Sensėjus iš Šambalos 19 - 26 Июля 2014 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:13
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Liepa » 26 » Sensėjus iš Šambalos 19
20:01
Sensėjus iš Šambalos 19

Visa materija yra tampriai susijusi tarpusavyje. Ar jūs žinote tokia jos savybę, kaip gravitacinis laukas, kuri yra dar labai mažai ištirta. O juk gravitaciniams laukams būdingi tokie didžiuliai greičiai, kad jei juos palyginti su šviesos greičiu, tai būtų tas pats, jei palyginti pačią šiuolaikiškiausią raketą, su senu ligotu, vos šliaužiančiu vėžliu. Gravitaciniams laukams praktiškai neegzistuoja toks supratimas kaip atstumai, už tai yra toks supratimas kaip persikėlimas akimirksniu. Ir būtent bendro gravitacinio lauko dėka, kurio pagrindiniu elementu yra dalelytė Po, kiekvienas tavo nosies atomas yra surištas su kiekvienu saulės atomu, kitų planetų atomais. Juk materija kaip tokia, yra gigantiškas vientisas organizmas, kuris pastoviai sąveikauja tarpusavyje tarp atskirų savo dalių, dėka energijų persiformavimo jame.

Mūsų galvoje irgi milijardai ląstelių, kurios praktiškai irgi sudaro savo galaktikas, sužimbančias nuo gimimo momento. Kiekvieną sekundę galvos smegenyse vyksta apie šimtas tūkstančių cheminių reakcijų. Ir jai į tai žiūrėti iš kokios nors mikro būtybės pozicijos, kaip pavyzdžiui kokio nors „kvarko“, kuris gyvena vienoje iš organizmo ląstelių, tai smegenys atrodys jam irgi neaprėpiami, beribiais. Tai normalu...Mūsų protas labai apribotas. O dar ir gyvuliškas pradas, tas „Aš“pastoviai neduoda ramybės, su savo egoizmu, laikantis save evoliucijos centru, su tokia neapsakoma kūno išraiška. O iš esmės, kas mes esame tokiam didžiuliam materijos organizmui? Tik palaikai seniai užgesusių žvaigždžių.

Ar niekada nesusimastėte, kas yra jūsų organizmas? Tai atitinkamų cheminių elementų rinkinys, kuris pagal vidutinę statistiką sudarytas iš 65 % deguonies 18% anglies dvideginio, 10% vandenilio ir 3% azoto, o viso kito yra mažiau nei 1%.

O kaulai irgi tik chemija, savotiškos mineralinių druskų „dirbtuvės“. Tas pats kalcis, fosforas, magnis. Ir dar apie trisdešimt mikro elementų. Na ir žinoma vanduo Н2О. O dabar pagalvokite, iš ko sudarytos žvaigždės, pavyzdžiui mūsų galaktikoje? Iš tų pačių cheminių elementų, kur labiausiai paplitę yra vandenilis ir helis. Kaip jau sakiau, yra bendra materijos masė. Atitinkamų jėgų, rinkinių ir kombinacijų dėka, ji persiformuoja į  atskirus skirtingus materialius objektus. Pavyzdžiui, iš tarpžvaigždinių dujų, koncentracijos būdu, pastoviai susidaro naujos žvaigždžių kartos. O iš esančių jose dulkių, to pačio cheminio rinkinio – planetos. Ta pati žvaigždžių šviesa palaikoma kieno? Branduolinės energijos išsiskyrimu jų branduoliuose, sunkiųjų elementų sintezės procese, to pačio deguonies, anglies dvideginio, vandenilio, azoto, geležies, silicio ir tt. Kada žvaigždės užbaigia savo gyvenimą, jos į tarpžvaigždinę erdvę grąžiną didžiąją dalį savo medžiagos, tuo pačiu praturtinant ją sunkiaisiais elementais. Paprastai vyksta gigantiški sprogimai, taip vadinamų super novų, kurie praktiškai ir sudaro visus cheminius elementus.

Pilną Mendelejevo cheminių elementų lentelę?

Na sakysime taip, pilna lentelė, apimant ir tuos elementus, kurie iki šiol žmonijos dar neatrasti...Ir vėl gi, išsiskyrusios dujos tampa naujos žvaigždžių kartos statybos elementu. Tai ir gaunasi, kad ta medžiaga, iš kurios susidarė pavyzdžiui mūsų Saulės sistema, Žemė ir aišku mes, daugelį kartų buvo panaudota kitų žvaigždžių susidarymui iki tol.

Todėl jei žmogus savo gyvybinę jėgą, praną, išnaudoja tik savo gyvuliškam, materialumui, tai palaikais jam ir būti, tikrąja to žodžio prasme. O jei išnaudoja ją savo sielos augimui, tai čia pradeda veikti visai kiti dėsniai – dvasinio pasaulio dėsniai. Tai žinoma nereiškia, kad žmogaus kūno medžiaga su laiku nevirs žemės trąša. Juk kūnas tai viso labo tik apvalkalas, kad subręstų dvasinė substancija ir kaip bet kuri materija – jis mirtingas. (Virgio trigrašis: tai tiesioginis atsakymas religiniams fundamentalistams, apie jų taip garbinamą prisikėlimą kūne. Tai ir yra esminis, subtilus, Poviliškas, Jėzaus mokymo pakeitimas.) Bet jei per to apvalkalo egzistavimo laiką jo viduje įvyksta minties jėgos, „gyvybinės pranos“ ir Sielos sintezė, tai gimsta visiškai nauja dvasinė būtybė, jei norite, Amžinybės asmenybė, kurios jau nebeveikia materijos dėsniai. Tai tik ezoosmosas – vidinis energijos postūmis.

Bet jei gyvybė tik vidinis energijos postūmis, tai pagal idėją, tokios gyvybės turėtų būti labai daug, tame tarpe ir protingos. Bet kol kas neaptikta nė vienos į mūsų panašios planetos?

Turiu jus nuliūdinti. Tokių planetų kaip mūsų – milijardai. Bet tai apie nieką dar nesako. Ne tik kitose planetose, bet ir pačioje kosminėje erdvėje yra protinga gyvybė. Žinoma ne mūsų oru kvėpuojančioje formoje, kuriai reikalingas tik deguonis. Gyvybei svarbiausia – energetinis postūmis, tai yra tas ezoosmosas. O duoti postūmį gyvybei, pavyzdžiui gali ir šiluminė energija, tų pačių magnetinių ir gravitacinių laukų energijos. Ir bus taip pat gyvybė, tik kiek kitokia, skirtinga nuo biologinės. Tai mūsų ribotas mastymas sako, kad gyvybės statybine medžiaga ir blokais gali būti tik amino rūgštys. Ir nieko kito, apart šio tvirtinimo mes net nenorime matyti ir pripažinti.  O kas tai yra tos amino rūgštys? Kosmose tai tik „plytelės“ išmėtytos visur, na ir kas? Tai dar nieko nereiškia. Pačios amino rūgštys toli gražu dar ne „namai“, kur patalpintos protingos būtybės. Tai tik „plytelės“ kurias dar reikia sudėlioti į namo formą.

O kaip dar gali atrodyti alternatyvi gyvybė?

Na sakysime yra protingos būtybės, kurios, su atitinkamu intelektu gyvena ne planetose, o tarpplanetinėje erdvėje. Jos užpildo didžiules teritorijas. Tai viena iš didžiausių protingų būtybių populiacijų. Tai, iš ko jos sudarytos, net materija nepavadinsi žmogiško supratimo prasme. Mūsų žemiškame palyginime, jų statinys, tai kas „ląstelės“ (neturi net užuominų apie amino rūgštis) pagal forma primena kolbas, cilindrus. Bet kada jos susiliečia tarpusavyje, keičia savo formą. Tai atskiros dalys. Jų struktūra žymiai organizuotesnė ir aukštesnė nei mūsų. Savo natūralioje būsenoje duotoji būtybė nėra labai ilga. Bendrai tai priklauso nuo jos „amžiaus“. Išmatavimai gali svyruoti nuo kelių milimetrų iki kelių metrų. Kai duotoji būtybė yra ramybės būsenoje, ji suyra ir susilieja su aplinka. O pasislinkimo momentu ji paprasčiausiai organizuojasi ir tiek... Iš principo tokios būtybės gali prasiskverbti į bet kokią planetą.

Tik pas mus jas sunku pastebėti neginkluota akimi, nebent su šiuolaikišku prietaisu. Kadangi pas jas visiškai kitokie greičiai. Jos gali organizuotis, gali iširti į atskiras dalis, bet tuo pačiu metu, išyrant, lieka egzistuoti energetiniame lygyje, o esant būtinumui vėl susirenka. Gali lengvai pereiti į paralelinį pasaulį.

Bet jei tokios protingos būtybės yra, mes kaip tai turėtume jas jausti?  

Deja. Mes visiškai nepersikertame su jų greičiais, todėl ir jausti jų negalime. Bet užfiksuoti jų judėjimą iš principo galime. Kada jos užeina į musų atmosferą, persikėlimo metu jų atskiros „ląstelių“ grupės suartėja. Judėjimo metu tai primena kažką tai į pailgą kūną, apsuktą spirale. Tokiu momentu jas galima užfiksuoti šiuolaikiškais prietaisais, bet turi būti didelis filmavimo pagreitinimas ir pilnas fokusavimasis į objektus. Na o kitu būdu, iš principo jie neišskiria jokios energijos. Gautą šilumą išeikvoja sau. Galima aptikti jų sankaupas jei pasekti šiluminės energijos pasiskirstymo spektrą: paskui jas temperatūra žemėje, pavyzdžiui, tie patys saulės spinduliai, kadangi vyksta energijos „pasisavinimo“ procesas.

O kieno dėka juda tos būtybės?

Dėka slydimo gravitaciniais laukais. Jos išnaudoja gravitaciją judėjimui. Jų judėjimas panašus į spiralės sukimąsi. Susidaro įspūdis pavyzdžiui, kad mūsų atmosferoje jos suka orą. Bet iš tikro taip nėra. Tas spiralinis judesys susijęs su mūsų magnetiniais laukais.

O sugauti jas galima?

Sugauti. Na tai būtų tas pats, kai su žvejybiniu samteliu, kuris be tinklelio, bandytum pagauti žuvį vandenyje. Nes ne viskas taip paprasta. Mūsų tarp atominiai, korpuskuliniai ląsteliniai atstumai yra per dideli, kad mes kaip nors galėtume pajusti, kai tos būtybės praeina per mus kiaurai. Mes joms tarsi tuštuma, nesudarome kliūties.

 Iš esmės, žmogus, tiksliau jo kūnas, kas  yra? Tuštuma. Jei pažvelgti į mūsų kūnišką mikroskopą, tai galima pamatyti, kad mūsų molekulės, atomai, elektronai yra labai dideliais atstumais vienas nuo kito. Ir kuo toliau mes gilinsimės į jų skyrius, tuo daugiau bus tos tuštumos. Tuštuma žmoguje sudaro apie 97,7%. Iš principo, jei nuimti visą tą tuštumą, tai kas liks iš žmogaus, vaizdžiai tariant, lengvai pralis pro adatos skylutę...  Taigi, duotuoju atveju mes nesusiliečiame su tomis būtybėmis, todėl kad tam trukdo du faktoriai: tarp atominiai atstumai ir pagreitėjimas laike. Jų ezoosmosas, kaip jau sakiau, dirba kitu dažniu. Todėl mes praktiškai ir nesusiliečiame. Tai paralelės paradoksas, kuris dar neaprašytas ir neišnagrinėtas šiuolaikinės fizikos.

Na štai pavyzdžiui, kol aš jums visa tai pasakojau, per mūsų kūnus praskrido milijardai nitrino dalelių. Ir jūs šito net nepajutote. O nitrino, tarp kitko, sudarytas iš penkių Po dalelyčių, skirtingai nuo tų būtybių, tų „kolbelių“, kurios sudarytos iš trijų Po dalelyčių. Ir be viso to, mes savo egzistavime judame atitinkamu greičių, atitinkamai slenkant laikui. O tos būtybės todėl ir yra visur esančios, kad gali pagreitėti kai reikia. Mes gi, kaip jos, to negalime sau leisti. Kadangi paprasčiausiai neišeisime iš savo laiko, mes čia apriboti. Juk perėjimui... sakysime taip, reikalingas energetinio potencialo pagreitėjimas mūsų viduje, kad mes pereitume į kitą laiką ar paralelę, kartu su savo astralu, mentalu ir tt. Štai tokiame lygyje turi įvykti pagreitėjimas. Tada taip, mes pajudėtume. Bet vėl gi, kaip pajudėsime? Dingsime čia ir atsirasime žymiai greitesniame laike ten. Bet kada mes atsirasime tame pasaulyje, tai iš principo papulsime į analogišką paralelę. Tai yra, išlieka galimybė, kad su tokiomis pat jūromis, dangumi, saule, bet būsime visiškai kitame pasaulyje, kuris (pagal savo dažnines charakteristikas) nepersikerta su mūsų pasauliu. Pavyzdžiui, toje vietoje kur pas mus stovi šiuolaikiniai pastatai, ten gali būti dykuma ar miškas.

Pasaulis dar toli gražu nepažintas. Žmonija galima sakyti tik išeina iš savo vaikų darželio, atveriant mokyklos duris. Juk kiek gi čia laiko praėjo, kai intensyviai pradėjo vystytis mokslai? Tik 160 metų praėjo kai išrado transformatorių ir elektromagnetinę indukciją, beveik prieš 60 išskaidė atomo branduolį, daugiau nei prieš 30 išrado kompiuterį. Juk tai elementarios žinios... ir juokingi terminai, įskaitant žmonijos amžių. Tai tik pirmieji žingsneliai įvairiapusio pasaulio pažinime.

O gyvybės formų iš tikro labai daug. Jei žmonės suspės, išgyvens kaip civilizacija, tai galės išstudijuoti ir paralelių paradoksą. Nieko sudėtingo ten nėra. Vystantis šiuolaikinėms technologijoms tai visiškai realu – pereiti į paralelinį pasauli ir ten rasti protingą gyvybę su atitinkamu intelektu. Kam jos ieškoti kažkur Marse, su pavojingais žmonėms mikrobais, kai ji yra taip sakant, pašonėje? Gyvybės pilna. Iš esmės, Visata – tai yra gyvybė, gyvybė pačiame plačiausiame pasireiškime ir įvairovėje.

O išėjimas į Nirvaną tai kas yra? Išėjimas į kitą paralelinį pasaulį?

Visiškai ne. Tai išėjimas jau už paralelių, laiko ir erdvės ribų. Tai išėjimas už materialių Visatų. Juk iš esmės, kas tai yra žmogiškas gyvenimas, žmogaus fizinėje formoje? Tai dvasinės substancijos laikinas būvimas aukštuose molekuliniuose materijos konglomeratuose. Sakysime taip, kūnas tai tik savotiškas lukštas, kad subręstų vidinis vaisius, kas ir yra Siela. Tas vaisius duotame erdvės-laiko lukšte, keičia tik savo apvalkalus–kūnus. Dvasiškai subrendęs žmogus susijungęs su Siela nemiršta, jis išeina.

Kai žmogus atsiveria dvasiškai, jis suvokia, kas jis toks ir iš kur atėjo. Mūsų Visata viso labo yra tik viena iš daugelio materialių paralelių. Joje pačioje taip pat egzistuoja keletas paralelių. Visos jos įdomios, visos apgyventos. Ir nieko čia tokio stebuklingo nėra, viskas dėsninga. Bet kuri paralelė joje materiali ir egzistuoja savo laike, su savo greičiais ir su savo materijos įvairove. O štai išėjimas už paralelių ribų dvasiniame lygyje... tai jau žymiai reikšmingiau. Tai išėjimas į Dievo realybę. Ir tiksliau pasakyti ar paaiškinti labai sudėtinga, kadangi mes apriboti savo materialiu protu su jo asociaciniu suvokimu...Iš principo, už materialaus pasaulio rėmų egzistuoja žymiai daugiau įdomaus.

Bet kuris žmogus gali pereiti į Dievo realybę, nes jame yra tos realybės dalelė - tai yra Siela. Bet paradoksas tame, kad dėl savo kompleksiškumo materijoje, žmonės savo sielą-amžiną priima už prasimanymą, o tuos savo iliuzinio apvalkalo-kūno egzistavimo akimirksnius, priima už realybę ir laiko tai gyvenimu.

Kažko aš nesupratau, kaip kūnas gali būti iliuzija, jei aš jį jaučiu?

Kūnas – tai viso labo tik sufokusuota banga, kuri gauna trumpalaikį impulsą, gyvybinės energijos, pranos išraiškoje. Jos atsiradimo laikas po impulso, jos greito prabėgimo laikas iki pilno užgesimo – tas tarpsnis ir yra tai, kas jūsų vadinama gyvenimu. Tai labai greitas laiko tarpas. Nespėsi apsidairyti, kai gyvenimas jau pralėkė. Pagrindinis klausimas tame, kaip tu sugebėsi išnaudoti tą gyvenimą, kaip panaudosi tavo vidinio postūmio jėgą, kuri tau duota?

O kaip aš galiu jį racionaliai išnaudoti, jei įvykiai kurie vyksta mano gyvenime, nuo manęs nepriklauso? Kaip ne diena, tai naujas „hemorojus“ ištisas problemų liūnas.

Atsimink: viskas tavyje. Pasikeisi tu viduje, pasikeis ir pasaulis išorėje aplink tave. Materialinės problemos – tai laikinas reiškinys, savotiškas tavo išbandymas...Tu sau neįsivaizduoji, ant kiek materiali tavo mintis ir kaip ji išnaudoja tavo dėmesio jėgą. Jei tu atiduodi pirmenybę savo blogoms mintims – kakodemonui, tai, atsiprašau, pats kaltas, kad tavo „hemorojus“ perėjo į chronišką stadiją. O jei tu suteiktum pirmenybę geroms mintims, tai yra, kas dieną stimuliuotum teigiamų minčių centrą, agatodemoną, tu būtum nustebintas savo vidiniais pasikeitimais ir tuo, kaip keičiasi pasaulis aplink tave, tarsi pats Dievas atkreipė į tave dėmesį ir atėjo į pagalbą tau. Tai neperduodamas vidinis Esąties jausmas. Kada tu esi didžiulėje Meilėje viskam tave supančiam, kada dovanoji tą meilę Dievui, tavo Siela, kuri yra jo dalis, prabunda. O kada prabus Siela, pirmiausia pasikeisi ir tu. O pasikeisi tu, vadinasi atsivers ir visiškai kitokia realybė, atsivers tokios galimybės, apie kurias tu net nesvajojai.

Laikas – tai labai plati tema. Labai daug kas mastyme apie laiką priklauso nuo to, kas iš kokio atskaitos taško stebi tą reiškinį. Jei stebėti jį realiai savo pasireiškime, tai laiką galima padalinti į:

  1. tikrą laiką, kuris tiesiogiai priklauso nuo Allat jėgos, nes jai dar atsimenate, viskas šiame pasaulyje (ir materija ar energija) egzistuoja dėka Allat;
  2. globalaus laiko, (arba absoliutus laikas) – laiko tarpsnis, nuo materijos atsiradimo iki pilno jos išnykimo momento Absoliuto masteliu;
  3. objektyvus laikas – tai įprastas mums laiko skaičiavimas – sekundės, minutės, valandos, dienos, mėnesiai, metai, kas siejama su žemės sukimosi apie savo ašį ir Saulę, tai yra stabiliai pasikartojančiais fiziniais procesais ir lygiais laiko tarpais;
  4. subjektyvus laikas – individualus kiekvieno individo laiko suvokimas.

Bet kad geriau tai suvokti, aš pademonstruosiu tai vaizdžiai. Štai žiūrėk ir įsivaizduok, kad degtuko pagaliuko užsiliepsnojimas ir pilnas sudegimas yra visos materijos atsiradimas ir išnykimas. Nuo degtuko prinešimo iki dėžutės ir kibirkšties įžiebimo, iki pilno degtuko sudegimo, visa tai vaizdžiai sakant, tikrasis laikas, tai yra Allat jėgos atsiradimo, veikimo ir dingimo momentas, materijos sudarymo ir sunaikinimo procese. Mūsų žmogiškame suvokime tame laike nėra dabarties, tik praeitis ir ateitis.

Globalus laikas – tai laiko judėjimo momentas nuo pirmos kibirkšties iki pilno degtuko sudegimo. Be to, visą procesą būtų teisingiau charakterizuoti, kai degtuko sieros galvutė nukreipta ne į viršų, o į apačią. Atkreipkite dėmesį į liepsnos judėjimo skirtingą greitį.

Sensėjus uždegė degtuką ir tai pademonstravo. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip apverstas degtukas degė ir kaip ugnis apėmė degtuko medinę dalį. Tai štai, grubiai tariant, globaliu masteliu vyksta tas pats procesas. Besiplečianti su didėjančiu pagreičiu Visata neišvengiamai pagreitina globalų laiką. Šiuolaikinėje fizikoje yra tokia aksioma apie laiką: visais atžvilgiais vienodi reiškiniai įvyksta per vienodą laiko tarpą. Globalus laikas, žmogiško supratimo atžvilgiu, kadangi loginis šio proceso vertinimas vyksta per materialią smegenų struktūrą. Todėl šiuolaikiniame moksle laikoma, kad gamtoje nėra realaus fizinio proceso, kuriuo galima būtų išmatuoti globalų (absoliutų) laiką. Tokiu atžvilgiu yra toks postulatas, kad laiko tėkmė priklauso nuo atskaitos sistemos judėjimo greičio.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite tokį simbolinį degtuką kilometro dydžio ir jeigu jis pradeda degti apverstas galva žemyn. Priklausomai nuo to, kokiu greičiu jūs kaip stebėtojas judėsite, ugnies judėjimo greičio atžvilgiu, taip ir vertinsite. Jei ugnies judėjimas sutaps su jūsų judėjimo greičiu, tai jums atrodys kad laikas stovi vietoje. Jei jūs judėsite greičiau nei ugnis, atrodys kad laikas lėtėja. Jei judėsite lėčiau nei ugnis, atrodys jog laikas greitėja.

Kas tai yra sekundmatis? Prietaisas laiko tarpsniams matuoti sekundėmis. O kas tai yra sekundė? Tai tik sąlyginis laiko vienetas. Jos apibrėžimas ne kartą keitėsi priklausomai nuo mokslinio pažinimo proceso tuo klausimu. Šiuolaikinis sekundės apibrėžimas priimtas nuo 1967 metų. Šiandiena žmonės sekunde vadina laiko intervalą, per kurį spėja išspinduliuoti atitinkamas cezio atomo bangų kiekį. Ir tai, šiai dienai yra laikoma pačiu tiksliausiu laiko etalonu... Tai apie ką čia dar galima kalbėti?

Objektyvus laikas, degtuko degimo pavyzdyje – tai fizikinių-cheminių procesų veikimo laiko momentas, kuris vyksta degant. Na ir subjektyvus laikas – tai individualus to proceso dalies suvokimas.

Kadangi globalus laikas pastoviai greitėja, Tai ir objektyvus laikas atitinkamai greitėja. Nors iš subjektyvios žmogaus suvokimo pozicijos, objektyvus laikas nesikeičia, tai yra, kaip buvo paroje 24 valandos taip ir liko. Gaunasi laiko paradoksas: iš vienos pusės laikas greitėja ir žmogus tai jaučia. Kaip sakoma, nespėjo pirmadienį atsibusti, o jau šeštadienis. Iš kitos pusės, iš fizikos pozicijos, objektyvus laikas tarsi išlieka stabilus, aš turiu omenyje metus, mėnesius, valandas, minutes, sekundes. Ir visas tas laiko fenomenas susijęs su tuo, kad laikas kaip ir erdvė yra neatskiriama materijos charakteristika. Nebūtų materijos nebūtų nei laiko nei erdvės. Taip, laikas kaip ir erdvė labai tampriai susiję su gravitacija.

Taip, Laikas, Erdvė ir Gravitacija – Allat savybės, kurios pasireiškia Po dalelės energijose. Allat yra materialaus pasaulio atsiradimo ir egzistavimo pirma priežastimi. Ir būtent Po dalelės vidinis postūmis pagimdė laiką. Šiandiena laiką galima paaiškinti kaip didžiulę energija, didžiuliame tankyje...Ir laikas, ir erdvė, ir gravitacija būdingi visam materialiam pasauliui. Nematerialiame pasaulyje, Dievo realybėje, ar kaip norite tai pavadinkite, kas yra už šio pasaulio ribos, laiko, erdvės ir gravitacijos supratimas jau neegzistuoja.

O kas ten tada yra?

Suprantate, paaiškinti logiškai kas yra ten už tos ribos, iš principo yra neįmanoma. Kodėl? Todėl, kad žmogaus smegenys materialios ir jos pakankamai ribotos. O mintys, kad ir žymiai subtilesnė substancija, bet vis tik irgi materija. Kodėl visais laikais dvasiniai mokytojai sakydavo žmonėms „Tikėk.“ Kodėl? Todėl, kad žmogaus sąmonė negali pilnai suvokti tą kitokį pasaulį. Į tai galima tik patikėti, be pasipriešinimo, kas ir vadinama švariu tikėjimu, jei žmogus pajungia savo agatodemoną. Arba tai galima priimti hipotezės kokybėje, jei žmogus svyruoja tarp savo teigiamų ir neigiamų minčių; arba visa tai palaikyti fantastika, kai žmogus yra kakodemono bangoje, kai egzistuoja daugybė abejonių...Bet tai kas yra už ribos, yra visiškai realu pačiam prajausti vidiniame lygyje. O tam reikia pasiekti atitinkamą dvasinio tobulumo lygį.

O Šambala irgi randasi už ribos, ne laike?

Taip, todėl ten nėra nei praeities nei ateities mūsų supratime.

O ar egzistuoja laiko veidrodinis atspindys? Ar galima tada sukurti laiko mašiną?

Laiko mašiną? – nusijuokė sensėjus. Tai tik ir liks prielaidomis, ne kuo daugiau. Sukurti laiko mašiną materialiems objektams – nerealu. Paaiškinsiu kodėl. Materialiame pasaulyje laikas teka vieno vektoriaus kryptimi, tai yra, viena kryptimi, nuo materijos atsiradimo momento iki jos išnykimo. Juk materialus pasaulis veikiamas vieno ir to paties laiko ciklo – tikro laiko. Žinoma, kad materialus pasaulis įvairiapusiškas, jame egzistuoja daugybė paralelių. Tačiau visos tos paralelės egzistuoja tik skirtinguose dažniuose, bet...viename ir tame pačiame tikrame laike. Tai yra, persinešti tenai erdvėje tu gali. Momentalus persislinkimas materialaus objekto iš vieno pasaulio paralelės į kitą yra pilnai įmanomas. Bet tu persineši tik į kitą dažnį, tuo pačiu globaliu laiko momentu.

Kaip taip? Juk žemėje persinešti iš vieno taško į kitą, kad ir lėktuvu reikia kažkokio tai laiko?

Tai, apie ką kalbate priskiriama prie žmogiško subjektyvaus laiko supratimo. Tai akimirksnis. Apie tai mes dar pakalbėsime. Tiesa, apie akimirksnį. Iš esmės, visas gyvenimas su visa savo įvairove yra tik akimirksnis ir ne daugiau. Mums jis ištemptas į milijardus metų. O pagal faktą, tai labai apribotas laikas. Beribiškumas ir amžinybė savo pasireiškimu būdinga tik tai pusei, už ribos, Tai yra Dievo realybėje, bet visiškai ne materialiam pasauliui. (Virgio trigrašis: čia vėl akivaizdus pakeitimas religijoje, amžinybę suteikiant materijai, fiziniam kūnui, ko ir trokšta kiekvieno žmogaus Gyvuliškas pradas. Jei žmoguje jis yra dominuojantis, tai savaime aišku pritars tokioms religinėms nuostatoms. Bet tai tik gyvuliškos nuostatos ir ne ką daugiau). Tai pusei, materialus pasaulis – kaip atitinkamas žybsnis, turintis savo pradžią ir pabaigą. Materialų gyvenimą galima vaizdžiai palyginti su vandens lašeliu, patekusių ant įkaitinto saulės dykumos smėlio. Nespės jis atsirasti, kaip tuojau pat, akimirksniu dingsta, išsigarina. Nors iš tikro, tai tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Bet šito lašo buvimo smėlyje akimirksnis, pavyzdžiui, elektrono krūviui, atrodys – ištisas gyvenimas „Beribėje Visatoje“.

Vadinasi tokio kaip anti laiko nėra visiškai?

Visiškai teisingai.

O kaip tada su dalelių ir antidalelių egzistavimu?

Tai nepažeidžia materijos dėsnių. Juk jos egzistuoja vienu ir tuo pačiu laiku. Dalelės ir antidalelės turi tas pačias masės reikšmes ir kitas fizines charakteristikas. Tik paprasčiausiai kai kurie jų dydžiai, kaip pavyzdžiui elektrinis krūvis, ar magnetinis momentas, turi priešingą kryptį pagal ženklą. Štai ir viskas. Netgi tai, ką mokslininkai atvers ateityje, žinoma, jei bus ta ateitis šiai civilizacijai, bus susiję su dažnio pakeitimu, bet ne su  bendru laiku.

Na gerai, o kaip tada su tuo, kad žmogus reinkarnacijos procese gali papulti kad ir į praeities laiką?

Čia nėra jokio prieštaravimo. Tame ir yra žmogaus paradoksas. Žmoguje yra Siela, tai yra, dalelė iš už ribos, iš Dievo realybės pasaulio, uždaryta materijos kapsulėje. Iš principo, pagal visus supratimus, tai ir yra tikra anti materija. O visa kita, ką žmonės vadina „anti materija“ yra tik dalelės Po energijų atitinkamas persiformavimas. Kada pas žmogų baigiasi gyvybinė energija, prana ir jis miršta, tai jo siela su asmenybės antspaudu pereina materialaus pasaulio ribą ir patenka į nematerialų, tai yra į nelaikiškumą...

O kas tai yra asmenybės antspaudas?

Tai labai įdomus momentas. Asmenybės antspaudas, žinoma tai vaizdinis palyginimas. Bet tai reiškia tą vidinę būtybę, kurią žmogus sukūrė per savo gyvenimą, kartu su visais jos pergyvenimais, atmintimi, jausmais. Be to, su visa savo gyvenimo atmintimi, kiekvieno jos momento, nuo pradžios iki pabaigos. Kodėl yra labai svarbu visada būti žmogumi gyvenimo eigoje? Todėl, kad jei „čia“ pas tave yra pasirinkimas, kaip minčių, taip ir veiksmų plane, tai „ten“ tu gausi tik tai, ką užsitarnavai savo pasirinkimu čia.

Tai štai, tokiame žmogiškame supratime egzistuoja „praeities“ supratimas, todėl kad mes vertiname subjektyviai, esantys dabartyje. O iš esmės, gyvenimas tai suderinimas akimirksnių sąlygotų ezoosmosu, tai yra pastovūs vidiniai Po energijos postūmiai dabartyje. Už tos ribos, praeities kaip ir ateities supratimo neegzistuoja. Kada mūsų siela išeina į persikūnijimą, tai yra, iš belaikiškumo išeiną į materialų pasaulį, ji patenka į dabarties daugiasluoksnį lygį, kurį mes ir suvokiame atskiruose jo pasireiškimuose už praeitį, ar ateitį. Štai ir viskas. Todėl siela, mūsų žmogiškame supratime, gali taip „važinėtis laike“, įsikūnijant naujuose kūnuose. Tačiau bet kuriems materialiems objektams toks panašus darbas yra neįmanomas. Viskas kas su jais gali įvykti materialiame pasaulyje, yra susiję su energijos Po performavimu dabartyje, duotuoju momentu.

Tiesa, mirtis mirčiai irgi yra nelygi. Tai ką aš dabar pasakojau, įvyksta tada, kada natūraliai baigiasi gyvybinė energija – prana. Be to, pas kiekvieną savaip. Čia jau viskas priklauso nuo subjektyvaus laiko ir amžius, kaip toks, pagrindinės rolės nevaidina. Pas vienus prana gali pasibaigti vaikystėje – pas kitus – viduriniame amžiuje, pas trečius – senatvėje. Nesvarbu. Svarbiausia, kad siela po to pereina į persikūnijimų ciklą. Bet būna išankstinės mirties atvejų, kada pas žmogų dar pilna gyvybinės energijos pranos, o jį, kaip pavyzdys, numarino per prievartą, arba jis pats per kvailumą atėmė iš savęs gyvybę. Štai tada jo siela atsiskirdama kartu su savo astralu, savo kitais subtiliais apvalkalais, neišnaudotos pranos liekanomis, neišeina į persikūnijimus, o pradeda egzistuoti čia pat, šiame laike, šiame pasaulyje, subtiliame materialiame lygyje, sakysime taip...“vaiduoklių“ lygyje, kaip tokį „subjektą“ įvardija žmonės. Ir tokioje būsenoje, „nei jums, nei mums“, klaidžioja gana ilgai, žymiai ilgiau, nei žmogus būtų gyvenęs kūne. Kadangi  ne fizinio kūno, prana yra išeikvojama gana lėtai. Išsivaduoti iš tokio užsitęsusio košmaro siela gali tik tada, kada išeikvos visą gyvybinę energiją, praną ir iširs visi subtilūs kūnai. Nemažai svarbu ir tai, kad tokiu atveju daug kart paaštrėja visi pergyvenimai, kuriuos sukaupė dar būdamas kūne. Ir su tokiais asmeniniais pergyvenimais jam teks egzistuoti visą ilgą savo „vaiduoklišką“ gyvenimą.

O kas liečia žmogaus subjektyvų laiko jautimą, tai jis daugumoje sąlyginis. Kodėl? Todėl, kad visi procesai ir mikro ir makro kosmoso, žmogaus priimama per žmogiško požiūrio kampą, viską vertinant tik per žmogiškas mintis. O mintys savo ruoštu primenu, atsiranda materialiose žmogiškose smegenyse, kurie vis dėl to riboti savo suvokimu. Žmonija jau prikaupė daugelį savo supratimų apie laiką, kurie žmonėms reikalingi tik tam, kad būtų patogiau gyventi ir pažinti supančią aplinką. Bet visi tokie supratimai yra tik sąlyginiai, pradedant kalendoriais ir užbaigiant sekundės dalinimu, su savo sąlyginėmis paklaidomis. Laikas, tai – sąlyginė sąvoka, ypatingai bio sistemose. Visi žmonės, ar vabzdžiai, augalai gyvena ne vienodais laiko tarpsniais, sensta skirtingais greičiais. Paprasčiau sakant, pas kiekvieną savos, skirtingos pranos atsargos, todėl ir kiekvieno biologinis laikrodis eina pagal save, skirtingu greičiu. Atitinkamai ir mums materijos laiko suvokimas yra skirtingas.

Na pavyzdžiui, paimkime kad ir tokį medį kaip „Tisą“, kuris gyvena nuo dviejų iki  keturių tūkstančių metų. Kaip ir kiti medžiai-ilgaamžiai, jis lėtai auga, bet už tai ir gyvena ilgiau. Arba paimti vėžlius, daugelis iš jų rūšių gyvena iki šimto metų. Sausumos vėžlių reakcijos greitis yra du, tris kartus lėtesnis nei pas žmogų. Jeigu tu pavyzdžiui praeitum šalia jų paprastu žingsniu, tai jiems atrodytų, kad tu tiesiog praskridai...Arba paimkime musę. Mes priimame ją kaip būtybe su nuosavu laiko ciklu, visiškai skirtingu nuo mūsiškio. Pagal paskaičiavimus, viena diena musei tęsiasi tiek, kaip mums ištisas kalendorinis mėnuo. Mes jai esame neįsivaizduojamai lėtos būtybės. O kodėl? Todėl, kad musės gyvenimo greitis žymiai didesnis nei mūsų. Atitinkamai ir jos reakcijos laikas yra žymiai aukštesnis. Kol mes pakeliame ranką, kad ją po to priblokšti, ji per tą laiką spėja kelioliką kartų pasivalyti savo sparnelius, dar atlikti eilę judesių ir pakilusi, lengvai atlikti aibę piruetų ore, kol mes „lėtai“, iš musės stebėjimo taško, nuleidžiame ranką.

O žmogus, kaip tokia būtybė, irgi yra gabus daug kam. Tačiau, pragyvendamas savo gyvenimą jis praktiškai net neišnaudoja savo galimybių, kurios jame yra įdėtos, suteiktos. Nors ekstremaliose situacijose gali stebėti jų pasireiškimus. Tame tarpe, tai liečia ir laiką: kai subjektyvus laiko suvokimas pagreitėja, o išoriškai, paprastas laikas atvirkščiai, tarsi sulėtėja. Dažniausiai su tokiu laiko fenomenu susiduria ekstremalių profesijų žmonės: pilotai, lenktynininkai, kaskadininkai ir jiems panašūs. Papuolant į ypatingai ekstremalias sąlygas, kai kurie iš tikro jaučia, kad laikas sulėtėja ir per tą laiko tarpsnį jie jau suspėja padaryti viską, kas įmanoma, kad ištaisyti situaciją. O kada išeina iš tokių nepaprastų situacijų, tai pastebi, kad vos per sekundės dalį sugebėjo atlikti tiek darbų, kurių paprastame gyvenime nespėtų atlikti per keletą sekundžių.

O kuo tai galima paaiškinti? Daugiau išnaudojama pranos tais momentais, ar kaip?

Taip. Staigus psichinės energijos išmetimas pagimdo galingą pranos žybsnį, kas savo ruožtu įtakoja į žmogaus ezoosmosą. Duotuoju atveju žmogus paprasčiausiai pagreitėja ir per tą patį laiko tarpą spėja atlikti daugiau veiksmų, nei savo normalioje būsenoje. Panašius pojūčius jaučia ir paprasti žmonės susiduriant su krizinėmis situacijomis. Taip kad išsireiškimas „gyvenimas pralėkė pro akis akimirksniu“ yra ne atsitiktinis.

Čia šitame laiko tarpsnyje kuriame esame, mes judame atitinkamu gyvenimo greičiu. Todėl matome tik tai, ką galime matyti. Kodėl? Todėl kad mūsų atomai juda atitinkamu greičiu. Jei jie pradės judėti kelis kartus greičiau, tai nereiškia kad mes mirsime greičiau, tik paprasčiausiai, tai ką matome dabar dings ir atsiras visai kitas paveikslas. Išmatavimų yra daug ir nieko čia tokio ypatingo tame nėra. 

Peržiūrų: 2358 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/3
Viso komentarų: 631 2 3 ... 6 7 »
1 virku   (26.07.2014 21:29)
Įdomiai skaitėsi, na suvokti lyg ir galima ką čia mums bandė išaiškinti Sensėjus, bet perteikti tai žodžiais manu, kad nepavyktų, todėl galima tik įsivaizduoti, kaip Sensėjui sudėtinga visa tai mums perteikti mūsų materialaus proto suvokiamais žodžiais.

2 Amigo   (26.07.2014 23:42)
Gaila,kad Sensėjus nepaaiškino apie Dieviškąją dimensiją nors šiek tiek.Taigi,mums tai svarbu,nes mūsų Sielos priklauso Jo pasauliui.

3 spurgelis   (27.07.2014 00:00)
Na va, aš kaip paprasta žemietė sukišau šiandien rankas į žemę ir šiurpai net ėjo per stuburą.... Ėch,tas suvokimas,kad tiek nedaug tereikia-per paprastus prisilietimus su gamta gaunu visą maitinimą iš Motinos,net miego vos kelių valandų užtenka po darbų daržuose. Nuvažiavus į sodybą širdy gera gera pasidarė nuo tokio paprasto vaizdo: kaip kaimyno karvutės gražiai nuėdusios mūsų pievą... smile Ir karvės sočios ir žoliapjovė pačių sutaupyta biggrin O grįžus į miestą belieka šviestis dvasiškai, "siurbiant" energiją iš Tėvo. Ir galiausiai tai sujungus savy tiesiog tuo dalintis.... Tai iš tiesų yra labai labai paprasta. Ir nereikia tada ieškoti jokių sliekų "aukštose  materijose".

4 Doremi   (27.07.2014 14:29)
rašomės po ilgo nesirašymo su monte
o nesirašau su niekuo dėl nepriėjimo prie kompiuterio
taigi,aptariam keliais žodžiais ir straipsniius ir tiesos ieškotojus
išsprūdo man
jeigu žmogus su siela ,daug patyrusia ir turinčia galimybę rinktis,jame yra visos žinios ir užtenka jas tik pažadinti,o jeigu jauna siela,tuomet žmogus tūpas kaip baobabas,ieškok neieškojes,rask nerades,o vistiek nesupras
pasidomėkite kokioje mėnulio fazėje gimėte,maždaug žinosite kokia esate siela,o jei sandūroje-esate vieniši dėl sudėtingo bendravimo,neturite draugų
tai tiek

5 aha   (27.07.2014 20:55)
Žmogus sukurtas iš materialaus mirštančio kūno ir nemirtingos dvasinės sielos. Siela, gyvendama kūne, tobulėja . Kodėl manote, jog ji negali pasiekti tokio tobulumo, jog sugebėtų valdyti materiją?

Sensėjus irgi sako:" Bet jei per to apvalkalo egzistavimo laiką jo viduje įvyksta minties jėgos, „gyvybinės pranos“ ir Sielos sintezė, tai gimsta visiškai nauja dvasinė būtybė, jei norite Amžinybės asmenybė, kurios jau nebeveikia materijos dėsniai"
Ką reiškia nauja dvasinė būtybė, Amžinybės asmenybė, kurios nebeveikia materijos dėsniai? Tai reiškia, jog ši asmenybė valdo materiją. Tai reiškia, jog ji gali sau susikurti kokį tik nori kūną, ar būti be jo, taip pat tai reiškia, jog ji gali atgaivinti mirusį kūną - jį prikelti.Ji tampa tokia, kaip Dievas, kuris sukūrė šį materialų pasaulį.
Tai ar Paulius iškraipo Kristaus mokymą? Jis neskatina rūpintis vien savo kūnu. Jis skatina augti dvasioje ir per dvasinį augimą, per susivienijimą su Dievu meilėje tapti Kūrėju.
Kas šiame Pauliaus mokyme nusikalstamo ar klaidingo?

6 Amigo   (27.07.2014 22:11)
Iš tiesų,jei pasiūlytų Graalį dovanų ,būčiau pasimetęs,bijočiau atsakomybės už visą pasaulį prisiimti.Bet iš kitos pusės,Tas,kas siūlo-žino ką daro.Taigi,jeigų duotų-imčiau.

7 Gėlė   (28.07.2014 19:01)
Gali pakeisti pasaulį jį gavęs (savy atrakinęs) į labai labai gera, nesuskaičiuojamus kartus, bet kadangi niekas nėra baigtinis, tai.... :)
Graliuokite kasdien, man patinka viena Biblijos frazė, neatkartosiu tiksliai, bet trumpai tariant "budėkite" - tai yra neapleiskite savo sielos nei akimirkai silpnumais, tinginyste, negeromis mintimis, darbais t.t. kol šitą vis dar sunku daryti kasdienoje, tai... Ir vis dėl to jo - tikėkite ir būkite pasiruošę, kad galbūt vienam iš čia esančių bus padovanota tai kas turi būti :)

8 Doremi   (29.07.2014 08:16)
niekad neteko sapnuoti savo veiklos,dažniausiai aš mokausi ir bėgu laiptais ir viršutines auditorijas,bet paskutines septynias naktis gaminu vaistus
koks velnias čia kišasi?ką norėtų man pasakyti?jau smalsu
kas turite kokią mintį parašykit

9 aha   (29.07.2014 11:06)
Galbūt jau išmokote to, ko turėjote išmokti, t. y. sieloje atsivėrė tai, kas dar turėjo atsiverti, ir dabar turėtumėte užsiimti gydymu, vaistų gamyba?

10 Doremi   (29.07.2014 12:11)
biggrin visa jau vyksta dvidešimt metų
tačiau mokausi vis naujo
mano šeimos gydytoja bendradarbiauja su manimi,teikia man trūkstamas medicinines žinias diagnostikoje,o aš jau išverčiu į žolių ir žmogaus santykį

1-10 11-20 21-30 ... 51-60 61-61
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Liepa 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0