Bet juk tie Kandukai ima ir atima iš žmonių gyvybinę energiją? Kaip su tuo momentu?

Na ir kas? Kas tai yra gyvybinė energija žmogui? Vaizdžiai sakant – tai tik  savotiškas benzinas, kuras. Kol yra benzino, žmogus važiuoja mašinoje (kūne). Benzinas pas jį baigėsi, žmogus išėjo iš tos mašinos, perėjo į kitą mašiną ir vėl  toliau važiuoja. Kas svarbiausia, Sielos evoliucija, kada kažkas tylomis “nupylė jos mašinos benziną”, nuo to nesustos, o tik sulėtės judėjimas trasa kokiam tai laiko tarpui. Iš esmės, nieko baisaus čia kaip ir nėra. Juk kas svarbiausia tame judėjime? Svarbu kur tas žmogus važiuoja, kokia kryptimi. Jei jis juda reikiama kryptimi, centrinėmis gatvėmis ir palieka savo mašina saugomose aikštelėse, tai bus viena. O jeigu vingiuoja kokiais tai užkampiais, numeta mašiną kur pakliūna ir dar palieka atvirą kuro talpą, kas gi tame yra kaltas, jei ne jis pats? Ir prie ko čia Šambala tada? Taip kad žmonės patys kalti savo bėdose. Kandukams tik lieka išstatyti savo nupintus tinklus ir laukti kol į juos laimikis pats papuls. Juk jie neverčia žmones plaukti į tuos tinklus? Tai daro žmonės patys, atlikdami tokį savo pasirinkimą.

O paskutiniu metu, remiantis statistika, matosi, kad jiems ir laukti jau nieko nebereikia. Žmonės kaip pašėlę leidžiasi sugaunami į tuos tinklus.

Visiškai teisingai. Žmogiškas kvailumas, savo Gyvuliško pasireiškime, šiandiena jau peržengia bet kokias padorumo ribas. Todėl pas Kandukus ir Lenbojus galima sakyti dabar puota begalinė, kaip sakoma “valgyk, nenoriu”. Todėl jie taip nebaudžiamai ir įžūlėja, medžiojant net vaikus ir kūdikius.

Nebaudžiamai? Vadinasi kažkas juos vis tik bausdavo anksčiau?

Na buvo tokie drąsuoliai, metę jiems savo iššūkį...

O kodėl tik buvo, o dabar ką jau nėra?

Todėl, kad dabar praktiškai tokių iš tikro nėra. Dėl ko ir sutriko bendras žemės monados balansas, dėl ko ir pradėjo greitai augti ir bujoti kaip piktžolės visas tas juodas brudas.

Tokius žmones, kovojančius su jais, kažkada ir vadino Geliarais. Nuo senovės tai buvo slapta žmonių sąjunga, kurie tą nešvarą medžiojo, tame tarpe ir Kandukus su jų apsuptimi, tuo labai stipriai maišant jiems gyventi ir laisvai veikti.

Tai tarsi savotiški nematomo fronto Šviesos kariai?

Panašiai taip. Geliarai veikė daugiau nei slaptai. Nes jų kova visiškai nebuvo panaši į paprastą žmogišką materialią kovą, kadangi buvo vykdomą už žmogiškos sąmonės ribų, anapus, subtiliuose energetiniuose planuose.

Tokios išorinės negatyvios jėgos yra dar blogiau, nei žmogaus nuosavas Gyvuliškas pradas. Juk jie ant tiek iškreipia žmogui tikrovės suvokimą, ant tiek jį įveda į paistalus ir Netiesą, kad esantis tikrų dvasinių kelių paieškose žmogus, jų pastangomis praktiškai yra visiškai dezorientuojamas. Kaip taisyklė, tokio žmogaus sąmonė yra jau pilnai užzombinta tos nešvaros ir jis ilgą laiką negali įvertinti realią egzistuojančią tikrovę...

Šiame nematomame fronte veikia ne tik Kandukai ir jų apsuptis, bet ir pilna kitokios ištroškusios, išalkusios nešvaros. Todėl Geliarų tikslas buvo ir yra tame, kad kiek tai įmanoma padėti žmonėms ne šiaip sau išgyventi fiziškai, bet ir apsaugoti juos nuo panašių parazitų įėjimo į jų pasąmonę, kad žmogus galėtų vis tik atlikti savarankišką pasirinkimą savo Būtybės vystymesi.

Tai yra, jie žmonėms norėjo duoti galimybę vystytis natūraliu būdu, atlikti savo asmeninį pasirinkimą pačiam?

Visiškai teisingai. Be to, Geliarai niekada nestumia ir netempia žmonių dvasiniu keliu, niekaip neįtakojo į jų tikėjimą ir laisvą pasirinkimą. Jie net neįeina į  jokį verbalinį kontaktą su tais žmonėmis, kaip tai daro Klohtunai, Izniliai, Lembojai, o veikė iš kitos sąmonės pusės. Vaizdžiai sakant, gynė žmones iš už jų nugaros, žmonėms net nežinant. Ir kas ypatingai čia yra svarbu, jog jų veiklos dėka pas žmones vyko natūralūs vidinio dvasinio augimo procesai. O visa tai, kas dirbtinai buvo jiems įdiegiama, primesta ir stimuliuojama tos nešvaros, paprasčiausiai išnykdavo kaip dūmas, nukrisdavo, tarsi pelai nuo grūdų.

O kaip jie gyveno tie nematomo fronto kariai? Kas jie tokie buvo materialiame pasaulyje?

Pasaulyje? Jie buvo paprasti padorūs žmonės, kurie gyveno paprastą normalų, niekuo neišsiskiriantį žmogišką gyvenimą. Skirtingais istorijos laikais visuomenėje jie dažniausiai užimdavo būtent tą nišą, kuri suteikdavo jiems geriausias galimybes veikti ne tik Tėvynės labui, jos ribose, bet ir pilnai atsiskleisti dvasiškai, realizuoti savo dvasinį potencialą, nesukeliant ypatingų įtarimų iš aplinkinių pusės. Pavyzdžiui, religijų viešpatavimo laikais, Geliarai dažniausiai tarnaudavo įvairiose religinėse organizacijose, kurių mokymai būdavo tradiciniais tais laikais vienai ar kitai vietovei, kurioje jie gyveno. Pavyzdžiui, viduramžiais tose pačiose Vakarų ir Centrinės Europos šalyse dažnai jie tarnavo kaip geradariai riteriai, susirenkant į slaptus dvasinius ordinus. O žymiai vėliau, jau arčiau šiems laikams, dažniausia plušo tokiose visuomeninėse struktūrose, darbas kuriose daugiau susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis. Prieš kokį šimtmetį jie maskavosi kokiais nors gamtotyros mokslininkais, valstybės tarnautojais, ar keliaujančiais vienuoliais, tai jiems duodavo galimybę kovoti su ta nešvara įvairiuose pasaulio regionuose. Bendrai tai, įvairiais laikais jie prisitaikydavo įvairiai. Iš tikro, tai paprasčiausiai visada buvo Tikrų Žinių žmonės... Ir iš principo, jei tai vis tik nebuvo susiję su jų tikra veikla, padėtis visuomenėje jiems nebuvo taip ir svarbi, skirtingai nei paprastiems žmonėms. Nes pagrindiniu jų gyvenimo darbu buvo pastovus vidinis dvasinis darbas, ne išorė.

Taip, iš tikro, tikri Šviesos karia ir yra tarnystėje tik Dievui... Jie turbūt gali būti sulyginami tik su Šventaisiai Tėvais, kurie irgi atlieka Dievui tinkamus darbus...?

Pas kiekvieną žmogų savas kelias pas Dievą. Šventuosius galima pavadinti daugiau egoistiškesniais, kadangi jie daugiausia rūpinasi tik savo Sielos išgelbėjimų, laukiant tos Teismo dienos. Nors žinoma jie irgi atlieka Dievui tinkamus reikalus, nuoširdžiai moko kitus žmones ir net meldžiasi už juos. Tačiau mokyti kitus ir kovoti pačiam už juos, čia ir dabar – tai du skirtingi dalykai, didelis skirtumas. Tai  toks pat skirtumas, kaip tarp žodžių ir veiksmų. Turbūt jums sunku suprasti tą skirtumą dabar, dvasinio kelio pradžioje, bet su laiku jūs tai patys pajausite... Šventųjų kelią galima pavadinti silpnųjų keliu, nors ir silpnaisiais iš tikro Šventuosius nepavadinsi, palyginus juos su kita didžiąja žmonijos dalimi. Be to, niekam jau ne paslaptis, jog daugelį garsių pasaulinių asmenybių tik prirašydavo prie Šventųjų, nors tokiais jie niekada nebuvo (ne atsitiktinai žmogų, kuris pretenduoja į Šventuosius, kanonizuoja dažniausia tik po jo mirties ir kaip taisyklė, po ilgesnio laiko, kai tarp gyvų jau nebelieka nieko, kas pažinotų duotąjį žmogų gyvai.) O štai pas tikruosius Šventuosius, kaip sakoma, iki šiol niekada neužželia liaudies pramintas takelis ir jų palaikai iš tikro stebuklingai veikia iki šiol.

Todėl Šventojo ir Geliaro keliai – tai du skirtingi keliai, vedantys pas Dievą. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti tą kelią, kuris jam yra pagal jėgas įveikti. Ir nors Šventieji pasiekdavo tik tokio lygio, ką Geliarai pasiekia jau pirmoje savo kovos su nešvara stadijoje, nieko baisaus ar smerktino tame nėra. Nes paprasčiausiai tokiam gyvenimiškam žygdarbiui, kuriam pasiryžta Geliarai, toli gražu ne kiekvienas gali ir sugebėtų. Reikia pasakyti, kad netgi į Šventųjų kelią yra norinčių tik vienetai, jau nekalbant apie Geliarus ir jų kelią. Geliarai tuo ir skiriasi nuo Šventųjų, kad nelaukia paskutinės kovos, tarp Šviesos ir Tamsos, o sąmoningai žengia į ją čia ir dabar. Ir ne šiaip sau kovoja, tik dėl savo sielos išgelbėjimo, bet ir neatlyginamai nešė didžiulę naudą milijonams kitų sielų, padedant jų natūraliam vystymuisi. Tai žinoma labai sunkus ir gerbtinas kelias.

O kuo konkrečiai pasireiškia tokio kelio sunkumas?

Na jei trumpai...Pirmiausia, aplinkiniams žmonėms Geliaras turi visada išlikti paprastu žmogumi, tai yra, vesti normalų gyvenimo būdą, kad neišprovokuoti, kaip jau ir sakiau, tų žmonių Gyvulišką agresiją prieš jį. Antra, Geliaras turi pastoviai kontroliuoti save ne tik išoriškai, bet kas svarbiausia ir vidiniai, kadangi jo Dvasingumas turi prevoliuoti virš Gyvuliško. Trečia, be viso šito, Geliarui kas dieną tenka dirbti su sudėtingomis meditacijomis tam, kad pastoviai būtį tos vietovės, kurioje jis medžiojo nešvarą, žmonių sąmonių apsaugoje. Tai yra, esant visuomenėje ir matant jos įprastą gyvenimo būdą, jis iš esmės, pastoviai egzistuoja darbe kitoje realybės pusėje. Taip kad tai labai sudėtingas ir sunkus kelias... Dvasiniu atžvilgiu, taip žmogus žymiai labiau prasistumia į priekį, pasakyčiau, įvyksta net šuolis dvasiniame savo vystymesi.

Geliarai kūrė realų gėrį... Netgi Šambalos Bodhisatvos, tame tarpe ir pats Rigdenas Džappo – Šambalos Valdovas, buvo neabejingas jiems, jausdamas ypatingą pagarbą, už jų tokį vidinį žygdarbį. Dar esantys gyvi Geliarai jau užsitarnauja išėjimą iš pragaro reinkarnacijų rato ir gali bet kada laisvai išeiti į Nirvaną (dvasinį pasaulį). Tai yra, išsireiškiant krikščioniškais terminais, Rojaus vartai jiems visada atviri ir pats Arkangelas Gabrielius (Rigdenas) su pagarba lydi juos pro tuos vartus...

Kaip suprantu, Geliarai veikė bendrai, o ne po vieną? O kokia tada yra jų vidinė struktūra?

Beveik tokia pati, kaip ir pas Kandukus. Jei jau yra kokia tai jėga, tai jai priešpastatoma tokia pat lygi tai jėgai, ko pasekoje palaikoma monados pusiausvyra. Žmonijos visuomenėje atsiradus Kandukams, Geliarų atsiradimas vėl subalansavo monadą, nuo ko visuomenėje atsirado sąlyginis balansas.

Tai kuo panašios tos struktūros, tokiais pat savo išoriniais ratais?

Ne, ne išoriniais. Ten panašumas su vidiniu jėgos ratu. Kaip pas Lenbojus yra Kandukas, taip ir pas Geliarus yra savo Etimonas, taip sakant jų vadovas. Etimonas reiškia “saugantis pagrindus”, “Tiesą”. Iš esmės, tai labiausiai patyręs ir labiausiai dvasiškai išsivystęs Geliaras. Etimonas koordinuoja grupės veiksmus, veda Geliarus jų keliu, padedant įsisavinti jo paties jau praeitus sunkumus, kovos ir dvasinio vystymosi etapus. Kada kas nors iš Geliarų dvasiškai išaugdavo iki Etimono lygio, tai jis arba pavaduodavo savo vadą, kai šis atlikęs savo darbą ruošėsi išeiti į Nirvaną, arba sudarydavo atskirą savo grupę, renkant kitus Geliarus iš to vertų paprastų žmonių tarpo, kuriuose didesniu laipsniu vyrauja aukštas dorovingumas ir dvasinių žinių siekis. Kaip Kandukas bando aplink save surinkti 12 Lembojų, taip ir Etimonas surenka aplink save 12 Geliarų.

Vadinasi 12 Geliarų ir 13-tas Etimonas? Kaip pas Jėzų apaštalų ratas?

Taip, kadangi taip sukuriamas jėgos žiedas. Paprastiems žmonėms tai sunku suprasti, bet Žinių žmonės, kas apie tai pilnai apsišvietę, tai vertinga informacija.

Bet jeigu tai pagal pajėgumą vienodos jėgos, jos turi panaudoti ir tą pačią energiją, kovai vienai su kita? Vadinasi ir Geliarai naudoja savo praną, eikvojant tam savo gyvybinę energiją. Vadinasi Geliarai turi kažkaip pasipildyti savo gyvybinę jėgą, kad neišsektų po pirmo mūšio?

Visiškai teisingai. Skirtumas tik pranos pasipildymo būduose. Tačiau, jeigu Kandukai ir Lembojai paprasčiausiai vagia ją iš kitų žmonių, tuo pačiu atimat gyvybę iš jų, neduodant galimybės vystytis jų sieloms. Tai Etimonai ir Geliarai gauną jos nekenksmingais kitiems būdais.

O kodėl Kandukas negali gauti pranos tokiu nekenksmingu būdu?

Todėl, kad tokiu būdu galima gauti jos tik esant absoliučiam agatodemono dominavimui žmoguje ir griežtai kakodemono kontrolei... Geliarams gyvenimas – pastovi kova, o Kandukams gyvenimas – pasimėgavimas, tik pasitenkinimas. Pastebit skirtumą? Ant to ir statosi visada monada.

O kodėl Geliarų ordinas pasimetė?

Na kaip kodėl? Todėl kad pasikeitė visuomenės vertybės. Juk naujieji Geliarai buvo renkami iš paprastų žmonių tarpo. O pažiūrėkite šiandiena į šiuolaikinę visuomenę? Juk joje pastebimas žymus Gyvuliško pranašumas. Žmonės siekia daugiau sukaupti materialių turtų, nei dvasinių žinių. Todėl Geliarų Ordinas palaipsniui pradėjo išsigimti. Jau prieš šimtą metų buvo uždaryta paskutinė Geliarų Pravi tamga, nes kaip nebūtų banalu, daugiau neatsirado dvasiškai trokštančių žmonių pratęsti šį kilnų reikalą...Vienu žodžiu, tada ir buvo pažeista monados pusiausvyra. Atitinkamai, visuomenė gavo tokį rezultatą, kokį turi dabar.

O ką reiškia uždaryta Pravi tamga?

Pas Etimonus ir Geliarus buvo kažkas tokio, kaip aukščiausias vadovavimo įrankis, kuris koordinavo visų Etimonų veiklą, kurie, savo ruoštu, koordinavo Geliarų veiklą. Nors žodis “vadovavo” – ne visiškai teisingai tokiai veiklai. Kadangi tie žmonės tarp savęs turėjo daugiau nei draugiškus ar giminiškus santykius. Niekas iš jų nebuvo nei aukščiau, nei žemiau kito. Disciplina žinoma buvo, kiek jų veiksmuose tiek ir jų pačių mintyse. Paprasčiausiai, labiau patyrę toje srityje ėmėsi sau didesnę atsakomybę. Pravi tamga kontroliuoja viso dvasinio tinklo darbą. Na tai kažkas panašiai kaip internetas ir serveris, tik jau dvasiniame variante.

Pravi tamga – tai toks tarsi medaljonas, su kuriuo dirbo ne viena Geliarų ir Etimonų karta. Tai auksinė plokštė, lotoso žiedo, sudaryto iš trijų lapelių, jos viduje išsidėsčiusi nukirsta piramidė, su akimi per vidurį. Virš piramidės, centriniame lapelyje, kyla erdvinis trikampis, tarsi nupjauta piramidės viršūnė. Trikampio viduje randasi trys įspausti ratai. Ant pagrindo ir žiedo lapelių sudėtos paralelės išlenktos linijos. O į piramidės akies vyzdį įstatytas akmenukas, pagal išvaizdą primenantis briliantą.

O ką reiškia tas piešinys?

Tai tik reiškia šio daikto priklausomybę Šambalai. Na o štai tas akmenukas tai, taip.... svarbiausia. Tai ne koks briliantas, o tik labai gerai apdirbtas akmuo. Dirbtinas akmuo, kuris nežemiškos kilmės. Kažkas vidutinio, tarp stiklo ir kristalo. Pasaulyje tokio brilianto, kuris būtų vertas to akmenuko – neegzistuoja.

Žinoma, kad jo kristaluose susikaupė ne maža jėga. Kada Pravi tamga yra darbe – ji atvira energijoms. O atidaryta ji visada, kada dirba su ja Geliarai. Kada su ja nustoja dirbti, kaip tai atsitiko prieš šimtmetį, jį savime užsidaro. Paprasčiau sakant, tamga paliekama specialioje kapsulėje, Geliarų ateities kartoms.  Na ne tokioje kapsulėje, kurioje pagalvojote. Sakysime taip, kad jūs nesimaišytumėte, tamga yra saugoma kalnuose, neprieinamoje vietoje. Tačiau tamga tik tėra pagalbinis įrankis, žymiai svarbiau pats žmogaus noras tapti tikru dvasiniu Meistru, tapti – Geliaru.

Toks Šviesos ir Tamsos žaidimas – amžinas klausimas. Senovėje galvojo, kad matomas pasaulis sudarytas susijungus dviems priešingiems pasauliams,dviems pradžioms – Tamsiai ir Šviesiai,  tai yra, Gėriui ir Blogiui.

Galima ir taip išsireikšti. Pirma – šviesa pagimdo žmogaus Sielą, antroji, tai yra jos šešėlis – žmogaus kūną. Kada įvyks to įkalintojo išlaisvinimas į šviesos tamsiąją, tada ateis pasaulio pabaiga. Rytuose pilna tokių priminimų. Paimkit kad ir budistus. Ten aiškiai sakoma, kad pasaulio sugriovimas prasideda po to, kai ugnis užvaldo pasaulį. “...Kada septynios Saulės pakyla viena po kitos, šaltinių vandenys išsenka ir ugnis įsitvirtina pasaulyje net iš vidaus. Gyvybė prasideda tada, kada ugnis palieka šį pasaulį ir pereina į kitą...” Ir tokios žinios yra ne tik Rytuose. Tokia informacija pritvirtinta visų kontinentų tautų atmintyje. Pavyzdžiui, pas indėnus majus buvo legenda apie penkias saules. Ji skelbia: “...keturis kartus buvo duota žmonėms saulė. Bet praėjo laikas, o žmonės nepasikeitė: jie netapo geresniais ir jų ydos nesumažėjo. Tada Dievai nusprendė sunaikinti žmones. Bet vienas iš dievų, labiausiai juos mylėjęs, nusprendė duoti žmonėms dar vieną šansą. Jis pats metėsi į ugnį, pavirto penktąja saule, kuri vėl švietė žmonėms ir dovanojo jiems gyvybę ir dar vieną galimybę.”

Penktoji saulė? Tai ta, po kuria mes gyvename? “Viskas ne taip blogai, kaip jūs galvojate, nes viskas žymiai blogiau”?

Na kam taip tragiškai komentuojate.  Juk kai kurie tai pavyzdžiui laiko tik, “nesąmoningomis legendomis” ir ne daugiau.

Na o kas liečia tamga. Tai yra vis tik ypatingas akmuo jame. Jis sugeba saugoti energiją amžinai ir ne tik ją saugoti, bet ir dauginti esančią ten galybę. Tas kristalas yra labai senas. Maža to, kad jis turi nežemišką kilmę, tai dar su juo ne viena Geliarų karta pravedinėjo savo sudėtingas meditacijas. Kristalas keičia žmogaus, kuris susiliečia su juo meditacijos metu, dažnines charakteristikas...Jis sustiprina energijos veiklą. To pasekoje, to turėtojas pasiekia dvasinį lygį tų, kuriems jis priklausė iki tol ir kurie jau išėjo į Nirvaną. Žinoma jis vertingas ir pasižymi ypatingomis savybėmis tik tam žmogui, kuris dirba su savimi, einančiam dvasiniu keliu, kuris turi pakankamai vidinės jėgos ir žinių, kad juo pasinaudoti, o kitiems – tai tik paprastas akmuo, stikliukas.  Tačiau  jame yra daugelio Geliarų kartų sukaupta dvasinė jėga.

Nenustebčiau, jei tas akmenukas bus vienintelis, kuris paskutiniu metu atėjęs iš taip vadinamų “protingų civilizacijų” pusės?

Visiškai ne vienintelis. Iš viso Žemėje yra septyni tokie akmenys. Penki yra Šambalos valdovo tamgoje, dar vienas yra Navi pasaulio tamgoje ir vienas čia, tai yra Pravi pasaulio tamgoje.

Net yra Navi tamga? Tai yra ir priešingoje pusėje?

Taip turi būti ir yra būtina, dėl monados subalansavimo. Tiesa, toje Navi tamgoje visiškai kitokie ženklai pavaizduoti. Bet akmenukas praktiškai tokio pat dydžio kaip ir Pravi tamgoje.  O jėgų priešpriešoje laimės tas kas turės didesnę dvasios jėgą ir nepriklauso nuo tų akmenų. Visas reikalas čia tų akmenų turėtojų turima sukaupta jėga.

O kas reiškia tas Navi pasaulis? Kandukai ir jų pasaulis?

Ne žinoma. Tamsos jėgų hierarchijoje Kandukai stovi ant pačio žemiausio laiptelio. O štai pati visa Navi – tai jau žinoma rimta problema...

Tai gaunasi, kad Geliarai ir Etimonai kovoja ne tik su Kandukais?

Taip, galima sakyti tai yra universalūs Šviesos kariai.

O kaip atrodo Šambalos vadovo tamga?

Iš principo, Pravi tamga kai kuriomis detalėmis labai panaši į ją. Valdovo tamgoje  yra toks pat lotoso žiedas, su nukirsta piramide ir akimi jos viduje. Tik į akies vyzdį įstatytas yra žymiai didesnis akmuo, nei pas Pravi ir Navi tamgas kartu sudėjus. Tai “viską matančios Akies” simbolis, reiškiantis ne ką kitą, o  Šambalą. O virš piramidės, centriniame žiedlapyje esančiame trikampyje, išsidėsčiusi mažoji akis, kurioje įstatytas dar įdomesnis akmenukas. Pagal savo tankį jis žymiai lenkia deimantą, o jo maži išmatavimai, palyginus su kitais akmenimis tamgoje, nei kiek nesumenkina jo reikšmingumo. Tai tarsi Po grūdelis. Ir jame esanti jėga yra neišsemiama. Tas akmenukas simbolizuoja absoliučią Dievo valdžią, tame tarpe ir virš “viską matančios Akies”. Šambalos valdovo tamgoje lotoso žiedelis pritvirtintas prie auksinės apvalios monados viršuje, kurioje yra trys dideli akmenys, išdėstyti tarpusavyje trikampiu. Iššifruojant, jie simbolizuoja Oriono žvaigždyną, iš kur ir buvo pateiktas mažasis akmenukas ir ne tik...Tie akmenys nurodo į Dievišką trejybę, jėgą ir valdžią virš mirties ir gyvenimo. Pasaulyje tą ženklą dar vadina Graalio ženklu. Praktiškai vaizdinių komplekse monadoje yra visų pasaulinių religijų simboliai, įskaitant ir lotoso žiedą, kaip pažymėjimas to, jog viskas kas dvasiška žmogiškame pasaulyje išeina būtent iš Šambalos. O monados kraštuose dar yra skulptūrų, egiptietiška tema atvaizdai, kurie atsirado po paskutinio tamgos atnaujinimo.

Sunkoka gaunasi pas valdovą ta tamga?

 O kaip gi, juk tai ne šiaip sau tamga, o pačio Šambalos valdovo. Taigi, nors auksas duotuoju atveju naudojamas tik kaip patogi medžiaga, kuris nepasiduoda erozijai, kaip pavyzdžiui paprastas metalas, ir neapsineša kaip sidabras. Taip kad auksas čia yra panaudojamas tik kaip labiausiai tinkama tam medžiaga. Štai ten pavaizduoti ženklai, tai jau visai kas kita, nors šiais laikais kaip tik mažai kas kreipia dėmesio į juos, o be reikalo...

O kur dabar yra saugoma Šambalos valdovo tamga?

Dabar saugoma tokioje specialioje kapsulėje, esančioje Lotos šventykloje, kuri kaip tik yra Ozyrio galvos trečios akies rajone. Tiksliau sakant, tam tikroje reljefinėje-geografinėje vietoje. Dabar toje vietoje yra taip vadinama Senovės Rusijos sostinė Kijevas.

 O kur tada tenai yra išsidėsčiusi trečioji Ozyrio akis?

Tas žemės sklypas yra dabar kaip tik ten, kur kažkada tai pagal Jėzaus prašymą, Andrėjus Pirmas Pakviestasis pasodino Lotoso sėklas. Dabar ten išsidėsčiusi įžymioji Kijevo-Pečioros Lavra.

Kas galėjo pagalvoti, jog Kijevas yra Ozyrio galva?  Nes tas miestas daugiau asocijuojasi su Čenobilio įvykiais.

Taip, dėl to Černobilis vos visas kortas nesusimaišė.

Kokios kortos?

Pranašystes, apie Ozyrio galvą... Reikalas tame, kad po sprogimo reaktorius pradėjo greitai degti ir vis daugiau įsiliepsnoti. Akivaizdu, jog jokie gaisrininkai jo nebūtų užgesinę. Situacija tapo ant tiek kritinė, kad priversta buvo įsikišti ir Šambala. Ir tą procesą deja, užfiksavo specialistai, kadangi branduolinė reakcija, pažeidžiant visus fizikos dėsnius, vietoje to, kad tik didėtų, pradėjo intensyviai mažėti...Bet iš kitos pusės, jeigu ne Šambala... tai ir Kijevo jau nebūtų...Ir pranašystės neišsipildytų.

 Tiesa, kalbant apie legendas. O ar girdėjote legendą apie stebuklingą Goro akį?

Tai senovės Egipto mitas. Ozyrio sūnus Goras, kuris kovojo su piktu dykumos dievu Setu. Pradžioje Goras pralaimėjo ir kovoje Setas išplėšė jam akį. O vėliau Goras vis tik laimėjo ir atsiėmė savo stebuklingą Akį.

Teisingai ir kova ėjo būtent už šią “stebuklingą Akį”, tai yra, už Pravi pasaulio tamga. Kova už to akmens jėgos užvaldymą.

Vadinasi tai visai buvo ne mitas? Vadinasi tai buvo Pravi ir Navi kova?

Visiškai teisingai.

Kiekvienas pats turi pasirūpinti savo išgelbėjimu, o ne laukti, kad kažkas ateis ir viską už jį padarys. Dieviškumo reikia ieškoti ne išorėje, o savo viduje. Ir ne šiaip sau ieškoti, o siekti susilieti su Juo ir tapti geru savo gyvenimo Kūrėju. Dievas kiekvieno žmogaus viduje. Ir tik per savo vidinį pasaulį mes galime Jį pasiekti, nueiti pas Jį.

Doros mintys esant stipriam norui – gerų darbų pranašas. Geri darbai – subrendusios sielos esmė. Drąsa pagimdo Dvasinę Jėgą. Dvasinė jėga sutelkia Vienybei. Vienybė dešimteriopai padidina Jėgą, Vieninga Dvasia keičia net ištisus ciklus. Bet toks bendras globalus rezultatas visada priklauso ir nuo kiekvieno pastangų atskirai. O kiekvieno pastangos priklauso nuo vidinio dažnio pasikeitimų žmoguje. Dažnis - tai yra akimirksnio šuolis, išvedantis mus už Po dalelės ribų.

Taip pat Geliarų savotiškais įrankiais buvo ir šiandiena taip vadinami dolmenai. Tai buvo ir vietos, iš kurių jie išeidavo į Nirvaną. Vyčių (Vitiazių) kapavietės. Ir tokių megalitų, kaip žinote tikriausiai, o jei ne tai patys nuodugniau pasidomėkite, yra išmėtyta po visus kontinentus.

Vadinasi ten yra ir jų tų vitiazių kokie tai palaikai, yra ir galinga kokia tai tų palaikų energija?

Na ne, per tiek amžių visa energija jau išsisklaidė, o kūno kaip tokio ir palaikų irgi ten daugumoje kaip ir nėra. Nes iš tos vietos jie tik išėjo į Nirvaną (Dievo pasaulį), prieš tai dažniausia išsklaidę savo kūną į  atskirus atomus ir subatomus, taip kad čia net palaikų jūs nerasite.

Bet juk taip nebūna? Tai neįmanoma moksliškai?

Dar ir kaip būna, įmanoma tiems, kas turi žinias ir tinkamai jas panaudoja. Juk kas tai yra žmogaus kūnas iš tikro? Tik iliuzija, kaip ir visa egzistuojanti aplinkui materija. Tai tik sufokusuota kažkokia tai banga. Ir apie tai jau pasakojau anksčiau. Esant atitinkamam norui ir panaudojant dėmesio jėgą (Allat jėgą), su juo galima sukurti ką tik nori ir ypatingai tada, kai esantis jame žmogus pasiekė žymių dvasinių aukštumų. Jis savo fizinį kūną gali ramiai išskaidyti į kokias tai atskiras energetines sudedamąsias, o gali ir atvirkščiai, išsaugoti kūną pačioje geriausioje fizinėje išvaizdoje, sustabdant gyvybinius procesus ant tiek, kad jo organika praktiškai labai ilgą laiką išliks gyva, nors jo ten iš esmės jau nebebus. (Virgio trigrašis: 2002 metų rugsėjo mėnesį, pasaulį apskriejo sensacija. Buriatijoje, kaimo kapinėse, buvo atkastas iš kapo lama, buvęs Rusijos budistų vadovas, Dašo-Dorži-Itigelovas, išėjęs iš gyvenimo 1927 metais. Tai buvo atlikta ne atsitiktinai,o vykdant jo parašymą, atkasti kūną po 75 metų. Kape buvo aptikta ąžuolinė dėžė, pripildyta medžio pjuvenų ir lotoso žiedo pozoje sėdintis kūnas. Vienuolio kūnas per 75 metus nesuiro ir nepatyrė jokių pasikeitimų. Dar daugiau, pas vienuolį pastebimas prakaito išsiskyrimas, auga nagai ir plaukai. Kūnui nereikia jokios atramos, jis išlieka toje padėtyje, nesuglemba. Kūnas saugomas Ivolgino Dacane (30 kilometrų nuo Ulan-Ude esantis vienuolynas. Tūkstančiai žmonių jį matė. Kūnas yra idealioje būsenoje. 2004 metais karininkai-medikai išnagrinėjo jo ląstelės branduolį, branduoliniu-rezonansiniu metodu. Jų išvada: ląstelė gyva ir branduolys sveikas. Pradžiai, lamai buvos sudarytas sarkofagas iš stiklo paketų. Vėliau buvo padaryta ir šaldymo įranga, tačiau jungti jos į rozetę nereikia, lamos nereikia saugoti nuo laiko poveikio. Vienuolis, kuris jį prižiūri, pasakoja, kad dažnai reikia kūną nuvalyti nuo druskų, kurios susidaro pačios ir dažnai nuvalyti stiklą, kuris savaime aprasoja. )

Tai  tokio žmogaus buvęs kūnas niekuo – nei odos organika, nei plaukais, nei nagais nesiskirs nuo gyvų žmonių organikos. Netgi kvapo būdingo puvimo procesui nebus. Be to, nesvarbu kur tas kūnas bus: žemėje, oloje ar atvirame ore. Variacijų su materija yra didžiulė masė. Jei tavyje vyrauja Siela, gyveni dvasia, tai atsiveria Dievo jėga. O Dieviškai jėgai paprasčiausiai nieko neįmanomo jau neegzistuoja.

Taip, iš tikro, Geliarai gyveno visiškai kitoje, tikroje dvasinėje realybėje, ne toje  pilnoje amžinų problemų materialioje iliuzijoje, kurioje dabar deja yra didžioji žmonijos dalis. Savo kasdienine kova su energetine nešvara jie tuo pačiu tik tobulino ir didino savo dvasinę jėgą. O dvasinė jėga gali ne tik valdyti materialias žemiškas stichijas, bet ir ištisas planetas, sistemas, galaktikas. Nes Tam, kas jau yra Dievo realybėje, nėra nieko neįmanomo šiame materijos pasaulyje. Todėl Geliarai ir Etimonai teisėtai buvo vadinami Didžiais Šviesos Kariais. Tie, išėję iš paprastų mirtingųjų žmonės, sugebėjo savyje nugalėti vidinį Gyvulį, įgyti dvasines vertybes ir stoti į mūšį su bjaurastimi dėl kitų žmonių, kitoje jų sąmonės pusėje. Savo dvasios švara, savo tarnyste Dievui, jie užsitarnavo sau pačią vertingiausią dvasinę dovaną: įgijo valdžią virš mirties ir teisę išeiti į Nirvaną, tikrą amžiną Dievo realybę.  Tačiau  tą Dievo artumo laimę gali tikrai įvertinti tik tas, kas kiekvieną diena artėja prie Jo pats, darydamas tai savo kruopščiu ir pastoviu dvasiniu darbu.

Žmonės galvojantys, kad tikra dovana – tai jų fizinių nuopelnų koks tai pripažinimas visuomenėje – klysta. Ir nuo tokio tik išorinio pasitenkinimo siužeto, žmogaus vidinė esmė niekada neįgis savo tikros, tai yra dvasinės vertės. Pasąmoniniame lygyje žmogus taip ir lieka visada nepasitenkinęs, su savo nuosavų problemų kompleksu...Gyvenimas prabėga labai greitai ir kažkada tai atrodžiusios svarbios vertybės jame ne tik kad keičiasi pakankamai dažnai, bet su laiku  ir praranda savo svarbą, prasmę. Ir tas pastovus nepasitenkinimas savimi, kasdieniai lūkesčiai, nuosavo gyvenimo iliuzijų apgaulė, galų gale tik dar labiau sustiprina vidinį savo egzistavimo beprasmiškumo jausmą. Viskas kas anksčiau tokiam žmogui atrodė svarbu, su laiku praranda savo aktualumą ir pavirsta tik gyvenimo epizodo dulke, nereikalinga praeities šiukšle. Vertinant savo gyvenimą, kiekvienas žmogus bando save guosti kokiais tai pasiteisinimais, kad vis tik jis pragyveno ne veltui ir ne šiaip sau. Kodėl taip?  Todėl, kad iš tikro jis puikiai supranta, jog nežiūrint į visus buvusius gyvenime įvykius, jis taip ir lieko nepatenkintas savimi, juk jo viduje gyvenimas buvo tuščias. Visas jėgas jis išnaudojo tik išorei, nesugebėjęs net kiek nors padirbėti su savo vidumi. O viskas išoriška, kaip dūmai, kaip miražai, apakinę savo vaizdu, kaip atsirado, taip vėliau ir dingo į tamsą...

Gyvuliškas pradas visada suras reikalingą jam apgaulės kelią. Kadangi šis pasaulis tai grynai jo stichija. Žmogus gi čia tik kaip laikinas svečias. Šis pasaulis laikinas,  tai tik paprasčiausia iliuzija, kuriame kiekvienas individas, laikinai papuolęs į jį, svajoja įgyti tikrą Laimę. Šiandiena – mada tampa tik pinigai. Daugeliui taip ir atrodo, kad štai jie tuojau pat užsidirbs šiek tiek daugiau pinigų ir pasieks norimą Laimę, galės laimingai ir be rūpesčių ilgai gyventi. Žmogus užsidirbo pakankamai pinigų, bet viduje, dvasioje ir toliau liko liūdna kaip ir buvo iki tol, niekas nepasikeitė.  Tada jis vėl galvoja, na štai, dar daugiau praturtėsiu, tai tada tikrai tapsiu laimingas. Praturtėjo dar, o viduje vis tiek kažko tai dar trūksta iki pilnos laimės. Žmogus vėl svajoja, na dabar įgysiu atitinkamą valdžią, manęs visi klausys, mane gerbs, bučiuos man rankas, atsimins amžiams ir daugiau tikrai man nieko nereikės. Įgijo jis valdžią kokios norėjo, o nepasitenkinimas vis tiek pas jį lieka toks, koks ir buvo. Na galvoja ji, pasieksiu štai prezidento kėdę. Štai tapo prezidentu, bet pasilikęs vienumoje, su ta pačia laimės problema, pagaliau supranta, kad visos tos pastangos buvo bergždžios. Niekas iš tokio kelio jam taip ir nesuteikė tikros laimės. Taip ir negalėjo nutikti, kadangi tikrą laimę žmogus gali įgyti, susikurti tik savo paties viduje, dvasiai esant harmonijoje su Siela.

Ta prasme yra viena sakmė, tik labai sena ir ilga su įvairiomis ne visada suprantamomis alegorijomis, bet jei trumpai, tai daugiau išvertus šiuolaikine kaba supratimui šiandiena, skambėtų panašiai taip:

“Gamta žmogaus neklausė, kada kūrė jį šiame pasaulyje, nori jis, ar nenori to gyvenimo gurkšnio. Bet gavę šansą žmogus paaugo ir tapo mastančia būtybe, tarp tokių pat kaip jis. Kada jis vaikščiojo į vaikų darželį, jam greičiau norėjosi eiti į mokyklą, jis siekė tik to. Juk galvojo, jog ten bus žymiai įdomiau ir geriau nei dabar. Paaugo tas žmogus ir pradėjo eiti į mokyklą. Bet jis greitai nusivylė tuo ką rado ten. Pasirodo, kas gyvenimas mokykloje toks pats nuobodus, tik dar papildomų problemų atsirado. Ir žmogus pradėjo svajoti greičiau užbaigti mokyklą ir įstoti į institutą. Štai ten, jo nuomone, tai tikras gyvenimas prasidės. Baigia mokyklą, įstoja į institutą. O gyvenimas, apie kokį svajojo, niekaip neprasideda, bet problemų prisidėjo dar daugiau.Tos laisvės kaip nebuvo tai ir nėra. Žmogus galvoja, na gerai baigsiu sėkmingai institutą, įsitaisysiu gerame darbe, turėsiu šeimą, štai tada pagyvensiu kaip reikiant ir laisvai be rūpesčių. Praėjo dar koks tai laikas ir išsipildė jo tokie norai. Tačiau tikro gyvenimo kaip nebuvo, taip ir toliau nėra, vis kažkokie tai būties rūpesčiai, eilinės problemos kamuoja. Žmogus galvoja, na štai jau pensijoje tai tikrai realizuosiu visas savo buvusias svajones. Pragyveno jis iki pensijos, tapo senu ir niekam nereikalingas. Pasirodo, kad jau ir mirtis nebe už kalnų, o pagyventi normaliai taip ir nesuspėjo, svajonės taip ir liko tik svajonėmis. Gyvenimas prabėgo kaip sraunus upelis nuo vaikų darželio iki pensijos, o žmogus deja taip ir nepažino to – koks jis yra, tas tikras gyvenimas. Kaip atėjo jis į šį pasaulį nuogas, taip ir išėjo iš jo nieko nepasiėmęs. Gamta neklausia žmogaus, kada pasiima jį į kitą pasaulį, ar nori jis padaryti dar vieną gyvenimo gurkšnį, ar ne.”

O moralė čia paprasta. Pati didžiausia Gyvuliško prado apgaulė slypi tame, jog nuo žmogaus jis visada bando ir bandys nuslėpti tikrą  jo vidinę dvasingumo jėgą ir tai, kad anksčiau ar vėliau, bet vis tik ateis tas “dabar”, kuriame jis mirs, nepriklausomai kokius sau planus nestatytų ateičiai. Laimė negali būti tai, kas laikina ir beprasmiška ieškoti išorėje to, ko ten nėra…

Geliarai tuo ir skiriasi nuo paprastų žmonių, kad jie nutraukia tas Gyvuliško prado pateikiamas iliuzijas per sąmonę. Jiems gyvenimas – tai nuolatinė kova. Jie pašvenčia jai visą gyvenimą ir nė sekundės neišeikvoja kokioms nors laikinoms iliuzijoms. Geliarai tarnauja tik Dievui, kovoja už paprastų žmonių gyvenimus, atmušant norą pas nešvarumus veikti nebaudžiamai ir taip daryti ką nori. Iš kartos į kartą žmonės perduoda vieni kitiems legendas, apie Gėrio ir Blogio paskutinį mūšį.  Bet Geliarai jo nelaukia, o drąsiai stoja į kovą “čia ir dabar”. Jie aukoja savo gyvenimus dėl žmonių ir dėl jų ramybės, kad žmonės galėtų pažinti Kūrinijos grožį, Dievo Meilę.  Žinoma, jog tai yra iš tikro toks kelias, kuris leidžia per trumpą laiką papulti į Dievo realybę. Bet jūs neįsivaizduojate ant kiek jis sunkus...Pirmiausia, tai toli gražu nėra nepavojingas kelias. Jūs net nežinote, kas tai yra mūšis su nešvara subtiliame plane, kiek jis pareikalauja narsos ir pastangų. Tai nesulyginama su bet kokia patirtimi kokią jūs turite čia. Todėl, kad prieš stojant į kovą su nešvara, pirmiausia reikia labai daug pastangų tam, kad pasodinti ant grandinės savo Gyvulišką, kitaip jis jus sunaikins. Antra, jūs sau neįsivaizduojate, kas tai yra Geliaro gyvenimas. Tai dvigubas egzistavimas, kur šalia paprasto gyvenimo, dėl aplinkinių akių, Geliaras veda kasdieninį įtemptą, varginantį dvasinį darbą, kuris niekada nebus įvertintas nei jūsų artimųjų, nei tuo labiau tų, kuriuos jūs ginate. Kadangi žmonės ir lieka žmonėmis. Kiekvienas iš jų užsiėmęs savo būtimi, gyvena savo gyvenimą, kaip vaiduoklis be prieglaudos, klaidžiodamas savo Gyvuliško noruose. Reikia ant tiek mylėti žmones, kad galėtumėt suteikti negrąžinamą pagalbą netgi tiems, kurie atrodo jums visiškai nenusipelnę ją gauti. Taip, toks kelias yra ne iš lengviausių. Tokiam dvasiniam žygdarbiui sugeba pasiryžti ne kiekvienas. Pirmiausia, iš tikro reikia turėti didžiulį norą padėti kitiems žmonėms, gerumą savo širdyje ir švarų tikėjimą į Dievą. Taip kad pagalvokite ar to jūs tikrai norite?

Kiekvienas žinoma pasirenka savo kelią. Bet žmogui ypatingai vertingas yra tas kelias, kuris ne tik jam pagal jėgas, bet ir kuriame jis su maksimalia nauda sugebės realizuoti savo individualų vidinį potencialą...