč tuojau atsakyti. Tai nepakenčiama, ar gali būti jiems kas nors svarbiau, apart mano problemų? O kur deklaruojama meilė, kur dvasinio mokytojo įvaizdis? Ir tas mokymas visai nepanašus į tai, ką aš skaičiau anksčiau, kur nereikėjo disciplinos ir pastangų, visokių meditacijų ir dar išjaust ten kažką. Jie mane tikriausia tik išnaudoja. Žodžius „atjauta" ir „atsidavimas" jie vartoja vien tam, kad mane užvaldytų...”

Kiekvienas žmogus dvasiniame kelyje turi teisę į minties, žodžio ir veiksmo laisvę – kol tai niekam nekenkia. Visi žmonės nori laisvės, tačiau retas kuris pripažįsta kito žmogaus laisvę, retas susimasto ar savo išraiška netrukdo kitam.

Ieškoti viskame tik neigiamo – nepateisinamas negatyvumo sureikšminimas ir destruktyvus mąstymas, kai savo pačių mintimis, negatyviu programavimu ir veiksmais griauname ne tik savo, o kartais ir aplinkinių žmonių gyvenimą.

Todėl žmogui, prieš kalbant, vertėtų pagalvoti, ar ištarti žodžiai iš tikro atneš gėrį – tiesą, geranoriškumą ir naudą. Jei ne – geriau tokiu atveju patylėti, nei bandyti įkyriai teikti savo tuometines nuostatas, kurios, tokiais atvejais, dažniausiai eina iš Gyvuliško prado, pamaloninant tik išdidumą ir pasipūtimą.

Pasipūtimas, viena iš Gyvuliško prado apraiškų – didžiausias žmogaus priešas. Pasipūtimas reikalauja didžiąją gyvenimo dalį pastoviai praleisti esant dėl ko nors, ar kieno nors įžeistam, nesuprastam.
Mūsų Gyvuliukas yra toks gudrus, kad kartais gali naudotis tais dvasiniais mokymais savo labui. Juk ne veltui liaudyje yra sakoma, jog „nelabasis, dėl savų tikslų, gali cituoti ir šventuosius raštus".  O didžiausias to vidinio Gyvuliuko ginklas – yra veidmainiškas parodymas pirštu į patį mokymą, bei jo propaguotojus: „Atrodo, nė vienas iš jų negyvena pagal tų mokymų tiesas! Juk kartais jie išreiškia tai, kas man nelabai suprantama..." Dabar tas mūsų Gyvuliukas  pasistato save į moralinio teisėjo vietą. Tai pati gudriausia pozicija griauti mūsų tikėjimą ir slopinti bet kokį siekį dvasiškai pasikeisti.

Tokius vidinius konfliktus dažnai keičia nepakeliami sąžinės priekaištai. Budistai tokį konfliktiškumą aiškina, kaip ego nenorą taip lengvai pasiduoti. Todėl, ko gero, kelyje į Sielos išgelbėjimą, žmogus kartais tampa ne tik bjaurus sau, bet ir nepakenčiamas kitiems, aplinkiniams. Taigi, ne veltui visose religijose patariama bent pradiniame intensyvaus dvasinio virsmo etape kuriam tai laikui pasitraukti į dykumą arba į kalnus. Todėl tikrai kartais, pastebėjus tokius procesus, pravartu užsiverti savyje, kad aplinkui nebūtų žmonių, kurie nuo tavęs nukentės, kol ta Dievo ir velnio kova tavyje virs, kol pagaliau velnias bus bent jau sutramdytas arba visai išguitas.
Na o vėliau, palengva atsiranda tas supratimas, kad lūkesčiai ir nuogąstavimai yra proto ramybės priešai: lūkesčiai mus apgauna ir nuvilia, o nuogąstavimai paralyžiuoja, uždaro ankštame netikros tapatybės rūsyje. Pradedame matyti, kaip Gyvuliškas pradas buvo pavergęs mūsų protą. Per meditaciją, akimirkai atsivėrusioje Laisvės erdvėje, kada už nieko jau nesikabiname, atsiskleidžia gaivi mūsų tikrosios prigimties platybė. Pradedi suvokti, kad daugel metų mūsų Gyvuliškas pradas, tarsi pamišęs sukčius, apgaudinėjo mus įvairiais projektais, planais ir pažadais, kurie niekada nebuvo realūs ir vedė mus į asmeninį žlugimą. Kada pasinėrę į meditacijos ramybę mes tai pamatote, visi tie Gyvuliško prado peršami planai, bei projektai pasirodo beprasmiški ir pradeda savaime byrėti.
Tai nėra vien destruktyvus procesas. Juk mes ne tik labai tiksliai ir kartais skausmingai imamame suvokti savojo Gyvuliuko apgavikišką, bei nusikaltėlišką prigimtį, tačiau ir tiesiogiai pradedame pažinti visų daiktų tarpusavio priklausomybę, taip pat pajuntame gyvą ir didį džiaugsmą, kuris yra skiriamasis laisvės požymis, tos laisvės kurios visada siekėme.
Disciplina mus moko paprastinti savo gyvenimą ir šitaip sumažinti vidinio Gyvuliuko galimybes gundyti mus. Praktikuojant meditacinį budrumą silpniname savyje slypinčią agresiją, prisirišimą bei negatyvumą, pamažu mumyse sužiba įžvalgos išmintis. Ši įžvalga, savo visa apšviečiančiu spindesiu gali mums aiškiai atskleisti, tiek subtiliausius mūsų proto procesus, tiek ir tikrovės prigimtį.
Kad ir kaip tas Gyvuliukas stengtųsi kliudyti mums eiti dvasiniu keliu, jei, vis tik, nuoširdžiai jį tęsime ir uoliai praktikuosime meditaciją, kaip vieną iš priemonių dvasingumui pasiekti, pamažu suvoksime, kokie buvote apmulkinti Gyvuliuko pažadais, apgaulingų lūkesčių ir nuogąstavimų.
 Galvoju dabar visa žmonija, išgyvena savotišką krizę: visose gyvenimo srityse vyksta tarsi jėgų poliarizacija, išsiskiriant dviems srovėms – "senai” ir "naujai.”  Tai stebime visur, moksle, mene, religijoje, socialiniame gyvenime – visur, sena kovoja su nauju. Kovoja dvi energetinės jėgos: senoji jėga vienija arba skiria žmones naudojant prievarta, naujoji –  apjungia meile ir vienybe.

Šios jėgos nėra panašios: senoji įžūli ir pasitikinti savimi – tai užbaigtas, su aiškiai apibrėžtomis formomis procesas, tačiau jis baigiasi, tos jėgos vis tik senka, nepriklausomai nuo to, supranta žmonės tai ar ne, pritaria ar ne. O naujoji jėga tik užgimsta: jos formos dar nėra aiškios, tačiau tai – visų mūsų ateitis, kuri tikrai pakeis senąjį pasaulį, vedantį į niekur, pralauš tuos žmones ribojančius rėmus. Tokiu momentu, daugumai pažinimo baimė, kaip jau sakyta, yra natūrali; visi ją pradžioje patiria, pagrinde dėl nežinojimo, žynių trūkumo… Tačiau, kad ir koks gąsdinantis neatrodytu dvasinis mokymasis, daug baisiau įsivaizduoti žmogų iš vis be pažinimo proceso.

Ta naujoji jėga savyje nešanti naujos epochos užuomazgas savo kelyje paliečia absoliučiai viską: augalus, gyvūnus ir žmones.. Kai ji pakankamai sustiprės ir pradės aktyviai augti – amžinos tiesos vėl pilnai nušvies mūsų pasaulį: tamsą pakeis šviesa, abejones –  pakeis tikėjimas, nusivylimą – viltis, neapykantą – meilė, melą –  pakeis Tiesa.

Aš manau tada ir išnyks visi tie prieštaravimai tarp individų, tautų ir rasių, kaip rūkas išnyksta pašvietus Saulei. Vieningos žmonijos idėja, bus pagrįsta lygybe ir abipuse pagarba: kur stipresnis ne engs į save panašų, o padės mažesniam ir silpnesniam.

Tarp senojo pasaulio griuvėsių šiuo metu užgimsta Dieviškos Meilės žmogus. Ir ta Meilė suvienys tautas, kiekvienas žmogus pasijus svarbia, gyva vieningos visumos dalele. Išsivalys visas tas tautinis, religinis ir politinis susiskirstymo nuodas, išsiplaus amžiams. Žmonijai atsivers visiškai naujas pasaulis, kupinas dvasinių turtų, kūrybinio proveržio, vienijančio bendradarbiavimo.

Išminties Pasaulio planai, anksčiau ar vėliau, bet visada yra įvykdomi. Naujas žmonijos Kelias – Meilės, Išminties, Tiesos Kelias… ir anksčiau ar vėliau visi juo pasuks, nepriklausomai nuo to, ar suprantame mes tai dabar, ar dar ne.

Nauja banga nusileidžia į mūsų vidų be triukšmo – kaip švelni melodija, kaip didinga harmonija, kaip ryški šviesa, kaip tyrumas ir švelnumas, kaip Meilė – kuri prikelia Asmenybes iš sąstingio, iš statikos gyvenimui ir išveda jas iš tamsos į laisvės erdvę.

Kaip atpažinti – ar vyksta tas mūsų augimas, ar vėl nepakliuvome į savo Gyvuliško prado spąstus? Ogi visai paprasta. Kai dvasiškai augame – didiname savo šviesos energiją, didiname gėrį savo gyvenime ir visuotinį taip pat. Kai sustojame tame kelyje – prarandame savo energiją, nes ji nustoja tekėti per mus, tampame tik vartotojais, tuo pačiu didiname blogį savo gyvenime ir visuotinį.

Kai žmogų užliūliuoja gyvenimo pergalės, apima savotiškas nuovargis. Šis žinių žmogaus "priešas” paverčia žmogų senu ir apgailėtinu..

Gyvenimas yra kelias, ir tik pats žmogus nusprendžia, kada jam sustoti. Jei žmogus atsispiria pagundai "pailsėti”, išlaiko aiškumą, jėgą, kūrybingumą, galiausiai jam atsiveria dar platesnės, transcendentinės pažinimo sferos.

Einantis dvasiniu keliu turi mokytis mąstyti savarankiškai. Jis turi skirti – kokios žinios svarbios ir kurias verta pritaikyti. Dvasinis Kelias ilgas, ir kol žmogui bus prieinamos visos reikalingos žinios, yra svarbu, kad kiekviena nauja jų dalis papildytų jau turimas žinias, padėtų tobulėti ir skatintų eiti į priekį.

Palaima – nėra tikslas, kurio turime siekti. Ji jau yra mumyse, nes mes gimstame su ja. Mes jos nepraradome, mes tiesiog pasukome nuo jos į šalį, tuo pačiu atsukdami patys sau nugarą.

Jei tu tai supranti, tu savyje atrandi didžiausią lobį, kuris taip ilgai tavęs laukė!..

Apie tokius pat esminius gyvenimo dalykus, nuostatas, žmonės kalbėjo jau gilioje senovėje, prieš dešimtis tūkstančių metų. Todėl teigti, jok visa praeitis buvo tik niekingas gyvuliškas žmonijos egzistavimas, vien tik karai, be jokio dvasingumo, gali tik tie, kurie, iš tikro, nesigilina į žinias, kuriems užtenka tik to, ką jau specialiai sukramtyta pateikia sistema ir tai juos pilnai patenkina. Na o ką gi labiausiai tenkina tokie teiginiai? Žinoma, ego, juk merdintis materialume žmogus niekada net nesusimastys, kad yra ir visai kitokios tiesos, kitoks gyvenimas, ne taip "Kaip visi...”. Žmogus nugalėtas yra tik tada, kai jis toliau nebesistengia tobulėti ir apsileidžia.

Kaip ten bebūtų, bet ragiukai Gyvuliuko vis tik dar išlenda pas kai kuriuos ir pačiu nepalankiausiu metu, kai bandai "paprotinti” kitus...

Noriu pateikti jums, šiek tiek Don Chuano Matuso teiginių. Atskleisdamas savo dvasinio kelio paslaptis, leidžia šiuolaikiam žmogui prisiliesti prie senovės civilizacijų Išminties. Aš kalbu apie Toltekų dvasinį palikimą (Toltekai – vienas iš septynių Atlantų civilizacijos porūšių, išsiskyrę savo tradicijomis, kurie dar prieš dešimtis tūkstančių metų Atlantidoje, iš kartos į kartą perteikdavo dvasines žinias....), kuris atitinka tai, apie ką šiandiena kalbame mes, kaip ir visos kitos pirmapradės žinios, nes visos dvasinės Žinios, iš vieno pirmapradžio šaltinio.  

Mokinys, pagal Toltekus, yra įvardinamas, kaip kovotojas, karys, kuriam pažinimas – gyvenimo būdas, esmė. Tai nereiškia kokio nors karingumo, tai yra greičiau žmogaus vidinių savybių  apibūdinimas, palyginimas: pastovaus ėjimo į priekį, nuoseklumo, tikslingumo, savidisciplinos, sugebėjimo koncentruotis, kontroliuoti savo Būtybes ir per jas pasireiškiančias mintis, jausmus, įžvalgumas, lankstumas, nuolatinė kova (kontrolė) su pačiu savimi, su savo Gyvulišku pradu. Taigi, gal ir jums jos duos peno pamąstymui. Kaip sakoma, te išgirsta girdintis ir susimasto mastantis:

"Galia priklauso nuo to, kokį žinojimą esi įvaldęs. Kokia prasmė išmanyti nenaudingus dalykus?”

"Per ilgas susitelkimas į save sukelia baisų nuobodulį. Tokioje būsenoje žmogus yra kurčias ir aklas viskam. Paties nuobodulio verčiamas, jis nustoja matyti stebuklus aplink save.”

"Pykdami ant žmonių, sureikšminame jų veiksmus. Privalu atsikratyti šio jausmo”.
"Pasijutęs svarbus, žmogus apsunksta, pasidaro vangus ir tuščias. Kad taptum kovotoju, turi būti lengvas ir lankstus”.

"Kai kovotojas nusprendžia ką nors daryti, jis turi eiti iki galo, bet privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ką bedarytų, pirmiausiai turi žinoti, kam tai daro, o po to tęsti be dvejonių ir graužaties”.
"Būti neprieinamu, kovotojui reiškia rezervuotai kontaktuoti, su jį supančiu pasauliu. Visų svarbiausia – jis tikslingai vengia išsekinti save ir kitus. Jis neišnaudoja žmonių, ypatingai tų, kuriuos myli”.
"Jaudindamasis žmogus, iš desperacijos, kabinasi į bet ką, o įsikabinęs gali greitai išsekti pats arba išsekinti tą, į ką yra įsikabinęs. Jaudintis – vadinasi tapti prieinamu”.

"Sunkiausia pasaulyje yra įgyti kovotojo nuostatą. Nėra prasmės liūdėti, skųstis ir nuolat teisinti save, įsitikinus, kad kažkas visada kažkaip mums kenkia. Niekas niekam nieko nedaro, o mažiausiai – kovotojui”.
"Neturi reikšmės, kaip žmogus buvo išauklėtas. Žmogaus elgesį visapusiškai lemia asmeninė galia. Žmogus yra tik savo asmeninės galios suma, ir ji nulemia, kaip jis gyvena ir kaip miršta”.
"Kovotojas gyvena veiksmu, o ne galvodamas apie veiksmą, ir negalvodamas, ką galvos, kai veiksmą užbaigs”.

"Kovotojo gyvenime nėra tuštumos. Viskas pripildyta iki kraštų. Viskas pripildyta ir tarp visko – lygybės ženklas”.
"Intencija nėra mintis, objektas ar troškimas. Intencija yra tai, kas padeda žmogui laimėti, kai jo mintys sako jam, jog pralaimėjo. Ji veikia nepriklausomai nuo kovotojo silpnybių. Intencija yra tai, kas daro jį nepažeidžiamu. Intencija yra tai, kas pastūmėja šamaną pro sieną, per erdvę, į begalybę”.
"Būti neprieinamu kovotojui reiškia rezervuotai kontaktuoti su jį supančiu pasauliu. Visų svarbiausia – jis tikslingai vengia išsekinti save ir kitus. Jis neišnaudoja žmonių, ypatingai tų, kuriuos myli”.

"Visa gudrybė priklauso nuo to, ką akcentuojame. Arba mes paverčiame save apgailėtinais, arba stipriais. Pastangų įdedama tiek pat”.
"Nuo pat gimimo žmonės aiškina mums, jog pasaulis yra toks ir toks, viskas sutvarkyta taip ir taip; suprantama, mums nebelieka kito pasirinkimo, kaip pripažinti, jog pasaulis toks ir yra”.

"Kovotojo ir vidutinio žmogaus pasitikėjimas savimi skiriasi. Vidutinis žmogus stebėtojo akyse ieško užtikrinimo ir vadina tai pasitikėjimu savimi. Kovotojas ieško nepriekaištingumo savo paties akyse ir vadina tai kuklumu. Vidutinis žmogus surištas su savo draugais, kovotojas – tik su begalybe”.
"Yra daug dalykų, kuriuos kovotojas gali padaryti, atėjus laikui, nors anksčiau negalėjo. Tie dalykai nepasikeitė. Pasikeitė kovotojo savęs suvokimas”.

"Vidinis dialogas yra kasdieninio pasaulio žmonių būties pagrindas. Pasaulis yra toks todėl, kad kalbame sau apie jį tokį. Tiltas į dvasinį pasaulį atsiveria po to, kai kovotojas išmoksta nutraukti savo vidinį dialogą. Šamanizmo esmė – pakeisti mūsų pasaulio sampratą.”
"Kai kovotojas išmoksta sustabdyti vidinį dialogą, viskas pasidaro įmanoma; neįtikimiausi planai tampa įvykdomais”.

"Žodžių yda yra ta, kad jie visada verčia mus jaustis apsišvietusiais. Bet kai atsisukame ir pažvelgiame į pasaulį, jie išduoda mus, ir mes vėl žvelgiame į pasaulį kaip anksčiau – nesusivokdami. Todėl kovotojas stengiasi daugiau veikti negu kalbėti, taip gaudamas naują pasaulio vaizdą, kuriame kalbos nėra tokios svarbios, kuriame naujus aspektus įgauna nauji veiksmai”.

"Gyvenimas pats savaime yra pakankamas, save paaiškinantis ir išbaigtas. Todėl galima sakyti, kad visų patyrimų patyrimas yra būti gyvam”.
"Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami. Kovotojai peršoka sienas. Jie negriauna jų”.
"Žmonių protas priverčia juos pamiršti, kad vaizdinys yra tik vaizdinys, ir nespėję to suprasti, žmonės įkalina visą savo esybę ydingame rate, iš kurio retai kada ištrūksta per visą gyvenimą”.

"Esminis skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeikimą”.
"Kad įprotis veiktų, reikalingi visi jo elementai. Jei kuris nors prapuola, įprotis suyra”.
"Mes renkamės tik kartą. Pasirenkame būti kovotojais arba vidutiniais žmonėmis. Antrojo pasirinkimo šioje Žemėje nėra”.

"Nėra tobulumo be liūdesio ir ilgesio, nes be jų nėra aiškumo ir gerumo. Išmintis be gerumo ir žinojimas be aiškumo yra beprasmiai”.
"Kovotojo kelias siūlo naują gyvenimą, kuris turi būti visiškai kitoks. Negalima į jį perkelti senų bjaurių įpročių”.

Šis mokymas – vidinę logiką turinti sistema, kuri nuosekliai veda link sąmoningumo ir suvokimo ribų praplėtimo. Taigi, kur čia galima įžvelgti "...praeities žmones, paprasčiausiai gyvenančius kaip gyvuliai, instinktų valdomi....” Nevertėtų dėti brūkšnį ant visos praeities bendrai ir nereiktų taip kategoriškai tvirtinti, matyti tik tamsą...

"...kaip gi kitaip suvaldyti tą gyvulių bandą, besiriejančią dėl kaulo...”. Pats paprasčiausias dvasinis dalykas, kurį gali atlikti kiekvienas norintis ir kurio pilnai pakaktų tam – būti savimi, tikru žmogumi. Ir tam nereikia jokių ypatingų didelių pastangų: tu – jau esi tu! Tereikia tik atsiminti.. tik išsilaisvinti iš visų tų kvailų primestų idėjų ir šablonų, išsivalyti nuo senų nuoskaudų ir negatyvo. Tai paprasta, lyg gyvatei išsinerti iš senos odos. Be jokio gailesčio – juk tai tik sena mūsų "oda”. O kai pasikeisi pats, tai ir pasikeis aplinkiniai. Tada ir "...suvaldysime tą gyvulių bandą...” ir tam tikrai nereikės nei politikų, nei religijų, nei konclagerių, nei susiskirstymo, ar kažkokių rėmų, nors daugeliui tai įprasta ir atrodo būtina. Valdydami situacijos suvokimo mechanizmą, savo energiją galime panaudoti formuodami laisvą pasirinkimą.

Išminčiai teigia, jog protas – yra klausimų buveinė, o širdis – atsakymų vieta. Tiesą galime pajusti tik širdimi, tik ji yra teisėjas, mokytojas, patarėjas, kurio atpratome klausytis, pastoviai reikalaudami "įrodymų”, kuriuos mums (deja) dažnai pateikia melo pavidalu. Taip ir leidžiamės apgaudinėjami ir dažnai užsiimame saviapgaule.

Žinoti tiesą, tai nereiškia "žinoti viską”,  juk tai nepaliaujamas išsiskleidimo procesas. Todėl, būkime sąmoningi ir pastoviai skleiskimės. Žinių žmogus – išminties lobynas, kuris perduoda savo patirtį ir žinojimą tolimesnėms kartoms.Tokia yra senolių paskirtis, nuo kurios šiuolaikinis civilizuotas žmogus labai tolimas...

O jei Tu, mielas skaitytojau domiesi tuo, skaitai šį tekstą ir tai tau vertinga, tu esi vienas iš mūsų, vienas iš tų, kas neša tas amžinas tiesas kitiems, nesvarbu, nors ir daugelis tyliai, nors ir nedrąsiai, jaučiu kad tokių daugėja...tau ir tokiems kaip tu, noriu padėkoti iš visos širdies:

Už tai, kad tiki savimi!

Už tai, kad nepalūžti!

Už tai, kad eini link savo laimės!

Už tai, kad šypsaisi, nežiūrint į nieką!

Už tai, kad palaikai kitus tokiomis akimirkomis, kai tau pačiam reikia palaikymo…

Už tai, kad šypsaisi tuomet, kai iš tavo akių nevalingai teka karčios ašaros…

Už tai, kad nepriklausomai nuo sunkumų, tu gyveni su laime ir šiluma sieloje…

Už tai, kad dovanoji tą laimę ir šilumą kitiems…

AČIŪ TAU!

Jei visi elgtųsi taip, kaip tu – mūsų pasaulis būtų kitoks.

Beje – aplink tave ir tokius, kaip tu – pasaulis iš tiesų KITOKS!

O tai reiškia – TU KEITI ŠĮ PASAULĮ Į GERA!

Štai už tai tau – AČIŪ!

Su pagarba ir meile...

Peržiūrų: 6434 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.7/6
Viso komentarų: 1011 2 3 ... 9 10 »
0  
1 Gėlė   (06.02.2014 21:17) [medžiaga]
Sako žmogus galutinai gryžta į vaikystę sulaukęs 75ių, tai nebetoli :) Skaitant prisiminiau mėgstamą animacinį "Tekėk upeliuk, tekėk" - ko ir linkiu Visiems mums:
http://www.youtube.com/watch?v=fKCXU8P6aaQ

0  
2 Braske   (06.02.2014 22:06) [medžiaga]
o, Virgi. ka gi galetum pasakyti apie materiralius troskimus ir susirupinima materialiu gyvenimu, jei desimtmecius butum gyvenes vien dvasia ir to pasekoje turetum skolas, vaika, kuriam ne visad turi ka paduot valgyti ir apsirengti, jei negebetum skaiciuoti pinigu ir su  jais nevaliotum susitvarkyti, jei negaletum iseiti pasivaikscioti, nes neturi batu, jei neturetum nieko, tik minusa, skambucius grasinancius del skolu iskeldinti, jei kas menesi tau sakytu "atjungsim tuoj elektra", jei taip, kas tada? nebera teises guleti hamake, medituoti ir skleisti isminti, kurios nesiklauso "nedvasingieji", nes buvo ilgi metai, kai nedvasingieji padejo tau isgyvent, o be ju pagalbos tektu medituoti ant suoliuko parke ziema vasara, neturint kur pareit, o vaikas vaiku namuose kaip pasekme? manau tik visko pertekes zmogus gali taip kalbeti.
o auksciausias tikslas (kaip neseniai suzinojau ir suvokiau visa sirdim) - ne saves ziureti, o pasitarnauti kitam. butent per materija, kurioje gyvenam.
apie neapykanta materijai: mes esam perlai, nuostabiam lotosu sode ir pasaulis ap\link mus yra musu iliuzija, pamilus ta iliuzija - savo kurini ir savo tesini, pasaulis ima atsakyti tuo paciu. cai ne mano mintis, bet nesakysiu kieno, nes vel bus "gali skaityt ka nori, visi meluoja, tik ne as". tada ima lengveti. ir pasaulis tikrai atsako tuo paciu, ka jam jauti.

0  
8 virgis   (07.02.2014 00:22) [medžiaga]
Yra du suvokimo keitimo ar praplėtimo būdai. Pirmasis – kai sąmonę nepriklausomai nuo žmogaus norų veikia išoriniai “formuotojai”. Antrasis – sąmoningas, kai pats žmogus nusprendžia pasinaudoti savo suvokimo galimybėmis ir tokiu būdu sąmoningai tobulėja. Norint įvaldyti antrąjį būdą, reikia pastangų ir atkaklumo.
Visi žmonės yra vienodi ir turi vienodas galimybes. Nėra ribų tam, ką gali pasiekti žmogus, jei tikrai to trokšta. Tik dėl mūsų pačių vidinių ribotumų mes susitaikėme su mintimi, kad mūsų kasdienybė yra vienintelis įmanomas būdas gyvuoti..
Išlieka konkretūs darbai, veiksmai, kai nesusitapatinama su tuo, nevertinama, t.y., vertę turi pats darbas ar pats veiksmas, o ne darbo ar jį atlikusio asmens vertinimas.

0  
3 Gėlė   (06.02.2014 22:27) [medžiaga]
ir apie varles skraidūnes pagyrūnes:
http://www.youtube.com/watch?v=T3Ph9pa-MTk

0  
4 spurgelis   (06.02.2014 23:34) [medžiaga]
Ačiū, Virgi,vienoje asmeninėje srityje,kurią sprendžiu kaip tik šią savaitę,gavau tokį aišku atsakymą,net akyse prašviesėjo.
„Gyvenimas yra kelias, ir tik pats žmogus nusprendžia, kada jam sustoti. Jei žmogus atsispiria pagundai "pailsėti”, išlaiko aiškumą, jėgą, kūrybingumą, galiausiai jam atsiveria dar platesnės, transcendentinės pažinimo sferos.“ – o vat šiuo klausimu turiu savitą požiūrį į kelią. Pailsėjimai, bent jau man yra būtini,nes jie skirti apmąstymams,to ką sukaupei per tam tikrą laikotarpį ir viską sudėliojus atsirinkus gali eiti toliau. Be to,ir poilsis dėl savęs yra būtinas,kaip sekmadienį švęsk,kaip tarp mokslo metų yra vasaros atostogos,taip ir dvasiniame kely reikia atsipūsti tam,kad viską suvirškintum ir įgautum naujo švaraus vėjo savo per atostogas išbalintoms burėms.

0  
7 virgis   (07.02.2014 00:15) [medžiaga]
čia buvo kalbama apie "poilsį", kai žmogus nustoja iš vis dvasiškai tobulėt, nuspręsdamas jog jau pakankamai pasiekė, kitaip sakant, kai jį įveikia klastingiausia dvasinio tobulėjimo kliūtis – senatvė. Ir tai nebūtinai amžius, kai kas būdamas trisdešimties to pasiekia, tai greičiau būsena. Atrodytų, žmogus nieko nebijo, jo nebetrikdo nekantrus protas, jis valdo savo gyvenimišką jėgą… ir kartu tai metas, kai apima noras atsipalaiduoti, kai užliūliuoja gyvenimo pergalės, apima savotiškas nuovargis. Šis žinių žmogaus “priešas” paverčia žmogų senu ir apgailėtinu. Kaip jau sakiau, žmogus nugalėtas tik tada, kai jis toliau nebesistengia, netobulėja ir apsileidžia.

0  
5 spurgelis   (06.02.2014 23:37) [medžiaga]
"Einantis dvasiniu keliu turi mokytis mąstyti savarankiškai. Jis turi skirti – kokios žinios svarbios ir kurias verta pritaikyti. Dvasinis Kelias ilgas, ir kol žmogui bus prieinamos visos reikalingos žinios, yra svarbu, kad kiekviena nauja jų dalis papildytų jau turimas žinias, padėtų tobulėti ir skatintų eiti į priekį.

Palaima – nėra tikslas, kurio turime siekti. Ji jau yra mumyse, nes mes gimstame su ja. Mes jos nepraradome, mes tiesiog pasukome nuo jos į šalį, tuo pačiu atsukdami patys sau nugarą. "
Būtent,ačiū už priminimą.

0  
6 spurgelis   (07.02.2014 00:15) [medžiaga]
"Apie tokius pat esminius gyvenimo dalykus, nuostatas, žmonės kalbėjo jau gilioje senovėje, prieš dešimtis tūkstančių metų. Todėl teigti, jok visa praeitis buvo tik niekingas gyvuliškas žmonijos egzistavimas, vien tik karai, be jokio dvasingumo, gali tik tie, kurie, iš tikro, nesigilina į žinias, kuriems užtenka tik to, ką jau specialiai sukramtyta pateikia sistema ir tai juos pilnai patenkina."- va to ir ieškau besikapstydama po savo protėvius. Nesvarbu kokioje kultūroje save atrasi,tautoj ar rasėj,esmė yra protėvių išminties iškėlime per savo vidų,kas užrašyta jau mūsų genuose.

0  
9 spurgelis   (07.02.2014 00:31) [medžiaga]
"Sunkiausia pasaulyje yra įgyti kovotojo nuostatą. Nėra prasmės liūdėti, skųstis ir nuolat teisinti save, įsitikinus, kad kažkas visada kažkaip mums kenkia. Niekas niekam nieko nedaro, o mažiausiai – kovotojui”. – o jei ir daro-„kenkia“,erzina,kai tai suvokiu,esu be galo dėkinga tam darytojui,kaip Dievo rankai,kuri paduodama būtent tada kai ateina momentas galimybei suvokti,kurią mano stygą,užkabintą erzintojo reikia suderinti.

0  
10 spurgelis   (07.02.2014 00:51) [medžiaga]
jėtus, Virguti,ir vėl sugraudinai.... Kažin kurią čia skystą stygą reikia man susiderinti? O gal kaip tik nereikia.... Juk smuiką mūsų širdis taip pat atpažįstą iš jo verkimo....

0  
11 spurgelis   (07.02.2014 00:53) [medžiaga]
http://www.youtube.com/watch?v=BfMwq6MW6wc&list=PL7E841919D94A0B51 atviras atsakas-padėka Tau

0  
12 spurgelis   (07.02.2014 00:53) [medžiaga]
...ir Tau...

1-10 11-20 21-30 ... 81-90 91-94
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
2425262728
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0