Sensėjus iš Šambalos 17 - 13 Июля 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:12
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Liepa » 13 » Sensėjus iš Šambalos 17
13:01
Sensėjus iš Šambalos 17

Konstantinas gimė 272 metais Naise (Tai dabartinis Nišo miestas Serbijoje). Jo tėvai buvo: būsimas imperatorius Konstantinas Chloras ir Jelena, žydų kilmės smuklininko duktė. Konstantino tėvas buvo labai uždaras ir iš anksto viską apskaičiuojantis savo naudai žmogus, tas išskaičiavimas apėmė viską: pradedant buitimi ir baigiant politika. Pasiekęs imperijos dalies vadovo pareigas, jis išsiskyrė su savo žmona Jelena tam, kad dėl asmeninės naudos vesti imperatoriaus Maksimiano dukterėčią. Vėliau istorikai parašys, jog tai įvyko pagal Dioklitiano įsakymą, nors ir pats Konstantinas Chloras palaikė tokią idėją, kadangi tai atitiko jo pragmatiškus išskaičiavimus ateičiai.

Jo sūnus Konstantinas buvo išsiūstas tarnybai į Diokletiano rezidenciją, kur praleido ne pačius geriausius savo jaunystės 10 metų, tarp intrigų, paleistuvavimo ir žiaurumo. Dar tada jis pirmą kart susidūrė su būsimu savo konkurentu dėl valdžios - Galerijumi, kurio intrigos vos nekainavo Konstantinui gyvybės. Paskutiniais Dioklitiano valdymo metais buvo išleistas ediktas, nukreiptas į masines krikščionių represijas. Ir Konstantinas buvo vienas iš tų, kuris vykdė tuos nuosprendžius. Asmeniškai dalyvaujantis bausmių įvykdyme, kad ne blogiau nei kažkada tai darė Povilas, užsidirbti sau “svarų” autoritetą. Vienintelis tikslas, kurio jis siekė visą savo gyvenimą – tai prasiveržimas prie totalios valdžios.

Kai prasidėjo perturbacijos valdžioje, ir Galerijus buvo patvirtintas savo naujame imperatoriaus titule (po Diokletiano ir Maksimiano atsistatydinimo), senasis Konstantinas Chloras gudriai, savo slapto patikėtinio pagalba, pateikia Galerijui laišką su prašymu, seno tėvo, kad tas vis tik išleistų sūnų namo, jo aplankymui prieš “mirtį”. Tokiu būdu tėvas išvaduoja Konstantiną iš imperatoriškos nelaisvės, į kurią tasai buvo papuolęs.

Ir štai čia, Konstantinui grįžus pas tėvą, prasideda tikroji jo didžiosios valdžios perėmimo mokykla. Paskutiniais savo gyvenimo metais senasis Konstantinas Chloras savo sūnui ne tik kad atskleidė visas povandenines valdžios sroves, bet ir supažindino jį su įtakingais žmonėmis, tame regione atstovavusiems Archontų interesus. Jiems Konstantinas patiko pagal savo charakterį ir pagal ambicijas, o kas dar buvo svarbu, pagal savo prigimtį (tai yra, pagal jo motinos tautybę). Tais metais, būtent po tokio susipažinimo Archontai ir sukuria planą, kaip reorganizuoti Romos imperiją palankiau sau.

Tarp Archontų žmonių ir Konstantino buvo sudaryta ypatinga sutartis, pagal kurią, Archontai atveda Konstantiną į Romos imperijos vienvaldystę, o tas už tai savo ruožtu, įvykdo visus jų iškeltus reikalavimus. Tarp kurių buvo ne tik krikščionių (poviliško mokymo pagrindu) iškėlimas į valstybinės religijos rangą, bet ir valdžios struktūrų reorganizavimas taip, jog tai būtų patogu Archontų žmonėms. Ta valdžios sistema naudojama ir šiandiena. Konstantinas sutiko, patariant tėvui, o vėliau motinai, įvykdyti visus Archontų reikalavimus, nes jam svarbiausia buvo pasiekti totalią valdžią, nesvarbu kokiu būdu ir kas prie jos jį atves.

Imperatorius Diokletianas dar savo valdymo laikais buvo sudaręs taip vadinamas konsistorijas, kas vėliau pavirto karo vadovų mažos grupės tarybas, kurių rankose buvo sukoncentruota reali armijos valdžia. Nors pas Diokletianą tos tarybos buvo sušaukiamos nereguliariai ir į jas rinkosi ne pastovūs nariai, o tik tie, ką imperatorius nuspręsdavo pasikviesti sekantį kartą, tačiau pati tokia idėja Archontams patiko. Vadovaujant Konstantinui, Archontai įdiegė tą idėją naujoje kokybėje, padarant tą organą nauja draugija – “comitatus”, kuriame jo nariai buvo vardijami kaip komitais. Į juos įėjo gerai organizuota kaip civili, taip ir karinė valdžios viršūnėlė (imperatoriaus patarėjai), kurie faktiškai ir valdė šalį. Konstantinas buvo tik formalus tos organizacijos lyderis. Tie “patarėjai” užėmė pačias svarbiausias pareigas valstybėje. Viso to pagrindas buvo arimaniškas principas: “skaldyk ir valdyk”. Vėliau,  jau po romėniškose valstybėse, tokios sistemos augimas privedė prie daugybės departamentų, su šimtais tarnautojų atsiradimu. Ir kaip pasekmė – korupcijos augimas šalyje.

Be politinių pertvarkymų vienu iš to Konstantino susitarimo rezultatų buvo Romos imperijoje valdžios faktiškai skilimas į dvi dalis. Ko pasekoje, Romoje religinę valdžią užėmė vyskupai, vėliau suformavę totalų popiežiaus valdžios tinklą, kas pavirto į diktatūrą ir Europos pavergimu. O Konstantinas, užleidęs jiems Romą, pernešė sostinę į Rytus, į miestą ant Bosforo upės kranto – Bizantiją, vėliau pervadintą Konstantinopoliu. Ne už ilgo Bizantija pavirto atskira Bizantijos imperija, kurią vėliau sunaikino tie patys popiežiai, tokiu pat Archontų mėgstamu skaldymo metodu.

O tam laikui krikščionybė jau tapo gana galinga organizacija. Tą organizaciją savo laiku Archontų žmonės Konstantinui padarę kaip valdžios įrankį, faktiškai užbaigė statyti jo struktūras iki piramidinio lygio, su gana plačia atrama liaudies masėse ir griežtai nustatytą valdžios hierarchija. Konstantinas iš to pyrago irgi ne mažai gavo. Pirmiausia, Povilo religijos pagalba, jis gavo ne tik kontrolę savo pavaldiniams, bet ir sujungė į vieną valstybę su bažnyčia – gavo “dievišką” savo valdžios pritarimą. O įskaitant tai, jog ant vergovės laikėsi visa valstybė, sukilti prieš jį, ar jo valdžią, dabar jau buvo vertinama, kaip sukilti prieš patį Dievą, o patys sukilimai jau buvo vertinami ne kai nepaklusnumas valdžiai, o kaip nepaklusnumas pačiam Dievui. Visi turėjo nusilenkti Konstantinui, nes buvo skelbiama, jog būtent jis “išrinktas pačio Dievo”  krikščionių saugai.

Prie Konstantino buvo priskirti specialūs bažnytiniai rašeivos, kurie savo knygose garbino jo “dievišką lygį”. Vienas iš tokių buvo Evsevijus Ponfilas – vyskupas Kerasijus, bažnytinis rašytojas, kurį šiandien irgi priskiria prie tų pačių svarių istorikų. Tai štai, tas “istorikas” sukūrė tokius rašinius, kaip “Pasiruošimas Evangelijai”, “Bažnyčios istorija”, aprašė krikščionybės istoriją, kaip iš jo ir buvo reikalaujama. Jis taip pat parašė ir sakmę “Dieviško Konstantino gyvenimas”, kas iki šiol skaitoma parapijose. Kad turėtumėt supratimo, pacituosiu trumpai iš ten: “Kaip ištikimas tarnas Konstantinas įvykdė tai ką žadėjo...” “Jis atvirai vadino save vergu ir Dievo tarnu, už ką Dievas jį apdovanojo... jis toks sąžiningas, toks geranoriškas, kad jis be jokio vargo pradėjo valdyti žymiai daugiau žmonių...Nebuvo tokio žmogaus, kuris priartėjęs prie jo negautų ko nors gero...” Ir žinoma, nė žodžio apie tai, kaip jis, tas “dieviškasis”, žiauriai ir despotiškai elgėsi su savo giminėmis ir pažįstamais. Kokius jis vykdė nusikaltimus, veržiantis į valdžią. Kaip būdamas jau vienvaldžiu imperatoriumi žiauriai susidorojo su artimais giminėmis, kurie galėtų pretenduoti į jo sostą: kaip užmušė savo sūnų Krispą tik už tai, kad tas buvo populiarus liaudyje, ar savo žmoną Faustę. Tas “palaimintas” Konstantinas, “dovanojantis visiems gėrį ir laisvę”, savo parašų patvirtino ir išleido įsakymą, kuris iki pat paskutinio siūlelio nurengė paprastą liaudį ir dar daugiau pagilino vergovę, papildomai pavergiant vargšais tapusius žmones. (Virgio trigrašis: visiškai toks pats niekšelis, kaip ir mūsiškis karalius Mindaugas. Tai nenuostabu, visi kurie vadovaujasi Gyvuliško prado nuostatais panašūs vieni į kitus savo veiksmais. Tačiau liūdniausia, kad ir šiandiena dar vis švenčiame to niekšelio atminimą, primestą mums jo šeimininkų - Archontų. Daugiau apie Mindaugą rasite čia http://atsibudimas.ucoz.com/news/mindaugas_

karalius_ar_gali_buti_blogas/2010-07-13-10).

Bet ir tai dar ne viskas. Konstantinas troško įgyti ne tik valdžią savo valstybėje, bet ir religinę valdžią, kuri davė platesnes galimybes. Ir jis pasiekė tokios paslaugos, nuo Archontų žmonių pusės.

Tai štai, oficialiai išliekant imperatoriumi, Konstantinas įgavo ir Didžiojo Pontifiko titulą, vadovaujant, tuo metu jau tapusiai valstybinei – krikščionių religijai.

Na žinoma, ko iš jo norėti, jei tas žmogus dar esant pačiam gyvam, statėsi šventyklas savo paties šlovei ir garbei. Taip pat, būtent Konstantinas pirmasis pastatė šventyklas Petro ir Povilo garbei Romoje ir Konstantinopolyje, garbinant “Petro dvasinę tvirtybę” , bei “Povilo šventą protą”.

Jei Konstantinas užgrobė visą valdžią tai kokia iš jo nauda  buvo bažnytininkams?

Vyskupai buvo pirmieji “už” Konstantino valdžią. Jis gi, už jo autoriteto pripažinimą, garantavo jiems apsaugą, turtus ir valdžią. Kas tai yra šalies valstybinė religija?  Tai reiškia, jog beveik visus šalies gyventojus galima laisvai paversti į savo “parapiją”, o iš čia, reiškia apsirūpinti solidžiu pelnu bažnyčiai. Be to, bažnyčių statyba jau atliekama, taip sakant, už mokesčių mokėtojų pinigus, o ne iš “geradariškų” vyskupų kišenės.

Konstantinas pakėlė ir sustiprino krikščioniškos dvasininkijos autoritetą, suteikiant jiems pirmenybę ir aukštą padėtį visuomenėje, atleidžiant juos nuo mokesčių. Būtent jis įteisina bažnyčios teisę pasiimti turtą mirusio žmogaus pagal palikimą. Be to, viskas buvo padaryta taip, kad apeiti bažnyčią palikimo dalybose, buvo praktiškai neįmanoma ir tai buvo laikoma vos ne didžiausiu nusikaltimu, pačio Dievo įžeidimu. O jei kas buvo prieš bažnyčią, tai bažnyčios hierarhija su jais galėjo greitai susidoroti, išspręsti tų žmonių likimo klausimus – imperijos baudžiamojo aparato pagalba, kaip sakoma svetimomis rankomis. Viskas tapo paprasčiau: jei tu pavyzdžiui nesutinki su bažnyčios politika ir jos postulatais, vadinasi tu – eretikas. Jei tu ne su jais, vadinasi tu prieš juos, o pagal jų nuostatas, vadinasi ir prieš Dievą. Pažymėsiu, kad žodis “eretikas” (hairetikos), verčiant iš graikų kaip “šalininkas” kokios nors sektos, kurią valstybinė bažnyčia laiko erezija - neteisingu mokymu.

Už tokias privilegijas krikščionių dvasininkija buvo pasiruošę net kojas bučiuoti Konstantinui dieną ir naktį, ne tai kad užsidengti akis į jo siautėjimus. Tuo labiau, jis buvo protingas ir raštingas politikas, kaip ir jo tėvas, mokantis viską iš anksto išskaičiuoti, gauti iš visko naudą sau, tarnauti ir vieniems ir kitiems. Vien ką reikia jo afera su kryžiumi, išreklamuoto jo motinos.

Su kryžiumi?

Taip. Nikėjaus sobore (susirinkime), kuris vyko 325 metais vadovaujant Konstantinui “bažnyčios tėvai” patvirtino “Tikėjimo simbolį” – tai tokia trumpa krikščioniškos bažnyčios dogmų santrauka, kuri sudarė tikėjimo mokymo branduolį. Be to, visa tai aklai buvo primetama parapijai, per tikėjimą... Pagal Konstantino motinos patarimą, nusprendžiama padaryti naują krikščionybės simbolį – kryžių.

O aš jums jau buvau sakęs, kad kryžius pradėtas garbinti krikščioniškoje religijoje tik IV amžiuje. Ankstyvojoje krikščionybėje kryžius iš vis buvo atmetamas, kaip “pagoniškas” simbolis ir tuo labiau, kad tais laikais tas buvo siejama daugiau kaip bausmės įrankis (nukryžiavimams). Ankstyvosios krikščionybės simboliais buvo angelas, lelija, žuvis, ugnis, bet tik ne kryžius.

Tas simbolis buvo plačiai žinomas iki krikščioniškose kultūrose. Pasidomėkite archeologija ir įsitikinsite, kad kryžius buvo senovėje gerbiamas įvairiose kultūrose dar nuo aukštesniojo paleolito laikų. Senovės tautose jis tarnavo kaip ugnies simbolis. Kryžius taip pat buvo apsaugos, saulės ir amžino gyvenimo simboliu.

O kodėl po to krikščionybėje jį pradėjo garbinti, jei pradžioje neigė?

Na kaip kodėl, todėl kad tai kai kurių žmonių gerai apgalvota politika. Juk IV amžiuje religija buvo apiforminama kaip valstybinė. Buvo reikalingas savo atnaujintas simbolis, kad tuo pačiu būtų patrauklus ir “pagonims”, jog ir jie taip pat papildytų krikščionių gretas...Štai ir paėmė kryžių kaip simbolį. O Jevsevijų Pomfilą įpareigojo parašyti istoriją “liaudžiai”, kodėl Konstantinas pasirinko būtent kryžių. Ir tas žinoma sukūrė (ne be pačio Konstantino pagalbos). Kad atsieit imperatorius, viename iš savo mūšių, pamatė kryžių danguje. O po to, atsieit Konstantinui prisisapnavo Jėzus ir padovanojo jam tą pergalę, dėl imperatoriaus sosto, pataręs savo kariuomenės kovines vėliavas išpiešti kryžiais. O ryte Konstantinas atsieit taip ir padarė, todėl laimėjo mūšį. Po to Konstantinas įtikėjo į Kristų ir tapo padoriu krikščioniu. Bendrai tai, ta istorija iki šiol yra pokštų ir juoko pretekstas rimtiems istorikams.

O kad tai legendai priduoti “tikrumo” , į pagrindą buvo pasitelkta istoriniai įvykiai, kurie iš tikro buvo 312 metais. Kalba čia eina apie  daugiatūkstantinės Maksemijaus (priešininko dėl valdžios) ir nedidelės Konstantino armijos netoli Romos, vieną iš “lemiamų” kovų. Pateikta žinoma senovės istorikų visa tai, kaip viena iš didingiausių Konstantino pergalių, kuri įvyko vos ne stebuklo dėka. Nors iš tikro, tai tik buvo nuoseklaus Konstantino stūmimo į valdžią plano vykdymo dalis. Nereikia būti labai protingam, kad pamatyti tą išskaičiuotą manevrą, net turimoje istorijos aprašymo formoje. Pakanka išanalizuoti Konstantino laukimo politiką tais metais (kada paeiliui pykosi ir žudė vienas kitą pagrindiniai jo konkurentai) ir sulyginti su visomis tomis “greitomis pergalėmis”, kurias jis laimėjo pakeliui į imperatoriaus sostą Romoje. Įskaitant visus tuos faktus tampa suprantama, kad jo atėjimas į valdžią organizuotas Archontų, paperkant armijas, priešininkų šantažu ir atitinkamos nuotaikos sukūrimu visuomenėje.

O tam, kad nuslėpti tą pastebimą pergalių lengvumą ir nuslėpti išskaičiuotų susitarimų faktus, suteikti sau didvyrio reikšmingumą žmonių akyse, buvo sugalvotos legendos, apie jo didžius laimėjimus. Tame tarpe iš to ir atsirado tokia didvyriška istorija, apie Konstantino “nuostabią pergalę” , prieš Maksemijaus armiją, po kurios Konstantinas patikėjo į krikščionybę ir pareiškė, kad būtent tas Dievas padėjo jam laimėti šį “lemtingą mūšį”. Visa tai paimta iš istorijos, kurią jam kažkada tai papasakojo tėvas. Nes panašus atvejis buvo atsitikęs su imperatoriumi Aurelijanu, pas kurį kažkada tarnavo ir sugebėjo pasiekti imperatoriaus titulo jo tėvas Konstantinas Chloras.

Viename iš žygių į rytus Aurelijano kariuomenės mūšio 272, su carienės Zenobijos kariuomene, kuri savavališkai valdė Romos imperijos rytines provincijas. Situacija buvo panaši. Tik po tokios netikėtos pergalės Aurelijanas kreipėsi į El-Gabalo šventyklą ir pareiškė, jog būtent tas dievas padėjo laimėti. O vėliau jis iškėlė tą dievą į aukščiausią dieviškos hierarchijos rangą, nustatant Nenugalimos Saulės (Sol invictus) kultą, pastatant šventyklas pašvęstas Saulei. Toks Aurelijano elgesys, nešantis grynai politinį vaidmenį, buvo populiarus romėniškoje kariuomenėje, o imperatoriškos politikos atrama kaip tik ir buvo armija.

Pažiūrėkime, kas iš esmės sudarė Aurelijano ir Konstantino armiją tais laikais? Sirijiečių lankininkai, azijietiški raiteliai ir tt. Pėstininkai pririnkti iš rytietiškų provincijų, kurie ir sudarė žymų kariuomenės kontingentą. Žinoma, kad tie žmonės su savimi atsinešdavo ir savo religijas, platinant jas tose teritorijose kuriose jie tarnavo. Ir politikai išnaudojo tokias aplinkybes. Jūs pažiūrėkite į to paties Konstantino monogramą, kurią jis nešiojo kaip krikščionybės simbolį. Ji atrodė kaip  “X” raidė, tik per susikirtimo centrą ėjo dar viena vertikali linija viršuje turinti lanką, kaip raidė “p” ir visa tai buvo apjuosta ratu.

Įdomiausia, kad tokia monograma, kuri kartais priskiriama pačio Konstantino kūrybai, yra ne kas kita, o soliarinis (saulėtas) ženklas iš haldėjiškos kosmologijos, kur Saulė buvo skaitoma viso pasaulio valdove ir karaliene.

Tai viso labo tik apgalvota politika. Kada nusprendė kryžių padaryti pagrindiniu krikščionybės simboliu, reikėjo tokį pasirinkimą kaip nors pagrįsti ir patvirtinti “faktais”, kad “parapija” patikėtų į visa tai. Klausimas buvo išspręstas labai paprastai. Jau kitais 326 metais Konstantino motina Elena “piligrymauja” į Jeruzalę ir ten “visiškai atsitiktinai” randa medinį kryžių, ant kurio atsieit prieš beveik 300 metų buvo nukryžiuotas Jėzus. Be to, pagal legendą, ji randa ne vieną kryžių, o visus tris, užvertus oloje po “pagoniška” šventykla.

Bet tuo, jog ji rado tuos kryžius, liaudies interesų nepažadinsi. Pagal legendą, kad sužinoti kuris iš jų tikrasis, Jeruzalės patriarcho Makarijuas patarimu, kryžius pradėjo paeiliui prinešinėti prie vienos sergančios moters, kuri “akimirksniu” pasveiko nuo trečio kryžiaus prisilietimo. Ir kad galutinai įsitikinti, jog tai “prisikėlimo” kryžius, jie pridėjo jį prie numirėlio ir tas žinoma tuoj pat “atgijo”. Visa tai išplatino po apylinkes ir žinoma, “visiems tikintiesiems užsinorėjo prisiliesti prie jo”.

Pagal Jelenos nuorodą, po tokios reklamos, tą kryžių supjaustė į dvi dalis, viena iš kurių liko Jeruzalėje, o kitą ji išsivežė su savimi į Konstantinopolį. Taip pat, dar buvo paskelbta, kad medžio pjuvenos likusios po to kryžiaus perpjovimo, buvo kruopščiai surinktos ir sumaišytos su auksu, iš to mišinio nukalė monetas. Tokių monetų pardavimu pralobo dar ne viena dvasininkijos karta, pateikiant savo prekę kaip “gydantį talismaną”.

Be to, pagal tos pačios Jelenos nuorodą, tose vietose, kurios, pagal poviliško mokymo žmones, buvo “ženklios” Jėzaus gyvenime, pastatytos šventyklos. Pavyzdžiui, taip buvo nugriauta “pagoniška” šventykla Viflijeme, mieste išsidėsčiusiame netoli nuo Jeruzalės ir jos vietoje, atseit toje pačioje, kur gimė Jėzus, pastatyta krikščioniška bažnyčia. Tos šventyklos buvo pastatytos ne dėl tikinčiųjų pritraukimo, tarp kurių didžioji dalis vietinių buvo būtent žydai, garbinę judaizmą. Reikalas tame, kad po taip vadinamos imperatorienės “piligrymiškos kelionės”, valstybinė-dvasinė valdžios mašina staigiai pradėjo populiarinti “piligrymines keliones į šventas vietas”, padarant tuos užsiėmimus ne tik pakankamai madingus, bet ir pakankamai pelningus. Be to, savo pamoksluose šventikai pastoviai tvirtino, jog malda pasakyta tokiose vietose veikia žymiai stipriau ir ypatingai pamalonina Dievą, tuo pačiu užmarštyje paliekant tikruosius Jėzaus žodžius, kad Dievo šventykla yra kiekvieno žmogaus viduje.

Žinoma, yra ir tikros jėgos vietos. Bet gal vis tik atskirkime kotletus nuo musių. Yra jėgos vietos, kuriose iš tikro jaučiamas jėgos poveikis, o yra ir taip vadinamos “šventos vietos”, kurios iš esmės susijusios tik su vienokios ar kitokios religijos įvykiais arba tų religijų asmenybėmis. Skirtumas tarp tų dviejų supratimų didžiulis. Ir dažnai ne visada jėgos vietos sutampa su “šventomis vietomis”. Dar daugiau, religiniai veikėjai dažnai spekuliuoja “šventų vietų” supratimu. Žmogui primetama (ir jis su tuo sutinka, dėl nuosavo tingėjimo), kad vietoje realaus darbo su savimi, paprasčiau yra nuvykti ir nusilenkti “šventai vietai” ir tada atsieit, jam viskas iš karto bus atleista, toliau galės daryti “nuodėmes”. Bet iš tikro, kiek žmogus nesilankytų “šventose vietose”, be rimto vidinio darbo su savimi jame niekas nepasikeis.

O kas liečia jėgos vietas, tai jos buvo ir bus. Kartais jos sutampa su “šventomis vietomis”. Tokios vietos buvo pažymėtas dar žymiai anksčiau už krikščionybę ir garbinamos kitų religijų, tikėjimų. Dažniausiai, vienai religijai keičiant kitą, tose vietose senos religijos statiniai naikinami ir statomi naujos, kitų dievų garbinimui.

Tai štai, tais laikais “pagonių” funkcijas perėmė krikščioniški šventieji. Krikščionių bažnyčios buvo statomos buvusių pilkapių vietose, ypatingai tokiose vietose, kurios buvo populiarios liaudyje. Šventės taip pat pervadinamos pagal naujas religijas.

Tai štai, grįžtant prie Konstantino. Būtent prie Konstantino pradėtos atstatinėti krikščioniškos šventyklos su parodomuoju blizgesiu ir prabanga, vyskupai pradėjo rengtis nuostabiais apdarais, įvedant apeigas, naujas ceremonijas, eisenas, tai yra, visos bažnytinės apeigos virsta teatriniu vaidinimu.

Įėjo į madą ne tik piligryminės kelionės į “šventas vietas” , kuriose buvo pastatytos pelningos bažnyčios, bet ir įvairios šventos “relikvijos”, ant kurių statėsi didžioji komercija. Tai yra, žmogaus tikėjimą bandė pririšti prie materialių, matomų daiktų. Kūrėsi ištisa šventų relikvijų gamyba. Dvasininkija atvirai spekuliavo visokio plauko “šventais palaikais”, laukiant ne tik masiškesnio lankomumo ir tuo pačiu didesnio pelno, bet ir pačius palaikus pavertė prekybos daiktais.

Prekybos šventomis relikvijomis bumas pasiekė tokį absurdą, kad bet kuris kiosko prekeivis be vargo galėjo patenkinti bet kokią tokio pirkėjo paklausą. Nori švento Povilo nago? Prašau. O gal bet kurio iš apaštalų kaulų? Nėra problemų. Klausimas tik tame, kiek tu už tai sumokėsi.

Žinoma, vyskupai persistengė su reklama, nes atsirado tiek daug prekeivių plaukais, dantimis, kaulais, pačių išreklamuotų “šventųjų”, kad jiems 381 metais teko uždrausti tarp gyventojų tokią prekybą. Bet tas draudimas tęsėsi neilgai. Jau po poros metų visa tai vėl atsinaujino. O prie kokių pasekmių tai atvedė viduramžiais, aš tyliu. Valstybinė bažnyčia padarė iš to didelį savo biznį. Piligrymai nešė jiems didelius pelnus. Palaikams buvo statomos specialūs statiniai, suteikiamos ir sukuriamos legendos, su stebuklingomis savybėmis. Nustatomos atitinkamos šventinės dienos jų gerbimui, kai susirinkdavo didžiulės minios besimeldžiančiųjų. Besimelsdami tai religijai jie darė ir didelius paaukojimus. Konstantino laikais populiarinamas ikonų garbinimas.

Bet jei visa ta atributika ir paviršiniai pelai buvo skirta “parapijos” didumai, iš esmės kuri buvo neraštinga ir užsikompleksinusi materijoje, tai raštingiems žmonėms, kurie bandė išsirinkti Jėzaus Mokyme, buvo skitas “Šventais raštas” į kurį įėjo kanonizuotos knygos. Graikiškas žodis (kanon) reiškia “norma”, o kanonizacija (kanonizo) – “įteisinti”. Kam jiems tai buvo reikalinga? Kontrolei ir valdžiai. Juk kas gaunasi. Jėzaus Mokymą Povilas padaro žymiai sudėtingesniu, prikraunant jį archontiškomis dogmomis, nuorodomis. Taip pat, dėl to, kad tarp žmonių vis dar vaikščiojo senoviniai užrašai su Jėzaus pamokslais, visuomenėje prasidėjo filosofinių spekuliacijų banga, kur vieni žmonės iš tikro norėjo prisikasti iki tiesos, o kiti prie to paties, kurdavo savo sektas, tėkmes, interpretuojant viską savaip. Taip kad iš esmės, krikščionybė kaip religija, nuo pat gimimo niekada nebuvo vientisa. Todėl Konstantino laikais buvo nuspręsta įvesti “Šventą raštą” ir įtvirtinti jį kaip “dieviško atvirumo produktą”, kaip “absoliučios tiesos šaltinis”.

Nešališkai pažvelkite kas rašė tokias kanoniškas knygas ir iš karto taps aišku, iš kokio rato išėjo panaši iniciatyva, “įteisinimas” būtent tokių knygų. Tas pats “Testamentas” kuriame vienos iš pagrindinių knygų laikomos judėjiškos religijos knygos, vardijamos kaip “Mojisiejaus Penkiaknygės”. Tas pats “Naujasis Testamentas” rašytas žmonių nuo Gamalilo atšakos, iš esmės, to paties Archontų rato. “Testamente”, judėjiškų Žynių panaudotas pritraukianti senovės civilizacijų fonas, kad apiforminti jų nuosavas religijas, taip pat ir “Naujame Testamente” buvo panaudoti žmogaus sielą jaudinantys Jėzaus Mokymo trupiniai, kurių fone pateikiamas Povilo mokymas ir Petro garbinimas....Bet visa tai tik žmonių reikalai ir nieko daugiau. Kad būtent šios knygos tapo kanoninėmis, sako apie tai, kas iš tikro stovi už šio reikalo. Ir kaip politiškai aktyviai suveikė Povilo nuorodos, ypatingai tada, kai ši religija tapo valstybine. Paimkite kad ir tuos pačius viduramžius, kada viešpatavo katalikų bažnyčios valdžia su “devizu”: “Kas ne su mumis, tas prieš mus”. Kiek milijonų žmonių tada žuvo dėl apkaltinimo jų “erezija”. O iš esmės, visa tai buvo tikra prievarta ir kova už valdžią. Arimaniška demokratija: “Kas stipresnis, tas ir teisus”.

Bet ką aš noriu pasakyti dėl viso šito. Vis tik, nežiūrint į tai, jog žmonės Jėzaus Mokymą pervertė į religiją, daug ką Jo pasakyta iškreipė, įvedė apeigas ir nuolankumą materialiems dalykams, nežiūrint į visą tą didžiojo biznio ir politinės pelkės hierarchinį purvą, Jėzaus įžvalgumo ir genialumo dėka, tokioje religijoje, ne tik paprastai išsisaugojo Jo Mokymo grūdeliai. Bet būtent tų grūdų dėka, daugelis žmonių įgijo tikrą išsigelbėjimą per tą religiją. Juk kaip žmogus nevadintų Dievo, kokiu keliu neitų pas Jį, jei jis atsiskleidžia prieš Jį, kaip sakoma, visa Siela, kaip lotosas savo švaroje tarp materialiojo pasaulio pelkės purvo, tai nėra jam kliūčių, kurios pamaišytų jų Išgelbėjimui. Tik dvasinėje švaroje atsiskleidžia tai, kas vardijama kaip dieviška kibirkštimi – Siela. O kad pasiekti tos švaros, paprasčiausiai reikia tapti Žmogumi, ta Būtybe kurioje dominuoja Meilė ir Gėris.

Matosi, kad Mokymo transformacijos į religiją schema praktiškai vienoda. Pradžioje duodamas švarus Mokymas, vėliau jis apauga įvairiais kultais, apeigomis.

Bodhisatvų iš Šambalos Mokymas gali pažadinti iš miego daugelį žmoniškų sielų, o subrendusioms sieloms tai iš vis – vidinis postūmis, tas ezoosmosas, kuris išlaisvina žmogų iš materijos, kaip drugelį iš praplyšusio kokono. Bet netgi tada, kada tą Mokymą žmonės perdaro į religiją, nuo tų Mokymo trupinių, ant kurių statėsi religija, vis tiek dvasingiems žmonėms bus nauda.

O dėl kultų ir apeigų... Paimkime kad ir pavyzdžiui tą patį Konstantiną. Praktiškai, savo valstybinės religijos schemoms sudaryti jis pasiskolino žinias ir nuo savo pontifikų, ir iš antikos, taip pat nuo Rytų religijų, tai yra iš tų, ką krikščionybės organizatoriai vadino “pagonimis”, visaip juos juodinant. O tose religijose buvo ir apeigos, ir iškilmingos eisenos, ir nuostabių šventyklų pastatyta, ir aukštas šventikų statusas. O jei pasirausti tuo klausimu dar giliau, kodėl buvo reikalingas visas toks išorinis apvalkalas, tai tampa suprantama paprasta tiesa, kurią įgarsino pats Arimanas dar Babilone, valdant Esagile: “Didybė ir paslaptingumas yra labiausiai patrauklūs liaudžiai dalykai”

Juk net šiandiena pažiūrėjus į žmones. Mažai kas iš jų ateina pas Dievą savarankiškai. Mažai kas jaučia Meilę Jam, turint tik vienintelį norą – išgelbėti savo sielą iš to materijos purvo. Iš esmės, žmonės užsikompleksavę materijoje, su savo kasdieninėmis asmeninėmis problemomis, rūpinantis reikmėmis. Praktiškai, daugumoje jie gyvena gailestyje sau mylimam, guodžiant save savimeile ir tuo pat metu dar kovojant dėl kokios nors mažiausios valdžios, prieš į save panašius. Ir tokius žmones sunku atitraukti nuo Gyvuliško prado bangos. Apie Dievą jie prisimena dažniausia tik tada, kai su jų materialiu kūnu prasideda rimtos problemos, arba kai papuola į kritines situacijas. Ir tai yra šiandiena, kada daugelis žmonių išmokyti raštingumo, kada civilizacijos techninio išsivystymo dėka, turint priėjimą prie informacijos, jie turi galimybę asmeniškai susipažinti su įvairių pasaulio tautų praeities dvasiniu palikimu, turi galimybę palyginti, priešpastatyti, išanalizuoti, ir nors truputį prajausti, kas tai yra Dievas, suprasti dėl ko žmogus buvo patalpintas į šį materialų pasaulį. Turint tokią galimybę daugelis žmonių net nenori galvoti apie tai, jiems paprasčiausiai tingisi. Jiems lengviau gyventi su jau paruoštomis Archontų nuorodomis, religijomis, todėl ir pasistato tokius sau gyvenimo kriterijus, apspręstus Archontų, tipo “kaip gyvena visi, taip ir aš gyvenu”. Ir tik dėl to žmonės eikvoja savo jėgas, jog kaip tuščiai baidarei šokinėti ant savo Gyvuliško prado stichinių bangų.

Tai kas gaunasi, kad nešiojant tokį kryželį, su Jėzuas nukryžiavimu sau ant krūtinės, aš iš tikro esu nuolankus ne Jėzui, o Judui, kuris Jį pardavė, Petrui – kuris Jį išdavė, Povilui – apdergusiam Jo Mokymą?

Žinoma, su kryžiumi, kaip Kristaus nukryžiavimo simboliu, jie perlenkė lazdą. Bet vėlgi, visa tai buvo statoma ant politinių išskaičiavimų ir jų dogmų. Bet ką aš noriu pasakyti dėl kryžiaus, kaip tokį simbolį? Aš jau sakiau, kad tas simbolis pasiskolintas iš kitų religijų, kurias judėjai vadino “pagonimis”, “gojais”. O tie, savo ruoštu, pasiėmė tai iš žinių, kurios buvo duotos žmonėms pirmapradžiai gilioje senovėje. Ir tie, kas statė savo krikščionišką religiją, įvedant į ją kryžiaus simbolį, net nežinojo ir nesuprato jo tikros reikšmės ir vertės, o paprasčiausiai įvedant jį tik todėl, kadangi jis buvo populiarus tarp “pagonių”, kad prikabinti prie savo religijos daugiau žmonių.

Iš tikro kryžius – vienas iš sakralinių vertybių simbolių. Pavyzdžiui, jei paimti tą kvadratą ar apskritimą, tai tų ženklų prasmė nurodo apie išorinės ir vidinės erdvės atskyrimą. O kryžius nurodo į centrą, į tai, kad visos pagrindinės kryptys eina iš vidaus į išorę. Nuo senovės kryžių traktuoja kaip žmogaus modelį, kadangi pagal savo esmę, žmogus ir yra savotiškas centras. Žmogus laisvas pasirinkime. Ir nuo to, kokį jis sukurs save viduje, priklauso ir išoriniai jo likimo pasireiškimai. Ne veltui daugelio tautų kultūrų kryžius buvo dvasios ir materijos jų vienybėje simbolis, reiškė gyvenimo hieroglifus, o taip pat nemirtingumo, buvo “ypatingo dėmesio” ženklu, mirties hieroglifu, persikirtimo, pasienio stulpu evoliucijoje. Be to, dar nuo senovės Egipto kryžius simbolizavo svarstykles Ozyrio teisme, ant kurių sveriama žmonių mintys ir poelgiai, tai yra, jo per gyvenimo dvasios valią ir norus sukauptą patirtį. Taip kad viskas tai ne šiaip sau.

Ir tai, kad kai kurie žmonės žinias paverčia į religiją – tai tik viso labo jų žmogiški reikaliukai... Juk švarūs žmonės, neturintys piktumo, jaučia Tiesą savo Siela. Tokiems žmonėms nereikia papildomų žodžių, įrodymų, stebuklų. Jie paprasčiausiai gyvena savo vidiniu Meilės ir Padėkos Dievui pasauliu, savo mintimis, darbais siekia parodyti Dievui, kad jie yra tikri Žmonės, nusipelnę tokiais būti.

Taigi, toliau apie Graalį. Jėzaus dėka vėl tai buvo atnešta į šį pasaulį.

“Graalis” – tai Pirminio garso adaptuota formulė. Paprasčiau sakant sudėtingas garsų junginys, kuris yra didžiulės jėgos šaltinis, sugebančios įnešti pakitimus į pagrindinę pasaulio matricą. Tai štai, slaptoje vakarienėje prieš suimant Jėzų, iš tikro įvyko labai reikšmingas įvykis, kuris ir šiandiena taip ir liko paslaptyje. Reikalas tame, kad būtent toje vakarienėje Jėzus perdavė “Graalį” Marijai Magdalinietei. O įvyko tai sekančiai.

Jėzus jau žinojo, jog jį išdavė ir išdavikai dalyvauja toje vakarienėje. Todėl jis pradėjo pasakoti savo mokiniams, ką jiems teks nuveikti be Jo. Bet matant, kad visi nuliūdo tuo, tame tarpe ir Marija Magdalinietė, sėdėjusi jam iš dešinės, Jėzus pasakė: “Dėl ko jūs nuliūdote, dėl kūno mano?” Ir atlaužęs duoną savo, mediniame plokščiame dubenyje, Jis pradėjo dalinti ją savo mokiniams su žodžiai: “Valgykite, nes tai yra tas pat, kas ir Mano kūnas”. O po to įpylęs vyno į savo medinę taurę vėl padavė savo mokiniams, su žodžiais: “Gerkite, nes greitai šioje taurėje bus kraujas Mano”. O po to tarė: “O aš busiu su jumis, kol jumyse bus tikėjimas Mano”. Tiesa, vėliau, po poviliškų interpretacijų, tie Jo žodžiai pateikiami visiškai kitaip.

Juk jei Jėzus žinojo, jog jį nori suimti, galėjo gi pabėgti?

Negalėjo. Kadangi visas Jo atėjimas į šį pasaulį, Jo Misija, buvo pagrįsta tuo pačių žmonių pasirinkimu, jų pasirinkimu tarp materialaus ir dvasinio norų...Tai štai, kol tęsėsi vakarienė, Jėzus peilio pagalba, savo medinėje lėkštėje (dubenyje), iš kurio dalino sulaužytą duoną, dugne išraižė užrašą, reiškiantį Pirminio Garso adaptuotą formulę, arba kaip tai pavadins po tūkstantmečio – “Graalį”. Ir kada vakarienė baigėsi, visi matė, kaip Jėzus atidavė Marijai Magdalinietei tą medinę taurę, pastatyta mediniame plokščiame dubenyje, iš kurio buvo dalinama duona. Atiduodant tai Marijai Magdalinietei, Jis ištarė sekančius žodžius: “Tai yra Mano Bažnyčios Magdala, už daug ką Tėvo Mano vardu prašanti, daug ką gavusi. Ir tebūna taip, kad kiekvienas tikintis į Tėvą mano maitinsis nuo to šventumo vaisiaus ir šiomis dienomis, ir vėliau, ir kiekvienam prašančiam to vardan bus duota”

Bendrai tai, Jėzus pasielgė išmintingai. Juk toje vakarienėje, kaip jau sakiau, dalyvavo kaip draugai, taip ir ne draugai. Apie tai, jog Jėzus turi perduoti Marijai Magdalinietei kažkokią tai paslaptį, slepiančią savyje didžiulę jėgą, žinojo artimi Jo mokiniai. Bet kas tai per paslaptis ir kaip tai Jis padarys, jiems taip ir liko klausimu. Tik Marija Magdalinietė pašvęsta į tas Žinias suprato, ant kiek vertingas yra tas užrašas, išraižytas ant medinio dubens dugno ir kurį, pridengęs taure, perdavė jai Jėzus.

Issa išmintis buvo ir tame, kad tokiu veiksmu Jis, iš esmės, nuvedė numatomą bėdą ateityje ir nuo pačios Marijos. Kadangi daugelis pagalvojo, jog toji “Didi Paslaptis” susijusi būtent su ta taure, nuo vyno. O po Jėzaus nukryžiavimo, kada į tą indą papuolė keletas lašų Jėzaus kraujo, jau daugelis patikėjo, kad tai ir yra būtent tai, ką turėjo omenyje Jėzus. Tuo labiau, jog po to įvykio, kai tie kraujo lašai papuolė į taurę, Josifas Arimafietis, kurio rankose atsidūrė ta taurė, skubiai paliko Judėją, pasiimant su savimi duotą daiktą. Po to, už šitai, “laisvieji mūrininkai” suorganizavo ištisą jo medžioklę, numanant kad jis išsivežė būtent tai, kas apdalinta jėga, duodančią valdžią pasauliui, apie ką užuominomis kalbėjo Jėzus.

O iš tikro, Graalis liko pas Mariją Magdalinietę. Su jo pagalba ji atvėrė ne tik vidinę jėgą, kuri davė jai galimybę bet kuriuo momentu išeiti į Dievo pasaulį. Bet reikia atiduoti pagarbą Marijos Sielos švarai ir didybei už tai, kad ji prisiėmė ant savęs didžiulę atsakomybę ir atvėrė išorinę jėgą, dėl pagalbos keliaujantiems dvasiniu keliu žmonėms. Marijos Magdalinietės pasirinkimas – tai didžiulis dvasinis žygdarbis. Kadangi pažinus aukščiausią pasaulį, tapus aukštesne už Žmogų Būtybe, ji liko Žemėje, tame pragare, iš esmės, pakibus tarp dviejų pasaulių, kad padėti milijonams keliaujančių ir ieškančių dvasingumo. Būtent ji jau tūkstančius metų apsireiškia žmonėms. Jei įdėmiai įsigilinsite į šį klausimą, tai toje pačioje krikščionybėje jūs rasite masę to patvirtinimų, kad į tikinčiųjų maldas ir prašymus dažniausiai apsireiškia būtent mergelė Marija, be to, daugelis mato ją realiai ir pavieniui, ir visu kolektyvu, visiškai realiai. Iki šiol išliko sakmė apie tai, kad kada vienas iš šventųjų mirė ir pakilo į Dangaus Karalystę, tai tarp šventųjų pradėjo ieškoti mergelės Marijos, kad jei nusilenkti ir padėkoti už tą pagalbą, kurią ji suteikė gyvenime jam ir kitiems žmonėms. Bet neradęs jos Dangaus Karalystėje, paklausė pas šventuosius, kur gi jinai. Į ką šventieji atsakė, kad jis neras jos Dangaus Karalystėje, kadangi ji iki šiol žemėje, padeda dvasiškai keliaujantiems žmonėms.

Taigi mergele Marija yra laikoma Jėzaus motina?

Laikoma. Kadangi kada, Marija Magdalinietė pradėjo masiškai pasireikšti žmonėms, bažnytininkams reikėjo visa tai kažkaip tai paaiškinti, tuo labiau, kad Mariją Magdalinietę jie iš vis buvo prirašę prie paleistuvių, atgailaujančios nuodėmes. Visa tai tam, kad pažeminti ir sutrypti atmintį apie ją “parapijos” akyse. Bet kadangi mergelė Marija ir toliau apsireiškia tikintiems žmonėms, išplito tvirtinimai, kad mergelė Marija, Jėzaus motina, išplito jos garbinimas, kaip Dievo gimdyvės, Dievo Motinos. Bet tai jau žmogiškas traktavimas, žmonės mėgsta viską pervadinti savaip. Nors Mariją Magdalinietę ir vadina Jėzaus Motina, iš esmės tai nieko nekeičia. Nuo to Marijos pagalba nesumažėja. Juk esmė čia yra įgytoje dieviškoje jėgoje ir dieviškame prade, o ne pavadinimuose.

Bet kiek man žinoma, ankstyvojoje krikščionybėje nebuvo Dievo Motinos kulto?

Nebuvo pas krikščioniškas bendrijas, organizuotas Gamalilo žmonių ir kitų Povilo religijų, kur akivaizdu, sekant Archontų įstatymams, palaikomas vyriško prado dominavimas. O pas tikruosius Jėzaus mokinius, tikruosius Jo Mokymo pasekėjus, garbinama būtent harmonija tarp vyriško ir moteriško pradų, taip kaip ir mokė Jėzus. Pas juos vykdavo taip vadinami agapai, kas verčiant reiškia “meilės vakarėliai”. Tai bendri slapti vakarėliai, kuriuos pravedinėjo ir Jėzus su savo mokiniais, kuriuose tiesa, buvo palaikoma būtent moteriško prado dominavimas.

Agapai ir Agapito vardas su tuo susiję?

Vardas Agapitas irgi graikiškos kilmės ir reiškia “esantis Meilėje”. Moteriškame prade slepiasi gyvybės jėgos šaltinis. Ir jei jį atskleisti, o atskleisti galima tik dvasiniame aspekte, išreiškiant aukščiausio laipsnio Meilę, tai pasireiškia didžiulė jėga, kurią galima panaudoti geriems reikalams, o taip pat ji leidžia susiliesti su Nirvana. Kodėl įvairių tautų senovės sakmėse tą gyvybinės jėgos šaltinį susiedavo su nemirtingumu? Todėl, kad tai yra kurianti Allat jėga. Tos gyvybinės jėgos šaltinis įtrauktas į pirmapradį pasaulio kūrimą, ir būtybių kūrime, apgyvenusių Visatą, tos pačios Žemės kūrime, jos pagrindine kūrybine jėga  - vandeniu. Būtent dėka šitos gyvybinės jėgos šaltinio, buvo sukurta moteris, kaip pirmasis žmogiškos giminės atstovas. Ir tik žymiai vėliau nuo moters gimė pirmasis vaikas vyras. Ir tai pilnai įrodoma. Vystantis genetikos mokslui, mokslininkai anksčiau ar vėliau ateis prie tokio fakto, kad moteriškos chromosomos, aš pabrėžiu, žymiai vyresnės už vyriškas pagal amžių. Ir to pasekoje bus padaryta dar visa eilė atradimų žmogaus genetikoje ir žmogaus evoliucijos supratime. Dar daugiau, net dabar nėra paslaptis toks faktas, kad Žmogiškas embrionas (nepriklausomai nuo ateities, kas bus moteriškos ar vyriškos giminės, kuris formuojasi pagal genetinius kodus) pirmomis savaitėmis po apvaisinimo, vystosi kaip moteriškas individas.

Taip kad moteriškame prade slepiasi labai galingas gyvybinės jėgos šaltinis. O Arimanas, žinodamas apie tai, daro viską kas įmanoma, kad neprileisti žmonių prie to šaltinio, todėl visaip priešpastato, iškreipiant tas žinias ir moteriško prado svarbą. Ir čia jo pakalikai išnaudojo visas galimybes: pradedant nuo to, kad į žmonių bendruomenes įvesdavo kraugėrikiškų deivių kultus, įžiebiant baimę ir neapykantą per aukojimus, iki patriarchatiško kulto išaukštinimo, pažeminant moteris iki žemiausios būtybės lygio, kuri kalta už visas žmonijos bėdas. Ir kaip taisyklė ... “panašūs profilaktiniai dalykai” žmonijos bendrijose Archontų buvo rengiami masiškai, parodomai.

Bet nežiūrint visų Arinamo pastangų, tikrosios žinios apie duotąjį gyvybės šaltinį visada buvo žmonių visuomenėje. Net jei jos dėl kažkokių priežasčių buvo prarandamos, jas vėl į pasaulį atnešdavo Bodhisatvos iš Šambalos, arba jų padėjėjai mežanai, vežos. Paprasčiausiai, tos žinios buvo saugomos paslaptyje dėl aktyvaus Archontų bandymų jas sunaikinti ir saugomos dvasiškai pasiruošusių žmonių.

Buvo tiesa pora atvejų, kad tų žinių pagrindu pasekėjai sukūrė masinius kultus. Postūmiu tam pasitarnavo dviejų moterų, kurios tiesa gyveno skirtingu laiku, dvasinis pasirinkimas, tačiau abiems joms iškrito galimybė turėti Pirminio Garso adaptuotą formulę. Taip pavyzdžiui buvo su šumerų deivės Inanos kulto atsiradimu (dangaus valdovės), kuris išaugo būtent iš slaptos bendrijos, suorganizuotos IV tūkstantmečio pabaigoje iki mūsų eros, Vežos Inanos šumerų mieste Uruka. Tos slaptos bendrijos simbolis buvo lotosas, daugialapio formoje. O piktograminiu ženklu-diagrama buvo žiedas su plaukų kasa, kurią šiuolaikiniai mokslininkai, nežinodami tikrosios prasmės, priskyrė prie deivės Inanos vardo pažymėjimo. Ta slapta organizacija, be vidinių jos narių dvasinio tobulėjimo, spėjo dar ir išplatinti kai kurias pirmaprades žinias, tame tarpe ir dvasinę praktiką “lotoso žiedas”, dar iki to, kol juos nepastebėjo Arimanas. Be to, jų dvasinis darbas pasirodė gana nemažas. Visa tai rado tokį didelį aidą žmonių visuomenėje, jog Arimanui teko nemažai paplušėti, kad to populiaraus judėjimo ideologiją supainioti ir perstatyti. To dėka, pati Inana tapo mitologiniu personažu, pateikiant ją ne kitaip, kaip šumerų derlingumo deive. Ir kuo toliau tolo laikas, nuo to judėjimo pradžios, tuo daugiau tai deivei buvo prirašomos žmogiškos savybės ir poelgiai, kartais ne patys geriausi, tuo pačiu, vis toliau nutolinant ją nuo dvasinio grūdo, nuo kurio visa tai ir užgimė.

Arba štai dar vienas pavyzdys, dar vienas senesnis kultas, Izidos, garbinamas senovės Egipte, kažkada turėjęs savo realų moters prototipą vardu Izidė, kuri buvo susijusi su Bodhisatva Ozyriu...Senovės Egipte žinių grūdai išsisaugojo žymiai ilgiau, kadangi daugumas žmonių buvo orientuota į dvasingumo pusę, tokių žmonių kaip Imhotepas dėka. Todėl Izidės kultas ne tik kad išgyveno tūkstantmečius pačiame Egipte, bet ir turėjo platų populiarumą graikų-romėnų pasaulyje, nors ir buvo pakankamai prižemintas iki vartotojiško lygio.

Taigi, grįžtant prie Jėzaus, Jis tarp savo mokinių sukūrė ypatingą bendriją, kur moteriškas pradas turėjo didžiulę reikšmę, pirmiausia kaip kurianti jėga, raktas, kurio pagalba atsiverdavo sąmoningos švarios žinios. Ne veltui Jis Mariją Magdalinietę vadino gyvybiniu lašu, ant rožės žiedlapio, palyginant ją su lelija, su švara ir lotoso jėga. Tiesa, jei tada nebūtų įsimaišęs Pontijus Pilatas, tai ir Marijos žemiška lemtis, kaip Graalio turėtojos, būtų visai kitokia. Todėl kad Jėzus, kaip sakiau, žinodamas apie išdavystę ir sąmokslą prieš Jį, būtent Marijai Magdalinietei paveda vadovavimą Jo mokiniams. Jei viskas būtų atsitikę taip, kaip galvojo Jėzus, tai šiandiena Jėzaus bažnyčios valdžioje (kuri gal būt ir nebūtų įgavusi tokio populiarumo pasauliniu lygiu) stovėtų moteris, tai yra kūrėja, taip kaip ir turi būti išsivysčiusioje dvasinėje bendruomenėje.

Jėzus tik sakė Tiesą, o žmonės kaip visad persuko viską savaip, žinoma, ne be Archontų pagalbos.

Viskas žmonių rankose...Tiesa, noriu atkreipti dėmesį dar į nemažai svarbų faktą mūsų istorijoje. Kada buvo įvedama krikščionybė slavų tautose, pas slavus tai tapo ne kiek Kristaus religija, kiek Dievo Motinos religija, tai yra moteriško prado. Pastebėsiu, kad pati pirmoji akmeninė šventykla, pastatyta Vladimiro 989 metais Kijeve, o ir ta šventykla skirta Šventajai Dievo Motinai. Ir jei atsekti cerkvių statybą Rusijoje, tai pastebėsite, kad būtent pirmais krikščionybės šimtmečiais pagrinde statė cerkves skirtas Dievo Motinai. Ir tokia aplinkybė nėra atsitiktinė. Ir atsirado ji ne šiaip sau, kaip galvoja istorikai, nuo senovės šaknų, besitęsiančių dar nuo neolito laikų, protėvių garbinusių moterišką derlingumo kultą. Visa tai išnešta, iš Vakarams iki šiol paslaptingos ir nesuprantamos, nenuspėjamos slaviškos Sielos, ko dėka slavai pasąmoningai pasirenka teisingą dvasinio judėjimo kryptį, sekant kūrybiniu dvasingumo keliu, kad ir į kokius istorinių sąlygų rėmus jie nepapultų. Todėl slavų stačiatikystė ne tik kad prigijo ten, o tapo neatskiriama jos dvasine dalimi. Ir toks moteriško prado kultas pabrėžia Jėzaus Mokymo perėmimą, Jo tikrą dvasinį palikimą.

O Marija Magdalinietė iki šiol turi jėgą, kurią ji įgavo atvėrus Graalį. Nors jau po tūkstančio metų Graalis vėl buvo atneštas į šį pasaulį Bodhisatvos Agapito. Ir vėl buvo duotas pasirinkimas. Tačiau kiti žmonės vėl gavę Graalį, jau nesurizikavo suaktyvinti valdžios jėgą išorei, kaip tai padarė Marija Magdalinietė. Jie atvėrė tik vidinę jėgą. Tačiau nusprendė pasitarnauti Marijos reikalui, panaudojant savo pasireiškusius po to neįprastus sugebėjimus, organizuojant ir vystant tiems laikams visiškai naujos visuomenės formavimui, su dominuojančiais dvasiniais tikslais. Būtent duotųjų žmonių buvo organizuotas Ordinas, kuris vėliau įgavo tamplierių pavadinimą.

Agapitas atnešė Graalį į šį pasaulį, bet ne asmeniškai jiems. Jei Issa konkrečiai atidavė Graalį Marijai, tai Agapitas, kaip ir priklauso pagal nuostatas, “metė burtus”. Esantis Artimuosiuose Rytuose, jis paliko Graalio užrašą ant akmenų, Morijos kalno senoviniuose požemiuose, kur kažkada buvo Saliamono rūmai ir šventykla. Be to, tą “Švento garso” formulę suskaidė į keturias dalis. Ir ieškančiam Graalio reikėjo nemažai paplušėti, kad atrasti tas dalis, o svarbiausia, teisingai sudėti tą formulę...

Esant Afonijoje Agapitas perdavė kai kurias žinias ne tik apie Mariją, kaip Graalio jėgos nešiotoją, bet ir apie tuometinio Graalio buvimo vietą, keliems aukšto dvasingumo senoliams...Teisingumo dėliai reikia pasakyti, kad Afonas virto Afonu būtent Agapito dėka, tiksliau sakant, jo atneštų žynių tenai dėka.

O kodėl žinių išsaugojimui buvo pasirinktas būtent Afonas?

Afonas – tai nėra paprasta vieta. Kažkada tai jis tapo prieglauda tikriesiems Jėzaus Mokymo pasekėjams, kurie slėpėsi ten nuo gujimo. Po to, prie jų prisijungė asketai iš Egipto ir Rytų, persekiojami arabų. Vėliau taip susiformavo savotiška atskirta bendruomenė, kuri kaip šventenybę saugojo išlikusias laike pirmapradžių žinių liekanas. Oficialiai Afonas buvo paskelbtas vienuolystės centru ir pripažintas nepriklausoma vienuoliška valstybe IX amžiaus pabaigoje. Nors valstybe, kaip tokia, negalima buvo pavadinti dėl to, kad ten nebuvo charakteringos valdžios struktūros. Pirmapradžiai, tai buvo vienuolių bendrija, kuriems vadovavo visų gerbiamas dvasinis senolis, išrenkamas nuo visų vienuolynų metams Proto pareigoms. Tai yra, tie vienuoliai neturėjo virš savęs aukštesnės bažnytinės valdžios, kaip vyskupai ir tik pagal administracinius matus pakluso Bizantijos imperatoriui.

Bet vėliau, po dvasinio žybsnio, kurį sukėlė ten paliktos Agapito žinios, šlovė apie tą vietą pradėjo greitai plisti tarp žmonių. O tai savo ruoštu pritraukė ir Archontų dėmesį, kurių dėka pasikeitė santykiai su valdžia Afonijoje. Na o 1313 Afonas tampa visai jau paklusnus Patriarchui.

Agapito laikais Afone gyveno keletas dvasiškai stiprių senolių, asmenybių. Štai jiems Bodhisatva Agapitas ir patikėjo žinias apie Graalio buvimo vietą. Būtent jie turėjo jas perduoti dvasingiems žmonėms.

Agapitas tik nurodė kur reikia ieškoti Graalį ir ką būtent ieškoti, tai yra, keturis akmenis su užrašais. Bet ne daugiau. Kad atlikti Graalio paieškas, net turint tas žinias, kurias paliko Agapitas, pirmiausia reikėjo fiziškai įveikti nemažą atstumą. Todėl, kad Agapitas paslėpė Graalį ten, kur jo niekas neišdrįstų ieškoti – Palestinoje, senovės požemiuose, kurie išsidėstę Morijos kalno viršūnėje. Antra, Morijos kalno viršūnė, tais laikais kaip šventa musulmonų vieta, buvo kruopščiai saugoma ir aptverta aukšta akmenine siena.

Jei jau kalbėti apie tą kalną, jo nepaprastą patrauklumą žmonėms, tai žymiai svarbiau yra tai, kas buvo ir ilgą laiką saugoma egiptiečių  jo rytiniame šlaite IV tūkstantmetyje iki mūsų eros, tai yra žymiai anksčiau, nei tas žemes užkariavo judėjai. Arabai užkariavo tas teritorijas dar 637 metais. Pagal kalifo Omaro įsakymą jie pastatė ant to Švento (kaip tada vadino Morijo) kalno “Uolos” mečetę, ant Saliamono šventyklos griuvėsių. Ją taip pat vadina “Uolos Kupolu”. Kas arabiškai skamba kaip “Kubbat ac-Sahra”. Tai trečioji pagal reikšmę islamo šventa vieta po Mekos ir Medinos. O šalia tos mečetės jie atstatė pusiau sugriautą krikščionišką baziliką, skirtą mergelei Marijai, padarant iš jos Al-Aksa mečetę. Pagal musulmoniško tikėjimo mokymą, būtent iš šios vietos arkangelas Gabrielius perkėlė į dangų Muchamedą jo naktinėse kelionėse.

Krikščionys taip pat gyveno Jeruzalėje. Ir krikščionių piligrymai lankydavo ten šventas vietas. Juk dar tais laikais kai Jeruzalę užgrobė arabai, kalifas Omaras išleido įsakymą, specialų dokumentą, kuris garantavo privilegijas ir saugumą krikščioniškiems gyventojams.

Taip kad maža to, jog reikėjo prisigauti iki Švento kalno požeminių patalpų ir surasti ten būtinus užrašus, tai dar ir teisingai sudėti tas keturias Graalio dalis, sugaištant nemažai laiko, kad išskaičiuoti reikalingą kombinaciją... Be to, tik vienas iš variantų teisingas, tik jis duoda raktą, atveriantį didžiulę jėgą. Bet yra ir klaidingas variantas, kuris paima visą jėgą. O likę variantai tušti ir nieko neduoda, apart nusivylimo. Toje formulėje jėga atsirandanti iš niekur. Rakto pradžia pradžioje. Kvailiui – tai tik užrašas, išmintingam – raktas galybei. Todėl Agapitas ir pasistengė paslėpti Graalį tarsi matomoje vietoje, bet nepasiekiamoje profanams, tarsi tik išraižymai ant akmens, o išmintingam brangiau už visas pasaulio brangenybes.

O kai Agapito žinios papuolė pas tamplierius?

Tiksliau, kaip su Agapito žinių apie Graalį pagalba susikūrė tamplierių Ordinas – pataisė sensėjus.

Reikalas tame, kad IX amžiuje, ryšium su Graalio atsiradimu pasaulyje, žymiai aktyvizavosi ir Archontų veikla, kuri įgavo pakankamai pavojingą charakterį. Pavojus apversti monadą, tai yra, pilnai užgrobti valdžią į savo rankas visame pasaulyje ir užbaigti savo tilto į absoliučią valdžią statybą.

Tai štai, kad nedaleisti panašios katastrofos žmonijai, užkulisinėje valdžios scenoje atsiranda pakankamai neįprasta figūra, galima sakyti “šešėlis”, kuris praktiškai dalyvauja visuose tarptautinių politinių ir ekonominių klausimų sprendimų susirinkimuose. Būtent to žmogaus pasiaukojimo dėka, sugriovusio Archontų planus, atsirado tas pirmapradis postūmi, kuris atvedė prie keleto svarbių Archontų “atramų” sugriovimo.

Tuo žmogumi buvo vienuolis, išeivis iš Afono, pašvęstas į šventų švenčiausią – Graalio paslapties žinias. Europoje ir Rytuose, atitinkamuose elitiniuose rateliuose jį žinojo vardu Baltasis Vienuolis. Būtent jo ir buvo sukurtos dvi galingos organizacijos, kurios aktyviai stojo prieš blogį visose jo apraiškose (kaip slaptose taip ir viešose), ko dėka tuo metu griuvo reikšmingos Archontų atramos. O viena iš tų organizacijų ir buvo tamplierių ordinas.

Kita organizacija šios temos neliečia. Gal kad nors papasakosiu apie ją atskirai. Tai štai, Baltąjį Vienuolį Europoje žinojo labai apribotas žmonių kiekis. Tarp kurių buvo labai talentingas jaunas žmogus vardu – Hugo, jaunesnysis grafo Blua iš Šampanijos sūnus. Reikia pasakyti kad ši šeimyna valdė nemažai derlingų žemių Prancūzijos karalystėje.

Peržiūrų: 2427 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 551 2 3 4 5 »
1 virku   (13.07.2014 21:47)
Smagiai skaitosi, įdomu kas ta antroji Baltojo vienuolio įkurta organizacija, tikriausiai nebus "laisvieji mūrininkai". Na o dėl Graalio vis tik keista, kodėl Jėzus Marijai Magdalinietei negalėjo perduoti šių žinių, šios formulės anksčiau, juk ji buvo faktiškai jo žmona, kam buvo reikalinga ta konspiracija (išbraižymas dubenyje).

0  
2 virgis   (14.07.2014 06:11)
Pirmiausia, Graalis perduodamas dažniausiai "burtų keliu", tai yra juo gali pasinaudoti bet koks žmogus. Šiuo atveju Jėzus pasirinko konkretų jam gerai žinomą žmogų ir turėjo perduoti tai tik paskutiniu momentu prieš išeinant, sunaikinant jo kūną. Anksčiau matyt buvo negalima.
Antra, Jis pasielgė išmintingai taip darydamas, nes nukreipė visą dėmesį į taurę, tuo pačiu apsaugant Mariją nuo bėdos, nes žinojo jog tos jėgos šaltinis vistiek bus ieškomas.
Trečia, jei ne tas Pontijaus Pilato Jo kūno išgelbėjimas, tai aš galvoju Jis būtų po kūno mirties pasirodęs kaip Šventoji Dvasia ir patvirtintų dar kartą Marijos Magdalinietės vadovavimą Jo Mokymo pasekėjams. Moteriškas pradas būtų pakeltas į jam tinkamą lygi . Tačiau kaip buvo, taip buvo.
Nėra didesnės mįslės, nei ši: mes ieškome realybės, patys būdami ja! Manome: yra kažkas, kas ją slepia, ir mes būtinai turime tai sugriauti.
Palaima – ne tikslas, kurio turime siekti. Ji jau mumyse, mes gimstame su ja. Mes jos nepraradome, mes tiesiog pasukome nuo jos į šalį, tuo pačiu atsukdami patys sau nugarą..Pats paprasčiausias dalykas – būti savimi.
Ir tam nereikia jokių pastangų: tu – jau esi tu! Tereikia tik atsiminti.. tik išsilaisvinti iš visų tų kvailų primestų idėjų ir šablonų. Kad pakiltum virš šurmulio ir kančios. Kad pasijustum laisvas. Ir paskutinė gera naujiena:
Tu gali tai padaryti!

3 virku   (14.07.2014 08:51)
Greičiausiai pagrindinė Jėzaus misija šioje žemėje apart pagrindinių tiesų atskleidimo, buvo Matriarchato,   sugrąžinimas žmonijai, kuris sustabdytų smurtą, karus, užkariavimus ir kitas nelaimes, kurių kryptimi pasuko žmonija vadovaujant Patriarchatui

4 spurgelis   (14.07.2014 13:30)
Taip, Matriarchato sugrąžinimas,tiksliau žemiškos ir dangiškos tvarkos atstatymas į harmoningą veiklią Visatos sistemą buvo Jėzaus "užduotis",ten jis visas pasiklydusias avis ir vedė, nes žmonės išties visumoje kaip žmonija buvo labai pasiklydusių avių banda savo netinkamuose pasirinkimuose,kas juos pačius privedė prie visuotino kracho,tiek prie asmeninio pasimetimo. Apie moterišką pradą( Žemės energiją),moters vaidmenį visuomenėje,jos svarbą yra daug kalbama ir pasakojama Jėzaus pamokymuose nesenai atrastoje Judo Iskarijoto( tikslesnis reikšmės nepraradęs vertimas būtų: Juodo iš Karioto) evangelijoje,kuri labai aršiai saugoma bažnyčios,kad neišlįstų į visuomenę. Nors tos evangelijos likę tik trupiniai,bet jų užtenka,kad susivoktum,ant kokio pamato iš tiesų yra pastatyta krikščionių bažnyčia. Tokių dalykų net nežinodama aš pati dar vaikas būdamas jau abejojau: man niekaip nesuėjo galai ,jei Jėzus pasakė Petrui,kad jis toks tvirtas,kad ant jo uolos jis pastatys savo bažnyčią, kai Petras net tris kartus išsižadėjo Jėzaus,tai kame čia tas tvirtumas??? Nieko vaikystėj aklai netikėjau,ypač šventu raštu ir pradėjus lankyti bažnyčią prasidėjo mano bemiegės naktys,nes kuo gylyn į šventą raštą,tuo daugiau neaiškumų,ir dar labiau suveltų atsakymų iš bažnyčios tarnautojų,tuo daugiau priveltų diskusijų tikinčiųjų rateliuose su kiekvieno interpretacijomis,kupinomis aklų vilčių,o ne blaivios tiesos. Kas įdomiausia,tai atsakymus aš rasdavau,bet tik viena skaitydama šventą raštą ir tuos atsakymus,suvokimus visus pasilikdavau sau kaip atsijotą šventą grūdą,kurio prireiks kadanors nualintai dirvai...

5 virku   (14.07.2014 14:51)
Ir ką ten rašo apie moeris toje Judo Iskarijoto evangelijoje?

6 Amigo   (14.07.2014 16:06)
Šiek tiek neaišku.
Juk JĖZUS po nukryžiavimo liko gyvas ir gyveno toliau INDIJOS pasienyje.Vadinasi GRAALIU jis dar naudojosi ilgus metus.Be to, juk buvo teigta anksčiau,kad ir MARIJA MAGDALINIETĖ gyveno kartu su Juo.Išeitų,kad GRAALIO reikia ieškoti ten.Jėzus ,be abejo ,žinojo mintinai,bet Marija lėkštute kažkam turėjo perduoti kaip palikimą.Negi,pasimetė negrįžtamai?

0  
7 virgis   (14.07.2014 18:26)
Čia tau matau visiškai neaišku, o ne šiek tiek. Pirmiausia, Jėzus kaip Bodhisatva, buvo tik tos Pirmapradžio Garso adaptuotos formulės nešėjas, perdavęs ją materialiame pasaulyje. Jam ta formulė nereikalinga, jis ir taip buvo Bodhisatva (angelas krikščioniškai) su atitinkamais sugebėjimais, todėl Jo užduotis buvo tik perduoti ją, kaip ir kitų Bodhisatvų iki jo (Izidės laikais, šumerų laikais ir tt.) Tai buvo atlikta jau  šešis kartus kas tūkstantis metų. Dabar bus septintas ir atnešė jį pats Rigdenas Džappo, Šambalos vadovas.
Antra. Pirmapradžio garso formulė suveikia ištarus tuos garsus tik kartą ir tik tiems žmonėms, kurie tuo metu yra to garso ištarimo vietoje. Daugiau jį gali tarti kiek nori kartų, bet nieko neįvyks, tos jėgos jau nebus. Todėl tik tas žmogus kuris pirmą kart ištaria tą garsų sąskambį yra jėgos turėtojas ir ji išeina kartu su tuo žmogumi ar žmonėmis, kaip buvo su pirmaisiais tamplieriais o, kurie pasinaudojo Bodhisatvos Agapido paliktu Graaliu. Kitiems po to ieškoti Graalio nėra prasmės. Kaip ir Hitleriui, nors jis iš Archointų ir sužinojo kaip atrodo tas Agapido prieš beveik tūkstantį metų paliktas Graalis, tik nežinojo to, jog jo jau nėra...
Trečia. Marijai nereikėjo perdavinėti jokių lėkštučių, nes ne tuose išraižytuose ženkluose yra prasmė ir jėga, o kaip sakiau, tik pirmą kart ištartame garse pagal tuos hieroglifus. Tai nėra joks palikimas ir niekam jo nepaliksi ir neperduosi. Tai išeina iš šio pasaulio kaip ir atsiranda, tik žinoma po jo visada lieka žymus dvasingumo pakilimo pėdsakas, net jei ta jėga ir nebūna pilnai atverta, o tik pasinaudota vidine savo jėga. Apie Izidę, Bodhisatvos Ozyrio palydovę ir šumerų Inana, deives, kurios buvo realios moterys, pasinaudojusios Graaliu, be to abi jos taip pat, kaip ir Marija Magdaliniete pasianudojo Graalio jėga pilnai, pasiimdamos sau didžiulę atsakomybę kitų žmonių labui, apie tai sužinosite sekančiame straipsnyje

8 Genetikas   (14.07.2014 19:03)
"Ir tik žymiai vėliau nuo moters gimė pirmasis vaikas vyras. Ir tai pilnai įrodoma." Autoriui patarčiau atversti genetikos pradžiamokslį:

...moters lytinių chromosomų porą sudaro dvi X chromosomos, o vyro – viena X ir Y chromosoma. Jei kiaušialąstę apvaisins spermatozoidas su X lytine chromosoma, užsimegs moteriškos lyties gemalas, o jeigu su Y – vyriškos. Taigi vaiko lytį lemia tėvo spermatozoidai...

Toliau galima neskaityti :)

0  
9 virgis   (14.07.2014 19:45)
Jei žmogus, "genetikas" supranta, kad gyvenimo esmė – evoliucija, tuomet jis ne tik uoliai darbuojasi, bet ir kiekvieną dieną peržengia vakarykštes savo žinių ir gebėjimų ribas, atverdamas ir įgyvendindamas naujas tobulėjimo galimybes sau ir kitiems. Gyvenimo prasmė ir tikslas – žengti už žinomų ribų aukštyn ir padėti vienas kitam evoliuciniame augime. Žmonės pamiršo, kad visko pradžia – dvasingumas, kosminė sąmonė. Dvasia – visa ko pradžia. Ji viskam vadovauja: kuria formas ir įkvepia į jas gyvenimą. Fizinis gyvenimas – dvasinio išraiška, o dvasinis gyvenimas – dieviškumo išraiška. Vienintelis tiesos kriterijus – širdis, tik ji intuityviai jaučia, kas atitinka tiesą. Intuicija – telepatinis dvasios kanalas.
Toliau galima neberašyti...

10 Gėlė   (14.07.2014 20:37)
mėgstantiems pianino garsą:
http://www.youtube.com/watch?v=lcJitTLC-hA

11 XY   (14.07.2014 22:18)
Mano širdis sako, kad šis straipsnis - kažkieno manipuliacijos tikslais išgalvotas melas. Tas jūsų “Sensėjus” sąmoningai stengiasi atkirsti savo pasekėjus nuo žmonijos sukauptų per daugelį metų dvasinių turtų. Iš visos širdies linkiu visiems nepapulti į šį voratinklį.

1-10 11-20 21-30 31-40 41-49
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Liepa 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0