Kūnas gali išlikti amžinai jaunu, bet kurį laiko periodą. Tai kūnas kuris niekada neserga ir turi imunitetą supančios aplinkos degradacijai. Tačiau, kad pasiekti tokią nemirtingumo būseną, turi įvykti kai kurie dalykai. Pirmiausia, žmogus turi leisti išeiti tikėjimui į mirties neišvengiamumą. Mane labai stebindavo, kad daugelis dvasiškai išsivysčiusių žmonių vis dar tiki, kad kūnas turi senti ir irti. Nors asmeniškai man ir nesinorėtų amžinai likti šiame kūne, norėtus turėti pasirinkimą, mirti ar ne ir mirties laiką. Tikėti mirties neišvengimu – reiškia užkibti ant, neapsakomai stipraus, kadangi tuo tiki 99 % Žemės gyventojų, tikėjimo sistemos kabliuko.

Tiesa tokia: viskas, kas būtina senėjimo sustabdymui – subalansuoti įeinančią gyvybinę jėgą (atstatymą arba sintropiją) su jos išsklaidymu (išsigimimu arba entropija). Išsigimimas atsiranda ne tik dėl tikėjimo mirtimi, bet ir dėl neteisingo "aš” išlyginimo, fragmentuojant sielą. Kad pasiekti fizinį nemirtingumą, būtina pareikalauti pakankamą savo sielos esmės fragmentų kiekį. Tai reikalinga padidinimui atstatančiosios jėgos, kurios pakaktų pasipriešinti išsiskaidymui, natūraliai vykstančiam trečiame išmatavime. Tai, kaip levitacijos procesas, reikalaujantis pakankamo dydžio antigravitacinės jėgos, kad subalansuoti trečio išmatavimo gamtos dėsnį – gravitaciją.

Kaip pareikalauti prarastą savo esybės dalį? Atnešant į kūną žymiai aukštesnes dvasines energijas. Kitaip sakant, daugiau būti dabartiniame kūne. Didžiąją laiko dalį mes šlaistomės po Visatą, palikdami savęs gabalėlius kituose gyvenimuose, kituose išmatavimuose arba kitose sielose. Tam tikra prasme, mes gyvename praeityje arba ateityje. Psichologiškai tai įvyksta todėl, kad mes esame tai, "kas yra” mūsų gyvenime. Atsiskyrusi didžioji dalis - tai "aš” dalys, kurias nuteisėme, kaip nepageidautinas, tai yra išpjovėme jas iš savo suvokimo. Pašalinant suvokimą tų "aš” dalių, kurios mums nepatinka, mes išimame iš jų gyvybišką jėgą. Pas jus daugiau nebepakankama magnetinės energijos, kad pritraukti tas dalis prie bendros esybės. Taip susidaro fragmentacija. Kai neigiama pakankamai daug "aš” dalių, palaipsniui neigiamos dalys persveria priimamas dalis ir gyvybiškos jėgos išsklaidymas persveria atsistatymą, sukeliant griovimą ir mirtį.

Kada mes mokomės priimti neigiamas "aš” dalis, mes sukuriame pakankamą magnetinės energijos kiekį, savo fragmentų susigrąžinimui. Kai susigrąžinta pakankamas kiekis "aš” fragmentų, kūnas įgauna pakankamą šviesos kiekį, kad performuoti trimačius principus. Būtent šiuo momentu galimas pilnas pakylėjimas.

Jei dvi sielos dalys poliarizavosi, jos gali apsijungti kaip "liepsnos dvynės”.

Pakylėjimo kameros

Daugumas didžių Žemės istorinių paminklų buvo pastatyta ateivių tam, kad jos tarnautų kaip Pakylėjimo Kameros – tai radioelektroninės įrangos, pakeliančios ketvirto tankio žmonių ląstelių vibracijas iki tol, kol žmogus galės "užsidėti” penkto tankio šviesos kūną. Kai kurios senovinės bendrijos išnaudojo Pakylėjimo Kameras kaip prašviesėjimo šventyklas. Įeiti į jas galėjo tik tie, kas pakankamai išsivalęs. Dvi pačios įžymiausios Pakylėjimo Kameros – Sandoros Skrynia, minima Biblijoje ir Didžioji Gyzos Piramidė Egipte. Kai į jas bandydavo įeiti nepakankamai išsivalę žmonės, jų kūnai sudegdavo, o ne persiformuodavo. To pasekoje, žmonės, nesuprasdami tikrosios išsivalymo reikšmės, prigalvojo ilgus ritualus ir aukojimą.

Plejadiečiai buvo Pakylėjimo proceso meistrai. Bet sirijiečiai valdę Egipte ir Šventojoje Žemėje, norėjo panaudoti Pakylėjimo Kameras savo asmeniniai naudai. Jehova, Mojisejaus Dievas, buvo daugiau suinteresuotas ištikimais pasekėjais, nei tuo, kad padėti žmonėms suprasti tikrąjį Pakylėjimo procesą. Didžioji dalis neteisingų, Pakylėjimo pasiekimo koncepcijų, išplaukia iš sirijiečių neteisingo Dieviškosios energijos panaudojimo. Kadangi sirijiečiai norėjo likti valdžioje, jie įnešė savo indėlį į žmonių apribojimą, pažangioms technologijoms. Įvairūs aukojimai ir ritualai, aprašyti religiniuose raštuose, buvo skirti tam, kad dvasingumo pasiekimą padaryti labai sunkiu (jeigu ne neįmanomu) to meto paprastam žmogui. Visa aukojimo idėja buvo iškreipta ir nuvedanti į šalį nuo pagrindinio tikslo – išsivalyti sielą ir užbaigti su senu savęs suvokimu. Pastovios kovos su kalte ir negailestingas savo pagrindinių norų teisimas - viskas tik moralės naudai.

Fenomenalus aukso kiekis, panaudotas sudarant Sandoros Skrynia , skirtas performavimui (į žymiai aukštesnių vibracijų formą), sudeginant ant altoriaus atitinkamas medžiagas. Neginčytina, žmonės nesuprato tauriųjų metalų panaudojimo tikslo, statant religinius statinius. Daugumas civilizacijų žuvo dėl to, kad ant aukojimo altoriaus paliko didžiąją dalį savo turtų.

Pakylėjimo Kameros – tai matematiškai tikslios struktūros, dirbančios performuotų metalų pagrindu (paprastai su švariais kristalais arba baltu kristaliniu auksu), sudarančių rezonansinį elekromagnetinį lauką Kameros viduje. Elektromagnetinio lauko veikimas prasiskverbia per kūno ląsteles, priversdamas DNR molekules vibruoti elektromagnetinio lauko dažniu. Senovės mistikai nesuprasdavo štai ko: Kad teisingai priimti dažnius, besiruošiantis pakylėti žmogus turi turėti papildomai aktyvuotas DNR spirales, nes dvi spiralės negalėjo atsilaikyti lauko sukurtai srovei ir kūnas sudegdavo.

Papildomos DNR spiralės susidaro aktyvuojant šviesos kodus, apie kuriuos mes jau kalbėjome. Dvasinis ir fizinis išsivalymas – vienintelis būdas sąmoningai sudaryti papildomas DNR spirales, kadangi, bet kurios tankios medžiagos (tokios kaip maisto toksinai, nuslopintos emocijos ir negatyvūs tikėjimai), kūne blokuos šviesos kodų aktyvaciją DNR ląstelėse.

Senovės Egipte, vienintele piramide, turinčia radioelekroninę energiją, buvo Didžioji Piramidė. Pastatyta plejadiečių, kaip prašviesėjimo šventykla. Piramidė galėjo aktyvuotis tik tada, kada epicentre (prie Karaliaus kameros) didysis kristalas susiderindavo su viršūnės kristalu (užrakto akmeniu, kuris dabar prarastas). Ne už ilgo, po Piramidės statybos užbaigimo, į Žemę atėjo sirijiečiai ir tapo žmonių dievais. Atsirado daug skūpių valdžiai žmonių, kurie norėjo panaudoti Piramidę savo asmeniniams tikslams, (Virgio trigrašis: naudojo šį įrenginį tarpusavio karams dėl valdžios. Tai aprašyta senoviniuose Egipto raštuose), todėl ji buvo deaktyvuota.

Vėliau įsikūniję į faraonų dinastijas egiptiečiai, nežinojo kaip vėl aktyvuoti Piramidę, todėl jie bandė pritaikyti visas alchemijos ir magijos rūšis, įskaitant ir faraonų kūnų mumifikavimą, įvairių altorių sukūrimą. Žinoma, visa tai neveikė, kadangi jie prarado šviesos geometrijos ir radioelektronikos žinias. Vėliau, neapsakoma kaina ir krauju, egiptiečiai statė daugelį piramidžių, tikėdamiesi atstatyti "nuostabų eleksyrą”. Bet plejadiečiai negrįžo, kadangi egiptiečių vibracijos buvo per daug pažeistos.

Dvylikos išmatavimų būtybės

Kiekvienu laiko momentu sielos patirtis sudaryta iš visų tankių, išmatavimų ir suvokimų patirčių. Sielos evoliucija, dažniausiai apima  įėjimą į išmatavimą (paprastai į trečią) ir palaipsninio suvokimo plėtimo, kad įtraukti kelis išmatavimus iš kart. 

Pakartosime: "tankis” priklauso realiam jūsų sąmoningo suvokimo vibraciniam lygiui, o "išmatavimas” – tai sfera, kurioje jūs vibruojate. Mes egzistuojame visuose dvylika tankių vienu metu, bet būtent mūsų suvokimo lygis apsprendžia, kokiame tankyje mes būsime ir kokiame išmatavime vibruosime. Pavyzdžiui, jei pradžioje mes susifokusavome į fizinį kūną, vibruosime trečiame tankyje. Tuo pat metu mes egzistuojame ir penktame išmatavime, turime penkto tankio šabloną, šviesos kūną. Bet, kadangi mes savo dėmesio nesufokusavome į tai, jis mums nepasireiškė.

Žodžius "tankis” ir "išmatavimas” mes galime naudoti kaip sinonimus, todėl kad fokusavimasis į trečią išmatavimą nereiškia, kad mes staiga sumažėjome nuo dvylikos išmatavimų iki trijų. Paprasčiausiai pas mus bus trimatė forma. Todėl, galima sakyti: mes – dvylikamatės būtybės, vibruojančios trečiame tankyje. Visi mes egzistuojame kiekviename išmatavime vienu ir tuo pačiu laiku, bet mūsų suvokimo lygis apsprendžia, kokią formą (tankį) mes tirsime. Bet kuriuo momentu,  mūsų tankis (vibracija) – tai mūsų bendro suvokimo mišinys. Jūs tampate tuo, į ką fokusuojatės. Šiandiena daugumas sielų Žemėje pasirinko fokusuotis į trečio ir ketvirto išmatavimo aspektus, todėl mes įsikūnijome į trečio ar ketvirto tankio kūnus.

Pavyzdžiui, jai mūsų suvokimas fokusuosis 20% į trečią išmatavimą, 60% į ketvirtą išmatavimą ir 20% į penktą išmatavimą, mes būsime ketvirto tankio būtybėmis.

Dabar didžioji dalis sielų žemėje vystosi nuo gyvūnų/žymiai žemesnių žmonių, į žymiai aukštesnį ketvirto tankio žmogų.

Tačiau, kai tik siela išsivysto iki pakankamai aukšto tankio, ji įgauna sugebėjimą judėti evoliucijos spektru iš dešinės į kairę. Iš čia seka, kad patirties išplėtimui, siela gali pasirinkti ištirti žymiai žemesnį tankį dar kartą. Siela turinti pilną Kristaus (Virgio trigrašis: Kristus -  Dievo Širdis. Dieviškumo Sūnaus aspektas. Kūrinijos dvasios ir valios poliškumo, moteriško ir vyriško pusiausvyra – Sanandos viršsiela, kuris savo ruoštu – Jėzaus viršsiela) sąmonę, pagal norą gali judėti tankių skalėje į viršų ir į apačią.

Kaip jau kartojome, sielos gali egzistuoti bet kuriame tankyje, paprasčiausiai pasirenkant suvokimo fokusavimą į konkretų lygį. Pavyzdžiui, žmogus gali fokusuoti suvokimą į uolą ir tyrinėti pirmą tankį.

Evoliucija juda nuo žymiai žemesnių tankių į žymiai aukštesnius, o kiekviena gyvybės forma palaipsniui kelia vibracijas iki tol, kol nepasiekiamas atitinkamas momentas. Po to įvyksta mutacija ar kvantinis šuolis į kitą tankį. Momentas, kada prasideda kvantinis šuolis, vadinamas kritine mase. Evoliucinis procesas vyksta sąmoningai iki tol, kol nepasiekiama kritinė masė. Tuo momentu procesas tampa automatiniu ir gyvybinės formos netikėtai atsiranda sekančiame tankyje.

Iš tikro, procesas šiek tiek sudėtingesnis, kadangi atitinkami sielos aspektai stengiasi augti greičiau, nei kiti. Pavyzdžiui, protas jau gali talpinti ketvirto tankio idėjas, o sielos astralinė dalis vis dar vibruoja trečiame tankyje. Geriausias būdas vizualizuoti kvantinį šuolį – galvoti apie sielą, kaip apie guminę juostą. Kai jis/ji pradeda temptis į žymiai aukštesnius tankius, tarp dalių, besitempiančių greičiau ir dalių, besitempiančių lėčiau, atsiranda įtampa. Jai priekinė dalis juda per greitai, juosta plyšta ir siela "fragmentuojasi”(tai yra, viena dalis išeina į žymiai aukštesnius tankius, o kita lieka žymiai žemesniuose tankiuose). Pačiu paprasčiausiu būdu tai vyksta mirties pagalba.

Tačiau, jei siela pakankamai sąmoninga, išlaikyti visas "aš” dalis kartu, guminė juosta tampa kaip rutuliukas, pakabintas ant gumos. Kai siela vis daugiau ir daugiau išsitempia į žymiai aukštesnius tankius, žymiai žemesnio tankio dalys palaipsniui prisitraukia ant tiek, kad staiga prisijungtu prie likusios sielos dalies. Tai galima vizualizuoti, laikant rankose ir ištempiant guminę juostą. Dešinė ranka atstovauja žymiai aukštesnius tankius, kairė – žymiai žemesnius. Rankas stenkitės išskėsti iki tol, kol juosta stipriai neišsitemps. O po to judėkite kartu su kaire ranka.

Kvantinis šuolis ar guminės juostos blyksnis gali būti traumuojančiu ir tai paaiškina "staigaus” prašviesėjimo fenomeną. Ne atsitiktinai, staigus prašviesėjimas atsiranda iš kart po traumuojančio įvykio, pavyzdžiui, tokio kaip priešmirtinė būsena (koma).

Evoliucijos procesą galime iliustruoti ir mikroskopiniame pasaulyje. Atominiame lygyje, kvantinis šuolis tarp tankių įvyksta tada, kai duotojo elemento elektronai pakankamai įsiaudrinę (pasiekia atitinkamą energiją), kad "peršokti” į sekantį  atominį apvalkalą, tuo pačiu pakeisdami medžiagos prigimtį, savybes.

Kita analogija apima Enšteino teoriją. Kai objektas artėja prie šviesos greičio, kokiu tai momentu (gali būti 0,9999 šviesos greičio) jis pasiekia kritinę masę ir neria į šviesos srautą. Nors ši teorija yra dalinai klaidinga, tikra, kad prie tokių greičių laikas ir erdvė nustoja būti linijiniais. Duotajame pavyzdyje, 0,9999 greitis dar pakankamai lėtas, nei šviesos greitis, nors linijiniškai jis lėtesnis tik 0,0001 karto. Tačiau, tarp 0,9999 ir 1,0000 linijinis pagreitėjimas neįmanomas. Šuolis į šviesos srautą reikalauja kvantinio poslinkio.

Supainiojimo lygis

Daugumas žmonių tiki arba į laisvą valią arba į lemtį, tai yra žiūri į tai, kaip vienas kitą neigiančius dalykus. Mano supratimu abu teisingi, bet egzistuoja skirtinguose lygiuose. Valios laisvė – žmogiško išmatavimo komponentas, ji įtraukia sugebėjimą rinktis, ką jūs norite sukurti, o taip pat kaip ir kur jūs norite kurti. Lemtis – penkto tankio realybė,  apimanti sugebėjimus iš anksto numatyti laisvos valios rezultatus; ir aplenkianti žinias to, kokį kelią pasirinks siela, besiremianti laisvos valios supratimu. Penkto tankio reali perspektyva duoda galimybę iš anksto matyti visas galimas sielos realybes ir intuityviai žinoti, kokios galimos realybės įeis į šios sielos sąmoningą patirtį. Vienintelis būdas apjungti ketvirto ir penkto išmatavimų perspektyvas – matyti sielos laiko liniją ir visus laisvos valios sprendimus, priimtus toje laiko linijoje.

Pas sielas, nesuprantančias šio proceso, atsiranda potencialios problemos. Lemtis suprantama neteisingai, kad žmogus neturi savo gyvenimo įvykių kontrolės. Bet siela kuria visada, nors atrodo kartais, kad ji nieko neveikia. Didžioji dalis to, kas ateina kaip lemtis – paprasčiausias sielos ateities pernešimo procesas, manant, kad ji nepasikeis.

Iš čia, sprendimai, kuriuos dabar priima siela, tai sprendimai, kur ji užstrigs kelyje. Tačiau, laisva valia sielai leidžia eigoje keisti sprendimus ir įvykių eigą, todėl viskas ne taip paprasta.

Tikra lemtis performuoja laiką. Laisva valia gali apspręsti, kada siela pasiekia atitinkamą evoliucijos stadiją, lemtis gi nurodys galutinį kelią, kurį su laiku pasirinks siela. Lemtį galima nagrinėti tik ne laike, kadangi iš nelaiko perspektyvos jūs galite matyti visas prieš jus atsiveriančias praeitie, dabarties ir ateities realybes, priimti informacija iš bet kur laiko linijoje.