Kodėl mums svarbi reinkarnacija?
Visų pasaulio kultūrų žmonės tūkstančius metų tikėjo reinkarnacijos
idėja, tačiau VI mūsų eros amžiuje bažnyčia oficialiai uždraudė tikėti
praėjusių ir buvusių gyvenimų įtaka mūsų dabarčiai, ir paskelbė, kad
pati reinkarnacijos idėja kenkia krikščioniškai pasaulėžiūrai. Tačiau
šiais laikas reinkarnacijos idėja visame pasaulyje atgimsta naujai,
mokslininkai ne tik apie ją kalba, bet ir naudoja daugelio ligų gydymui ,
psichologai veda regresijas, kad išsiaiškintų žmogaus problemų ir
sunkumų priežastis. Įdomu, kad patys specialistai ne visada tiki
reinkarnacijos teorija, tačiau ja naudojasi,o rezultatai būna puikūs.
Tačiau tai labai sudėtingas darbas, nes mumyse pilna kliūčių, trukdančių
pažvelgti į praėjusius gyvenimus.
Kokios yra pačios didžiausios kliūtys ir kaip jas įveikti?
Norėdami grįžti į praėjusius gyvenimus ir atrasti juose savo bėdų
priežastis, pirmiausia turime gerai įsižiūrėti į tai, ką turime dabar.
Įsivaizduokite, kad jums prieš nosį stovi šiukšlių kalnas, ar mes galime
matyti, kas yra už jo? Žinoma, kad ne. Todėl reinkarnacija tampa
efektyvi tik tuomet, kai tos šiukšlės yra bent jau pravalytos, tos
eilinės šiukšlės (dar kitaip jos vadinamos asmenine istorija). Taip
jau yra, kad normaliai gyvendami mes ko nors neužbaigiame, norime, bet
nerealizuojame to ko norime, ką nors jaučiame, bet neleidžiame sau
jausti ir daugybė kitų negatyvių emocijų sudaro tą šiukšlių krūvą.
Prieiti prie kitų gyvenimų mums trukdo pastoviai skiepytas netikėjimas,
kad buvo praėję gyvenimai, ir kad vėl kažkas bus jais, todėl ir tas
gniužulas baimių, auklėjimo, netikėjimo ir trukdo grįžti ten,kažkada
buvome. Todėl iš pradžių turėtume dirbti su savo įsitikinimas, su tais
vabaliukais, kurie pastoviai bėgioja, o tai įvairiausi pergyvenimai,
baimės, informacija, kuri ateina iš mūsų vaikystės, tėvų, mokyklos, o
vėliau iš reklamos, televizijos ir pan. Tai yra tie pirmieji
sluoksniai, kurie yra arčiausiai mūsų paviršiaus, o praeiti gyvenimai
yra už jų. Todėl pirmiausia dirbame su arčiausiai mūsų esančiais
sluoksniais, o po to, kai jau esame pribrendę, gilinamės į kitus
dalykus,kurie iš tikrųjų egzistuoja ir grįžimas į juos mums gali
padėti. Darbui su pirmaisiais sluoksniais naudojamos vadinamosios
"peržiūros technikos".
Jūs jau minėjote, kad pažvelgęs į praėjusius gyvenimus žmogus gali
išsispręsti savo dabarties problemas. Tačiau, kaip tai padaryti?
Pirmiausia, kiekvienas buvęs gyvenimas - prieš jį buvusio gyvenimo
tąsa. Tai, ko neužbaigėme aname gyvenime, tęsiame kitame, neišspręsti
santykiai, nerealizuoti norai, strategijos, nepadaryti darbai, blokai,
jie niekur nedingsta, o persimeta iš vieno gyvenimo į kitą. Rytuose tai
vadinama karma, o kas tai yra. Tiesiog poliariškumo įstatymai, pavyzdžiui
jeigu viename gyvenime žmogus yra labai protingas, tai viena
poliariškumo pusė. Vadinasi jis neleidžia sau būti kvailu, kitos savo
pusės jis tiesiog nemėgsta, neleidžia sau atsidurti tokiose situacijose,
kad jis visko nežino, kada gali pasijusti kvailai, o tokios situacijos
vis tiek egzistuoja, jos neišvengiamos, bet žmogus jų visaip saugosi,
todėl pagal poliariškumo įstatymą kitame gyvenime atsiduria kvailio
vaidmenyje. Jeigu vieną gyvenimą žmogus būna vyru, tai labai daug
galimybių, kad kitame gyvenime jis bus moterimi. Jeigu didžiuojamės esą
labai gražūs ir pranašesni už kitus, tai kitame gyvenime galime tapti
žmogumi, turinčiu daug trūkumų – luošiu, žvairu. Jeigu žmogus dirba
fizinį darbą, tai jis nemoka dirbti protinio darbo, šie dalykai irgi
išsibalansuoja, tylenis, kitame gyvenime jis taps tarškaliumi. Visą tai
rieda, rieda, iš vieno vaidmens mus mėto į kitą ir galu gale mes turime
praeiti viską, o finalinė idėja, mūsų tikslas tai yra tai, kad mes
praeitume visu etapus, kad viduje savęs surinktume iš dalelių Visą
Pasaulį
Vadinasi reinkarnacija tampriai siejasi su jūsų sukurtu mokymu "Visas pasaulis"?
Šios sistemos ir mokymų tikslas ir yra, kad sukurti savyje visą
pasaulį. Savo viduje turime prisiminti tai ką pamiršome ir sukurti ko
dar neturėjome. O reinkarnacijos prasme mes prisimename tai, ką
turėjome, o tai ir mūsų galimybės, vidiniai turtai ir mūsų bėdos, mūsų
problemos, tuomet pradedame suprasti, ką iš tiesų veikiame dabar ir
kodėl esame būtent tokie, o ne tie, kokiais ko gero norėtume būti. Nėra ko
apsimetinėti, mes dažnai graužiamės, kodėl vieni dalykai mums sekasi, o
kiti – ne.
O kas pirmiausia keičiasi, kai nueiname į praeitus gyvenimus?
Įsigilinę į praeitus gyvenimus mes atgauname pilnatvę, pradedame
suprasti, kad visą tai, ko mums trūksta mes turime, bet nesinaudojame.
Tam tikra prasme mes, kurią nors vieną savo dalį pripažįstame, o kitų
nematome, net nežinome, kad jos yra, todėl ir nesame vientisi, o
reinkarnacinė terapija padeda atstatyti vientisumą. Kai užmezgame ryšį
su savo praeitu gyvenimu, energija ima judėti, atskiros mūsų dalys
pradeda jungtis.
Gal galite paaiškinti, kokie tie būdai, padedantys įeiti į tuos
praeitus gyvenimus? Manau, jog vien būti susitvarkius su dabarties
problemomis neužtenka. Kur slypi regresijų metodikos esmė?
Nemanau, kad jas galima pradėti praktikuoti be Mokytojo. Jis jau
būna įvaldęs metodą, kuriuo vaikščiojama per praeitus gyvenimus ir gali
vesti pirmyn ir atgal. Regresijos metodų yra labai daug, vienas iš jų
tai ilgas žiūrėjimas į veidrodį ir bandymas pamatyti tai, ko tarsi nėra
šalia tavęs, kitas – tai važiavimas atgal nuo dabartinio momento. Na,
pavyzdžiui, seminaro metu jūsų klausia arba tiesiog jums sako: "Tu dabar
prisimeni tai, kas buvo prieš savaitę, kas buvo prieš mėnesį, prieš
metus ir tt. Vėliau eina kalba apie tavo gimimą, gyvenimą motinos
įsčiose, pradėjimą ir tuomet jau krentame dar toliau..., o paskui vėl
grįžtame atgal. Metodikų nyra daug ir įvairių, tačiau naudoti jas reikia
labai atsargiai, būna, kad žmogus kažką pamato, bet tuo netiki, atmeta,
blokuoja, išsigąsta, nes nieko malonaus ir nebūna. Gyvenimas yra
gyvenimas, jame ir žudoma ir kankinama, patenkame į viduramžius, dar
giliau, todėl nederėtų manyti, jog savo praėjusį gyvenimą galime
peržiūrėti tarsi filmą, mes tiesiog realiai pergyvename tai, kas buvo.
Na, o jeigu nepavyksta to patirti, vadinasi žmogus neprasimuša pro to
dabartinio gyvenimo sluoksnius.
Ar tiesa, kad, grįžęs į praeitą gyvenimą, žmogus gali išaiškinti dabartinių savo baimių priežastis?
Be jokios abejonės. Tačiau tai nėra taip jau paprasta, reikia daug
ir kantriai dirbti su savimi. Turėjau bėdą, vandenyje, išdrįsdavau
plaukti tik tokiose vietose, kur dugną siekdavau kojomis, vos tik
pasukdavau giliau į ežerą ar upę imdavau panikuoti. Išsivaduoti iš šios
baimės padėjo tik grįžimas į praeitą gyvenimą, tuomet patyriau, jog
laive numiriau ir mano kūną nuleido į jūros dugną. Reikėjo tai
pergyventi, įsisąmoninti, kad aš jau nebe tas, kurį paskandino jūroje ir
atėjo metas, jog pasijutau esąs geru plaukiku, jokių baimių
nebejaučiau.
Mes paprastai bijome to, ko nežinome, o žinojimas padeda būti
drąsiems ir pasitikėti savimi. Baimė dingsta, kai prisimename tą
momentą, kada prasidėjo įvykis, pasėjęs mumyse baimės jausmą. Užtenka jį
prisiminti ir baimė dingsta, tuomet įvyksta mažas nušvitimas.
Maža mergaitė siaubingai bijojo šunų, tėvai kreipėsi į
psichologus, psichoterapeutus, visi jie pastoviai tvirtino: "Vaiką šuo
išgąsdino, todėl jis taip bijo". Mergaitei buvo treji, tėvai ir
seneliai, kurie stebėjo kiekvieną jos žingsnį, gerai žinojo, kad tokio
įvykio jos gyvenime nebuvo. Kodėl? Vaikai dar patys atsimena savo
praeitus gyvenimus, nors suaugusieji jais netiki ir barasi, kad šneka
niekus, todėl šis vaiko gebėjimas labai greitai yra užmušamas. Iš tiesų
vaikai moka pasakoti, bet jų niekas nesiklauso, nes suaugusieji nenori
pastebėti to, ko jie nežino.
Ar žinote,kodėl indėnai nepasipriešino Kolumbui, kai šis atplaukė
su savo konsistadorais, nes jie jo net nepamatė, jų sąmonėje nebuvo
tokio vaizdo – plaukia laivas, arkliai, šarvai. Panašūs dalykai vyksta
ir kasdieniniame gyvenime, nes mūsų galvoje nėra matricos, kad tie
dalykai gali būti, o praėjusieji gyvenimai prasimuša mūsų sapnuose,
stresinėse situacijose, vaikų pergyvenimuose, tačiau mes apie tai
negalvojame, nepripažįstame. O toks mūsų požiūris ir yra pirmas filtras,
kuris neleidžia prasimušti praeitiems gyvenimams, mūsų protas trukdo.
O kaip jūs tuomet žiūrite į paveldimumą, genų kombinacijas, kurias paveldime?
Kas yra toji genų kombinacija? Visi šneka apie genus, tačiau
niekas nepaaiškina, kas jie yra, iš kur ta informacija ir kaip ji
persiduoda. Persiduoti turėtų tik tai, ką turėjo tėvai ar seneliai,
tačiau juk viskas daug sudėtingiau. Iš kur išlenda tai, ko iš viso
nebuvo šeimoje, kas būdinga kitoms tautoms, kitoms kultūroms, epochoms.
Iš principo negalėjo būti vienoje ar kitoje giminėje tokių žinių ar
sugebėjimų. Tiesiog yra du kanalai – vienas, kur žinios ateina per
giminę ir kitas, asmeniniai to žmogaus praeiti gyvenimai. Jie gali būti
visai nesusiję su to žmogaus giminę, tauta, rase, gali būti iš kito
žemyno, kito laikotarpio. Genai persiduoda tik iš kartos į kartą, o
jeigu to net nebuvo?
O kaip pasikeičia žmogaus gyvenimas, kuomet jis jau pradeda prisiminti praeitus gyvenimus?
Suvokęs, kad gyvena ne pirmą ir ne paskutinį kartą žmogus pasijunta
atsakingas už tai, ką veikia, kokius sprendimus priima, kaip elgiasi su
kitais, nes visą, ką mes bedarytume iš tiesų niekur nedingsta ir niekas
nesibaigia su mūsų mirtimi. Viską teks užbaigti, išspręsti, nes viskas
vienokiu ar kitokiu būdu grįš. Štai jums ir atsakymas, kodėl anksti iš
gyvenimo išeina geri žmones, kodėl lieka niekšai ilgai gyvena ir tęsia
savo niekšybes. Vienas praeitame gyvenime buvo geras žmogus, o šiame –
blogas, toks poliariškumo principas.
Kitas dalykas, kai realiai susiduriame su reinkarnacija – dingsta
mirties baimė. Žinome, kad gyvenimas dabar yra tik kelio dalis.
Reinkarnacija keičia požiūrį į vaikų auklėjimą, pradedame suvokti, kad
mūsų vaikas nėra baltas lapas, jis iš praėjusio gyvenimo gali būti
atsinešęs daug daugiau žinių negu mes ir jį perlaužti ar palenkti link
savo interesų. Neįmanoma. Kol apie praeitus gyvenimus žinome tik
teoriškai, niekas nesikeičia, susidūrę praktiškai viską pradedame suvokti
giliau.
|
Keisti reiškiniai ? Daugiau yra SUN LIGHT knygose... Internete pažiūrėkit...
dabar taip irdirbu