Aš pavyzdžiui gyvenau tarsi pagal sąžinę, nieko negaliu pasakyti, nėra iš esmės kuo nors save kaltinti. Bet ar daug aš saldaus per gyvenimą ragavau nuo savo likimo?

Pas kiekvieną savo, išskirtinai asmeninis įspūdis nuo gyvenimo. Juk pavyzdžiui rožę žmonės irgi priima skirtingai. Vieni mato joje nuostabų kūrinį, jaučia nuostabų aromatą. O kiti pastebi tik spyglius, jaučia tik nemalonius jų dūrius. Viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo mokėjimo kurti ir priimti šį pasaulį.

Viskas žmogaus galvoje. Jei savo viduje žmogus pastatys rūmus iš gėrio, tai žiuri ir žmonės prie jo daugiau trauksis, gyvenimas su siela dvasioje jam susitvarkys. O jei savo viduje gyvens kaip meška, tik  vartysis tingiai savo guolyje, tai bus tingu jam ir rūmus statyti iš gėrio. Taip ir pragyvens tame guolyje, kaip gyvulys visą savo gyvenimą . Ir jokios išorinės komfortiškos sąlygos niekada negalės patenkinti jo vidinių poreikių.

Stichiškai pas žmogų gali įvykti tik tie įvykiai, su kuriais jis pilnai sutinka savo viduje. Ir jei žmogus susitinka kitą atitinkamą žmogų, su jo atitinkamomis savybėmis, vadinasi pasąmoningai jame pačiame ėmė viršų būtent tai. Tai yra, dominavo tie slapti norai ir bruožai, kuriuos jis randa tame kitame žmoguje. Juk ne žmona ar vyras paverčia žmogų į vergą, o tik atitinkamos žmogaus silpnybės, kurioms jis suteikė dėmesį, vietoje to, kad tvirtai jas sutramdyti. O kitas žmogus dažniausiai tik stimuliuoja, palaiko tai ir tiek. Taip kad viskas vis tik vyksta pas žmogų pagal jo paties asmeninį vidinį pasirinkimą. Juk gyvenimas – tai tėra tik vidinių įsitikinimų išorinis atspindys.

Protingos mintys, nors ir iš jaunų lūpų? Daugiau pasikaustę protiškai matyt, nei mes senyvo amžiaus?

Na viskas čia ne laike ir visai ne pasikaustyme protu. Paprasčiausiai, Tikra išmintis – tai Sielos nuosavybė. O jaunas kūnas – tai visiškai nėra tikras sielos amžiaus  rodiklis. Gali būti ir senas kūnas, tačiau tos Sielos išminties ir iš tolo nematęs, jei klausėsi tik žvėries savyje.

Sielos? O kad žinoti jog ji tikrai yra žmoguje...

Taip jau tikrai, sielos po mikroskopu neįžiūrėsi. Iš principo, taip pat, kaip ir žmogaus minties. Štai neurofiziologai mums siūlo tokį suvokimą, kad mintis – tai savotiškos elektromagnetinės bangos judėjimas žmogaus smegenų plutoje, pereinanti nuo vieno neurono prie kito. Bet kaip iš tikro gimsta mintis ir kas yra to gimimo priežastimi, iki šiol jie taip ir nežino. Bendrai tai, kaip ir nežino apie daug ką, kas liečia žmogišką esmę. Žmonės viso labo tik mano vienaip ar kitais, bet neturi duomenų. O neturi todėl, kad visi atsakymai į tuos klausimus slepiasi žymiai giliau, už šio pasaulio suvokimo, eilinio žmogiško egocentrizmo ribų. Ir kad prisikasti iki to, vis tik reikia peržengti per savo Ego, prasiskverbti į nuosavos sąmones gelmes... Tačiau, vien ką mums reiškia išsivalyti tik paviršiuje plaukiojantį šiukšlyną, mūsų vidinio nepilnavertiškumo atgyvenas. Nors jei stipriai panorėti, viską galima pasiekti.

Žinoma tai teisinga, bet kaip žinoti kad tu pats nepridedi tų šiukšlių į galvą dar daugiau, o tik valaisi nuo jų?

Sąžinė visada patars reikalingą kryptį. Senovėje rašė, kad Sąžinė – Dvasios didybės laipsnis. O senatvėje ji ypatingai apnuogina “nervines ataugas” ir išreiškia tikrą žmogišką prigimtį. Todėl, kam tai senatvė pavirsta tik į mėnulio prieblandą, šviesą, kartkartėmis blikčiojančią tarp juodulių, iliuzijų ir tamsos debesyse, o kai kam senatvė tai – spindintis akinantis saulėlydis, pasireiškiantis vidiniai regai, kaip retas žalias spindulys, išpildantis visus norus.

Gražiai pasakyta, bet kokie gali būti norai toje senatvėje? Vien tik svarstymai apie pragyventus metus...Štai jeigu žinoti savo tikrą prigimtį...

Apie prigimtį yra tokia senovinė sakmė:

“Aukštai kalnuose, spindinčiose viršūnėse, gimė skaidrus, kaip naujagimio ašara, ledo kristaliukas. Dieną jis grožėjosi saule, ant savo briaunų, dirbtinai sukurtų gamtos, žaidžiant jos šviesa. Naktį džiaugėsi žvaigždėmis, stebint tuos nuostabius blizgančius dangaus kūrinius. Palaipsniui jis taip augo,brendo, vis daugiau į save sugeriant švelnaus šviesulio energijos. Vieną kartą, kada kristalas tapo ant tiek jau didelis, kad galėjo įžiūrėti ne tik dangų, bet ir supantį aplink pasaulį, jam atsivėrė kažkas tai tokio nuostabaus. Debesys, dengiantys kalnų papėdę, prasiskleidė ir  staiga prieš jį atsivėrė nuostabus slėnio vaizdas, skęstantis neįprastai ryškiose brangakmenių spalvose. Tas reginys ant tiek sužavėjo kristalo dvasią, kad pas jį gimė toks deginantis noras, jog kas be nutiktų, tačiau jis turi nusileisti į tą nuostabų gamtos kampelį ir pažinti visus jo nuostabumus pats.

Kristalas įtempė visas savo jėgas, kad pavirsti vandeniu ir taip staigiai pliuptelėjo žemyn. Kuo greičiau jis leidosi nuo kalno, tuo galingesniu jis tapdavo. Srautas darėsi vis platesnis ir kunkuliavo, kaistant nesuvaldoma aistra. Jis lėkė pasitikti svajonę, su pavydėtinu atkaklumu įveikiant savo kelyje akmenines kliūtis, slenksčius, svaiginančius krioklius. Jį jaudino naujovės dvasia ir siekis pasiekti numatytą tikslą.

Ir štai vieną nuostabią akimirką tai įvyko. Jo vandenys galingu srautu užliejo slėnį. Kokie nuostabūs buvo jo krantai, skęstantys ryškioje žalumoje. Kaip ant vandens paviršiaus nuostabiai persiliedavo saulės žybsniai tada. Kaip viskas džiaugėsi aplink gyvybingą vandens vėsą. Kristalas jautė, kaip prisotina savo svaiginančia drėgme kiekvieną augalą, kaip su pasimėgavimu malšino troškulį tiems, kas ateidavo prie jo krantų atsigerti. Jautė, kaip jo vandenyse taškėsi užgimusi gyvybė ir kad jis tapo tos gyvybės buveine. Ir tai buvo jam tikra palaima.

Taip ir bėgo jo gyvenimas. Dieną jis malšino troškulį visiems keliautojams, o naktimis savo vandenyje stebėjo žvaigždėto dangaus atspindį , besistebint nuostabiu pasauliu ir atsimenant savo tolimus namus. Jam atrodė, kad tokia laimė bus amžinai.

Bet kartą, jo vandenys pasiekė slėnio pabaigą, tuo pačiu išsiliejant į ežerą. Gyvenimas tapo vienodas ir ramus. Kažkada putojantys, čiurlenantys ir kunkuliuojantys vandenys pradėjo apsitraukti  pilkšva plėve, palaipsniui jam virstant į pelkę. Retai dabar jau kas lankėsi jo pakrantėje... Nebuvo jo vandenyse nei buvusios jėgos, nei buvusios gyvybės. Baimė ir nusivylimas apėmė kristalą. Jis pradėjo paniškai bijoti saulės. Kas kartą to šviesulio atsiradimas jam gimdė mintyse siaubingą paveikslą, iš jo paties išgarinto vandens išaustą – savo pabaigos miražą ir nenumaldomą lemtį. Iš jo paviršiaus, vienas paskui kitą kilo tik abejonių burbulai . Jis paniškai bijojo virsti garais ir tuo pačiu prarasti savo individualumą, prarasti laisvę. Tik naktis tapo jam vieninteliu nusiraminimu, paguoda, apsupant jį vėsiais buvusiais atsiminimais. Jis su liūdesiu žiūrėjo į spindinčias žvaigždes, atsidūstant svajonėse, apie neprieinamus tolimus pasaulius ir besistebint jų nepakartojamu grožiu.

Ir kartą, aušroje, jam staiga nušvito: jis suprato gyvenimo esmę, amžinybės esmę, prajautė vidumi savo tikrą prigimtį, kuri pažadino jame sielą. Tuo momentu virš horizonto vėl atsirado akinantis saulės diskas. “Dieve – išsprūdo žodis iš jo vandenų liekanų gilumos – “Kaip viskas yra paprasta iš tikro.” Jis lėkė į švelnius saulės spindulius, tuo pačiu paverčiant savo vandenį į garus. Vėjo gūsis lengvai pagavo tada jį ir nunešė į viršų aukštyn, vis daugiau atitolinant nuo įprastos erdvės. Jis skrido patirdamas nuostabų nesvarumo ir naujoviškumo jausmą. Ir tik dabar suprato, jog tai ir yra tikrų tikriausia, seniai jo užmiršta svaiginanti laisvė. Jį perpildė visa apimančio džiaugsmo pojūtis, savo nepakartojamo individualumo ir tuo pat metu, begalinio vienio jausmas su ta didžiule ir nuostabia Kūrinija, kuri pasirodė žymiai platesnė, nei jis sau kada nors įsivaizdavo. “ Viešpatie, kaip viskas paprasta” – nenustojo kartoti jo dvasia, gėrintis tuo skrydžiu. “Taip, dabar aš žinau savo tikrą prigimtį” – pagalvojo jis, lengvai nusileidžiantis ant vienos iš spindinčių kalnų viršūnių...”

Viešpatie, kaip viskas paprasta...  Juk žmonės kaip paukščiai ir akmenys. Vieniems pakanka tik užsiminimo, vienintelio žodžio, stumtelėjimo, kad iš lengvo pamesti juos į dvasines aukštumas. Ir jie kaip tie paukščiai, kaip prabudusios  dvasinės būtybės suplasnos toliau begaliniame pasaulėdaros pažinime. O kiti atvirkščiai...  Juk akmuo – jis ir yra akmuo, sunkus ir nepakeliamas savo puikybe…

Aš pamečiau į viršų akmenį ir jis nukrito. Aš pamečiau į viršų paukštį ir jis nuskrido... Paprastume ir pasireiškia Jis. O paprastumą paverčiant sudėtingu, mes pametam tame Jį. O viskas iš tikro taip paprasta....

Rigdenas