Kaip įvyko jūsų realizacija?

Nesinori pasakoti ką nors konkrečiau apie tai, kaip įvyko realizacija, kadangi kitų žmonių protas tuojau pat bandys prie to prisirišti. Žmonės pradeda laukti lygiai tokios pat patirties sau. Tuo labiau, jog mano atveju tai nebuvo vienas iš lengvesnių kelių, kadangi neturėjau jokių nuorodų, pavyzdžių, tada dar nepažinojau savirealizuotų žmonių ir tt. Galima sakyti, Gyvenimas mane pratempė pradžioj pačiu dugnu, su visokiais auto įvykiais, praradimais, netektimis, nusivylimais ir tt. Nesinori smulkiau gilintis, kad nesukurti žmonėms šablonų.

Realizacija gali vykti ir audringiau, jeigu nėra šalia realizuotų žmonių, nėra orientyrų galima sakyti. Jei esate tokiam realizacijos diapazone, nereikia laukti kokių tai tamsių naktų, jog ateis prieš tai mirtis su dalgiu ir teks jai pažvelgti į akis. Ne, tai gali būti kaip koks spragtelėjimas galvoje ir atsiranda pilnesnis visko suvokimas, kitaip sakant, sąmonė išsiplečia už proto ribų. Daugeliu atveju būtent taip ir vyksta. Sąmoningumo persijungimas į platesnį dažnį, į Tai, kas čia ir dabar. Nereikia kaip tai programuoti save specialiai tam, būtinai aiškintis kokias tai prabudimo momento smulkmenas kaip buvo kitiems. Visa tai  gali turėti pasekmės ir su tuo laukimu kažko panašaus patys sau neleisite pajusti Gyvenimo, suvokti Tiesą, save kaip Vieniu.

Nieko tokio neordinaraus ar stebuklingo ir neturi nutikti. Svarbiausia kas nutinka su jumis dabar, o ne lūkesčiai. Nereikia nieko laukti, kas bus rytoj, kokio tai tobulėjimo ir panašiai. Viskas ko tam reikia, paprasčiausiai kaip galima ilgiau išlikti momente dabar, nelaukti ir nesitikėti nieko. Būtent laukimas, gyvenimas viltimis apie ateitį nutolina, ištempia realizacijos procesą.

Tai kokie turi būti orientyrai žmogui norinčiam realizuotis?

Kaip tik ir kalbu apie tai, jog jokių papildomų orientyrų tam nereikia. Bet kokie orientyrai nukreipti į tai, kad jus atitraukti nuo Esmės, kuri visada yra. Geriausias orientyras – išlikti dabartyje, paliekant visas iki to žinomas koncepcijas apie save, absoliučiai visas. Tai bus geriausia kas gali būti atlikta realizacijai. Nes visa kita tik eilinis proto koncepcijų sudarymas, kurios iliuzinės.

Ar reikia iki to išsivalyti kokius tai pasąmoninius lygius ir panašiai, ar į Tai žmogus gali pereiti bet kokiu momentu?

Vyksta matymas, suvokimas, kad kažkas tokio vyksta. Iš tikro tai gali įvykti bet kuriuo momentu, bet kam kas to nori, siekia nuoširdžiai. Jei to neįvyksta, vadinasi dar yra kažkas, kas traukia atgal į iliuzijas.

Po realizacijos, ar žmogų nustoja dominti šeimyniniuose santykiuose klausymai?

Nustoja. Kodėl žmonės nori, siekia būti poroje su kuo nors? Todėl, kad taip bando pripildyti save, siekia pilnumo. O kada esi ir taip Viskas, ar  dar  gali būti reikalingas kas nors papildymui? Tikri nuoširdūs santykiai kaip tik ir gali būti tada, kada nė vienas iš partnerių neieško papildymo, naudos sau, o tik dalinasi ta laime kuri perpildo jį patį. Kada kiekviena iš pusių fiziniame plane jau visiškai pilnas. Tik tada gali būti sudaryti sveiki, harmoningi santykiai. Visais kitais atvejai bus tik vartotojiški santykiai, kas ką paspaus po padu, tiesiogiai, ar užslėpta forma.

Duotuoju mano atveju, nėra jokio suinteresuotumo ir siekio tam. Iš kitos pusės, aiškiai matosi koks pavojus laukia santykiuose ir juos paprasčiausiai atstumiate. Visiškai ramiai stebint priimame ar nepriimame tai, kas ir turi įvykti. Gyvenimas pats veda ir tvarko.

Tame, tarp realizavimosi ir santykių, nėra jokių prieštaravimų. Tai yra, žmogus gali išlikti suvokiantis Esmę ir tarpusavio santykiuose. Nereikia nieko nei atstumti, nei pritraukti dirbtinai. Ar reikalinga, ar ne, jūs, kaip asmuo, negalite žinoti, tai žino tik Gyvenimas, suvedantis ar išskiriantis žmones tarpusavyje. Arba juos pažindina, arba lieka tik praeiviais. Į tai reikia žvelgti ramiai, neperlenkiant kokių tai gyvenimiškų aspektų.

Jūs tampate laisvais tik tada, kada nesikabinate jokios koncepcijos. Bet priimate, susipažįstate su visomis jei norisi. Bet kuri koncepcija, kuri bus išviešinta, bet kokiu atveju turi vietos būti jūsų gyvenime, jei su tuo susidūrėte. Kada vienoje ar kitoje gyvenimiškoje situacijoje atstumiate kokią tai iš koncepcijų, tvirtinimą, paprasčiausiai užsidarote nuo kokio tai gyvenimiško aspekto kuris yra. Galutiniame rezultate, sąmonės išsiplėtimas ir yra tame, kad priimti viską, neprisirišant nė prie nieko iš tų visų teorijų ir koncepcijų. Kitaip sakant, išlikti stebėjimu.

Tai yra, jog visi sprendimai  turi būti priimami iš esamo momento, neatsižvelgiant į praeitį ir ateitį?

Taip, nesiorientuojant ne į nieką. Tai tiesiog vyksta savaime. Orientuotis į ką tai nori protas, asmuo, ego. O į ką nori orientuotis? Būtent į praeitį ar ateitį, lyginant ir analizuojant. Sako reikia orientuotis į širdį – tai tik atitinkami proto štampai, neužkimškite visu tuo šlamštu galvos.

Jei jau kalbėti apie kokią tai orientaciją, tai aišku į Sielą. Kada būsite ramybėje, tai dovanos įsigilinimą į esamą dabartį ir pasinėrimą į Gyvenimą.

Kol planuoju, ką tai svajoju, aš nesu Ten, esmėje, ar kaip?

Žinoma, kol yra proto judėjimas, 100 procentų nesuvoki Gyvenimo. Kadangi didžioji dalis sąmonės, dėmesio yra vidiniame dialoge. Nors kaip jau sakyta, planavime nėra nieko blogo ir nereikia iš nieko daryti štampų, šablonų, jog reikia būtinai taip ir anaip, vienaip gerai, kitaip blogai. Viskas gerai kas normoje vienose ar kitose gyvenimiškose situacijose. Daugelis dalykų negali įvykti be planavimo. Kad ir kaip spontaniškai nesistengtum gyventi. Gyvenimo pasireiškimas yra ir planavime. Juk Gyvenimas ne tik jūsų veiksmuose ir jausmuose. Gyvenimas per jus teka ir kada suvokiate mintis, tame tarpe ir per proto judėjimą, protines tendencijas. Tai irgi Gyvenimas. Protas nėra atskirtas nuo Gyvenimo. Visa tai vientisas srautas. Todėl reikia ramiai reaguoti kada reikia planuoti ir tt. Kitas klausimas, ar tuo reikia užsiiminėti ištisas paras? Tai svarbu, o ne pats planavimas. Juk negalite gyventi visiškai spontaniškai.

Net išsilaisvinusioje būsenoje, įtraukti mintimis. Nes mintys negimdomos sąmonės, ar smegenimis. Jos visada yra, tik registruojasi. Mintys jums kaip individualybei, nepriklauso. Ir net jei protas yra ramybėje, mintis stebite vis viena, tik nesirišate su jomis. Štai ir viskas. Tai yra tos mintys jūsų neužgriebia, neatitraukia nuo tikrovės. Esate sąmoningume ir stebite tas mintis.

O kas tai yra planavimas? Tai tos pačios mintys. Absoliutus spontaniškumas įmanomas tik sąlyginiai, nes vis viena vyksta minčių stebėjimas, vedantis prie vienokių ar kitokių veiksmų. Būna taip, jog dienos eigoje būna nedidelis minčių kiekis, kurias vakare galima suskaičiuoti ant pirštų. Jei gyvenimas ramus be kokių tai protinių pastangų, jaudinimusi. Tačiau jei žmogus veda aktyvų gyvenimą, normalu jei stebite mintis ir jų dėka ką tai darote. Mintys ir yra veiksmo aktyvuotojos.

 Ar jūs dabar kalba iš minčių?

Ne. Kas sakoma dabar, sakoma tiesiogiai tai, kas turi būti pasakyta. Net ne visada suprantama kas sakoma.

Kada suvokia save individualiu, tol viskas priimama skeveldromis, viskas skaidoma ir smulkinama, atskiriama nuo Visumos. Tai liečia ir santykius. Žmogus juose ieško pilnumo, tačiau protas tai pakeičia skeveldromis, kurios anksčiau ar vėliau subyra. Prisirišimas visada pasmerktas suirti.

O pilnavertį suvokimą galima įgauti tik pačio savęs viduje. Kaip pasiekti tikrą savo prigimtį? Tik per suvokimą ir pažinimą to, kas vyksta su tavimi iš tikro, numetus proto širmas. Tikras sąmoningumas tai tikro stebėjimas, kada matai kas vyksta aplinkui, neįsiveliant į proto judėjimą ir kitus vidinius procesus.

Pirmam laikui tai gali būti ne tik kad nuobodu protui, bet ir depresyvu. Nes tai neįprasta sąmonei būsena, nesuprantant ką tame daryti. Protas to nesupranta ir net bauginasi, stengiasi kuo greičiau ištempti iš ten.

Kodėl tiek mažai žmonių kuriems Tai atsiveria?

Nuo vaikystės mus moko gyventi pagal sociumo poreikius. Sistema veikia taip, kad visi žmonės aplinkui nukreipti į tai, jog tave įtraukti į tokius vidinius žaidimus. Pasimeta tik protas, nes susiduria su situacijomis, kurios jam įtartinos. Iš čia ir kyla tokie klausimai, kodėl kiti tuo neužsiima, kodėl tiek mažai ir tt? Tikrame sąmoningume nekomfortiška tik protui. Tai paprasčiausiai reikia pamilti, pažinti giliau. Reikia ne tik būti dabartyje, bet ir pažinti tuo momentu kas vyksta su tavimi, kokia būsena, pojūčiai. Pastebėti, ant kiek daugiau atsiranda laisvės, lengvumo, esant suvokime čia ir dabar. Nors kelioms sekundėms ir tai pajausite.

Nes negatyvios emocijos tuo metu jau nevaldo sąmonės. Taip pat, kuo ilgiau esi Tame čia ir dabar, atsiranda galimybė stebėti mintis iš šalies. Ne prisirišti prie jų, o paprasčiausiai stebėti. Būtent toks minčių stebėjimas neleidžia prisirišti ir prie emocijų. Jos nebevaldo ir tu nepriklausai nuo jų, gali jas stebėti.

Kaip žinoti, jog visa tai, ką sakote, yra Tiesa?

Patikrinti viską savo patirtimi, daugiau niekaip. Nekviečiu kuo tai tikėti ar netikėti, o tik tiesiu tekstu aiškinu kas Tai yra ir ko Tam reikia. Nekviečiu nė vieno eiti paskui mane į “pomirtinį rojų”. Atvirkščiai, netikėkite niekuo, o patikrinkite savo patirtimi. Galiu tik užtikrinti, jog blogiau nei dabar nebus. Pradėkite gyventi sąmoningai čia ir dabar, patikrinkite kaip galite stebėti mintis ir sekantį kartą, iki tol jus dirginanti situacija, neįtrauks. Ir kas kartą kai pasinersite į tai, atsivers vis daugiau ir daugiau Gyvenimo briaunų. Tačiau visa tai atsivers esant nuoširdžiam siekiui, neišbarstant energijos laikiniems norams ir smulkmenoms.

Bet kuri dvasinė koncentracija gera tik iki atitinkamo momento, proto auklėjimui, sutramdymui. Praktikos geros kaip instrumentas. Nereikia laukti, jog atitinkama praktika atves tave į Esmės suvokimą. Ne žinoma, praktika prie to neatves niekada. Nes Tai ir taip visada su tavimi. Ir tau iš esmės nėra kur eiti. Bet praktika gali būti instrumentu pirmuose etapuose, kurį reikia protingai išnaudoti. Stebėjimas – natūrali sąmonės būsena, be jokios įtampos ir koncentracijos. Tai nereikalauja iš jūsų jokių pastangų ir net meditacijų. Tereikia ramiai atsipalaidavus stebėti tai kas vyksta, be vertinimų. Prie to paties, nereikia stengti tuo metu bandyti ką tai pamatyti, pajausti ypatingo ir tt. Nereikia savęs versti nesuvokti minčių, jokiu būdu. Nes tai jums nepavaldu. Negalite jų kontroliuoti, bet galite stebėti, nesigilinant.

Kaip man surasti baimę, kurią man nurodė vienas ekstrasensas, jog ji mano “haroje”?

Palikite ramybėje visokias koncepcijas apie dvasingumą ir nustokite vaikščioti pas visokius ekstrasensus, ar gydovus. Neieškokite išorėje. Vikas ko jums reikia, galite rasti tik savyje. Tai, kas ieško to –  tik protas. Ir už bet kokio atsakymo seks visada sekantis klausimas. Jų vis daugės ir daugės. Neieškokite išorėje, išmeskite visas tas koncepcijas. Bet kurioje sąmonėje, kuri suvokia save kaip atskirą kūną, pirmapradžiai yra mirties baimė. Sėdėti ir ieškoti kur jumyse mirties baimė, tiesiog – beprasmiška.

Kokiu momentu vertėtu atsisakyti nuo dvasinės koncentracijos?

Kada galite stabiliai būti esamame momente. Būtent čia verta atsisakyti bet kokios koncentracijos, kad būti stebėtoju. Siekti atsipalaidavusio stebėjimo. Nuo stebėtojo iki stebėjimo. Visa tai žinoma individualu ir skirtinga, nėra tam šablonų ar taisyklių. Daugumos atveju problema būna tame, kad žmogus dirbtinai augina savyje tokią įtampą ko tai laukiant, bando pamatyti Vienį. Toks štampas dažnai būna dideliu ir pagrindiniu stabdžiu į laisvę. Reikia būti ne tik kad stebėtoju, o pačiu stebėjimu. Kame skirtumas? Stebėtojas bando ir nori ką tai pamatyti, tuo tarpu, kada reikia būti natūraliai atsipalaidavusiu, be tikslų ir laukimų. Atsiranda tikslai, pavyzdžiui suvokti Esmę ir tt. O kai atsiranda tikslas, iš karto atsiranda ir barjeras tarp jūsų ir tikslo. Galima susilieti su tikrove, Gyvenimu, tik per atsipalaidavimą. Nes būtent atsipalaidavusiame stebėjime nesudarome tokių dirbtinų užtvarų kaip tikslai, norai ir tt.

O kaip su tokia būsena gyventi toliau sociume?

 Labai paprastai - Ramybėje. Toliau užsiimti tuo, kuo ir užsiiminėjote, nesudarant laukimų ir neklijuojant koncepcijų prie To. Viskas įvyks savo laiku tada, kada reikės. Jei reikės kokiam tai tarpui sustoti, paprasčiausiai sustosite. Nereiškia, kad reikia nuo visko atsisakyti, jog niekas nemaišytų, išeiti nuo visų.

Kaip atsipalaiduoti?

Neišsitempti. Reikalas tame, jog įtampa sudaroma mintimis ir pastoviais norais. Kada pradedi gyventi stebint mintis, taip neišsitempi. Būtent todėl Esmės, Gyvenimo suvokimas, tokiu koks yra, iš tikro ir suteikia vidinę laisvę, kurios daugelis ieško išorėje. Tai ir demonstruoja žmogui, kaip galima gyventi neišsitempus dėl kažkokių klaidingų priežasčių, primestų nuo proto. Ir kaip taisyklė, tai dažniausia susiję su praeitimi ar ateitimi. Tikrovėje retai kada žmogui tenka įsitempti. Didžiąją laiko dalį tokią įtampą sudaro būtent protas, dėl atitinkamų minčių suvokimo. O kada mintis tik stebima, kokį tai laiką jos dar ateis, tačiau tu su jomis neprisiriši. Jos tavęs nebevaldys. Jų stebėjime neprarasi Tikrovės suvokimo. Kuo ilgiau išliekate dabartyje, tuo protas kabins mažiau etikečių tuo atžvilgiu.

Kodėl jaučiamas skausmas dėl buvusių santykių praeityje su artimaisiais?

Skausmą jaučia asmenybė, sąmonė. Jūs nesate asmenybė iš tikro. Asmenybė tik instrumentas Gyvenimo pažinimui, suvokimui, per atitinkamų koncepcijų rinkinį, per atitinkamą gyvenimišką patirtį. Reikia suprasti, kad ir kokia buvo nesaldi patirtis, ji jau pragyventa, jos nėra. Tikrovėje pas jus yra tik tai, ką stebite, ką suvokiate dabar. Visa kita tik protiniai užgriozdinimai. Tai, kuo tikite ir kas, kaip pasekmė, sukelia skausmą. Tai pavergia jūsų sąmonę. Dėl tokios koncepcijos – susiaurėjate, susitraukiate dar labiau, iki koncepcijų, sukeliančių prisirišimus, dydžio. Galutiniai reikia suprasti, iliuzinę struktūrą to, kas visa tai pergyvena. Kas nuo to kenčia? Štai to ir nerodoma. Jums taip rodoma, jog iš tikro nesate asmenybe, susijusi su praeitimi, vaikyste, socialinėmis rolėmis ir su visa krūva dar visko. Ir per gilų tokio klausimo suvokimą, kaip tik ir galite išeiti į laisvę, kuri visada švari ir nesudrumsta šalia. Bet kokie prisirišimai, tik sakiniai, žodžiai, į kuriuos tikite, reaguojate. Pasąmoniniai gyliai valosi patys, kada esate sąmoningume. Taip atsilaisvina energija nuo proto, kuriančio iliuzines realybes ir eina pasąmonės valymui. Geriausias išgijimas nuoskaudoms ir neviltims – būti sąmoningume čia ir dabar. Nes daugeliu atveju yra daug giluminių uolų, kurios nesuvokiamos jokiems psichologams ar ekstrasensams. Kada suvokiate viską kas su jumis vyksta, tai yra sąmoningumas.

O jei aš persijungsiu į kitą mintį, nuo skaudinančios, kaip tada, nepadės?

Tada bus paprasčiausias pabėgimas. Reikia stebėti ką pergyvenate, jaučiate. Būtent stebint skausmą, jis kaip tik ir išseks. Tuo tarpu jei nuo to pabėgsite persijungiant mintimis, o problema kaip buvo, taip ir liks. Būtent todėl neišspręsta ji grįžta vėl ir vėl. Tereikia stebėti tokias negatyvias vidines emocijas. Tai įmanoma tada, kada gaunasi stebėti mintis neprisirišant.

Galite net nesuprasti vidinio psichologinio skausmo priežasties. Nes priežastis gali slėptis pasąmonėje, kurios nematote. Bet pergyvenant tą jausmą stebint, tai išsenka, išsikrauna ta pasąmoninė priežastis. Būtent todėl sakoma, sąmoningumas – raktas viskam.

Sakote nebūkite aš ir tuo pačiu būkite sąmoningas. Tai kaip ir prieštaravimas?

Problema tame, jog tas, kas nori nebūti aš, to pačio ir neturi likti. Kodėl kalbama apie sąmoningumą, nes sąmoningumas kaip tik ir yra tas raktas, leidžiantis Gyvenimui atsiverti per jūsų formą. Pačiai asmenybei nebūti asmenybe nepavaldu.

Tai tarsi bėgimas ratus?

Taip, nes kuo daugiau stengiatės nebūti aš, tuo daugiau juo jaučiatės. Tuo noru ir pastatote tam barjerą. Būtent todėl ir kalbama apie atsipalaidavusį stebėjimą. Nors iš tikro jokių barjerų kaip ir nėra. Jį savyje susikuria asmenybė. Ir tik per visų siekių paleidimą, absoliučiai pasineriant atsipalaidavusį stebėjimą, leidžia natūraliai tapti tuo stebėjimu. Tuo tarpu siekis, sukuria stebėtoją ir stebimą. Kada pilnai atsipalaiduojate, tada esate pats stebėjimas, tampate tuo supančiu gyvenimu. Tampate tuo, ką stebite, nes tuo momentu nebesikabinate už tos asmenybės, iš kurios tarsi stebite. Stebite nevertinant šį Gyvenimą. Jis matomas, net jei jūsų kaip žiūrinčio jau nebūna. Čia šiuo momentu kaip tik ir galima kalbėti apie nebūti aš.

Jei suvoki, vadinasi gyveni, gyvas. Jūs ir esate pats Gyvenimas, suvokiantis save per įvairias formas. Jums gal dar norisi pažaisti per formą, tačiau iš tikro esate pats Gyvenimas.

Tai iš kur tada skausmas?

Skausmas nuo stebinčio. Kai stebinčio nebelieka, vietos skausmui nėra. Ten tik ramybė. Jei yra skausmas stebint, vadinasi dar yra stebintis aš, paskui save tempiantis visas tas pasąmonines emocijas. Iš tikro nėra kam kur tai išeiti. Kada suprasite tai, aš dings pats.

Tas, kuris gyvena pasąmoninėje baimėje, ištirpsta sąmoningumo, realizacijos metu. Kada tai įvyks nuo taip vadinamos asmenybės nepriklauso. Tačiau, per siekį savęs pažinimui, galima sakyti, pravalom protą. Būtent per tai ir atsikratome nuo nereikalingų koncepcijų, kurios mus stabdo. Tai daro mus laisvesniais ir laimingesniais. Bet galutinis tas šuolis, kada atsiveria Tikrovė, neįvyksta pagal asmenybės valią. Tačiau savęs pažinimas tam labai palankus. Kuo mažiau sąmonėje visokių klaidingų koncepcijų, tuo giliau ir stabiliau galėsite išlikti realybėje. Užsiiminėti savęs tyrimu turi prasmę, suprantant jog patys nuo savęs neatsikratysite.

Savęs tyrimas, tai supratimas kas su jumis vyksta dabar iš tikro, supratimas kas tai jaučia. Tai yra savęs tyrimas, o ne koks nors ieškojimas savo viduje. Užsiduoti sau kausimą tokį. Su kuo tai vyksta? Nereikia matyti nei aurų, nei kokių nors praktikų tam atlikinėti. Protas paprastai prisikabina prie išorinių momentų. Savęs tyrimas tai tendenciją kai dėmesys nukreiptas į save. Tokie klausimai vedą protą į savęs pažinimą, duoda laisvę, kada jis papuola į aklavietę. Svarbiausia ne kiek atsakymai, kurie ateina nuo proto primesti, kiek savęs pažinimo siekis ir Gyvenimas pats duos atsakymą, kada tam bus laikas. Gal ne iš karto, kai uždavėte sau tokį klausimą, bet atsakymas ateis.

Tačiau kol sąmonė sieja save su individualumu, stebėjimui reikalingas koks tai emocinis šuolis. Na tarsi stebi ir jauti kokias tai malonias emocijas ir panašiai. O kada individualumas jus nebelaiko, prašviesėjus, tai stebėjimui nebereikalinga emocija. Ir tas visas grožis, gilumas matomas ir be visų tokių emocinių žybsnių, nes pats Tuo tampi.

O kaip dėl kančių, kurias pergyvename?

Reikalas tame, kad tokios visokios kančios išsigalvotos proto. Po realizacijos visa tai stebima kaip žaidimas. Žinoma yra ir objektyvūs dalykai, kada nelaimės pergyvenamos esamu momentu. Nuo to niekur nedingsi. Tai patirtis, kuri turi būti gauta. Tai atitinkamos energijos, kurios praeidamos turi jus kaip tai praturtinti. Bet visai kitas klausimas, kada kančios gimsta prisirišant prie kokių tai minčių, neturinčių jokio pagrindo. Čia aišku kalbama apie asmenybės pasirinkimą. Mes kaip filtrai, per kuriuos Gyvenimas gauna atitinkamą patirtį.

O kaip dėl artimųjų kančių?

Tas pats, suprasti, jog tai iš esmės tik Ego žaidimai. Ir visiškai nebūtina kentėti su jais kartu. Jūsų nepakaks visiems. Atjauta  yra visai ne tame.

O kame tada?

Sunku kalbėti apie kokius tai štampus kas tai yra. Atjauta tame, kad neužtrypti savo sąžinės, kuri rėkia pavyzdžiui, pašerk šunelį, atlik gerą poelgį ir tt. Tai yra atjauta, ne būtinai tai reikia daryti pastoviai ir visada. Bet jeigu tam yra trauka, žinoma nereikia sau įsikalti susilaikymą. Mes dažniausia gėdijamės daryti gėri. Paprasčiau nusisukti ir praeiti pro šalį, nei padaryti ką nors gero ir padėti kitam. O jei esame minioje, iš vis tai tampa kaip sarmata. Tokiose situacijose reikia netrypti to vidinio šauksmo minios nuomonėmis. Tai svarbu, o ne kokia tai užuojauta, dėl proto žaidimų.

Pagrindinė problema santykiuose – gailestis sau. O artimi žmonės dažniausiai mus ir tampo už tų kablių, kurie sukelia skausmą. Didžioji dalis tokio skausmo susijusi su gailesčiu sau pačiam. Kaip tik tai pastebėsite, atseksite savyje, tuojau pat tapsite laisvesniais. Pastebėsite su laiku, jog tai jūsų daugiau nežeidžia. Situacijos, kurios jus užkabindavo anksčiau, nustoja kabinti. Ir kada tokios situacijos nustos jus kabinti, tada ir pastebėsite, ant kiek jus dar reikalingi tokie santykiai, be tos negatyvumo uždangos poveikio. Tik tada galima priimti kokius tai sprendimus, liečiančius santykius, bet ne anksčiau. Nes kitu atvejus, jūs tiesiog bandysite pabėgti nuo patirties. Ir tai beprasmiška, nes trauks atgal, jei patirtis su tuo žmogumi nebuvo pragyventa pilnai.

Norisi visiems palinkėti vidinės laisvės išlikti dabartyje kuo daugiau. Laisvės matyti tikrą Gyvenimo grožį, kuris jus visada supa ir kurį visada užtveriame kokiomis tai mintimis, emocijomis. Neužmirškite, jog viskas jau įvykdyta ir mes tik instrumentai Gyvenimui pasireikšti. Būkite pačiu Gyvenimu, kuris kuria per jus.

Taikos ir ramybės