Sensėjus iš Šambalos 20 - 3 Августа 2014 - Šviesos keliu
Antradienis, 21.02.2017, 16:21
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Rugpiutis » 3 » Sensėjus iš Šambalos 20
08:16
Sensėjus iš Šambalos 20

O kaip dėl teleportacijos?

Na iš tikro čia viskas genialiai paprasta. Erdvė surišta su gravitacija, gravitacija surišta su laiku. O visa kartu nepertraukiamai susiję su Allat jėgos veiksmu...Tam reiškiniui būdingi patys paprasčiausi fundamentalūs dėsniai. Persikėlimas akimirksniu erdvėje žmogui yra elementarus dalykas. Ir čia visiškai nereikia pagreitėjimo, dėl ko dabar laužo galvas mokslininkai. Paprasčiausiai reikia tik išmokti naudotis teleportacija. O tam reikia žinoti bendrus laiko dėsnius. Tada teleportacija žmonėms taps tokia paprasta realybe, kaip šiandiena pavyzdžiui elektros šviesa. Juk kada Edisonas sukūrė lemputę, daugeliui tada irgi buvo savotiškas šokas. Bet vėliau tas išradimas ant tiek tapo įprastas, kad šiandiena užeidami į tamsų kambarį ir uždegdami šviesą, net nesusimasto apie tai, kas tai yra elektra, kadangi mums duota tik bendri įsivaizdavimai apie tai. Nors nežiūrint to, žmonės prisitaikė prie tos jėgos pasireiškimo ir sėkmingai ja naudojasi. Ir netgi priėjo iki kompiuterių sukūrimo, su jų bendru tinklu.

Tai štai, tai ką aš dabar papasakosiu, liečia tikrojo laiko dėsnius, apsprendžiančius duotąjį reiškinį. Žinant juos, bet kuriam naujai iškeptam Edisonui bus nesunku išsirinkti su laiko fenomenu...

Ir taip, kaip aš jau sakiau, laikas - tai didžiulė energija, kuri užgimė Allat jėgai persiformuojant į dalelę Po, kuri savo ruoštu, pagimdė Po ezoosmosą. Laikas teka tik viena kryptimi, iš praeities į ateitį. Jis tampriai susijęs su gravitacija. Plintant laikui, plečiasi ir gravitacija. Laikui būdinga priežastis ir pasekmė. Tarp priežasties ir pasekmės yra erdvės-laiko taškas, arba dabartis. Ji nepriklauso nei priežasčiai nei pasekmei. Tačiau būtent per ją vyksta priežasties performavimas į pasekmes. Na o dabar svarbiausia jei supratote.

Išnagrinėsime laiko veikimo principą. Pačiame pirminiame Po energijos postūmyje, pagimdančiame laiką, įvyko energijos šuolis iš dabarties į ateitį, tai yra iš dabarties į pasekmes, kas ir užduoda laikui vieną vektorių. Tos pačios dalelės Po dėka, paleidusios laiką, atsiranda ir gravitacijos elementai. Priežastis pritraukiama prie dabarties gravitacinių jėgų dėka, tuo pačiu, sudarant gravitacinį lauką. Ir čia pat, vidinio Po dalelės postūmio dėka, tai yra Po ezoosmoso dėka, sudarančio laiką, įvyksta šuolis iš dabarties į ateitį. Tai yra priežastis pereina į laiko energijos judėjimą. Tokiu procesu palaikomas laiko energijos pastovumas priklausomai nuo materijos tankio. Jeigu, pavyzdžiui, nebūtų laiko energijos, tuo pačiu nebūtų ir gravitacijos, tai mūsų Saulė seniai sudegtų, magnetiniai laukai negalėtų egzistuoti, atomo branduolys negalėtų išlaikyti savo elektronų ir tt. Paprasčiau tariant, dėl tokio laiko energijos ezoosminio pasireiškimo, palaikoma kaip vidinė, taip ir išorinė materijos sritis.

Reikėtų paminėti ir tai, kad laikas pasireiškia savo individualumais kiekviename materijos susidaryme. Ten kur vyksta laiko sutankėjimas, ten nepakeičiamai vyksta ir gravitacijos sutankėjimas. Palaipsniui didėja ir laiko jėga. Materialiame pasaulyje laiką ir gravitaciją galima laikyti pačiomis galingiausiomis energijomis materialiame pasaulyje, žinoma po energijos Po. Be to, gravitacija yra priešezoosmine laiko būsena, materijos evoliucijos procese. Gravitaciją galima vadinti viena iš laiko sudedamųjų dalių, praeities atžvilgiu. Dabartimi yra tik pats Po energijos pasireiškimas, pagimdantis vidinį postūmį, tai yra ezoosmosą. Laikui būdingas asimetriškumas. Būtent dėl laiko asimetriškumo viskas kas materialu atgyvena savo laiką ir eina į energijos performavimą į naujas materialias formas. Energija iš vienos formos pereina į kitą būtent ezoosmoso dėka. Reikėtų papasakoti jums ir apie šviesos greitį, o tai žmonija iki šiol žavisi šituo - vėžlio greičiu.

Pavyzdžiui, „su dideliu tikslumu“ pagal kvantinius standartinius dažnius,1972 metais paskaičiavo, kad vakuume šviesos greitis sudaro „apytikriai“ 299,79 x106 m/s  ir tuo žmonės apsiramino. Laikyti tai kokiu tai ribiniu greičiu iki šiol - anekdotas. Pasakysiu tik tiek, jog yra visiškai ne taip.

Tai, kad šiandiena šviesos greitį suriša su laiku – klaidinga. Juk šviesa sklinda gravitacinio lauko dėka. Pirminis postūmis, kuris suteikia fotonui pagreitėjimą, žymiai lenkia šviesos greitį. Šviesos judėjimo greitis sąlygojamas tik fizikinėmis šviesos savybėmis. Gravitacija gi suteikia šviesai greitį ir palaiko jį, kadangi pritraukia prie savęs fotonus, tuo pačiu pagreitinant ją ir pritraukiant prie ezoosmoso. Jeigu stebėti iš laiko pozicijos, tai šviesa juda šuoliais, sulėtėjant perėjimo taškuose ir pagreitėjant po jų. Tai įrodo, kad gravitacija yra daugiau nei šviesos greitis. Be gravitacijos ir ezoosmoso, šviesa stovėtų vietoje, net nebūtų pirminio šviesos išmetimo. Kadangi tam reikalinga priežastis. O priežasties perėjimas į pasekmes, eina per dabarties tašką, tai yra vidinį laiko postūmį.

Įdomiausia tai, kad šiuolaikinėje fizikoje gravitacines jėgas laiko pačiomis silpniausiomis iš veikiančių. Turima omenyje materialių kūnų gravitacinis poveikis, pavyzdžiui plytas kelyje, arba planetas kosmose. Visas jumoras tame, kad nežiūrint į ištisą įvairiausių teorijų masę, niekas taip ir nesuprato, kas iš tikro yra ta gravitacija. Tiesa, reikia atiduoti pagarbą tiems, kas švariai teoriškai išskaičiavo, jog gravitacija sudaryta iš dalelių, net sugalvojo joms pavadinimą – gravitonas. Bet kas tai per gravitonas, niekas net supratimo neturi. Ir visa tai nežiūrint į tai, kad žmonijos istorijoje gravitonas ne kartą jau buvo minimas, pakankamai smulkiai aprašant ir jo fizikines charakteristikas. Kadangi gravitonas, tai ne kas kita, kaip – dalelytė Po. Iš tų visų dalelių, kaip ir sakiau, sudaryta visa Visata. Pavyzdžiui, kaip jau žinote, tas pats nitrino sudarytas iš penkių Po dalelių. Be to, turi teisingos penkiakampės žvaigždės formą. Tiesa, ryšium su tuo, per nitrino ir pasireiškia didžiausiu laipsniu Allat jėga, ją dažnai ir vaizdavo penkiakampės žvaigždės formoje, kuri turėjo dvigubą prasmę: kaip moteriško prado simbolis ir kaip Allat simbolis. Nors iš principo, tai vienas ir tas pats.

Nitrino žymiai skiriasi nuo kitų, taip vadinamų elementarių dalelių. Pirmiausia, nitrino gali turėti masę, o gali ir neturėti. Gali sąveikauti su gravitaciniu lauku, tuo pačiu magnetiniu, ar elektromagnetiniu laukais, o gali ir nesąveikauti. Dar daugiau, nitrino sugeba judėti šviesos greičiu, bet skirtingai nuo jo, gali keisti kryptį ir sulėtėti. Ir gal būt pats fantastiškiausias jo sugebėjimas iš šiuolaikinės fizikos stebėjimo taško yra tai, kad jis sugeba judėti dideliais atstumais akimirksniu.

Sąveikaujant su gravitaciniu lauku nitrino pereina iš vienos būsenos į kitą. Sakysime taip, iš dalelės būsenos į energijos būseną su griežtai atitinkamu dažniu, tuo pačiu „sužadinant“ gravitacinį lauką, pavyzdžiui atitinkamame mūsų saulės sistemos taške, tai iššaukia sužadinimą gravitacinio lauko atitinkamame taške kitoje galaktikoje. Tokiu būdu, be laiko ir erdvės praradimo, nitrino dingsta čia ir dabar, atsiranda ten ir dabar. Kaip sako fizikai suformuoja „skylę“ erdvėje ir laike.

Panaudojant natūralias, tiksliau fizikines nitrino savybes, žmonės irgi galės įveikti bet kokius atstumus be laiko praradimo ir su minimaliu energijos išnaudojimu.

Na jei sąžiningai, tai skamba kaip fantastika?

Na jei sąžiningai, tai atominė bomba prieš šimtą metų irgi skambėjo kaip fantastika. O kas liečia nitrino, pasakysiu dar daugiau: nebūtų nitrino, nebūtų gyvybės iš vis. Nitrino vaidina kolosalų vaidmenį sudarant matomą ir nematomą pasaulį. Ir tiesa, kaip ir Allat, turi savo laiko vienetą – 11 minučių ir 56,74 sekundes.

Nieko sau elementari dalelė. O kas joje likę iš tos „elementarios dalelės“?

Bendrai tai, pirmapradžiai terminas „elementari dalelė“  sudarytas, tiksliau buvo turima omenyje, kažką tai absoliučiai elementaraus, kaip sako fizikai, materijos pirma plytele. Tačiau po to, kai 1960 buvo atrasta šimtai andronų, su panašiomis savybėmis, kurie turi vidinius laisvės laipsnius ir sudaryti iš kvarkų, buvo sugalvotas naujas terminas „fundamentalios dalelytės“, kurios yra jau pačios elementariausios, tokios kaip leptonai, kvarkai ir kitos, atsieit jau nestruktūrinės dalelės, kurias atsieit jau „negalima išskaidyti į smulkesnes dalelytes“. Na gal aš neįsigilinsiu į fizikos subtilybes, vargu ar tai jums bus įdomu. Bet taip sakant, dėl bendro supratimo, pateiksiu paprastą pavyzdį. Paimkime elektroną, tikiuosi visi žino kas tai?

Tai štai, elektronas buvo pirmąja elementaria dalelyte, kurią 1897 atrado anglų fizikas Tomsonas. O štai pirma atrasta anti dalelė buvo pozitronas. Ta dalelė su elektrono mase, tik su teigiamu elektriniu krūviu. Šis pozitronas buvo aptiktas amerikiečių fiziko Andersono 1932 metais. Na o apie tai, kad elektronų pasiskirstymas atome nulemia jo savybes, tame tarpe ir svarbią cheminę savybę sudaryti cheminius junginius, tikiuosi irgi žinote.

Taip žinome ir šunys, ir blusos sudarytos iš atomų branduolių, apsuptų elektronais. O elektronų kiekis juose nustato, kas iš jų bus šuo, o kas blusa.

Pavyzdys žinoma grubokas, bet pagal esmę nurodo į elektronų svarbą. Taigi, elektronai, pagal šiuolaikinių fizikų nuomonę, priskiriami prie elementarių dalelių, tai yra bestruktūrinių dalelių. Nors iš tikro, elektronas sudarytas iš trylikos Po, ar gravitonų dalelių. Kadangi gravitonas švariai hipotetiška dalelė, bet eksperimentaliai to dar neįrodyta, o teoriškai išskaičiuota, kad jis labiausiai tinka Po dalelei, tai ir švariai hopotetiškai galima teigti, jog iš visų „fundamentalių“ dalelių, tikra tokia yra tik gravitonas. Visos kitos sudarytos iš 3-5-7-12-33-70 ir tt, dalelių Po, bet būtent skirtingos formos ir krūvio ženklai vaidiną svarbų vaidmenį šiame materijos teatre. To pavyzdžiu tarnauja tas pats elektronas ir pozitronas. Kas pas vieną trylika Po dalelių, tiek pas kitą, kaip vienas turi spiralinę formą, tiek kitas. Skirtumas tik tame, kad vienas turi neigiamą išorinį krūvį, „kairinę“ spiralę ir teigiamą vidinį potencialą, o kitas viską tą patį, tik atvirkščiai – teigiamą išorinį krūvį „dešininę spiralę“ ir neigiamą vidinį potencialą.

Bet apie kokį vidinį potencialą jūs kalbate, juk elektronas – elementari dalelė? Kažko ne viską supratau.

Dėl tokio nesupratimo kaltas ne aš, o Boras. Buvo toks danų fizikas, kuris 1912 metais pasiūlė išspręsti elektronų judėjimo apie atomo branduolį problemą, išskiriant jiems taip vadinamas stacionarines orbitas, judėdamas kuriomis elektronas nepraranda energijos. O iš tikro, viskas žymiai paprasčiau, nei šiandiena įsivaizduoja mokslininkai. Pavyzdžiui, mūsų planeta Žemė turi išorinį neigiamą krūvį ir vidinį teigiamą potencialą, o Saulė atvirkščiai, išorinį teigiamą krūvį ir vidinį neigiamą potencialą. Žemė ir Saulė kartu juda dideliu greičiu gravitaciniame lauke kartu su visa Galaktika. Kad jums būtų suprantamiau, tai galima palyginti su dviem svarmenimis, numestais iš už laivo borto į vandenyną. Praeinant okeano vandenų storį, svarmenys sąveikauja su vandens molekulėmis, sudarant įvairius iškraipymus ir sūkurius. Taip ir Saulė su Žeme, praeinant per gravitacinio lauko storį, sukelia jo iškreipimus ir sūkurius, tokiu būdu sudarant elektromagnetinį lauką, kuris savo ruoštu sudaro išorinį krūvį pagal vidinį kūnų judėjimo potencialą. Tai yra, jei vidinis potencialas teigiamas, tai atitinkamai išorinis krūvis bus neigiamas, kaip pas elektroną, ar Žemę. Būtent tas skirtumas tarp vidinio potencialo ir išorinio krūvio sudaro taip vadinamas „stacionarias“ orbitas, kaip planetoms aplink Saulę, taip ir elektronams aplink branduolį. Kitokiu atveju objektai paprasčiausiai arba suliptų, arba išsilakstytų ir niekada neturėtų kokių nors „stacionarių“ savo orbitų. Kadangi išorinis krūvis pastoviai svyruoja ir niekada nėra pastovus, tai yra nebūna stabilus, skirtingai nuo vidinio potencialo, tai jis, turiu omenyje išorinį krūvį ir negali sudaryti „stacionarias orbitas“ be stabilaus vidinio potencialo dalyvavimo. Vidinį potencialą turi visi materialūs objektai, nuo kvarko iki žvaigždžių, kitaip jie negalėtų būti materialiais objektais. Būtent vidinės energijos kokybė ir charakterizuoja materialų objektą. Pavyzdžiui, jei švariai hipotetiškai paimti planetą ir žvaigždę, vienodos masės ir jas suardyti, sakysime sudraskyti, tai planeta išskirs mažą kiekį griaunančios energijos, o žvaigždė atvirkščiai, didžiulę griaunančią energiją. Analogiški rezultatai bus jei suplėšyti elektroną ir pozitroną. Bet geriausiu pavyzdžiu, kurį jus galite suprasti, bus turbūt atominė bomba. Prie mažo medžiagos kiekio įvyksta didelės galios sprogimas. Tai yra, neigiamo atomo potencialo išlaisvinimas. O pabaigai reiktu pasakyti, kad danų fizikas Boras iš dalies buvo teisus, bet tik iš dalies (kas liečia elektronų stacionarias orbitas), o daugumoje duotuoju kausimu klydo. Įkrautas elektronas praranda energiją, bet ezoosmoso dėka atstato vidinį savo potencialą.

O štai kvantinė-mechaninė atomo sandaros teorija, kuri atomą vertina kaip mikro dalelių sistemą, nepaklūstančia klasikiniams mechanikos dėsniams, absoliučiai ne aktuali. Iš pirmo žvilgsnio vokiečių fiziko Geizenbergo ir austro Šriodingerio išvados atrodo žmonėms įtikinančiomis, bet jei į visa tai pažvelgti iš kito stebėjimo taško, tai jų išvados teisingos tik iš dalies, o iš esmės abu jie neteisūs. Reikalas tame, jog pirmasis aprašė elektroną kaip dalelę, o antrasis kaip bangą. Tiesa korpuskuliarinis-banginis dualizmo principas taip pat neaktualus, kadangi neatskleidžia dalelės perėjimo į bangą ir atvirkščiai principus. O iš tikro viskas labai paprasta. Dar norėčiau pridurti, kad ateities fizika irgi bus labai paprasta ir suprantama. (Virgio trigrašis: kai normaliam mokslo vystymuisi nebemaišys tokie „genijai“ nuo Archontų, kaip Isaakas Niutonas, Albertas Einšteinas ir panašiai). Svarbiausia dabar išgyventi iki tos ateities. O kas liečia elektroną, tai jis tampa banga tik dviem atvejais. Pirmas – kada praranda išorinį krūvį, tai yra, kada elektronas nesąveikauja su kitais išoriniais objektais, sakysime, kad ir su tuo pačiu atomu. Antras – priešezoosminėje būsenoje, tai yra, kada susispaudžia jo vidinis potencialas.

Jei vidinį potencialą turi visi materialūs objektai, tai ir žmogus jį turi?

O kaip gi. Žmogui tai paprasčiausiai yra ne tik gyvybinė energija, bet ir viską lemiantis faktorius. Kas jis...Žmogus, ar tik galvojantis gyvulys, ar kažkas daugiau? Reikalas tame, kad žmogus, skirtingai nuo kitų materialių objektų, gali keisti savo vidinį potencialą nuo neigiamo (griaunančio) į teigiamą (kūrybinį), o taip pat valdyti kitus materialius objektus...Pavyzdžiui teigiamai užkrautomis dalelėmis su neigiamu vidiniu potencialu mes noriai naudojamės. Turiu omenyje elektrą.

Viskas labai paprasta kas liečia susidvejinimus, trejinimus ir tt, jei valdai agatodemono švaria mintimi. Juk būtent to proceso dėka, Allat jėga ir performuoja Po dalelę. O Po dalelė, kaip jau žinote, yra visos materijos sudedamoji. Bet tos minčių švaros, pradžioje reikia dar pasiekti.  Jūsų kakodemono ir agatodemono potencialų skirtume, kaip ir ant sausumos vėžlio, toli niekur nenuvažiuosi. Bet visi tie taip vadinami  materijos „fokusai“ yra tik niekis, palyginus su dvasingumu. Juk iš esmės, žmogus tai dvasinga būtybė, esantis už viso šio matomo materialumo ribų. Bet visos jo problemos ir visos religijos šiandiena egzistuoja tik todėl, kad žmogus dažniausia pasirenka tik mastymo logiką, tik savo sąmonę, vietoje Sielos intuicijos ir giluminių jausmų. Visa tai, ką jis suvokia kaip individas, suvokia tik per savo mastymo logiką, per įvairius išaiškinimus, patvirtinimus ir įrodymus, tik per tai, ką gali pamatyti ir pačiupinėti fiziškai. Žino, jeigu jis pirštus įkiš į elektros rozetę, tai gaus per nagus nuo elektros srovės. Tai jis puikiai supranta, nors tos srovės ir nemato fiziškai. Toks tėra ir jo loginis paaiškinimas... O štai Dievo jis negali net logiškai kaip nors paaiškinti. Tai nesusideda, nesutelpa į žmogaus sąmonę, kadangi sąmonė, kaip ir žmogaus smegeninė, pakankamai ribota...toje mažoje dėžutėje netelpa ir niekada nesutilps Tai, Kas neturi ribų.

Kodėl žmogui negalima ateiti pas Dievą be vidinės Meilės ir absoliutaus tikėjimo Tuo?  Atsakymas čia gana paprastas. Todėl, kad kol jis neatskirs dvasingo nuo materialaus ir nesuteiks savo dėmesio pirmenybę dvasingumui, net negalės suvokti to, kad Dievas iš tikro egzistuoja. Jis gali daug skaityti taip vadinamos dvasinės literatūros, gražiai pasakoti tai kitiems žmonėms, gali gražiai vaidinti religinius spektaklius, prisimatavus sau labai dvasingo individo kaukę, bet slapta visada norėti tik materialaus gyvenimo trumpalaikių ir iliuzinių malonumų. (Virgio trigrašis: ant tokio asmeninės sąmonės kabliuko deja pakimba daugelis. Įvairios religinės dogmos tampa vieninteliu ir nepakeičiamu žinių šaltiniu, nes tokius šablonus įtvirtino jiems nuo vaikystės, nes taip darė ir daro “kaip visi”. Tokie tuos savo susistatytus sąmonės šablonus visada gins, net nebandant suprasti naujos informacijos, nebandant surasti Tiesos šiame melo liūne. Tame matau kai kurių komentatorių nukrypimus, nors jiems tai atrodo tik kaip savo tikėjimo „gynyba“...)

Kame čia yra tas paradoksas? Žmogus mato, o dažniausiai jaučia Dievo pasireiškimą kažkokiame tai nepaaiškiname reiškinyje ar aplinkybėse. Ir paaiškinti viso to logiškai, savo sąmonės pagalba, ji žinoma negali ir niekada negalės to, nes kaip sakėme, tai netelpa jo smegeninėje. Ir žmogus tada surinka :“Štai bent stebuklas, o Dieve“.  Tada vos ne galvą daužo į žemę, jaučiant kokią tai religinę ekstazę dėl to. Bet kai tik tokia trumpalaikė užplaukusi ekstazė jam praeina, žmogus vėl sėkmingai užmiršta apie Dievą. Jis vėl Jo nesuvokia kaip ir anksčiau. Todėl visos žmonijos problemos, kas liečia dvasingumą, yra tame, jog žmogus pilnai  ir nuoširdžiai nenori suvokti ir suprasti, iš tikro išjausti Jį. Todėl skirtinguose žemės kampuose, tas nedaugelis iš žmonių, kas sugebėjo pasiekti tikro dvasingumo, sako savo pasekėjams: „ Tikrai tikėk ir drąsiai eik pas Jį“ Kodėl? Todėl, kad be tokio švaraus tikėjimo ateiti pas Dievą yra neįmanoma.  Bet kokia mažiausia abejonė nužudo viską ta linkme.

Smegenys nesugeba ir niekada nesugebės suvokti visą Dievo pilnumą. Čia turi būti tikėjimas be jokių abejonių. Kada užgimsta toks tikėjimas be abejonių, žmogus taip sodina savo Gyvulišką (sąmonę) ant grandinės ir tampa dvasiškai tobulesnis, švaresnis. Kažkodėl taip šiandiena žmonės galvoja, jog tai padaryti labai sudėtinga ir sunku? Nors iš esmės, nieko sudėtingo čia ir nėra. Visas sudėtingumas ir yra tame paprastume. Paprasčiausiai, visą materiją, su jos niekšingomis mintimis, reikia pasiūsti kuo toliau, neklausyti to, nesuteikti tam savo dėmesio jėgos. Nepraleisti blogų minčių į savo sąmonę, kaip kokioje pasienio muitinėje, budriai tai sekti savyje. Pagal savo prigimtį materija visada turi pastoviai tave atakuoti, tampyti ir rėkti, kad visa tai, kas dabar  yra jums sakoma, yra tik niekai ir kad kokia ta materija yra graži savaime, susukta tokiame gražiame popieriuje. Nesvarbu kad pagal skonį tai ir primena išmatas, juk svarbiausia tik išvaizda, sudaryta graži vizualiai iliuzija. Tai normalu svaigimas pilnai dvasiškai aklam žmogui. Tai ir yra profesionalus ir pakankamai tobulai užbaigtas Liuciferio darbas. Vaizdžiai tariant, jis kaip koks geras kompiuterinis programišius, sustatė žmogui  tokį žaidimą, su daugybe labirintų-pagundų, esančių dvasinio tikslo siekimo kelyje.  Ir kas šį iliuzinį žaidimą pas Liuciferį laimės, tas jau bus pilnai dvasiškai subrendęs ir galės drąsiai ateiti pas Dievą. O Liuciferis visai nekaltas dėl to, jog daugiau už Dievą žmonės vis tik pamilo jo tą sukurtą virtualią materijos realybę, pamilo patį žaidimą, užmirštant apie jo tikslą ir pergalės jame reikšmę. Kadangi tame žaidime žmogui duotas svarbiausias pergalės ginklas, tai yra – minties jėga ir teisė rinktis, tai už savo pasirinkimą visa atsakomybė gulasi būtent ant pačio žmogaus pečių. Ir jeigu sau jis išsirinko materijos vergo gyvenimą,  tai taip ta dvasia (asmenybė) ir toliau rutuliosis reinkarnacijose kartu su Siela, kol galų gale tam neateis jam pilnas „game over“ (pabaiga). O jei panorės tapti vis tik laisvu ir gyventi Meilėje – jis galės garbingai išeiti iš to materijos labirinto žaidimo, kada tik to panorėjęs.

Kame yra viso tokio žaidimo prasmė? Kuo aukščiau dvasiškai žmogus sugebės pakilti pats, tuo daugiau teigiamai galės įtakoti ir į įvairias neorganizuotas materialias substancijas. Kitaip sakant, mes turime keisti pačią materiją. Ir tikras atgailavimas, palaima yra būtent tada – kada žmogus užbaigia tą iliuzijų žaidimą ir iš tikro pradeda gyventi pagal Dvasinio pasaulio dėsnius. Tačiau, jeigu tu dar vis tik negali taip gyventi, dėl dvasios silpnumo, tai bent jau pasirink sau tokį laikino egzistavimo žaidimą, kuris būtų vertas tikro Žmogaus vardo. Kitaip sakant, bent jau nesugyvulėk visiškai.

Peržiūrų: 2080 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/2
Viso komentarų: 571 2 3 4 5 6 »
1 amigo   (03.08.2014 15:06)
Koks "įrenginys" žmogaus kūne sukuria torsioninį lauką?Žinau,kad DNR susukta į spiralę,bet koks didesnis organas ar liauka yra panašiai susukta?

2 Doremi   (03.08.2014 21:28)
ir vėl tas pats,materija-blogai,dvasiškai-gerai,
nagi pavirskite angelais ir jums netrukdys materialusis kūnas,ne sensėjui sprest kiek aš suksiuosi reinkarnacijose,o vistiek,valgysiu,gersiu,rengsiuos,važinėsiu,duosiu,parduosiu,o kad visa tai galėčiau-privalau uždirbti materiją,ir dirbsiu,ir turėsiu materiją
gerai postringaut pertekusiam,kunigai to paties moko,bet patys kapšus prisikišę ir jau ne prašo,jau reikalauja,-vis duok,duok,per mažai,nerūpi-turi,neturi,eik skolinkis,numirėlio nelydi į kapus be pinigų,bet garsiai skelbia,materija yra blogai,
matėm ir matom mes tokių veidmainių kasdien

3 amigo   (03.08.2014 21:55)
Nesinervink ,DOREMI.Dievas čia ne prie ko.Kunigai patys pas Dievą nepaklius.Tikėk Dievu kaip ką tik gimęs kūdykis tiki savo mama.

0  
4 virgis   (03.08.2014 22:16)
Ir vėl tas pats....nagi....
Karta upelio pakrantėje sėdėjo vienuolis ir meditavo, Atsimerkęs pamatė įkritusi į vandenį ir beviltiškai besikapanojantį skorpioną. Iš gailesčio vienuolis panardino ranka i vandeni, sugriebė skorpioną ir ištraukė ant kranto.
Atsidėkodamas skorpionas netikėtai atsisuko ir labai skaudžiai įgėlė į ranka.
Vienuolis vėl susikaupė melstis, tačiau atsimerkęs vėl pamatė, kad skorpionas vandenyje ir iš visų jėgų stengiasi išsikapanoti. Ir šįkart įgėlė i ranka.
Vienuolis vėl susikaupė melstis, tačiau atsimerkęs vėl pamatė, kad skorpionas vandenyje. Ir šį kart vienuolis išgelbėjo skorpioną, o šis atsidėkodamas taip įkirto savo gelbėtojui į ranką, jog tas net suriko iš skausmo.
Lygiai tas pats nutiko ir ketvirta karta. Vienuoliui net ašaros ištryško - toks buvo skaudus įgėlimas.
- Kodėl atkakliai gelbsti ta apgailėtina padarą, kuris užuot padėkojęs tau, atsilygina vien blogiu? - nustebo viska regėjęs valstietis.
- kiekvienas elgiamės pagal savo prigimti, - atsake vienuolis. - Skorpionas gyvena tam, kad skaudžiai geltu, o aš - kad bučiau gailestingas.

O dėl ko gyveni tu?...

5 spurgelis   (03.08.2014 23:48)
Nesuprantu,o būtina dėl kažko gyventi? Man užtenka tiesiog gyventi...

0  
6 virgis   (04.08.2014 06:29)
Gyventi dėl to, kad išmokti:
matyti Didžiąją Gyvenimo Harmoniją kiekviename akmenyje, daigelyje, kiekvienoje snaigėje ir vandens lašelyje, kiekvienoje šypsenoje ir ašaroje, klausyti ir išgirsti tą Harmoniją vėjo gūsyje ir paukščio čiulbėjime, šaltinio čiurlenime ir lapų šnarėjime;
pajusti Didžiąją Paslaptį kiekvienoje Būties akimirkoje, jausti visos Gyvybės Meilę ir Vienybę, kiekvienos gyvos būtybės Džiaugsmą ir skausmą.. Pajusti savyje nuostabų Visatos muzikos sferų atgarsį.. Jausti gyvybę kiekviename atome ir tolimiausioje žvaigždėje, praeivio žvilgsnyje ir tolimo nepažįstamojo gyvenime;
dovanoti Meilę visai gyvybei, besąlygiškai padėti artimam savo – tiesiog todėl, kad jam reikalinga pagalba.. Išmokti tesėti savo pažadus,  tenkintis mažu, nesikabinti už praeities, taisyti savo klaidas, gyventi dabartimi su džiaugsmu ir žiūrėti į ateitį su tikėjimu ir viltimi;
gyventi laisvam ir neribosi kitų laisvės, nesigėdinti atjautos ir džiaugsmo ašarų. Į kiekvieną žvilgsnį atsakysi Šypsena, į įžūlumą – Geranoriškumu, į neapykantą – Meile.. O Meilę dalinsi taip, kaip Saulė šviečia: neskirstydamas, visiems vienodai..
Štai tuomet  nekils tokie klausimai, ir  atlaidžiai šypsosies, kai tau juos užduos – nes prisiminsi, kaip  kankinaisi ir ieškojai atsakymų. O kodėl? O gi todėl, kad patys tapsite Kūrėjais....

7 Doremi   (04.08.2014 11:08)
ne,būtina gyventi tikslingai,kaip ir vienuolis ,taigi,tokia prigimtis,o kitam pakanka tiesiog gyventi ir visi yra teisūs
blin,negaliu pamiršti kai kurių spurgės pamokymų
"neprivalai užauginti derlių visiems draugams ir pažystamiems"-ji sakė
"apsurdas"- dar sakė,bet tokia jau prigimtis
ir aš jaučiuosi teisi,gyvendama tam,kad pgelbėčiau anam,ir tie teisūs,kurie gali gyventi sau
ir nebūtini tie poetiški žodžiai,kad pamatytų kiti,kad įvertintų pastangas ir darbus,nes gyvename tik savo gyvenimus
todėl ir sveikinu tuos,kas gali gyventi tik sau,
aš to norėčiau taip pat,bet prieš prigimtį labai sunku kovoti,gal todėl ir ateiname į žemę atsikratyti visokių prigimčių,gyventi išmokti be jų,norėjau sakyti,laisvi kaip paukščiai,deja paukštis turi taipogi savo prigimtį,
tai gal aš dėl kitų kaip nors vegetuosiu iki kito gimimo,kas žino-gal gimsiu tuomet dėl saves ir kitų darbo vaisius naudosiu kaip savo

8 spurgelis   (04.08.2014 12:59)
Virgi, būtent visa tai,ką parašėte ir tilpo į vieną mano frazę-tiesiog gyventi,ne dėl kažko, o kame,ty-visumos harmonijoje. Vat todėl ir kilo man klausymas.

9 amigo   (04.08.2014 15:14)
Doremi,viskas gerai jei padedi su MEILE.Bet jei padedi KEIKDAMA-tada geriau nepadėti,o tyliai nusišalinti ,kad akys nematytų.

10 aha   (04.08.2014 18:29)
"...tame ir slypi daugelio klaidingas kelias pas Dievą..."
Tai Sensėjus nuskurdina žmogų, palikdamas jam galimybę veikti tik dvasinėje būsenoje.
O taip vadinamos dogmos sako, kad žmogus bus pajėgus valdyti materiją, taip, kaip ją valdo Dievas.
Prisikėlęs Kristus (pagal taip vadinamas dogmas) turi kūną, kurį galima paliesti, jis valgo ir geria, bet šis kūnas gali praeiti pro užrakintas duris, atsirasti iš niekur ir vėl pranykti.
Toks žmogus pajėgus veikti tiek materialiose, tiek dvasinėse planetose.

Matyt, Sensėjus nesuinteresuotas tokio žmogaus buvimu visatoje, todėl ir seka savo pasakas.

+1  
16 virgis   (05.08.2014 06:04)
Pirmiausia, tai buvo mano žodžiai, ne sensėjaus, taigi pulkite jei jums taip patinka mane...
Na o aš jums patarsiu, jei nuolat valysime savo proto audinį – palaipsniui pasieksime būseną, kai audinys išretės. Tokia būsena vadinama palaima, vienybės pojūčiu, visaapimančia būsena. Kai tokia būsena tampa nuolatine – ateina nušvitimas, tobulumas, dieviškumas.
Tikrojo tikėjimo mokymas visada paprastas ir aiškus, nes tinka kiekvienam žmogui. Jis ne gražiose kalbose apie Dievą, dvasią ar apie tai, kas buvo ir bus, bet tvirtame žinojime – ką gyvenime reikia ir ko nereikia daryti.
Žmonės patikėjo klaidingais mokymais ir nutolo nuo pagrindinio gyvenimo įstatymo, todėl jų gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Žmonės nepažįsta Dievo, nes pripažįsta Dievu tai, kas nėra Dievas. Tačiau Dievo apgauti neįmanoma, apgauti galime tik pačius save.
Pagrindinis skirtumas tarp tikrojo ir klaidingo tikėjimo yra tame, kad klaidingai tikintis nori, kad už jo maldas, gerus darbus ir aukas Dievas atlygintų ir atsiskaitytų. Tai išskaičiavimas, sandėris. Tikrasis tikėjimas grįstas nuoširdžiu noru išmokti gyventi dorai, pagal tikrąjį gyvenimo įstatymąTikrasis tikėjimas ne žinojime, kokiomis dienomis pasninkauti, o kada melstis. Tikrasis tikėjimas žinojime, kad turime visada gyventi dorai, meilėje su visais, ir visada su kitais elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.
Visais laikais to mokė patys geriausi ir išmintingiausi visų tautų žmonės. Visi šie mokymai sutampa esminiuose klausimuose ir susiveda į tai, ką kiekvienam žmogui sako jo sąžinė ir išmintis.

1-10 11-20 21-30 31-40 41-50 51-55
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugpiutis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0