Sensėjus iš Šambalos 14 - 23 Июня 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:13
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Birželis » 23 » Sensėjus iš Šambalos 14
18:17
Sensėjus iš Šambalos 14

Apie Allat esmę, užsimenama daugelyje senovės tautų, kad ir Senovės Egipte. Pagal jų pasaulėdaros supratimą, pasaulis pradžioje buvo kaip chaosas, kaip pirmapradžiai vandenys vardu Nun, iš kurio ir kilo visa esama. Be to, šiuolaikiniuose vertimuose pažymima, kad jame apsijungia trys jėgos: visatos kūrėjo, dievų ir dvasinės jėgos tėvo. Paprasčiau sakant – Dievo, Lotoso ir Allat.

Tiesa, Šambalos ženkle vaizduojamas lotoso žiedas, kurio viduje yra nukirsta piramidė, viršuje su trikampiu – piramidės viršūnė, akimi viduje. Akis – viską matanti Dievo akis. O trikampis reiškė tų trijų principų apsijungimą, Visatos sudarymą. Žinios apie Visatos sudarymą per trejybę ir pagimdė šventos trejybės vaizdinį, kuris minimas daugelyje religijų. Adaptuojant tą trejybę žmogiškam supratimui, pradžioje tai aiškindavo kaip dievišką šeimą: Tėvas, Motina ir Sūnus. Bet po to, žmonės iš ten išėmė moterišką supratimą ir pakeitė tai šventa dvasia. Taip ir liko iki šiol.... Trejybės: Dievo, Lotoso ir Allat prasmė suvedama į tai, kad tų trijų jėgų apsijungimas sudaro visiškai naujas egzistavimo formas, nuo mikro iki makro. O su laiku, iš tokio paaiškinimo žmonės padarė didžiausią paslaptį, kurią perduodavo religiniai vadovai tik savo artimiesiems, “perėmėjams”, kaip aukščiausią slaptą būties prasmę. Nors nieko paslaptingo tame nėra. Žinoti paaiškinimą, tai nereiškia matyti  jo supratimo gilumą.

Egipte Allat funkcijomis apdalino ir jums jau žinomą tiesos deivę Maat. Bet ne tik pas šumerus ir egiptiečius, tačiau ir senovės Indijoje minima apie Allat. Pagal vedas, “Be pustelėjimo kvėpavo Vienis ir nieko be jo nebuvo”. Tas Vienis, įkalintas tuštumoje, buvo pagimdytas kosminiu karščiu – Tapas, kuris yra pasaulėdaros pagrindas. Kuriamo pasaulio  pirmapradžiu šaltiniu pagal juos buvo noras. Allat pasireiškimas vedose aprašomas per Purušą, kuris vardijamas kaip “vienintelis, apimantis visas būtybes”, “tėvas tėvų”, kuris kilo nuo moteriško prado Viradž. Allat persiduoda ir per deivės Aditi personažą – Promotinos, kuri pagimdo visą dievų ir žmonijos pasaulį.

Vėliau tai siejo su induistų dievu Brahma, kuris laikomas pasaulio kūrėju. Vėlgi čia randame dievų triadą, Brahma, Šiva, Višna. Pastebėsiu, kad žodis Brahma kilo nuo senovės indišku brahman – kas reikia “pagrindas”, “atrama”. O paskutinysis savo ruoštu iš indoeuropietiško bhelg h – “įpūsti”, “išsipūsti”

Kodėl indoeuropietiško?

Todėl, kad induizmas kaip toks, atsirado vedų pagrindu. O savo ruoštu vedų religija susiformavo nuo Indostano vietinių gyventojų ir senovės arijų genčių pasaulėžiūrų susiliejimo. Arijų gentys apsigyveno tenai nuo II tūkstantmečio iki mūsų amžiaus. Noriu pažymėti, kad vietiniai Indostano gyventojai dar iki arijų laikų buvo susipažinę ne tik su žiniomis apie pasaulio sutvėrimą, bet ir su dvasinėmis praktikomis, tame tarpe ir su meditacija “Lotoso žiedas”. Ir jau tada savo šventuosius vaizdavo ne kaip kitaip, o sėdinčius lotoso žiedo pozoje.

Allat pavadinimų liko ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, iki islamiškų laikų Aravijoje buvo gerbiama dangaus ir lietaus deivė Allat. O Sirijos dykumos dievų pantione iš vis Allat yra laikoma Allacho žmona ir dievų motina. Kai kurios arabų gentys gerbia Allat kaip saulės deivę, bet dažniausiai ją sieja su Veneros planeta ir Meilės deive. Grubiai tariant, apie Allat žinojo beveik visuose senovės Rytuose.

Allat pasireiškimas įvairus. Moksliniame supratime – tai vientisas laiko vienetas, turintis didžiulę įtaką visai materijai. Ir jei paimti šiuolaikinę laiko reikšmę, tai allat sudaro 12 minučių, tiksliau 11 minučių ir 56,74 sekundės. Kada mokslininkai prisikas pagaliau iki tos svarbiausios pasaulėdaros pamato dalies, taip sakant, pagrindinės Pasaulėdaros plytos, tai bus ne šiaip sau grandiozinė revoliucija moksle, tai bus ištisas evoliucinis šuolis. Tada mokslininkai supras, kas slepiasi už laiko paslapties, o suvokę tai, atvers ir tikrą Visatos materijos susidarymo procesą. Jei žmonės supras Allat esmę, tai jiems atsivers didžiulės galimybės.

Pavyzdžiui, kol kas žmonės studijuodami žvaigždes, mato tik buvusių pasaulių praeities grožį. Bet jei duos Dievas, tai su tolimesniu mokslo vystymusi, atvėrus allat paslaptis, žmogus galės pamatyti tikrą kitų pasaulių dabarties grožį, o tai reiškia, pažins žymiai daugiau iš genialių Dievo kūrinių.

Tai vis tik nežemiškos kilmės žodis. Kaip aš jau ir sakiau, jis pas mus atkeliavo iš Fajatono. O į Fajatoną iš Sirijaus, o į Sirijų jis atėjo iš žymiai labiau išsivysčiusių civilizacijų. Savo esmėje, allat reiškia bendrą vienetą – laiko priešteką.

Visa tai, ką galima paaiškinti remiantis logika, dabartinis žmogus priima už mokslą, o tai, kas netelpa jo logikoje – atmeta, kaip mistiką, kad neįvyktų jo brangios sąmonės “skaidymasis”. Bet reikia neužmiršti, kad žmonių smegenys – tai irgi materija, o tai reiškia, jog jei žmogus panaudos tik jų galimybes, jis taip ir liks apribotas siaurame pasaulio suvokimo diapazone. Štai ir dabar, jei aš jums aiškinsiu taip, kaip yra iš tikro, tai jūs mano žodžių adekvačiai nepriimsite, dar daugiau, prarasite reikšmingumą tos informacijos, kurią gavote iki tol. O tai reiškia, kad tos informacijos negaus kiti, gal būt tie, kuriems tokia informacija iš tikro būtina ir kas jos dėka sugebėtų išvesti šiuolaikinį mokslą į visiškai naują vystymosi pakopą. Kadangi žmogus yra Dievo dalis, tai jis apdovanotas pasirinkimo teise, tame tarpe ir globalaus pasirinkimo.

Periodiškai, atitinkamais žmogiškos civilizacijos vystymosi pikais, Bodhisatvų dėka, į žmonių pasaulį yra išmetama – Pirminio Garso adaptuota garsinė formulė, kuri gali pakliūti bet kam. Tokios yra ne jų sugalvotos taisyklės. Kadangi žmonės turi turėti globalaus pasirinkimo teisę. Nors beveik visada – tai yra didžiulė rizika. Ir atitinkamai, didelė atsakomybė tam, kas nusprendžia pasinaudoti ta Pirminio Garso formule. Kadangi žmogus, Pirminio Garso dėka, įgauna didžiulę jėgą, su kuria galima kaip kurti, taip ir griauti, tai yra tai, ką žmonės vadina “raktais nuo pragaro ir rojaus”. Viskas priklauso nuo tų norų spektro to, kas tuos “raktus” turės.

Norite pasakyti, kad ta jėga gali papulti ir į blogas rankas?

Tokia galimybė žinoma egzistuoja. Per visą šitos civilizacijos egzistavimo laiką, Pirminio Garso adaptuota formulė persidavinėjo žmonėms šešis kartus ir ačiu Dievui, globalaus jos panaudojimo neigiamame aspekte nebuvo, kaip tai atsitiko pavyzdžiui Fajatono planetoje. Priešingu atveju tai reikštų monados persivertimą, o tai pilnas žmonijos sunaikinimas ir gal netgi su galima pilna planetos anihiliacija.

O kas atsitiko Fajatone?

Kvailystė. Jei prie šios dienos pridėti dar keturiasdešimt tris dienas, tai lygiai prieš penkis tūkstančius šimtą dešimt metų įvyko vienos iš nuostabiausių mūsų galaktikoje planetų – Fajatono – sunaikinimas. Tai praktiškai buvo visai neseniai. Pagal kosminius matus, penki tūkstančiai metų visiškai nedidelis laiko tarpsnis.

Tai buvo mūsų Saulės sistemos penktoji planeta. Jos orbita buvo tarp Marso ir Jupiterio. Fajatonas buvo pakankamai stambi planeta, pagal masę praktiškai 17 kartų lenkianti žemės masę. Tai buvo nuostabi planeta, kurios atmosfera panaši į Žemės. Joje egzistavo gražūs okeanai, nuostabi sausuma. Vieni metai Fajatone tęsėsi 260 fajatoniškų dienų. Jei tai pervesti į žemiško laiko ekvivalentus, tai vieneri metai Fajatone – 1898 žemiškų dienų, arba metai Fajatone sudarė 5,2 žemiškų metų. Viena Fajatono diena - 175,2 žemiškos valandos. Para toje planetoje dalinosi į 20 vienodų dalių, tai yra, į 20 valandų, pas juos viena valanda, pagal žemiškus matus, sudarė 8,76 valandos, arba 525,6 žemiškų minučių. Iš principo, kaip planeta Fajetonas turėjo didžiulę energijos atsargą ir ji dar galėjo egzistuoti ir egzistuoti... jei ne žmogiškas kvailumas.

O ką, Fajatone buvo ir žmonės?

Mes ne vienintelė tokia rūšis, priskiriama į žmogų panašiems. Fajatonas taip pat buvo apgyvendintas į žmogų panašia rūšimi ir dar žymiai anksčiau nei Žemė.

O kaip tai suprasti – į žmogų panaši rūšis?

Paprasčiau sakant, tai protinga gyvybė, turinti formą panašią į Žemės žmogaus, tai yra, sudaryta sumaišant Dvasinį pradą su Gyvulišku, su materialiu. Į žmogų panašūs, pagal materijos formą, tai yra kūnais, vieni nuo kitų gali šiek tiek ir skirtis, bet visi jie gyvena pagal tuos pačius dvasinio ir gyvuliško pradų sintezės dėsnius.

Tai yra, apart kūno, jie turi ir Sielą?

Žinoma. Nežiūrint į tokį unikalų suderinimą, atskleidžiantį žymiai platesnes vystymosi galimybes, tik savo sferoje į žmogų panašūs yra priskiriami aukščiausiai gyvybės formai. Tačiau jei imti juos visos Visatos masteliu, tai į žmogų panašūs –  tėra tik viena iš žemiausių protingų gyvybės formų. Jei mums žemiausia gyvybės forma yra, pavyzdžiui –  vienaląstės amebos ir tt., tai Visatos masteliu tiems, ką mes vadiname Aukščiausiu Protuį žmogų panašūs, kaip rūšis, praktiškai atitinka tai, ką mums atitinka amebos, tai yra, protingos evoliucijos pradžia ir ne daugiau. Bet skirtingai nuo kitų žemutinių gyvybės formų, pas mus yra didelis dvasinio augimo potencialas.

Sakysime taip, Visatoje gyvybės formų įvairovė didžiulė. O kas liečia į žmogų panašias rūšis, tai jos yra pakankamai jaunos rūšys. Visatoje egzistuoja tik kokius tai 400 milijonų metų, pagal žemiškus matus.  O pagal kosminiu periodus, tai ne tiek jau ir daug. O bendrai tai, mūsų galaktikoje į žmogų panašūs atsirado prieš 64114694 metų. Šiai dienai aktyvių galaktikų yra daugiau nei 140 milijardų, o planetų, užsėtų į žmogų panašia rūšimi, mažiau nei 100 milijardų. Mūsų Saulės sistemoje į žmogų panaši rūšis atsirado prieš 1252758 metų. Ir pirmoji planeta, kur buvo apgyvendinta į žmogų panaši rūšis, buvo Fajatonas ir tik žymiai vėliau Žemė.

O kaip tada su mūsų radijo signalu į kosmosą, kodėl tada niekas mums neatsako?

Štai tau toks paprastas pavyzdys. 1974 iš Aseribo observatorijos buvo paleistas radijo siuntinys, žvaigždinės sankaupos M13, esančios Herkuleso žvaigždyne, kryptimi. Kadangi jame yra apie milijoną žvaigždžių, panašių į Saulę, todėl žinoma yra įvairios gyvybės formos. Bet tas signalas prasimuš iki ten tik po 25 tūkstančių metų, jei skaičiuoti nuo paleidimo datos. Bet įskaitant Visatos plėtimąsi, kada signalas pasieks tą vietą, tuo metu tos žvaigždinės sankaupos jau nebebus ten, kadangi ji jau seniai bus persikėlusi į kitą vietą. Tai pirmiausia, o antra. Mūsų šiandienos civilizacija egzistuoja apie 12 tūkstančių metų ir šiandiena mažai kas žino, apie pirmuosius jos egzistavimo tūkstantmečius. Vertingos žinios yra prarastos dėl žmogiško kvailumo, gobšumo, didybės manijos ir kaip pasekmė, pastovūs karai, už pagrindinę Gyvuliško prado idėją – vienam valdyti visą pasaulį.

Kaip tu galvoji, ar iš vis tokia žmonija dar egzistuos po tų 25 tūkstančių metų, jei jos daugumą ir toliau sudarys žmonės, su Gyvuliško prado ambicijomis? Tuo labiau, kad į žmogų panašios rūšys priskiriamos prie laikinų civilizacijų tipų, kurios pakankamai greitai yra prarandamos.

Juk, dėl savo Gyvuliško prado, nuo pat pradžių žmogus yra nusistatęs susinaikinimui. Tas Gyvuliško prado stimulas, civilizacijos masteliu, pasireiškia kaip savęs ir vienas kito likvidacija. Todėl po to dažniausiai, praktiškai nuo apgailėtinų tų civilizacijų liekanų viskas vėl prasideda nuo nulio, istorija kartojasi.

Todėl, jei mokslinio-techninio progreso keliu žmonės ir sugebės susidurti su nežemiškomis civilizacijomis, prie tokio Gyvuliško prado dominavimo visuomenėje, kaip jūs galvojate ką žmonės pirmiausia pabandys padaryti? Žinoma, užkariauti, pavergti (o ne tai, kad taikiai bendrauti), pajungti sau, kad padaryti dar vieną naują vergų koloniją.

Jeigu jau net tarpusavyje Žemėje žmonės negali taikiai egzistuoti, griaunant ir pačią planetą, tai ar galima tokius laikyti geidžiamais ir laukiamais svečiais kitose planetose? Jei su visais savo mokslo ir kultūros pasiekimais, tokios civilizacijos dominuojantis principas – griauti, o ne kurti, arba jei pasakyti tiksliau, kurti tik dėl savo nuosavo egoizmo patenkinimo.

Ir trečia, netgi dabar žiūrint į žvaigždes, mes matome tik praeities vaizdą, kuris buvo prieš milijonus metų. Jei tose planetose, ar sistemose ir buvo gyvybė, tai per tokį laiką ji jau daugelį kartų visiškai pasikeitė. O tarp į žmogų panašių rūšių civilizacijų, aukščiausio išsivystymo pasiekia tik vienetai. Žymiai aukštesnio išsivystymo nei mūsų protingoms gyvybės formoms, kurioms nesudaro sunkumų perskaityti tą primityvų radijo signalą, kištis į žmogų panašių rūšių gyvenimą, tuo labiau, kontaktuoti su jais, tai būtų tas pats, kas mums kištis į amebų gyvenimą. Bet amebos bent jau, skirtingai nuo žmonių, tik egzistuoja, tuo papildant gamtos įvairovę ir žinoma neturi didybės manijos, nedaro tiek kvailysčių ir tiek žalos supančiai aplinkai, kiek tai daro žmonės.

Visa žmogaus egzistavimo prasmė yra tame, kad jis sugebėtų palikti Liuciferio sferą, aš turiu omenyje, išeiti iš reinkarnacijų rato, išeiti į rojų, papulti į Nirvaną, vadinkite tai kaip norite. O sociumo prasmė bendrai – tai sukurti tokią visuomenę, kuri vietoje noro naikinti ir griauti, pasistengtų pasiekti tokio dvasinio švarumo, jog dvasingumas prevoliuotų tam, kad kartu visu sociumu ištrūkti iš Liuciferio sferos. Bet tai žinoma žmogiškose civilizacijose atsitinka labai retai. Kodėl? Todėl kad, kaip taisyklė, kiekvienas žmogus visuomenėje yra savo vystymosi stadijoje. Tai yra kaip ir kosmose. Visa Visata yra padalinta į savotiškus ruožus, tai yra sferas, kiekviena iš kurių turi individualų vystymosi lygį. Kiekviena į žmogų panaši rūšis vystosi savo skyriuje, savo lygyje, tai yra, esanti savo vibracijų bangoje.

O ką, yra tokios civilizacijos, kurioms vis tik pavyko ištrūkti iš Liuciferio sferos?

Yra. Bet jų labai mažai. Jei tą skaičių išreikšti procentiniame ekvivalente, tai net ne vienas procentas, o tik šimtoji jo dalis. Ištrūkti visa civilizacija sudėtinga, bet pilnai realu. Kaip taisyklė, visi suklumpa ant tų pačių taip vadinamų “Arimano bangelių”, ypatingai ankstyvose vystymosi stadijose. Viskas gaunasi kvailą iki juoko. Pavyzdžiui, mūsų civilizacija. Tik tarsi žmonės pradėjo susidurti su mokslo pasiekimais, tik pradėjo kažką suvokti, kaip tos žinios tuojau pat uzurpuojamos mažos žmonių grupelės Archontų, visai visuomenei primetant gyvenimo būdą, pagal Gyvuliško prado kanonus. Gaunasi, kad normalus, švarus dvasinis vystymasis gali šiandiena egzistuoti tik slapta nuo visuomenės bendrai. Vaizdžiai sakant, reikia kurti šventyklas šventyklų viduje. Net jei paprastai, apjungti žmones su švariais ketinimais ir dvasiniais siekiais, tai jie turi slėptis nuo kitų žmonių. Kitokiu atveju bus sunaikinti Arimano sistemos, kai visuomenėje bus sužadinta tas elementarus pavydas, kvailumas ir neapykanta tokiems žmonėms, nes jie ne tokie kaip visi. Štai kame dvasingumo sunkumas ir paradoksas.

Vadinasi Saulės sistemoje pirma planeta apgyvendinta žmonėmis buvo Fajatonas?

Taip. Paskutinioji civilizacija Fajatone egzistavo 11500 metų, pagal fajatoniškus matus, o žemiškais matais – 59800 metų, iki planetos žūties. Nors tai buvo pakankamai išsivysčiusi civilizacija, kuri daugelį kartų lenkė mūsiškę savo išsivystymo lygiu. Žmonės iš Fajatono ne kartą lankė Žemę ir kontaktavo su žemiečiais, dalinosi su jais savo žiniomis, tame tarpe ir fundamentaliai svarbiomis Visatos susidarymo supratime, kaip ir apie Allat jėgą. Dar daugiau, žemiečiai buvo Fajatono anihiliacijos liudininkais. Tą dieną Fajatone žuvo 7 milijardai žmonių-fajatoniečių. Be to, sprogimo kaip tokio iš tikro nebuvo. Sfera paprasčiausiai iširo, išnyko.

Ką reiškia paprasčiausiai iširo?

Fajatono materija, be energijos išmetimo paprasčiausiai susisuko į nieką. Tas reiškinys dar neištyrinėtas šiuolaikinės fizikos ir astronomijos. Nors tyrinėdami kosmosą, kartais susiduriama su panašiais nepaaiškinamais srautais, matomos medžiagos perėjimo į tamsią materiją, be energijos išmetimo, procesas. Nors visa tai natūralu.

Juk ką šiandienai žmonės žino toje pačioje fizikoje? Labai menką dalelytę, o visa kita yra jiems užslėpta už materijos ribų, už to ribų, ką gali suprasti žmogus savo materialiu apribotu protu.

92% procentai Fajatono masės praktiškai perėjo į tamsią materiją, be energijos išmetimo, tai yra, įvyko vienos energijos perėjimas į kitą energiją, savotiškas neutralizacijos procesas. Tačiau 8% jos masės paprasčiausiai atskilo, kas šiandienai ir sudaro taip vadinamą asteroidų juostą, išsidėsčiusią tarp Marso ir Jupiterio.

Bet tai nėra asteroidais, kaip atskiros “mažos planetos”, nes kiekviena iš jų turi likutinę galingą energiją ir panašias charakteristikas, nurodančias apie vieną ir tą pačią tų dalių kilmę ir tt. Energetinė masė pas jas yra didesnė nei fizinė, todėl tos liekanos iki šiol neišsilakstė, jų nepritraukė net galingas Jupiteris ir jos juda ta pačia orbita, kur kažkada buvo Fajatonas, su savo stipriu traukos lauku... O dėl to, kad buvo nežymus masės atskilimas, įvyko fotonų išmetimas, kuris ir pagimdė ryškų blyksnį. Tie įvykiai išliko žmonių atmintyje, tame tarpe įamžinti ir įvairiose sakmėse apie Fajatoną.

Pavyzdžiui, pas senovės graikus išliko mitas, atėjęs pas juos nuo protėvių, apie Saulės Dievo Gelioso sūnų, kurį vadino Fajatonu. Tai štai, pagal mitą, Fajatonas nebuvo nemirtingas, palyginus su savo Tėvu, kadangi pagimdytas mirtingos nimfos Klimenos, jūrų deivės Ferinos dukters.

Kaip skelbia legenda, kartą Fajatonas paprašė savo tėvo, kad bent sykį jam patikėti auksinių Saulės vežėčių valdymą, su kuriomis Geliosas atlikdavo kasdienines savo keliones dangaus keliu (skliautu). Geliosas įvykdė savo sūnaus prašymą. Tačiau Fajatonas pametė kelią tarp žvaigždynų, o ugniniai arkliai, pajautę silpną važnyčiotojo ranką, nulėkė keliu patys. Ugninis vežimas pavojingai priartėjo prie Žemės. Liepsnos nuo jo apėmė Žemę. Degė miškai, skilo nuo karščio uolos, jūrose ir upėse užvirė vanduo. Žuvo gyvūnai, paukščiai ir žuvys. Žuvo žmonės ir ištisi miestai. Gėja – Žemės deivė, tada paprašė apsaugos pas Dziausą, dievų valdovą. Ir Dziausas žaibu partrenkė Gelioso vežėčias, kad išgelbėti Žemę nuo žūties. O Fajatonas, su degančiais plaukais, nukrito į Eridano upės vandenis. Štai tokia istorija trumpai.

Taigi, jei Fajatono masė buvo 17 kartų didesnė nei Žemės, tai jai ji pilnai būtų sprogus, žinoma kliuvę būtų visiem ir Marsui, ir Jupiteriui ir Žemei tame tarpe?

Visiškai teisingai. O kada tai įvyko be galingo energijos išmetimo, Fajatonas išėjo į niekur...Štai jums pavyzdys, ką reiškia adaptuota Pirminio Garso formulė, kai ji papuolė į blogas rankas, o tiksliau galvas. Gavus valdžią virš valdžios, užsinorėta paeksperimentuoti. Prisižaidė. Už tai pamalonino savo didybės maniją. Taip kad nežiūrint į tokį galingą išsivystymą, kuo žmonės-fajatoniečiai žymiai lenkė mus, žmogiškas faktorius vis tik suvaidino savo piktą vaidmenį. Ir kaip tai nebūtų liūdna, bet viena iš pačių nuostabiausių mūsų Galaktikos planetų, kurioje gyveno tokia išsivysčiusi civilizacija, dabar jau nebeegzistuoja.

Taip ir nesupratau kas ten įvyko, kodėl susisuko materija?

Žmogiškas kvailumas... Jūs galvojate kodėl Archontai tūkstantmečiais medžioja tai, ką žmonės šiandiena vadina Graaliu? Todėl, kad gavus tokią valdžią virš valdžios, jiems nebereiks jokio super ginklo gyventojams bauginti. Esant tokiam Gyvuliško prado dominavimui žmonių sąmonėje, kaip dabar pas Archontus, net priėjimo į Dievo pasaulį atsidarymas, per Pirmapradę Garso formulę, nesulaikys jų nuo žemų materialių siekių, nuo svajonės apie absoliučią valdžią į save panašiems.

Viskas žmonių rankose. Jie gali sunaikinti planetą ir žūti, arba atstatyti jos pirmapradę išvaizdą ir sukurti Aukso amžių.

Na kad aš ir noriu sukurti aukso amžių, bet ką aš vienas galiu, kai aplinkui toks bardakas?

Labai daug ką. Kartais visos žmonijos ateitis priklauso nuo vieno žmogaus asmeninio pasirinkimo. Visi žmonės yra paprasti ir sudaryti iš vienos ir tos pačios medžiagos. Bet priklausomai nuo asmeninio pasirinkimo, vienas pavyzdžiui tampa Hitleriu, o kitas – Buda. Taip kad jei nori gyventi geresnėje visuomenėje, pirmiausia pradėk pats nuo savęs, tapk Žmogumi. Pažvelk į savo vidų, pagalvok dėl ko tu gyveni šiame pasaulyje, kas tu iš tikro. Be Arimano tinklo, švariu žvilgsniu pažvelk į supantį pasaulį. Sek savo minčių švarą. Savo pykčius pakeisk – geromis mintimis, vietoje pavydo - nuoširdžiai pasidžiauk kito žmogaus sėkme, vietoje tuščių piktų aptarimų geriau eik ir padaryk ką nors gerą kitiems žmonėms, paprasčiausiai, tyliai ir be klastos. Vietoje linkėjimo pikto ir mirties kitam, geriau pasidalink su juo duonos kąsniu, paprasčiausiai atsisėskite kartu ir pašnekėkite apie tai, kas pas kiekvieną sieloje, apie gyvenimą, apie Meilę, apie Dievą. Išleisk savo gėrio spindulius į pasaulį, pasidalink švariomis žiniomis ir daugelis sielų pasišildys jų šiluma. Ir iš tos vienos tavo švarios kibirkštėlės įsižiebs jau dvi. O kur dvi, ten jau ir trečia greitai įsižiebia. O kai tokių kibirkštėlių taps daug, tai įsiliepsnos tikra liepsna. Taip kad vienas žmogus gali padaryti labai daug gero ir naudingo. Jis net neįsivaizduoja, ant kiek jo toks veiksmas bus didelis planetos matais, kiek toks jo darbas bus vertingas prieš Dievą, savo Sielos labui.

Pasistenk suprasti, kad apart tavęs dar yra ir kiti žmonės, kurie taip pat kaip ir tu nori laimingai gyventi. Juk pas kiekvieną žmogų, koks jis nebūtų, yra Siela, tegul kartais prislėgta, išdarkyta, bet vis tik yra. O Siela visada siekia šviesos, gėrio, laimės, džiaugsmo. Ir jeigu atmesti visus sąlygotumus ir kvailystes, kurias mes kartai krečiame ir kurias mums primeta  mūsų Gyvuliškas pradas ir atverti dvasines savo savybes, padaryti taip, kad mūsų visuomenėje vyrautų dvasingumas, tai jokia Liuciferio sfera nesulaikys visuomenės nuo dvasinio proveržio, o tai reiškia perėjimo į žymiai aukštesnį vystymosi laiptelį. Aš kartoju, viskas pačių žmonių rankose, kiekvieno rankose.

Pasakysiu dar daugiau. Jeigu visi žmonės žemėje vienu metu du kartus per parą melstus už kitus žmones... ne už save, o būtent už kitus. Tegul kiekvienas meldžiasi savo Dievui, juk Dievas iš esmės vienas, kaip ir visų Sielų siekiai. Net jei ir esi ateistas, tai paprasčiausiai tomis minutėmis nuoširdžiai panorėk laimės ir gėrio visiems žmonėms. Kas moka daryti meditacijas, tegul tomis minutėmis daro meditacijas, su nuoširdžiu džiaugsmo jausmu, norint visiems žmonėms gėrio ir Meilės. Bet jei visa tai darytų sinchroniškai, vienu ir tuo pat metu, bent vieną allat per dieną...(Sensėjus tuojau pat pasitaisė) – tai yra apie 20 minučių, tai aš jums garantuoju, kad per sekančius tris allat, tai yra 36 minutes, nė vienas žmogus Žemėje nemirtų.

Ir jei visi žmonės žemėje praktikuotų tai bent jau du kartus per dieną po 12 minučių, išskiriant tokį teigiamą impulsą į išorinį pasaulį, tai pasaulis labai greitai pasikeistų į gerąją pusę. Net gamta taptų žymiai švelnesnė žmogui... Juk šiandiena labai didelis žmonių kiekis per savo nugyventą dieną išskiria labai daug negatyvo – pykčio, neapykantos, keršto troškimo. O tai ne šiaip sau psichinė emocija – tai pirmiausia griaunanti energija. Bet viskas pačių žmonių rankose, ypatingai dabar, kai artėja Sankirtos laikai.

Kas per Sankirta?

Tai žmonijos bendro pasirinkimo laikai. Tai gamtos pasikeitimo laikai, šios civilizacijos likimo laikai. Laibai daug kas priklausys nuo kiekvieno, nes kiekvienas sąmoningai ar ne, bet įneš savo indėlį į tą lemiamą pasirinkimą. Sankirtos metu pats Rigdenas Džappo yra šiame pasaulyje. Tai laikas, kada vėl bus duotas Graalis. Ir kokią kryptį žmonija pasirinks – į blogio ar gėrio pusę – kokį kelią pasirinks Sankirtoje – ten su pagreičiu ji ir nukeliaus, pakeisti tą procesą arba sustabdyti, bus labai sunku. Tas laikas ateis labai greitai. Taip kad jūs būsite liudininkais šviesios ateities pradžios, arba liūdnos šios civilizacijos pabaigos.

Graalis vės bus mestas į pasaulį. Pasakysiu dar daugiau. Rigdeno buvimo dėka, kiekvienas žmogus gaus išskirtines galimybes pasijungti prie Šambalos Valdovo dvasinės bangos ir pareikšti apie save, kaip apie dvasinę būtybę.

Kadangi Rigdenas yra šiame pasaulyje, tai du kartus per dieną 7,00 ir 19,00 pagal Grinvičą, darys savo darbines meditacijas. Bet kuris žmogus vykdantis tuo metu savo meditacijas, ar sakydamas maldas, arba paprastai spinduliuojantis nuoširdžius gėrio, džiaugsmo, minties srautus, Meilės jausmus į pasaulį, žinoma neliks nepastebėtas Jo. Tai yra, galima pasakyti, kad prisijungęs tuo metu įneš savo gėrio dalį,  tarsi paliks Rigdenui savo vizitinę kortelę. Juk kaip nesukis, bet fizinis gyvenimas labai trapus ir greitai baigiasi. Ir savo gyvenimiško kelio pabaigoje, nori to žmogus ar ne, bet paliekant savo materialų apvalkalą jis būtinai susidurs su Rigdenu, su tuo, ką įvairiais laikais vadino žmogiškų Sielų veiksmų Teisėju. Ir kaip savęs neguostų žmogus gyvenime, bet praeiti pro šalį jam nesigaus. Klausimas tik tame, ką Rigdenas pažinos asmeniškai, pagal jo dvasinius darbus, o kas liks net nevertas Jo žvilgsnio. Taip kad dvasiniame plane Persikirtimų laikai labai daug ką reikš, kaip kiekvienam individui atskirai, tai ir visai civilizacijai bendrai.

Jei tas Rigdenas yra pasaulyje, tai jį gali pamatyti?

Greičiau atvirkščiai, jis pamatys daugelį. Kaip ir briliantas, nuleistas į vandenį tampa nepastebimas, taip ir Bodhi, esantis pasaulyje, nepastebimas aplinkiniams. Tik aukšto dvasingumo žmonės sugeba įžiūrėti jame aukščiausią Būtybę.

Tai štai, apie Graalį... Kaip taisyklė, kas turi tą formulę, turima omenyje, mūsų civilizacijoje čia, Žemėje, panaudojant ją tik asmeniniams tikslams, savęs tobulinimui, tai tada praktiškai nepajungia visos Pirminio Garso jėgos. Kadangi tai yra didžiulė atsakomybė. Kada žmogus aktyvuoja tą Pirminio Garso formulę, prasideda tos didžiulės jėgos pasireiškimas – iš esmės, Lotoso ir Allat suderinimas. Tas Pirminis Garsas ištariamas žmogaus tarsi į savo vidų ir Garsui susiliejus su Dieviška dalelyte, vadinama Siela, įvyksta kažkas tokio, tarsi vidinis “sprogimas”. Žmogui tai pasireiškia kaip savotiškas žybsnis, dvasiniu nušvitimu, dėl to, kad jis staigiai peršoka nuo savo sąmonės bangos į globalią sąmonę – į jam iki tol  visai nežinomą realybės suvokimo lygį, kuris atveria pažinimo ir galimybių naujus diapazonus. Be to, žmogus taip ir lieka tokiame kokybiškai naujame suvokimo lygyje. Jis pradeda matyti tai, iš ko tikrai sudarytas tas pasaulis ir pradeda suvokti šią pasaulio iliuziją. Bet svarbiausia, kad tokioje sąmonės būsenoje, arba kaip pasakytų senovėje, “prašviesėjimo būsenoje”, jam atsiveria Dievo pasaulio uždanga, jis gali studijuoti tą pasaulį. Ir ne tik studijuoti, bet  su Pirminio Garso pagalba, visai išeiti iš reinkarnacijų rato, išeiti į tą pasaulį, Dievo pasaulį. Pirminio Garso formulė – grubiai tariant, savotiška “kontramarkė” į Dievo pasaulį, Nirvaną, rojų (vadinkite tą vietą kaip norite), be to, bet kuriam žmogui.

Ar bet kam, ir nuodėmingam ir teisingam?

Tame ir yra metamų burtų esmė – duodamas šansas kiekvienam.  Nes ir pas teisingą ir pas nuodėmingą yra Siela. Paprasčiausiai, kai aktyvuojamas Pirminis Lotosas, o tai galinga dvasinė jėga iš Dievo pasaulio, tai atsiveria bet kokios durys. Bet Dievo pasaulio suvokimas – tai dar nėra Pirminio Garso jėgos panaudojimas. Tai tik formulės atvėrimas.

Kiekvienoms žinioms egzistuoja savo slaptas raktas supratimui, o tuo labiau tokioms...Iš tikro, kada pirmapradžiai duotosios žinios buvo duodamos žmonėms, viskas jose buvo pakankamai aišku ir suprantama. Bet kada ėmėsi reikalo žmonės, slėpdami jas vienas nuo kito, gavosi toks protingas siūlų kamuolys, kad pabandyk jame dar išsirinkti.

Iš tikro, viskas paprasta. Pagal pirmaprades žinias, apie Pirmapradžio Garso formulę, pradžioje žmogus 33 dienas skaito tą Garso formulę savyje, tai yra, tyliai medituoja, po 12 kartų per dieną, su vienodais laiko tarpais, atliekant to garso septynis pakartojimus sau. Po 33 dienų įvyksta atitinkamas tos formulės poveikis žmogui, kas atveda prie galingo energetinio žybsnio ir kokybinių pasikeitimų pačiame žmoguje. Individas akivaizdžiai dvasiškai persiformuoja.. 33 dieną jį ne šiaip sau nušviečia, bet tai tampa jo pastovia būsena. Jis pradeda matyti, pažinti ir suvokti tikrą Dievo pasaulį. Kaip taisyklė, tą, kuris atveria Pirminio garso formulę, nustoja dominti šitas žemutinis pasaulis, kadangi jam atsiveria visiškai kitoks, aukščiausias pasaulis. Tai yra, žmogui duodama “valdžia vidiniam savo”.

Žmogus gali apsiriboti šia “kontramarke” į Dievo pasaulį, arba dar gauti ir “valdžią išoriniam”. Tokiems tikslas jam būtina per sekančias septynias dienas, po tų 33 dienų persiformavimo, skaityti tą formulę pagal tą pačią schemą, bet jau garsiai į išorę. To rezultate įvyks tokia jo energetinė transformacija, kuri atvers jam “valdžią išorei”, tai yra, šiam išoriniam pasauliui. Žmogus taps savininku jėgos, kurios dėka galima realiai įsikišti ir įtakoti į aplinką, į įvykius ir į žmonių likimus, kaip sakoma, nepaliekant savo kambario ribų. Jis Žemiškoje sferoje, tos jėgos dėka, gaus vadžią virš valdžios. Bet tokia transformacija uždeda ir ypatingą atsakomybę.

Per žmonijos istoriją, iš Pirminio Garso formulės gavimo šešių atvejų, tris kartus žmonės apsiribojo tik asmeniniais Prašviesėjimais, nenorint “valdžios išorei”. Ir tai suprantama. Po to, kas atsiveria žmogui, visa kita nublanksta ir praranda savo reikšmingumą. Nors sekančius tris kartus vis tik buvo aktyvuota Pirminio Garso formulė. Be to, visus tris kartus tai padarė būtent moterys, pasiėmusios ant savęs atsakomybę už žmonių likimus. Jos net po išsilaisvinimo nuo savo fizinio apvalkalo (kūno), toliau tęsė dvasinį žmonių gelbėjimą, faktiškai esant tarp to ir šito pasaulių. Ir tai be abejo vertinama žymiai labiau, nei tai, kai turint tokį Šansą, apsiriboti tik asmeninio savęs tobulinimo keliu. Bet už tai atsakomybės čia irgi žymiai daugiau.

Pas kiekvieną yra šansas. Pirminio Garso formulė buvo duodama žmonėms skirtingu laiku. Kad jums taptų dar aiškiau, ant kiek ji pažadina dvasinį žmogaus ezoosmosą (stumtelėjimą), tiems kurie su tuo susidūrė, papasakosiu istoriją apie paskutiniuosius jos naudotojus, artimus mūsų laikams. O kadangi tai susiję su Jėzumi, Marija, Agapitu ir tamplieriais, manau kad jums bus įdomu sužinoti ir tikrą istoriją apie tuos laikus, kas taip ilgai buvo slepiama Archontų nuo žmonių.

Taigi, penktą kartą Pirminio Garso formulė į šį pasaulį buvo atnešta Jėzaus, reikia pasakyti, kuris pragyvenęs šiame pasaulyje ir supratęs žmonių dvasinį lygį, nemetė burtų bet kam, kam papuls, o sąmoningai patikėjo tą formulę tam žmogui, kurį nusprendė esant labiausiai vertu tarp kitų. Ir tuo žmogumi buvo žinoma Marija. Jėzus Tai patikėjo Marijai Magdalinietei – savo vienintelei mylimajai ir ištikimiausiam savo mokiniui.

Ar tai ta nuodėmingoji Magdalinietė, kuri pavaizduota paveiksluose?

Marija Magdalinietė buvo švari ir kūnu, ir siela, kaip ritinės rasos lašas ir Kristaus Saulės spindesys. Bet matomai užsitraukė laibai didelė neapykanta tų, kurie vis dar stengiasi ją apjuodinti, tokie kaip buvo kažkada Petras-savimeila, arba Povilas-apsišaukėlis. Nes tais savo nuodais jie apnuodijo tikrą Tiesą iš jos Šaltinio. Marija Magdalinietė ir po šiai dienai išlieka Šventąja Kristaus Meilės altoriuje.

Tiesa, žadėjai dar ir apie Jėzaus gyvenimą papasakoti plačiau?

Jei pažadėjau, tai papasakosiu, nors pradžioje noriu atkreipti dėmesį į sekantį. Ne viskas pasaulyje yra juoda, kas taip atrodo. Ir ne viskas yra balta, kas taip piešiama. Tikras spalvos priėmimas eina nuo vidinio. Kuo švaresnė Siela, tuo labiau žmogus mato tikras šio pasaulio spalvas. Ir kuo daugiau jis auga dvasiškai, tuo daugiau jis suvokia ką iš tikro vaizduoja šis pasaulis. Siekis pažinti tiesą žinoma neša ir yra pagirtinas. Bet atsiminkite, daugindami žinias, dauginate ir atjautą. 

Prieš pasakojant apie Jėzų Kristų aš gal būt pradžioje papasakosiu apie Mariją – Jėzaus motiną, kadangi ir jos gyvenimo istorija žymiai skiriasi nuo tos, kas šiandiena pasiekė per bažnytines legendas. Marija buvo graikų emigrantų, gyvenusių palestinos šiaurėje, Galilėjoje, gyvenvietėje vadinamoje Kana, kalnų papėdėje prie ežero, duktė. Reikėtų pažymėti ir tai, kad tuo metu Galilėjoje gyveno įvairių tautų: finikiečiai, arabai, sirijiečiai, graikai. Būdama 3 metų Marija liko našlaite. Kaimynai atidavė ją į tais laikais savotišką vaikų prieglaudą, kuri tada buvo stambiame centre Tiviriadoje, išsidėsčiusį Tiviriados ežero pakrantėje. Ten ji pragyveno 11 metų.

Kai Marijai sukako 14, tai ji buvo parduota 80-čiui seniui Josifui. Jis nusipirko ją kaip tarnaitę savo ūkyje, o visai ne į žmonas, kaip dabar tai aiškinama. Priešingai šiandienai platinamai nuomonei, Josifas buvo pasiturintis judėjus. Jis gyveno netoli tos vietos, kur vėliau atsirado įžymusis Nazarėjus. Josifas buvo našlys. Kartu su juo gyveno ir jo suaugę vaikai.

Jis buvo pirklys. Nors nuo vaikystės buvo įsisavinęs staliaus amatą. Tai štai, jis ekspluotavo Mariją savo ūkyje kaip vergę. Kai jai sukako 17 metų, “šeimininkai” pastebėjo, kad ji nėščia. Tam, kad nesuteikti savo šeimai įvairių nešvarių gandų ir gėdos, Josifas išvijo ją iš namų. Slapta nuo savo kaimynų jis išvežė Mariją toliau nuo savo gyvenvietės ir paliko kelyje.

Kiek man žinoma, dabar dėl Marijos pastojimo vyksta ginčai. Versijos pateikiamos pačios įvairiausios. Oi jau tie žmonės? Nejaugi Marijos pastojimo momentas yra svarbiau už tai, kas buvo Jėzus? Svarbiau Jo Mokymo? Juk jis yra Dievo kūrinys, Jis Dievo Sūnus. Argi prasmė jo kūne, kuriame Jis atėjo? Juk žymiai svarbiau Kas buvo tame kūne ir ta Tiesa, kurią Jis atnešė į šį pasaulį. Tik tas, kas nesugeba apimti didžio, išsikeičia į mažą.

Marija pagimdė Jėzų netoli nuo Tiveriados miesto. Ir pirmieji, kurie atbėgo į gimdyvės šauksmus, buvo piemenys, kurie netoliese nuo tų vietų ganė avių bandas. Būtent dėka jų savalaikės pagalbos Marija kartu su naujagimiu išgyveno. Ji davė savo vaikui graikišką vardą Jėzus, kas reiškia “Išgelbėtas”, o ne “Išgelbėtojas”, kaip tą vardą traktavo vėliau.

Vadinasi Jėzus nepagimdytas Viflieme?

Ne. Pasakojimas apie tai, kad Jėzus gimė Viflijeme  atsirado tada, kai Jėzaus Mokymą  jau perdarinėjo į religiją. O kadangi šiuo klausimu užsiiminėjo judėjai, iš Žynių viršunėlės, tai ir tekstas buvo pritaikytas atitinkamai. Nes pagal jų senovės raštus, Mesijas turi kilti iš karaliaus Dovydo giminės. O Viflijemas buvo laikomas “Dovydo miestu”. Ir visa religinė istorija apie Jėzų buvo rašoma būtent pagal tą judėjišką sakmę.

Bendrai tai, šiandiena religija pateikia Jėzaus istoriją taip, kad pagal juos, atsieit dar iki Jo gimimo žmonės valdžioje žinojo kas Jis. O iš tikro, Jo gyvenimiškame likime viskas vyko taip, kaip ir paprasto Žmogaus Sūnaus gyvenime. Daug kas Jėzaus gyvenime, kaip žmonės sako, buvo atsitiktinai. Bet jei išsiaiškinti, ar iš tikro tai buvo atsitiktinumas? Juk Dievo reikalai – paslaptis žmonėms. Jo pagalba iš tikro nėra matoma.

Pagal žmonių, kurie suvokia pakankamai paviršutiniškai, matus, įvairūs įvykiai atrodo tarsi vyksta atsitiktinai. Atsitiktinai nusuko į kitą gatvę ir sutiko pažįstamą, kurio seniai nematė, bet taip būtino būtent dabar. Atsitiktinai atsiduria kitame mieste ir rado ten savo pašaukimą. Atsitiktinai padėjo žmogui, o jis po daugelio metų, taip pat atsitiktinai atsirado šalia ir išgelbėjo tau gyvybę.

Taip pat buvo ir Jėzaus likime. Po kelių dienų pagimdžiusi Marija, kiek sustiprėjusi, atsitiktinių piemenų dėka, vėl atėjo į Tiveriadą, jau kartu su naujagimiu. Kada ji prašė išmaldos, vėl gi “atsitiktinai”, prie jos priėjo pagyvenęs graikas vardu Amvrosijus. Padavęs jei išmaldą ir išklausinėjęs apie gyvenimą, jis pasiėmė Mariją kartu su naujagimiu į Egiptą, kur vėliau Jėzus ir gavo gerą mokymą, gyvenant kartu su motina, pas šį nepaprastą žmogų.

Tai buvo pats Mežaninas, tai yra žmogus, turintis tiesioginį priėjimą į Šambalą. Amvrosijus verčiant reiškia “Nemirtingas”. Kai Jėzui buvo 12 metų ir pirmą kart jis suvokė savo Būtybę, Kuo yra iš tikro, Jis jau valdė ne tik atitinkamomis dvasinėmis praktikomis, bet ir pakankamai gerai filosofijos žinių baze, gramatika, tikra istorija ir dar kai kuriais tiksliaisiais mokslais. Žinojo kelias kalbas ir turėjo Egiptietiškų praktikų medicininių sugebėjimų. Būdamas tik 12 metų Jis žinojo Kas Jis, kodėl Jis čia ir ką Jam reikia daryti...

Ryšium su tuo, kad Issa reikėjo keliauti į Rytus, Jis su motina pakeliui grįžta į Palestiną. Kelyje jie sutinka berniuką, Jėzaus bendraamžį, kuris buvo likęs našlaičiu. Vadino jį Jonu. Marija ir Jėzus pasiima berniuką su savimi. Jėzus ir Jonas labai susidraugavo ir tapo kaip broliai. Praktiškai du metus kuriuos jie pragyveno kartu, motinos tėvynėje, Jėzus užsiėmė jo mokymu, tame tarpe pašvenčiant ir į dvasines žinias. Keturiolikos metų Jėzus palieka motiną saugoti Jonui ir iškeliauja į Rytus su pakeleiviu prekybiniu karavanu. Į kalnuotą Altajų, nes jam ten būtina buvo būti.

O jau pakeliui atgal, jis pabuvojo ir Kinijoje, ir Indijoje, ir kitose Rytų šalyse. Taip kad į Palestiną Jėzus grįžo tik kada jam buvo beveik 30 metų. Tam laikui Jonas jau aktyviai vedė pamokslinę veiklą. Jis turėjo savo pasekėjų grupę ir žinoma, dažnai jiems pasakodavo apie Issa. Ir kada tas grįžo iš Rytų, daugelis iš Jono grupės pasekė paskui Jį. Vienas iš pirmųjų mokinių, kuriuos sau pasiėmė Jėzus, buvo Andrėjus. Tas pats Andrėjus Pirmas Pakviestasis, apie kurį jau pasakojau.

O Petras kaip, tarsi Petras skaitomas pirmuoju apaštalu?

Na tai pagal bažnytinę legendą. O gyvenime buvo toli gražu ne taip. Dar daugiau, Jėzus niekada nekvietė jokio Petro sau į mokinius ir niekada nevadino jo savo mokymo pasiuntiniu, tai yra apaštalu, tuo labiau pirmuoju.

O kaip tada su paminėjimu “Naujame Testamente”, kad Kristus pamatė Petrą, kuris žvejojo kartu su broliu Andrėjumi ir pakvietė juos su savimi, kad padaryti iš jų “žmonių žvejais”?

Paprasčiausiai Biblija, o šiuo atveju “Naujasis Testamentas”, buvo rašoma Petro ir Povilo autoritetų poveikyje, Jėzaus veiklos fone. Jei paskaitytumėte atidžiai “Naujojo Testamento” knygas, apart gerai žinomų keturių Evangelijų, tai suprastumėte, kaip viskas buvo pateikiama, pakeliant jų statusą ir dogmas. Paklausit kodėl? O gi todėl, kad tie, kas ant Jėzaus mokymo statė savo religiją, iš esmės, siekė tik valdžios mylėjimo tikslų, paprasčiausiai jiems buvo naudinga išaukštinti tas asmenybes Jėzaus fone. Bet jų dogmos žmones užrakindavo materijoje ir visiškai nedarė dvasiškai laisvais, kaip tai darė tikras Jėzaus Mokymas.

Motyvų buvo pakankamai. Paprasčiausiai nešališkai pažvelkite į istoriją, kas buvo tas Petras ir kas buvo tas Povilas. Išanalizuokite, palyginkite ir patys viskuo įsitikinsite.

Ir jei jau palietėme šią temą tai pradėkime viską pagal tvarką. Pradėkime nuo Petro...Tikrovėje tą žmogų vadino ne Petru, o Simon-bar-Jone, kas reiškė Simonas Jono sūnus. Jį ne šiaip sau pavadino Jono sūnumi, nors tokia pravardė buvo būdinga tiems laikams. Ir Andrėjus jam buvo ne tikras brolis o taip vadinamas suvestas brolis.

Taip, iš tikro, juk Andrėjus grynai graikiškas vardas?

Simonas buvo galilietis, kilęs iš Vifsaido gyvenvietės. Iki susitikimo su Jėzumi jis jau buvo vedęs žmogus, turėjo du vaikus ir užsidirbdavo pragyvenimui tuo, kad žvejojo Tiveriado ežere, kuris senovėje dar buvo vadinamas Galilėjo jūra. Pagal formą ežeras kiek tai primena kairės kojos antspaudą.

Tai štai, Simonas pirmą kart išgirdo apie Issa nuo savo suvestinio jaunesniojo brolio Andrėjaus, kuris tada dar priklausė Jono mokinių bendruomenei. Na o kada Andrėjus papuolė į mokinius pas patį Jėzų, tai Simonas buvo suintriguotas Andrėjaus pasakojimais apie stebuklus ir išgydimus nuo Jėzaus, paprašė Andrėjaus suvesti jį su Juo, norint pamatyti visus tuos stebuklus pačiam, o pagal galimybes ir išmokti. Tas žinoma įvykdė tą prašymą. Bet Simonas ir Andrėjus buvo visiškai skirtingi žmonės. Andrėjus buvo geras, nuoširdus, dosnus. Tai yra, turėjo tokias žmogiškas savybes, kurių dėka jis ir tapo Jėzaus mokiniu. Simonas gi buvo visiška priešingybė jam: egoistiškas, klastingas, garbėtroška ir valdžiatroška.

Štai dabar ir įsivaizduokite, kaip informacija nuo Jėzaus buvo priimta kiekvieno iš jų. Jei Andrėjus nuoširdžiai gėrėjosi pasakojimais apie Issa ir jo Didžią Sielą, tai Simonas gėrėjosi būtent ta poveikio jėga, kurią turėjo tas žmogus, “priverčiančia” susijaudinti tokius žmones kaip Andrėjus.

Jei Andrėjų domino būtent dvasinė Jėzaus Būtybė, jo sugebėjimas gydyti sielas ir kūnus, padėti žmonėms, tai Simoną domino tai, kas išeina iš egoistinių savo siekių, norint išmokti to, ko mokė Jėzus, dėl savo klastingų tikslų ir šlovės. Todėl, kai pirmą dieną Simonas atėjo pas Jėzų, Tas tik pažvelgė į jį ir matant jo būtybę,  jo žmogiškus norus kiaurai, pavadino jį “Kifa”, kas verčiant reiškia “akmuo”. Be to “akmuo” ne ta prasme, kaip interpretavo po to, jog ant jo Jėzus atsieit pažadėjo pastatyti Savo Bažnyčią. O Simono būtybę pavadino būtent kaip akmenį. Kaip ir mūsų laikais yra išsireiškimas “širdis – kaip akmuo”, “akmuo užantyje”, taip ir tada buvo išsireiškimas  “suakmenėjusi širdis”. Tais laikais akmuo buvo laikomas žmonių teisimo įrankiu, dėl visur išplitusios bausmės – apmėtymo akmenimis.

Tai štai, pas Simoną, kuris savo ruoštu vertino Jėzų iš Gyvuliško prado pozicijos, paniekinimo ir žmogaus teisimo, Jėzus ir pamatė tą akmenį viduje. Todėl, nuo pirmo iki paskutinio susitikimo taip jį ir vadino - “Kifa”.

Tai ką Jėzus jį išvijo?

Žinoma ne. Juk tai Issa., Apart jo mokinių, paskui Jį vaikščiojo įvairūs žmonės. Vieni dėl to, kad paprasčiausiai paklausyti paguodžiančias gražias Jėzaus kalbas. Kiti, tokie kaip Simonas, slapta geidė išmokti stebuklų. Netgi buvo ir tie, kurie valdžią turinčiųjų specialiai buvo įnfiltruoti, kad atsekti visus Jėzaus veiksmus ir judėjimus.

Tai štai, kai Kifai pasisekdavo sudalyvauti Issa pokalbiuose su savo tikraisiais mokiniais, tai ką kiti bandė priimti savo Siela, jis tai bandė suvokti savo logika ir protu. Juk Kifos norai ėjo iš materialių siekių pusės. Todėl Jėzaus mokymus Kifa blogai suprasdavo, bet už tai jam sukeldavo pasididžiavimą tai, jog jis buvo kartu su Asmenybe, kuri tarp žmonių turi tokia šlovę ir pagarbą. Jis troško pas Jėzų išmokti visko, kas pasekoje jam galėtų atnešti šlovę ir pinigus.

O kodėl išskiriate “tikrieji mokiniai”? Ir kas jie tokie buvo? Tie dvylika, kurie prirašyti Evangelijoje?

Sakau taip todėl, kad ne visi, kuriuos vėliau prirašė prie jo mokinių, kada kūrė patriarchinę religiją, tokiais buvo iš tikro. Į tikrųjų į mokinių grupę įėjo kaip vyrai, taip ir moterys. Ir tai buvo nepaprasta grupė, joje karaliavo laisvės ir lygiateisiškumo atmosfera. Tai buvo grupė, sudaryta pagal Imchotepo grupės principą. Dar daugiau, būtent moteris – Marija Magdalinietė buvo pirmoji tarp Jėzaus mokinių, kurią jis pavadino savo mokymo perėmėja, savo Pasiuntine, kas graikiškai taip ir skamba - apostolos.

Marija Magdalinietė buvo pirmoji apaštalė...O aš galvojau..

Tai ne tu galvojai, o tave privertė taip galvoti, pakišant paruoštą  informaciją, kaip pavyzdį pamėgdžiojimui, o tu ją ir priėmei, beje net nesusimąstęs, neįsigilinus į esmę. Tačiau užtenka tik nuimti užuolaidas ir tu pamatysi tai kas vyksta visai kitokiu stebėjimo kampu, pamatysi pilną paveikslą.

O kaip Jėzus susipažino su Marija Magdaliniete?

Kada Jėzus grįžo iš Rytų, jis dažnai lankė įvairius Tiveriado ežero pakrančių miestus, tame trape ir Migdal-Eli, kur gyveno Marija. Be to, Migdal-El liekanos išliko ir iki mūsų dienų. Dabar ten yra nedidelė gyvenvietė Medždelis. Migdal-Elije Jėzus ir susitiko su Marija, kuri vėliau buvo pavadinta Magdaliniete. Kaip jau sakiau, ji nebuvo nei paleistuvė, nei “apsėsta septynių velnių”, nuo ko, atsieit po to ją išgydė Jėzus. Jei pas ką ir buvo pavydo, melo, išdidumo, veidmainiavimo velniai galvoje, tai pas tuos, kas apšmeižė mergelę Mariją iš Migdal-Elio. Iš tikro ji buvo švari, graži, protinga, neklastinga ir nuoširdi. Ir nors Marija kilusi iš pakankamai turtingos šeimos, ji savanoriškai atsisakė nuo visų tų privilegijų ir aukštos padėties visuomenėje dėl to, kad būti su Jėzumi ir jam padėti.

O kodėl pavadino Magdaliniete, matyt nuo to miesto Migdal-El pavadinimo?

Deja, čia sudėtingesnis reikalas. Evangelijoje nuo Morkaus (16 skyrius 13-26 posmai) išliko siužetas, kuris formavosi realios istorijos pagrindu. Tik pagrindiniu jo herojumi buvo žinoma ne apsišaukėlis Petras, o Marija. Jėzus kartą paklausė savo mokinių, už ką jie Jį gerbia, tai yra, kuo Jį laiko. Mokiniai atsakė, kad už Mokytoją. Ir tik Marija, supratusi, jog tuo momentu klausimas eina būtent iš Jo Būtybės, atsakė : “Tu Jėzus – Dievo Sūnus”. Tada Jėzus pasakė: “Palaiminta tu būk Marija, todėl kad tai tau atvėrė ne kūnas ir ne kraujas tavo, bet Tėvas mano, esantis danguje. Ir aš sakau tau: tu – esi Mano Bažnyčios Magdala ir pragaro vartai jos neįveiks”. Būtent nuo tada Mariją pradėjo vadinti Magdaliniete. Ir tai visiškai ne dėl to, kad ji buvo iš Migdal-El miesto. Paprasčiausiai aramiečių kalboje magdala – reiškia “bokštą”. Pašvęstiems žmonėms - “Jėzaus Bažnyčios Magdala”, “Šambalos Bokštai”, “Tikėjimo Stulpai” – panašūs supratimai, reiškiantys ypatingus žmones, kuriems atveria ir patiki Šambalos žinias. Skirtingais laikais, skirtingose kalbose tie žmonės buvo vadinami skirtingai, bet esmė nuo to nesikeitė. Slavai pavyzdžiui vadino juos “Vežomis”, kas reiškia “Žinių Stulpai”, tas pats kas ir “Šambalos Bokštai”.

Tai jei kalbėti apie Mariją Magdalinietę, ji kaip tik ir buvo tuo artimiausiu mokiniu, kuriai Jėzus ne tik patikėjo savo žinių paslaptis, bet ir įteikė Tai, ką šiandiena žmonės vadina “Graaliu”, o iš esmės, adaptuotą Pirminio Garso formulę. Tai ir yra tie patys visų ieškomi “Raktai nuo Dangaus karalystės”.

O ar tiesa kad, Petras tris kartus išdavė Jėzų?

Jeigu tik tuos tris kartus. Kifa jis ir yra Kifa. Netgi tą naktį, kai Pontijaus Pilato žmonės reanimavo Jėzaus kūną, galvodamas, kad Jėzus negyvas, Kifa siūlė Marijai Magdalinietei pinigus, kad išpirkti pas ją “raktus nuo dangaus karalystės”, tai yra, tą paslaptį, kurią jai Jėzus perdavė per paskutinę vakarienę, o tuo pačiu ir apaštolišką pagarbą, su pirmenybe prieš kitus apaštalus. Marija  už tai paskelbė jį “su žmogišku pasikėsinusį į Dievo dovaną”.

Reikalas tame, kad Jėzus savo mokyme žmogaus būtybės supratimą skyrė į Dievišką ir Žmogišką dalis, kaip mes daliname jį į Dvasinę ir Gyvulišką. Todėl Jis ir Jo mokiniai tokiais atvejais, kalbant apie materialumą, sakydavo “žmogiška”.

O kas tai yra apaštoliška pagarba?

Apaštoliška pagarba laikoma prisidėjimas prie Šventos Dvasios, per rankų uždėjimą. Kada kūrė stebuklus, Jėzus kaip taisyklė, padėdavo rankas ant žmogaus galvos. Ir žmogus iš tikro pasveikdavo. Tas veiksmas nebuvo koks nors ritualas, į ką tiesa jį pavertė vėliau. Paprasčiausiai, taip Issa per savo rankų čakranus, veikdavo į žmogaus energetiką, savo asmenine dvasine jėga. Ir tik keletas jo mokinių iš tikro taip galėjo gydyti žmones, kadangi jų vidinis tikėjimas buvo švarus ir pas juos buvo didelė dvasinė jėga.

O Kifa gi, pagal savo žmogišką naivumą, nusprendė pinigų pagalba nusipirkti tą dovaną iš Marijos. Nes kaip ir Jėzaus tikrų mokinių supratime, nėra nieko neįmanomo net paprastam žmogui, bet su dideliu tikėjimu, taip ir Kifos supratime, nėra nieko neįmanoma žmogui su didele pinigų suma. Žinoma, kad jis grįžo iš Marijos taip ir negavęs to ko norėjo, tik dar daugiau ant jos supyko. Jis ir anksčiau jai buvo šaltas, pavydint jos pirmenybės Jėzaus bendrijoje, o dabar ir visai neapkentė.

 Bet po to atvejo, tarp Jėzaus mokinių atsirado toks terminas, kaip “simonija”, reiškiantį pastangas žmonių, norinčių už pinigus gauti sau apaštalo vardą ir pagarbą, dėl savo nuosavos garbės, valdžios ir prestižo. Ir tas terminas ant tiek prigijo liaudies kalboje, kad jau žymiai vėliau, viduramžių periodu, “simonija” vadino bažnytinių pareigų papirkimo praktiką, kuri tiesa, užslėpta forma egzistuoja ir šiandiena.

Parapijų epochoje atsiranda ir taip vadinamas “Švento Petro indėlis” – savotiška duoklė “šventam sostui”.  Jis pasiekė tokį absurdą, kad XII amžiuje popiežiai sugalvojo ir įvedė į apyvartą specialius raštus – indulgencijas (nuo lotyniško žodžio indulgetia – “išmalda”), pagal kurią, už atitinkamą sumą, įneštą į popiežiaus iždą, žmogus gaudavo liudijimą, apie konkrečios nuodėmės atleidimą, arba leidimą atlikti bet kokią nuodėmę ar nusikaltimą.

Tai yra, buvo atviras prekiavimas nusikaltimais, per “šventą sostą”?

Taip. Ir viduramžių, taip vadinama savotiška “Taksa” buvo už viską, pradedant nuo įvairaus plauko žmogžudysčių, užbaigiant kraujomaiša ir tt. Taip ir rašydavo: “Jie kas užmuš motiną, tėvą, brolį, seserį, žmoną ar bendrai giminaitį, jis išsivalys nuo nuodėmės ir nusikaltimo, jei sumokės 6 grosus” Kraujomaiša buvo vertinama 4 turiškais livrais ir tt.

Gaunasi, kad popiežiškos indulgencijos praktiškai skatino nusikaltimus?

Be to, panaši praktika tęsėsi šimtmečiais ir pagrįsdavo ją tuo, jog atsieit katalikiška bažnyčia turi gerų darbų, kuriuos nuveikė Jėzus ir mergelė Marija, apaštalai, šventieji, kai kurias atsargas. Ir tie geri darbai gali padengti žmonių daromas nuodėmes. Prekyba indulgencijomis buvo masiška. Gaudavosi, kad patys “nekalčiausi” tarp visų buvo turtingieji, o vargetos, neįnešę “Šventos Petro duoklės”....be kaltės kalti.

Išėjus Jėzui į Rytus, Kifa šiek tiek pasimetė gyvenimo ir įvykių virsmuose. Tuo metu Jėzaus mokiniai dvasiškai pabudino daugelį žmonių, dalis kurių ne tik atverdavo sau Dievą, bet ir išsilaisvindavo nuo savo egzistavimo baimės, įgyjat dvasinę ramybę ir laisvę. Tokie žmonės – Tikri Jėzaus Mokymo pasekėjai – valdžią turintiems tapdavo pavojingi, kadangi nieko nebijojo ir nepripažino jokios valdžios virš savęs, nei vyskupų, nei pirmašventikų, nei prokuratorių, nei Žynių. Jie žinojo, kad virš jų tik Dievas, žinojo, kad šis gyvenimas laikinas ir duotas dvasiniam augimui tam, jog išeiti iš materijos valdžios ir pereiti į visiškai kitokį pasaulį – amžinybės, Dievo pasaulį.

Bet buvo ir kitokia žmonių kategorija, tokie kaip Kifa, kuri nors ir ėjo paskui Jėzų, bet suprasdavo jo žodžius savaip, praleisdamas juos per savo Gyvuliško prado prizmę. Nors Kifa ir ilgai prabuvo šalia Jėzaus, bet taip nieko, kas jam buvo svarbiausia, neišmoko. Grįžti prie žūklės nenorėjo, o raštų apmokytas nebuvo, tačiau gražiai gyventi norėjosi. Pradžioje, Kifa dar kažkaip laikėsi, naudojantis Jėzaus šlove ir aplinkybe, kad jis kažkada buvo šalia Jo. O kada Jėzaus pasekėjus pradėjo persekioti, guiti, Kifa tuojau pat persimetė į judėjišką bendriją, pas savo draugą šventiką Jakovą, pas tą patį Josifo sūnų, kurį šiandiena prirašo prie Jėzaus “brolių”. Vėliau, kai gujimas kiek aprimo, jie vėl sukūrė savo bendriją, tik jau su savo taisyklėmis, pasiimant dogmas kaip iš judaizmo taip ir iš Jėzaus mokymo, visa tai traktuojant jau savaip.

Peržiūrų: 1415 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.2/5
Viso komentarų: 11
+1   Спам
1 Gėlė   (28.06.2014 21:02)
Dėl skubėjimo žmogus lieka gyventi akimirkoje. Tačiau kai nutinka kas nors blogo, jis nežino, kaip tai įveikti, nes nėra pratęs galvoti apie tolimą ateitį.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/galima-pavydeti-bendruomenes-kurioms-budingas-aukstas-intelektas.d?id=65160343#ix zz35xSZmzP2

2 virku   (29.06.2014 12:36)
Gėle, iš kur tu ištraukei šitą mintį? :), būtent dėl skubėjimo žmonės nebesugeba gyventi šia akimirka. Nieko nėra tikresnio mūsų gyvenime už šią akimirką, praeities jau nėra ateitis dar neatėjo ir neaišku ar ateis, todėl svarbi yra tik ši akimirka, tik tai yra tikra, tik tai mus išlaisvina nuo rūpesčių, nerimo, nepasitenkinimo, skubėjimo, kas yra mūsų gyvenimo rūdys ir ardo mus iš vidaus. Žmogus sugebantis gyventi šia akimirka ir džiaugtis ši akimirka yra sąmoningas, nušvitęs, atsimerkęs, pabudęs, nesvarbu kaip bepavadinsime, jis yra atsikratęs ir išsilaisvinęs iš šio pasaulio iliuzijų, nieko nevertina, niekam nepriekaištauja, nekelia jokių reikalavimų, neturi jokių norų, o tik būti ir džiaugtis šia akimirka ir viskam jausti dėkingumą....

3 Gėlė   (29.06.2014 18:11)
Straipsnis traukė :) Kiekvieną mintį galima teigti arba paneigti ir tai vis tiek bus tik žmogiška interpretacija...

4 Doremi   (29.06.2014 20:53)
sveiki,sveiki,pas mus jau lynoja,dėkui dievui
užbėgau išjungti kompiuterį,bet velnias užnešė iš smalsumo tinklalapin,senokai būta,
ir pataikiau įdomų straipsnį,su tais gražiais aprašymais apie fajetoną ir jėzų....
prisiminiau pirmas dienas ,kai atradau šį puslapį,skaičiau archyvą kaip pasakas "tūkstantis ir viena naktis"
labai gražus straipsnis,man patinka fantazijos,jeigu kiek palis-dar tikiuosi ką gražaus rasti
linkiu jums šiltos vasaros,labas gėle,labas virku
išties,jau vasarvidis praeityje,ir žmonės,veidai,įvykiai-kaip kaleidoskope,
o gal po penkiasdešimties lėtas tempas darbuose,todėl atrodo ,kad trumpos dienos,trumi mėnesiai,o ir metai lekia,
vos tik kedenau plunksneles pavasariui-atsitokėjau-rasos jau
vienžo,tik vakar vaikų turėjau pilną namą,šiandien vienas,ir tas kaip mėnulis pro debesį
ateitį kuriame patys,kaip šiandie nugyvenai-taip kitą dieną gyvensi

5 shanti   (29.06.2014 23:02)
Virgi, laukiau patarimo ir supratimo, o radau istrinta komentara :))

0  
7 virgis   (30.06.2014 04:54)
nežinau, gal netyčia trinant spamus išsitrynė, pakartokit klausima

6 Gėlė   (29.06.2014 23:20)
Labas Do, linkėjimai Braškei ir Mildai trumpam įlindusiai :) ir kitiems tyliai ar garsiai būnantiems :)
Lekia viskas tikrai pašėlusiai, bet yra - vadinas taip reikia, nuostabus šiltas gaivinantis lietus-vaaasara.
Virgi, kiek pastarųjų straipsnių info tavo širdis priima kaip neiškreiptą tiesą? kiek procentų šimtabalėje skalėje?

0  
8 virgis   (30.06.2014 05:11)
Pakankamai daug, nes tai praktiškai jaučiau nuo pat sąmoningumo atsiradimo, tik nemokėjau išreikšti... Intuicija – telepatinis dvasios kanalas. Kuo arčiau tiesos, tuo skaidresni ją išreiškiantys žodžiai. Nebandykite pamatyti kelio pabaigos vos žengę pirmą žingsnį: jūs tegalite aiškiai matyti – kur žengti sekantį žingsnį...
Ir antra, visa tai daugumoje galima rasti ir pačiam, tyrinėjant tuos vadinamus šventuosius raštus, kitas istorinių šaltinių liekanas, palyginant ir analizuojant. Neužmirštant pasidomėti kas buvo tie, "nušvietę" viešai tuos įvykius ir kam jie tarnavo...
O trečia, koks skirtumas kaip tai priimu aš, svarbu kaip tai priimate jūs. Kiek jums tai leidžia priimti jūsų sąmoningumas, kiek išsivalėte savo stereotipu ir per kieno suformuota prizmę tai vertinate...Nešvaistykite savęs, besivaikydami kitų žmonių pritarimo – visada atsiras kažkas, kam neįtiksite arba kas nesupras jūsų.Kai tiksliai žinote, ko siekiate – esate laisvas. Tuomet siekiate savo tikslų, bet ramiai priimate pasitaikančius trukdžius ar sustojimus.

+1   Спам
9 shanti   (30.06.2014 13:10)
as truputi dar nesurisu galu, atleiski iskarto, jei nesugebesiu teisingai issireiksti, nes neturiu tinkamu zodziu bagazo.
pries puse metu, nusprendziau eiti i tiesa, nes nujauciau, kad visa aplink mane didziule tustybe ir melas, pradejau sveikai maitintis, atsisakyti priklausomybiu, pradejau medituoti ir atlikineti ivairias praktikas, korios padeda pazinti save. Palieku savo puikia karjera, iskeliauju kitan krastan, tikedamasis sunkiai dirbti su savimi ir ieskoti tiesos. Po truputi i mano gyvenima pradeda ateidineti zmones. Atsiduriu shamanu ceremonijoje su ayahuasca. Mes dainavom, giedojom, chantinom, kelem vibracijas. Padariau isvada, kad daugumai zmoniu po sito gerimo ateina "zinios" - suvokimai apie sita dimencija, o man atsitiko butent labai panasiai kaip cia aprasyta: 

"tarsi vidinis “sprogimas”. Žmogui tai pasireiškia kaip savotiškas žybsnis, dvasiniu nušvitimu, dėl to, kad jis staigiai peršoka nuo savo sąmonės bangos į globalią sąmonę – į jam iki tol  visai nežinomą realybės suvokimo lygį, kuris atveria pažinimo ir galimybių naujus diapazonus. Jis pradeda matyti tai, iš ko tikrai sudarytas tas pasaulis ir pradeda suvokti šią pasaulio iliuziją. Bet svarbiausia, kad tokioje sąmonės būsenoje, arba kaip pasakytų senovėje, “prašviesėjimo būsenoje”, jam atsiveria Dievo pasaulio uždanga, jis gali studijuoti tą pasaulį. Ir ne tik studijuoti."

man atsitiko tai, ko su meditacija niekad nebuvau pasiekes. as is pradziu iseinu i kazka kur tik energijos, beprotiski garsai, meldziuosi ir bandau nebijoti, sviesinti save, kilti i virsu, nesuvaldau ir atsijungiu, kai pargriztu, guliu ant zemes, o shamanai mane stebi, as jau kitas. uzmerkiu akis ir as ten kur nera nei laiko nei erdves, suvokimai plusta i mane, pradedu jausti kurejo artuma, pradedu jausti savo auksciausiaji, jis mane moko, atsakineja i klausimus, as dziaugiuosi kaip sunytis, jis sypsosi. pakylu i nirvana-roju, cia jau mano iskalba pasibaigia, situo suvokimu ir sitom raidytem vargu ar butu galima tai apibudinti, bendrauju su auksciausiuoju kuris yra manyje, mokausi kol patampu juo, iseinu i absoliucia samone, sydas nuimtas. vienintelis tikras dalykas yra as ESU, begaline nesustabdoma samone kureja pati is saves nesustojama begalybe kartu. as ESU. viskas vardan pazinimo, patyrimo ir kurimo dziaugsmo. vienu metu galejau buti ir cia ir ten.
Jokiu detaliu apie sita dimencija, kaip ji buvo sukurta ir pan, tik bendras suvokimas, del ko ji yra. Viskas tobula.
 antra diena ceremonijos mes sokom 10 valandu. Laikem energetini rutuli, jin ir jan galbut, moteriska ,vyriska energija kaire desine, esu mates kazka panasaus senoviniu genciu ritualuose. supratau kad bendrai keliam vibracijas, kad niekas nepasimestu, gali visada grizti i rata. sia diena leidau sau megautis. nebetyrinejau, nebesimokiau, nes jau po praeitos nakties buvo per daug, tiesiog buvau sviesoje. begaliniame artume kurejo, laimeje, kurios, nera sitoje dimencijoje. MEILE.
tai tiek, kiek sugebu tai perteikti, bet suprantu, kad visai nerisliai kalbu.. man 24m.

Virgi, mano klausimas butu toks, kas su manimi atsitiko, ir  kodel viskas blesta sugrizus i sitos dimencijos samone.gera gyventi zinant, gera myleti broli ir sese, dabar visi esam vienas, gera sokti dainuoti, bet..
Taip ilgu namu, to rojaus, Kurejo artumo. kaip elgtis?

0  
10 virgis   (30.06.2014 20:51)
Atsitiko tai, jog tau pasisekė trumpam pamatyti tą subtilų Dievo pasaulį ir žinoma viskas blėsta, nes tu matei realybę ir jau nebenori tos iliuzijos, kurią daugelis paprastų žmonių vadina realybe, materialumu. Tu pajutai tai, kas nematerialu, tai kas visiškai kita. Ir žinoma to niekada neišreikši jokiais žodžiais, nes tai galima tik pajausti.
Nao kad pasiekti tą galutinį tikslą, tą Sielos siekį, tai yra, grįžti į amžinybę,į Dievo pasaulį, namo, reikia toliau dirbti su savimi, dirbti sistemingai ir kas diena, o ne tik savo malonumui. Visi mes skirtingi, bet visi mes turime tą Dievo suteiktą potencialą, todėl vienodų taisyklių ar instrukcijų visiems nėra. Vieni tai gali pasiekti greičiau, kiti lėčiau,be tai visiškai nesvarbu, svarbu kad to siektų ir pasiektų. Tik tame gyvenimo prasmė - susiliet su ta Meile, išlaisvinti pagaliau savo sielą. Taip ir elkis, nors kaip konkrečiai nepasakys tau niekas. Pats bandyk įvairius būdus, svarbu tik išlaikyti tą kryptį. Na o jei nori meditacijų, tai čia ją rasi ne vieną...Aš džiaugiuosi už tave jei tu iš tikro sugebėjai pajausti tai, ką čia bandei išreikšti, vadinasi tu jau teisingoje kryptyje, o tai pajautęs daugiau niekada nepasuks atgal ir sieks tik vieno, dar kartą tai pajusti..
Sėkmės tau Su pagarba ir meile

11 shanti   (01.07.2014 01:08)
aciu, Virgi, mano sirdis butent taip ir mano. Jauciu, kad turiu keliauti i viena vieta, ten mokytis, o veliau grizti padeti likusiems, kurie pasimirso tikraji save. 
bandziau tai paaiskinti shamanams, kad planas toks, kad visi namo turim grizti, tik su pazinimu ir pilname samoningume. sakiau, kad jie ir vel gers jegos gerimus kitame zemes gyvenime, jeigu nebandys tobuleti patys, bet jie nesuprato manes arba nenorejo suprasti, bet jie laimingi, jie geri, jie pilni meiles ir jie teisingi, siaip tai VISKAS gerai :)))

dar karteli aciu, dideli darba darai, Virgi. Tavo versti straipsniai daznai mane sugrazindavo i kelia.

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Birželis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0