Planetos - Žemė kokybinė struktūra - 14 Сентября 2010 - Šviesos keliu
Pirmadienis, 16.01.2017, 16:59
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2010 » Rugsėjis » 14 » Planetos - Žemė kokybinė struktūra
11:23
Planetos - Žemė kokybinė struktūra

Ar daugelis žmonių gali pajusti radijo bangas, ar radiaciją? Manau, kad ne ir, tik sukurtų prietaisų pagalba nematoma, tapo matoma ir suvokiama. Prietaisai tik kompensuoja mūsų jutimo organų ribotumą, stebint supančią aplinką. Kitaip sakant, yra mūsų jutimo organų netobulumas ir ribotumas. Dėl tos priežasties, žmogaus smegenys gauna ribotą ir rinktiną informaciją, iš mus supančio pasaulio. Kaip pavyzdys, mūsų  akys gali sugauti [(4…10)10-8 m.], Saulės optinio spinduliavimo, kas sudaro mažiau, nei vieną procentą spinduliavimo, praeinančio, pro mūsų erdvę (ir tai, tik iš to, kas žinoma šiuolaikiniam mokslui). O kas, jei šis mokslas žino, ne viską?

Tai, ką žmogus gali matyti, savo akių ir prietaisų pagalba, vadindama Visata, yra tik maža dalis, skirtingo matmens, erdvių junginio, sudarančio uždarą, subalansuotą sistemą, kuris savo ruoštu, kaip sudedamoji dalis, įeina į kitą erdvių junginį ir t.t. Pavadinsime tą, erdvių-visatų junginį, su skirtingu matmeniu, meta-visata. Mes gyvename per vidurį, tarp mikro ir makro pasaulių ir tik galime stebėti pasekmes procesų, kurie vysta visi tuose pasauliuose.

  Panagrinėsim tris artimiausias erdves-visatas, esančias šalia mūsų erdvės-visatos.Mūsų erdvė-visata, turi matmenį, artimą skaičiui trys (L=3,00017...), kas ir yra visuotino klaidingo supratimo, apie trimatę erdvę, priežastimi. Bet meta-visata, nėra vienalytė, vienoda pagal matmens skaičių, o sudaryta iš daugelio sluoksnių, su skirtingu matmeniu ir paralelinių, mūsų erdvei-visatai. Matmuo, kiekvieno sluoksnio, skiriasi, nuo kito, dydžiu  ΔL=0,020203236... Tai ir nulemia materijos formų kiekį, sudarančių atitinkamą, meta-visatos sluoksnį. Mūsų erdvė-visata, sudaryta susijungus 7 materijos formoms. (piešinukas 1).



Kitaip tariant, erdvės-visatos matmens pasikeitimas, ΔL dydžiu, lemia kokybišką pokytį ir susidarymą, naujos kokybinės sudėties, erdvei-visatai. Tos erdvės-visatos, sukuria vieningą sistemą (meta-visata), kaip sluoksniuotas pyragas, kurio kiekvienas sluoksnis, kokybiškai ir kiekybiškai skiriasi vienas, nuo kito. Visi tie sluoksniai, yra pastoviame judėjime ir tarpusavio sąveikoje. Tokio, tarpusavio sąveikų, tarp kaimyninių erdvių-visatų rezultatas, susilietimo vietose atsiradusios žvaigždės ar "juodosios skylės”. Erdvių-visatų susilietimo vietose, su didesniu matmeniu ir mažesniu, susidaro, tarsi kanalas (kaip tarp atomo branduolių, gardelėje). Per šį tunelį, materija teka, iš erdvės-visatos su didesniu matmeniu, į erdvę-visatą, su mažesniu matmeniu. Egzistuoja kokybinis skirtumas, tarp medžiagų, iš skirtingų erdvių-visatų. Todėl, susilietimo vietose, tų erdvių-visatų, vyksta medžiagos, sudarytos iš 8 materijos formų, išsiskaidymas ir sintezė, medžiagos sudarytos iš 7 materijos formų, mūsų erdvės-visatos.  Atsilaisvinusi, aštuntoji materijos forma, randasi toje zonoje ir netampa laisva. Su laiku, ji kaupiasi, susilietimo vietoje ir pradeda veikti, tos zonos erdvės-visatos matmenį. Tai priveda prie, dar didesnio kanalo, tarp erdvių-visatų susidarymo ir sudaro sąlygas, dar didesniam materijos nutekėjimui, iš didesnį matmenį turinčios, erdvės-visatos. O tai, priveda prie sąlygų, kai dalis mūsų erdvės-visatos, fizinės medžiagos, tampa nestabili, pradeda irti, į sudedamąsias jos dalis, atsiranda taip vadinama termobranduolinė reakcija. Taip "uždegamos" žvaigždės.   (paveiksliukas 2)


Kai mūsų erdvė-visata, liečiasi su erdve-visata, mažesniu matmeniu ir sudaryta iš 6 materijos formų, vyksta materijos nutekėjimas, iš mūsų erdvės-visatos, į žemesnę, susidaro "juodoji skylė". Ten, kur erdvė-visata, turinti didesnį matmens skaičių, susiliečia su mūsų erdve-visata, L7= 3.00017, susiformuoja žvaigždė, o kur mūsų erdvė-visata, susiliečia, su turinčia mažesnį matmenį, "juodoji skylė”. Taip vysta materijos tekėjimas, tarp skirtingų erdvių-visatų, su skirtingu, jas sudarančių materijų kiekiu. Egzistuoja, taip pat erdvės-visatos, turinčios vienodą matmenį, bet sudarytos iš skirtingos sudėties materijų, ją formuojančių, nei mūsų erdvė-visata. Susiduriant, tokioms erdvėms-visatoms, nevienalytėse zonose, turinčioms skirtingą, jas formuojančios fizinės medžiagos sudėtį, susidaro kanalas, tarp šių erdvių-visatų. Tada, irgi vyksta materijų tekėjimas, tai į vieną pusę, tai į kitą, vienodai, išlaikant balansą. Tai - ne "žvaigždė" ir ne "juodoji skylė", o perėjimo zona iš vienos erdvės į kitą. Tokios perėjimo nulinės zonos skirstomos į: teigiamas, kai mūsų erdvė-visata pasipildo materija iš aukščiau esančios; neigiamas, kai praranda ištekant į žemiau esančią; neutralias, kai vyksta tekėjimo balansas tarp dviejų vienodo matmens erdvių-visatų. Tam, kad erdvė-visata būtų stabili, reikalingas balansas, tarp įtekančio, per žvaigždes ir ištekančio per "juodąsias skyles" iš šios erdvės-visatos, materijos kiekio. Tokiu būdu, tose nevienalytėse susilietimo vietose, tarp erdvių-visatų, sudarančių vieną mega-visatą, vyksta materijų cirkuliacija. Vienos erdvės-visatos fizinė medžiaga, transformuojama į kitos erdvės-visatos fizinę medžiagą. Todėl nepakitusi "mūsų" materija, negali patekti į kitą erdvę-visatą. Tokios perėjimo zonos iš mūsų erdvės-visatos, yra "juodosios skylės", kur įvyksta pilnas "mūsų" tipo fizinės medžiagos išskaidymas ir neutralios, nulinio perėjimo zonos, kur vyksta subalansuota materijų apykaita, tarp erdvių-visatų. Neutralūs, nuliniai perėjimai gali būti stabilūs ir laikini, atsirandantys periodiškai, arba spontaniškai. Mūsų žemėje, yra visa eilė, periodinių, neutralių nulinių, perėjimo vietų. Jeigu, į jų ribas patenka, laivai, lėktuvai, žmonės, tai jie dingsta, be pėdsakų (Bermudų trikampis, Permės zona ir t.t.). Praktiškai, neįmanoma nuspėti, kur pateks fizinis kūnas, kokioje erdvėje-visatoje, kai atsidurs tokioje neutralioje nulinėje zonoje, nekalbant apie sugrįžimą atgal į pradinę padėtį. Todėl, neutralius nulinio perėjimo taškus, negalima panaudoti, kryptingam persikėlimui, erdvėse-visatose.

Ne mažiau įdomi, pagal savo prigimtį ir žvaigždės gyvenimo evoliucija. Tik ką gimusios žvaigždės, gali būti gigantais. Jų dydis pradžioje (mėlynasis gigantas), gali būti didesnis, už visos sakysim, saulės sistemos. Tankis, tokių žvaigždžių, pradžioje gana mažas. Laikui bėgant ir vystant termobranduolinėms reakcijoms, atomai, sudarantys žvaigždes-gigantus, praranda elektronus, protonus ir galų gale išyra. Žvaigždę sudaranti medžiaga, praranda tokius paprasčiausius atomus, kaip vandenilio, helio ir t.t. Vis didesnį procentą jų sudaro sunkiųjų elementų atomai. Žvaigždės dydis mažėja, ji darosi vis tankesnė ir sunkesnė. Jos poveikis, į supančios ją erdvės matmenį, darosi vis didesnis. Savo vystymosi pradžioje, žvaigždės matmuo buvo 3,00017 < λа < 3,020373236     

Palaipsniui, žvaigždės matmuo, artėja prie   L7. Vykstant tokiam procesui, kanalas tarp erdvių-visatų su matmenimis L7 ir L8 vis mažėja. Vis mažiau ir mažiau nuteka materijos iš vienos visatos-erdvės į kitą. Tuo pačiu, žvaigždės spinduliavimo aktyvumas, irgi mažėja, kol visiškai nesibaigia. Žvaigždė "užgesta", miršta.
Jei savo evoliucijos pradžioje, žvaigždė turėjo didelę masę, bet mažesnę, už 10 saulės masių, tai savo gyvenimo pabaigoje, jos matmuo tampa mažesnis už
L7 .  Ji išlenkia erdvę, į kitą pusę. Atsiranda, taip vadinama, neutroninė žvaigždė.


O, tai savo ruoštu, iššaukia dviejų erdvių-visatų L7 ir L6 susilietimo taškus, per kuriuos materijos srautai iš mūsų erdvės-visatos, išteka į žemesnę erdvę-visatą. Tokiu būdu, "juodosios skylės", atsiranda žvaigždžių evoliucijos eigoje.
Žvaigždė, savo vystymosi pradžioje, turi balansą, tarp savo dydžio, kanalu, tarp erdvių-visatų ir pratekančios per tą žvaigždę, medžiagos kiekio. Termobranduolinės reakcijos pasekoje, praradus paprasčiausius atomus, žvaigždės dydis mažėja ir ji nebegali praleisti pro save, visą materijos masę, ištekančios iš vienos visatos-erdvės, į kitą. Šis, disbalansas, vis didėja ir pasiekia kritinę ribą. Įvyksta sprogimas, dalis žvaigždės medžiagos (materijos), išmetama, į ją supančią erdvę. To pasekoje, keičiasi žvaigždę supančios erdvės matmuo, susiformuoja kanalas, per kurį gali pratekėti toks materijos kiekis, kokį žvaigždė gali praleisti. Astronomai tokį sprogimą vadina - super-naujos žvaigždės sprogimas. Sprogimo metu, žvaigždė praranda, ne tik savo lengviausią sluoksnį, sudarytą iš vandenilio, helio kitų paprasčiausių atomų, bet ir vidinį sluoksnį, sudarytą iš sunkiausių elementų, tik žymei mažesniu kiekiu.  Šiuo metu, žvaigždė pastebimai deformuoja erdvę, aplink save. (piešinukas 3)


To pasekoje, atsiranda erdvės matmens virpesiai, erdvės deformacija, analogiški bangoms, kurios atsiranda vandens paviršiuje, įkritus į jį akmeniui. Kuo toliau, nuo sprogimo centro, tuo deformacija didesnė. Sprogimo metu, išmestos materijos masė, užpildo skirtingų matmenų erdvę, esančią aplink tą žvaigždę. Iš tos materijos masės ir pradeda susidaryti planetos. (paveiksliukas 4)


Kodėl taip įvyksta? Mūsų visata turi matmenį (L=3,00017...), kas leidžia taikiai tarpusavyje egzistuoti septyniomis mūsų tipo materijoms. Materijos formų ir dydžių  įvertinimo kriterijumi, yra erdvės matmens kvantavimo koeficientas γi. Nereikia užmiršti, kad kitų matmenų erdvių-visatų, materijos formos, irgi išlieka, bet jos negali tarpusavyje sąveikauti ir jungtis su musų. Bet, jeigu jas, išrūšiuoti, pagal dydį ir matmenį, tai jos irgi sudarys atskirus pasaulius (erdves-visatas), tik tos materijos, niekaip neveiks mūsų pasaulio. Analogiškai, be mūsų tipo erdvės-visatos (pasaulio), egzistuoja ir kitos erdvės-visatos, su kitokia, matmens kvantavimo koeficiento, γi reikšme. Jos praktiškai nedaro jokio poveikio, mūsų tipo erdvei-visatai, todėl nagrinėjant mūsų visatos atsiradimo priežastis, mes galime, į tai nekreipti dėmesio.

Vienalytėje erdvėje (izotropinėje) materijos sudarančios mūsų erdvę-visatą ir turinčios išmatavimą L, tarpusavyje nesąveikauja. Kitaip sakant, tarpusavio sąveikavimo koeficientą α, vienalytėje erdvėje, lygus nuliui. Supernovos sprogimo metu, nuo jos centro, sklinda erdvės virpesių bangos, kurios sudaro nevienalytės (anizotropinės) erdvės zonas. Todėl, kai į tas zonas patenka laisvos mūsų erdvės materijos formos, jos atsiduria naujose kokybiškai sąlygose. Viso šito rezultatas, materijos pasireiškia visiškai kitaip. Iš tų pačių septynių materijų, nevienalytėse erdvės zonose susikuria nauji "paveiksliukai”.

Kitokiose kokybinėse sąlygose, laisvos materijos formos susilieja ir sukuria naują kokybę. Kiekvienas erdvės matmens pakitimas ΔL dydžiu, nevienalytės erdvės viduje, sudaro sąlygas, susilieti eilinei materijos formai. Šis procesas vyks iki tol, kol nebus užpildyta visa nevienalytė erdvė, hibridinėmis materijos formomis (paveiksliukas 5).


Kiekviena iš šių hibridinių materijos formų, dalinai kompensuos nevienalytį erdvės matmenį. Proceso eigoje, atsistato erdvės matmuo, kuris buvo, iki  supernovos sprogimo.(paveiksliukas 6)


Ne atsitiktinaibendras visatos materijos kiekis, žymiai viršija fiziškai tankios materijos kiekį. Tą, likusią materijos dalį, dabartinis mokslas pavadino "juodąja materija”, kuri sudaro 90 procentų visos visatos materijos. Jos mes nematom, negirdim, nejaučiam, nesuvokiam. Šiuolaikinis mokslas, praktiškai mažai ką žino apie ją.

"Juodoji materija "- tai tarpusavyje nesurištos (ne sąveikaujančios tarpusavyje), laisvos mūsų visatos materijos formos. Fiziškai tanki materija atsiranda susijungus visoms septynioms materijos formoms nevienalytėse visatos zonose.

Pirminių hibridinių materijų sintezės procese, nevienalytėje išmatavimo zonoje, susiformuoja šešios materialinės sferos, kurios tarsi įdėtos viena į kitą (paveiksliukas 7).


Tos sferos turi, kaip ir vienodų savybių, taip ir skirtingų. Bendrosios savybės apibūdinamos pirminių materijų kiekiu, įeinančių į tų sferų sudėtį (vienodos materijos esančios lyginamose sferose) ir išreiškiama sąveikavimo koeficientu α. (paveiksliukas 8).


Skirtumą sudaro, šių sferų struktūra, kadangi jos sudarytos iš skirtingo tų materijų, kurios susiliejusios sudarė ta erdvę, skaičiaus. Pirmines materijos formas, mes pažymėjome raidėmis A B C D E F G. Nevienalytėje erdvės išmatavimo zonoje, nuosekliai jungiantis joms tarpusavyje, susiformuos hibridinės formos. AB - trečioji mentalinė sfera, ABC - antroji mentalinė sfera, ABCD - pirmoji mentalinė sfera, ABCDE - astralinė sfera, ABCDEF - eterinė sfera, ABCDEFG - fiziškai tanki sfera - planeta žemė.

Medžiagos, sudarančios fiziškai tankią sferą, turi keturias būsenos formas - kietą, skystą, dujinę, plazminę. Įvairios fizinės medžiagos būsenos atsiranda, kai išmatavimo virpesiai mažesni kaip ΔL = 0,020203236 ir neatsitiktinai, du trečdaliai mūsų planetos padengti vandenynais. Egzistuoja priklausomybė, tarp planetos matmenų ir kokybine paviršiaus sudėtimi. Nevienalytėse erdvės matmenų zonos viduje, pastoviai vyksta matmens pasikeitimai, tuo tarpu materijų susijungimas, gali vykti tik tada, kai erdvės matmuo pasikeis eiliniu dydžiu ΔL.

Formuojantis hibridinėms materijos formoms, vyksta palaipsninis nevienalytės erdvės matmens atstatymas iki lygio, kuris buvo prieš tai, kai atsirado nevienalytis matmuo (analogiškai, jei užpilti duobę ant kelio žeme, tai ji dings). Tai vyksta todėl, kad hibridinės materijos formos, veikia  matmens erdvę,su priešingu ženklu. Tas pats, kaip pliusas ir minusas, neutralizuoja vienas kitą, jei jų dydžiai vienodi. Todėl sunkieji elementai, turi maksimalų, o lengvieji minimalų matmenį, to diapazono viduje.(paveiksliukas 9)

 

Tai surišta, su elementų stabilumu. Reikalas tame, kad atomams sugeriant spinduliavimą, jų matmuo keičiasi ir eilėje atvejų, tampa virš kritinio. Atomai suyra iki stabilių elementų.

Radioaktyviaisiais elementais yra, kaip ir sunkusis vandenilis (deiteri ir tritis), taip ir transuraniniai elementai. Kur tokio išsimėtimo priežastis? Atominio svorio skirtumas, tarp jų, sudaro daugiau nei 250 vienetų ir abu jie, radioaktyvūs. Jokio prieštaravimo čia nėra. Jie turi skirtingą pirminį matmens lygį. Laisvo vandenilio matmens lygis gali būti, bet kokia reikšmė, šio diapazono viduje 2,89915 < Lmicro < 2,91935. Tuo atveju, kai sunkaus vandenilio atomo matmeniui, artėjant prie šio diapazono viršutinės ribos, nors pačiam darant mažai įtakos, į aplink jį  esantį mikrokosmosą, tampa radioaktyviu, todėl kad sugeriant bangas, sunkiojo vandenilio atomo matmuo, tampa kritiniu ir atomas suyra. Lн > 2,91935 

Visiškai atvirkščiai vyksta, su transuraninių elementų atomais, kurių matmuo artėja, prie apatinės, erdvės matmens intervalo reikšmės, bet užtai, jų masė daro didelę įtaką, juos supančiam mikrokosmosui ir artima kritiniai reikšmei. Todėl, užtenka mažiausių, juos supančio mikrokosmoso virpesių, atsirandančių atomams sugeriant bangas, kad jie, taptų nestabilūs ir pradėtų irti.(paveiksliukas 10)

Būtent todėl, planeta turi branduolį, iš sunkių elementų, kurių kiekis mažėja, nuo centro artėjant link žemės paviršiaus. Vidutinio sunkumo elementai, ar jų kombinacija, su lengvaisiais elementais, formuoja planetos plutą, kurios ribos, randasi skirtingu atstumu, nuo planetos branduolio.

Jeigu, paimti jūros lygį, kaip atskaitos tašką, visos įdubos, užpildytos vandeniu, kuris susidarė, dviejų lengvų elementų (deguonies ir vandenilio) sintezės metu.

Toliau, į viršų, seka atmosfera iš dujų, suformuotu, lengvų elementų, pereinančių į jonosferą. Jonai, yra ribinė forma, mūsų visatos, fiziškai tankios medžiagos, irimas jų, palydimas įvairiais spinduliavimais, kurių jau nepavadinsi fizine medžiagos forma.(piešinukas 11)


Priminsiu, kad kiekvienas branduolys veikia savo mikrokosmosą. Tiktai poveikio laipsnis, skirtingų branduolio elementų, yra skirtingas. Kiekvienas nuklonas (protonai ir neutronai, sudarantys branduolį), keičia mikroerdvės išmatavimą dydžiu ΔLmicro ≈ 0,000086.

Tokiu būdu, kiekvieno atomo nuosavas matmens lygis, priklauso nuo nuklonų skaičiaus, sudarančių šį atomą. Nuosavas atomo matmens lygis priklauso, nuo podiapazonio, to diapazono viduje, kurio ribose atomas, yra stabilus. Todėl, vandenilio atomas, su atominiu svoriu, lygiu vienetui, yra stabilus, visame vidiniame diapazone. Dėl to paties, urano atomas, su svoriu 238 atominių vienetų, yra nepastovus. Todėl, užtenka nežymaus išorinio poveikio, kad įvyktų kokybinių barjerų, tarp fizinio ir eterinio planetos lygių atsidarymas, atomų irimas, materijų, juos sudarančių nutekėjimas, į eterinį planetos lygį. Kiekvienas atomas, priklausomai nuo atomo svoriodaugiau, ar mažiau įtakoja, savo mikrokosmoso matmenį, iššaukia antrinius matmens pakitimus. Erdvės deformacija, vyksta ne, tik atomo branduolio zonoje. Susidaręs branduolys, deformuoja erdvę ir aplink save. Bet tokių, erdvės struktūrų, pakitimų nepakanka medžiagos, sudarytos iš 7 materijos formų, sintezei. Atsiranda erdvės iškreipimas, leidžiantis susilieti į vieną, šešioms materijos formoms, bet kad susilietų 7 materijos formos, trūksta nežymaus mikrokosmoso iškreipimo. Šių zonų matmuo, svyruoja ribose  2,9800 < λ < 3,00017

Kad susidarytų elektronas, reikalingas matmens dydis

3,0001 < λel < 3,00017 

Septintoji materija, pradeda jungtis su šešiomis likusiomis, bet ši jungtis labai nepastovi. Nežymus, supančios aplinkos pasikeitimas, iššaukia šių materijų junginio, yrimą. Būtent todėl, elektronas gali būti kaip fizinė medžiaga, arba banga (taip vadinamas dualizmas). Kitaip sakant, pastoviai vyksta medžiagos, sudarančios elektroną, sintezė ir yrimas. Susidaro elektroninis debesis, kuris gali įgauti, keletą formų. Šitie elektroniniai debesys, skirsis vienas, nuo kito,  savo erdvinėmis formomis, kas savo ruoštu, įtakoja elektrono savybes. To pasekoje, elektronai, tarpusavyje sudaro, skirtingus erdvinius junginius.

Susijungiant atomams į molekules, ar sudarant jiems kristalinę gardelę, skirtingų atomų, elektroniniai debesys, sudaro bendras sistemas, kurios žymiai stabilesnės. Kaimyninių atomų, elektroninės struktūros susijungia, į vieną uždarą sistemą. Atskirų atomų, viršutinis elektronų apvalkalas, nėra užpildytas iki balanso. Atomai, turintys nelyginį  "išorinių" elektronų skaičių, yra nestabilūs. Dviems atomams jungiantis, į stabilesnę sistemą, kiekvienas, iš jų atiduoda, po vieną, "laisvą" elektroną, tos sistemos sudarymui. Susijungiant į molekules, sukuriant kristalines gardeles, atomai pereina, į žymiai stabilesnę būseną. Skirtingi, kristalinių gardelių tipai, turintys elektroninių sistemų ypatumus, sudaro tris grupes: laidininkai, puslaidininkiai ir izoliatoriai. Savybių skirtumas priklauso, nuo elektroninių struktūrų stabilumo laipsnio.

Pas laidininkus, bendros atomų, elektroninės  sistemos, nestabilios, pastoviai susidaro ir išyra. Visa, tokia sistema, pastoviai yra judėjime, tiesa tas judėjimas chaotiškas. Jeigu vienokiu, ar kitokiu būdu, sudaryti kryptingą poveikį, į laidininkus (pridėti įtampą), atsiranda elektros srovė.

Kas įdomiausia, kad elektronai nejuda laidininke. Išorinis poveikis (laukas), padidina elektronų nestabilumo laipsnį. Elektronai suyra, į juos sudarančias materijas ir nuteka į eterinį lygį, kur toliau, yra veikiamos išorinio lauko. Išorinis laukas, priverčia nutekėti šias materijas, atitinkama kryptimi. Išorinis poveikis (laukas), įtakoja atomo mikrokosmoso matmenį, kas ir nulemia materijų nutekėjimą, į eterinį erdvės lygį. Esant tokiam priverstiniam nutekėjimui, šios materijos, praranda dalį savo energijos, tai nulemia naują materijų susiliejimą, atomų mikrokosmoso, iškreipimo zonose. Elektronai, vėl sintezuojami. Tokiu būdu, elektronų "judėjimas išilgai laidininko", yra ne kas kita, o periodiškas, juos sudarančių materijų, nutekėjimas, iš fizinio lygio, į eterinį ir atgal.

Susijungiant, skirtingo tipo, kristalinėms gardelėms (puslaidininkių atveju), susidarant reikiamoms išorinėms sąlygoms, pasireiškia, taip vadinamas "tunelio efektas". Kai atstumas, tarp elektronų, sintezės ir yrimo taškų, sudaro, nuo milimetro dalies, iki kelių milimetrų. Tame tarpsnyje - "tylos" zonoje, nevyksta materijos nutekėjimas, iš fizinio lygio, į eterinį ir atgal. Toks reiškinys atsiranda, kai egzistuoja žymus skirtumas, tarp elektroninių struktūrų, sudarančių puslaidininkių kristalinę gardelę.


Susidarant molekulėms, pastebime du procesų tipus: egzoterminę ir endoterminę reakcijas. Jų esmę sudaro tai, kad atomai, su skirtinga elektronų struktūra, susidarant molekulėms, vienu atveju sugeria iš supančios aplinkos, kitu atveju spinduliuoja energiją. Tai siejama su tuo, kad susidarant sistemoms iš atomų, išorinių apvalkalų elektronai, visų tų atomų, turi turėti vienodą energetinį lygį. Be šito neįmanoma sudaryti bendrų elektroninių porų, o tuo pačiu, molekulių.

 Šilumos energijos sugėrimas, priveda prie elektronų nestabilumo, be kurio neįmanomas atomų susijungimas į molekules,vieną sistemą. Esant stipriam šiluminiam poveikiui, atomai praranda savo elektronus, kurie pradeda aktyviai skaidytis ir sudaro jonus. Žymei praradus atomams elektronus, jų branduoliai darosi nestabilūs ir įmanomas jų yrimas.

Tokiu būdu, atomų jungimasis į molekules, kristalines gardeles, vyksta, kaip tų atomų mikrokosmoso matmens pasikeitimo pasekmė, vienu ar kitu išoriniu poveikiu. Susiliejimas galimas, tik esant vienodam atomų mikrokosmoso matmens iškrypimui ir turintiems išorinius elektronus.

Skersinės-išilginės bangos, nuo infroraudonųjų iki gamos, yra mikroskopiniai matmens virpesiai, atsiradę termobranduolinių ar branduolinių reakcijų metu. Cheminėse reakcijose dalyvaujančių bangų amplitudė, nusakoma dydžio skirtumu, tarp atomų matmens prieš reakcijos pradžią ir atomų atsiradusių tos reakcijos metu.

Ne atsitiktinai spinduliavimas vyksta porcijomis (kvantais). Kiekvienas spinduliavimo kvantas, yra atomo pokyčio proceso, vienetinis rezultatas. Todėl pasibaigus šiam procesui, baigiasi ir bangų generacija. Spinduliavimo porcijos išmetimas vyksta, milijardinę sekundės dalį. Atitinkamai, sugeriamas spinduliavimas ir kvantais (porcijomis)

Saulėje vykstančių, termobranduolinių reakcijų dėka, susiformuoja stiprūs spinduliavimo srautai, kurių didžiąją dalį sudaro optinio diapazono bangos. Pasiekusio planetos paviršių, jos sugeriamos paviršutinio sluoksnio. Didelių plotų, paviršutinio sluoksnio atomams, masiškai sugeriant šviesos fotonus, įvyksta šio sluoksnio matmens lygio padidėjimas dydžiu ΔL. Tas dydis atitinka bangų, kurias sugeria planetos paviršinis sluoksnis, amplitudei (infroraudonasis, optinis, ultravioletinis saulės spinduliavimas).

To pasekoje, matmens lygio skirtumas, tarp planetos paviršiaus ir atmosferos mažėja, tose sugėrimo zonose dydžiu ΔL, tuo metu, kai neapšviestos planetos paviršiaus dalies (naktinės), matmens lygio skirtumas, tarp planetos paviršiaus ir atmosferos išsaugomas toks pat. Tokiu būdu, atsiranda matmens lygių skirtumas, tarp apšviestų planetos paviršiaus zonų ir neapšviestų. Atsiranda paralelinis, planetos paviršiui, matmens skirtumas (gradientas). Tai priveda prie to, kad molekulės, sudarančios planetos atmosferą, pradeda judėti išilgai to matmens skirtumo, kas ir sudaro oro masių judėjimą atmosferoje.

Laisvos materijos, kurios liko po fizinių kūnų susiformavimo, skirtingai reaguoja į matmens pasikeitimus. Saulės apšviestose planetos paviršiaus zonose, vyksta saulės spinduliuojamų bangų sugėrimas, atmosferos ir paviršutinio sluoksnio molekulėmis. Padidėja pačių molekulių matmens lygis. Tai priveda prie to, kad jos visos kartu, pakeičia bendrą, tos apšviestos teritorijos matmens lygį dydžiu ΔL. To pasekoje, keičiasi kokybinio barjero, tarp eterinių ir fizinių sferų, storis. To barjero lygyje, pradeda kauptis laisvosios materijos. Tai vyksta todėl, kad esant žymei galingesniam barjerui, laisvų materijų cirkuliacija per jį žymiai sumažėja. Materijų perteklius auga iki tol, kol egzistuoja pakeistas matmens lygis, apšviestoje teritorijoje.

Paralelei šiam procesui, vyksta kitas, ne ką svarbesnis. Apšviestoje teritorijoje padidėja savas matmens lygis, tuo tarpu neapšviestoje, lieka tame pačiame matmens balanso lygyje. Tokiu būdu, tarp apšviestos ir neapšviestos teritorijų atsiranda matmens lygių skirtumas (gradientas). Šis matmens lygių skirtumas, nukreiptas išilgai planetos paviršiaus, kas priveda prie laisvų materijų judėjimo, paraleliai tam paviršiui, nuo zonos su dideliu matmens lygiu (apšviesto paviršiaus), prie zonos su mažu matmens lygiu (neapšviestas paviršius). Atsiradus antrai, laisvų materijų judėjimo, paraleliai planetos paviršiui, krypčiai, atsiranda atmosferos spaudimo skirtumas, sumažėja sunkio jėga. Todėl, kad atmosferos molekulės tarpusavyje nesurištos stipriomis (kietas medžiagos būvis) ir pusiau stipriomis sistemomis (skystas medžiagos būvis), tai erdvės matmens skirtumas, išilgai paviršiaus, priveda prie to, kad laisvų materijų srautas su savimi prikabina ir molekules, sudarančias atmosferą. Oro masės pradeda judėjimą, atsiranda vėjas. To pasekoje "įkaitusios" molekulės ( molekulės sugėrusios saulės spinduliavimą) persikelia į neapšviestą teritoriją, kur vyksta spontaniškas jų bangų spinduliavimas. Kitaip tariant savas molekulių matmens lygis, didesnis už savą tos neapšviestos teritorijos matmens lygį, būtent tas skirtumas ir išprovokuoja spontanišką bangų spinduliavimą.

"Šaltosios" molekulės,savo ruoštu, turi žemesnį savo matmens lygį, palyginus su apšviestų zonų savuoju matmens lygiu, kas priveda prie masinio saulės spinduliavimo ir apšviesto paviršiaus šiluminio spinduliavimo, sugėrimo (absorbavimo). Vysta palaipsninis skirtumo, tarp molekulių ir apšviesto paviršiaus savo matmens, išlyginimas. Jeigu "šaltųjų" molekulių savojo matmens lygis, labai skiriasi nuo apšviesto paviršiaus savojo matmens lygio, tai pastarasis sumažėja. Kada apšviesto paviršiaus, savo matmens lygis, nukrenta iki vadinamo "rasos" taško, vandens molekulės iš dujinės būsenos pereina į skystą būseną. Atsiranda rasa. Jeigu tai įvyksta debesų lygyje, prasideda grandininė reakcija ir iškrenta lietus.

Tuo metu, kokybinis barjeras, tarp fizinio ir eterinio lygių, grįžta į  normalią pradinę būseną. Tuo atveju, kai šis procesas vyksta greitai ir staigiai, kokybinio barjero lygyje susikaupusio laisvosios materijos, nuteka kaip "lavina". Atsiranda atmosferos elektrinės iškrovos - žaibas.

Labai svarbus faktorius, gyvybės atsiradimui, yra planetos paros ilgumas, kuris priklauso nuo planetos dydžio ir sukimosi apie savo ašį greičio. Optimaliausios planetos, gyvybės atsiradimui, yra tokios, kurių paros ilgumo intervalas nuo 18 iki 48 žemiškų valandų.

Esant mažesniam paros ilgumui, aukščiau aprašyti procesai nepasiekia tokio lygio, kad vyktų atmosferos masės judėjimai ir elektros iškrovos, be  kurių, organinės gyvybės atsiradimas, neįmanomas.

Žymiai ilgesnis planetinis paros ilgumas (daugiau nei 48 valandos), iššaukia planetos atmosferos audringą būseną, kas sudaro sunkias sąlygas gyvybei atsirasti ir egzistuoti. Gyvybė ten gali atsirasti tik, kai žvaigždės spinduliavimo, pasiekiančio planetos paviršių, aktyvumas nukris iki tam tikro lygio.

Tik, kai planetos paviršius neperkaista, nuo žvaigždės spinduliavimo aktyvumo, atsiranda sąlygos, gyvybei atsirasti. Paprastai tokios sąlygos atsiranda, žvaigždės vystymosi paskutinėje stadijoje ir atsiradusi gyvybė nespėja išsivystyti iki sudėtingų formų, kol žvaigždė užgesta.      


Peržiūrų: 2213 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/3
Viso komentarų: 1
1 Arturas   (29.04.2011 13:12)
Aciu. Neblogai isversta Levasovo 1-osios knygos informacine medziaga. Taciau pavadinimas "Planetos - Mitgard žemė kokybinė struktūra" vargu ar tinkmas.
"Sviesieji", pirmyn

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugsėjis 2010  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0