Sensėjus iš Šambalos 15 - 29 Июня 2014 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:48
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Birželis » 29 » Sensėjus iš Šambalos 15
16:32
Sensėjus iš Šambalos 15

Bendrai tai reikia pažymėti, jog Palestinoje pirmame mūsų eros amžiuje, buvo ištisas dvasinis proveržis, ant kurio bangos organizavosi įvairios bendrijos, mokyklos, tėkmės, kryptys. Žinoma, buvo ir nemažai tokių, kas tai panaudojo savo klastai, pasipelnymui. Jakovas ir Kifa kaip tik buvo iš tokios žmonių kategorijos. Jie ir būtų taip ramiai likę savo mažoje religinėje bendrijoje“pastoriais”, turint nuo jos savo uždarbį, gyvenant tyliai ir ramiai, jei į jų likimus nebūtų įsimaišę Archontai, su savo didžiosios politikos planais ir žaidimais.

Aš jau jums pasakojau, jog dvasiškai stiprių asmenybių atsiradimas ir  jų veikla, visada sukelia žymų archontinės valdžios susilpnėjimą. Archontams tai žinoma yra pavojus, pirmiausia jų arimaniškai ideologijai, kurią jie vadina liaudimi. O čia į pasaulį atėjo pats Jėzus. Nuo pat pradžių Jėzaus atsiradimo liaudyje, Archontai į tai sureagavo, atsimenant tuos savo pirmtakų apsišovimus su Imchotepu. Praktiškai nuo pirmųjų Jėzaus pamokslų į Jo pasekėjų grupę buvo įdiegti Archontų žmonės. O Jeruzalėje sinedrionas tuo metu, buvo jau tiesiogiai “laisvųjų mūrininkų” įtakoje.

Sinedrionas - savotiškas Judėjų aukščiausias kolegijos valdžios organas, su teisminėmis ir politinėmis funkcijomis. Posėdžiaudavo jis Jeruzalės šventykloje, pirmininkaujant pirmašventikui. Kartu su Žyniais į jo sudėtį taip pat įėjo ir aristokratijos atstovai. Todėl dar prieš Jėzaus gimimą sinedriono vadovu Archontai pastatė savo žmogų, laisvąjį mūrininką vardu Gillelis, kuris kilęs iš aukščiausių  judėjų sluoksnių. Gimė apie 75 metus iki mūsų eros, Babilone, žymioje turtingiausioje šeimoje, kuri sau priskyrė pačio karaliaus Dovido kilmės šaknis. O Babilonas, kaip aš jau minėjau, buvo vienas iš pasaulinių Archontų centru, kuriame jie ruošė savo Žynių klaną - “laisvuosius mūrininkus”. Tiesa, vėliau, po kiek tai laiko, prisiderinant prie kitų lyderiaujančių grupių dominavimo, kad nuslėpti tikras savo kilmės šaknis, Archontai tuos “laisvuosius mūrininkus” pervadino į “pontifikus”.

Bet kiek man žinoma, Pontifikais vadina ir Romos popiežius, kol jie yra tose pareigose?

Visiškai teisingai. O ar žinote kodėl Romos popiežius tapo šio titulo paveldėtoju? Ir ką senovės Romoje vadino pontifikais? Ir iš kur bendrai kilo toks pavadinimas?

Aukščiausią Romos vyskupą pradėjo vadinti Didžiuoju Pontifiku po Žynių instituto supaprastinimo, kuriame tą titulą nešiojo pagrindinis Žynys (o vėliau imperatorius). Pats žodis “pontifikai”, susidarė nuo lotyniško žodžio pontifices, kas reiškia – “tiltų statytojai”, o tiesioginiame vertime – “darantys tiltus”. Istorikai iki šiol suka galvas, kodėl taip aukštai valdžioje stovintys Žyniai, kuriems pamojus pirštu buvo vykdomas bet koks įsakymas, save vadino “tiltų statytojais” ? Į tą klausimą bandė atsakyti ne tik mūsų bendraamžiai, bet ir senovės tyrinėtojai, kad ir tas pats Dionisijus, Livijus, daugelis kitų. O viskas paprasta ir paprasčiau būti negali. Kaip sakoma, jei ką nors nori gerai paslėpti – padėk jį matomoje vietoje.

Senovėje tiltus statė iš akmens. Pradžioje, akmeninėmis buvo tik tilto atramos, vėliau ir patį medinį tilto perdengimą pakeitė akmeniu. Tiltai su akmeninėmis atramomis statėsi ir Babilone... Net šiai dienai išliko paminėjimai, jog panašus tiltas buvo nutiestas per Eufrato upę (605-562 metais iki mūsų eros). Tokie tiltai buvo ir per Nilo upę Egipte 2650 metais prieš mūsų erą, o statomi jie buvo pagal dar senesnius brėžinius. Dabar atspėkite, kas tais laikais juos galėjo statyti? Juk tilto pertiesimas per upę – tai toli gražu nėra paprastas reikalas. Čia reikia ne tik tikslių inžinierinių paskaičiavimų, bet neapsieisi ir be geometrijos, matematikos, fizikos žinių, kadangi reikia žinoti apkrovas, apskaičiuoti maksimalų vandens tėkmės greitį, tiksliai išskaičiuoti tilto masę, kad jis išlaikytų ne tik maksimalų svorį, bet ir stiprų vėją, tėkmę ir tt. Reikia atlikti daugybę išskaičiavimų prieš pradedant tilto tiesimą per rimtas upes. Ir kas gi užsiiminėjo tokiais sudėtingais paskaičiavimais, tiltų tiesimu senovės Egipte? Žinoma, Imchotepo “Laisvieji mūrininkai”, organizacija, kuri ne už ilgo buvo performuota jau į “laisvuosius mūrininkus” nuo Archontų.

Archontai savo Žynius vaizdžiai pavadino – “laisvaisiais mūrininkais” nuo Arimano, o vėliau – “pontifikais”. Nes tai buvo tie žmonės, kurie jiems ir statė tiltus laike, per kuriuos Archontai ėjo į savo valdžią. Pagal poreikius ir būtinumą “pontifikai” išsisklaidė po įvairias šalis, valstybes, miestus, kur tik Archontams buvo būtinos savo “atramos”, tai yra – jų religijos ir politinės valdžios koncentracijos vietos. Pavyzdys, senovės miestas – Pergamas. Tai buvo paprastas miestas pastatytas VII amžiuje iki mūsų eros Mažojoje Azijoje. Po to, kai ten apsistojo babiloniški Žyniai, sukuriant iš šio miesto pirminį ir reikšmingą senovės pasaulyje kultūros ir architektūros, matematikos, medicinos, kitų mokslų centrą, Pergamos valdovo titulas (kuris savyje apėmė religinę ir politinę valdžią) buvo pradėtas vadinti “Pontifex Maxsimus”, ką reiškia “Pats didingiausias tilto statytojas”. Savo intensyvaus darbo dėka, “pontifikai” sukūrė ištisą Pergamos karalystę (III-I amžius iki mūsų eros) kuri jau 133 metais iki mūsų eros ne šiaip sau įėjo į Romos sudėtį, o ir sustiprino augančią pasaulinės valstybės galybę, tai yra –  eilinį Archontų  diktatūros vaisių.

O pagrindinė “atrama” šio “tilto” statyboje, Archontams buvo savo pontifikas pačioje Romoje. Tam pirmasis akmuo buvo padėtas dar 715 metais iki mūsų eros, kai po karaliaus Romulo mirties į jo vietą stojo Numa Pompilijus – pontifiko sūnus. Ateinant į valdžią būtent jis organizavo ir oficialiai įvedė Žynių kolegiją, tarp kurių aukščiausia valdžia priklausė būtent pontifikams, o save jis pradėjo vadinti ne kaip nors kitaip, o Didžiuoju Pontifiku. Dar daugiau, Numa Pompilijus įsteigė religinius kultus, įvedė naują kalendorių ir įstatymus, pagal kuriuos turėjo gyventi  visa šalies bendruomenė.

Taip pontifikų dėka, iš paprasto miesto Roma pradėjo virsi ištisa valstybe. Žynių kolegijos nariai – pontifikai, turėjo jau nemažus religinės ir politinės valdžios įgaliojimus senovės Romoje. Juk jie ten vykdė jau ne tik bendrą religinių apeigų priežiūrą, bet ir atitinkamai vedė taip vadinamus analus (anales maxsimi – kronikos užrašai), tai yra rašė istoriją kaip panorėję, pagal save, užsiiminėjo teisės taisyklių sudarymu, dėl savo tikslų, ketinimų. Pastebėkite, kad analogiškas funkcijas turėjo ir tas pats sinedrionas pas Judėjus, Žynių kolegija Babilone, pontifikai Pergamoje. Ir tokius jų “atramų”-taškus galima ilgai vardinti.

O vėliau, kai pontifikų valdžia senovės Romoje išaugo iki tokio laipsnio, jog jie valdė imperatoriais, kaip paprastais pėstininkais savo šachmatų žaidime, štai tada tie žmonės nuo Archontų ir nuėjo į slaptos valdžios šešėlį, užkulisius ir Didžiojo Pontifiko titulą (tapusį jau viešu) jie palieka juos savo marionetėms: pradžioje imperatoriams, o po to ir Romos popiežiams.

Kaip visuotinį pasaulinį savo "botagą" pontifikai, sukūrė Romos imperiją, kurios dėka daugelį senovės pasaulio valstybių Archontai ilgai laikė savo paklusnume. Romos piliečių ideologija ir vertybės (žinoma,ne be pontifikų pagalbos) buvo orientuotos į patriotizmą. Bet būtent į kokį patriotizmą? Patriotizmas, kaip ypatingai, Dievo išrinktai romėnų tautai, Romai, kaip aukščiausiai jos piliečio vertybei, ypatingai Romos pergalių paskirčiai, tuose užgrobiamuose karuose, (kuriuos, iš esmės ir suorganizuodavo patys Archontai); piliečio pareigai tarnauti tai imperijai visomis jėgomis, statant valstybės prioritetus aukščiau asmeninių.

Apie ypatingą išrinktąją tautą kalbate, žinau aš ir dar vieną tokią tautelę, besivadinančia išrinktąja ir kurią visi skriaudžia, holokostus organizuoja, tokia dainelė jau žinoma.

Bet tai dar ne įdomiausia. Juokingiausia, jog ir šiandiena šiuolaikinis pasaulis gyvena pagal tos pačios tuometinės Romos teisinį juridinį šabloną, pagal tą patį, kurį kažkada tai sukūrė tie pirmieji pontifikai.

Pačiu pirmuoju didžiuoju pontifiku, kuris pirmapradžiai ir sukūrė šį pasaulinį Žynių institutą, buvo žinoma pats Arimanas. O kai jo “statybininkų” buvo sukurtas vienas iš “ramsčių” - Babilonas, tapęs religinės ir politinės valdžios sukoncentravimo vieta, tada iš tos vietos Arimanas ir sutvėrė pasaulinį Žynijos luomą. Kartu su savo ištikimaisiais Archontais, jis ten išauklėjo nemažai žynių-pontifikų, kurie vėliau veikė Asirijoje, Persijoje, Tyre, Sidonoje, Elame, Midijoje, Sirijoje, Egipte, Efiopijoje, Livijoje, Mažosios Azijos šalyse ir kitose vietose. Be to, jie ne tik sėkmingai statė “atramas” savo šeimininkams, bet ir naudodamiesi tarpininkų tarp dievo ir žmonių statusu, šnipinėjo ir perdavinėjo reikiamą informaciją savo šeimininkams, konkrečiai į Esagilą Babilone.  Esagilas - tai kaip atskira valstybė mieste, kur ir buvo įsikūręs pačio Arimano sostas. (Virgio trigrašis: analogija Vatikanas Romoje). To dėka Archontai savo ranką laikė ant senovės pasaulio pulso, jį valdė ir valdo religiniais ir politiniais įrankiais.

Įdomu ir tai, kad Arimaną žmonės praminė kaip Nemvrodas, kas  žydiškame variante skamba kaip Nimrodas ir reiškia “sukilti”, “priešintis” . Tai įėjo į Testamentinius mitus, tame tarpe susijusiu su Babilono bokštu. Nimrodą ten vadina ne kaip kitaip, o “stipriu žvėrių gaudytoju”, pirmuoju medžiotoju ir pirmuoju, kuris sukurstė karą su kitomis tautomis.

Būties knygoje išliko tokia sakmė, kad sėkmę medžioklėje Nimronui lėmė odiniai jo rūbai, Dievų skydai Adomo ir Ievos priedangai. Pamatę tokius rūbus žvėrys klaupėsi prieš Nimroną ant kelių. Ir tas juos tada lengvai be vargo užmušdavęs. O žmonės tai matydami, iš baimės paskelbia jį savo karaliumi.

Grįžkime prie Archontų ir jų pasiruošimo, tokios stiprios dvasinės asmenybės, kaip Jėzus atėjimui. Tai štai, “laisvieji mūrininkai” iš Babilono Gillelį pasiuntė į Jeruzalę, tai padarė tam, jog su laiku jis ten taptų judėjų sinedriono vadovu, pakeičiant tame poste Bne-Bataro dinastiją. To pasekoje, mirusio 10-tais mūsų eros metais, Gillelio palikuonys iš kartos į kartą ilgainiui tapo judėjų patriarchais, Archontų globojami...

Kada Jėzus pradėjo savo veiklą Palestinos teritorijoje, tai iš karto pateko į valdžią turinčių akiratį. Tuo labiau, kad Jėzus ne šiaip sau dėstė savo mokymą, o sakė tiesą apie šį pasaulį, tame tarpe ir apie tuos, kurie save vadina “tarpininkais tarp Dievo ir žmonių”

O kas tokie yra fariziejai?

Tais laikais tai buvo viena iš įtakingiausių senovės judėjų religinė-politinė partija, kuri konkuravo su ne ką mažiau įtakinga sadukėjų partija. Paprasčiausiai, sadukėjų partiją (taip pavadinta pagal Jeruzalės šventyklos įkūrėjo – Sadoko vardą) iš esmės, daugiau sudarė Žynių aristokratija, kuri pagal savo ideologija daugiau laikėsi Mojisiejaus įstatymų, tai yra Toros traktavimu, atstūmė Sielos nemirtingumą ir prisikėlimą iš mirusiųjų, tai yra, praktiškai neigė misionieriškas eschatologines idėjas. Sadukėjus sudarė įtakingi žmonės, kurie užėmė žymias valstybes ir bažnytines pareigas. Todėl juos daugiau domino politika ir kapitalo sukaupimas.

O fariziejų partija (kas reiškia “atsiskyrę”) apjungė vidurinių klasių atstovus. Be to, fariziejų sekta atsirado kaip tik po babiloniškos nelaisvės, kurioje judėjei prabuvo 70 metų, daug ką pasiimant sau iš tų vietų religijos. Todėl Torą jie aiškino papildant ją sakmėmis, perimtomis iš rytietiškų tautų. Tikėjo į sielos nemirtingumą, tiesa, to supratimo neatskiriant nuo kūno. Idėja, apie prisikėlimą mirusiųjų savo kūne, po to ir perėjo į krikščionybę, o judaizme buvo įteisinta būtent dėl jų nuopelnų.

Fariziejai siekė griežto jų religinio mokymo vykdymo savo pasekėjams. Tačiau daug kuo jų dievo tarnystė buvo tik parodomoji.  Todėl Jėzus juos vadino ne tik veidmainiais, bet ir pasisavintojais, kadangi jie religines įžvalgas pasiskolintas iš kitų religijų, po to jas ir išdavė kaip savo. Dar daugiau, fariziejai savo mokyme tvirtino apie tai, kad būsimas mesijus bus karingas monarchas, kuris nubaus visus judėjų skriaudikus, sukurs “Dievo karalystę Žemėje”. Be to, fariziejai laikė save vieninteliais tos karalystės paveldėtojais.

O kaip tie judėjai galėjo viską perimti iš Babilono, jei ten jie buvo vergijoje?

Na pirmiausia, vergijoje buvo tik tos tautos neturtingieji, o turtingieji gyveno ir ten neblogai, prisitaikant prie naujų sąlygų. Netgi tada, kai judėjus iš nelaisvės išvadavo Kyras II Didysis (užkariavęs Babiloniją 539 metais) ir paleidęs juos į Palestiną, daugelis iš judėjų taip ir liko toliau gyventi Babilonijoje, o daugelis, dirbdami prekyboje, pradėjo gausiai plisti per stambius to laiko pasaulio miestus.

Bendrai tai ir fariziejais, ir sadukėjais vadovavo vieni ir tie patys šeimininkai. Manau aišku kas? Nors liaudžiai jie atrodė tarsi konkuruojančios partijos, su skirtingais požiūriais, tačiau iš tikro, viskas buvo tas pats, kaip ir pavyzdžiui valstybių partijų politikose šiandiena, be to, kaip tais laikais, taip ir dabar. Vidiniai pykstasi kiekvienas gindamas tik savo elektoratą.

Elektoratas, nuo lotyniško elector – “išrinktas”, “rinkėjas”. Tai štai, politikai tik išoriškai tarsi stovi vieni prieš kitus, o po to, kada vieši pasisakymai baigiasi, grubiai tariant, kartu eina į vieną pirtį vanotis. Nes iš esmės, visa tai tik vienų ir tų pačių – Archontų žaidimai. Jų pėstininkai tik sudaro audringos veiklos ir tautos interesų apsaugos vaizdą. O žmonių mases su įvairiais požiūriais iš tikro jie laiko kontrolėje Archontams. Atgyvens jos, diskredituosis tautos akyse šios partijos, ar judėjimai – sukurs jiems naujas, pamokslaus kitokius požiūrius, bet slapti Archontų pasaulinės valdžios siekiai išliks tie patys.

Taip ir čia tas pats, todėl apie sadukėjus ir fariziejus Jėzus žinojo žymiai daugiau, nei paprasta liaudis. Todėl ne veltui tuos visus valdytojus vadino “veidmainiais”. Ir kas valdžią turinčiuosius galutinai pribaigė Jo veikloje, tai yra tai, jog maža to, kad Jėzus pats nieko nebijojo, bet to paties mokė ir kitus žmones. Toks Laisvės pamokslavimas žinoma juos baugino. Vien ko vertas Jėzaus poelgis, kai jis atėjęs į Jeruzalės šventyklą išvijo iš ten visus prekeivius aukojamais gyvūnais ir kitokiomis nesąmonėmis. Kaip nekeista, tai išliko ir Morkaus Evangelijoje, paminėta 21 skyriuje.

O dabar įsivaizduokite koks buvo šokas pas žydų ortodoksus, sudarančius sinedrioną, kurie savo rankose laikė ir religinę, ir politinę valdžią. Atsirado Kažkoks, neaišku iš kur, paskui Kurį eina liaudis, tai yra, Jėzus faktiškai plėšė jų valdžios autoritetą, parodant esmę tų, kas save vadino “tarpininkais tarp Dievo ir liaudies”, jog jie yra tokie pat mirtingieji ir vietoje tarnystės Dievui tik spekuliuoja Jo vardu, taip faktiškai priverčiant žmones tarnauti sau. Jėzus mokė žmones Tiesos, mokė to, kaip į Dievo karalystę galima ateiti bet kuriam žmogui, visai be tų “tarpininkų”. Nes pats kiekvienas žmogus yra Dievo šventykla. Reikia tik pažvelgti giliau į savo vidų, kad įžiūrėti savyje tą dievišką kibirkštį. Todėl savo pamokslais Jis baugino valdžią turinčius judėjus daugiau, nei pati Roma, tuo metu okupavusi jų teritoriją, nes ta okupacija vėl gi daugiau buvo liaudžiai, mokančiai mokesčius, o turtingiems ir prie tos valdžios išsaugojo jų turtus. Žinoma, kad judėjų ortodoksai perėjo į puolimą, perdavė Jėzų sinedriono teismui, apkaltinus jį viskuo kuo tik galima: ir kad jis pavojingas vadeiva, ir atseit kvietė sukilti prieš Romą, ir netgi tuo, kad jis išeivis iš tuo metu niekinamos Galilėjos. Vienintelio dalyko, ko jie negalėjo atlikti iš karto, tai įvykdyti mirties nuosprendį, kadangi iš sinedriono, romėnų buvo atimta teisė patiems jiems skelbti mirties bausmę žmogui. Tai turėjo spręsti Romos valdžia. Nors vėl gi, kas stovėjo už “pasaulio sostinės” sprendimų priėmimo vairo, svarbiausiais klausimais? Žinoma Archontai.

Vienintelio, ko Archontai negalėjo numatyti iš anksto – tai žmogiško faktoriaus, neįvertino Jėzaus dvasinės įtakos į žmonių Sielas. Jie nesitikėjo ir to, jog tas pats Pontijus Pilatas, pats Romos prokuratorius Judėjoje, taip staigiai ims ir užims Jėzaus pusę. Juk Pilatą visi laikė klastingu, žiauriu, valdžią mylinčiu žmogumi, kuris labai retai kada atsisakydavo nuosavų sprendimų. Per savo tarnyste griežtai susidorodavo su netvarka Judėjoje. Ir vis tik, susitikimas su Jėzumi ant tiek giliai palietė net ir tokio žmogaus sielą, kad vėliau, kai Archontų žmonės privertė Pontijų viešai apkaltinti Jėzų, įvykdyti bausmę, slapčia nuo jų, jis vis tik išgelbėjo Jėzų, padarant viską savaip. Nors puikiai suprato, kad panašaus darbelio, šio pasaulio stiprieji jam niekada neatleis.

Jau pasakojau, kad pirmiausia, patikimas jam romėnų šimtininkas Longinas, meistriškai inscenizavo Jėzaus “mirtį” prieš publiką, smūgiuojant ietimi tarp penkto ir šešto šonkaulių, atitinkamu kampu, iš tikro nepažeidus nė vieno gyvybiškai svarbaus organo. Jėzaus kūnas buvo tik be sąmonės. Noriu priminti, kad dviems kitiems nuteistiesiems nukryžiavimu, permušė blauzdas, kaip tai paprastai daroma tokiu atveju, kad žmogus mirtų kankinama mirtimi nuo uždusimo. Antra, to paties Pontijaus Pilato įsakymu, kaip išimtis, po to kai liaudžiai buvo paskelbta apie Jėzaus “mirtį”, Jį nuėmė nuo kryžiaus ir nunešė į olą, nors nukryžiuotuosius uždrausta laidoti. Be to, prie tos olos, kol joje buvo Jėzaus kūnas, ištisą parą budėjo romėnų apsauga, sudaryta iš Pilatui patikimų karių. O pačioje oloje praktiškai dvi dienas Jėzaus kūnui suteikinėjo medicininę pagalbą vienas iš geriausių tuo laiku gydovų, pramintas “arabišku Hipokratu” ir jo penki padėjėjai-sirijiečiai, ten atgabenti pagal slaptą to paties Pilato įsakymą. Ir tik po to Jėzų pernešė į žymiai saugesnę vietą, kad Jis pilnai atstatytų savo jėgas. Ir vėlgi, kai Jėzus pasveiko, būtent Pilatas aprūpino jį nemažomis piniginėmis lėšomis, kad Issa slaptai nuo Arcgontų paliktų šią šalį ir iškeliautų į Rytus. Tik mūsų eros 36-tais metais, kada iki Archontų atėjo informacija, jog Issa liko gyvas, jie ne šiaip sau atšaukė Pontijų Pilatą iš užimamų pareigų, bet ir suorganizavo ištisą teisminį ieškinį, dėl jo veiklos buvusiame poste. Ir vis tik, Pilatas iki savo paskutinių gyvenimo dienų niekada nepasigailėjo taip padaręs. Dar daugiau, jis Jėzaus išgelbėjimą laikė pačiu vertingiausiu savo gyvenimo poelgiu.

Archontus labai erzino ir Jėzaus pasėtų dvasinių sėklų pasekmės. Kaip jie nesistengė tai išnaikinti, įvedant griežtas represijas Jėzaus pasekėjams, bet nuo tokių priemonių pasekėjų netapdavo mažiau. Nesugebant juos sunaikinti fiziškai, Archontai pritaikė savo seną pasitvirtinusią taktiką ir schemą: jei negalima priešininko sunaikinti, tai reikia pabandyti jam vadovauti. Tokiu valdžios užgrobimo “nepaklusniems” metodu, jie naudojosi pakankamai dažnai ir naudojasi iki šiol. Taip iš karto išsprendžiama keletą klausimų: aktyvistų sunaikinimas, ar prispaudimas, kontrolės įvedimas duotam judėjimui ir dar ant viso šito uždirbant nemažus pinigus.

Tai štai, atlikti tai “operacijai” Archontai paskiria Gillelio anūkui, tuo laiku garsiam Jeruzalės rabinui, autoritetingam fariziejui - Gamalilui. Tuo labiau, dar Jėzaus pamokslų Palestinos teritorijose metu, būtent jam buvo paskirta slapta Jėzaus veiklos kontrolė. Jau tada į Jėzaus Mokymo pasekėjų grupę jis įdiegė savo žmones, kurie vaikščiojo paskui Jėzų.

Ar tai tie patys pasekėjai, kuriuos Biblijoje vardija “septyniasdešimt apaštalų, išrinktų Jėzaus.”?

Jėzus iš tikro, neišrinkinėjo jokių savo Mokymo pasekėjų. Paprasčiausiai, kam norėjosi pasiklausyti jo Mokymo, tas ir klausėsi, nepriklausomai kas jis. Ir tokių laisvų klausytojų buvo toli gražu ne septyniasdešimt, kaip suprantate, o žymiai daugiau ir toli gražu ne visi tarp jų buvo tik klausytojai.

Kada Gamalilo žmonės apipavidalino savo naują religiją, tai Jėzui prirašė tuos septyniasdešimt mokinių, jų pačių jau pavadintais “apaštalais”, pasiimat būtent tokį skaičių iš sinedriono narių skaičiaus, kurių buvo kaip tik 70, plius dar vienas vyriausias. Tai yra, paprasčiausiai perrašė jį iš tos sinedriono struktūros, kuri buvo jiems pakankamai gerai žinoma. Ir tokio prirašymo dėka, buvo gana paprasta skaitytojams paaiškinti kad ir pavyzdžiui tokius dalykus, iš kur tarp apaštalų atsirado tokia asmenybė kaip Varnara ir ne tik tai. Na bendrai tai, tikras jo vardas visai ne Varnava, taip jis save pavadino kai, “prisirašė” prie taip vadinamų “apaštalų”, o vadino tą žmogų Josifu. Gimęs Kipro saloje turtingoje žydų šeimoje, gavo specialų išsilavinimą pas Gamalila. Ir be to, jo bendraamžiu ir bendramoksliu buvo ne kas kitas o Savlas, kuris ne be Archontų žmonių pagalbos vėliau pavirto į apaštalą vardu Povilas ir kurio dogmų pagrindu buvo statoma visa dabartinė krikščionybė.

Įdomiausia yra tai, jog panašus mitas palaikomas iki šiol, kadangi Povilas buvo ir toliau išlieka ypatinga figūra Archontų žaidime, nes jis yra jų statytinis, kuris praktiškai perdirbo visą tikrą Jėzaus Mokymą, labai subtiliai pravedė pakeitimus jame ir išvedė pagrindines naujos religijos dogmas, kas vėliau buvo priimta bažnyčios, kaip pagrindinis tikybos mokymas.

Vadinasi Savlas buvo judėjus?

Taip, jis turėjo švarią judėjišką kilmę. Tiksliau jį vadino Saulu, kas vertime skambėjo kaip Savlas.

O iš kur tada Povilo vardas atsirado ir kodėl?

Nors jo tėvas ir buvo tikras judėjus, bet turėjo romėnišką pilietybę, kurią žinoma paveldėjo ir Savlas, su kuo ir susijęs jo lotyniškas vardas Povilas. Povilą auklėjo pagal griežtas fariziejų tradicijų taisykles. Tėvas svajojo, jog sūnus gautų kuo didesnį religinį išsilavinimą, todėl nuo vaikystės jis mokėjo graikų, lotynų ir ne tik kalbėjo, rašė tomis kalbomis, bet ir žinojo jų kultūrą. Vėliau, kada Issa Mokymą transformavo į religiją, Povilas daugiau dėmesio skyrė būtent Rytams, “išsigelbėjimui”, nei Jėzaus gyvenimui. Taip pat Povilas gavo aukštesnį išsilavinimą Jeruzalės rabinų akademijoje.

Savlas tada visaip išsakydavo savo ištikimybę judaizmo konservatoriškumui, rimtai ruošė save rabino pareigoms. Jėzaus pamokslų Palestinoje metu, jis net niekada nebuvo jų klausytojas, ne tai kad Jo mokinys, kaip po to yra pateikiama liaudžiai. Dar daugiau, baigęs Jeruzalės akademiją jis pasireiškė kaip vienas iš aršiausių fariziejiškumo gynėjų, aktyviai dalyvaujant Jėzaus Mokymo pasekėjų gujime, vaikyme, naikinime. Jis darė viską kas įmanoma tam, kad išsitarnauti prieš judėjišką sinedrioną, jog turėti galimybę būti pačiam priimtam į tą jeruzalietišką “konklavą”.

Konklava – lotyniškas žodis reiškiantis “uždarą kambarį”. Žymiai vėliau pradėjo vardinti taip kardinolų tarybą, kuri renkasi vienoje patalpoje, popiežiaus slaptam išrinkimui. Bendrai tai, Savlas visada svajojo apie didelę valdžią.

Kai Archontai davė įsakymą pradėti vadovauti tam naujam nepalankiam dvasiniam judėjimui, tada Gamalilas ir atsiminė apie savo buvusį uolų mokinį Savlą. Jis kaip niekas kitas pagal juos tiko naujos religijos “globėjo” rolei. Tuo labiau, kad jis dar ir labai gerai žinojo graikų, lotynų kultūras. O Jėzaus Mokymas būtent tarp graikų rado patį karščiausią priėmimą ir plito, kaip sakoma, tarsi ugnis per vėjo gūsius. Be to, kada Gamalilas su savo žmonėmis vykdė duotąją operaciją, tai tarp savų jie davė Jėzui kodinį pavadinimą “Hironas”, paimtą jų iš graikiškos mitologijos. Taip vadino gimusį pusiau arkliu-žmogumi kentaurą, turintį nemirtingumą. Pagal legenda buvo skaitoma, jog Hirono giminė eina ne pagal tėvą Kronosą, bet pagal motiną Filira, su jos aiškia vegetacine kilme, kadangi graikiška Filira buvo pateikiama kaip “liepa”. Be to, tarp kitų kentaurų Hironas išsiskyrė savo išmintimi, gerumu ir buvo įžymių graikų didvyrių auklėtojas. Ta pravardė buvo duota visiškai ne atsitiktinai, nes Jis, pagal savo veiklos rūšį, toks atrodė jų akimis. Be to, Hironas taip pat buvo ir nuostabus gydovas, kuris to apmokė patį Akslepijų. Jo vardas taip pat nurodė į rankas, kadangi “cheir” graikiškai – tai “ranka”. O Issa kaip tik ir gydydavo uždėdamas rankas.

Tai štai, Gamalilas susitinka su Savlu Damaske ir paveda jam slaptą misiją, paaiškinant jam, jog tai yra daroma judėjų tikėjimo šlovei sustiprinti. Nuo to momento Savlas ir tampa tuo pačiu Povilu – “pavyzdiniu” Jėzaus gerbėju (kurio, tiesa pasakius, niekada gyvenime akyse matęs nebuvo) ir Jo mokymo “pamokslautoju”. O vėliau buvo sukurta istorija apie tai, kaip pakeliui į Damaską su Povilu atsitiko nuostabus reiškinys, atsieit tarsi balsas iš dangaus pabarė už jo darbelius ir liepė klausyti Damaske tų, kurie pasakys ką jam reikia daryti toliau. Be to, atsiranda ir to “nuostabaus” reiškinio “liudininkai”. Viskas kaip ir turi būti. Po trijų dienų susitikimo su Gamalilu, Povilas, pagal “patvirtintą planą”, priima krikštą nuo Ananijaus – jų žmogaus, kažkada tai įdiegto Gamalilo tarp Jėzaus pasekėjų. Be to, viską daro taip, kad Povilo krikštijimą matytų kaip įmanoma daugiau Jėzaus Mokymo pasekėjų, taip pat inscenizuojant Povilo išgydimą nuo aklumo (kurio pas jį žinoma niekada ir nebuvo), atsieit atsitikusio pakeliui į Damaską, Ananijaus dėka.

Po to, Povilas laikinai pašalinamas į Araviją, kur jis kruopščiai studijuoja Gamalilo pateiktą medžiagą, apie Jėzaus Mokymą ir treniruojasi savo naujame amplua. Jį nusiunčia ten dar ir dėl to, kad būtų kiek primištas tas žvėriškumas, Jėzaus Mokymo pasekėjų atžvilgiu, kurį Povilas demonstravo prieš juos anksčiau. Kada jau pasikaustęs naujai interpretuoto Jėzaus Mokymo argumentais, Povilas grįžo į Damaską, pabandė savo plačią veiklą prasukti tarp Jėzaus Mokymo tikrųjų pasekėjų. Bet taip nesigavo kaip jis tikėjosi. Išėjo tarsi lazda su dviem galais. Iš vienos pusės, pas tuos žmones atmintis apie jo buvusią veiklą buvo nuostabi ir dėl to, Povilui niekaip nesisekė užsidirbti sau autoriteto jų tarpe, kad paskui save nusivesti Jėzaus “bandą”, pagal jo supratimą. O iš kitos pusės, savo persivertimo elgesiu, Povilas iššaukė į save ugnį nuo judėjų tikinčių judaizmu, kurie pradėjo jį laikyti ne kaip nors kitaip, o išdaviku. Juk jis nebėgios pas kiekvieną judėjų aiškindamas, kad jis “savas”. Už tai žmonės ant tiek įsiuto ant jo, jog jam teko slapta bėgti iš Damasko į Jeruzalę.

Jeruzalėje Savlas pirmiausia susitinka su pačiu Gamalilu, kuris jo klausimą išsprendžia pakankamai operatyviai. Povilą laikinai įtaiso prie Jeruzalės to judėjimo bendruomenės, kuri pagal savo pasaulėžiūrą, kaip tik ir užėmė savotišką vidurio poziciją, tarp judaizmo ir Jėzaus Mokymo. O vadovavo jai jums jau žinomi veikėjai - Jakovas ir Kifa. Gamalilo žmonės susisiekė su ta bendrija per Varnavą. Juk Kifa buvo giminės ryšiuose su Varnava. Jis buvo vedęs Aristovulo dukrą – Varnavos brolio.

Dar daugiau, Gamalilas siunčia Varnavą Povilui į pagalba, kaip labiau įsitvirtinusį tarp Jėzaus Mokymo pasekėjų. Būtent Varnava tarp Jėzaus pasekėjų ir patvirtina versiją apie Povilo “nuostabų išgijimą” pakeliui į Damaską ir apie Povilo “nuoširdų gailestį ir kreipimąsi į naują tikėjimą”. Nuo čia ir prasideda “šlovinga” Povilo ir Varnavos veikla. Reikia pasakyti, kad Jeruzalėje jie padirbėjo pakankamai vaisingai, nes tada, kai juos po to nusiuntė į Antiohijos miestą, Jeruzalės vietinė valdžia pakankamai grubiai susidorojo su tikraisiais Jėzaus Mokymo pasekėjais, turint jų tikslius vardus ir adresus, o taip pat žinant jų slaptas susitikimų vietas.

O Antiochija tais laikais buvo stambus miestas ir skaitėsi beveik Rytų sostine. Jis buvo šiaurės Sirijoje ant Oront upės kranto, 25 km. Nuo Viduržemio jūros. Galima pasakyti, kad miestas buvo internacionalinis. Ten gyveno įvairių tautų atstovai, tarp kurių daugiausiai išsiskyrė sirijiečiai ir žydai. Bet daugumą žinoma sudarė graikai – palikuonys tų, kurie čia persikėlė iš Atėnų, Agroso, Etolijos ir kitų Graikijos miestų.

Būtent tikrųjų Jėzaus apaštalų dėka Antiohijoje tarp graikų ir sirijiečių užgimė labai stiprus Jėzaus Mokymo pasekėjų judėjimas. Graikai tą mokymą vadino ne kaip kitaip, o: “geras, naudingas Mokymas”, kas jų kalba skambėjo kaip “chrēstos logos”. Jie save vadino Jėzaus Chrekščionimis, tai yra tais, kurie mokosi gerą naudingą Jėzaus Mokymą.

Norite pasakyti kad žodis Kristus atsirado iš ten? O kodėl tada Kristus, o ne Chrestos?

Todėl kad Archontai nemiega. Pačiame to judėjimo įkarštyje ten nusiuntė Povilą ir Varnavą, o taip pat kitus panašius “pamokslininkus-globėjus”. Kad palenkti sau “Chrekščionis” Antiohijoje, Gamalilui tai kainavo nemažai pastangų. Bet kada jo žmonėms vis tik pavyko įvesti ten savo tvarką, sukurti vieningą Antiohišką bažnyčią, rezultatas viršijo visus lūkesčius, nes “pagonių” (taip vadino visus kas nebuvo judėjiško tikėjimo) priėmusių kaip tikėjimą Jėzaus Mokymą, kurį jiems pateikė kiek kitokį, kiekis žymiai viršijo pačių judėjų kiekį, susidomėjusių tuo Mokymu. Kadangi perdirbtame Mokyme išliko Jėzaus Mokymo grūdelių, kurie traukė žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės ar rasinės priklausomybės, tai tas judėjimas, net globojant Archontams, tapo vis masiškesnis ir internacionalinis. O pagal Archontus tai ir pretendavo tapti pasauline religija, žinoma jų pilnai kontroliuojama. Nuo šio momento Archontai pakoreguoja savo programą, statant viską ant Antiohijos bažnyčios ir paverčiant tą nuostolingą įmonę į pelningą.

Būtent Antiohijoje, visus interpretuoto Jėzaus Mokymo pasekėjus, esančiu Gamalilo žmonių kontrolėje, vadina jau ne kaip nors kitaip, o “krikščionimis”, pririšant tai prie panašaus pagal skambesį graikiško žodžio “christos” (“pateptasis”). Judėjiškų “gudruolių”, tokių kaip Povilas dėka, geros erudicijos, gerai žinančių keletą kalbų ir to žodžio reikšmę, privedė prie aramietiško žodžio “mĕšihā” ir atitinkamai žydiško “māšiăh”, reiškiantį “mesijus”, “pateptasis”, kad suteikti jam religinę-apeiginę reikšmę.

O savo “globotiniams” ,pagrinde sudarytiems iš graikų ir nežinantiems žydiškų apeigų, jie paaiškino, kad “krikščionys” – tie kurie “patepti” ir tai yra dar kiečiau nei jų senas pavadinimas “chrekščionys” – tie, kurie paprasčiausiai tik sužino gerą Mokymą. Juk “parapijiečiams” , iš esmės –  tas, kuris švento veiksmo eigoje patepamas aliejumi, pasižymi pačiu aukščiausiu karališku šventu padorumu. Ir būtent nuo to momento pačiam Jėzui jie pradeda lipdyti žydiškų šaknų pradą, ko dėka krikščioniškose bendrijose ir išplinta idėja, apie etninį judėjų išskirtinumą. Pagal Povilo mokymą, krikščionys tapo kaip ir judėjų religijos pasekėjais.

Būtent Antiohijoje pagrindine “krikščionių” kalba tapo graikų. Ir būtent Antiohijos bažnyčia, ką Archontai buvo pavertę krikščionybės centru, kaip tik ir pradėjo siuntinėti taip vadinamus “misionierius” po visą Romos imperiją, pirmieji iš kurių kaip tik ir buvo tokie žmonės kaip Povilas ir Varnava.

Tai kaip dabar būti su tikėjimu į Kristų?

O prie ko čia tikėjimas? Tai, ką aš jums pasakojau – tik istorija – praeities palaikai. O tikram tikinčiam, kokiai jis religijai nepriklausytų, nėra tokios jėgos ir kliūčių, kurios galėtų sulaikyti jo sielą, nuoširdžiai besiveržiančią pas Dievą. Tikrasis tikėjimas yra žmogaus viduje. Ir jei jis tikras, tai niekas kas išoriška nėra jam kliūtis.

O Petras taip ir liko Jeruzalės bendrijoje?

Jį Archontai paprasčiausiai ekspluotavo, nepašvenčiant į paslaptis. Iš esmės, jis “laisviesiems mūrininkams” buvo reikalingas tik todėl, kad ilgą laiką prabuvo šalia Jėzaus ir apie tai daug kas žinojo. Kifa buvo labai patogus marionetės-vadovo kokybėje, tokiam naujam “pagonių” tikėjimui. Todėl Gamalilas ir išnaudojo jį, kaip sakant,  jo “perorientavimui” nesuteikiant didelių pastangų. Kai tikrųjų Jėzaus Mokymo pasekėjų gujimai vėl atsinaujino, Kifa (tuo metu tyliai ir taikiai esantis Jeruzalės bendrijoje) buvo netikėtai sučiuptas ir pasodintas už grotų, tarsi pakliuvęs po “karšta ranka”. O iš tikro, tai buvo provokacija iš Gamalilo pusės. Jį ne tik pasodino, bet ir įbaugino, jog ryte įvykdys mirties nuosprendį. O kada ryte atėjo Gamalilo žmonės, pažadėti jam laisvę, mainais už jo bendradarbiavimą, jis negalėjo patikėti savo tokia laime. Tą pačią naktį jį paleido ir po atitinkamų instrukcijų jis paliko Jeruzalę, iškeliavo į Antiohiją, kur pagal atitinkamą instrukciją jam teko vadovauti Antiohijos bažnyčiai.

Na o Luko pagalba, 12 Evangelijos skyriuje, atseit į kalėjimą pas jį atėjo pats Dievo Angelas ir Pertą išgelbėjo iš grandinių.

Lukas buvo Povilo žmogumi, bet apie jį vėliau. Įdomiausia, kad taip vadinamos “Petro grandinės”  yra garbinamos iki šiol, kartą per metus jas išneša tikinčiųjų nuolankumui. O jų reikšmę, kaip “šventai” relikvijai, pridavė patriarchas Juvenalijus (V amžius). Nes jam tuo metu kažką reikėjo padovanoti Bizantijos imperatoriaus žmonai, taip sakant, padaryti įžymią dovaną. O tuo laiku buvo madinga gauti tokias dovanas, kaip kryžių, ant kurio nukryžiuotas buvo Jėzus ir panašių, “šventųjų daiktų”. Štai patriarchas Juvenalijus ir padovanojo imperatoriaus žmonai paprastas grandines, pavadinus jas pačio “Petro grandinėmis”, su kuriomis atsieit tas buvo surakintas kažkada.

Bet reikalas ne pačioje dovanoje, o tame, kad ta istorija ėmė augti kaip ant mielių. Jevdokija atsivežė jas į Konstantinopolį. Vieną tų grandinių dalį ji nusiuntė į Romą savo dukrai Jevdoksijai. O toji ta proga pastatė ištisą šventyklą “Šventam Petrui”, kur patalpino tą “relikviją”  kaip didžiausią vertybę. Nors Romoje tam laiku aptiko ir kitas grandines, kuriose, atsieit Petras buvo prieš savo mirtį nukryžiuojant žemyn galva Romoje. Na bendrai viskas kaip visada.

Tikrai, viskas kaip visada, truputis ažiotažo, keletas karališkų garsių vardų, truputi mitologijos ir produktas, pavadinimu “įžymi relikvija”, paruoštas?

Na ką padarysi, tokie jau tie žmonės. Bet grįžkime prie istorijos. Kada Kifa atvyko į Antiohiją, Gamalilo žmonių žinion, praktiškai iš karto jam pakeitė vardą, kuris jau aiškiai nurodė į jo buvusią būtybę, nes buvo pasižymėjęs tarp tikrųjų Jėzaus Mokymo pasekėjų kaip pakankamai neigiamas žmogus. Taip Kifa pradėjo nešioti išdidų graikišką vardą Petras, kas reiškė “uola”, “skardis”. Po to jį paskyrė pirmuoju Antiohijos bažnyčios vyskupu. O graikiškai “episkopos”  – “prižiūrėtojas”.

Taip jis gavo tuo metu viską, apie ką tik svajojo – šlovę, pinigus, valdžią. Ir svarbiausia, nereikia dėl to prakaituoti... Bet čia reikalas ne jame ir į jį panašiuose, o paprastą Mokymą padarant sudėtingu, materializavime ir dvasingumo pavertimu absoliučiai tuščiu. Juk Jėzaus pamokslų metu nereikėjo savęs apkrauti nei atliekant specialių apeigų, nei melstis kokiam nors tikėjimo simboliui, apriboti save sugalvotomis taisyklėmis, ar kokia tai ypatinga tvarka. Paprasčiausiai, reikėjo būti tik Žmogumi, su gera Mylinčia širdimi, nuoširdžiai siekiančia Dievo. Jėzus mokė žmogų jausti Dievą savo viduje, nes kiekvienas žmogus pats yra Dievo šventykla. Jis mokė jausti savo Sielą ir gyventi dėl jos išgelbėjimo. O Archontų žmonės darbą su savimi persuko tik į išorinį formalų nuolankumą. Be to, Archontai padarė taip, kad būtent jų žmonės tapo “tarpininkais tarp Dievo ir žmonių” ir įvedė tokį tvirtinimą, kad be jų dalyvavimo tame procese, žmogus neišsigelbės niekada.

Tai štai, kai tik Petras gavo naują paskyrimą, būtent nuo to laiko “misionieriai” paskelbia Petrą pirmuoju Jėzaus apaštalu, išrinktuoju. “Misionieriai” žinoma sąžiningai dirbo visoje Romos imperijos teritorijoje ir už jos ribų, kaip atsvaras tikriems Jėzaus apaštalams, jų dvasiniam darbui. Jie ne šiaip sau pamokslavo. Jų tikslas ir užduotis buvo stambiuose ir smulkiuose miestuose sukurti bendrijas, kurios įtikėtų būtent į jų pateiktą interpretuotą Jėzaus Mokymą. “Misionieriai” ne tik organizavo bendrijas, bet ir jų vadovavimui pastatydavo savo žmones – valdantįjį, arba kaip jie jį vadino – presviterį, nuo graikiško žodžio “presbyteros”- “seniūnas”. Be to, savo pasekėjams buvo liepiama klausytis tik jų mokymo ir nieko daugiau, jokių “apsišaukėlių”. O apsišaukėliais, apart kitų religijų, jie dar vadino ir tuos, kurie buvo tikrieji Jėzaus Mokymo pasekėjai, kurie kaip ir Jėzus kvietė sielos išgelbėjimo, o ne kūno, pamokslavo Jėzaus Mokymą. Misionieriai išvystė pakankamai platų savo tinklą, paklūstantį vienam valdymo centrui.

Na o Petro požiūris į Mariją Magdalinietę uždėjo savo antspaudą į moteris visoje krikščionybėje bendrai. Be to, net savo pamoksluose Pertas kvietė moteris atsisakyti nuo santykių santuokoje. Bet esmė viso to slepiasi giliau, jei atsiminti, kad pas Archontus visada buvo vyro jėgos dominavimas, kas yra tamsa ir agresija, pažeminant moterišką pradą.

Kad būtų nedaloma tik patriarcho valdžia?

Visiškai teisingai, Petras visada siekė užimti pagrindinį vaidmenį. Tačiau, dėl savo mažo raštingumo, per didelių ambicijų, jis tame reikale žymiai pralošinėjo Povilui, su pastarojo protu, puikiu išsilavinimu ir erudicija. Tokie stambūs nesutarimai tarp jų buvo žinoma ir anksčiau...

Ir kuo baigėsi ta kova dėl valdžios?

Petras tapo viešas tos organizacijos vadovas, o Povilas – faktiškas. Ir kovos jokios nebuvo, vykdant Archontų mėgstamą metodiką. Kaip faktiškas naujos religijos vadovas, būtent Povilas sistemino bendrą krikščionybės ideologiją. Savo mokyme jis iš tikro rėmėsi Jėzaus žodžiais, tačiau labai subtiliai darydamas pakeitimus svarbiausiais Mokymo momentais.

Pavyzdžiui, įvesdamas būtent kūno prisikėlimo iš mirusiųjų supratimą, žmogaus nuodėmingumo nuo gimimo ir tt. Jei pavyzdžiui, Jėzus sakė apie tai, kad šio pasaulio tikruoju kunigaikščiu yra Šėtonas ir tuos momentus, iš esmės, paliekant neišaiškintais “laisviems klausytojams”, tai būtent Povilas tai “išaiškino” ir išvystė šią temą tokiu būdu, kad susiejo Šėtono valdžią su žmogaus gimimo nuodėme, dar ir patį Šėtoną pavertė į kažkokią tai kosminę visagalę būtybę. Kam? O gi tam, kad iššaukti baimę, kadangi baimė pavergia žmogų. Judėjus Povilas savo mokyme, iš esmės skirtą “gojams”, Šėtoną pastatė į kosminio Dievo priešo vaidmenį, priešpastatant jį pačiam Dievui. Ir kas pagal jus už viso to slepiasi? Žinoma, pilnas parapijiečių pavergimas. Kadangi didinant baimę, Archontų žmonės išaukštino Šėtoną, kuris jau nebetarnauja Dievui, net davedant iki jo priešpriešos Dievui, suteikiant jam beveik lygias jėgas su Dievu.

Dar daugiau, būtent Povilas davė apibrėžimą, kuriuo po to rėmėsi krikščionybė, kas yra toks Kristus ir kas yra Jo Bažnyčia. Ir kad užtvirtinti tas naujos religijos formuluotes, vėliau tapusiomis dogmomis, Povilo buvo parašyta daugybė laiškų, kur jis mokė kaip gyventi krikščioniškose bendruomenėse, net iki to, kokie turi būti santykiai šeimoje ir buityje tose bendrijose. Jis duoda savo nurodymus, kad pastatyti tuos žmones į “teisingą kelią” ir kad jie griežtai laikytus “teisingo mokymo”. Įspėja, kad jų niekas nesuklaidintų, nes tie kiti, atsieit nori tik užgrobti valdžią ir vadovauti krikščioniškoms bendruomenėms.

Padirbėjo žinoma jie neblogai, bet tai buvo tik pirmieji žingsniai sudarant galingą pasaulinę religiją. Mūsų eros 66 metams Gamalilo žmonių buvo suplanuoti kai kurie įvykiai su iš karto keliais paraleliais variantais, kur Petras naujoje religijoje turėjo būti išvestas į aukščiausio pastoriaus rangą ir žinoma turėjo tapti patogia marionete jiems.

Dabar įsivaizduokite, jog tik pats Jėzaus atėjimas į šį pasaulį sukėlė tokią galingą dvasinę bangą pas žmones, iš esmės, Romos imperijoje atimant tokią žymią elektorato dalį pas žynius-pontifikus. Aš jau nekalbu apie Jo Mokymą, prabudinantį žmonių sielas ir taip pat jo tikrų mokinių veiklą, sekusią po to. Na iš tikro, kas klausysis žynių, pontifikų, šventikų pasakų ir žiūrės į nupenėtus valdžią turinčiųjų veidus, dievinant juos, jei Jėzus ir jo mokiniai faktiškai atverdavo žmonėms akis į dalykų esmę, sakydavo teisybę apie pasaulį ir apie tuos kas juos valdo. Kas eis į vergiją pas Žynius, jei Jėzus per savo Mokymą duodavo Tikrą Laisvę. O politikoje toks elektorato nutekėjimas – tai daugiau nei rimta problema, kadangi faktiškai veda prie valdžios praradimo.

Po to apsišovimo su Imchotepu, Archontai jau gerai įsivaizdavo galimas istorines viso šito pasekmes. Todėl jų ir buvo skubomis sukurta ta nauja religija. Juk kaip ir sakiau, jų principas toks, jei kokio nors judėjimo negalima sunaikinti, uždrausti, tai tada jam reikia pabandyti vadovauti. Taip Archontai ir pradėjo palaikyti žmonėse naują idėją – Jėzaus Mokymą, tik jau interpretuotą pagal arimaniškus užmojus ir stilių mokyme. Kaip ir savo Povilą, su būdingu jam triukšmeliu: informacijos platinimo atsieit “slaptumu”, su atsieit valdžios nepasitenkinimu, net savotišku gujimu – viskas kas priklauso masių psichologijos įtikinimui. Juk žmonės mėgsta nuskriaustus ir kenčiančius, tokius štai didvyrius-kovotojus, “už darbo liaudies teises ir teisingumą”. Nors tiesa, tie poviliškų bendrijų gujimai daugiau buvo parodomieji. O štai tikruosius Jėzaus Mokymo pasekėjus, tikriesiems apaštalams, valdžia vykdė medžioklę, vykdė ištisas baudžiamąsias operacijas ir negailestingai juos naikino. Tokiu būdu jie per prievartą primetė žmonėms savo seną valdžią, atnaujintame jos formate, skelbiant, kad tai visiškai nauja.

Archontų šalininkai į Petrą ir Povilą ne šiaip sau dėjo viltis. Buvo numatoma, jog Petras, kaip viešas lyderis, turi tapti viena iš grandžių sujungianti politinę ir religinę valdžią.

Kame didžiosios politikos prasmė? Pagal Archontų taisykles tam, kad daryti reikšmingą poveikį valstybėms, reikia arba kontroliuoti didžiąją jų finansų dalį, arba didžiąją dalį jų elektorato. O pati geriausia elektorato kontrolė, kaip žinoma, yra vieno tikėjimo religijos įvedimas. Sujungiant pinigų ir elektorato kontrolę gaunasi absoliuti valdžia. Tas kas turi absoliučią valdžią valstybei, daro su ja viską ką tik panorės. Kaip sako visų laikų Didingiausias pontifikas Arimanas, tik “skaldyk ir valdyk”...Tais laikais žyniai-pontifikai kontroliavo finansus, nes jų neviešai įtakai buvo pajungtas Romos senatas.

Senatas lotyniškas žodis – senatus, suformuotas iš senex, kas reiškia “senas”, “senolis”. Romoje tai buvo aukščiausia valstybinė taryba.

Vėl respublika?

Žinoma. Ji buvo nustatyta dar 510-509 metasi iki mūsų eros. Kai liaudies aistros įkaito, dėl nepasitenkinimo Tarkvinijaus Išdidžiojo karaliavimu, žyniai-pontifikai kaip visada labai laiku pasistengė. Ir laimingai, sveikinant liaudžiai, apsvaigusiai nuo žodžio “laisvė”, jiems išdavė naują valstybinę tvarką, su gražiu ir tiems laikams neįprastu pavadinimu – res publikus. Kas verčiant iš lotynų reiškia “viešas reikalas”, “visuomeninis reikalas”. Karalių išvijo, liaudžiai pareiškė, kad nuo šiol žmonės į aukščiausią valdžią bus renkami pačios liaudies, be to, tik atitinkamam laikui. Tiesa, užmiršo pasakyti, kad liaudis “rinks” tik iš tų kandidatų, kurie jai bus pateikti (ir žinoma, iš anksto pritarti) žynių-pontifikų, kurių neoficiali įtaka ir buvo ta visa valdžia. O liaudis gi, apsidžiaugusi demos kratos, tai yra demokratija – “liaudies valdžia”, išsivaikščiojo laimingi namo. Vadinasi tas vaidinimas baigtas. O toliau viskas kaip visada, turtingieji dar daugiau lobsta, o istorija rašoma jiems ir diktuojant.

Taigi, tam kad paruošti dirvožemį Petro atėjimui šalies sostinėje, iš Jeruzalės į Romą atvyksta pats Povilas. Be to, atvyksta su “kentėtojo dėl liaudies”  suformuota legenda, kad atsieit jį įgrūdo už grotų už “šventas idėjas” Jeruzalėje ir ištisus du metus jis ten kankinosi, o po to, kaip Romos pilietis, pareikalavo imperatoriaus teismo. Kada Povilas su tokia legenda atvyko į Romą, statytiniai nuo “laisvųjų mūrininkų”, iš Gamalilo žmonių, esantys ten įtakingose pareigose, papildomai suorganizavo jam ne tik tos legendos patvirtinimą tarp liaudies, bet ir labai protingą piarą, skirtą jo “parapijiečiams”. O būtent, Povilui buvo leista gyventi Romoje ypatingomis sąlygomis. Tame tarpe, jis galėjo susitikinėti su kuo tik nori, tik prižiūrint prie jo pristatytam romėnų kariui, kurį prie jo prisirakino grandine. Tiesa, tokioje “kankinio išvaizdoje”  Povilas pasirodydavo tik prieš savo pasekėjus, iš “parapijiečių”, skelbiant jiems savo mokymą, o likusiu laiku, slapta nuo publikos, gyveno ne tik kad be grandinių, bet ir pakankamai komfortiškai. Tokioje “kankinio, esančio grandinėse” rolėje, Povilas praktiškai pragyveno du metus, per tą laiką žymiai padidinęs savo elektoratą. O po to, kaip ir priklauso “įgijo laisvę”.

Bernardas Šau kartą išmintingai išsireiškė: “Skaitant biografijas, atsiminkite, kad Tiesa niekada netinka viešoms publikacijoms”. Tai štai, kai tik Povilas “įgavo laisvę”, jis pradėjo aktyviai pajunginėti savo žmones naujos religijos ideologijos raštiškam įforminimui. Ir tam tikslui buvo pajungti daugelis, tame tarpe Morkus, Luka ir tt.

Tai tie, kurie rašė kanonizuotas Evangelijas? Ir argi jie visi buvo Povilo žmonėmis?

Žinoma. Morkus, kurį vėliau priskirs prie tų pačių “70-ties apaštalų” neaišku iš kur atsiradusių, buvo Varnavos sūnėnas, o tiksliau Josifo, savo turtingo dėdės iš Kipro giminaitis. Morkumi jis tapo vėliau, o nuo gimimo jį vadino Jonu. 40-tųjų pradžioje Varnava ir Povilas besiruošdami į Antiohiją pasiėmė su savimi ir Morkų. Pirmiausia, jis buvo pakankamai raštingas jaunuolis, gerai skaitė ir rašė. Be savo kalbos, gerai žinojo graikų, lotynų kalbas, kurios buvo labiausiai paplitusios Romos imperijoje. Ir paprasčiausiai, jų “misionieriai” vaikščiojo po tris, du žmones, taip buvo saugiau ir labai patogu. Patogu psichinio žmonių apdirbimo plane. Pavyzdžiui, vienas iš jų prisirašydavo sau stebukladario vaidmenį, o lydintieji visa tai patvirtindavo kaip “tiesą”, išduodant save kaip “liudininkais”  kuriamų jo “stebuklų”. Netgi dar daugiau, jie tai prirašė Jėzui, atsieit jis liepė savo apaštalams vaikščioti po du tris žmones. Bet nieko panašaus nebuvo.  Atvirkščiai, Jėzus patarinėjo savo tikriesiems apaštalamas vaikščioti savarankiškai, kad jie ieškotų atvirų sielų, pasiruošusių priimti Jo Mokymą pagal meilės ir dvasinį norą. O štai į Povilo žmonių rolę įėjo pritraukti kuo daugiau žmonių, nepriklausomai nuo jų išsivystymo lygio. Tam ir vaikščiojo po du, tris žmones, kad realizuoti tą tikslą. O tokiems kaip Povilas ir Varnava lydintieji buvo tuo pačiu ir jėgos šaltinis. Morkus kaip tik ir buvo tokiu. Vėliau jis pakankamai ilgai vaikščiojo su Varnava ir su Petru, laikantis pagrindinių Gamalilo žmonių instrukcijų. Kad nuimti bet kokius įtarimus Petrui prieš “parapijiečius”, ypatingai “pagonis”, Morkus turėjo viešai vadinti jį ne kaip kitaip, o “Papas” – kas verčiant iš graikų - “tėvas”, tuo pabrėžiant būtent Petro dvasinį, kaip globėjo, vaidmenį.

Vėliau, taip pradėta vadinti dvasinius bendrijų vadovus. O jau II- III amžiuje rytų krikščionys “papomis” pavadino Aleksandrijos bažnyčios patriarchus, tos pačios krikščionių bažnyčios Egipte, prie kurios sukūrimo prisidėjo ir pats Morkus. O vakaruose po Petro ta titulą nešiojo Romos ir Karfagenos vyskupai. Ir jau viduramžiais tas titulas užsitvirtino Romos vyskupui. Be to, Petras buvo laikomas kaip “apaštalų kunigaikščiu”, vietinės vyskupijos įkūrėju. Nors visa tai buvo daroma priešingai Jėzaus žodžiams, kuris įspėjo: “Ir nieko nevadinkite šioje žemėje savo Tėvu, nes vienas pas mus Tėvas, Kuris danguje”

Na kad ir buvo tokie perlenkimai... bet juk “misionieriai” vis tik pažadindavo tikėjimą žmonėse?

Visiškai teisingai, bet kokį tikėjimą, besiremianti į baimę. Paimkime tokį paprastą pavyzdį. Daugelį savo stebuklų ir gydymų Jėzus vykdė paslaptyje tai yra nesireklamuojant, be to, stebuklus darydavo meilėje žmonės ir jų gerovei. O tie apsišaukėliai, afišuojantys savo judėjimą, savo stebuklams prirašo daugiau bauginimo aktus. Pavyzdžiui, kad ir Povilui – kada tas atsieit apakimo Vaidilą Elimą, tik už tai, kad šis pabandė atkalbėti prokonsulą Sergijų nuo Poviliško “tikėjimo”. Na ir žinoma, “liudininkais” tam reikalui buvo Varnava su Morkumi. Tas siužetas parašytas “Apaštalų darbuose” (13, 6-12), o aprašo visa tai, ne kas kitas, bet Luka – artimiausias Povilo pritarėjas.

Arba dar pavyzdys, kaip nuo smerkiančių Petro žodžių mirė žmona ir vyras, kurie atnešė jam ne visus pinigus už nuosavą parduotą turtą, o tas apkaltino juos melu ir slėpimu. Ir vėl tai aprašyta “Apaštalų darbuose”(5 skyrius, 1-11 eilės), dar pabrėžiant, kad “didžiulė baimė apėmė visus girdėjusius tuos žodžius”. Bet už tai, kaip gražiai tas pats Lukas išaukštino patį Petrą, pasakojant apie taip: jog tipo žmonės išnešdavo į gatvę savo ligotus giminaičius, kai pro šalį eidavo Petras, kad “bent jau Petro šešėlis ką nors paliestų, ką nors iš jų”, aš toliau jau tyliu. Visi tokie reikalai, kaip sakė Jėzus, buvo nuo “žmogiško” (Gyvuliško),nes ėjo nuo tokių žmonių kaip Kifa, norinčio išmokti stebuklų tam, kad turėti valdžią žmonėms, kad visi drebėtų prieš jį.

Ar jūs suprantate kame esmė? Jie pastatė savo religiją ant prieštaravimų, ant principo, kas leidžiama yra Jupiteriui tas neleidžiama jaučiui. Iš vienos pusės, jie moko žmones viską viskam atleisti ir čia pat parodo, kaip Petras užmušė žmones tik už tai, kad tie neatidavė jam visų savo pinigų, už jų pačių parduotą paskutinį turtą, kaip sakoma “iki paskutinio skatiko”. Jie moko žmones bijoti Dievo, tuo pačių iššaukiant pas žmones baimės jausmą, o pirmiausia baimės prieš juos, tuos “apaštalus”, kaip “tarpininkus” tarp Dievo, žmonių ir “turinčių valdžią”, net galinčių užmušti žmones, kad visi jų bijotų ir gerbtų.

Juk ne veltui jų gi ir buvo įvestas terminas “dievo vergas”, nors Jėzus visada sakydavo “visi jūs vaikai dievo”. Žmonės galvojo, jog už baimės Dievui stovi ir baimė bažnyčios tarnams, kuriems (skirtingai nuo parapijiečių) leidžiama daug kas. Bet argi to mokė Jėzus? Jis mokė nuoširdžiai mylėti Dievą. O švarioje Meilėje Dievui nėra ir negali būti baimės. Kadangi kas Meilėje, tas Dieve ir Dievas juose, nes Dievas ir yra pati Meilė. Juk Meilė nutrina visas šio gyvenimo baimes. Gyvenimas baigtinis, jis palaikai. Dievas amžinas. Tam kas su Dievu nėra ko bijoti žemiško. Jėzus mokė žmones būti seserimis ir broliais, mylėti artimus. Jis nutrindavo susiskirstymo ribas ir arimanišką hierarchiją tarp žmonių. Ir pažiūrėkite, į ką visa tai šiandiena perversta?

Jėzus mokė, kad žmogaus rūpestis pirmiausia turi būti savo sielai, dvasinių turtų ir gerų darbų kaupimui. Todėl, jei atsimenate ir patarė turtingam jaunuoliui išsilaisvinti nuo materialaus svorio, maksimaliai padėti žmonėms ir žengti su švaria sąžine keliu pas Dievą. O poviliški “apaštalai” priverčia žmones net parduoti savo turtą ir visus gautus pinigus už tai atnešti jiems. Bauginant žmones greitu atpildu, jei tie taip nepasielgs, ar bent skatiką nuo jų nuslėps.

Archontiški padėjėjai transformavo Didį Issa Mokymą į religiją, štai ir turime rezultatą su mase prieštaravimų. Jėzus pamokslavo savo Mokymą besiremiantį Meile Dievui, žmonėms, atsisakant kokios ten bebūtų valdžios, Tėvu skelbiant tik Dievą. Archontai gi paprasčiausiai dvasinį Jėzaus Mokymo pradą perorientavo į materialų, Jėzaus žodžius papildant savo komentarais ir tokiu būdu iškreipiant esmę. Jei per savo Mokymą Jėzus duodavo žmonėms tikrą laisvę, išlaisvinant juos nuo materialaus pasaulio iliuzijų, tai Archontai atvirkščiai, per Povilo mokymą darė iš žmonių paklusnius materijos vergus, sustiprinant tai baime.

Pažiūrėkite šiandiena į tuos pačius Petro pasekėjus, tą patį Vatikaną. Ta miniatiūrinė šalis yra viena iš turtingiausių pasaulio šalių ir tai tuo metu, kada milijonai žmonių miršta iš bado. Štai ir darykite išvadas patys, kam nuoširdžiai tarnauja Vatikanas.

Peržiūrų: 1910 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 361 2 3 4 »
1 Amigo   (30.06.2014 13:50)
Buvau skaitęs ištraukas iš biblijos,bet netikėjau teksto autentiškumu.
Štai dabar gavau atsakymą .

2 aha   (30.06.2014 16:24)
Jei Jėzus visada sakydavo “visi jūs vaikai dievo”, jis buvo trumparegis. Kaip galėjo tada Petras, Povilas ir kt. apaštalai, būdami Dievo vaikais šitaip sudarkyti Jo mokymą?

Jėzus niekada nesakė, kad VISI yra dievo vaikai.
Jis sakė: "Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo".
Ir dar: "Kas teisiai elgiasi, yra teisus, kas daro nuodėmę, tas iš velnio"
"Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai' (NT, Jono laiškai)

+1  
3 virgis   (30.06.2014 20:32)
"jis buvo trumparegis"
Jis nebuvo trumparegis, o tikriausia sakė tai ką žinojo ir dėl ko atėjo į šią Žemę. Tai yra, priminti žmonėms tiesą. Na o kuo žmonės tampa, tai čia jau kiekvieno pasirinkimas, gali tapti ir Hitleriu ir Buda.Kaip ir kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo tėvų, kas jie bebūtų gali tapti bet kuo. Jei Povilas (savlas) ir Petras (Simonas, Kifa) ir pasirinko sudarkymą, tai tik jų laisvas pasirinkimas. Blogis atsiranda tik nuo neteisingų žmonių pasirinkimų ir daugiau nieko. Žinoma jiems pasiūloma įvairios mintys, bet pasirinkimą daro tik pats žmogus už ką ir atsako.
Todėl darydamas sprendimą nesuklysk
ir Tau gyvenimas dar šansą dovanos...
"Jėzus niekada nesakė, kad VISI yra dievo vaikai"
Na o čia jau prieštaraujate pati sau, tik sakėte kad jis trumparegis taip sakydamas, o dabar štai tau, pasirodo jis jau nesakė išvis taip? Bet esmė ne tame. O tik jūsų pasirinkime ir stereotipuose, kurie suformuoti iš anksčiau. Taigi tai ne jūs taip manote, bet jums taip pateikta tų, kuriems naudinga jog taip galvotumėte. tame tarpe ir priveliant visokių "velnio vaikų" ir panašiai. Juk asmeniškai Jo juk negirdėjote? Todėl tvirtinti ką jis sakė, o ko ne, manau nėra prasmės, nes tai tik nuomonės iš pateiktų aprašymų.
Galima prirašyti ką nori, žmonės patikės,nes jie tingi gilintis, tingi dirbti su savimi. Jiems patogiau gauti viską paruošta ir sukramtytą. Tuo ir sėkmingai naudojasi valdžią turintieji...
Kas tas Jonas ir kas jo šeimininkai, taip pat sužinosite ne už ilgo, sekančiuose straipsniuose. Aš jums sakiau, jog ši tema netelpa į kelių straipsnių rėmus...
Todėl neleiskite emocijoms užvaldyti jūsų – tai leis adekvačiai įvertinti situacijas, informaciją ir atrasti teisingus sprendimus. Jei esate vis tik suirzę – susilaikykite nuo atsakymo. Pirmiausiai nusiraminkite ir tik po to tęskite bendravimą. Išmintingo žmogaus gyvenime nebūna nesėkmių – yra tik patirtis, ir kartais ji negatyvi. Jei šiandien pasidalinote su artimaisiais meile, gerumu, dėmesiu, rūpesčiu – reiškia, atlikote tai, kas yra svarbiausia kiekvieną dieną. Ir nesvarbu kas to moko, Evangelija ar Toltekai, svarbu kad tai žinome.

4 aha   (01.07.2014 00:10)
."Dvasingumas tada ir prasideda, kai atsibunda mūsų galia galvoti, spręsti protu ir meile valdyti žemę, kurią Dievas mums patikėjo".( Tėvas Stanislovas)

"... nors Jėzus visada sakydavo “visi jūs vaikai dievo” - šitai sakau ne aš, o rašoma šiame straipsnyje. Ir mano supratimu , rašoma netiesa. Jis negalėjo taip sakyti.

Taip pat manau, jog Jėzus buvo Dieviška asmenybė - jis žinojo savo misiją, žinojo savo likimą, žinojo, jog bus nukryžiuotas ir kad jį išduos vienas iš jo mokinių.Todėl netikiu, kad jis nesugebėjo pasirinkti tokių mokinių, kurie bus pajėgūs tęsti Jo pradėtą darbą.
Kad esame Dievo vaikai,o ne vergai - nuolat pasikartojanti evangelijų frazė. Neprisimenu, jog kuris nors apaštalas žmones Dievo vergais vadintų. Tačiau ši nuostata krikščionybės istorijoje irgi buvo, tas tiesa, bet manyčiau, jog ji atsirado vėlesniais laikais.

0  
5 virgis   (01.07.2014 05:52)
"spręsti protu ir meile valdyti žemę"
Visuomeniniai šablonai sukasi iš inercijos, palaikomi daugelio mūsų minčių ir veiksmų.
Išduotas buvo ne mokinkių, nes aplink jį buvo visokiu žmonių. Išmintis ir mokymasis besąlygiškai mylėti – tokia meilė yra rišanti ir harmonizuojanti terpė, visa ką sudvasinanti. Visas dorybes ir žmogiškąsias vertybes priskiriame dvasingumo sferai – visos jos veda į sutarimą, vienybę ir geranoriškumu grįstą bendradarbiavimą
Tiesiog būkite Meilėje, tada nereiks nieko nei valdyti, nei spręsti tik protu.
" Jis negalėjo taip sakyti."
O šito jūs negalite tvirtinti, nes negirdėjote ir nebuvote ten, o tik apeliuojate į tai, ką jums pateikė tie kas suformavo jums tokį stereotipą, kuri atkakliai siekiate išlaikyti ir apginti. Bet nei man nei aplinkiniams nereikalinga jūsų gynyba ir įrodinėjimai. Tai reikalinga tik jūsų išdidumui ir jūsų ego. Žinoma, tai jūsų kelias ir tiik jūsų , kuris gerbtinas, svarbiausia išlaikyti kryptį.
 Pasidalinkite tuo, kai dirbate su savimi, kaip bandote sutramdyti savo egoistinius norus, vietoje tų iškreiptų raštų gynimo O kol kas jūs dažnai net negirdite kas yra sakoma, pabandykit kaip tik nuraminti savo mintis ir protą, pabandykit atsipalaiduoti bent sekundei, pabandykit sutramdyti tą savo norą būti visada teisiu..
Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes. Klaida gali būti ne tik netikęs poelgis, bet ir nesugebėjimas atleisti.
Nuo visko šiame gyvenime galite pabėgti. Nuo savo priešų, savo draugų, savo mėgstamų ir nekenčiamų vietų, nuo savo darbo ir nuo savo hobio. Tik nuo vieno asmens negalite pabėgti – tai nuo savęs. Kad ir kur slėptumėtės, kad ir kokią klastą sugalvotumėte, – visur būsite tas žmogus, su kuriuo teks gyventi visada.Mes esame tuo, kuo patys save padarome. Mes stovime ten, kur patys atsistojame. Ne atvykimas, o pati kelionė yra tikslas

6 Amigo   (01.07.2014 09:24)
Kilo keistas klausimas:kas turi teisę dabar mus KRIKŠTYTI?
Ar iš vis vis jokio krikšto neturi būti?
Kaip turėtų būti pagal Jėzų?

7 aha   (01.07.2014 16:52)
"Jeigu Dievas mums davė protą tai, be abejo, nori, kad mes juo naudotumės. Ir jau geriau galvojant suklysti, apsirikti, negu visiškai negalvoti, gyventi inertiškai, be dvasios".(Tėvas Stanislovas)

Nesupratote manęs, bet dėkoju už komentarą. Aš kviečiu mąstyti, o jūs man siūlote besąlygišku tikėjimu priimti kiekvieną Sensėjaus žodį. Aš sakau, kad nėra evangelijose termino "Dievo vergas". Vadinasi, jį sugalvojo ne apaštalai. Jei šį terminą būtų sugalvoję apaštalai, jis evangelijose ir apaštalų darbuose ryškiai atsispindėtų.

Tvirtinu, jog "Jis negalėjo taip sakyti", nors ten nebuvau ir negirdėjau, nes Kristaus mokyme yra du pradai: Dievas ir šėtonas. Kad pastarasis irgi bandė kurti žmogų, atspindi ir mūsų tautos pasakos bei padavimai.

Visi mes tik žmonės, ir mūsų suvokimai riboti. Taigi, mano taip pat . Jūsų - irgi. Priimdami vienas kitą, mes praplečiame savo suvokimo ribas. Bet jeigu manote, jog aš siekiu tik patenkinti savo ego... Aš galiu ir patylėti. Tą moku.

8 spurgelis   (01.07.2014 19:21)
AHA, o ar labai svarbu kas ką galvoja apie jus? Jei kitas ir drįsta pareikšti savo nuomonę remiantis tuo vaizdu apie tave ar kitą asmenį, kurį mato iš savo "bokšto", tai nereiškia,kad būtinai turite tai labai priimti į dūšią,ar juo labiau įsiskaudinti pareiškus "galiu ir patylėti". Priešingai.Kaip pati ir sakėte "Priimdami vienas kitą, mes praplečiame savo suvokimo ribas." Labai malonu,kad dalinatės, o jūsų diskusija su Virgiu praplečia ir kitų skaitytojų mąstymo ir visokias kitas ribas,išjudina iš susikurtų šablonų, juk ne vien jūs keliate tokius klausimus savo viduje,ieškantys esame visi, tikriausiai dėl tos ieškojimo priežąsties visi čia ir būname šitoje svetainėje. Drįskite dažniau garsiai abejoti viskuo ką skaitote,kokią info randate,ne tokiu būdu labai prisidedate prie bendro visuomenės sąmonėjimo ir padedate ypač tiems,kurie yra tik tylūs skaitytojai ir nebylūs diskusijose.... Ačiū,kad esate wink

0  
9 virgis   (01.07.2014 22:11)
Griežtesnių teisėjų nei mūsų sąžinė, nėra, ir ji anksčiau ar vėliau (norime to ar ne) privers pažvelgti į nuveiktus darbus ir atsakyti už savo veiklos rezultatus.Prasmės ieškojimas, jos atradimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime. Šis ieškojimas unikalus tuo, kad prasmę gali atrasti tik pats žmogus, tik tada ji taps jam reikšminga ir motyvuojanti. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės, kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.

10 aha   (02.07.2014 12:11)
Taip, Virgi, su savo sąžine pyktis nevalia.
Tik pastebėjau, jog žmonių sąžinės yra labai skirtingos. Sąžinei tinka taiklus rusiškas posakis- "ponetije rastežimoje".
Vieno sąžinė priekaištauja dėl to, kad vabalėlį nekaltą sumindžiojo, o kito- tyli net ir žmogų užmušus.
Gal todėl taip dažnai žmonės vieni kitiems priekaištauja:"Sąžinės tu neturi"?
Todėl vieno žmogaus gyvenimo tikslas gali būti tik sąžinės pabudinimas, o kito - aiškus jos balso girdėjimas.
Bet vienaip, ar kitaip, visi turime ką veikti su savo sąžine.

1-10 11-20 21-30 31-35
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Birželis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0