Kažkas kažkaip pasielgė ar nepasielgė taip kaip reikėjo. Aš patiriu, kad tai man vienaip ar kitaip tarkim kenkia. Tačiau tas „kenkia" aišku lieka nesuprastas, nes jei būtų iki galo suprastas, tai jau būtų traktuojama kaip mokymas. Na, bet tarkim kenkia. Ką aš darau? Aš imu stengtis apsisaugoti nuo to. Vadinas aš nerimauju ir bijau jog taip gali nutikti ir dar kartą. Teisingai. Čia aš galiu mokytis. Bet gi aš imu siekti ne mokytis, o mokyti kitus, nes aš juk imu pykti ant kitų ir elgtis taip, kad jie bijotų ir todėl dingtų noras (nors jis niekada nedings, o tik sustiprės) taip elgtis.

Pyktis, tai tiesioginė agresija tiek fizinėje, tiek energetinėje plotmėje, o taip pat ir noras, kad nebūtų to kas yra. Betgi pasaulis jau taip sudarytas, kad tai kas yra, tas jau yra ir čia jau aš bejėgis padaryti, kad to kas yra, nebūtų. Va čia jau ir pasireiškia vis stiprėjantis pyktis. Aš tiesiog pykstu, suprasdamas savo bejėgiškumą ką nors pakeisti ir su pykčiu jau stengiuosi prievarta priversti. Aš prisipildau agresijos.

Be abejonės, veiksmai tėra aisbergo viršūnė, nes jie randasi iš minčių kurios dar sukuria, generuoja ir emocijas. Kaip žinia, mintis susivienijus su jausmu, emocija virsta galingu energijos pliūpsniu. Kiekviena energija turi savo dažnį – vibracijas. Tad kitas žmogus, kad ir turintis mažiau agresijos, tačiau vis tiek jos turintis, tiesiog sinchronizuojasi su tomis vibracijomis, o ir dar daugiau – vibracijos rezonuoja ir galingai išauga jau abipusė agresija.

Tad laikina tariama pergalė gali būti pasiekta tik įbauginant priešininką, o agresija niekur neišnyksta. Ji gali tik augti ir stiprėti, jei nesuskubs vienas iš konflikto dalyvių atleisti kitam. Ar nekyla klausimas kodėl ant vienų žmonių šunys loja ir puola juos, o ant kitų tik lengvai ir nepiktai paskalija? Šunys tiesiog labai aiškiai jaučia agresiją, agresija rezonuoja ir šuo stengiasi pašalinti jaučiamą grėsmę.

Na ir toliau jau ir dar gražiau. Išspinduliuota į Visatą galinga negatyvi, agresyvi energija Visatoje priimama kaip noras, nes Visatoje teisiog nėra neiginių. Vadinasi situacijų, kur bus sudarytos sąlygos atsirasti galimybei ir dar labiau pykti, rasis vis daugiau. Norai pildosi, energija materializuojasi, priešų daugėja ir jiems „nugalėti" prireikia vis daugiau energijos.

Priešų nėra – priešus susikuriame mes patys. Yra Visatos dėsnis. Žmogus neturi tiesės būti nužudytas. Tad atsakomybė lieka ir žudikui ir nužudytajam. Auka  pritraukia nusikaltėlį.

Nerezonuok su agresijos vibracijomis ir jei širdimi atleisi skriaudėjui, tai ilgainiui jų ir nebeliks, nes mažės asmeninės agresijos ir vibracijų dažnis augs. Pakankamai ryškus vibracijų dažnių skirtumas jau neberezonuoja, o stumia priešingas vibracijas ir priešų kelyje nebepasitaiko. Keliai būna ant tiek skirtingi, jog prasilenkiama saugiu atstumu arba tiesiog nusikaltėliui nekyla mintis tuo metu tave užkabinti.

Apie blogus ar netinkamus poelgius galima sužinoti tik iš žiniasklaidos ar žmonių pasakojimų, tačiau realiai jų gal ir nebesutiksi. O jei sutiksi, vadinasi yra dar likę kažko. Nebelieka agresijos, (na, gal lieka jos minimumas, nes čia būtų ir vėl absoliutas), nebelieka ir baimės. Meilės vibracijos yra aukščiausio dažnio.

Pavyzdys: Žmogus stovi viduryje kambario ir žmogus stovi ant bedugnės krašto. Žmogus eina per ant žemės patiestą lentą ir žmogus eina per virš bedugnės tokio pat pločio permestą tvirtą medį. Kuris labiau rizikuoja nuslysti, nukrypti nuo lentos? Suprantama, kad rizikuoja daugiau tas, kuris randasi virš bedugnės, nes jį nukristi stumia baimė. O tikriau pusiausvyros jėgos, nes baimė išbalansuoja Visatos pusiausvyrą ir yra gerokai virš normos sureikšminamas aukštis kaip grėsmė. Tos grėsmės stipriai emociškai bijoma ir siekiant atstatyti pusiausvirą, žmogus pasąmonigai yra stumiamas nukristi arba skatinamas bėgti tolyn tam, kad būtų pašalinta priežastis sukėlusi disharmoniją. O jei nėra baimės? Rizika lieka tokia pati kaip ir stovint viduryje kambario. Belieka tik apsvarstyti būtinumą ir tada eiti arba ne.

Kiekvienas be išimties yra absoliučiai tobulas ir mokosi tą suvokti. Kiekvienas randasi savo kelio atkarpoje ir patiria tik jam skirtas pamokas. Mokausi aš – mokosi jis, mokosi jie. Tai mokykla ir kiekvienas randasi savo klasėje. Ar mes galime, ar turime teisę sakyti, kad pirmokas mažiau žmogus nei tarkim aštuntokas? Kiekvienas kaltinimas, smerkimas kuria tą patį ir aš atsiduriu kaltinamojo ar smerkiamojo vietoje.

Tai paprasta suprasti. „Jei kalbi ir galvoji, kad kalbi su idiotu, patikėk – jis tikriausiai galvoja lygiai tą patį". Štai jau ir du idiotai. Jų jau bent vienu daugiau. Ar tikrai aš noriu gyventi idiotų pasaulyje? Tad kam aš kitus noriu tokiais padaryti ir pats atsistodamas šalia jų? Ar tik ne Dievą aš ruošiuosi vadinti idiotu, nes visi be išimties mano sutinkami žmonės yra man siųsti, kad aš išmokčiau to, ko man reikia išmokti. Ir jei viskas yra Dievas, tai ir tie man siųstieji yra Dievas, tik dar to nesuvokę.

M.K.Čiurlionis:

„Žmogus turi savo dvasią ir myli ją; žmogaus dvasia yra jo Dievas, žmogaus dvasia yra pasaulio valdovė; žmogaus dvasia yra pasaulio grožis; žmogaus dvasia yra pasaulio dvasia; žmogaus dvasia yra dalelės žemės – jo kūno – sargas; žmogaus dvasia yra jo Dievo dalelė; visos žmonių dvasios yra vienas Dievas, o Dievas yra dvasia. Dievas sutvėrė pasaulį, žemę, dangų, žvaigždes ir šaltinį žemėje. [...] Žmonės primena šaltinį, iš kur jie kilę, ir kalba: grįžkim prie mūsų vieno šaltinio."

„Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse."