Sensėju iš Šambalos 28 - 27 Сентября 2014 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:48
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Rugsėjis » 27 » Sensėju iš Šambalos 28
13:02
Sensėju iš Šambalos 28

Įsivaizduoju, jei taip kiekvienas pradės užsiiminėti vidiniu savo valymu, juk taip ir Aukso Amžius gali netikėtai prasidėti?

Kas tai yra tas Aukso Amžius? Tai ir yra daugelio individų asmeninių pergalių bendras rezultatas. Juk nuo savęs niekada nepabėgsi, kad ir kiek tu nespjaudytum savo ambicijomis ant kitų, kad ir kiek nekeiktum kitus. Sau tik blogiau taip pasidarysi... Kiekvienas žmogus, esantis fiziniame kūne, pergyvena savo asmeninį Armakedoną, priimant nugalėjusių jame blogų ar gerų minčių poziciją. Žinoma, žmogus visada laisvas savo pasirinkime. Ir būtent remiantis savo vidiniu pasirinkimu, susiklosto tolimesnis ir išoriškas žmogaus likimas. O masėje, taip suformuoja ir ištisų tautų, žmonijos visuomenės bendrai likimas. Taip kad tikėjimas žmogiškoje visuomenėje yra unikalus dalykas. Jo, kaip ir minties, niekas kaip ir nemato, nejaučia, bet už tai, puikiai jaučia viso to pasekmes...

O aukščiausia valdžia, net ir pakankamai dvasiškai tobulai sielai yra pats rūsčiausias ir griežčiausias išbandymas. Klastingas valdžios troškimas žmogų dažnai tarsi sudegina iš vidaus, jo dvasinį pradą taip paverčia pelenais. Mažai kas gali atsilaikyti prieš tokią išsipusčiusio Ego puikybės imperiją. Žmogaus pasąmonė tėra – mažai šiandienai žinoma subtili esybės riba. Šiek tiek ne taip spūstelsi ją – gali visam gyvenimui padaryti žmogų tik paklusniu materijos vergu. O perspausi – dvasia išsiverš, susilies su savo sąmone, materija, vėl blogai. Žmogus įgis savo ilgai lauktą tikrą laisvę, įžengs į iki šiol nežinomą, susijungimą su Dievu, tik įvesdamas tvarką savyje, suteikiant dėmesį Dvasiniam pradui.

Ką padarysi, kad dažniausia dėmesį žmogus skiria materijai. Tokia jau yra ta žemiška žmogaus prigimtis. Pas jį nuo pat gimimo smegenys užprogramuoti priimti Gyvuliško prado dažnius, nors be šio primityviausio dažnio žmogus dar turi ištisą aibę įvairių kitų programinių lygių. Bet žmogus yra pakankamai tingus, nebando kaip nors save pagerinti, todėl taip lengvai ir skęsta toliau materijoje, kaip kokia kiaulė purve. Nes ir toliau tik ėda, miega, pramogauja, mėgaujasi, taip nieko pats neduodamas, kaip koks parazitas. Ir tokia visa vartotojiška sistema. O kada ateina laikas, taip sakant, stotis ant skerdyklos stalo,  tada žviegia neapsakomu balsu, kaip pjaunamas, taip ir nesuprantant, kodėl jo atžvilgiu tokia neteisinga gamta?  O todėl, kad būtent savo kūną laikė pačia dvasingiausia dalimi, kuriai tarnavo daugiau nei Dievui, daugiau nei artimui savo, visaip stengėsi įtikti tik jam, tenkinti tik jo norus ir įgeidžius.

Gamta visada yra teisinga. Jeigu žmogus ir toliau išlieka tokiame kompleksuotame materialiame lygyje, tai jis pilnai ir paklūsta tik gamtos dėsniams, kaip ir bet koks kitas gyvūnas žemėje. O gamtos dėsniai materijai yra gan paprasti ir aiškūs: gamta rūpinasi savo augintiniais tik iki tol, kol tie dar yra jauni ir sugeba daugintis, duoti palikuonis. Tik praėjo tas reproduktyvus amžius, gamtos interesas jiems tuoj pat dingsta. Tada iš karto pradeda pulti ligos, ląstelės gauna įsakymą senėjimui ir atgyvenusi, niekam nereikalinga materija sparčiai sensta, virsta palaikais. Tai yra, taip ir toliau liekantis savo gyvuliško prado vergu, žmogus pralošia viskuo aplamai. Ir toks jausmas pradeda pastoviai jį kamuoti, tarsi kažkas spaustų iš vidaus. Kodėl? O gi todėl, kad pagal savo esmę, žmogus yra Aukšto organizuotumo dvasinė Būtybė ir apart materialiojo savo prado, jame dar yra ir Dvasinis pradas, kas ir yra jo prigimtis, pagrindas. O kūnas – tik indas tam. Iš principo, tai ir išskiria žmogų iš kitų šio pasaulio gyvūnų, kaip aukščiausią Dievo kūrinį, kuriam Jis suteikė savo dalį - Sielą. Žmogui belieka tik pasinaudoti tuo, kas jam duota nuo gimimo…

Žmogus savyje jaučia tą amžinybės dalelę pasąmoningai ir tai priverčia jį suabejoti  asmenybės egzistavimo baigtumu, ateinančiu kartu su fizinio kūno mirtimi. Tai priverčia jį ieškoti gyvenimo prasmės ir pagaliau ieškoti pačio Dievo.

Ir taip tęsiasi nuo pat laikų pradžios...

Nieko panašaus. Pirmapradžiai žmonės kaip tik ir gyveno Dieve ir tik su Dievu. Pas juos dominavo dvasinis pradas, o materialinis buvo nuslopintas. Jie gyveno daugelį metų fiziniame kūne. Jiems nežinomos buvo ligos, kadangi iš vis niekada nesirgdavo. Ir iš principo, gyveno tiek, kiek kiekvienas norėdavo – po tūkstantį ir daugiau metų. Be to, vystantis iki 25-35 metų ir didžią savo gyvenimo dalį išlaikydavo būtent jaunystę. Po to, kada užsinorėdavo, išeidavo pas Dievą, natūraliu būdu, kaip dvasinės Būtybės, paliekant nusibodusį savo fizinį apvalkalą, kai visos užduotys atliktos. Todėl, apie mirštantį žmogų ir šiandiena dar yra sakoma, kad jis pas Dievą išeina, iškeliauja. Tai yra tolimos senovės realybės tik likę atgarsiai...

Įdomu, o kaip senėja tos ląstelės ir pats žmogaus organizmas?

Na kaip, kaip...Bet kuri ląstelė panaši į savotišką molekulių gamyklėlę. Faktiškai, ji sugeba be galo ilgai dirbti ir pastoviai atsikurti, atsinaujinti ir be jokių nuovargio, ar senėjimo požymių jai.

Šito negali būti, netikiu tuo?

Kodėl gi negali? Štai jums akivaizdus pavyzdys. Vienaląstės būtybės dauginasi nelytiniu būdu (pavyzdžiui, kad ir amebos, infuzorijos ir tt.), esant palankioms sąlygoms, jos savo tokius “klonus” gali štampuoti kiek tik nori kartų, iki begalybės. Tai jau yra seniai žinoma mokslininkams. Tiesa, dar nė vienas iš  tų mokslininkų niekada iki šiol taip ir nėra matęs kokios nors “pagyvenusios, susenusios”,  bakterijos.

Taip jau tai, bet juk žmogus, tai ne kokia nors bakterija ar mikrobas?

Pas žmogų, kaip aukščiausią stuburinių klasės atstovą, pagal išsivystymo lygį, paprasčiausiai yra programinis gyvenimo trukmės“chronometras”, tame tarpe nustatantis ir ląstelių dalinimosi kiekį, tai yra atitinkamą ribą. Kitaip sakant, stovi atitinkamas ribotuvas tam. Kai tik baigiasi toks ląstelių dalinimasis, tai ir prasideda replikacinis organizmo senėjimas. Bet skirtingai nuo gyvūnų, žmogus savo gyvenimo trukmės “chronometrą” gali ir pats  sėkmingai valdyti, kadangi iš aukščiau yra dovanota jam mintie, o tiksliau dėmesio jėga. Ir tai ne koks nors ten religinis prasimanymas ar niekuo nepagrįstas teiginys. Tai tik natūrali bangų fizika ir  atitinkama žmogaus genetika. Kadangi ir mintys ir ląstelė turi vieną ir tą pačią prigimtį, tai yra – bangų.

Tai kokia tada vis tik žmogaus organizmo senėjimo prigimtis, kokia to pagrindinė priežastis?

Tikiuosi jūs jau žinote, kad kiekvienos ląstelės branduolyje, apart baltyminių ir daugelio kitokių molekulių, yra ir 46 ilgos molekulės, arba kaip jas dar šiandiena vadina, dvigubos DNR spiralės, po vieną atitinkamai chomosomai. Prieš ląstelės dalybą, įvyksta kiekvienos DNR  molekulės savotiškas susidvejinimas. Tai pakankamai įdomus procesas. Kiekviena chomosoma – tai tampriai susukta ilga DNR spiralė. Bet kopijuojama ji yra dar prieš tą “susukimą”,  atitinkamo DNR fermento – polimerazo dėka. Vaizdžiai sakant, DNR galima sulyginti su tiesiamais geležinkelio bėgiais ir tada tas fermentas bus kaip savotiškas įrenginys – “bėgių dėjikas”. Vaizdžiai sakant, jis važinės tais bėgiais, kuriuos pats padėjo ir toliau juos deda. Bet kada jis “privažiuoja” iki savotiškos aklavietės, tai yra, iki vieno iš dviejų DNR molekulės galų, pagal mokslininkų nuomonę, čia įvyksta nukrypimas, o iš tikro tik – iš anksto užprogramuotas jo sustojimas. Tas fermentas paprasčiausiai nedastato chomosomos galiuko, tai yra kūnomačio (теломераз). Todėl, prie kiekvieno sekančio ląstelės dalinimosi, DNR spiralė tampa vis trumpesnė ir trumpesnė. Iš čia, ląstelių dalinimosi skaičius ir yra ribotas. baigtinis, kas ir visai baigiasi su laiku. Štai jums ir molekulinė senėjimo mechanizmo prigimtis.

Nors dar kartą pabrėžiu, dėl savo unikalių smegenų, o taip pat dvasios jėgos, dėmesio, žmogus sugeba sąmoningai programuoti savo kūnišką egzistavimo laiką. Todėl, senėjimas, kaip toks, yra nenatūralus žmogui, kaip Aukšto organizuotumo Būtybės organizmui, kadangi jo viduje, yra visa ta sistema ir apsaugos programa, nuo biologinės mirties, tereikia ja valdyti. Na o tam reikia vystytis, dirbti su savimi, niekas neduodama veltui, toks jau gamtos dėsnis.

Na čia jau iš vis pasakos. Kur realūs viso to įrodymai šiandiena?

Jų pilna aplinkui. Taip sakoma todėl, jog niekada nesigilina į to klausimo esmę. Paimkime kad ir tą patį gerai visiems žinomą molekulinį lygį. Ačiu Dievui, jau 1985 metais mokslininkai pagaliau pastebėjo tą fermentą, kuris aktyviai stato kūnomačio (теломераза) galus. Tai yra, praktiškai įrodė, kad ląstelė gali daugintis faktiškai begaliniai.

Gerai bent jau tai išsiaiškino, jog tas fermentas, taip vadinamas kūnomatis (теломераз), yra vaisiaus, lytinėse, kamieninėse ląstelėse, tai yra, būtent tose ląstelėse, kurių pastovus dalinimasis glūdi kraujo ir kai kurių audinių atsinaujinimo pagrinde. Kad ir pavyzdžiui tos pačios odos, žarnyno vidinio paviršiaus ir tt. Be to, pirmą kart tą fermentą aptiko vienaląsčiuose organizmuose, po to, išskyrė ir vėžinėse ląstelėse, dar vėliau – kiaušialąstėse, tai yra, lytinėse ląstelėse.

O ką, argi vėžinė ląstelės gali dalintis begaliniai?

Kaip čia jums geriau paaiškinti? Žmogaus organizmo iki devyniasdešimt procentų yra apdalinta kūnomačio aktyvumu. Mokslininkai seniai jau įrodė, kad tomis ląstelėmis paprasčiausiai  yra ignoruojamas senėjimo fenomenas ir dalintis, daugintis gali pakankamai ilgai. Štai jums parodantis pavyzdys, kurį galite perskaityti iš medicininės literatūros skyriuose. Pas Genrieta Lambert, mirusią dar XX amžiaus 30 metais, buvo paimtos jos vėžinės ląstelės mėginiai, kurios iki mūsų dienų sėkmingai dauginasi toliau, dešimtyje pasaulio biologinių ir medicininių institutų laboratorijose. Nors pagal faktą, žmoguje egzistuoja mechanizmas, sugebantis užblokuoti vėžinių ląstelių dauginimąsi. Tik iki šiol mokslininkai tai dar deja neatrado..

Kad atrado tą kūnomatį, ar kaip ten jį, vėžinės ląstelės kaip dauginasi, tai suprantama. O kur vis tik yra organizmo pajaunėjimo konkretūs faktai, nenuginčijami pavyzdžiai?

Jų irgi pilna. Tik anksčiau į tai niekas nekreipdavo dėmesio paprasčiausiai. Suprantate, jie neįsirašė ir neįsirašo į jokias šiuolaikines taip vadinamas“mokslines koncepcijas”, todėl ir dūlėjo įvairių archyvų lentynose. Bet juk tokie fenomenai vis tik buvo kada tai. Tai šiandiena, per masines informacijos priemones, tokia informacija būtų prieinama daugeliui, anksčiau to nebuvo. Tapo žinomi daugelis atvejų, kada biologinio organizmo laiko “chronometro” eiga arba žymiai pagreitėdavo, net pas vaikus, kurie savo jauname amžiuje pavirsdavo seneliais ir senelėmis, arba atvirkščiai, sulėtėdavo. Su panašiu jaunėjimo fenomenu ypatingai dažnai susiduria stomatologai, kada pas senukus ar seneles staiga pradeda dygti dantys, tarsi pas kūdikius, arba išaugdavo jie po tris keturis kartus. Žinomi atvejai, kada senatvėje dėl “nepaaiškinamų priežasčių”, žmonės pradeda pilnai jaunėti kūnu. O postūmiu staigioms permainoms tarnauja būtent pasikeitimai organizmo genetinėje struktūroje.

O kas tai yra tie genai? Tai specifinis nuklidų rinkinys chromosomose, kurie susideda į holografines gardeles. Mokslininkai jau prisikasė iki tokio supratimo, kad tos struktūros spinduliuoja šviesą, kaip lazeriai ir dar atitinkamas radijo bangas. Tačiau jie nežino to, jog pagrindinė visos geno informacijos, DNR-programų dalis, yra būtent bangų lygyje. Bet nieko tokio, kaip sakoma, viskam savas laikas, sužinos ir tai.

Žemai lenkiamės jiems bent jau ir už tai, kad atkreipė dėmesį (po šitiek metų akivaizdaus patvirtinimo) į generatyvias ląsteles, į tą patį  nemirtingą kiaušialąstės “generatyvinį vektorių”, iš kurios ir atsiranda žmonės, per pakankamai ilgą žemišką žmonijos egzistavimo ciklą. Visas pasaulis pagaliau išgirdo iš savo mokslo “šviesuolių”, kad iš tikro – senėjimas – nenatūralus procesas žmogiškam organizmui. Pasirodo, žmoguje  yra ir “snaudžiantys” rezervai. Ir iki pilnos pergalės prieš mirtį, liko tik visiškas niekniekis – tuos rezervus išvesti iš ramybės būsenos ir priversti juos aktyviai funkcionuoti. Na ką gi ir už tai jiems didelis ačiu. Nuo tokių tvirtinimų, daugelis žmonių bent jau kitaip pažvelgs į gyvenimą, į tą nekontroliuojamų minčių užmautą kilpą nuo šėtono. Gal žiūrės kitaip į tai, kaip taip nerūpestingai iššvaisto savo dėmesio jėgą; nors susimastys apie elementarų dalyką – iš ko gi sudarytas tas jų nuosavas organizmas, jų mikro pasaulis. O tai jau bus pirmas žingsnis, savo vidinio pasaulio pažinimo, Dievo pažinimo linkme.

Ir pasidomės biologinio laiko “chronometro” valdymo mechanizmu?

Tame tarpe ir tuo. Nors, pagal faktą, žmonėms nuo senų seniausiai tie mechanizmai buvo žinomi, dar gilioje senovėje, dvasinių praktikų išraiškoje. Ir absoliučiai nėra nieko sudėtingo juose. Kaip sakoma, kas norės, tas ir sugebės. Visa problema čia kaip visada, tik žmoguje ir jo tame įgimtame tingėjime. Juk ko tik nepaklausk – visi nori tapti šventaisiais, angelais. O kada paliesi tai realiai, kada nurodysi tam kelią,  niekas nenori dirbti su savimi. Kodėl? Todėl, kad kas sekundę reikia save kontroliuoti, užsiimti dvasinėmis praktikomis. Taip ir gaunasi, kad tarp žmonių būti šventaisiais nori beveik visi, daugeliui tai yra net savotiška savimeilės, puikybės svajonė. O iš tikro, tikrų norinčių tai nėra, deja tik vienetai. Kadangi prieš save žmonės pastato visiškai kitokius egzistavimo tikslus ir pirmiausia –  tai savo gyvuliško prado tikslų realizacija, patenkinant savo nuosavą Ego. Štai jums ir visas dvasingumo paradoksas. O kuo stipriau žmoguje dominuoja materija, tuo daugiau jis degraduoja dvasiniame plane ir tuo daugiau pati gamta sutrumpina jo gyvenimo laiką. Kodėl 50-ties metų žmonės šiandiena jau laiko save seniais ir iš esmės, tam laikui pas daugelį jau progresuoja akivaizdūs senėjimo požymiai? Nors gyvuliškas pradas, paskutiniu metu bando prailginti gyvenimo trukmę medikamentinio palaikymo dėka, bet argi tai gyvenimas? Tai tik apgailėtinas laikinas egzistavimo prailginimas kančiose. Ir iš principo, tai vis tiek tik suskaičiuoti likę apgailėtini metai, kiti. Tai kodėl gi tas laikas katastrofiškai mums trumpėja?  O gi todėl, kad žmogus labai stipriai materializuojasi. O jeigu materializuojasi, vadinasi vis daugiau patenka po tais pačiais gamtos dėsniais, jų poveikiu, kaip ir bet kokia gyvūnų rūšis. Tai yra, jame pradeda vyrauti tik senatvės smėlis, vietoje gyvybinio šaltinio vandens.

Smėlis vietoje vandens? Kaip tai suprasti?

Na tai vaizdinis toks išsireiškimas,  galima sakyti palyginimas, jei smėlį laikyti materialia substancija, o vandenį – dvasine. Išoriškai, žmogus tarsi smiltelė okeano krante, kuri visą savo gyvenimą bando, kas arčiau, kas toliau nuo kranto, užimti savo vietą po saule. Ji individuali ir vieniša, nors ją supa masė tokių pat smiltelių. Kartais, kai smėlį įkaitina iki labai aukštų temperatūrų, smėlis įgauna takumą ir pavirstą į vientisą stiklą – kvailą, skaidrų stiklą, trapią apsaugą, kuri lengvai sudaužoma smūgiuojant. Bet dažniausiai smiltelės pragyvena vienišą vidinį gyvenimą. O kartais nukrentantis gyvybiškas okeano lašas, vienareikšmiškai, savo gaiviu prisilietimu džiugina atitinkamą smiltelių grupę. Bet tik trumpai akimirkai, kadangi greitai išgaruoja nuo įkaitinto smėlio paviršiaus ir smiltelės vėl lieka vienišos, atsimenant apie tuos okeano lašus, kaip apie mitą, arba iš vis užmiršta jų vėsos pojūtį. Kada gi ateina didelė banga, smėlis tampa drėgnas. Ir tada drėgnas smėlis pradeda laikyti save išrinktuoju, pateptuoju, pašventintu ir naiviai galvoja, jog jis jau priklauso tikram okeanui. Kaip ir religiniai tarnai, šventieji. Lygtais jie ir turėtų būti šalia su Dievu, bet lieka tik smėliu – tvirtu ir materialiu pagrindu, ten pat kur ir buvo.

Pavyzdžiui, kada žmogus pradeda materialiai bręsti, jis, vaizdžiai sakant, papuola į tą okeaną. Tos smiltelės gyvenimas praeina, kol ji per storus vandens sluoksnius nusileidžia į dugną ir tampa šlapiu smėliu. Ir jei vėl tenka ilgai laukti, kad ji būtų išmesta į gyvybės pakrantę, kad prisigauti iki gelbstinčio okeano paviršiaus. Bet jei smiltelėje daugiau dvasingo ir tam atliks savo galutinį pasirinkimą, tai tada smiltelė pilnai ištirps vandenyje į atskirus cheminius elementus, tai yra, persiformuos save į okeano lašą – didelės visumos dalį, išlaikomą Meilės gravitacijos. Ir jei smėlis po saule gali tik įkaisti, vanduo jau sugeba pavirsti ir garais. Paprasčiau sakant, lašas gali visiškai lengvai pereiti į kitokią kokybę, savo laisvame skrydyje pažinti kitokius pasaulius. Taip kad, iš esmės, žmogus sudarytas iš sauso – materialaus ir drėgno – dvasinio. Be to, būtent antrojo pas jį yra žymiai daugiau. Todėl ir šansai susilieti su okeanu žymiai didesni.

Taip, galutinis pasirinkimas... Mane visą gyvenimą lydi tas pasirinkimas. Tik keistas pasirinkimas. Tarsi kažkas sudaro visas sąlygas būtent į mažesnio pasipriešinimo pusę ir krauna rimtomis problemomis, jei einį į tą pusę, su dideliu pasipriešinimu.

Tuo “kažkas” esi tu pats, tai, kas tavo galvoje vyrauja ir pastoviai valdo pasąmoniniame lygyje. Juk pasąmonė – tai besąlygiškai galinga, bet kvaila jėga. Ji nesupranta, kas tai yra “gera”, o kas yra “bloga” mintis. Jei bet kokia mintis – tai įsakymas, kurį reikia vykdyti. Apie ką dažniausia galvoja žmogus, tą gyvenime ir gauna. Tavo aplinkybių labirintai, kurie sudaro visas sąlygas mažesnio pasipriešinimo pusėn, yra ne kas kita, kaip asmeniškai tavo pasąmoninis pasirinkimas.

Bet juk mane, kaip specialaus būrio karį, mokė visko, tame tarpe ir minčių kontrolės?

Kontrolė kontrolei yra nelygi. Vienas reikalas, mokytis kontroliuoti emocijas, kad nukreipti mintį į tikslą ir nuraminti savo fizinę baimę.  Visas toks mokymas skirtas dažniausia tik tam, kad iš žmogaus padaryti super kovinę mašiną, super ginklą, nieko nemastantį.  Ir tam aktyviai naudoja zombavimą, atitinkamą “valymą” pasąmoniniame žmogaus lygyje. Ir visiškai kitas dalykas –  ateinančių minčių kontrolė, dėl dvasinio prado didesnio atvėrimo, dėl Sielos išlaisvinimo.

Žmogus turi pragyventi iki galo kūne tiek, kiek jam ir skirta. Jei dar esi gyvas, jei svarstai savo problemą ir kalbi apie ją, vadinasi ne taip jau viskas ir blogai. Jei Dievas davė tau galimybę Gyventi, vadinasi pas tave dar yra koks tai Šansas sukoreguoti save dvasiniu atžvilgiu ir tapti žymiai geresniu. Tai laikykitės to Šanso įsikibę ir neleiskite vadovauti jums Gyvuliškam pradui, su savo nešvariomis mintimis.

O kaip gi tada hipnozė?

Iš esmės, jei žmogus dvasiškai išsivystęs ir dominuoja dvasinis virš materialaus, jis nepasiduoda jokiai išoriniai įtakai. Prie fizinės įtakos materiali būtybė gali ir paklusti tam, na o dvasinė... vaizdžiai tariant, jai jau bus vienodai visi tie bandymai, nes Sąmonė išlieka aiški ir rami. Todėl, iš principo, toks dvasingas žmogus nepriima jokio kodavimo, neveikiamas to, ar tai būtų kokia tai išorinė hipnozė, ar koks nors užkoduotas 25 kino filmo kadras, ar neurolingvistinis programavimas, ar dar kas nors panašaus. Tai tik materialumo įvairūs fokusai, kuriems nepaklūsta dvasinga būtybė.

Na ir kaip vis tik reikia pagydyti savo tą tokį  jau pavažiavusį “stogą”, kai jame yra daugybė materialumo pribadytų skylių?

Paprastai, pasiimi atitinkamą instrumentą ir nuosekliai, kruopščiai dirbi su juo. Ačiu Dievui, šiandiena pasaulyje tokių instrumentų išliko pakankamai daug ir su tokiais dvasingumo instrumentais galima ne tik kad suremontuoti savo prakiurusį “stogą”, bet ir pasistatyti nuostabią šventyklą savo sielai. Paimkim bent jau tokius labiausiai paplitusius tokius instrumentus, kaip malda, arba meditacija. Iš esmės, pagal esmę jie faktiškai vienodi, kadangi abiejų pagalba atjungiama bent trumpam savo Gyvulišką pradą. Tačiau dirbant su kokiais instrumentais reikia suvokti vieną esminį momentą. Jog daugelis religijų, įvairių sektų, praktikuojant kokia tai maldą dažniausiai garbinant Dievą yra prašoma iš Jo ko nors gero tik materialia kokia tai prasme. Pavyzdžiui, sveikatos sau ar giminėms, materialių turtų, valdžios, puikybės pamaloninimo. Todėl, jei maldoje dominuoja tik materialus interesas, tai stimuliuojamas yra visiškai ne dvasinis, o būtent Gyvuliškas pradas, kitaip sakant prašoma jau velnio.  Tai ir gausit tai tik nuo velnio…

Norite pasakyti, kad taip meldžiantis Dievui šventyklose, žmonės iš tikro meldžiasi ne Jam, o būtent velniui?

Galima sakyti ir taip.

Bet juk pats Kristus davė žmonėms maldą, kur tekste yra minima materiali duona? Pavyzdžiui: “Tėve mūsų, kurs danguje ir žemėje.... Tebūnie visada Tavo valia ir danguje ir žemėje Duok mums duoną mūsų kasdienę.... ir išvaduok mus nuo klastingojo”...

Taip, žinoma tai pakankamai stipri malda. O kas liečia konkretų joje žodį duona, neužmirškite ir apie Kristaus ištartų žodžių esančią dviprasmybę – viena reikšmė visada yra bendrai miniai ir visiškai kas kita yra tiems, kas Jį tikrai supras, jaučia.  Tokie žodžiai kaip duona kasdieninė, suprantantiems ir turi būtent tik dvasinio kasdienio maisto prasmę, o ne ką nors kita...Tai reiškia, kad suteiktų jiems jėgų siekti kasdien dvasingumo, išsivaduojant nuo demonų. Ir tai turi tapti kaip duona kasdienine.

Įdomu, pavyzdžiui sveikata, jei jos prašai, kam tai priskiriama, ar prie materijos ar prie dvasinio darbo?

 Visos ligų priežastys slepiasi būtent dvasiniame tos materijos valymo atitinkamame lygyje. Jei susitvarkysi dvasiškai, tai ir materialūs negalavimai dings. Viskas paprasta kaip visada.

Bet yra žmonių pakankamai daug prašoma ir materialaus. Kad ir tose pačiose bažnyčiose, nes ten yra teigiama: “Prašykite ir duota jums bus, ieškokite ir surasite...”

Visiškai teisingai pastebėta. Paprasčiau sakant, kuo tu tuo momentu tiki, tai tą ir gausi. Tai yra tas pats įsakymas mūsų pasąmonei, apie kurį jau kalbėjome aukščiau. Bet vienas reikalas yra kada žmogus tikrai tiki į Dievą tik dėl savo dvasinio, vidinio augimo ir visiškai kitoks reikalas, “tikėti į Dievą”, dėl savo materialios kokios tai naudos iš to. Tuo labiau, kada tokia savo apribota sąmone, žmogus pastoviai reikalauja Jo egzistavimo įrodymų. Dažnai žmonės prašo, kreipdamiesi į Jį: “Dieve mano, jei tu iš tikro Esi, tai duok man… (mašiną, butą ir tt) tada aš į Tave tikrai patikėsiu”. Ir jei Dievas ką nors davė, tai reikalauja vis dar ir dar. Kodėl? Kadangi materiali būtybė niekada nebūna pasotinama. Žmogus kaip kokia kiaulė, kiek tu jam beduosi viską “suės” ir paprašys dar. Kas gi tu toks esi žmogau, kad Dievas įrodinėtų tau savo egzistavimą? Tu pats ateini į šį pasaulį tik tam, kad įrodyti Dievui, jog esi tikras Žmogus, o ne koks nors gyvulys. O jei savo ribota sąmone individas reikalauja įrodymų pas Dievą, tai tegul tada pasižiūri į save veidrodyje. Jei jis pilnai sutinka su tuo, jog kilęs yra nuo beždžionės, kad neseniai nulipęs nuo medžio, tai beždžione jam ir būti, ne kuo daugiau. Kam tada beždžionei ieškoti kokio tai Dievo? Tai jai beprasmiška, nes reikia ieškoti tik dar vieno banano ir tuo visos paieškos užsibaigia...

Jei žmogus laukia ir galvoja, jog jam kažkas kažką turi duoti ir už jį kažkas kažką dvasiškai nuveiks, tai tik eilinis ženklas, jog galvoti ir daryti dvasingumo labui laikas pradėti pačiam. Pas kiekvieną žmogų yra savo asmeninis Armakedonas. Netgi pas tokius, kurie pagal aplinkinių nuomonę, išoriškai gyvena gerai ir pakankamai laimingai. Juk pagal faktą, iš tikro niekam nėra nežinoma, kas vyksta tokio “gerai gyvenančio” žmogaus viduje. O būtent jo vidinis gyvenimas, kaip tik ir yra svarbiausia iš svarbiausių, gyvenimo esmės.  Dėl ko jam ir buvo dovanotas šis egzistavimas materijoje. Duotas tam, jog per savo vidinį pasaulį, ignoruojant visas sustatytas gyvuliško prado materialias kliūtis, žmogus turi ateiti pas Dievą kaip subrendusi dvasinė Būtybė. Bet daugelis žmonių net nepastebi tokio asmeninio Armakedono pastoviai vykstančio jų viduje. Jie laukia tik kokio tai bendro, globalaus visos žmonijos civilizacijos Armakedono. Tiksliau, jau net ir nebelaukia. Apie tai tiek daug yra prikalbėjo, tiek kartų žmones baugino įvairiomis pasaulio pabaigos datomis, kad jiems pasidarė tik įdomu, smalsu, ar prasidės tai kada nors, ar dar ne...

Tiksliai pasakyta. Daugiausia sponsorių kaip tik ir yra tokiam projektui kaip pasaulio pabaiga...

Būtent. Nors ir prasidės kada nors tas laukiamas, nesulaukiamas Apokalipsis,  ar kas nors iš to pasikeis dvasine prasme? Na sakysime bus pas žmones tos penkiolika paskutinių sekundžių susivokti, “Na štai jis ir įvyko, ilgai lauktas Apokalipsis”. O kas toliau? Juk iš esmės, tas globalus Apokalipsis tai tik tokia pati  susikurta  ateities iliuzija, kaip ir visa kita šiame pasaulyje. Na sugrius tas materialus pasaulis, dings tas marių pakrantės smėlis (civilizacija), į jo vietą atneš akmenis, atneš kitą smėlį. Bet juk okeanas (dvasinis pasaulis), vis tik kaip buvo, taip ir toliau bus, toks pat stabilus ir neliečiamas.

Žmonės laukia bendro kokio tai Armakedono, nes jie tikisi, kad po to, Dievas duos kiekvienam pagal jo konkrečius nuopelnus, ir teisuoliams ir nusidėjėliams atseikės kam kiek priklauso.

Žmogui dar esant gyvam Dievas visada duoda tai, ką jis užsitarnavo. Ir dar daugiau, Jis ne šiaip sau palieką individą su užsitarnautu savo konkrečiu rezultatu, bet ir vėl suteikia daugybe šansų pagerinti tai ką turi. Dar ir dar kartą suteikia šansą išsiugdyti savyje Dvasinę Būtybę. Tačiau, dėl stipraus materialių interesų dominavimo, daugelis aplamai net nepastebi šito savyje. Tokie žmonės tik rėkia visa gerkle: “ Dieve mano brangiausias,  pasakyk, už ką man davei tokį nenusisekusį ir nelaimingą gyvenimą? Juk kaimynas už mane dar blogesnis, bet kiek kartų turtingesnis nei aš. Taip neteisinga”. Tokie žmonės, kuriems rūpi tik materialus gėris, viską vertina tik pagal tai, lengvai pritraukiami įvairių sektų, nes būtent jose po Armakedono yra žadama “teisingiems (tai yra, sektantams) rojų esant kūne”. Ir žmogus su malonumu klausosi tokių niekų, tiki tais žmonių įvairiais susigalvotais paistalais, laukia nesulaukia to globalaus Armakedono. Ir ta tokia slapta mintis, tik dar labiau pasaldina neapykanta, juodu pavydu, paglosto savimeile, puikybę. Jis atsieit toks “esantis teisuolis”  būtinai išsigelbės, nes moka nuolankiai mokesčius sektai ar religijai, o štai kaimynas, tas – “nusidėjėlis iš nusidėjėlių, to nedarantis” – pražus toje gienoje ugninėje, kartu su visais turtais, kas svarbiausia. Visa tai žinoma yra visiška kvailystė, tik materialios sąmonės išdaigos.  Ir kai kurie gudresni greitai suvokia kas prie ko, spėja ant tokio gyvuliško gyventojų noro susikrauti sau nemenkus turtus.  Nors iš tikro, išgelbėti žmogų gali tik užgimusi jame vidinė Meilė, o tiksliau suteiktas jai pastovus dėmesys. Juk žmogus Dievui daugiau duoti ką nors ir negali, apart Meilės.

Na o globalus Armakedonas nuo asmeninio skiriasi tik didesne šansų įvairove ir dar kai kuriomis specifinėmis detalėmis, tai yra tuo, kas liečia žmogiškas sielas, jų likimus po biologinės apvalkalų (kūnų) mirties. Ir viskas...

Jei žmogus pilnai nusiderina tik į vieną pusę, į materiją, tai po mirties pilnai sunaikinamas. Išsiskirsto, išsiskaido į įvairias atskiras pirmaprades energijas ir asmenybė su laiku virsta į nieką. O jei žmogus savo dvasinę būtybę savyje augina, puoselėja, rūpinasi, tai po kūno mirties egzistuoja laimingai toliau, kaip individas-  dvasinė būtybė ir jau visai nepriklausomai nuo materijos. Jis tampa Dievo pasaulio gyventoju amžinai.

Jūs taip kalbate, tarsi ir patys neseniai pabuvojote pas patį Dievą, kokiame tai ten Angelų-Arkangelų pasitarime ir ne ką ne mažiau. Suprantu, kad kiekvienas Bibliją traktuoja kitaip, savaip...bet ne iki tokio laipsnio kaip čia?

Prie ko čia iš vis kokia tai Biblija? Yra žymiai senesni ir daugiau Tiesos turintys dvasinių žinių šaltiniai, kurie saugomi Šambaloje. Būtent tos informacijos pagrindu ir buvo formuojamos įvairios senovinės religijos jau pačių žmonių, o vėliau, iš likusių tų žinių trupinių, buvo formuojamas ir pats krikščioniškos Biblijos dabartinis tekstas. Ir kuri dar šimtus kartų vėliau buvo taisoma. Koreguojama, pastoviai tikslinama. Bet juk  pirmapradės dvasinės Žinios visada buvo duodamos vienos ir tos pačios, be to, jos buvo ne tik apie mūsų praeitį, bet ir apie tolimą ateitį, tame tarpe ir apie mūsų šios dienos laikus.

Štai pavyzdžiui, Šambalos bibliotekoje, VII amžiaus iki mūsų eros Asirijos skyriuje, Ašurbanipalo bibliotekos poskyris, saugomos gana įdomios šumerų civilizacijos raižytinės lentelės, kalbančios apie tuos laikus, kada šumerai su savo kultūra atėjo į pietines Eufrato ir Tigro tarpupio žemes.(dabartinį Izraelį)

Nesupratau, kokiame ten skyriuje, kokios ten dar bibliotekos?

Ašurbanipalo. Jai jums tai įdomu, buvo toks Asirijos caras, valdęs Asiriją nuo 669 iki 633 metų iki mūsų eros. Pas jį  tada dar buvo pakankamai prašmatni tiems laikams sostinė, su tokiu dainingu ir skambiu pavadinimu kaip – Ninevija. Ninevija tai šiuolaikinio Irako Kujundžik ir Tel-Nebi-Junis kalvose buvusi kažkada tai sostinė, kol jos dar 612 metais iki mūsų eros, nesugriovė užkariautojai, babiloniečių kariuomenė.

Na tai štai, tose išrašytose lentelėse, etiologinio mito išraiškoje, yra parašytas visas netrivialinis tekstas-pranašystė, dėl tolimos tiems laikams ateities. Bendrai tai, reikia pasakyti, jog šumerai mėgo išreikšti turimas žinias kokių tai dainų dainų-prologų forma,  įvairiais etiologiniais mitais, dialogais-ginčais, apie dievų viršenybę. Tas žinias, kurias jiems duodavo, mėgo suvynioti kuo tai savu, nuo proto einančiu aišku. Ir toks apipavidalinimo “žanras” juos pilnai tenkino tada, kadangi tokiu atveju žinios buvo lengviau žmonių priimamos, suvokiamos. Ir toks perdavimas, iš kartos į kartą, netgi žodinis, ėjo praktiškai be praradimų tekste, kas nutikdavo vėlesniais laikais. Tai štai, jei praleisti to teksto pradžią, kur daugiausia pasakojama apie tai, kaip tą istoriją apie ateitį, jiems atskleidė anunakiai...

O tai čia kas per padarai tokie?

Taip vadinami “Žmonės iš dangaus”. “An” iš šumeriško verčiama kaip “dangus”. Bendrai tai, jei visa tai praleisti, kas nėra jums svarbu, tai teksto iš molinių lentelių vertimas skelbia sekančią svarbią dabarčiai informaciją: “Tomis pranašiškomis dienomis, kada buvo žmonių vardo svarstymas, ant Dangaus ir Žemės kalno (Meru Kalno, esančio tarp dviejų pasaulių), susirinko septyni didingi dievai (7 Šambalos bodhisatvos,machatmos): An, Utu, Enki, Enlilis, Nana, Inana, Iškur. Žiūrėdami į stebuklingą Pasaulio judėjimo ratą, ilgai jie bendravo, sprendžiant žmonių Likimus. Daug kame, iš pasakyto jų, liejosi sutarimas. Bet susiginčijo dievai, ties Žuvies ir Eija vandenų Sankirtos laiko, pamatę žmonių reikalus, daromus drakono Mušchušo valdžioje esant. Taip stipriai dievai nesiginčijo jau nuo Alt-Landos laikų. Kuo daugiau piktinosi dievas Enlilis, vėjo, oro ir gyvybės valdovas, tuo Pasaulio judėjimo rate daugiau sukosi viesulai, žmonėms pavojingi, atverdami požeminės karalystės dovanas ir išleidžiant į šviesą demonus ligas – azagus. Kuo labiau pyko Iškuras, tuo dažniau Sankirtoje atsispindėjo žaibai ir skrido drakonai su ugninėmis uodegomis iš tamsos. Ginčijosi su jais Enkis, sukūręs žmogų, Abzu (Pasaulinio Okeano) valdovas, o tų laikų atspindyje kilo vandenys, skandinantys krantus. Gynė Enki ir Inana – derlingumo, meilės, karo ir ginčų deivė, rodant į Žemę savo strėlėmis ir ten sudrebėdavo žemė, ir įsiliepsnodavo drakono Mušchušo ugnis. Net mėnulio deivė Nana keitėsi veide, sunkėjant mintyse. Vien tik An – dievų tėvas, išlaikė ramybę, pasižiūrint į Utu, teisingumo, išsivalymo ir tiesos dievą, žmonių Teisėją, saulės dievybės saugotoją, orakulų padavėją. Utu tylėjo, atsistojo savo nuostabiame spindesyje ir juo nuo žvilgsnių už nugaros uždengė likusį jų visatos pykčio atspindį. Akimirksniu viskas nurimo stebuklingame pasaulėdaros rate. Nusijuokė tada An, atvėręs savo delną. Visur esanti šviesa prasmelkė erdvę. Dievai tuojau pat susitaikė, pagimdant šaunius janius, duodant jiems jėgos nugalėti drakoną Mušchuš ir Sankirta vėl suspindėjo naujoje šviesoje, džiuginant dievų akis. Žmonių pasaulis persikeitė”.

Na ir ką visa tai reiškia žmoniška kalba?

Taip, nieko ypatingo, jei neskaityti to, jog “Žuvų judėjimo ir Eija vandenų Sankirta” – tai ir yra tik Žuvų bei Vandenio epochų perėjimo laikas, kuris prasidės jau labai greit, dabar.

O tie patys “janiai” – kas tokie yra? Tikriausiai mes, slavai? Gaunasi, kad tie pasakoriai savo laikais žinojo, kas bus šiandiena mums?

Tai šumerai pasakoriai? Kaip tik atvirkščiai, jie greičiau tikri žinių šaltiniai. O štai įvairūs pasakoriai atsirado jau žymiai vėliau, vystantis civilizacijai ir stiprėjant religinei valdžiai tarp žmonių. Štai kur tikrieji pasakoriai, visiems pasakoriams pasakoriai. Ko tik jie neprikūrė, slepiant tikrų žynių esmę žmonėms, ko tik nepridergė savo pelais. Iki šiol dar vis nusilaižo tuos pačius tekstus, vienas nuo kito, keičiant tik pagrindinių herojų vardus ir visa gerkle po to rėkia kaip turguje, jog “tikra tiesa”  šiandiena parsiduoda tik pas juos. Kiek gi galima šitaip prekiauti Dievo vardu? Žinios buvo duodamos per Didžius Žmones visiems žmonėms be išimties, o ne tam, kad jas nuslėpti ir vėliau performuoti pagal savo nuožiūrą bei kėslus. Tačiau tai tėra tik maža apgailėtina egoistų saujelė, su hipertrofuota puikybės ir didybės manija, kuri visiškai nesupranta elementaraus dalyko, jog Pasaulis vis tiek sužinos tai kas jam reikia žinoti ir visada reikiamą valandą...

Na bet juk ne visi religijose yra tokie jau beviltiški egoistai?

Ne visi žinoma, bet devyniasdešimt procentų religijos tarnautojų prekiauja, kaip sakoma “opiumu liaudžiai”. Prekiauja tuo, ką godžiai nori išgirsti žmonių materiali sąmonė, kas ją tenkina ir dvasingumu net nekvepia.

Bet aš vis tik nesuprantu, kaip tais laikais šumerai galėjo žinoti apie mūsų dabartinius laikus?

Nekvaišinkit sau galvos, dėl tokių nesvarbių šiai dienai niekų. Apie tai kas bus dabar, žinojo ne vien tik šumerai. Praktiškai į kokį istorijos laiką pirštu nedurk, apie mūsų dabartinį linksmą laiką tokių pranašysčių visur yra pakankamai.

Nagi, nagi durkite dar kur nors savo piršteliu, jei nesunku?

Prašom. Paimkime kad ir Šambalos bibliotekos skyrių – Egipto, pavyzdžiui, pirmo tūkstantmečio iki mūsų eros antrą pusę. Aleksandrijos bibliotekos poskyrių...

Tai netyčia nebus ta pati biblioteka, kuri kažkada tai sudegė?

Taip, ta pati, tiksliau buvo specialiai sudeginta. Dalis jos sudegė iki mūsų eros, 47 metais. Ačiu Dievui, jog Mežaninai greitai sureagavo į tą eilinę žmonių įvykdytą kvailystę  Al-Iksandrijoje. Taip kad vertingiausia iš to viso kas ten buvo sukaupta, yra išsaugota. Tai štai dėl pranašysčių, tam reikalui egzistuoja ir iki šiol pakankamai reta pranašystės knyga, rašyta dar pačio Zaratuštros ranka.

Zaratuštra? Tai – Zaroastras ar ką?

Visiškai teisingai. Tai buvo geras žmogus, didelis Rigdeno Džappo draugas.

Skaičiau apie Zaroastrą Rytų legendose, bet tai ne faktas, jog toks žmogus buvo realus, kada nors egzistavęs?

Zaratuštra?  Tai pats realiausias, koks tik gali būti žmogus. Jis tada gyveno Baktrijoje, karaliaujant tuo metu Vištaspui...

Taip žinau, skaitęs tai. Jaunystėje jis pasitraukė į aukštą kalną, kur kažkoks tai nežinomas pagoniškas dievas atvėrė jam naują kokį tai dvasinį mokymą?

Naują sakai? – nusijuokė sensėjus. Skaityti tai tu skaitei, bet esmės taip ir nesupratai visai. Ar žinai pavyzdžiui tai, kas yra tas “aukštas, aukštas kalnas”, arba dar, kas būtent slepiasi už to, kaip čia išsireiškėte, “pagoniško dievo”, kuris niekada tokiu pagoniu ir nebuvo?

Ir kas jis tada toks buvo iš tikro?

Achuras Mazda – o tai yra tik vienas iš daugelio Rigdeno Džiappo, Šambalos valdovo vardų. Taip vadino jį tik tas konkretus žmogus, vardu Zaratuštra. Kad jums būtų žinoma daugiau, Achuras Mazda, verčiant iš senovės persų kalbos, reiškia “Išminties Valdovas”, arba dar “Visa Žinantis Valdovas”. Vėliau, Achuro Mazdos vardas skambėjo jau kaip Ormuzd, Oromaz. Savo pamoksluose į Achurą Mazdą Zaratuštra nurodydavo, kaip į gėrio pradžią,  į ugnies Dvasią ir teisingą tvarką – Arta, kaip į veiksmingo žodžio savininką; Išmintingąjį, apsuptą doromis somnomis ir kartu  su jomis sudarant dievišką septintuką “Ameša spenta”.

Ko tokio, ko septintuką?

Ameša spenta, na tai yra kitaip “Nemirtingai veikiančių”, “Dovanotojus”, tik žymiai vėliau, tame vertime juos pradėjo vadinti jau “Šventaisiais”.

Vėl tas pats septintukas, tai pas šumerus, tai pas šitą vyrioką  figūruoja?

O ko jūs norite ir ko stebitės tuo? Juk žinios tai vienos ir tos pačios, tik jos buvo duodamos skirtingais laikais, skirtingiems žmonėms. Tiesa dar, Zaratuštra blogio valdovą vadino “Drudža”, kas verčiant reiškia “Melas”. O vėliau, indiškame variante “Drudža” vardas skambėjo kaip “Ašmadai”, o jau pas senovės graikus – “Asmodėjus”. Taip kad daug kas dabartinėse religijose buvo pasiimta iš senovės persų religijos ir kitų prieš tai buvusių religijų.

Na ir kas čia tokio? Skaičiau ir aš tą “Avestą”. Taip, ten paliesta demonologija, eschatologija, pomirtinis gyvenimas, pasaulio pabaiga, Prisikėlimas, Rūstaus Teismo Diena  ir kiti klausimai. Taip, ten yra atgarsiai ir apie laimingą amžių, dar įvairių maldų tekstai. Bet visa tokia religinė pasaulėžiūra ant tiek yra abstrakti. Ir dar, tarp kitko ten iš vis, net ginklo jėga yra kviečiama platinti  tuos zoroastrizmo pamokslus. Tai jau tikrai netelpa į jokius propaguojamo dvasinio gėrio ir padorumo rėmus.

Peržiūrų: 1116 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 6
1 aha   (30.09.2014 15:38)
Paprasta kalba apie rimtus dalykus:
http://psichika.eu/blog/kitos-dimensijos/

Gali būti, jog negalėjimas pereiti į aukštesnes dimensijas slypi tame, jog iki galo kažkas nesuvokta trečiojoje?

2 aha   (30.09.2014 15:41)
“… jei galvodami apie plačiau paplitusias ar sunkesnes visuomenės problemas, tarkim, aplinkos užterštumą ir pan., ir jausdami sielvartą ar bejėgiškumą pažvelgtume plačiau, tai pamatytume, kad daug šių problem sukėlė netinkamai naudojamas žmogaus protas, neatsvertas žmogiškųjų vertybių, geros širdies. Pavyzdžiui, mūsų protas išplėtojo šiuolaikines technologijas, bet technika be žmogiškos atsakomybės gali atnešti nelaimių. Tačiau jei žmogaus protas skatina ar sukuria tam tikras problemas,tai tą patį protą galima panaudoti ir jų sprendimui surasti, kad tik būtų noro ir teisingos motyvacijos. <…> Pirmiausia man prieglobstį teikia budistinė veikla. Pavyzdžiui, kiekvieną rytą kartoju vieną ištrauką, kuri mane sustiprina, Suteikia daug jėgų ir neleidžia prarasti vilties…
-Turite omenyje mėgstamą Šantidevos ištrauką?
-Taip, atsakė jis. Tada gaiviai, tarsi pirmą kartą, padeklamavo: - “Tol, kol kosmosas trunka, kol gyvos jaučiančios būtybės, tol gyvensiu ir aš, kad išsklaidyčiau pasaulio sielvartą”.
” (Dalai Lama ir Hovard C. Cutler “Nerimastingas pasaulis”)

0  
3 virgis   (30.09.2014 19:54)
Atspirties taškas pačiame žmoguje – tai meilė, vedama vidinės išminties. Ir ji nepriklauso nuo išorinių rezultatų. Jos neveikia nei baimė, nei titulai ar mokslo laipsniai, nei turtai ar pinigai, nei nuomonės ar aplinkiniai žmonės.

+1   Спам
4 aha   (30.09.2014 20:48)
Ar žinote, kokia šiandien diena?
Šiandien vardadienis žmonių kurių vardai Vera, Nadežda, Liubov.
Visų trijų :)

5 aha   (30.09.2014 22:40)
Tokiai dienai - tokia daina... :)
https://www.youtube.com/watch?v=OI7OL-bkplw

6 Gėlė   (30.09.2014 23:40)
http://www.delfi.lt/gyvenimas/namai_ir_seima/7-dalykai-kuriuos-tevai-savo-vaikams-privalo-sakyti-kasdien.d?id=65984902
(ne tik tevai vaikams, bet kiekvienas kiekvienam :)

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugsėjis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
2930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0