Sensėjus iš Šambalos 16 - 6 Июля 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:13
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Liepa » 6 » Sensėjus iš Šambalos 16
18:33
Sensėjus iš Šambalos 16

Tai štai, kada Povilas išsikvietė Morkų į Romą, tas kaip tik buvo Efes mieste, kur tada katedrą užėmė Timofėjus, mėgstamiausias Povilo mokinys, su kuriuo tas keliavo pamokslaujant. Tada į sostinę su Morkumi atvyko ir Timofėjus. Romoje Morkų pritvirtina prie Petro ir pamoko jį, kaip būtent reikia jam rašyti Evangeliją nuo Petro. Taip, nesuklydau, anksčiau Evangelija nuo Morkaus vadinosi Evangelija nuo Petro. Tik žymiai vėliau, kai duotas rankraštis buvo perdarytas kitų žmonių, jį pervadino Evangelija nuo Morkaus. O Petras, kaip aš jau ir sakiau, buvo neraštingas. Ir iš kalbų mokėjo tik savo gimtą, aramiejišką. Todėl jam visą laiką reikėjo ieškoti “raštvedžių-vertėjų”, kai tasai pamokslavo kitose šalyse.

Žinoma, kad už Petro raštus yra išduodama tai, kas buvo parašyta ne jo, o Morkaus ir kur pagrindiniu patarėju visada buvo Povilas. Taip kad knygos, kurios priskiriamos Petrui, parašytos tikrai ne jo.

O pagal to paties Povilo nurodymą (60-jų pradžioje) kitas artimas Povilo mokinys, Morfėjus – Antiohijoje pradeda rašyti kitą Evangeliją. Ir iš esmės, ta Evangelija buvo skirta platinti tarp judėjų-krikščionių, žinoma ir rašoma jų gimta kalba. Todėl Morfėjui buvo liepta parašyti ją judėjiškoje dvasioje, kaip ir priklauso, pririšant Jėzų prie judėjiškų šaknų, su daugybe citatų iš Testamento, kad įrodyti, jok būtent Jėzus ten yra minimas kaip ateisiantis ir laukiamas judėjų Mesijus.

Pagal mane Morfėjaus vardas liktais buvo Levijus?

Taip. Pagal bažnytines legendas atsieit Jėzus pasikvietė Levijų į apaštalus, kai tas dar buvo duoklių rinkėjas. Nors iš tikro, Jėzus jo niekada nesikvietė. Nors Levijus iš tikro kažkada buvo pradžioje duoklių rinkėjas.

Tais pačiais metais Povilas liepia ir artimiausiam savo pasekėjui Lukui rašyti savo Evangeliją – “Šventų apaštalų veikla”, kurioje aprašoma pirmieji krikščioniškų bendrijų susidarymo metai, Petro veikla ir misionieriškos Povilo kelionės. Pagal profesiją, Lukas buvo gydovas. Toks žmogus kaip Lukas, su savo profesija, buvo paprasčiausiai būtinas krikščioniškoms bendruomenėms. Juk jis pagal galimybes suteikdavo ir realią medicininę pagalbą savo bendrams, kuo dar papildomai pritraukdavo žmonių į krikščioniškas bendrijas. Bendrai tai, Povilas savo Mokymo aprašymui pritraukė daugelį žymių ir nelabai žymių žmonių, bet visų jų rašymo šaltinis buvo vienas ir tas pats – Povilo mokymas.

Tai yra, išsireiškiant politikos kalba, visa tai buvo rašoma skirtingam elektoratui. Bet visada pagrindu buvo Povilo mokymas, besiremiantis vergišku susitaikymu, vietoje tikrojo Jėzaus Mokymo apie tikrąją dvasinę laisvę. Tai kas dabar yra likę Biblijoje, “Naujame Testamente”, nuo tikro Jėzaus mokymo – tik apgailėtinos liekanos pasiekusios mūsų dienas, po intensyvios Povilo redakcijos, visokio plauko kitų valytojų valymo, Didžiojo Pontifiko Konstantino ir ištisos popiežių “plejados”, įnešusių savo individualius pataisymus. Ir tai, reikia atiduoti pagarbą Jėzaus didybei, ant kiek Jis, žinantis žmogišką prigimtį, talentingai dviprasmiškai išdėstė visą Mokymą, kad net po jo esmės tūkstantmečių Archontų iškraipymų, vis tiek išliko tai, kas iki šiol jaudina žmonių sielas. Juk tikrieji Jėzaus žodžiai atveria dvasinę žmonių esmę. Ir būtent To žmogaus dėka, veikiant pagal Sielos poreikius, žmogus atveria sau Dievą, stojasi į tą kelią ir eina pas Jį. Tarp daugelio Povilo ir jo pasekėjų išbarstytų pelų, vis tiek išliko ir jaučiami grūdai Tiesos, kurie iki šiol užkliudo žmogiškas Sielas ir pabudina jas dvasinei paieškai.

Jei pažvelgsite į Naują Testamentą, kokios įtrauktos į jį knygos, (aš jau nekalbu apie Testamentą), patys suprasite, kokių tikslų buvo siekiama ir kas už viso to stovi. Iš 27 “Naujojo Testamento” knygų, didžiąją jų dali sudaro būtent pačio Povilo laiškai. Visos likusios knygos – jo žmonių knygos. Nuo “Apaštalų veiklos” iki laiškų Filimonui, faktiškai būtent Povilas yra pagrindiniu veikiančiu asmeniu.

Tai štai, apart Povilo, Jakovo laiškų...To paties Jakovo, kuris atsieit “Jėzaus brolis”. Tas pats Jakovas, dirbantis Gamalilui ir vadovavęs Jeruzalės krikščionių bendrijai. Tai štai, apart Jakovo laiškų, Morfėjaus, Marko ir Luko Evangelijų, o taip pat “Apaštalų veiklos” knygos nuo Luko, dar yra laiškai nuo Judo, Evangelija nuo Jono...

Jono, to paties mylimiausio Jėzaus mokinio?

Jei kas ir buvo mylimas mokinys pas Jėzų, tai Marija Magdalinietė. O tas Jonas viso labo buvo žvejo iš Galilėjos, Zavedijaus ir motinos Salomijos mylimiausias sūnus. Salomijos – to paties Josifo, pas kurį vergavo Jėzaus motina Marija, dukters.

Vadinasi Salomija yra Jakovo ir Judo sesuo, O Jonas jos sūnus? Gaunasi čia viena ir ta pati šeimynėlė?

Taip, Jonas paprasčiausiai buvo vienas iš tos Josifo šeimynėlės artimiausių giminaičių, kurie visaip tyčiojosi iš Marijos, panaudojant ją kaip vergę, po to pylė purvais ir patį Jėzų kaip įmanydama, o vėliau ant Jo šlovės užsidirbinėjo pinigus.

Na o kaip tada su to Jono matymais, apie antikristo atėjimą?

Na pirmiausia, Jonas daugiausia rašė alegorijomis, kaip jį ir mokė Filono Aleksandriečio mokykloje. O šitas vaisius buvo nukritęs nuo to paties Archontų medžio. Tai buvo vienas iš geriausių Gamalilo draugų, kilęs iš turtingiausios žydiškos šventikų šeimos. Biblijos traktavimo, alegoriniais metodais, graikų mitologijos pagalba, sudarytojas, taip pat buvo filosofu, teologu.

Jonas rašė alegorijomis, be to, kas yra nemažai svarbu, bazavosi visada ne savo asmeniniais “praregėjimais”, kurių pas jį niekada ir nebuvo, o kai kuriais Jėzaus pranašavimais ir iš esmės, praeities įvykiais. Juk istorija tai kartojasi. Jonas tik aprašė praeities mitologiją. Po to, tas užrašas buvo pastoviai papildomas kitų žmonių, Archontų planų ateičiai fone.

Daugelis žmonių nemėgsta įsigilinti į istoriją, jiems tai nuobodus mokslas. Bet istoriją reikia žinoti, kadangi praeities istorija – tai pamoka ateičiai. Ir dar, reikia žinoti bent jau tam, kad teisingai elgtis dabar, kad nedaryti klaidų ir nevaikščioti su rožiniais akiniais ir naiviu žvilgsniu į šį pasaulį.

Tai ką, gaunasi kad antikristo atėjimas jau irgi buvo praeityje?

Žinoma. Jie jau atstatinėti istorinį teisingumą, kalbant apie siužetą su antikristu, tai čia slepiasi dar viena paslaptis, kuri iki šiol nutylima tų, kas valdo krikščionių religiją.

Pagal šiuolaikinius įsivaizdavimus, kurie daugiausia remiasi Jono Dievo žodžio “Atvirumais”, antikristas – Kristaus priešininkas, jo suklastotas dvynys. Ir žmonės jau daugelį metų ginčijasi, kas gi jis toks, tas antikristas, bando atverti tą asmenybę su tų užsiminimų,  kuriuos davė Jonas, pagalba. Ypatingai ciniškas tikinčiųjų bauginimas antikristo atėjimu, kultivuojamas ir naudojamas bažnyčios savo tikslams, epidemijų, karų, stichinių nelaimių metu. Kaip taisyklė, antikristais dvasininkija skelbdavo sau neparankius  valstybių vadovus arba tuos, ką jie norėdavo sukompromituoti prieš “parapiją”. Na štai, sakysime toks paprastas pavyzdys, net juokingas: kada XIII amžiuje Vokietijos imperatoriai vedė kovą dėl valdžios su Romos popiežiais, tai vienos ir kitos pusės šalininkai vadino vieni kitus ne kaip nors kitaip, o būtent antikristais. Kaip ir popiežių Inokentijų IV, taip ir imperatorių Filipą II Štauferį.

Ką tik nevadino tuo antikristu: ir romėnų imperatorių Neroną, ir Napoleoną ir net Rusijos carui Petrui I buvo kabinamas tas pavadinimas, vien tik už tai, kad tas vedė savo reformas. Ir iki šiol baimėje žmonės vis laukia Antikristo atėjimo, o kai kurie “pastoriai” savo politiniams ir klastingiems tikslams, tokia žmogiška baime sėkmingai naudojasi. Nors iš tikro, viskas buvo žymai paprasčiau.

Ta istorija prasidėjo tuo pačiu politinio perversmo paruošimo metu, kurį organizavo “laisvieji mūrininkai”, pagal Archontų planą, 60 metų pradžioje. Kaip jau sakiau, tokiame renginyje buvo aktyvuotos iš karto kelios programos, apimančios savyje eilę politinių manipuliacijų. Gamalilo žmonės, taip pat dalyvaujantys vienoje iš tų programų, nusprendė pasinaudoti situacija ir savo naujai religijai pasidaryti Didijį Pontifiką. Tuo labiau, kad “parapijos” skaičius buvo pakankamas, jog pretenduoti Romoje į atitinkamą politinę jėgą. Į Didžiojo Pontifiko pareigas buvo nuspręsta pasodinti Petrą.

O kodėl Petrą, o ne Povilą? Juk jis kaip ir protingesnis?

Aš jau jums pasakojau, tai buvo viešos pareigos. O tokie protingi žmonės, kaip Povilas, slaptoje “laisvųjų mūrininkų” politikoje, kaip taisyklė, neviešai valdė tokiais žmonėmis kaip Petras, trumpiau tariant, būtent faktinė valdžia visada likdavo šešėlyje. Toks yra vienas iš Archontų valdymo principų.

Kada Povilas jau daug maž paruošė ideologinę dirvą ir žymiai padidino naujos religijos elektoratą, jis 63 metų pradžioje į Romą išsikviečia Petrą, kurį pasekoje stato Romos krikščionių bendrijos vyskupu. Be to, Romoje Petras buvo toli gražu ne pirmas vyskupas, kaip po to pripaišys jo įvaizdžiui, kad pabrėžti jo figūros reikšmingumą. Iki jo ten jau gerai buvo padirbėję kiti Gamalilo žmonės.

Na o Petrui tokios pareigos žinoma buvo aiškus “paaukštinimas”. O kada jis sužinojo, jog jį dar norima pastatyti pagrindiniu Didžiuoju Pontifiku, suteikti titulą, kurį tais laikais turėjo tik imperatoriai, jam kaip sakoma, iš vis “stogas nuvažiavo”. Petras savo pamoksluose prieš parapijiečius, taip pat ir padėjėjų pagalba, pradeda kelti save į dieviško rango aukštumas, atvirai išduoda save už Jėzaus reikalų perėmėją, kopijuojant Jo “išgydymo” darbus. Tačiau Petras, su savo ambicijomis, buvo tik dalelė, mažas kombinacijos fragmentas, Archontų sugalvotoje politinėje mozaikoje.

Tuo pačiu metu, kada Petras bandė įsijausti į savo naują “Jėzaus” vaidmenį ir padidinti savo pasekėjų skaičių, “laisvieji mūrininkai” aktyviai realizavo viena iš  savo politinio perversmo programų. O būtent, nušalinant nuo valdžios Romos imperatorių Neroną, nors savo laiku jie gi patys ir pastatė jį tame soste.

Aš trumpai papasakosiu apie jį, kad jo pavyzdžiu jūs suprastumėte, kaip veikia Archontai, politinėje šachmatų lentoje, žaidžiant eilines savo partijas.

Neronas, arba kaip jį vaikystėje vadino Lucijus, buvo senatoriaus Gnėjaus Dominicijaus Agenobarbo ir Agripinos Jaunesniosios, kurios brolis buvo Gajus Kaligula – Romos imperatorius, sūnumi. Žinoma, nuo savo tokių tėvų galima sakyti paveldėjo pašėlusį ir nuodėmingą palikimą, pilną egoizmo. Kai  jis dar buvo kūdikis, mirė tėvas. O motina, tiesomis ir netiesomis veržiantis į valdžią, ištekėjo už savo giminaičio Klaudijaus, privertė jį įsūnyti Lucijų, nors tas tam laikui jau turėjo nuosavą sūnų, iš kitos santuokos, kuris ne daug buvo jaunesnis už Lucijų – Britaniką. Tačiau motina taip darė tik tam, kad būtent jos vaikas taptų sosto paveldėtoju. Vėliau, Agripina nunuodija savo vyrą Klaudijų ir įtakingų žmonių senate dėka, taip pat palaikoma privilegijuotos kariuomenės dalies, 16 metų Neroną pasodina į Romos imperatoriaus sostą. Pradžioje, viskas ėjosi kaip per sviestą. Berniukas oficialiai buvo laikomas imperatoriumi, esant motinos įtakoje, o taip pat, prie jo priskirtų autoritetingų pretoriečių Buro ir Senekos Lucijaus (jaunesniojo) – žinomo filosofo, politiko, priklausančio aukščiausiam senatorių sluoksniui. Būtent paskutinysis ir tapo Nerono auklėtoju, kai jam sukako tik 11 metų. Tai štai, visi tie vieši žmonės – Buras, Seneka ir Agripina – faktiškai, manipuliuojant imperatoriumi, valdė valstybę, vykdant atitinkamos senato dalies valią – Archontų žmonių valią.

Praktiškai, senato dauguma buvo patenkinti savo statytiniu. Ir kaip jiems nebūti patenkintiems, jai jau pirmais savo valdymo metais Neronas įteisino ir paskyrė senatoriams kasmetines pašalpas, kaip “neturtingiems” valstybės tarnautojams. Už tai, jam tuojau pat buvo suteiktas papildomas titulas: “Didysis Pontifikas” (Pontifex Maximus) ir Tėvynės Tėvas (Pater Patriae).

Viskas būtų kaip ir nieko, tačiau genai vis tik davė apie save žinoti. Neronas brendo ir vis daugiau jausdavo valdžios skonį. Pradžioje, valdžią turintieji jo globėjai dar kentėjo tas išdaigas ir temperamentą. Bet po vieno iš jų, tai yra Būro mirties, Neronas faktiškai išėjo iš priežiūros ir jų kontrolės. Štai tada ir iškilo klausimas apie jo nušalinimą nuo imperatoriaus sosto. O ryšium su įvykiais, kuriuos ruošė Archontai 66 metams, galima sakyti, kad Neronas iš anksto buvo pasmerktas ir taip sakant jau “užsakytas”.

Pats Neronas tam laikui pakankamai subrendo ir neblogai gaudėsi valstybiniuose žaidimuose bei intrigose, todėl imasi atsakomųjų veiksmų, tokiems neviešiems “laisvųjų mūrininkų” sprendimams. Pradžioje atsikrato nuo visų tų, kas gali pretenduoti į jo vietą, nesigailint nei savo motinos, nei žmonos, nei globėjo Senekos. O kad susilpninti senato valdžią, jis organizuoja kai kurių turtingų senatorių turtų konfiskaciją. Tie žinoma nelieka skoloje ir padaro jo gyvenimą “dar linksmesnį”, protingai kompromituojant jį liaudies akyse ir tuo pat metu dar uždirbant ant viso šito nemažus pinigus. Vien ko verta jų sukurta provokacija su grandioziniu gaisru Romoje.

Mūsų eros 64 metais, kaip tik nesant Romoje imperatoriui, “netikėtai” sostinėje įsiliepsnoja grandiozinis gaisras, kuris tęsėsi devynias dienas. To pasekoje, žūsta daug Romos gyventojų ir ugnis sunaikiną didžiąją miesto pastatų dalį. Atkreipiu jūsų dėmesį į tą faktą, kad būtent to gaisro metu buvo sunaikinti Romos archyvai, tame tarpe ir tie, kuriuose buvo Pontijaus Pilato ataskaitos, apie savo darbą prokuratoriaus Judėjoje pareigose.

Tai štai, buvo paleistas gandas, jog Roma buvo padegta Nerono įsakymu, kuris atsieit norėjo atstatyti miestą iš naujo. O pats Neronas tuo metu, atsieit stebėjo gaisrą iš savo bokšto ir iš malonumo dainavo. Net tas pats Tacitas, apie kurį dar papasakosiu vėliau, rašė, jog gaisro metu po miestą bėgiojo neaiškūs žmonės ir vietoje gaisro gesinimo, mėtė degančius fakelus, šaukiant, jog tai daro pagal įsakymą.

O pats gi Neronas iš tikro, sužinojęs apie gaisrą, tuojau pat grįžo į Romą, ir nedelsiant liepė suteikti pagalbą nukentėjusiems nuo gaisro. Tam, kad aprūpinti žmones laikina pastoge, jis net leido atverti imperatoriškus Marso laukus, sodus ir pastatus. Skubos tvarka iš kitų miestų buvo atsiusti produktai į Romą, kurių kainos buvo pažemintos iki minimumo.

Bet nežiūrint į visas tas besiimtas priemones, liaudyje vis tiek įkyriai plito gandas, apie būtent Nerono kaltę dėl gaisro. O pats gi Neronas gaisro kaltininkais paskelbė judėjus, kartu su jų kontroliuojamais sektantais-krikščionimis. Neronas įsakė surasti kaltininkus ir nubausti. Tačiau, kažkodėl tai vietoje Petro ir Povilo žmonių gaudymo, kurie kaip tik ir aktyviai panaudojo savo “elektoratą” (iš esmės sudaryto iš vergų, ir laisvų elgetų) nešvariuose politiniuose žaidimuose ir Archontų intrigose, Romoje, prisidengiant tuo Nerono įsakymu, prasidėjo plataus masto tikrųjų Jėzaus Mokymo pasekėjų gujimas ir naikinimas, tai yra, visiškai nekaltų žmonių. Be to, organizuojamas ne tik kad gujimas, bet ir totalus, žiaurus jų naikinimas. Ir vėlgi, tie kurie vykdė tą “įsakymą”, žudant nekaltus žmones, visur pabrėždavo vardą to, kas atidavė tokią nuorodą – Neroną. Tai ir suprantama. Juk kuo arčiau buvo Archontų lemiamos partijos terminai, tuo daugiau Neronas turėjo prarasti valdžios vadeles, tuo daugiau žmonių nuteikiama prieš jį. Ir netgi tie, kurie visada buvo šalia jo, artėjančių įvykių šviesoje nusprendė pereiti į jo oponentų pusę. Taip kad Neroną ir su gaisru, ir su po to sekusiomis represijomis labai gražiai, taip sakant “pakišo”. Ir dar po visų tokių įvykių, graudžią “kankinių” šlovę įsigudrino primesti savo “laisvųjų mūrininkų” kontroliuojamoms bendrijoms, kurias valdė Petras ir Povilas. Kaip sakoma, istoriją sau prasiuvo baltais siūlais.

Nors jei pažvelgti į tuos, kas rašė tą taip vadinamą “istoriją”, viskas stojasi į savo vietas. Pavyzdžiui, tas pats garsusis Tacitas, arba Josifas Flavijus, į kuriuos šiandiena nurodo kaip į istorijos autoritetus. O kas jie buvo iš tikro? Senatorių pauodegiais, kurie žinoma rašė “nešališkai” tai, kas buvo naudinga jų globėjams – įtakingiems senatoriams, nuo kurių jie buvo pilnai priklausomi. Tai apie kokią tiesą jų raštuose šiandiena galima kalbėti?

Josifas Flavijus, kuris laikomas judėjiškas-romėniškas istorikas, gimė mūsų eros 37 metais aristokratų šeimoje, priklausančiai pirmapradžių šventikų žymiai giminei. Gavo gerą išsilavinimą. Buvo tiesiogiai susijęs su Gamalilo grupe ir žmonių nuo Archontų veikla. Skirtingu metu vykdė ir Jeruzalės šventyklos šventiko pareigas, priklausė įvairioms sektoms, vykdė advokato funkcijas Romoje, ginant žymius žydus. Ir istoriku jis tapo ne atsitiktinai. Karo tarp judėjų ir romėnų metu, kuris tęsėsi nuo 66 iki 73 metų, jis buvo pastatytas karinių vadovu judėjų pusėje. O kada karo pagalba Archontai išsprendė visas savo problemas politikoje ir pradėjo išstatinėti naujus savo pėstininkus, politikos šachmatų lentoje, tada ir Josifui atsirado savo “langelis”. O vėliau istorijoje parašys, kad Josifas, matantis jog judėjai pralaimi, pasidavė į nelaisvę ir jį paskiria istoriografu Flavijų dinastijos dvare.

Juk tai jau pakvipo kaip ir išdavyste?

Paprastiems žmonėms gal ir pakvipo, bet tik ne Archontams. Jiems gi bet kuriame kare nėra skirtumo kas laimės, kas pralaimės ir kiek prie to žus žmonių. Jiems svarbiausia tik savo problemų išsprendimas ir sekančios partijos sugalvotų ėjimų realizavimas.

Tai štai, Josifas Flavijus, kaip dvaro istoriografas, rašė tik tai, ką jam sakė jo įtakingi globėjai. Po to nesėkmingo judėjų karo, tiesa, sukurstyto tos pačios judėjų elito viršūnėlės, dėl savo įtakos išplėtimo, kuris pas romėnus tyrėjo pažadinti užuojautą nukentėjusiems judėjams, tuo pačiu pakeliant judaizmo prestižą. Dabar Josifo knygos vertinamos kaip labai vertingas “krikščionybės” atsiradimo istorijos šaltinis. Bet kas stovi už viso šito “vertingo šaltinio”? Archontai.

Arba kad ir kitas istorikas-“autoritetas” – Publijus Kornelijus Tacitas, kuris laikomas šiandiena “Senovė pasaulio įžymiu istoriku”. Bet jis taip pat dirbo imperatoriškai Flavijaus dinastijai. “Į žmones” jis prasimušė ir pasiekė aukštų valstybinių pareigų (o taip pat, tapo Žynių kolegijos nariu) tik tada, kai vedė žymaus karvedžio ir senatoriaus Agrikolos dukterį. Kaip jūs galvojate, kieno interesus jis gynė? Ir kas buvo suinteresuotas po tiek laiko išpopuliarinti iki pasaulinės šlovės jo kūrinius “Istorijos” ir “Analai”?

Dabartiniai istorikai semiasi informaciją apie gaisrą Romoje būtent iš jo knygų, apie taip vadinamą Nerono “žiaurų nusikaltimą”. Ir svarbiausia, tie du kūriniai pasiekė mus ne pilnai, o tik tai, kas būtina kad auditorija priimtų visa tai tik “tikėjimu”. Nei mažiau, nei daugiau.

Yra ir dar vienas įdomus momentas, susiję su tais įvykiais. Po judėjiško karo, Javno mieste buvo sukurta taip vadinama judėjų karo pabėgėlių gyvenvietė, kuri greitai pavirto judaizmo centru ir akademija. Jau 80 metų pradžioje, javnaniškam sinedrionui vadovauja rabinas Gamlielius II, kuris kilęs iš Gilelio giminės, to pačio turtingo judėjaus, amžiaus pradžioje atvykusio iš Babilono į Jeruzalę. Gamlielių II romėnų valdžia oficialiai patvirtina judėjų bendruomenės viršininku ir leidžia jam nešioti patriarcho titulą iki gyvenimo pabaigos, su visomis privilegijomis. Toks parodomas atvejis, kada karas lieka karu, o savo žmones Archontai išstato – pagal grafiką.

Taigi, grįžkime prie Nerono. Tuo laiku, prie bendro triukšmo buvo sunaikinta labai daug Jėzaus Mokymo pasekėjų. O Povilas tą faktą išnaudojo savo naudai, kaip argumentą savo “parapijos” bauginimui, dar didesniam pavergimui. Neronas buvo apjuodintas gėdingais gandais – apkaltintas Romos padegimu ir negailestingu Perto krikščionių “naikinimu”. O tikrieji kaltininkai, tie, kas iš tikro prasuko visus tuos reikalus – ant viso šito dar ir užsidirbo krūvą pinigų.

Reikalas tame, kad iki gaisro senovės Roma buvo daugiausiai  užstatyta mediniais nuobodžiais, aukštais ir netvarkingai išdėstytais pastatais, kuriuose, iš esmės, buvo nuomuojamos patalpos laikinam gyvenimui. O po gaisro, Roma buvo atstatoma iš ugniai atsparaus akmens, su išplanuotais kvartalais, plačiomis gatvėmis, su ribotu pastatų aukščiu. Štai ir atspėkite, kas buvo suinteresuotas tokiu Romos “valymu” ir kas po to tapo prabangių statinių šeimininkais?

Kadangi gaisru pilnai sukompromituoti Nerono nesigavo, tam kad nušalinti jį nuo valdžios, 65 metais prieš jį suorganizuojamas maištas, kurį senatoriški “rašeivos” pavadino “senatorių sluoksnio protesto išreiškimas, prieš imperijos “elinistinį” valdymą”. O iš tikro, viskas kaip visada – eilinis pinigų ir valdžios dalinimasis. Į tą sąmokslą buvo įtraukti daugelis senatorių, raitelių, karių (tai mėgstamas Archontų metodas, kurį dažnai naudoja “laisvieji mūrininkai”, tai yra, į savo provokacijas įtraukt kaip galima daugiau žmonių tam, jog lengviau būtų sumėtyti pėdas tikriesiems kaltininkams). Bet sąmokslas buvo atskleistas ir daugelis susimokėjo savo gyvybe, už dalyvavimą jame. Neronas bauginantis Archontų valdžios ir įtakos augimo, nubaudė visus, ant kurių krito bent mažiausias įtarimas.

Tiesiog lygiai taip pat kaip Stalinas?

Istorija kartojasi. Kodėl taip elgiasi Stalinas ir į jį panašūs žmonės?  Viskas paprasta. Reikalas tame, kada žmogus su panašiomis ambicijomis stojasi į valdžią ir pradeda suprasti, kad juos tik išnaudoja kaip viešus “pėstininkus”, o reali valdžia priklauso “patarėjams” , nuo Archontų, kurie apsupa “pėstininką” iš visų pusių, štai tada ir prasideda politinės represijos. Nes politinės represijos – tai tik desperatiški “viešo pėstininko” bandymai išeiti iš kontrolės ir žmonių nuo Archontų valdžios. Be to, tada nesvarbu kiek to pasekoje žus žmonių, nes tam vadovauja to žmogaus gyvuliška baimė tik už savo nuosavą kailį. Todėl analoginių atveju pilna žmonijos istorija.

Senatoriai, po nepasisekusio sąmokslo, Nerono nušalinimo klausimu užsiėmė labiau apgalvotai. Žinodami Nerono silpnybę dainavimui, peraugančią į aistrą, jie nusprendžia pasinaudoti tuo ir laikinai nušalinti jį nuo valdžios, suorganizuojant jo “savanorišką ilgalaikę” išvyką toliau už Romos ribų. O jo nebuvimo metu, paruošti tikrą politinį perversmą. Šito plano realizacijai, 66 metais pas Neroną atvyksta ištisa delegacijas nuo graikiškų miestų, kurie nusprendė pasiusti jam garbingus kifaredų vainikus.

Tai nuo graikiško žodžio “Kifara”, “kitara” (kithara). Taip vadino senovės graikų styginį  muzikos instrumentą ir atitinkamai, dainininką dainuojantį akomponuojant tam instrumentui – kifaredu.

Ta delegacija, kaip jai ir priklauso, visaip gyrė Neroną, o vienoje vakarienėje priprašė Neroną padainuoti, dosniai apdovanojant jį savo ovacijomis. Nors Neronas nei talento, nei balso tikrai neturėjo. Bendrai tai, jie sužavėjo jį savo garsiais liaupsinimais, tai yra, atliko tai, kas jiems ir priklausė atlikti. To rezultate, Neronas meta visus savo politinius darbus ir išvyksta kartu su ta delegaciją į Graikiją, kur jį vežioja po įvairius miestus, kad dalyvauti specialiai surengtuose ten kifaredų konkursuose ir žinoma, visuose nugalėtoju tapdavo Neronas. Na o po to, jo garbei buvo keliamos daugiadienės puotos.

Kol Neronas ten lėbavo, patenkinant savo ego, senatoriai gerai pasiruošė jo sutikimui. Ir kada jis atvyko į Romą iš Graikijos 68 metais, su krūva “laimėtojo” vainikų, daugelyje imperijos provincijų jau buvo įsiliepsnojęs maištas, O Judėjoje 66 metais, iš vis peraugęs į karą. Valdžią jau pilnai kontroliavo senatas, kuris ir skelbia Neroną visuomenės priešu, nuteisiant jį gėdingai mirčiai, ko pasekoje Neronas baigia savo gyvenimą savižudybe.

Visa tai pasakoju smulkiai tam, kad jūs įsivaizduotumėte ir suprastumėte, kaip veikia Archontai ir “laisvieji mūrininkai”. Manipuliacija su Neronu – tai tik vienas klasikinis pavyzdys lošiamose kombinacijose, kurias jie periodiškai taiko skirtingais laikais.

Tai štai, 66 metais politines aistras Archontai įkaitino iki ribos. Tokiame būsimų įvykių virimo bendrame katile, Gamalilo žmonės ir organizacijos irgi turėjo atitinkamą vaidmenį, paruošiant savo “elektoratą” ryžtingiems veiksmams ginant ir pateisinant tuos, į ką nurodys jų “pastoriai”. Todėl Povilo žmonės ryžtingai ruošė savo pasekėjus artėjantiems įvykiams, bauginant juos Šėtonu, atėjusiu Nerono išvaizdoje. Tuo pačiu, savo propagandoje jie stengėsi pateikti Petrą vos ne kaip antrojo Mesijaus kokybėje, aktyviai platinant gandus apie jo “stebuklus”, gydoviškumą, atsieit jo atliekamą. Ši propaganda kaip tik nesant Romoje Neronui, pasiekia tokią kuliminaciją, kad Petras, prieš savo “parapiją” viešai pažada, jog dabar jis pakylės į dangų pas Dievą ir trečioje dienoje grįš kūne, kad visiems atsieit paskelbti “Jo Valią”. Tiems laikams geresnio reklaminio piaro ir nesugalvosi.

Tačiau po to, kai “parapijai” buvo paskelbta apie Petro pakylėjimą, įvyko nenumatytas organizatoriams įvykis. Pagal sumanymą, Petras turėjo slapta palikti Romą ir taip pat slapta ten grįžti po trijų dienų “kūne”, kad išreikšti “valią išgirstą iš aukščiau”. Bet paliekant Romą, jis netikėtai susitinka su grupe savo “parapijiečių” tarp kurių buvo žmogus gerai pažinojęs jį iš veido. Štai jis ir atpažino Petrą, pirmasis atskleidė jo apgaulę, pasakant frazę: “Kur eini žmogaus?”, pavadinus Pertą būtent žmogumi, pažeminant tą jo dirbtinai susikurtą “dieviškumo” imidžą.

Tačiau vėliau, tos istorijos pagrindu, Povilo mokyklos pasekėjai sukūrė ištisą siužetą, apie samarietišką vaidilą Simoną, esantį atsieit Petro antagonizmu, su kuriuo tas atsieit ilgai kovojo ir nugalėjo. Įdomiausia, jog Simonui-vaidilai suteikė visas negatyvias Petro kokybes, jo apsišaukėliškumą, apgaulę su prisikėlimo bandymu, ką iš tikro pats Petras ir tvėrė Romoje. Prie to vaidmens prirašė ir tai, kaip Simonas atsieit pradžioje norėjo iš Petro pirkti apaštališką pagarbą, na o tas atsakė. Faktiškai tai pačio Petro biografijos fragmentų interpretacija, kada tas bandė nusipirkti apaštališką pagarbą iš Marijos Magdalinietės. Pasižymėkite, būtent šioje legendoje – pirmą kart aprašytoje “Petro veiklos” apokrife, iš kurio ir gimė žymiai vėlesni  Petro “kankinio” apokrifai, būtent ir šiandiena “pastoriai” aktyviai naudoja terminą “simonija”, iš esmės, nurašant visas Petro nuodėmes Simonui-vaidilai. Dar daugiau, pasakojant kaip Petras po vaidilos nužudymo, atsieit nukentėjo nuo Nerono pykčio. Pagal jų legendą, Petras bandė atsieit naktį pasislėpti nuo Nerono pykčio, o išeinant iš Romos sutinka patį Kristų, pas kurį klausia: “Kur eini Viešpatie?”. Ir išgirsta atsakymą: “Į Romą, kad vėl būti nukryžiuotam”. Petras atsieit suvokęs jo žodžius ir savo likimą, grįžta atgal, kur sučiumpamas ir nuteistas nukryžiavimu. Be to, pagal tą legendą, prašo, kad jį nukryžiuotų žemyn galva, jog atsieit jis nenori įžeisti Jėzaus net savo panašia mirtimi. Ir jau esant nukryžiuotas, skaito ištisą lekciją, apie atversto kryžiaus paslaptis, atsieit, kad tai yra Adomo simbolis, kuris savo nuodėmingu nuopoliu iškreipė visą dieviškumą, o tiesiai stovintis kryžius – tai atsieit Kristaus simbolis. Bet visi tie prierašai buvo padaryti žymiai vėliau, kada krikščionybė tapo masine valstybine religija ir kryžius buvo garbinamas kaip tos naujos religijos simbolis.

O iš tikro, Petrą (po jo melagingo pakylėjimo), kaip aš jaus sakiau, sučiupo ir išsiaiškino jo apgaulę patys jo parapijiečiai. Ir būtent už melą ir apgaulę jie pavadino Petrą – Antikristu. Atsitempė jį į Romą ir kad matytų visa liaudis jo apgaulę, tą pačią naktį nukryžiavo žemyn galva, ant apversto kryžiaus, priešingai nei Jėzų, šalia Nerono cirko ir pastato, kuris tuo metu buvo vienas iš “laisvųjų mūrininkų” veislyno pastatų.

Ko pasekoje, vėliau kai kuriose sektose, propaguojančiose tikėjimą satanizmu ir atsirado apversto kryžiaus simbolis, kaip Jėzaus antipodo. O Petrą nukryžiavo toje pačioje vietoje, kur šiandiena Romoje, tiksliau Vatikane, yra jo vardo aikštė.

Ten kur obeliskas-“adata”?

Visiškai teisingai. Be to, nepašvęstiems pasakojama įvairios versijos, kodėl būtent ten pastatė tą “adatą”. O “pašvęstiesiems”, aš turiu omenyje tuos, kas ir šiandiena nušviestas slaptais Gamalilo žmonių metraščiais tik vidiniame savo rate, ta vieta daug ką reiškia. Po Petro mirties jo palaikai buvo palaidoti kapinėse Povilo žmonių. O svarbiausia, jau po beveik 300 metų, toje vietoje, kurioje atsieit buvo palaidotas Petras, imperatorius Konstantinas pastatė baziliką Petro garbei. Šiandiena tos bazilikos vietoje stovi soboras Petro garbei.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad altorius tame sobore nukreiptas į vakarus, o ne į rytus, kaip priimta tradicinėse krikščionių šventyklose... Bet net po tų pirmų statinių, daugelį amžių tarp žmonių vaikšto gandai, peraugę į legendas, kas gi ten palaidotas: ar tai antikristas, ar tai “apaštalas”, ar tai tame kape guli žmogaus kaulai, ar tai žvėries.

Ir tai dar ne viskas. Įdomiausia, kad Petrą nukryžiavo 66 metų 6 mėnesį.

Tai štai iš kur tas skaičius 666? O liaudis vis bando išskaičiuoti būsimo Antikristo vardą, pers skaitmeninę raidžių reikšmės sumą?

Taigi, iš kur prasidėjo tos skaičiuoklės? Nuo Jono, kuris savo “Atvirumuose” graikiškai skambantiems kaip “Apokalipsis” ,13 skyriuje, 18 posme, po alegorinių aiškinimų ir poviliškos interpretacijos, tipo “laukite bus”, parašė: “Čia išmintis. Kas turi protą, tas išskaičiuos žvėries skaičių, nes tai žmogiškas skaičius skaičius tas šeši šimtai šešiasdešimt šeši” . O skaičius tai tikrai žmogiškas...

Tiksliai, kaip man anksčiau nedašuto, kad tai juk arba žmogaus gimimo arba mirimo data. Vadinasi trys šešetai – tai Petro mirties data?

Bet įdomiausia tai, kad tie, kas šiandiena bando iš matematinio stebėjimo taško priartėti prie antikristo vardo išskaičiavimo, prisikasė iki gana įdomių dalykų, skirtų tikrai ne “parapijos ausims”, o iki tokių dalykų, kurie nutylimi net hierarchiniuose rateliuose. Reikalas tame kad ant Romos Popiežiaus tiaros... Tiara – tai triguba popiežiaus karūna, simbolizuojanti Didijį Pontifiką kaip teisėją, įstatymų leidėją ir šventiką. Prie to paties, senovėje tiaras nešiojo persijos ir asirijos carai, iš kur ir perėmė tą madą. Tai štai, ant Romos Popiežiaus tiaros yra užrašas titulo: VICARIVS FILII DEI, kas verčiant iš lotynų reiškia: “Dievo sūnaus vietininkas”. O lotynų kalboje, kaip ir graikų, kai kurios raidės turi skaitmeninę reikšmę. Todėl jei sudėti tas skaitmenines reikšmes raidžių to titulo, gaunasi 666. Tai yra:

5(V) + 1(I) + 100(C) + 0(A) + 0(R) + 1(I) + 5(V) + 0(S) = 112;

0(F) + 1(I) + 50(L) + 1(I) + 1(I) = 53;

500(D) + 0(E) + 1(I) = 501;

112 + 53 + 501 = 666.

Dėl to įsiliepsnojo ištisas skandalas. Papos gynėjai pradėjo tvirtinti, kad žodyje VICARIVS prasiskverbė gramatinė klaida, nes teisingas to žodžio užrašymą atsieit būtų VICARIUS, nes lotynų kalboje galūnės VS nėra, o yra US, atsieit visa tai senovėje supainiojo, nes neskyrė raidžių V nuo U. Bet vis tik, tvirtinat, kad tai tik nekalta gramatinė klaida, kažkaip tai iki šiol niekas taip ir neskuba jos ištaisyti.

Vadinasi, iš tikro tai toli gražu nebuvo klaida?

Žinoma kad ne, nes ir tais laikais, kaip ir dabar, Didžiajam Potifikui dirbo gana išsilavinę žmonės.

O kam tada jiems buvo reikalingas toks užrašas?

Paprasčiausiai į atmintį buvo įrašyta apie tai, kieno pasekėjai yra popiežiai ir kieno dėka jie ir šiandiena turi valdžią.

O kodėl jie įrašė būtent Petro mirties dieną o ne Povilo?

Nes būtent Petras buvo vieša asmenybė ir ant jo darėsi visi statymai. Nors tikrąją Petro mirties datą iki šiol bando nuslėpti. Ją sieja su 64 metais, tai yra, su įvykiais po gaisro Romoje, kada buvo tikrųjų Jėzaus Mokymo pasekėjų gujimai; su 65 ir 67 metais. Tik retas kuris išdrįsta užsiminti apie 66 metus. O Romoje, oficialioje versijoje “kankinio” mirties, Petro ir Povilo data 67. 06. 29. Nors kam jiems iš tos žmogiškos mirties datos išpūsti tokią paslaptį? Juk Kifa buvo tik žmogus ir jo, bei Povilo reikalai – tik žmogiški reikalai.

O ką, Povilą iš tikro nuteisė kartu su Petru?

Ne. Dėl tokio apsišovimo su Petru, Povilo populiarumas irgi smarkiai krito. Jis pradėjo slapstytis, kad ir su juo nepadarytų to paties kaip su Petru. Galų gale jis vėl grįžta į Judėję, pabėgęs iš Romos, kur jis ir žūsta kare. Pilietiniame kare, apie kurį jau pasakojau. Tada tiesa ir buvo sugriauta Jaruzalės šventykla, kaip ir pranašavo Jėzus. Arimano valdžia visada buvo statoma ant savo vergų kaulų.

Vadinasi Antikristas visai ne siaubūnas, nežemiškos civilizacijos, su ragais ir kanopomis? Ir kam Jonui reikėjo prikabinti tuos Antikristo vaizdinius ateičiai?

Paprasčiausiai, dar nesuprantate ant kiek protingai čia suveikė Archontų žmonės. Juk žmonių baimė – tai pagrindinis žmones pavergiantis bizūnas, kurio smūgis sukelia siaubą masėms, atimant iš jų jėgą ir valią. O ateities baimė – tai jau dvigubas smūgis į žmogaus psichiką. Tai pati tikriausia pavergimo metodika. Žmogui pastoviai įdiegiama, jog jei ne šiandiena tai rytoj tikrai ateis Antikristas ir visas pasaulis priklausys jam, tame tarpe ir tu. O po to ateis Kristus, kovos su juo ir nugalės, o pasiims su savimi tik tuos išrinktuosius, likusieji žus ugninėje gienoje. Ir jei tu nori tapti tuo išrinktuoju, atiduok viską, kas pas tave yra bažnyčiai, visą gyvenimą tarnauk kunigams ir su susitaikymu lauk savo likimo dalies.

Vietoje laisvai mąstančios būtybės žmogus virsta bevaliu valdomu robotu. Tai viena. Antra, jis pasyviai laukia savo likimo, vietoje to, kad padaryti tvarką savo viduje ir nugalėti savo Gyvulišką pradą. Trečia, žmogus papuola į pilną priklausomybę nuo Archontų ideologijos.

O kas tai yra ugninė giena?

Jų interpretacijoje – pragaras. O iš tikro, giena – tai Enomo lygumos pavadinimas, kuris žydiškai skamba kaip “Ge-ginom”, o graikiškame variante geenna. Ji išsidėsčiusi Jeruzalės vakaruose, nuo Siono kalno iki Kerdono lygumos. Senovės laikais izraeliečiai čia atnešdavo vaikus ir vergus, kaip aukas dievui Molochui, sudeginant juos ant aukuro. Molochas – tai buvęs finikietiškas dievas. 622 metais iki mūsų eros caras Josijus savo reformomis uždraudė visus kultus, apart Jachvės. Ir tam, kas išgyvendinti tokias senovines apeigas, pavertė tą lygumą į smirdantį savartyną. Dėl sklindančios iš ten smarvės, tą lygumą ir pradėjo asocijuoti su pragaru.

Na gerai su antikristu suprantama, o kaip tada su Jono pranašyste apie pasaulio pabaigą ir katastrofas?

Kas liečia katastrofas ir kataklizmus, tai susiję su atitinkamais žemiškais ciklais, apie kuriuos žinojo dauguma senovės tautų. Biblijoje iš vis apstu tokių momentų: apie pasaulio sutvėrimą, apie žmogaus sutvėrimą, ir apie ateitį, kas yra pasiskolinta iš kitų senovės religijų. Tik visa tai čia žydų Žyniai interpretavo savaip, savo tautai.

O kas liečia Joną, tai jam pavedė atlikti tokį darbą, tai jis tą ir padarė.  Iš esmės, jis sukūrė “Universalius Atvirumus”, kur panaudojant alegorijų metodus, buvo aprašyta ne tik istorija, bet ir Archontų planai ateičiai. Jonui bepigu rašyti tokiu stiliumi, praėjus tokią povilišką mokyklą. Juk Povilui ir kitiems po jo sekusiems “tiltų tarp praeities ir dabarties statytojams” buvo gerai žinoma žmonių psichologija. Jie savo laiku vedė įvykių metraščius, sulyginant juos su senovės pranašystėmis, valdė atitinkamomis žiniomis, perrašinėjo legendas. Ar jiems nežinoti, kaip pritraukti žmonių dėmesį ir sukurti iš jų vergus, kurie per amžius aptarnaus jų “mūrininkus” , o iš čia ir visą jų struktūrą. Pažvelkite, kokias kojines jie užmovė savo parapijai ant akių, per kurias jie nieko daugiau nemato, apart tų pateiktų iškreiptų aprašymų.

Vadinasi Jono “atvirumai” tai tik dirbtinos kojinės parapijiečiams?

Taip. Jono “Atvirumai” priverčia žmones tik žiūrėti į priekį, būtent į savo ateitį, per atitinkamą archontišką stebėjimo tašką. Ir dėka tokios psichologinės įrangos, žmogus, apimtas asmeniniais pergyvenimais dėl ateities, net nesusimasto ne tik apie tai, kam jam ant akių uždėjo tokias kojines, bet net nesusimasto apie tai, ką jis ant savo kupros veža į tą “ateitį”.

O juk visas Archontų fokusas tame, kad Jonas rašė po ateities kauke tai, kas jau buvo. Tai yra, jis perrašinėjo praeities įvykius. Kai kurie iš tų įvykių priklausė jo paties laikams, bet didžioji dalis sąžiningai nukopijuota iš  senovės Graikijos legendų, rytietiškų religinių sakmių, tame trape ir egiptietiškų, babilonietiškų. Jo užduotis buvo viską užrašyti praleistą per Archontų programos ideologiją. O kaip jis visa tai įformins, kad iššaukti žmonių baimę, kad žmonės atsivertų savo suvokime ir patikėtų – tai jau buvo jo paties problema, jo fantazijos skrydis. Jonas ir arti nestovėjo, palyginus jį su Filonu Aleksandriečiu, pagal proto subtilumą. Bet Jono alegorinė traktavimo sistema (ypatingai susiejant graikiškus mitus su judaizmu ir to pasekoje išvedant savo religinį-filosofinį mokymą) davė savo vaisius jo darbe. Jonas rašė žinoma grubiai. Bet ir skirta tai buvo paklusnumui ir vergiškumui parapijoje padidinti, o ne žmonėms, ieškantiems protingų minčių. Ir apie kokį parapijos intelekto vystymą galima buvo kalbėti, jei juos bendrai ribojo viskame? Tai buvo gyvenimu užimti žmonės, susirūpinę tik išgyvenimu šiame pasaulyje. Kam ten buvo ką nors palyginti ir analizuoti, jei savo daugumoje jie buvo neraštinga liaudis, kuriuos ir išnaudojo Archontai savo politiniams tikslams. (Virgio trigrašis: bet kas įdomiausia, visa ta sistema veikia ir šiandiena, nors daugelis save laiko aukšto išsilavinimo žmonėmis, ar bent jau nešioja tokias viešas kaukes. Ir toliau tikima visokiais NT ir Evangelijomis,  kurios daugiau buvo rašomos “nešališkų” raštininkų, tokiai “tamsiai liaudžiai”. Vis tik, laiku pakišta ideologija yra gaji žmonių protuose ir taip paprastai neišeina. Tam reikalingas vidinis darbas su savimi, bet daugeliui tai nepakeliamai sunku ir svarbiausia, siaubingai tingisi. Žymiai patogiau įtikinti save, kad primesti stereotipai teisingi, nes taip “daro ir gyvena kiti”. O kad tie kiti vaikšto su kojinėm ant akių, nepastebi, ar apsimeta nepastebintys. Bet nuo savęs nepabėgsi ir savęs neapgausi, vis tiek kada nors viskas išlys, kaip ta įla iš maišo. Tai gal vis tik geriau patiems nusiimti tas stereotipines kojines, kol neprasidėjo tai, kas bus nepataisoma ir negrįžtama).

Jono raštus daugiausia skaito iš ateities nuostatų pozicijos, bet ne praeities. O jis ėmė tą medžiagą iš senovės Graikijos legendų. Tame tarpe ir apie kataklizmus, vykusius žemėje ir aprašytus legendose. Kai ką pasiėmė iš Testamentinių knygų, kad ir pavyzdžiui iš pranašo Danieliaus knygų. O Danieliaus knyga – tai galima sakyti vienas iš pirmų  judėjų bandymų panašaus “atvirumo”-teksto sukūrime, kadangi knygoje yra vien tik misionieriški judėjų liaudies išsireiškimai. Na pavyzdžiui, paimkite “žvėries” įvaizdį. Pranašo Danieliaus knygos 7 skyriuje, kalbama apie jo matymą sapne: “Ir keturi dideli žvėrys išėjo iš jūros, nepanašūs vienas į kitą” O toliau aprašoma, kad vienas panašus į liūtą, antras – į mešką, trečias – lūšį, su keturiomis galvomis, o ketvirtasis, visų baisiausias, su dešimčia ragų. O dabar Jono “Atvirumo” knygos 13 skyrius, kaip jis iš tų vaizdinių sukomponavo jau savo “žvėrį”: “Ir atsistojau aš ant jūros smėlio, ir pamačiau išeinantį iš jūros žvėrį, su septyniomis galvomis ir dešimčia ragų... Žvėris kurį mačiau, panašus į lūšį; kojos pas jį kaip meškos, o nasrai kaip liūto”.

Be to, kai kurie momentai pas Joną pasiskolinta ir iš persiškų, babilonietiškų sakmių. Tai kas liečia, kad žemėje galutinai nusistovės rojus, su viena valdžia, viena kalba ir tt. Nors tokia idėja pas akkadiečius atsiradusi dar anksčiau. Ir nereikia užmiršti, kas liečia persiškas legendas, jog tuo metu buvo labai populiarus mitraizmas, kilęs iš zoroastrizmo, iš kur irgi daug kas buvo pasiimta tų, kas kūrė krikščionybę.

Savo laiku judėjų žyniai perėmė iš babiloniečių kai kurias apeigas. Todėl, kaip aš jau sakiau, daugelis Biblijos legendų turi babilonišką kilmę, o tie savo ruoštu pasiėmė siužetus iš akkadiškų-šumeriškų legendų. Tai tos pačios legendos apie pasaulio sukūrimą ir apie Babilono bokštą, potvynį ir tt. Ir jei iki tos Babiloniškos nelaisvės, Dievo supratimas pas judėjus buvo gana paprastas, tai vėliau, judėjų Žyniai sukūrė jau rimtas religines koncepcijas savo tautai. Tas griežtas šeštadienių šventimas ir ribojimas, ko negalima veikti tą dieną, kaip tik atėjo būtent iš ten, Babilono.

Jūs galvojate kodėl Biblijoje, o ypatingai Naujame Testamente tiek daug paradoksų, kur po vienokio tvirtinimo, tuojau pat seka neigimas, ar atvirkščiai? Viena ir ta pati mokykla. Juk tikrieji “pontifikai” , pas kuriuos mokėsi Povilas, kaip jau sakiau, pakankamai gerai žinojo žmonių psichologiją, daugelį amžių esant valdžioje ir perduodant savo valdymo paslaptis iš kartos į kartą. Todėl klausytojo manipuliacijos metodas, kurio pavyzdžiui naudojosi Povilas ir jo žmonės, buvo tik vienas iš Archontų žmonių metodų...Jei Jėzus specialiai kalbėjo sakmėmis, kad žmogus mokintus galvoti, suprasti ir darytų suvokiamą pasirinkimą, tai Povilas atvirkščiai, naudojantis klausytojo manipuliavimu, įperša žmogui savo nuostatas, kaip vieninteles teisingas.

Jėzus gi palaipsniui įtraukdavo klausytoją į išreiškiamos minties prasmę, nuoseklaus paaiškinimo būdu, pagrindžiant tai, papildomai apmąstant tai, per pavyzdžius sakmėse. O Povilas, net žodžio neleisdavo ištarti savo klausytojams, net galimybės pagalvoti neduodavo apie ką jis kalba. O iš kart stengėsi šokiruoti pirmąja ištarta fraze. Pavyzdžiui kaip ir toks išsireiškimas: “Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?” Ir galų gale pasiekdavo savo. Priversdavo žmogų patikėti viskuo, ką jis kalba.

Taigi, grįžkim į 60 metus ir tuos įvykius. Tada, ryšium su Petro tokiais kazusais ir poviliško mokymo pagrindinių organizatorių mirtimis, to “renginio” populiarumas krito. Bet net tokios peripetijos nemaišė Archontams ir jų žmonėms toliau uždirbinėti pinigus iš savo naujos religijos parapijos. Ir tai tęsėsi pakankamai ilgai, beveik du šimtus metų. Tam laikui išmirė Jėzaus epochos liudininkai, gimė naujos kartos, kurios jau gyveno savo laiko rūpesčiais. Bet atnaujintas Archontų klanas nesėdėjo rankų susidėjęs. Jau III amžiaus viduryje Archontų žmonės pavertė krikščionybės religiją į pakankamai galingą jėgą Romos imperijoje, išsišakojusią organizaciją, su griežta hierarhine struktūrą ir disciplina. Buvo surinkta šventikų kasta (taip vadinamas kliras, nuo graikiško žodžio kleros – “burtai”, “palikimo dalis”), kuri parapijos sąskaita sukaupė didžiulius turtus ir turės reikšmingą asmeninį turtą. Pagrindiniu tos kastos užsiėmimu, apart kruopštaus savo religijos brukimo naujoms kartoms, buvo savo turtų padidinimas, per prekybines ir finansines operacijas.

Žmonės dažnai jaučia kada jiems sako tiesą, o kada meluoja. Bet net žinodami tiesą, bijo ją garsiai ištarti dėl tos pačios baimės, kurią jiems pastoviai įteigia Archontai. O iš esmės, jei žmogus atmestų baimę, atsibustų nuo tų iliuzijų, primestų Archontų ir suprastų, kad materija – tai dulkės, o gyvenimo laikas duodamas tik dėl dvasinių tikslų pasiekimo.

Juk už baimės nėra nieko, už jos – tuštuma, Gyvuliško prado iškreipta iki neatpažinimo. Materijos gyvenimas - akimirksnis, bet sielai tas akimirksnis, kiek jis besitęstų – tai realus šansas išeiti į tikrą pasaulį – amžiną Dievo realybę.

Jūs dar būsite liudininkais, kai ateis Persikirtimo laikai... O Archontų metodai nesikeičia. Kas tada, tas ir dabar. Pastebėkite, koks šiandiena vyksta žmonių sąmonės apdirbimas, tame tarpe ir per naujai atsirandančias religijas, sektas, judėjimus. O kokie tų religijų ir sektų ypatumai?  Pirmiausia, įkirus įteigimas savo parapijai, kad tik jie išsigelbės, o visi likusieji žus. Antra, visi tie kas ne toje organizacijoje ar sudaro jei pasipriešinimą, skelbiami ne kaip kitaip, o Šėtono tarnais. Trečia, organizacijos vadovu kaip taisyklė stato žmogų, kurį vėliau “parapijai” pateikia kaip “pranašą”, “tėvą”, “gelbėtoją” ir tt., specialiai formuoja ypatingus santykius parapijoje, besiremiančius į baimę ir vergišką meilę savo vadovui. Ketvirta, veda savo adeptų sąmonės griežtą kontrolę, dažniausiai pasisavinant sau ir tų žmonių turtą. Penkta, kaip taisyklė išstato ištisą savo hierarhinę piramidę, duodant dozuotą informaciją apie organizaciją ir atitinkamai jos doktrinas, nuo pašvęstumo lygiu. O jei išsiaiškinti kokia panašių naujų reiškinių, religinių organizacijų susidarymo ir plitimo tikroji priežastis, tai viskas tampa pakankamai paprasta: įtakos sferos išplėtimas, o tai reiškia papildomas politinis elektoratas, valdžia ir pinigai. Archontai tik žaidžia žmonių tikėjimu, naudojantis juo kaip fikuso lapu, kad pridengti savo tikrus ketinimus. Kas buvo tais laikais tas ir dabar, principas tas pats. Elementaru, palyginkite ir išanalizuokite.

Istorikai nuo Archontų vienas paskui kitą stengiasi aprašyti, kokie žiaurūs buvo krikščionių gujimai tais laikais, bet kažkodėl nė žodžio neužsiminama apie tikras priežastis, iššaukusias tuos gujimus,  atsikalbant mėgstamomis frazėmis apie prieštaravimus tarp “pagonių” ir “krikščionybės”. O jei vis tik įsigilinti į to esmę, tai “parapija” viso labo tik ėjo paskui savo “piemenis”. O “piemenims” visada maža buvo savo “bandos”, jie troško savo ganyklų išplėtimo taip pat kaip ir avių padaugėjimo. Juk kuo daugiau avių (jei tai vertinti to paties poviliško mokymo rėmuose), tuo daugiau vilnos nuo jų, tuo saldesnis bus gyvenimas pas jų “piemenis”. Valdžiai žinoma tai nepatiko: kaip taip, turi mano valstybėje besiganančius avinus ir nesidalina pajamomis?  Todėl vieni valdžią turintieji kentėjo panašią “chaliavą”, o kiti – išmušinėjo savo “teisėtus” iš “piemenų”, periodiškai suorganizuojant  parodomus susidorojimus prieš niekuo nekaltus žmones iš “bandos”. O “piemenys” gi, pasinaudoję momentu, kvietėsi liaudies gailesčio, panaudojant tų tikinčiųjų mirtis savo piarui, parodymui, kad jie jau “tokie vargšai, nelaimingi, visų gujami”. Tai tiesa irgi vienas iš klasikinių Archontų žmonių darbo būdų.

Jie slapta specialiai provokuoja konfliktus, nukreiptus prieš savus žmones ir pradeda pūsti tuos konfliktus iki tokios būsenos, prie kurios pasiekiami du pagrindiniai rezultatai. Pirmiausia, išsivalo jų gretos, tuo pačiu nušalinami netinkami jiems asmenys. Antra, tokie dirbtini konfliktai, kaip taisyklė, atneša šlovę patiems organizatoriams, kurie tuo pasinaudojant formuoja ypatingą visuomeninę nuomonę, žaidžiant žmonių gailesčiu. O galutiniame rezultate tai atveda prie to, jog tų intrigų organizatoriai vėliau užgrobia pagrindinius valdžios postus ir padidina savo kapitalus, visuomenės sąskaita... Tokiu principu veikė ir vyskupai iš judėjų-kikščionių. Pradžioje jie provokavo konfliktus su valdžia, prieš savo “parapiją”. O po to, žaidžiant ant to konflikto aukų ir gailesčiu jiems, formavo visuomeninę nuomonę sau, kitaip sakant, ant svetimų kaulų nutiesiant sau kelią į didžią valdžią, išplečiant savo įtakos sferas. Kas tada buvo, tas ir dabar. Apsidairykite, kas šiandiena užima pagrindinius postus ir kas daugiausiai verkia, kad jo tautą engia?

O kaip taip išėjo, kad krikščionis iš pradžių gujo, o vėliau staigiai pradėjo gerbti?

Tai ypatinga istorija. Istorija apie Archontų ketinimų susijungimą su  vieno žmogaus ambicijomis, siekiančio vienvaldystės.

Dėl savo pastovių manipuliacijų valdžia, galų gale Archontai atvedė Romos imperiją prie to, jog valdant imperatoriui Diokletianui jo valdžia jau buvo padalinta su dar trimis valdovais: pradžioje su Maksimianu, vėliau su Konstancijumi Chloru, vadovaujančiu vakarinėms provincijoms ir Galerijumi, vadovaujančiam rytinėms provincijoms. Baigėsi visa tai tuo, kad 305 metais, atsisakius valdžios Diokletianui ir Maksimianui, prasidėjo kovos dėl valdžios periodas. O 306 metais, po Konstantino Chloro mirties, vakarinių Romos provincijų imperatoriumi skelbiamas jo sūnus Konstantinas.

Tai tas pats, kurį praminė Didžiuoju?

Visiškai teisingai. Ir ne tik Didžiuoju, bet ir “Šventuoju”. Tokiu jis ir yra tiems, kas net supratimo neturi apie jo taip vadinamą tikrą “šventumą”. Faktiškai jis buvo dar blogesnis nei Neronas. Tačiau Neronas nepalaikė Archontų valdžios, todėl istorijoje jį pateikė sutirštintomis tirono spalvomis, pavadino antikristu ir vos ne įsikūnijusiu demonu. O Konstantinas įvykdė visus Archontų reikalavimus, todėl jie dar esant jam gyvam, apsupo jį šventumo aureole.

Archontai lengvai suklaidina žmones, padarant iš jų savo “avinus”, tik todėl, kad žmonės nevaldo ir nelabai siekia valdyti vertinga informacija, nes daugelis egzistuoja remiantis principu: “mano troba šalyje, todėl aš nieko nežinau ir žinoti nenoriu”, arba iš vis, priima jiems primetamą informaciją už realybę. Todėl visą savo gyvenimą taip ir nugyvena ant Archontų trumpo pavadėlio. Tačiau visada viskas pačių žmonių rankose...

 

Peržiūrų: 2538 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/4
Viso komentarų: 711 2 3 ... 6 7 »
0  
1 virgis   (06.07.2014 19:35)
Kartą vienas žmogus susižeidė koją ir dėl to buvo priverstas naudotis ramentais.Jie labai pagelbėjo žmogui vaikščioti, be to, pasirodo, buvo naudingi dar ir norint kažką pasiekti, pastumti, paremti.Todėl žmogus išmokė visus savo šeimos narius naudotis ramentais. Taip palengva ramentai tapo įprasta jų šeimos kasdieninio gyvenimo dalimi..Bėgo laikas, ir žmogus ne tik savo pavyzdžiu, bet ir karštais įtikinėjimais įkvėpė daugybę žmonių pradėti naudotis ramentais. Juk jie tokie patogūs! Jie taip palengvina gyvenimą!Jis pradėjo gaminti ramentus ir vis plėtė ir tobulino jų gamybą. Dabar jau galima buvo įsigyti įvairiausių ramentų: lengvų, sunkių, spalvotų, raižytų, papuoštų brangakmeniais, sidabrinių ir net auksinių..Buvo atidarytos mokyklos, kuriose mokė žmones teisingai naudotis ramentais, o įvairių institutų profesoriai tyrinėjo aukščiausius naujojo mokslo aspektus ir perspektyvas.Be ramentų vaikščiojo labai mažai žmonių – tai skaitėsi kvaila, senamadiška, skandalinga, todėl galiausiai ir jie paklusdavo daugumai..Kai kurie iš jų bandė įrodyti, kad ramentais reikia naudotis tik esant būtinybei, tačiau tokius žmones tuoj pat nubausdavo – kad nedrumstų kitų ramybės.Pasikeitė kelios kartos, ir jau visi vaikščiojo su ramentais.. Pagaliau mažuma “įrodė” daugumai ir įtikino ją, kad ramentai gyvenime būtini ir kad žmogus be jų negali paeiti.O jei kažkas bandydavo prieštarauti, juos kaipmat nutildydavo: “Jūs klystate, tai jūsų fantazijos”, “Mokslas jau patvirtino būtinybę naudotis ramentais”, arba – griežčiau: “Tai provokacija, jūs už tai atsakysite!”Ir žmogus suabejodavo: jei dauguma taip sako, gal jis tikrai klysta?.. Ir.. vėl imdavo į rankas ramentus, ir vėl tapdavo neįgaliu..Moralė: Įtikinėjimo galia didžiulė, o įtikinėtojai – nuoseklūs ir įkyrūs savanaudžiai. Pasitikėkite savimi, klausykite savo širdies balso! Net jei visi aplink kalba priešingai..

2 Ožkela   (06.07.2014 21:56)
Virgi, pirmą kartą po ilgos tylos didelis dėkui už tokį nuostabų postą,kurį ilgai rezgiau viduje,taip iš tikro ir yra.
Deja, Visažinotojų galia didžiulė,kol jos nesuseki.

3 Amigo   (07.07.2014 09:04)
Po tokių straipsnių į bažnyčia nebesinori kelti kojos.Bet ką daryti?Įpratimas blogiau už prigimimą.Smegenys jau "užtriesti".Nors šiaip aš tik krikštytas ir jokių kitų sakramentų nepriėmęs.O ką daryt avelėms,kurios be bažnyčios nebegali ir nebenori.
Kas imsis statyti Bažnyčią pagal JĖZŲ KRISTŲ?Kaip tai turėtų atrodyti?Žmonijai reikia pavyzdžio,kad išaugtų nauja sveika populiacija.

4 spurgelis   (07.07.2014 12:03)
"Kas imsis statyti Bažnyčią pagal JĖZŲ KRISTŲ?Kaip tai turėtų atrodyti?Žmonijai reikia pavyzdžio,kad išaugtų nauja sveika populiacija." (Amigo)-mes patys turime statyti tokią bažnyčią savo širdy,kur ir gyvena vadinamas Gyvasis Dievas,ir sujungti širdį su savo protu,kuris ir vadovaujasi Jėzaus Kristaus mokymu. Tai ir bus geriausias pavyzdys žmonijai-esančiai ir augančiai kartai.

5 Amigo   (07.07.2014 12:55)
Spurgeli,žmonėms reikia vaizdinio,kitaip jie netikės ir tyčiosis.Bažnyčia Širdyje yra gerai,bet materialios bažnyčios nuveda avis pas save.
Najasis tikėjimas turėtų apjungti ir LAISVALAIKIO LEIDIMĄ KARTU,bet nereikalauti paklusnumo.Tada būtų efektuvu.

6 spurgelis   (07.07.2014 14:50)
Amigo, bevaliems žmonėms gal ir reikia vaizdinio,visokių verkiančių marijų ir tt. Tokie žmonės nedirba su savimi,nes jų viltys (kad už juos viską padarys konkretus stovintis pastatas-bažnyčia su visomis savo relikvijų galiomis ir "patarnautojais"-kunigais) sudėtos į išorę. Siekantys dvasios šviesos žmonės niekada nepasikliaus išorės rodoma magija,nes jie žino,kad visos jų galios slypi pačių širdyse. Tad jei mes siekiame padėti visai žmonijai atsibusti,kokių priemonių imamės patys, Amigo??

7 Vytautas   (07.07.2014 15:12)
Kam iš viso reikia kokio nors tikėjimo. Esmė labai paprasta. Mano laisve negali būti prievarta niekam kitam. Esu absoliučiai laisvas elgtis kaip man patinka svarbu tai neprieštarauja anksčiau išsakytai minčiai. Viskas. Nieko daugiau nereikia. Jokio tikėjimo nereikia. Žmogus esi laisvas ir nuo nieko nepriklausomas. Tiesiog pats save valdai kaip nori. Koks iš viso gyvenimo šioje žemėje tikslas. Tiesiog pažinti materiją iš vidaus ir išmokti gyventi vadovaujantis mano išsakytu laisvos valios principu. Ir nieko daugiau. Kai tai išmoksit tiesiog išlaikysit savotišką egzaminą ir tuo pačiu būsit priimti į kūrėjus. Žemiškam gyvenime niekas nepasikeis. Jokių privilegijų ar gebėjimų neįgysit. Tik pasikeis jūsų anapusinis statusas. Tiesiog žengsit realų žingsnį link tapimo kūrėjais. Visa tai pasiekti nereikia jokio mokytojo. Tiesiog viską padarysit patys ir savaime. Tiesiog ramiai ir atidžiai gyvenkit kasdienį gyvenimą. Be to ne visų toks kelias. Kai kas nugyvensit šį gyvenimą , numirsit ir viskas tuo pasibaigs. Nieko daugiau nebus. Taip kad tiems dar labiau reikia tausoti šį gyvenimą.

8 spurgelis   (07.07.2014 16:20)
Kažin, Vytautai,kaip apsieitų žmogus be tikėjimo-be tikėjimo savimi-Dievu,gyvenančiu jo širdyje-t.y-dieviškojo prado. Jei viską paleistume savieigai-tai greičiausiai tas gyvuliškas pradas suėstų iš vidaus. Taip,mes turime tą laisvą valią rinktis,o tai ir reiškia labai labai didelę atsakomybę už savo pasirinkimus ir renkantis tiek gyvuliško prado skatinamą kryptį,tiek dieviškojo prado mes turime tuo tikėti pirmiausia. Kitaip pasirinkimas prarastų savo prasmę.

9 Vytautas   (07.07.2014 16:49)
Gyvenu be jokio tikėjimo ir nieko. Kaip tik puiku jaustis laisvam ir būti atsakingam už savo sprendimus. Jautiesi kad esi kažkas daugiau nei tik mėsos gabalas su instinktais. Važiuoju vakar per mišką. Daug gražių drugelių. Sulėtinu greitį tiek kad jų nesužaločiau. Ar man kas liepia tai daryti? Tai darau pats iš savęs. Kad aš juos sužalosiu manęs niekas už tai nebaus. Man tiesiog tai nepatinka savaime. Tiesiog esu laisvas elgtis kaip man patinka. Nors pro šalį važiuojanti sužinojęs pasuktų pirštu prie smilkinio. Taip ir visuose kituose sprendimuose. Viskas kyla iš savęs. Iš kitos pusės šio pasaulio iš esmės keitimas ne mūsų kompetencijoje. Tiesiog kol kas tenka gyventi taip kaip yra. Jokių dvasinių pakylėjimų nė buvo, nėra ir nebus. Norim priimam savus sprendimus šio pasaulio būsenos lygyje ir tik patys. Bet niekas neverčia elgtis kitaip.

10 aha   (07.07.2014 19:06)
Jei Petras - melagis, apgavikas ir antikristas, tai kas buvo tie, kurie jį nukryžiavo?

1-10 11-20 21-30 ... 51-60 61-69
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Liepa 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0