Šeštadienis, 24.06.2017, 00:32
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2017 » Vasaris » 19 » Satsangas su gyvu Žmogumi 2
13:46
Satsangas su gyvu Žmogumi 2

Ar esantis vienišas žmogus gali būti laimingas?

Tai geras klausimas. Šiandiena užtenka apsidairyti aplinkui, kad įsitikinti tuo, kiek daug pasaulyje yra vienišų žmonių, kurie apraizgyti įvairiais socialiniais ryšiais, įsipareigojimais, nuostatomis ir tt., tačiau taip ir neradę tame laimės. Tai tik patvirtina tai, koks klaidingas ir iliuzinis yra laimės ieškojimas išorėje.

Žmonės atrodytų gyvenantys šeimoje, socialiai gerose sąlygose, tačiau nepatiria tos laimės, kurios tikėjosi ir laukė iš viso to.

Vienišumas, nėra socialinis rodiklis, ar veiksnys, o žmogaus vidinė, žymiai subtilesnė būsena. Tam nesvarbu,  ar žmogų kas nors supa, gyvena šeimoje, ar atsiskyręs nuo visuomenės.

Net ir būdamas vienas žmogus gali būti kartu absoliučiai su visu pasauliu tuo pat metu. Visa tai išskirtinai slypi tik mumyse, kitaip sakant, vidinėje mūsų būsenoje.

Ar žmogus gali dovanoti Meilę ir šilumą kitiems, jei viduje jaučia tuštybę? Kokia tokios vidinės tuštybės, nusivylimo pasekmė? Vienatvė iš tikro nesusijusi su išore. Tai grynai psichologinis, vidinis faktorius, kurį patiria žmogus.

Tai su kuo tai siejasi?

Pirmiausia su nusivylimu pačiu Gyvenimu ir su vidinių siekių krypties vektoriumi. Žmonės, kurie ieško laimės išorėje, vidinę tuštumą, nesusivokimą, pastoviai bando užstoti kuo tai išoriniu. Tai vienu realizuotu nortu, tai kitu. Tame ir slypi esminė iliuzija, jog už vieno noro išpildymo, visada seka sekantis ir taip pasaka be galo iki grabo lentos, tačiau tikros laimės taip nesulaukiama. Pilno pasitenkinimo iš to nebus niekada. Tikrą palaimą žmogui neša tik vidinio pilnumo, stabilumo būsena.

Pasinėrusiems visa galva į materiją, pasiekti tokios laimės praktiškai neįmanoma. Protas pateikia kaip galimybę pasiekti laimę per tas trumpalaikes euforijas, dėl materialaus gerbūvio, tik tolinant nuo tikros gyvenimo laimės. Nes tos vidinės tuštybės uždengti visam laikui visu tuo negali.

Anksčiau ar vėliau žmogus suvoks, jog laimė slypi visai ne materialių norų tenkinime, ar santykiuose su kuo nors. Tačiau to nenutiks iki tol, kol žmogus pasikliaus tik protu, mintimis ir iliuzijomis.

Bandant persijungti pagrindinio siekio krypties vektorių nuo išorinio į vidinį, protas visada stabdys, neatiduos valdžios taip lengvai, jam tai nenaudinga. Ir būtent šis persilaužimo, adaptacijos tarpsnis – vienas sunkiausių dvasiniame realizavimesi. Žmonės būna laikinai dezorientuoti. Taip sakant, pradeda gyventi vidiniu pasauliu, pripildant save dvasinėmis žiniomis ir siekiais, giluminiais jausmais, pereinama į kitą suvokimo lygį, tačiau inercinė materialaus proto dalis dar vis tempia atgal.  Žmogus trumpam atsiduria pakibęs tarp dviejų pasaulių, realaus ir iliuzinio (Majos). Žinoma, taip jaustis sunku, tačiau reikia suprasti, jog kol  protas ne adaptavosi naujam suvokimui, tokie laikini kritimai atgal yra net naudingi. Juk nieko nebūna šiaip sau. Gyvenimas jus taip grūdina, tikrina jūsų pasiryžimą.

Apie panašius dvasinius dalykus anksčiau iš vis nemastydavote, miegojote panirę pilnai į Majos sutemas. Reikia suprasti, jog tai laikinas periodas ir visi esantys dvasiniame siekyje, anksčiau ar vėliau su tuo susiduria. Tai visiškai normalu.

Tai palaima ir malonė, kad atsidūrėte tokioje psichologiškai nepatogioje protui būsenoje, nei toliau tęsti egzistavimą nepasitenkinime ir kančiose, dominavime ir puikybėje. Būtent tokia patirtis ir apsprendžia ar pasiruošę dvasiniam gyvenimui, neplaukiate pasroviui“kaip kiti”, su visomis nuorodomis ir šablonais. Aišku tada reikia ypatingo ryžto, nes išlieka didelė pagunda nusisukti nuo to atgal. Protui nepatinka, kas sukelia jam skausmą, visada norės atsiriboti kuo tai išoriniu. Pavyzdžiui, pinigų uždirbinėjimu, karjeros siekimu ir tt.

Tokiais egzistavimo tarpsniais reikia išreikšti vidinį ryžtą dar tvirčiau. Galima sakyti, jog tai savotiškas jūsų ryžto patikrinimas. Aišku daugiau sąlyginiai, nes viskas ir taip vyksta, viskas savo vietose.

Senai buvau nurimus gyvenau ramybėje, savotiškoje harmonijoje, kaip man atrodė. Tačiau dabar protas tarsi išdurniavo.Užgriuvo negatyvių minčių lavina, emocijos, baimė.

Tai normalu, tokia proto reakcija į naują suvokimo lygį. Pradžioje eina kaip sugrįžimas atgal, kad po to  naujas suvokimas užsitvirtintu aukštesniame lygyje. Tokia proto reakcija pažįstant giluminius lygius. Visos pasireiškiančios interpretacijos, ar kitų nuomonės  atsirandančios baimės prasme, tėra tik proto bandymai jus užlaikyti. Visa tai tik tam, kad atitraukti nuo dvasinio siekio kaip įmanoma toliau. Protas ir pasijungia tokiu momentu, kad įbauginti, nuvesti, grąžinti į kokias nors negatyvias mintis. Nežiūrint į tokias tendencijas, reikia žinoti, jog tikra prigimtis – visada buvo ir yra su jumis.

Būtina sukeliamų baimių vidinė įžvalga, subtilesnis suvokimas. Asociatyviai tai galima palyginti su atvaizdu. Kada pakankamai arti priartėjate prie veidrodžio, kuriame galite pamatyti tikrą, protas pradeda purtyti ir siūbuoti įvairiomis baimėmis, abejonėmis, emocijomis, kad tik nepamatytumėt tikro. Tai eilinės proto provokacijos. Kaip sakiau, niekas nenori užleisti valdžios be kovos, juo labiau, jog tai gyvybiškai būtina.

Tačiau, kai pradedate suvokti, tokius bandymas užlaikyti, išstumti iš tikrovės atgal, reikia pasinerti iki taško, nuo kurio kyla emocijos. Suvoksite, jog baimės, tik proto fantazijos, neturinčios nieko bendro su tikrove. Realybėje už bet kokių emocijų niekas nestovi. Visa tai neturi jokio pagrindo, tik iliuzijos, tačiau į kurias reaguojate, kol suvokiama dalyviu šiame absurdo teatre.

Ko reikia iš tikro dėl pilnavertės laimės?

Paprasčiausiai išlikti ramybėje be minčių vidinio dialogo. Palikti tuos artistus, vaidinančius mums komedijas, dramas, tragedijas ir išeiti į tą momentą, kuris vadinamas čia ir dabar, išlikti tyloje ir ramybėje kaip manoma ilgiau. Nors ir norėsis pavyzdžiui verkti, ar į galvą skverbsis įvairūs praeities vaizdiniai, ignoruoti visa tai, toliau koncentruotis tik į ramybę, tą tuštumą, kuri Pilna ir Beribė. Viskas ko reikia tokiais momentais, paprasčiausiai išlikti tame epicentre, toje Esmėje kurią giluminiai jaučiate, stengtis visada grįžti į tokią vidinę ramybę kas be nutiktų išoriškai, ką bedarytų kūnas. Kad ir kokios emocijos jus neužgriūtų, visada atsiminti, jog visada pusiausvyroje viduje. Ir iš tos nepajudinamos vidinės pusiausvyros stebėti kas vyksta aplinkui, visus tuos paviršutinius bangavimus. Tai ir yra dvasinio Meistro lygis, rytuose vadinama Nirvana, Rojus, Advaita ir tt.

Esant dvasiniame sąmoningume, proto audros ir bangavimai išseks ir atslūgs, negavus dėmesiu. Nors materialios dalies inercija dar gali tęstis, ne visada sustoja iš karto. Protas iš inercijos dažnai dar juda toliau. Ir tai ypatingai skaudžiai priimama kaip pralaimėjimas, žingsnis atgal. Tokiais momentais reikia išlikti tvirtiems apsisprendime ir nemaitinti dėmesiu nusivylimo emocijų.

Kas jūsų nuomone yra pavydas, iš kur jis kyla tas nepasitikėjimas ir kaip išsaugoti santykius su mylimu žmogumi?

Jei pavydas atsiranda pas partnerį, reikia suprasti, jog ištaisyti, ar pakeisti kaip nors kito žmogaus negalime. Pakeisti galite tik savo elgesį, vertinimą ir fizines reakcijas jo atžvilgiu. Jeigu pavydas atsiranda jumyse, tada taip, yra prasmės dirbti su savimi. Iš tikro, pavydas yra jausmas, griaunantis ne tik santykius, bet ir patį žmogų, kuris tai skleidžia. Visa tai niekada neleis pasilikti jums momente čia ir dabar, visada tempas atgal į išorę.

Kas slepiasi už pavydo giliau pasikapsčius tame?

Pirmiausia, nepasitikėjimas ir aišku uždarumas kito žmogaus atžvilgiu, nepasitikėjimas Gyvenimu. Galima sakyti, jog nepasitikėjimas ir Vieniu projektuojasi, pasireiškia į ryškų nepasitikėjimą kitu. Tokią susikurtą proto koncepciją, už kurios slepiasi gilus nepasitikėjimas Gyvenimu, sukasi žmogaus viduje tol, kol žmogus to nesuvoks pats.

Viskas ką galime priimti žmogų tokį koks yra, arba ne. Pakeisti nesigaus, kad ir ką bandysite jam paaiškinti, ar įteikti. Tuo tik dar daugiau tuos santykius bloginsim, darysim įtemptais. Harmoningi, pilnaverčiai santykiai, papildant vienas kitą, galimi tik tarp dviejų dvasiškai brandžių žmonių. 

Asociacija tokia, jog prie plytos prilipdžius pieno putos plokštę, o vėliau padaryti iš jos plytą, niekada negalite ir to nesigaus. Kad siena būtų tvirta, reikalingos dvi plytos. Klausimas turėtu būti ne kaip sukuri tvirtus santykius, o greičiau su kuo juos reikia kurti?

Na o kada sakysime jau yra susiklostę atitinkami santykiai, kaip tada?Juk ne visi iš karto būna tokie išmintingi ir sąmoningi kaip jūs.

Ką šituo norite sužinoti, ar galite savo partnerį pritraukti iki savo paties lygio, ar kaip?

Ne, tik norėčiau išlaikyti pusiausvyrą jau esamuose ilgalaikiuose santykiuose. Kažkaip naujai į viską reaguoti, remtis išmintimi juose. Ar tai kaip nors dar būtų įmanoma?

Reikia suprasti, jog bet kokiuose santykiuose, pagrindu pirmiausia turi būti noras ne gauti, o atiduoti, ne imti, o duoti. Vartotojo sistemos plačiai reklamuojama koncepcija čia netiks. Pirmiausia, reikia stengtis padaryti laimingu kitą, tą kurį iš tikro myli. Tai svarbiausia ir tik padės abiems savęs pažinime. Tokia žmonių dvasinė simbiozė, sukuriant ką tai vieningo, bus papildanti abu partnerius. Kiekvienas bandys padaryti laimingu pirmiausia kitą ir tame veiksme pats nesunkiai atras laimę. O kaip dažniausiai nutinka? Atvirkščiai, kada laukiama meilės tik iš kito, nematant pirmiausia savęs. Šiandienai daugumoje veikia visiškai kitokie santykiai, kuriuose vienas duoda, o kitas tik ima, dominuoja, kaip ir viskas kas materialu. Kada statinyje nėra pusiausvyros ir harmonijos, nestabilus anksčiau ar vėliau pasmerktas griūti. Problema tame, jog atiduodančiais turi būti abu dalyviai. Kitu atveju santykiai tik nereikalinga našta, kurią užsimeta daugelis ir tempia paskui, vadinant tai pareiga, morale ir tt. Pareiga kam leiskite paklausti, kitų sąmonių nuomonei,  sistemai? Labai jau brangiai susimokate už tai, laisve.

O kada nėra tos abipusės harmonijos ir atidavimo, ką tada reikėtų daryti tai suvokiančiam?

Vėl grįžtame prie to paties grėblio, negalite kaip nors perdaryti kito žmogaus ir visi tokie bandymai tik dar labiau santykius darys įtemptais, dar labiau slėgs ir tolins nuo Esmės. Arba priimate esamą situaciją kokia yra, arba darote išvadą, jog to nereikia ir viskas. Galutiniame rezultate, už tokio beprasmio pasiaukojimo nieko nėra, jokių giluminių jausmų ir tt. Žmogus neįpareigotas taip egzistuoti kenčiant tik tam, jog tokie yra socialiniai šablonai.

Tik vienetams sekasi, jog partneris domisi tuo, kuo ir jūs, pavyzdžiui, vidiniu pasauliu ir tt. Deja taip yra, jog žmonės galėtų pilnai papildyti vienas kitą visuose lygiuose, šiandiena labai retas atvejis. Tai ir suprantama, nes vyrauja dominavimas ir norų tenkinimas. Ir kuo daugiau materialėja, tuo tas dėsnis tik stiprėja, primetama idėją, jog taip gyvena “visi”.

Verta pagalvoti kiekvienam, ar reikalingi nepilnaverčiai santykiai? Jei pasiruošę tam, jog kitas žmogus pažins tik vieną jūsų pusę, o kita giluminė dalis liks jam neįdomi, nepasiekiama, nežinoma, tada galite tęsti žaidimus kas ką. O tam, kad pamatyti vidinę pusę, partneris turi žiūrėti ta pačia kryptimi. Jei žiūri į priešingą, nepamatys to, kas slepiasi už išorės, kas juos jungia iš tikro. Juk vidiniai mes visi panašūs, artimi ir giminingi. Jei žmogus žiūrės tik sau po kojomis, kaip vabalas, dangaus nepastebės. Ar verta miegoti su tokiu žmogumi tik iš nuoširdumo, atjautos, gailesčio ar pripratimo? Tokios aukos niekas neįvertins, o gyvenimas prabėgs kaip vėjas per audrą.

Kitas reikalas, jei jaučiate giluminį ryšį, tai dar įmanoma tęsti. Tačiau nereikia maišyti to su paprasčiausiu prisirišimu, įpročiu ir tt. Visi socialiai deklaruojami ryšiai tarp žmonių, iš esmės remiasi prisirišimu ir teisiniai įsipareigojimais, kuriuos pati visuomenė ir apsprendžia. Todėl žmonės daugumoje nusivilia tarpusavio partnerių santykiais. Tai natūralu, nes šiuo atveju giluminiai jausmai keičiami trumpalaikiais prisirišimais, išoriniu susižavėjimu, seksualiniu potraukiu, vėliau pareiga, atsakomybe ir tt.  Anksčiau ar vėliau visa tai griūna kaip kortų namelis, be vidinio pagrindo.

Kada esantys santykiuose  yra pilnaverčiai brandūs žmonės, jokių santykių, ar dirbtinų išoriškų ryšių ir nereikia. Dvasios atžvilgiu viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti geriausiai. Jei traukia vienas prie kito, patys tampa tais santykiais, besąlygine Meile.

Juk tai būtų aišku idealas? Tačiau mes visi nesame idealūs, dar turime inercinę proto sudedamąją?

Taip. Idealo pasiekti, o tiksliau atrasti, nelengva, tačiau to reikia norėti pirmiausia. Todėl arba turime taikytis prie neidealių santykių kokie yra, arba juos nutraukti visai. Nes kaip jau sakyta, perdaryti ką nors kitą negalima, tame esmė. Tačiau ką be pasirinktumėte, bus tai, kas ir turi būti. Vienio žaidimas per jus, patirtis, kurios jam reikia. 

Nepasitenkinant tarpusavio santykiais verta suprasti, kodėl jūs pergyvenate tokias patirtis? Ir nereikia nuo to bėgti, net jei jus kaip žeidžia. Taip dažnai nurodoma negatyvias jūsų pačių charakterio savybes. Suprasti, jog pabėgus patirties dabar, gausi dar sunkesnę patirtį po to. Klausimas daugiau ne supančių jus žmonių tobulume, o tame, į ką jie nurodo. Šis momentas labai svarbus bet kokiuose santykiuose.

Jei nusprendėte išsiskirti, negalima to daryti emocijų metu, o tada, kada tarpusavyje niekas nebelaiko, kada nereaguojate emociniai, kada visa įmanoma dvasinė patirtis išsemta.

O kaip dėl vyriško ir moteriško vaidmens santykiuose, apie ką rašo daug kas šiandiena?

Visa tai tik proto piešiamos koncepcijos, dėmesio atitraukimui nuo Esmės. Galima kalbėti daug apie įvairius vaidmenis ir roles, kas kam priklauso, kokie šablonai ir tt. Tačiau visa tai bus tik proto lentynos, į kurias viską nori sudėlioti sąmonė. Iš tikro, tai, ką galima išdėlioti į lentynas, nėra Gyvenimas. Tai žymiai plačiau, kas netelpa į jokius proto rėmus. Galime ilgai galvoti, koks moters ar vyro vaidmuo tarpusavio santykiuose, tačiau iš tikro, ką galite padaryti? Tik Mylėti kitą žmogų tokį, koks yra, be jokių bandymų pataisyti, pagražinti, patobulinti. O pilnavertiškai ir giluminiai pamilti galite tada, kada aplamai Mylite Gyvenimą, Esmę, atsiveriate tam jausmui. Kada tampate atviri Gyvenimui, galite padaryti laimingu kitą žmogų, esantį šalia. Kada atviri Gyvenimui, suprantate tikrą vietą santykiuose. Tada vyriškas ar moteriškas vaidmuo juose atliekamas natūraliai. Būtent tada vyksta tai, kas ir turi būti. Visa tai nepalyginamai svarbiau, nei išoriškai primetamos koncepcijos apie vyro ar moters vaidmenis nuo proto. Pavyzdžiui vyrauja tokios koncepcijos: jeigu esi vyras, tai “moters dienos” proga privalai nupirkti gėlių, atlikti buities darbus ir tt. Jeigu moteris, reikia pykti, išreikšti nepasitenkinimą, tą dieną negavus gėlių ir panašiai. Suprantama, jog visa tai paviršutiniška ir nereikšminga. Iš tikro pagerinti santykius galima tik per giluminius jausmus, o tam pirmiausia reikia būti čia ir dabar. Esant tokioje vidinėje pusiausvyroje padarysite būtent tai, kas ir būtina. Nors to gal nebus aprašyta kokiame nors psichologiniame ar religiniame traktate, ar jo punkte.  Tačiau Gyvenimas pats nukreips taip kaip reikia, pasitikėkit Tuo.

O klausimai apie vyro ir moters vaidmenis santykiuose, nuveda nuo Esmės. Tuo dar daugiau suteikiam dėmesio proto pastangoms.  “Visada norinčiam” padaryti laimingu ne tik save, bet ir kitus, partnerį, keičiant juos, svarbu kad tik nebūti čia ir dabar. Harmoningiems santykiams tereikia pilno jūsų atsidavimo, daugiau nieko, visa kita – proto koncepcijos, žaidimas.

Dalis žmonių būna kartu tik tam, kad nebūti vienam, dėl kokių nors patogumų, materialių, socialinių ir tt. Tokie santykiai žinoma tik griaunantys asmenybes-dvasias. Iš tikro, tai tik pabėgimas nuo tikrovės, veikia kaip koks televizorius. Visa tai tik tam, kad kažkas šalia būtų kitame kambaryje, ar patenkinti tėvų lūkesčius? Jei santykiuose nėra giluminių jausmų, nėra jokios prasmės asmenybei. O jei yra, tai išoriniai socialiniai popieriukai į kuriuos turi būti tai įsukta, neturi jokios reikšmės.

Gyvenimas iš tikro gyvas. Jis labai subtiliai atsiliepia į visus mūsų siekius. Jei žmogus iš tikro nori pažinti, pasiners į gilumą, atsiduos tam pilnai, Tai jam  Jis atsiskleis. Jei to neįvyko, vadinasi dar pasilikote sau galimybę žingsneliui atgal. Dar nesate pilnai pasiruošę. Jei kas tai gyvenime neateina, vadinasi tam yra vidinis pasipriešinimas. Iš tikro Gyvenimas absoliučiai pilnas ir nukreiptas į tai, kad padaryti jus laimingais. Ir jei nejaučiate savo egzistavime kokio nors aspekto, reiškia patys tam esate dar uždari.

Kaip taisyklė, visi tokie dalykėliai slepiasi pasąmonėje. Tam maža pasakyti sau, jog nori įsileisi Gyvenimą. Žmogus nemato priežasties, nesuvokia kas maišo tam. Kas geriausia gali tam padėti? Buvimas tikrame suvokime čia ir dabar. Būtent čia ir yra tas taškas, kuris išsprendžia visas pasąmonines problemas. Tai pirma.

O antra, būtina suvokti, jog viskas kas reikalinga laimei, pas jus jau yra. Tik protas visada prisigalvoja kokias tai priežastis, susikuria ko dar jums reikia, ko dar neturite ir tt., kad pagaliau galėtumėte“leisti sau” būti laimingu. Nors iš tikro, laimei viskas ir visada yra, nieko nereikia papildomai. Tam tereikia paleisti visas nereikalingas proto koncepcijas, kurios slegia ir daro žmogų nelaimingu. Būtent sąmonė ir protas daro mus nelaimingais. Kada paleidžiate koncepcijas, gyvenimas įgauna pilnumo, tame ir pasireiškia Laimė. Už tokio atvirumo, kada jaučiate vidiniai absoliutų pasitikėjimą Gyvenimui, tada ir išoriniai keičiasi egzistavimas, jis prisipildo gyvastimi. Už tokių frazių, kaip prašviesėjimas, pakylėjimas ir tt. kabintis, kad ką nors už tai duotų, neverta.

Reikia suprasti, jog pilnumas, dvasingumas tik vidinė būsena. Pirmapradžiai žmogus turi viską kas reikalinga pasitenkinimo, laimės pajautimui. Todėl bet koks svarstymas ta tema, pavyzdžiui: “Pilnai laimei man reikia prašviesėjimo, dar to, ano”, stumia į nepasitenkinimo pojūtį, kol ko tai nepasieks. Tai eiliniai proto išstatyti spąstai dvasiai į kuriuos įkliūna daugelis.

Kaip galite pasiekti prašviesėjimo? Nepasitenkinimu, nepilnavertiškumu patys atstumiate Tai, kuo esate. Pasirinkta proto koncepcija, jog reikia ko tai pasiekti, kad būti laimingu, sukuriamas proto siekių uždaras ratas.

Norint, jog Gyvenimas atsivertų, reikia pamilti viską taip, kaip yra, nebandant ištaisyti ar pataisyti. Kada patys priimsite Gyvenimą tokį, koks yra, atsiversite vidiniai ir atsipalaiduosite, būtent tada ir suvoksite save Stebėjimu, tada ir suvoksite gilesnius dvasinius sluoksnius.

O jei atsiranda pasipriešinimas tam, kaip tada?

Vidinis pasipriešinimas išoriškai perauga į tingėjimą.

Tingėjimas visada yra pasipriešinimas kažkam, pasipriešinimas visada pasireiškia išoriškai tingėjimu. Reikia atsižvelgti, tai kuo užsiimate kiek rezonuoja su jumis, kadangi tuo gyvenate. Jei su tuo rezonuosite vidiniai, būsite laimingi, priversti to daryti nereikės.

Kaip su motyvacija, kur jos ieškoti, savyje?

Čia verta paliesti veikėjo koncepciją. Iš tikro, be kokios nors motyvacijos žmogus nenori nieko daryti. Taip mus išauklėjo, jog žmogus visada juda prie kokio nors tikslo. Mus taip įtikino, jog galime gauti pasitenkinimą tik pasiekę tikslą, bet ne nuo pačio tikslo siekio proceso.

Tačiau, džiaugsmas Gyvenimu yra pačiame procese, ne tiksle. O kada kalbame apie motyvaciją, kalbame apie tikslo iškėlimą, kurio sieksime. Patys save ribojame, egzistuojame laukime, gyvename ateitimi. Tuo tarpu gyvenimo džiaugsmo reikia ieškoti būtent pačiame siekio procese, esant čia ir dabar.

Kada procesu dėl tikslo save versite užsiiminėti, bus apgaulė, išvedimas iš dabarties, laukiant ateities geresnių rezultatų. 

Motyvacija gali būti Meilei vykstančiam procesui. Tai nereiškia, jog neturi būti jokių išankstinių planų ar tikslų. Žinoma, turi būti kokie tai ketinimai.  Tačiau, nereikia savęs versti gyventi ateitimi, išeiti iš dabarties taško, dėl gyvenimo ateityje.

Kaip dabar vyksta? Žmonės ištisus metus dirba tik tam, jog po to galėtų “žmoniškai” pailsėti bent dvi savaites. Tai galima sakyti gyvenimo nuleidimas į “srutų duobę”, tikrąja to žodžio prasme. Tokia deja daugelio šios dienos materiali motyvacija. Pokštas tame, jog žmogus pripranta būti įsitempęs ir kankintis, jog gauti džiaugsmo viltį ateityje, visą trumpalaikį egzistavimą. Per tas dvi savaites jis net negali atsipalaiduoti, pradeda planuoti kaip dirbs toliau. Gaunasi savęs pasmerkimas tokiai vidinei įtampai visam gyvenimui. Taip ir eina kaip koks asiliukas, paskui kabančią prieš nosį morką, taip niekada jos nepasiekdamas.

Kad gyvenimą padaryti švente, nepadeda net kokie nors persikėlimai į šiltuosius kraštus. Galima sakyti, jog žmonės taip bando pabėgti nuo savęs su pačiu savimi pažastyje. Todėl natūralu, jog tarp tokių emigrantų, stebima daugybė psichologinių stresų, ligų. Kodėl? Žmonės galvoja, jog taip pabėgo nuo savęs. O su kuo pabėgo iš tikro? Su pačiu savimi aišku, su visais sąmonės vidiniais artistais, melžiant dėmesį. Tarsi ir atsidūrė išoriniame “rojuje”, tačiau su visu vidiniu nepasitenkinimu, negatyvu, kuris pradeda lipti per viršų. Žmogus klaidingai mano, jog negatyvo priežastis yra išorėje ir bando pakeisti dekoracijas, bet ne vidinius artistus, kurių klausosi ir maitina.

Nuo savęs nepabėgsite, kol neišmoksite džiaugtis kiekviena gyvenimo minute, būtent džiaugtis procesu, o ne tikslu. Visa kita bus saviapgaulė, veiks kaip laikina nuskausminimo tabletė. Tai visada išėjimas iš dabarties į iliuzijas.

Iš kur pas mus atsiranda nepasitenkinimas tuo, ką darome?

Darymas savyje neneša nei negatyvaus, nei teigiamo aspekto. Bet kokią veiką tuo apdaliname patys. Kodėl nepatinka kas tai veikti? Todėl, jog priima atitinkamas mintis, pavyzdžiui tokias: “man daryti to nesinori, o aš noriu to ir to, man įdomiau tas ir anas”. Darydamas čia ir dabar, iš tikro gyvena mintimis ką bus, darys po to, kas bus įdomu. Kitaip sakant, gyvena laukimu. Būtent toks išėjimas iš dabarties į ateitį, arba net kartais į praeitį, kaip tik ir užmeta negatyvumo skraistę veikai čia ir dabar. Pastebėkite save, net valgant daugelis nejaučia skonio, pasitenkinimo iš to, nes tuo metu gyvena ateities planais, arba stebi TV, dar kuo tai užsiima.Tačiau, jei ką nors darant išliksite sąmoningas, jūs ilsėsitės darydami bet ką.

Iš esmės, žmogus pavargsta ne kiek nuo fizinio veiksmo, kiek nuo proto darbo, nuo minčių srauto ir jų svarstymo. Galite nieko fiziškai nedaryti, būti gamtoje, tačiau jei tuo metu kamuos problemos, jausitės kaip išsunkta citrina.

Iš kitos pusės, jeigu esate sąmoningas momente čia ir dabar, galite dirbti nors po 12 valandų per dieną ir nejausite nuovargio. Atsiranda didžiulė papildoma energija, jėga. Pastovus aktyvumas jus neišvargins, jei būsite dabartyje. Tokiame ramybės nuo minčių dabarties taške ilsitės nuo visko, nežiūrint į tai, ką tuo metu daro kūnas. Mąstymas, minčių sekimas, atima daugiau energijos, nei kokie nors fiziniai veiksmai. Žmogus žymiai daugiau pavargsta nuo pastovaus, nekontroliuojamo vidinio dialogo, kurio įpratome net nepastebėti.

Viskas ko reikia, atkreipti dėmesį į tai. Kai tik kreipiate dėmesį kas dedasi jumyse, kreipiate dėmesį “kur jūsų dėmesys”, ką suvokiate, išsivaduojate nuo nesąmoningumo. Mintys daugiau nevaldo, sukasi galvoje automatiškai. Kai tik suvokiate, jos nustoja valdyti. Būtent tame ir atsiranda papildomos išsilaisvinusios energijos.

Nesvarbu kuo užsiimate, svarbu būti čia ir dabar, laisvėje. Kryptingumas, įdomumas vidiniam sąmoningumui, taps gyvenimo prasme. Kada pamatai ant kiek tave keičia, transformuoja, tampa gyvenimo kryptimi. Atsiranda tiek naujo ir įdomaus, į ką anksčiau dėmesio nekreipdavai dėl pastovaus vidinio plepėjimo.

Gerai, jog tai būtų nekalti plepalai, bet kiek už to negatyvaus išplaukia, kiek kenčiama nuo to? Nesąmoningo mąstymo procesai, kaip taisyklė užsiciklina būtent ant negatyvių momentų. Kadangi  protas prie to labai lengvai limpa.  Jam lengviausia iš išpešti emocijas, susijusias su praeitimi ar ateitimi.

Kai tai suvokiate, jus paleidžia, nebevaržo. O kada paleidžia, tokie vidiniai proto plepalai, kas buvo, ar bus, išnyksta. Tik tada galite tapti džiaugsmingais ir laimingais, esant momente čia ir dabar. Esant dabartyje retai kas sukelia nerimą ir dirglumą. Kaip taisyklė, visas nerimas ir suirzimas būna baimės išraiškose dėl praeities ar ateities.

Jei dabartyje kas ir būna, tai trumpos atkarpos, palyginus su tuo, kaip kankina mąstymo procesai. Kai pradedate stebėti, tampate laimingu žmogumi. Nustojate reaguoti į išorinius, anksčiau jums atrodžiusius dirgiklius. Bando įžeisti, išvesti iš pusiausvyros, o atsakomosios reakcijos nėra. Tampate laisvesniu nuo visų prikabintų programų, prie kurių priprantama nesąmoningai.

Daugelis pripratę, jei pasielgė blogai, būtinai reikia atsakyti tuo pačiu, išsilieti. Tai klaidinga koncepcija. žmonės susikuria atitinkamų reakcijų ruošinius bet kokiai situacijai. Ir ypatingai būdinga tai santykiuose su artimaisiais. Žino viską, ką ir kada reikia atsakyti, ypač, jei norisi skandalų.

Kada tampi laisvu nuo visų programų ir šablonų, supranti, ant kiek Gyvenimas iš tikro yra atviras ir tik patys nuo to atsitveriame, neįsileidžiame Jo pilnumo.

Kas išduoda, skleidžia neadekvačias reakcijas į išorės situacijas?

Koncepcijos, gyvenančios sąmonėje, kuriomis pilnai tikite. Tai iš vis labai paviršutiniška. Taip yra, nepriklausomai nuo požiūrio. Kas yra atitinkamas žmogaus elgesys? Atitinkamų savybių, už kiekvienos iš kurių slepiasi atitinkama koncepcija, vadovaujanti žmogui, rinkinys.

Visa esmė tame, jog reikia įgyti dvasinę patirtį pačiam. Iš tikro tai paprasta. Tereikia pamatyti visa tai savyje. Tuo nereikia tikėti, paklusti kokiems tai tvirtinimams, kitų kalboms, kad ir mano, o patiems įgyti tokią patirtį ir niekaip kitaip. Vertinga yra tik savo paties patirtis. Ir kada suprantate, jog visa tai veikia iš tikro, prasideda tai, kas įdomiausia jūsų laisvės siekime.

Gyvenimas visada pats nurodo mums tuos negatyvumo momentus, sąmonės aspektus, kurie maišo atsiverti pilnai. Ir atvirkščiai, Gyvenimas sudaro tokias sąlygas, kuriose galime išreikšti nuoširdumą, atjautą, pakantumą. Kitaip niekada nesužinotume, jog tai galime.

Kaip bendrauti su religingais žmonėmis, kurie visada tau prikaišo, kad jų neįžeisti, ar kaip nors neužgauti?

Pirmiausia verta suprasti, jog pas kiekviena yra savas dvasinis kelias ir tame neturi būti puikybės iš jūsų pusės. Puikybė pradeda belstis į vidines duris, kai tik tampate kiek daugiau sąmoningi dvasine prasme, suvokiant aukštesnio lygio informaciją, kurios dėka labiau priartėjate prie pilno Gyvenimo. Ir kada suprantate, jog didžioji žmonių dalis apie tai net niekada nesusimąsto, iškyla pagunda dominuoti. Reikia suprasti, jog nieko nereikia tempti paskui save priverstinai ir gerbti kito pasirinkimą, nes kiekvienas savo kelyje, koks jis nebūtų, daugiau duobėtas ar mažiau, kiekvienas savo vietoje. Iš tikro, nė vienoje religijoje nėra blogio. Tai tik atitinkamo lygio nuorodos. Žinoma, kiekvienoje iš jų yra įvairių žmonių, siekiančių įvairių tikslų, tačiau tai neturi nieko bendro su religijomis. Jei įsigilinti, Esmę gali surankioti bet kurioje iš jų. Galima sakyti, jog tai daugiau tiems, kurie mėgsta rankioti grudelius iš didžiulės pelų krūvos. Ir tai nėra blogai.

Religingas žmogus niekada neišgirs kitokios nuomonės, nes pilnai veikiamas atitinkamų koncepcijų. Kad ir ką nesakytum, jei pavyzdžiui nenešioji kryželio kaip jis, jam būsi žlugęs žmogus.

Svarbiausia reikia suprasti, prie nieko nereikia derintis, kas nebūtų, artimas, ar ne. Žinoma, konfliktuoti irgi nereikia, tokiais atvejais reikalinga atitinkama tolerancijos išmintis. Negalima demonstruoti savo pirmumą, nes tuojau pat kelia galva puikybės hidra. Kada akivaizdi stebima kvailystė, koncepcijos klaidingumas, atsiranda pagunda padėti kitam išsikapanoti. Norisi nurodyti, tačiau tam nereikia pasiduoti, be kito sutikimo ir noro tai išgirsti.

Reikia suprasti, jog visada atsiras tie, kas bus nepatenkinti tuo ką darai, kad ir ką bedarytum. Tai neturi prasmė, visada svarbiausia daryti toliau tai, kas leidžia atsibusti, o ne reaguoti į sukeliamas reakcijas kitų sąmonėse. Neleiskite kitiems pragyventi gyvenimo už jus, nurodant kaip teisinga, o kaip ne. Viskas patiriama per asmeninę patirtį.

Kokia jūsų nuomonė apie ritualus, atliekamus po žmogaus kūno mirties? Vieni kūnus degina ir patalpina į urnas, kas tai užkasa ir pastato paminklus ir po to juos lanko. Ar tai reikalinga, ar būtina prisiversti kaip nors tai daryti?

Tokio būtinumo žinoma nėra. Juk iš tikro, netekus žmogaus, verkia daugiausia dėl savęs. Verkia dėl to, kaip jie bus te to žmogaus. Tas pats liečia ir tolimesnius “bendravimo” su išėjusiu žmogumi ritualus.

Visi tie vaikščiojimai į kapus pirmiausia reikalingi protui. Apie kokį nors realų bendravimą su išėjusiu per tai, negali būti nė kalbos. Visos tokios melo koncepcijos, jei neateisi į kapus, tai Siela nepateks į “rojų”, naivios pasakos nesubrendusiems dvasia. Kapų lankyme, tegul užmėto mane akmenimis, nėra absoliučiai jokios prasmės.

Veikia tik atitinkamos koncepcijos žmonių galvose. Kiti kapus asocijuoja su pačiu žmogumi. Jiems atrodo, jog jei netvarkyti kapo, tai bus nepagarba tam žmogui, jam “Ten” bus blogai ir tt. Taip pat, svarbi kitų nuomone, ką pagalvos kaimynas? Kitaip sakant, pilnas atsidavimas koncepcijoms ir kitų nuomonei, gyvenimas dėl įvaizdžio, patogios socialinės kaukės nešiojimas.

Iš tikro, už visų tų pomirtinių ritualų nieko nėra. Tačiau čia reikia vidinio jausmo, kada gali atsirasti noras kur tai nuvykti, vyk. Bet nereikia savęs versti lankyti kapus, arba atvirkščiai, sėdėti namie, žinant, jog nėra tame prasmės, o norisi. Jeigu jums tai patinka, prašau, darykite. O apie tai, kokią įtaką daro kapinių lankymas išėjusiam anąpilin žmogui, būtų iš vis juokinga kalbėti.

 Kaip dėl visokių astrologijų, pranašysčių ir panašiai?Ar tai vėl tik proto žaidimai?

Taip, tai tik išorinė informacija, kuri maitina protą. Žinoma, visa tai įdomu protui. Ir aišku visko negalima nurašyti niekalams. Besąlygiškai, tarpusavio ryšys yra tarp visko, bet tai yra ant tiek tikslus mokslas, jog tai, ką matome dabar, paprasčiausiai nei apie nieką, palyginus su tuo, ant kiek turi būti tikslus tokie išskaičiavimai. Ir tai, viskas ant tiek individualu, plius dar slepiasi pavojus, jog jus gali tiesiog programuoti.

Su tuo reikia elgtis labai atsargiai. Nes 99,9 procentai tai kaip aklas dūris pirštu į dangų. Retai sakoma ką nors tikro ar gero. Juk versle svarbiausia pritraukti klientus. Ir jeigu astrologai sakytų tik gera, visi išsibėgiotų ir jų paslaugų nereiktų. O reikia atvirkščiai, kad ateitumėte kuo dažniau spręsti savo “problemų” pas juos.  Tokie žmonės retai sako ką nors gero. O jei ir sakoma, tai daugiau dėl bendros “tvarkos”. Žinoma, neverta tuo domėtis ir tai gali turėti pasekmes. Priimsit ar ne visa tai, jūsų reikalas, niekas neverčia. Pasakiau tai, ką turėjote išgirsti šiandiena, o išgirs kas pasiruošę...

 

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 579 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2017  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0