Tikram dvasiniam keliui vis tik yra svarbu žinoti kryptį. Bet juk kažkas tai ją turi nurodyt, kaip kad jūs mums, o kitiems?

Kiekvienas žmogus savo gyvenimą sutinka teisingo kelio krypties atitinkamas nuorodas. Ir tik nuo paties žmogaus priklauso kokį kelią jis sau toliau pasirinks.

Bet juk milijonai tokios ar panašios informacijos negauna ir net nežino apie jos egzistavimą aplamai?

Tai, ką aš kalbu dabar, žinos milijonai. Ir kiekvienam iš jų bus suteikta teisė pasirinkti savarankiškai... Artimiausioje ateityje daugelis žmonių ne tik kad žinos tai, bet ir patys pamatys tikrą pasaulio paveikslą.

Jūs dar suspėsite pamatyti, kaip pradės trūkinėti siūlės, sukurto atitinkamais įvykiais, nuo “laisvųjų mūrininkų”, kaip tie “siuvėjai” kruopščiai gins jų pačių sukurtas iliuzijas, tuos miražus, kuriuos jie nupynė žmonėms. Jums tai bus šansas išsiaiškinti kas yra kas. Ir nenustebkite jei už “padoraus žmogaus” kaukės aptiksite ištikimą Archontų tarną. Taip kad stebėkite, galvokite ir elkitės visada kaip tikras Žmogus, kaip dvasinė Asmenybė, o ne kaip beveidis Archontų vergas.

Kaip gi išvengti tos vergijos, suprasti kas iš tikro yra kas, jei tie Archontai mums yra nematomi?

Ne taip jau jie ir nematomi. Kaip sakoma, užtenka tik panorėti ir tu praregėsi. Iš tikro sunku išskaičiuoti tik pačius Archontus, tuos dvylika žmonių, kurie sudaro asmeninį Arimano ratą. Tačiau išskaičiuoti tuos, kuriuos jie valdo ir tuos iš pasaulio galingiausiųjų, kurie pakabinti ant jų siūlelio – elementaru. Reikia tik žinoti archontišką struktūrą, atributiką ir jų veiklos metodus. Jūs tada ne šiaip sau galėsite giliau suprasti šį pasaulį, bet ir išsirinkti žmonėse, suprasti kas yra kas be paviršinių pelų. Jūs tapsite tada tikra Asmenybe, o neliksite pilku varžteliu kažkieno tai surudijusiame mechanizme. Todėl, maksimaliai plėskite savo žinias apie pasaulį. Ir tada jūs gyvenime pamatysite daug nuorodų į pagalbą sau, netgi reikalinga knyga ir reikiamu momentu nukris ir atsivers jums reikalingas puslapis. Viskame būkite žmogumi, o ne avinu, kurį lengvai įvaro į sektų ir partijų gardus. Galvokite savarankiškai. Laikykite savo mintis dvasinėje švaroje. Ir tada niekas negalės jus šiame gyvenime užzombinti, kadangi tą, kuris turi patį vertingiausią turtą šiame pasaulyje – vidinę Neribotą Dvasinę Laisvę, neišlaikys jokiose materialios vergijos grandinėse.

Įstatymai rašomi yra tik žmonių ir ta prasme aš jums papasakosiu  labai seną kinietišką legendą apie Sąžinę ir jūs patys suprasite, ant kiek žmonės ir tada, ir dabar išlieka žmonėmis.

“Tai atsitiko senais, senais laikais. Kartą pasaulyje gimė Sąžinė. Ji gimė tylią ir ramią naktyje, kada visa kas gyva čia - galvoja. Galvoja upelis, spindintis mėnulio šviesoje, galvoja dangus visas prismaigstytas žvaigždėmis, galvoja žolelė, apmirusi nakties tamsoje. Galvoja vikšro kokonas, su kokiais piešiniais jam reikia sukurti būsimą drugelį. Augalai taip pat galvoja apie savo nuostabias spalvas, paukščiai galvoja – apie dainas, o žvaigždės – apie ateitį. Todėl taip ir tylu naktimis. Dieną viskas vėl tampa triukšminga ir gyvena, o naktį vėl viskas tyli ir galvoja. Štai tokią vieną tylią naktį, kada visa, kas gyva galvoja ir gimė Sąžinė. Ji buvo nuostabi. Jos dideliu gražių akių gilumoje atsispindėjo tolimų žvaigždžių ugnelės. Mėnesienos šviesa nudažė jos išvaizdą savo neapsakomu spindesiu. O naktis apsupo ją savo slaptais apvalkalais.

Ir nuėjo tada Sąžinė pas žmones. Jai tarp jų gyvenosi pusiau gerai, pusiau blogai. Ir gyveno ji tik kaip naktinis paukštis. Juk dieną su ja niekas net kalbėti nenorėjo. Prie ko neprieitų ji – bet kuris atsimoja nuo jos rankomis ir kojomis, atsieit: “Reikalų krūva, aplinkui darbas verda, ar laikas dar su tavimi čia kalbėtis”. Bet už tai naktį, kai dienos kuitimasis baigiasi, ji be kliūčių užeidavo ir į turtingus, ir į varganus namus. Tyliai prisiliesdavo prie miegančio ir šis nubusdavo. Pamatęs ją klausdavo:

• Ko tau reikia Sąžine?

O ji tyliai sakydavo:

• O ką tu šiandiena nuveikei?
• Aš? Tai, kad nieko tokio svarbaus ir nenuveikiau...
• O tu geriau pagalvok.
• Na nebent  tą, ar aną....

Ir kol žmogus atsimindavo, Sąžinė eidavo pas kitą. O atsibudęs  toks žmogus dėl sąžinės jau nebegalėjo užmigti iki pat ryto, vis svarstydamas ką jis reikšmingo nuveikė per dieną dėl savęs tikrojo. Ir daug viso to, ko jis nenorėjo girdėti dienos triukšme, girdėjosi daugkartiniu aidu nakties tylumoje. Ir taip Sąžinė ateidavo pas kiekvieną žmogų iki tol, kol pagaliau visus žmones apėmė tokia nemiga.

Ir žmonės tada nusprendė pasiklausti pas patį išmintingiausią provincijoje Li-Han-Džu, ar tas nežino priemonių nuo tokios nemigos. Žmonės Li-Han-Džu pripažino, kaip išmintingą, kadangi manė, jog pas jį yra daugiausia pinigų, daugiausiai žemių, daugiausia namų, vadinasi pas jį daugiau yra ir proto, nei pas visus kitus. Bet jie net nežinojo to, kad tas, kurį jie vadino “išminčiumi”, už kitus dar daugiau kentėjo nuo tos nemigos ligos ir nežinojo, kaip jos reikia atsikratyti. Juk visi aplinkui buvo skolingi jam. Ir tie žmonės tą tik ir tedarė visą gyvenimą, jog pastoviai atidirbinėjo jam skolas. Taip “išmintingas” Li-Han-Džu buvo "sutvarkęs" savo gyvenimą. Pavyzdžiui, kaip išmintingas žmogus jis žinojo ką reikia daryti su savo skolininkais, kai tas papuola vagiant iš jo. Dėl savo didelės išminties jis taip kruopščiai daužė ir talžė tokį papuolusį varganą žmogų kumščiais tam, kad ir kiti jo bijotų. Pas jį visa tai išeidavo labai "išmintingai" dienos metu, kadangi  kiti, matydami tą bausmę, tikrai bijojo jo. Bet naktimis Li-Han-Džu pats jau bijojo ir dėl savo gyvybės už tokią išmintį, ir dėl savo sukauptų turtų. Todėl naktimis jam ateidavo visiškai kitokios mintys, nei dieną: “ Kodėl vargeta vagia?- galvojo jis. Todėl. kad jam nėra ką valgyti, o užsidirbti sau maistui, jam irgi nėra kada. Juk jis visą dieną tą tik ir tedaro, kad atidirbinėja man skolą.” Li-Han-Džu net kartais ginčijosi su Sąžine dėl to, bandant pateisint tokius savo poelgius: “Išeina mane apvogė, o aš dar ir neteisus?”- klausia jis. Nors ir visada pasiteisindavo jis pats sau, bet užmigti vis tiek jau negalėjo. Ir jį tos bemiegės naktys privedė iki to, kad kartą Li-Han-Džu neiškentė ir nežiūrint į visą savo "išmintį" nusispjovęs pareiškė: “Grąžinsiu aš jiems visus jų pinigus, visas žemes, visus namus, visus turtus, tegul gyvena kaip nori. Tai nors sąžinė manęs nekamuos daugiau.”

Bet šitai išgirdę jo visi giminės pakėlė siaubingą triukšmą, rėkiant žmonėms: “Čia šitam žmogui tokia beprotybė šovė nuo nemigo naktų. Tai kalta vis “ji”, ta pati  – Sąžinė”.

Išsigando turtingieji: “Jei jau išmintingiausiąjį užpuolė beprotybė, tai kas bus su mumis?” Išsigando ir vargšai: “O pas mus iš vis mažiau už visus, vadinasi ir proto mažiau. Jei jau išmintingiausią nuo nemigos puola beprotybė, tai kas tada su mumis bus?”

O turtingieji tarpusavyje svarstė patenkinti: “Matote kaip Sąžinė baugina visus vargšus ir neturtingus žmones. Reikia mums už tuos vargšus užsistoti ir atsikratyti tos begėdės Sąžinės pagaliau”.

Pradėjo jie galvoti, kaip jiems tą reikaliuką prasukus, bet nieko sugalvoti patys negalėjo. Nusprendė tada pasiusti pasiuntinius pas patį išmintingiausią tuo metu Kinijoje A-Pu-O. Jis buvo toks išmintingas ir mokytas, kad iš visos Kinijos ateidavo valdovai jo patarimo. Pasiuntiniai pateikė jam dosnias dovanas, daugelį kartų nusilenkė iki žemės ir išdėstė savo prašymą, atsieit, padėk tu mums nuo nemigos atsikratyti, nes Sąžinė jiems visa tai sukuria. A-Pu-O apie tokią “liaudies kančią”, išklausė, nusijuokė ir tarė:

• Taip, galima padaryti taip, kad Sąžinė net neturės teisės pas jus ateiti.
• O iš kur tamsiam žmogui žinoti tada, ką jis turi daryti, o ką neturi? - vėl paklausė pasiuntiniai.
•  O štai tam mes ir sukurkime jiems įstatymus. Parašysime juos sukiniuose, parašysime raštu, ką žmogus turi daryti, o ko neturi, negalima jam daryti. Bet pradžioje žinoma, tegul sumoka tiems mandarinams: juk ne veltui mandarinai prikiš sau smegenis įvairiais įstatymais. Ir kada ateis Sąžinė, žmogaus paklaus: “Ką tu šiandiena gero nuveikei?”, tai tas  galės atsakyti: “O gi tai gerbiamoji, kas ir parašyta sukiniuose, kas parašyta įstatymuose” Ir visi ramiai toliau galės sau miegoti.

Visi apsidžiaugė tokiu išmintingu sprendimu. O pirmiausia ir labiausiai  apsidžiaugė patys mandarinai. Juk jiems žymiai lengviau krapštytis su ženklais knygose ir įstatymų raštuose, nei apdirbinėti žemę savo šeimininkui. Ir kiti žmonės apsidžiaugė, juk jiems geriau užsimokėti mandarinui, dieną pašnekėti su juo minutėlei, nei su Sąžine bendrauti ištisas bemieges naktis. Ir pradėjo mandarinai rašyti įstatymus, ką paprastas žmogus turi daryti, o ką ir ne. Ir parašė visa tai, o už tą išreikštą išmintį A-Pu-O paskyrė save viršiausiuoju tarp mandarinų, kad su savo išmintimi jis padėtų žmonėms ramiai gyventi be Sąžinės.

Žmonės taip pradėjo gyventi pagal mandarinų ir aukščiausiojo A-Pu-O sukurtus įstatymus. Ar ką padaryti reikia, ar kils koks ginčas, eina žmonės pas mandariną ir dosniai apmokėję atsakymą klausia:

• Išsisuk savo sukinius ir pasakyk mums, kas iš mūsų teisus pagal juos?

Dabar tik patys paskutiniai elgetos kamavosi nemiga, kadangi jiems net mandarinui už patarimą nebuvo kuo sumokėti. Ir kai tik pas juos naktimis ateidavo Sąžinė, pastarieji sakydavo:

• Ko tu prie manęs prikibai. Aš viską dieną dariau pagal įstatymą, kuris sukiniuose parašytas. Aš tai ne pats juk sugalvojau. Nusisukdavo nuo jos į kitą pusę ir ramiai užmigdavo. Net išmintingasis Li-Han-Džu tik pasijuokdavo, kai dabar pas jį Sąžinė ateidavo:
• Na sveika gražuole. Ką tu dabar man dabar pasakysi?

O Sąžinė, žiūrint į jį savo akimis, kuriose mirgėjo žvaigždės, sakė:

• Ko tu taip apsigalvojai, juk norėjai visą turtą savo neturtingiems grąžinti, o negrąžini iki šiol?
• O ar aš turiu į tai teisę? – juokėsi iš jos Li-Han-Džu. Juk kas yra įstatymų sukiniuose parašyta: “Turtai priklauso jam ir jo palikuonims”. Kaip aš galiu svetimą turtą dalinti, jei mano palikuonis nesutinka su tokia dalyba? Išeina aš esu vagis, nes vogiu iš jų, arba aš išprotėjęs, nes vagiu pats iš savęs. O įstatyme pasakyta: “vagį ir išprotėjusį sodinti ant grandinės” Todėl, palik mane šiąnakt ramybėje. Ir tau patarčiau miegoti, o ne bastytis naktimis. Pasisuko į ją nugara ir ramiai užmigo.

Ir kur tik neateidavo tada Sąžinė, visur ji girdėjo vieną ir tą patį:

• Iš kur mes žinome? Kaip mandarinai sako, taip mes ir darome. Eik pas juos ir pati paklausk. Mes – pagal įstatymą darome.

Eina Sąžinė per tuos mandarinus ir klausia jų:

• Kodėl manęs niekas nenori girdėti?

O jie juokiasi ir atsako:

• Ar yra įmanoma, kad žmonės tavęs klausytų ir darytų taip, kaip tu patari? O kam tada reikalingi įstatymai? Juk čia, šis Didis dalykas parašyta visiems ir dėl visų. Ne veltui tą A-Pu-O, kuris visa tai sukūrė, vyriausiuoju mandarinu pastatė.

Tada Sąžinė nuėjo pas aukščiausią mandariną A-Pu-O. Lengvai prisilietė prie jo. Prabudo šis, pašoko, pamatė Sąžinę ir surėkė iš išgąsčio:

• Kaip tu drįsti naktį į svetimus namus ateiti nepasiklaususi? Kas parašyta mūsų įstatyme? “kas ateina naktį slaptą į svetimus namus, tą laikyti tą vagimi ir pasodinti jį į kalėjimą”
• Ne vogti aš pas tave atėjau - Atsako jam Sąžinė – Aš gi tavo Sąžinė.
• Na tada tu esi moteris paleistuvė, pagal mūsų įstatymą. Ten aiškiai pasakyta: “Jei svetima moteris ateina naktį pas svetimą vyrą, laikyti ja paleistuvaujančia moterimi ir sodinti į kalėjimą” vadinasi, jei tu ne vagilė, tai reiškiasi esi paleistuvė.
• Kokia aš tau paleistuvė žmogau – nustebo ji – aš gi Sąžinė tavo.

A-Pu-O dar daugiau užvirė visas iš pykčio:

• Vadinasi tu ne paleistuvė ir ne vagilė, o paprasčiausiai nenori vykdyti mūsų įstatymo? Tokiam atvejui irgi yra įstatymas: “Kas nenori vykdyti įstatymų, tą laikyti esantį už mūsų įstatymo ribų ir už tai sodinti į kalėjimą” Ei tarnai uždėti tai moteriai kalades ir pasodinti ją už grotų per amžius, kaip paleistuvę, įtariamą vagyste ir pastebėta aiškiame įstatymų nepaklusnume, jų nesilaikyme.

Sugriebė tarnai Sąžinę, uždėjo jai kalades, užrakino ją kalėjime. Nuo to laiko daugiau ji nė pas nieką neatsiranda ir nieko daugiau nejaudina. Taip kad daugelis apie ją net visai užmiršo, nebent tik kartais, kai koks nors žmogus, nepatenkintas mandarinais surinka:

•  Ką jūs darot? Ar bent jau Sąžinė pas jus yra?

O jam tuoj pat parodo popierių, kad Sąžinė pas juos užrakinta sėdi ir dar priduria:

• Vadinasi yra, jei mes ją užrakinę pas save laikome.

Ir žmogus nutylą, žiūri į mandarinų popieriuką, išrašytą rašalu gražiu ir mato, kad iš tikro jie yra teisūs. Ir nuo to laiko žmonės taip ir gyvena be sąžinės, tik su mandarinų įstatymais. O ar kam nuo to sunku, ar saldu – kiekvienas žmogus sprendžia pats, kai ateina tyli naktis ir visa kas gyva pradeda galvoti”.

Kaip aš supratau, geriausias būdas užmušti savo egoizmą – tai suvokti, kad mirtis neišvengiama ir kad tavęs jau praktiškai nėra.

Visiškai teisingai. Tačiau suvokti mirties neišvengiamumą, tai nereiškia įgriūti į depresiją ir laukti savo galo. “Numirti” – tai vadinasi, viduje atsiskirti nuo savo Gyvuliško prado, prajausti kas tu esi iš tikro. Miršta Gyvuliško valdžia tau, daugelis Gyvuliško norų. Paprasčiausiai tu pasišalini nuo visos tos daugumos ir pagimdai savo viduje vienintelį norą, vienintelį tikslą – pagarbiai ateiti pas Dievą. Kaip tik tu nebandytum prisotinti ir patenkinti savo kūno norų, anksčiau ar vėliau jis vistiek pavirs į purvą, dulkes, kurios sekančio keliautojo žemėje kelyje gulės po kojomis. Besigailintys savęs žmonės, užsiciklinus savo Gyvuliško nepatenkintuose noruose, tuo pačiu užmiršta apie savo Sielą ir apie tai, kam jiems duotas tas gyvenimas bendrai. Kitaip sakant, jų žemutiniai norai užgožia  globalius siekius. O reikia gyventi taip, kad nepamesti iš akiračio globalaus, tai yra, savo Sielos tikslo. Kada miršta egoizmas, žmogus iš tikro pradeda tarnauti Dievui ir gyventi padedant kitiems žmonėms.

Gerai, tada paaiškinkit,  kaip pavyzdžiui Imchotepo mokiniai suvokdavo tą “mirtį”?

Teisingai pasakei, suvokdavo tą procesą, giluminiai prajaučiant jį, o ne paprasčiausiai įtikinant save mintimis. Juk žmogus, dėl visiškai nepriklausomų nuo jo priežasčių, gali numirti bet kurią sekundę. Todėl stojęs į dvasingumo kelią kiekvienas, savo gyvenimo kiekvieną sekundę pragyvena taip, kad maksimaliai galėtų priartėti prie savo Sielos globalaus tikslo. Visa kita tuščia ir praeinama. Paprasti žmonės nesupranta laiko vertės, dėl mirties baimės, jie jį atmeta ir nepripažįsta, skaitant, kad laiko pas juos neribotas kiekis. Ir net akimirkoje iki mirties tikėti tuo atsisako, jog jų kūnas tuojau pat mirs.

Todėl labai svarbu būtent prajausti ir suvokti, kad tu “čia ir dabar” jau mirei. Žinoma, pasaulyje egzistuoja masė specialių technikų, leidžiančių priartėti prie duoto vidinio pojūčio. Bet visos jos yra iš psichologinių treniruočių lygio. Nors iš esmės, tos technikos ypatingos rolės nevaidina. Kadangi tas suvokimo procesas priklauso tik nuo paties žmogaus.

O apie Pasaulinį Kalną ką nors žinote, iš tikro toks egzistuoja?

Pasaulinis Kalnas Visatoje yra toks dalykas, tarsi vienu metu esantis visuose šio materialaus pasaulio pasluoksniuose. Bet nėra jo materialaus buvimo nė viename iš atskirai paimtų apgyvendintų Visatos pasaulių. Tuo pat metu, jis sujungia savyje visus pasaulius. Jis absoliučiai realus...

O kokiuose mituose apie tai kalbama?

Na jų pakankamai daug, pradedant nuo piešinių ant uolų aukštutinio paleolito laikų ir užbaigiant daugkartiniais mitais, legendomis žodinėmis ir užrašytomis pas įvairias tautas. Nuo gilios senovės išliko daugelis užsiminimų apie Pasaulinį Kalną, praktiškai per visą Ritinę ir Centrinę Aziją, kur jį vadina ne kitaip kitaip, o Meru Kalnu, laikant jį pasaulio centru, išsidėsčiusį neprieinamoje vietoje. Vėlesniuose įsivaizdavimuose, bandant žmogui jau savarankiškai traktuoti sakmes, jį talpina žemės centre, po Šiaurine žvaigžde, kiti neprieinamuose Himalajuose, susiejant su Šambala.

Tokių Pasaulinio Kalno persipynimų su Šambala legendose yra pakankamai. Juk tai ir suprantama. Nes žmonėms, kurie iš esmės, nežino nei Šambalos, nei apie kosminį Meru Kalną, jie išsidėstę kažkur “ten”, neaišku kur, žinoma kad visi tie supratimai susilieja į viena. Nors iš tikro, skirtumas tarp jų didžiulis. Šambala yra tarp realaus amžino Dievo pasaulio ir iš esmės, tarp laikinai egzistuojančios materialios Visatos. Tai Bodhisatvų buveinė. O Pasaulinis Kalnas yra pasaulinės materialios Visatos centre. Ir tai yra vieta lankoma išmintingų būtybių, kaip mūsų prašviesėjusių žmonių, arba kaip senovėje juos vadino – žmonės pusiau dievai, tai yra tie, kas pasiekė aukštą dvasinį lygį. Todėl tą kalną ir susiejo su senoviniu įsivaizdavimu apie tikros žmogiškos laimės įgijimą ir nemirtingumą.

Senovės Indijos mitologijoje egzistuoja ištisa eilė mitų susijusių su Meru Kalnu. Pagal tas senovines sakmes, ant pasaulinio kalno, esančio Visatos centre, aplink kurį sukasi žvaigždės, planetos, daugybė saulių, yra Brahma, Višnu, Šiva ir kiti dievai. Taip pat minima 33 dievai, kurie ten bendrauja. Pasakojama ir apie jų veiklą ten. Pavyzdžiui, Višnu ant to kalno duoda patarimus kitiems dievams, kaip išgauti nemirtingumo gėrimą Amrita. Žodis sudarytas nuo “amrta” reiškiančio “nemirtingumą”. Tai galima palyginti su vėlesniu senovės graikų gėrimu “Ambrozija”, palaikančio “olimpo dievų” nemirtingumą. Rigvedose tai minima kaip dievų gėrimas, iššaukiantis ekstazės būseną, dovanojantis nemirtingumą ir neapsakomą jėgą. Pačių tų sulčių gamyba senovės Indijos religinėse praktikose apima ypatingą ritualą. Avestoje tas sultis vadina Haoma. Taip pat jį garbino sarmatai ir skifai. Taip pat dar vadino “nukreipiančiomis mirtį”. Tai ne tik pakeisdavo erdvės-laiko suvokimą, bet ir dovanodavo didelę jėgą, prašviesėjimą ir žinias. Kaip manė iraniečiai, visų geriausiai paruošia kelią sielai. Bet bendrai tai, tas nemirtingumo sultis visada vadino “lotoso sultimis” Praktiškai duotosios sultys aprašomos visose sakmėse kaip dangiško augalo sultys, susijusio su žeme, nuostabiai ir teisingai sukurto, balto-sniego ir net paauksuotos spalvos.

Vadinasi tas gėrimas iš tikro egzistuoja?

Taip, tik ne tokioje išvaizdoje, kurioje paprastai įsivaizduoja žmonės. Aš jums galiu pateikti gana įdomų pavyzdį, vieno viduramžių slapto ritualo skirto pašventimui į vidinį Tamplierių Ordino ratą. To teksto autorius Evrar Šventyklos riteris. Asmeniniuose užrašuose jis paliko įspūdžius tiems įvykiams.

“Didžios paslapties pašventimo pabaigoje, esant ypatingame dvasios supratime, aš visa širdimi užsinorėjau pamatyti tai, apie ką man pasakojo... Ir man atsivėrė. Viskas aplinkui tarsi dingo, tik nuostabi šviesa apšvietė kelią ir vedė paskui save, tarsi į patį aukščiausią dangaus zenitą. Kažkas dieviško ir negęstančio artino mane prie ryškios traukiančios Šviesos. Jos spindesio jėga buvo didžiulė, bet ji nedegino. Aš joje pajaučiau kažką Neaprėpiama ir Aukšto. Aš įėjau į akinančią Šviesą būdamas džiaugsmingame jaudulyje. Ir čia prašviesėjusiomis akimis pamačiau neapsakomai nuostabios Deivės išvaizdą, apgaubtos savotišku spindesiu. Aš pamačiau ją – pačią Sofiją. Tą dievišką vaizdinį neįmanoma aprašyti jokiais žodžiais.

Didi paslaptis supo viską aplinkui. Dieviškas Sofija priartėjo prie manęs. Nuo jos dvelkė nuostabus kitokio pasaulio aromatas. Rankose ji laikė auksinę taurę, kaip Meilės amžinos spalvos, atvėrusios daugelį savo žiedlapių, dieviškos švaros pirmapradžio jų spindesio. Taurėje buvo auksinis gėrimas. Nuostabioji Sofija savo ranką uždėjus man ant galvos, antra ranka priartino taurę prie mano lūpų ir girdė mane auksiniu gėrimu. Visoje mano būtybėje pradėjo plisti Palaima. Aš mačiau kaip tas gėrimas mažėja taurėje supilant jį į mane, bet aš nejaučiau jo burnoje, nejaučiau jo skonio. Tačiau aiškiai pajaučiau, kaip nežemiška šiluma plinta mano kūnu, tarsi apiplaunant tuščią mano kūno indą: pradžioje per rankas, po to per krūtinę, pilvą, kojas. Po to pripildė visą mano būtybę nuo galvos iki kojų, mano širdyje gimdant neribotą džiaugsmą ir dėkingumą. Kada paskutinieji to skysčio lašai nutekėjo į mano kūną, Sofija nukreipė į mane savo švelnų žvilgsnį, pilną dieviškos Meilės. Ir tarsi kažkas viduje pasikeitė, protas paaiškėjo ir aš pajutau nežinomą jėgos šaltinį. Staiga mane apėmė Nemirtingumo supratimas, tarsi atsivėrė durys į kitokį pasaulį. Ir man atsivėrė Išmintis...

O mano pašventinime dalyvavusieji matė visai ką kitą. Vėliau, dalyvaudamas kitų pašventinime, aš ir pats buvau ne kartą to dieviško stebuklo liudininku, vykstančio savo nekintamu nuoseklumu, bet jau kitam. Ir buvo tai taip. Kada apsupę šventinamąjį ratu visi meldėsi dėl jo, staiga spindinti šviesa apšvietė dalyvaujančius. Ir ta šviesa ėjo nuo pašvęstojo, tarsi jis vienu dvelksmu buvo apsuptas nedeginančios liepsnos iš visų pusių. Mes dar stipriau įsigilinome į maldas. Ir ta šviesa tapdavo nepakeliamai ryškia ir ant tiek tankia, kad per ją neįmanoma buvo ką nors pamatyti. Mes su didėjančia vidine jėga toliau skaitėme maldas. Palaipsniui šviesa keisdavosi, įgyjant neįprastą minkštumą ir skaidrumą. Ir per jį mums pavykdavo pamatyti dalį dieviškos Paslapties – naujagimio kontūrus, tarsi pažadinto į pirmapradį pasaulėdaros okeaną. Po tos neilgos dieviškos paslapties Šviesa sustiprėdavo ir sutirštėdavo, o po to vėl žybtelėjusi, išsisklaidydavo, pateikiant mūsų matymui įprastą pašvęstojo vaizdinį”

Bet kas įdomiausia, per tokias slaptas apeigas praeidavo ne tik tamplieriai, bet ir kiti kariai – Geliarai. Įeinat į savo vidinį ratą, praeinant pašventinimą, jie matydavo tokį pat vaizdinį – Deivę, kuri pripildydavo jų sluoksnius iš lotoso formos auksinės taurės.

O kas ta dieviška Sofija?

Sophija – verčiant iš graikų reiškia “išmintis”, “žinios”. O pas tamplierius ji reiškė ne tik Išmintį, bet ir dievišką Marijos Magdalinietės vaizdinį, kaip Graalį.

O ką, tamplieriai naudojosi graikiška terminologija, o ne lotynų, kaip katalikai?

Taip. Net jų Ordino antspaude, taip sakant, jų simbolikoje, kur pavaizduoti du raiteliai, sėdintys ant vieno arklio, Kristaus vardas parašytas graikiškai, o ne lotynų. Kada papasakosiu, kokiu tikslu ir kam buvo organizuotas šis Ordinas, jūs patys viską suprasite. Bet pradėkime viską iš eilės...Tai štai ką aš norėjau pasakyti dėl to “kosminio kalno”. Savo laiku žinios apie jį papuolė ir pas Sidchartą Guatamą. Būtent žinios. Ir to pasekoje, Buda pats galėjo lankyti Pasaulinį Kalną. Budos ir kai kurių jo pasekėjų, valdžiusiems tomis žiniomis, dėka, informacija apie Meru kalną tapo žinoma visuose Rytuose. Tiesa, budistai, taip pat kaip ir induistai aprašo tą kalną, kaip lotoso žiedelį – kaip vieniems, taip ir kitiems šventą žiedelį. Ir tas vaizdinys daugiau susijęs ne su pačiu kalnu, kiek su pagrindiniais dinaminės meditacijos elementais, kad pasiruošti to kalno lankymui.

Slavų teritorijose ilgą laiką buvo vykdomi senoviniai ritualai magiškų “skrydžių” į kosminį kalną, kurie buvo vykdomi ant šventų kalvų, pagal formą panašių į Pasaulinį Kalną. Ir anksčiau šventės būdavo skiriamos ne tam, kad žmonėms užsinorėdavo pasilinksminti. Per amžius jos būdavo pravedamos būtent tomis dienomis, kurios sutapdavo su atitinkamais kosminiais ciklais. Ir pradėdavo jas švęsti ne nuo ryto, kaip priimta dabar, o iš vakaro, nuo pirmos žvaigždės patekėjimo.

Laikui bėgant, kada “pagonybė” kardu ir ugnimi buvo išvaloma, primetant krikščionybę ir “pagonybės” kulto tarnus pradėjo griežtai persekioti. Jie buvo pavadinti ne kaip kitaip, o “velniškomis išgamomis”, “velnio tarnais”, o pagoniškų kultų ritualai “šėtono jėgomis”. Ir bendrai, tuo teisino su daugumos vaidilų ir kitų tarnų fiziniu sunaikinimu, žinios apie Pasaulinį kalną, kaip tokį, buvo prarastos, o tai kas liko, persukta į kitą pusę iki neatpažįstamo. Šventes pervadino. Nors pervadinus švenčių pavadinimus, kosminiai ciklai nepasikeitė, kaip ir vietų šventumas. Pavyzdžiui, ant buvusių pagoniškų kapinynų, statėsi krikščioniškos bažnyčios.

Analogiškas Pasaulinio Kalno vaizdinys, vidurį Visatos, buvo žinomas ir altajiečiams. Tik jie jį vadino Altin-tu. Jų įsivaizdavimu tai auksinis kosminis kalnas, būtent savo pagrindu pritvirtintas prie dangaus ( tai yra, pati plačiausia dalis viršuje, o siauriausia - apačioje). Be to pas juos buvo paplitęs ir kitoks Pasaulinio kalno pavadinimas, kaip pavyzdžiui Sumero kalnas, aplink kurį sukasi žvaigždės, kurį žinojo ir kalmikų tauta, daugelis kitų tautų Centrinėje Azijoje. Pagal altajaus tautos mitus, jame yra 33 tengriai, tai yra dievai.

Pas kiniečius Pasaulinį Kalną vadina Kunluniu, per kurį, pagal jų tikėjimą, galima patekti į aukštesnes sferas. Tai laikė “rojumi”.

Tiesa, toks Pasaulinio kalno palyginimas su “rojumi” minimas ir Biblijoje. Tekste galim aptikti atskirus liudijimus, nurodančius žinių apie Pasaulinį Kalną atgarsius: tai yra, kad jis randasi Visatos centre, ant jo nusileidžia Dievas, kalnas apsuptas upėmis, kas simbolizuoja pirmapradį okeaną. Ir kad užlipti ant jo gali tik teisuolis, su “švariomis rankomis ir nekalta širdimi”. Jį asocijavo su Siono kalnu ir net su Ararato kalnu, prie kurio, pagal legendą, prisišvartavo Nojaus laivas.

Islamiškuose mituose užsimenama apie tai, kad pirmiausia Allachas sukūrė didžiulį Kalną Kaf, kuris patikimai rėmė Visatą. Už to kalno kūrėjas sukūrė dar septynis kartus didesnę žemę, kurioje gyvena angelai. Taip kad užsiminimai apie tą kalną yra praktiškai visur.

O ką reikia daryti, kad pasiekti taip vadinamą “Ribinį Lotosą”?

Pirmiausia, reikia tapti Žmogumi. “Ribinis Lotosas” – tai aukščiausias lygis. Jį pasiekti yra labai sudėtinga. Bet siekti to žinoma reikia. Viskam reikia kruopščiai ruoštis. Tuo labiau, kad prasiskverbti į “Lotoso” esmę, reikia metų ir treniruočių sistemos. Tai pirma. O antra, tai su kuo jūs susiduriate toje meditacijoje, yra ne šiaip sau Sargas; o savotiškas labirintas. Praeiti jį, prasiveržti į Aukštesnius lygius, gali tik žmogus su švaria Siela, tvirtai siekiantis Šviesos. Priešingu atveju ta užtvara-labirintas atvers tau visiškai kitas duris ir nuves tave visiškai kitu keliu. Todėl, labai daug kas priklauso nuo tavo dvasinio vystymosi.

Visa tai ne šiaip sau. O kad turėti atitinkamą lygį, reikia turėti atitinkamą dvasinę patirtį. O tai visiškai ne taip, kaip galvoja kai kurie žmonės, kad jei jau kartą per parą atliko meditaciją savo malonumui ar pasimeldė, taip sakant, dėl “paukščiuko”, tai yra atsižymėjo, vadinasi šiandiena užsiėmėte dvasiškai.

Dvasinė patirtis – tai gyvenimo rezultatas, būdas, kur tavo dvasingumas turi pasireikšti viskame: mintyse, poelgiuose, veiksmuose, dvasinėse praktikose ir pirmiausia, pagalboje žmonėms dėl gėrio, nes tai pats artimiausiais kelias pas Dievą. Žmogaus meilė išvalo jo sielą ir dovanoja kūrimo jėgą. Maldos ir meditacijos nėra beprasmės, kadangi dvasiniam žmogaus augimui jos toks pats gėris, kaip vaisius maitinantis ir įgaunant jėgą.  Taip kad būti tikru Žmogumi ir tikrai artėti prie Dievo – tai reiškia, kas dieną pasaulyje vis daugiau pareikšti savo sielos šviesos ir pasiekti to, kad toje šviesoje net nebūtų užsimintą apie šešėlį. Tik tada jūs galėsi praeiti Sargybinį ir susijungti su tikru Šviesos šaltiniu.

O apie šventą Graalį jūs žadėjote papasakoti?

Tą ką šiandiena žmonės vadina Graaliu, egzistavo visada. Apie jį liko daug legendų ir sakmių. Išeinant iš jų, žmonės pasimeta spėlionėse kas tai iš tikro yra, nes Graalį traktuoja ir kaip taurę su Jėzaus krauju, kurį surinko Josifas Arimafietis po Kristaus nukryžiavimo; ir kaip “gyvą akmenį”, “sielos laiptą, spindintį kristalą”, akmeniu atnešu į žemę angelų, turinčiam nuostabią jėgą, ir kaip naujagimį, atsieit gimusį pas Mariją Magdalinietę, nuo Jėzaus Kristaus. Graalį aprašo ir kaip nuostabią ryškią šviesą, ir kaip neįprastą šventą ugnį, ir kaip gėrybių gausos ragą, bažnytines dainas, “raktas atrakinantis dangų”, kaip tabu paslaptis, nematoma nevertiems. Graaliui prirašomi sugebėjimai pakeisti žmogų prisilietus prie jo, padarant jį nemirtingu, duoda valdžią, atveria prieš jį rojaus vartus. Ir bendrai tai, visi tie spėliojimai ne be pagrindo, kadangi už kiekvieno iš jų slepiasi dalelė tiesos apie Graalį.

O iš tikro tai, ką šiandiena vardija kaip Graalis, yra atitinkamas garsas, kuris dar vadinamas Pirmapradžiu Garsu, Kūrimo Garsu, tai yra tuo pirmapradžiu garsu, kuris sugeba pakeisti pasaulį. Tai tas pats Garsas, kuris yra Tikrasis pirmapradis Žodis, pasakytas Dievo, kuriuo Jis pareiškė šios Visatos materializavimą. Atsimenate Biblijoje, evangelijoje nuo Jono, yra tokie žodžiai: “Pradžioje pas Dievą buvo žodis ir žodis buvo Dievas”.

Juk gimstant Visatai, to “Didžiojo sprogimo”, apie kurį šiandiena ginčijasi mokslininkai, nebuvo. Tai, į ką savo spėlionėse apie Visatos atsiradimą remiasi mokslininkai, kaip pavyzdžiui reliktinis spinduliavimas (arba kaip dar jį vadina “atšalęs” spinduliavimas, išlikęs nuo ankstyvų vystymosi stadijų), arba gi nevienarūšiškumo pasiskirstymas Visatoje – tai toli gražu ne Visatos užgimimo pradžia, o tik vienos iš vystymosi stadijų rodiklis, jau užgimusios Visatos.

O kas tai yra didysis sprogimas?

Na mokslininkai spėja ir tarp jų paplitusi nuomonė, kad maždaug prieš 14 milijardų metų sprogo tokia medžiaga, kuri neturėjo nei laiko, nei erdvės ir pirmapradžiai buvo suspausta iki neįsivaizduojamos būsenos iš ko pasekoje ir susidarė Visata. Mokslininkai numato, kad dėl kažkokios tai jiems nežinomos priežasties įvyko tai, kas vadinama Didysis sprogimas, kurio metu medžiaga pradėjo plėstis kolosaliu greičiu. Ir iš tos išsilaksčiusios materijos susiformavo Galaktikos, dėka įvairių jėgų poveikio, tokių kaip gravitacija, inercija ir tt.

Bet viso labo tai tik eilinė teorija, kuri artimoje ateityje, naujausių atradimų dėka, bus peržiūrėta. Tai tas pats, kas ir istorija su atomais, kada žmonės juos laikė vientisais ir nedalomais, blogai sau įsivaizdavo jų vidinę sudėtį ir prigimtį. Jie ir dabar tai žino ne pačiu geriausiu būdu, bet bent jau sugebėjo toliau įsigilinti į mikro pasaulį, prisikasti iki elementarių dalelių, kurios taip pat yra dalomos. Bet svarbiausia žmonės pradėjo suprasti, kad visa materija turi bangų prigimtį, viskas sudaryta iš bangos, tik skirtinguose santykiuose, sutankėjimuose, su įvairiomis charakteristikomis, virpesių periodais ir tt. O pagrindine visų bangų savybė, nepriklausomai nuo prigimties, yra energijos pernešimas.

Ir jei žmonija savo daugumoje sugebės įveikti savo Gyvulišką pradą (o pirmiausia, norą sunaikinti į save panašius) ir išgyvens iki Auksinio amžiaus, tai ir per mokslą sugebės ateiti pas Dievą. Kadangi prisikasant iki Visatos prigimties Tiesos, žmonės galų gale prieis iki Pirmapradžio,to, kas vadinamo “Dievo Žodis” nuo kurio ir užgimė visas Visatos pasaulis.

Žmonės mažai ką žino apie Visatą, bet svarbiausia jie jau bent supranta, kad ji plečiasi ir plečiasi su pagreitėjimu. Dėl plėtimosi, praeinant laikui Visatos vidurinis tankis mažėja. Jiems žinoma, kad kosmosas fonuoja ir fonuoja pastoviai...

O ką reiškia fonuoja?

Pastoviai skamba atitinkamame bangų diapazone. Kaip sakė senovės Alt-landai, “iki šiol girdimas Dievo balsas, bet kada jis nutils, viskas išnyks ir nieko nebebus”

Kaip tai nieko nebebus?

Nieko. Visatos materija anihiliuosis... Artimoje ateityje žmonija susidurs su dar vienu Visatos fenomenu...Dėl grįžtamo Visatos plėtimosi pagreitėjimo ir Allat jėgų išsekimo, žmonija pajaus staigų laiko sutrumpėjimą. Visas fenomenas tame, kad 24 valandos per parą žinoma išliks, bet laikas pralėks žymiai greičiau. Ir žmonės jaus tą staigų laiko tarpų sutrumpėjimą, kaip fiziniame lygyje taip ir asmeniniame suvokime. Tai bus susiję būtent su Visatos išsiplėtimu, su didėjančiu šito proceso pagreitėjimu. Kuo daugiau Visata plečiasi, tuo greičiau bėga laikas ir taip iki pilnos materijos anihiliacijos.

Tai štai, kaip iš tikro užgimė Visata. Pradžioje nebuvo nieko: nei galaktikų, nei žvaigždžių, nei materijos ir netgi vakuumo, tai yra “kosminės tuštumos”. Ir tame Nieke atsirado Pirminis Garsas, arba išsireikšime prieinamiau, tai, kas vadinama “Dievo žodis”. Pirminis Garsas, tai yra pirminė banga, turinti savyje didžiulę energiją, kuri ėjo į Nieko pasaulį iš Tikrosios Realybės pasaulio, Dievo Realybės ir išėjo ji nuo pačio Kūrėjo. Bendrai tai Dievo Žodis, Jo ištartas į Nieką, pagimdė tą energetinę bangą, o Jo Valia, įdėta į tą Žodį, pareiškė ją tame Nieke, pagimdant tuštumą. Tai yra, praktiškai ta energija buvo “įpūsta” į Nieką...

Kad jūs geriau suprastumėte Visatos susidarymo procesą, jį galima vaizdžiai palyginti su baliono, ar apvalaus muilo burbulo pripūtimu. Kuo daugiau ta energija plėtėsi, tuo daugiau ant burbulo paviršiaus ji persiformuodavo į materiją.

Na tipo to, kad kai pūti muilo burbulą, jis pradeda vis daugiau plėstis ir jo plėvelės paviršiuje vis daugiau pradeda žaisti vaivorykštiniai persiliejimai. Mūsų gi atveju, kuo daugiau plėtėsi tas burbulas, tuo daugiau ant jo paviršiau susiformuodavo materijos ir pirminės energijos ir tuo daugiau ji išsisklaidydavo po to burbulo paviršių. To burbulo viduryje nieko nebuvo, apart to Pirminio Garso energijos. Tai yra, nebuvo jokio Didžiojo sprogimo, kaip mano mokslininkai. Pradžioje, ant burbulo “plėvelės” suformuota Pirminio Garso energija, pradėjo persiformuoti į materiją. Prasidėjo materijos tarpusavio sąveikos. Ji pradėjo kauptis į atitinkamas sankaupas, darinius, kurie vėliau ir tapo, vaizdžiai sakant,  būsimų galaktikų “protėviai”. Tose pirminėse sankaupose ir atsirado šilumos židiniai, kurie mikrobangų diapazone išliko ir iki dabar. Juos pilnai galima užfiksuoti. Tokiu būdu ir susidarė materiali Visata... Joje egzistuoja daugybė galaktikų, būtybių masė, tame tarpe ir protingų, dvasinių būtybių, kurių atstovai iš paralelinių pasaulių, ir susirenka ant Pasaulio Kalno, kad pasidalinti patirtimi.

O paraleliniai pasauliai susiformavo iš karto ant to burbulo plėvelės?

Žinoma. Kada iš pirminės energijos formavosi materija, ji formavosi iš karto, kaip čia geriau išsireiškus, į keletą “diapazonų”. Tokiu būdu buvo sukurta keletas paralelinių pasaulių, kurie egzistuoja atskirai vienas nuo kito ir tarpusavyje nesąveikauja. Tai kaip plėvelės nuopjovos. Bet visi tie pasauliai yra apribotoje begalybėje.

Ką tai reiškia “apribotoje begalybėje”?

Na pagal faktą, ta visa mums begalinė Visata, užima milijardus kartų mažiau vietos, nei galiukas pačios ploniausios adatos mūsų pasaulyje. Suprantate, egzistuoja vientisa realybė – Dievo realybė, universalios jėgos realybė. Bet deja, mūsų žmogiškas protas labai apribotas. Jis sukurtas tokiu būdu, kad žmogus nesugeba to suprasti protu. O to tuo labiau nepaaiškinti logika. Ir kaip mums ne aiškintų ant pirštų, vis tiek mūsų prote tai bus tik pirštai. Na iš tikro, kaip galima žmogišku protu suprasti, kad Visata užgimė nuo “Dievo Žodžio, Jo ištarto į Niekur”? Kaip galima paaiškinti tą vietą, kur nėra ne tik materijos bet ir tuštumos? Kaip galima suvokti tą faktą, kad absoliučiai begalinė Visata ant tiek maža, kad milijardus kartų mažesnė už ploniausios adatos galiuką? Juk pagal mūsų logiką tai visiškas absurdas. Ir kaip tokiame fone atrodo Dievo Realybė? Ir kas toks Dievas? Kaip mes nebandytume visus tuos dalykus pažinti logika, mes vis tiek atsiremsime į aklavietę, kadangi mūsų smegenys vis tik yra ribotos. Bet žmogus tuo ir nuostabus, kad pas jį apart apribotos smegenų materijos dar yra ir Siela – maža, bet viską apimanti. Viską, ko žmogus negali paaiškinti savo protu, jis gali prajausti per savo Sielą. Praktiškai Dievo Realybė protui yra nereali, o Sielai Dievo Realybė – tai nenuginčijamas faktas. Siela žino žymiai daugiau nei protas. Todėl ir reikia mokytis klausytis Sielos.

Tame ir yra visas sumanymas. Žmogus labai sudėtingas. Jis bando savo proteliu kažką apsvarstyti, kažką tai įrodyti. Bet tik Sieloje jis gali jausti tai, ko nesupranta protas. O kada žmogus pilnai materialus, tai yra, randasi Arimano pusėje, jis praranda sugebėjimą prajausti savo Sielą. Arimanas taip jį užvers logika ir mintimis, kad žmogus net nesupras, kad pas jį yra kažkas daugiau, nei tik materialus kūnas.

Ir vis tik, kas tas Allat, tas žodis neišeina iš galvos, kai tik išgirdau?

Nenuostabu. Kažkada tai buvo ypatingai reikšminga. Žmonėms buvo žinoma jo tikroji esmė, apvilkta į sakmę. Apie tai žinojo nuo gilios senovės pradedant nuo šiaurinės Afrikos, Indijos, Tigro ir Eufrato tarpupio, baigiant, kaip tai šiandiena keistai neskambėtų, Priešuralo ir upės Ra žemėse, dabartinės Volgos deltoje.

Tai sakmė, kuri savo ruoštu atėjo žemiečiams nuo aukšto išsivystymo civilizacijos, iš Fajatono planetos, aiškinanti apie viso pasaulio, visos Visatos kūrimą, o ne tik Žemės, kaip jau žymiai vėliau interpretavo visa tai. Pagal ją, Didysis Dievas sumanė sukurti kitokį, skirtingą nuo savo pasaulį ir išreiškė savo norą. Nuo Dievo noro ir atsirado šis pasaulis, kuris pradžioje buvo nežymus ir chaose. Tolimesnius Dievo ketinimus apie to pasaulio sutvarkymą įkūnijo Allat – moteriško prado kūrybinė jėga, atėjusi iš Dievo pasaulio. Allat pasireiškia kaip Dievo valia, Dievo jėga, Dievo apsauga.

Tai štai, būtent Allat, kaip Dievo minties jėgos pasireiškimas, sukūrė iš nematomo pasaulio matomą, chaosą pavertė į tvarką, pagimdant erdvę, laiką, judesį, būtybes ir taip pat sukuriant harmoniją jame, pagal Dievo sumanymą. Taip atsirado šis pasaulis.

Tokia buvo tos sakmės prasmė apie pasaulio sukūrimą. Bet kaip nebūtų paradoksalu – vystantis civilizacijai tikra tos sakmės, atspindinčios svarbų Allat vaidmenį šio pasaulio sukūrime, prasmė buvo prarandama, bendra skaldoma į atskiras dalis, kurios dar prie to ir interpretavosi savaip, kad adaptuoti tai žmogiškai logikai. Žinoma, kad visa tai vyko ne be stiprios Arimano rankos.

Net šiuolaikiniam žmogui, su jo pakankamai išvystytu mastymu, sunku paaiškinti tikrąjį Visatos sukūrimo procesą ir net tokį faktą, kas tai yra “baigtinė beribė Visata”.

Mūsų supratime, besiplečianti Visata sudaro beribiškumo supratimą. Nežiūrint į tai, kad toliau su didėjančiu greičiu galaktikos tolsta viena nuo kitos į niekur, į begalybę, ta begalybė apribota. Ir ribojasi ji kraštinėmis galaktikomis. Bet už jų, už Allat jėgų veikimo sferos, nėra nieko. Kadangi jei šiame pasaulyje yra kažkas, tai tas kažkas gali būti, yra tik Allat dėka. O kur nėra Allat – ten ir nėra nieko. Kada besiplečianti Visata pasieks atitinkamą ribą, tai yra, galaktikos išsibėgios viena nuo kitos atitinkamu atstumu ir Allat jėga susilpnės, Allat dings iš šio pasaulio, kaip jėga. Kada dings Allat, tai kartu su ja dings ir viskas, tame tarpe ir materija, laikas, erdvė. Nebus net tuštumos. Kadangi iš nieko viskas buvo, į nieką viskas ir pavirs. Tame ir yra pasaulėdaros, pačio Allat fenomenas.

Žmonės iki šiol negali suprasti, kaip iš nieko gali atsirasti kažkas. Tai pažeidžia logika. Logika nesugeba priimti nelogiško. Žmogus gali priimti kažką tai nelogiško tik patikėjus į tai, kaip sakoma, patikėjus žodžiu. Bet mokslas ir tikėjimas pas mus šiandiena egzistuoja praktiškai atskirai vienas nuo kito. Mokslui reikalingi faktai, tai, ką galima pačiupinėti, paliesti, pamatyti ar bent jau teoriškai įrodyti. Todėl šiuolaikiniam mokslui nesuprantama ką reikia “Visata gimusi iš nieko”, arba ką reiškia “baigtinė beribė Visata”. Juk pagal logiką, jei jau kažkas “baigtinis”, vadinasi už to turi būti kas nors, kas apsprendžia tą “baigtumą”: siena, tuštuma ar dar kas nors, kadangi šis pasaulis, pagal jų supratimą, paklūsta tik materialiems dėsniams. Bet mes visada priekyje statome materija, kadangi ir musų smegenys materialios, iš esmė, mastome, vertiname vyksmą logikos kategorijomis. Kada mes galvojame, kad už Visatos nieko nėra, tai uždaro mūsų sąmonę to suvokimo nelogiškumu. Nors mūsų pasaulis iš tikro – materialaus ir dvasinio susijungimas – atitinkamai, egzistuoja pagal to susiliejimo dėsnius, o ne tik pagal materijos dėsnius, kaip galvoja mokslininkai dabar.

O kaip su fajatoniečiais, kaip jie tai suprato? Ar pas juos kitokie smegenys?

Iš principo, tokie pat, nes jie irgi buvo priskiriami žmonėms. Tik vystantis mokslui jie pasiekė didesnio supratimo, nei žemiečiai. Nors ir tai jų neišgelbėjo nuo žūties.

Žmogus dvejopas, sudarytas kaip iš dvasinio, taip ir iš materialaus. O pagrindinė žmogaus užduotis – ištrūkti iš materialios nelaisvės, tam panaudojant ir mokslines žinias, kad sunaikinti būties iliuzijas. Bet ne guosti savo egoizmą tik aukščiausių materijos dėsnių “supratimu”, tuo pat metu esant savo minčių purve. Juk šis pasaulis, tikriems mums, mūsų būtybei – Sielai – yra ne mūsų pasaulis ir ne mūsų stichija. Juk mes tik laikinai esame šiame pasaulyje. Ir į visas mūsų Dievo paieškas, dvasinius poreikius stumia būtent dvasinis pradas mumyse. Todėl mes taip ir metamės į nuosavo išsigelbėjimo paieškas per knygas, praktikas, religijas, net mokslą, su slapta viltimi, kat tai, galų gale atves mus prie Dievo supratimo kiekviename Jo kūrinyje, nuo mikro iki makro. Nes šis pasaulis mums ne tik mokykla – o savotiška materiali nelaisvė, kurioje siela gali arba galutinai žūti, dėl dvasinio nebuvimo, reinkarnacijos procesuose, arba ateiti pas Dievą.

Taip kad Visatos pasaulis sukurtas unikaliai. Allat pasireiškimas be Lotoso, kaip aukščiausio dvasinio, būtų beprasmis. O nebūtų Allat, nebūtų ir pačio Lotoso pasireiškimo šiame pasaulyje.

Lotosas atspindi aukščiausio dvasingumo atnešimą į šį materialų pasaulį, o Allat – dvasinę jėgą, sugebančia formuoti materiją. Bet kuri materija be dvasingumo ir proto paprasčiausiai beprasmė. Pavyzdžiui, tapytojas sugalvoja paveikslą. Tai jau Lotoso veikimo pasireiškimas. Toliau jis piešia paveikslą tam, kad per dažus perteikti savo dvasinę būseną, į savo kūrybą įdedant savo sielos dalelę. Piešia ne dėl savęs, o dėl žmonių, kad ją įvertintų, pajaustų tai, ką jis į jį įdėjo. Tai yra, tas piešimo aktas yra kaip ir savo dvasingumo būsenos įamžinimas į materiją, su Allat jėgos pagalba ir kaip pasekme, Lotoso pasireiškimu. Pradedant nuo drobės, dažų įsigijimo ir baigiant siužeto atsiradimu – tai yra Allat. Be to, atsiradus siužetui pradeda veikti ir Lotosas, tai yra, pats minties perdavimo momentas į realų vaizdą. To grožio, to dvasingumo, kurį į tai įdėjo menininkas, suvokimas – tai Lotosas. Todėl, nebūtų Allat, nebūtų ir Lotoso. O Allat be Lotoso neturėtų prasmės. O nebūtų tame pasaulyje Allat, nebūtų ir Visatos. Būtų tik vienas Dievo pasaulis, kur yra tik dvasingumo švara – aukščiausias Lotosas ir visiškai kitokia, skirtingai nuo materijos, Allat pasireiškimo forma.

Jei Visata būtų sudaroma tik dėl Žemės planetos, kurioje egzistuotų tik vienintelė protinga Visatoje žmonių rūšis, tai iš vis nebūtų prasmės kurti Visatą. Juk niekas nestatytų didžiulį konservų fabriką ir tokio pat dydžio saugyklą, tik dėl vieno pomidoro. Visatoje egzistuoja daugybė pasaulių, protingų būtybių, kas patvirtina Allat pasireiškimo harmoniškumą. O Allat harmonija tuo ir prasminga, kad viskas kas daroma, daroma labai tiksliai ir vietoje. Todėl Visata įvairiabriaunė, pagal įvairių gyvybės formų pasireiškimą. Ir Allat dėka viskas Visatoje yra savo vietose absoliučioje jiems tvarkoje.

O kaip tada su pirmine dalele Po?

Dalelė Po – tai, iš ko buvo sudarytas chaosas. Na sakysime taip... kad būtų suprantamiau. Sakysime grūdelis Po yra smėlis. Allat – tai jėga, kuri kuria ir šį smėlį, ir akmenį iš to smėlio, pagal pirminio Lotoso planą. Kokybinis rezultatas – tos smiltelės, akmens, ideali forma ir grožis, yra Lotoso pasireiškimas. Jei kalbėti Visatos atžvilgiu, tai Po dalelė – tai, iš ko sudaryta visa materija, laikas, erdvė, Allat – tai kas sukūrė tą pirminę materiją, sutvarkant viską, priverčiant judėti, persiformuoti pagal atitinkamą pirminio Lotoso planą. O pats Lotosas - dieviškos harmonijos ir grožio pasireiškimas.

Čia kaip ir pas mus pasaulyje, vyksta panašus procesas: Dievo mes kaip ir nematome, bet dėka harmonijos ir grožio, jaučiame Dievo būvimą šiame pasaulyje?

Taip.

Na gerai, egzistuoja dvi kuriančios jėgos dvasinė – Lotosas ir jėga, kuri guli visos materijos pagrinde – Allat.  Tai iš kur atsirado blogis, griaunanti jėga, jei materijos pagrinde – Allat?

Problema tame, kad mastote standartiškai. Tai ką vadinate griaunančia jėga, pradedant nuo galaktikų griovimo ir užbaigiant tos pačios bakterijos žūtimi – viso labo tai tik evoliucijos procesas, kuris tuo pačiu išsireiškia, kaip biologinės rūšies išsaugojimo instinktu, jų kova už išgyvenimą. Kol veikia Allat jėga, vienos materijos iširimas, energija atveda prie kitokios materijos formos kūrimo. Tai tik perėjimas iš vienos formos į kitą. Arba jei išsireikšti tiksliau, Allat pastovumo keitimasis. Juk visos planetos, galaktikos, net akmenys, kuriuos laikote negyva materija -  iš esmės gyva, jau nekalbant apie biologines protingas formas. Tik paprasčiausiai, pas kiekvieną materijos rūšį savo gyvybės forma, savo gyvenimas. Jose taip pat yra tie patys atomai, elektronai, kurie juda aplink branduolį. Visa materija ir gyva ir negyva – tai tik įvairios atitinkamų elementų skaičiaus, kurie per atitinkamą laiko periodą, Allat dėka, persiformuoja į kitą materijos būseną kombinacijos ir ne daugiau.

O blogis, tai jau žmogiško pasaulio pasireiškimas. Žmogus, skirtingai nuo tų pačių žvėrelių, augalų, akmenų, sugeba rinktis tarp riboto materijos pasaulio ir beribio dvasinio. Žmogus turi išdidumą, egoizmą, savimeilę, esančiais šalutiniais sąmonės efektais, ko neturi nė vienas kitas žvėrelis. Bet pas jį taip pat yra valia, pasirinkimas ir už savo veiksmus atsako jis pats. Jis gali būti amžinas, savo Sielos dėka, o gali būti laikinas, kaip materija. Tai yra, jam duotas pasirinkimas: ar jam pavirsti į pelenus, kartu su pilna Sielos anihiliacija, arba išeiti su Siela į amžinybę. Žmonėms tik atrodo kad viskas pas juos dar priekyje. Bet iš tikro, pas žmogų žymiai mažiau laiko, nei jam atrodo, tuo labiau šioje sferoje. Gyvenimas pralekia per akimirką ir reikia spėti atlikti teisingą pasirinkimą. Taip kad blogis, kaip toks, būdingas tik žmogui ir vyksta tai tik dėl žmogiškos veiklos, jo neteisingo pasirinkimo.

Šiuolaikinė frazė: “kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį” kokia tai prasme turi savo šaknis senovėje. Kadangi pradžioje buvo išsireiškimas: “kas valdo Allat, tas valdo pasaulį”, kiek vėliau “kas valdo likimų lenteles, tas valdo pasaulį”. Ir taip reikalas priėjo iki žodžio informacija.

Paimkime žinių apie Allat performavimo pavyzdį pas senovės šumerus ir ką dėka to mes turime šiandiena. Šumerai atėjo į Tigro ir Eufrato tarpupio lygumą jau su savo kultūra, žiniomis, tame tarpe ir žiniomis apie pasaulio sudarymą, kuris apima ir Allat žinojimą. Savo žinias jie perdavinėjo iš kartos į kartą, pagrinde žodžiu, svarbiausias iš jų pažymint piktografiniais užrašais. Didžioji masė to, kas daėjo iki mūsų nuo šumerų tekstų, aprašančių jų pasaulėdaros suvokimą, priklauso III pradžiai II tūkstantmečiui iki mūsų eros, tai yra, kada šumerų kalba jau buvo studijuojama tik kaip tarnystės Dievui kalba. Nes tuo metu, kaip tik toje teritorijoje jau tvirtinosi ir vis daugiau įtakojo kita tauta - akkadai.

Akkadai – tai semitai, kurie keletą amžių vėliau už šumerus apsigyveno šiaurinėje Tarpupio dalyje. Po to, savo įtakai pavergė ir Tarpupio pietinę dalį, apjungiant tas žemes, sudarant “Šumerų Akkadų karalystę”. Vėliau iškilus Babilonui, tas teritorijas pradėjo vadinti Babilonija.

Iš esmės, žymiai išsivysčiusią kultūrą ir žinias akkadai perėmė iš šumerų, tame tarpe ir žinias apie pasaulėdarą. Ir ne šiaip sau perėmė, o užsirašė, tiesa, perduodant jas pagal save, pagal savo įsivaizdavimus, savo paaiškinimais ir komentarais. Bet net per tą storą iškreipiantį sluoksnį kai ką galima įžiūrėti.

Pas šumerus anksčiau irgi buvo toks supratimas kaip Allat, vėliau tariamas kaip Alad, pradžioje reiškiančio “visur esančią jėgą” o vėliau personifikuota iki žmogaus gyvybinės jėgos. Akkadiškame variante tai jau skambėjo kaip šedu ir aiškinama kaip demono tipas, pagal pirmapradę legendą neutralus žmogaus atžvilgiu, nuo babilonijos laikų buvo laikomas gerosios dvasios įvaizdžiu, vienu iš žmogaus saugotoju. Įdomiausia, kaip žmogiška fantazija, ypatingai audringai veikiant Arimanui vadovaujant, gali visiškai persukti Tiesą į priešingą pusę. Taip akkadiškas Šedu virsta į žydišką Šedimą, kur jau testamentų sakmėse vardijamas kaip pikta dvasia, demonu, velniu, kuriam žmonės aukojo gyvulius ir atsieit savo vaikus. Apie juos kalbėdavo, kaip apie kenkėjus, kurie atsieit įeina į žmogų atveda prie beprotybės, moko burtų. Buvo pas šumerus toks įdomus supratimas kaip “Me”, kuris kažkada buvo priskiriamas prie Allat charakteristikų. Šumerų mitologijoje apie Me kalbama kaip apie dieviškas slaptas jėgas, kurios turintiems jas dievams duodavo daugiau valdžios ir jėgų. Ir šumerų “Me” virto akkadiškomis “likimo lentelėmis”, kurios apspręsdavo pasaulio judėjimą ir pasaulinius įvykius, pabrėžiant, kad jų turėtojas apdovanojamas pasauline valdžia.

Įskaitant tam laikui vyriškos jėgos dominavimo didėjimą, ne be Arimano “politikos”, pirminės sakmės jau buvo interpretuojamos visiškai kitaip. O babiloniečiai visa tai pasisėmė iš akkadiečių poemos “Enuma elišas”, kurios tikslas buvo išaukštinti jų dievą Marduką ir parodyti, kad jis senovės galingų jėgų, tame trape atsieit ir šumeriškų dievų, tiesioginis paveldėtojas. Visiškai ne atsitiktinai akkadiečiai toje poemoje aprašo senų dievų karą su naujais, iškeliant pagrindinę arimanišką idėją, kad valdžią galima įgauti stipresniojo teisėmis. Dar daugiau, poemoje Tiatamas ir vadovaujantys vyresnieji dievai, ten nugalimi jaunesniais dievais, priešakyje su tuo pačiu Marduku. Jis žiauriai nužudo Tiataną, perpjaunant jo kūną į dalis, iš kurių ir sudaromas dangus, žemė. Mardukas tampa centrine dievybe babilonietiškame dievų panteone. O biblijos chaoso aprašymas praktiškai buvo kuriamas pagal babilonišką schemą.

Tiesa, Mardukas – tai akkadiškas pavadinimas, reiškiantis “saulėtas veršelis”, o vėliau Babilone tapęs “Auksiniu veršiu”, kuriam visi meldėsi. Jį dar vadino Mar-Duku – “duku sūnus”, dar vienas persukimas. Pas šumeras “Duku” tiesiogine prasme reiškė “šventa kalva”, ant kurios gyveno dievai, tai yra Pasaulinį Kalną. O kada atsirado Babilonas, tą vietą “dievų buveinę” pradėjo priskirti prie rytinio Babilono pakraščio. Na o naujuose babilonietiškuose tekstuose žinoma nurodyta, kad Duku – tai vieta pagrindinėje Marduko šventykloje, kur dievas “sprendžia žmonių likimus”. Pas juos Mardukas buvo aukščiausia dievybė, kuriam klijavo “dievų valdovo”, “dievų tėvo”, “dievų teisėjo” etiketes.

Šiandiena daugelis žmonių nežino, kas konkrečiai stovi tų religijų valdžioje ir todėl toliau tiki ta ideologija, kurią jiems pateikia jų “piemenys”, tame tarpe ir apie materialų kūno prisikėlimą rojuje. Bet esmė netgi ne tame, ar tu žinai kas už to stovi ar ne. Esmė tame, kad jei tu dvasinėje švaroje eini pas Dievą, tai nė koks šios žemiškos pelkės purvas neprilips prie tavęs. Kadangi švarūs ketinimai, pagalba žmonėms, dvasinė meilė ir Sielos siekis eiti pas Dievą – tai ir yra ta apsauga, kuri kaip ir pas lotoso žiedą, palaiko žmogiškos Sielos pirmapradę švarą, jos augimo gyvenimo metu, nuo būties purvinos pelkės. Yra toks posakis: “Kiekvienas kas su švariais ketinimais, nuoširdžiai, kupinas meilės ateina pas Dievą, tas neprapuls.”