Penktadienis, 29.03.2024, 14:37
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Rugsėjis » 14 » Sensėjus iš Šambalos 26
17:26
Sensėjus iš Šambalos 26

Žemės planeta – tai labai sudėtinga ir iki smulkmenų apgalvota vidinių ir išorinių procesų reguliavimo sistema. Žmonija šiandiena savo veikla, o svarbiausia, savo masiniu daugumos pasirinkimu į ribotas, negatyvias minčių energijas, taip toje darnioje sistemoje ir sudaro atitinkamą neigiamą virusą.

Į tikslą nukreipta žmogaus psichinė energija, o tuo labiau jai tai daugumos žmonijos energija, tai jau bus toli gražu nebe smulkmena. Tai tampa galinga jėga, ir esant atitinkamai jos koncentracijai, gali ką nors arba naikinti, arba kurti. Jei žmonių visuomenė artėja prie pozityvios egzistavimo ribos, tai žmonėms plačiai  prasiveria globalaus pasaulio pažinimo Vartai, tame tarpe ir žmogaus vidinės prigimties, jo tikrų sugebėjimų pažinimas. Jei žmonijos didžioji visuomenės dalis artėja prie negatyvios egzistavimo ribos, tai praktiškai visada pati save sunaikina. O Šambala yra – tik visų tokių vykstančių tarp žmonių procesų stebėtoja. Ji labai retai, kaip taisyklė, tik prieš kokius nors globalius įvykius, arba žmonijos civilizacijos egzistavimo eilinėje ciklų Sankirtoje gali šalutiniai įtakoti į žmogiškos visuomenės tolimesnį vystymąsi. Būtent tik šalutiniai, kadangi paskutinis pasirinkimas visada išlieka, priklauso patiems žmonėms. To iš jų niekas ir niekada neturi teisės atimti ir neatims. Dievo žodis tvirtas…

Todėl, Net ir toks šalutinis Šambalos poveikis yra atliekamas pačių žmonių rankomis. Schema čia pakankamai paprasta. Pasaulyje egzistuoja atitinkamas kiekis žmonių, turinčių priėjimą prie Šambalos ir turi galimybę tiesiogiai bendraujančių su Bodchisatvomis, arba kaip juos dar vadina Machatmomis, su tais Mokslininkus. Galite įvardinti juos kaip tik norite, kaip jums labiau patinka, nes esmės tai visiškai nekeičia.

Taigi, Tokie išrinktieji žmonės, turintys galimybę bendrauti su Šambala, tai atlieka per taip vadinamą Šambalos  Priešdurį.  Senovės Rusijoje tokie buvo vadinami “Mežaninais”. Tas žodis sudarytas iš “meža” (“меж” – “tarp”) – riba, tarsi skirianti dvi plokštumas; du pasaulius; tai kažko tai sankirta (Virgio trigrašis: tiksliau būtų tarpininkas). Savo ruožtu pas Mežaninus yra mokiniai, tai vadinami – Sokroveninkai. Jie taip pat turi atitinkamas dvasines žinias, įgūdžius vidiniame matyme, bet gali lankytis tik Šambalos Priešduryje.

Tai štai, būtent tokie kaip Sokrovenikai ir  ieško pasaulyje žmonių, kurie būtų su dideliu vidiniu savo potencialu, kurie sugebėtų pakeisti žmonijos istorijos ir vystymosi eigą. Tokiems žmonėms Sokrovenikai  būtent ir atveria atitinkamas dvasines žinias. Jie pilnai dvasiškai apmoko tuos žmones, išveda juos į vidinio darbo su savimi ir dvasinio tobulėjimo savarankišką kelią. Toks Sokroveniko mokinys tada ir tampa taip vadinamu “Veža”.  Verčiant  tai iš senovės rusų, reiškia -“žinantis”. Vėliau tas supratimas buvo tapatinamas su moksliškumo, išsilavinimo laipsniu. Bet už tokias gautas dvasines žinias iš Šambalos, visuomenėje Veža turi įvykdyti atitinkamą savo misiją, pagal Šambalos planus. Savo apmokymo pabaigoje Sokrovenikas kaip taisyklė moko vežą, savarankiškai lankytis Šambalos Priešduryje, o po to, atlikęs savo tokią misiją, jis pilnai pasitraukdavo iš tokio žmogaus gyvenimo.  Ir toliau Veža savo gyvenime veikia, priima sprendimus tik pats, savarankiškai, už kuriuos pats ir atsako. Tokiu būdu ir yra vykdomas Šambalos šalutinis poveikis, kaip sakoma, tai atliekama žmogiškomis rankomis ir kas ypatingai čia yra svarbu, kad tai atliekama tik per žmogišką, pribrendusių problemų matymo prizmę…

XX amžiaus pradžioje žmonijos vystymosi istorijoje įvyko du  pakankamai svarbūs ir reikšmingi įvykiai. Pirmiausia, Šambala aktyvavo savo veiksmus tam, kad paruošti gerą dvasinę dirvą žmogiškos civilizacijos egzistavimo Sankirtos periodui (Virgio trigrašis: arba kitaip, vieno kosminio ciklo pabaigai, kito pradžiai), toje tūkstantmečių sankirtoje. Viso tokio veiksmo pasekoje ir įvyko toks staigus žmonijos šuolis mokslo vystymesi, techniniame progrese ir tt. Ir pačioje visuomenėje pradėjo vykti rimti pasikeitimai. XX amžiaus pradžioje įvyko toks pakankamai stiprus laisvos minties, mąstysenos blyksnis, be to, tai buvo absoliučiai visur, įvairiose pasaulio šalyse, visuomenės įvairiuose socialiniuose sluoksniuose ir pasluoksniuose. Ypatingai masiškai tai apėmė jaunas žmonijos kartas, kurie pradėjo žymiai sparčiau siekti savo gyvenimo prasmės supratimo, ieškoti tikros dvasinės laisvės. Taip  jaunimas po visą pasaulį pradeda aktyviai kurti įvairias  savo vienminčių sąjungas, profsąjungas, visuomeninius judėjimus, partijas, uždaras bendrijas, būrelius ir tt. Vienu žodžiu, Šambalos suorganizuotas dvasinės paieškos blyksnis vyko pasauliniu mastu.

Antra, tuo pat metu Europoje susikoncentravo savo masėje ir įvairūs taip vadinami Destruktoriai, ypatingai tai jautėsi centrinėje Europos dalyje. Tokius žmones rusijoje anksčiau vadino dar išraiškingesniu žodžiu – Įsirūstinę (гневаш). Ir atsitiko taip, kad būtent XX amžiaus pradžioje Įsirūstinusių gretos žymiai pagausėjo, jos išaugo kaip ant mielių. Tai galima sakyti buvo savotiškas materialios sistemos atsakas į Šambalos dvasinį žybsnį. Destruktorių buvo sukurstytas Pirmas pasaulinis karas – kas tik buvo tų Įsirūstinusių žmonių giminės  savotiškos agonijos pradžia, artėjant jiems prie savo populiacijos žmonių kritinio skaičiaus. O tokį savo populiacijos augimo piką jie ir pasiekė jau 1937-1939 metais. Todėl ir buvo aktyvuotas Antrasis pasaulinis karas Destruktorių jėgomis,  su neišvengiamomis pasekmėmis, tai yra, savo išaugusios populiacijos susinaikinimui, pravalymui. Taip pridengiant tikruosius to sukurstyto karo tikslus, tai yra, savo “giminaičių” apmažinimo procesą, pagal statistiką tik TSRS buvo sunaikinta 25 milijonai kitų, visiškai nekaltų žmonių.  Pagal bendrą pasaulinę  žuvusių statistiką, Antrame pasauliniame kare Destruktorių populiacijos žuvo vos tik viena šeštoji dalis.  Savo tikrų ketinimų nuslėpimui, Destruktoriai dažnai išnaudojo įvairias savo psichologines ir elementaraus melo gaudykles, tame trape panaudojant tam ir įvairias progresyvias visuomenėje iškilusias idėjas.

Nejaugi jie viską daro taip masyviai ir sąmoningai? Tada galima numatyti, jog pas juos yra pakankamai gerai organizuota vidinė kokia tai organizacija, struktūra?

Sakysime ir taip ir ne. Taip,  jie yra vienareikšmiškai apsijungia į įvairias savo sąjungas, bet dažniausia tai būna susiję tik su jų pačių kapitalo kokiu tai vystymu, plėtimu. Nors jie ir bando išlaikyti savo sistemą būtent idėjiniu pagrindu, bet tai nebūna niekada esmė. Visa kas slegia žmonijos globalius procesus ir jos populiaciją bendrai, tai ir yra jų neribojamos valdžios siekio, kuris apjungia juos būtent pasąmoniniame lygyje, pasekmės. Iš principo, dėl tokių Destruktorių vidinių “kataklizmų” galvose, tuo pačiu turintiems valdžią ir įtaką visuomenėje, pas juos savaime susiformuoja noras sunaikinti panašius į save kaip nereikalingus konkurentus dėl valdžios. Ir tokiems savo tikslams, tarp išorinių aplinkybių, jie visada bando surasti kokias nors tam pateisinamas priežastis. Jie visada bando taip pateisinti tokį savo vidinį negatyvų motyvą.

Tiesa, panašios pasąmoninės jėgos analogas, tik veikiantis visiškai į priešingą pusę, nei yra pas Destruktorius, egzistuoja ir tarp slavų tautų. Todėl jie taip sėkmingai ir sugeba apsijungti ir kurti dvasiniu pagrindu, prie bet kokių  egzistuojančių tuo momentu išorinių aplinkybių.Tai tarsi jų toks vidinis neatskiriamas poreikis ir kas daro juos Destruktorių pagrindiniais priešais.

Tai štai, XX amžiaus pradžioje, taip vadinamas Šambalos pliaukštelėjimas, teko būtent Rusijai, kuris iššaukė atitinkamą dvasinę bangą ir tuo pačiu, atsakomąją materialinę Destruktorių bangą toje šalyje. Bet jei Šambala tai inicijavo tik  kaip trumpalaikį šalutinės savo įtakos blyksnį, tai Destruktoriai, kaip jau pilnateisiai visos žmonijos civilizacijos atstovai, savo aktyvų negatyvizmą spinduliuoja “pastoviame, sustiprintame režime”. To pasekoje, istorija ir gavo būtent tai, ką savo didžiojoje masėje pasirinko pati žmonija. Ką ir turime šiandiena.

 Destruktorių sudedamoji – Įsirūstinę, aktyvavo savo įtaką aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose. Visa tai neišvengiamai atsispindėjo ir išoriškai. To pasekoje, 1905 metais prasidėjo visuotinis bruzdėjimas, kas vėliau ir peraugo į anarchiją, chaosą šalyje. Žinoma, jog tai  buvo sėkmingas destruktorių tikslų įvykdymas, tai buvo tai, kas jiems tinka, kame jie kaip žuvys vandenyje nardo.  Taip greitai, paskubomis buvo sukurta Valstybinė Dūma ir “nepriklausoma” nuo vyriausybės spauda. Faktiškai, tai atvedė prie atviros konfrontacijos dėl šalies valdžios, tarp įvairių frakcijų ir partijų, kurių priviso kaip parazitų pūvančiame kūne ir kur kiekvienas bandė atsikasti nuo jo savo gabalą. Viskas pradėjo keistis šalyje kosminiu greičiu. O jau 1917 metasi laikinosios vyriausybės yra skelbiama pilna amnestija nusikaltėliams esantiems už grotų, ko pasekoje, laisvėje atsidūrė ne tik politiniai kaliniai bet ir pulkai kriminalinių.

Tai, kas įvyko tada 1917 vasarį, pakankamai normaliai egzistavusią šalį pilnai sunaikino per kelis mėnesius. Ir jei ne Leninas, tai tokia situacija Destruktoriai būtų tikrai pasinaudoję ir pilnai užvaldę visą šalį, arba bent jau Europietišką jos dalį tai tikrai.  Ir aplamai, to žmogaus, tai yra, Vladimiro Uljanovo istoriją reiktų pradėti pirmiausia nuo to, jog jis buvo tikras Sokroveniko mokinys,  kitaip sakant – Veža.

Bet juk giminėje pas Leniną buvo irgi pakankamai …(judėjų)?

Taip, tikrai. Bet mums tai tik nurodo į tai, koks vis tik buvo sumanus ir talentingas tas Sokrovenikas, kuris Uljanovą sutiko ir suteikė jam dvasinių žinių iš Šambalos. Juk iš tikro, tik mūsų žmoniškame materialiame gyvenime egzistuoja kokios tai nuosavos, asmeninės ambicijos, pasidalinimai, pasiskirstymai ir tt. O Šambalos žmonės sprendžia apie kitus pagal tuos požymius, kuriuos mes tik iš reto intuityviai jaučiame kito žmogaus atžvilgiu. Jie sprendžia būtent pagal žmogaus vidinį sielos išsivystymo laipsnį. Ir čia nieko niekada neapgausi, kad ir kokią kaukę sau bandytum prisimatuoti. Kaip sakoma, jeigu tarnausi velniui, tai rageliai išlįs pro bet kokią kepurę.

Vadinasi Leninas iš tikro buvo Sokroveniko mokinys? Turėjo žinias iš Šambalos? O aš kažkur tai skaičiau, jog jis buvo kažkokių tai senovės druidų mokinys?

Rusijoje tokius žmones vadina būtent Sokrovenikais, o Anglijoje – druidais. Bet esmės tai nekeičia. Tai štai, pas Leniną taip ir atsirado tokia idėja, sukurti panašią dvasinę visuomenę ir to iš tikro siekė pats Uljanovas. Tuo klausimu anksčiau egzistavo ir atitinkami jo rankraščiai, kiti asmeniniai dokumentai. Bet į valdžią atėjus vienam iš destruktorių luomo – Stalinui, didžioji tų dokumentų dalis žinoma buvo paskubomis sunaikinta.

Tokią naujos visuomenės sukūrimo ir atitinkamai, naujo tipo žmogaus sukūrimo idėją, Vladimiras Uljanovas gavo iš savo buvusio mokytojo – Sokroveniko. Iš principo, tokia komunistinė visuomenė – tai kažkas tai tokio, kas jau buvo praeitose civilizacijose ir pavadinta Auksinis Amžius. Tai tik jau egzistavusių praeityje, buvusių sukurtų visuomenių savotiškas prototipas. Šambala saugo daugelį skirtingų visuomenės egzistavimo pavyzdžių, kada visuomenėje dvasinis pradas, progresyvių žinių išraiškoje, tampa prevoliuojančiu žmonijos progreso faktoriumi, o gyvuliško prado valdžia, su jo destruktyviais stimulais, suvedama į nieką. Ir būtent tokią schemą Leninas gavo nuo savo mokytojo Sokroveniko, žinoma ją jis performavo savaip, per nuosavo tuometinio supratimo prizmę. Ir atitinkamai norėjo įvykdyti tai, per to projekto realizavimo savo matymą esančiomis sąlygomis. O po to, jau būdamas Veža, pabandė tai įgyvendinti praktiškai savo šalyje. Leninas ir tapo populiarus visame pasaulyje dėka tos didžios idėjos. Jį tame palaikė milijonai žmonių, kurie intuityviai jautė ir tikėjo, jog tos idėjos esmė atitinka jų pačių nuosavus vidinius pasaulėdaros pojūčius. Negalima sakyti to, jog pas Leniną nebuvo kokių tai lemtingų klaidų. Žinoma kad jų buvo pakankamai, kaip ir pas kiekvieną žmogų, nakties prieblandoje bandantį aptikti  kelią į tolimą šviesos objektą. Bet vis tik, nepaisant viso šito, Leninas visada išlikdavo tikru Žmogumi. Na o pati pagrindinė klaida, kurią jis padarė ir apie kurią, kažkada tai jį  buvo įspėjęs Sokrovenikas  buvo tai, jog į tokį grandiozinį projektą negalima buvo įvedinėti Destruktorių. Tačiau tai Leninas vis tik padarė tą lemtingą klaidą, nulėmusią tokią negailestingą to projekto pabaigą.

Bet kokia revoliucija ir ne tik, bet kokie bruzdėjimai visuomenėje visada pritraukia  įvairių Destruktorių dėmesį. Ir jie, nežiūrint į savo tokį išoriškai atrodantį aktyvų darbą visų labui, visada pirmiausia siekia tik savo egoistinių tikslų realizavimo. Stalinas buvo taip pat vienas iš jų gretų. Prasiveržęs į valdžią 1922 metais, jis iš principo ir nušalino Leniną nuo valstybės reikalų. O kada Leninas ir Dzeržinskis mirė, tai iš vis pasistengė sunaikinti visą komanda, kuri pagal Lenino sumanymą turėjo pratęsti pradėtą procesą toliau, palaipsniui performuojant visuomenę. Tačiau tai, kas įvyko po to, vienaip ar kitaip turėjo įvykti. Apie tai, jog panašios visuomenės sukūrimas yra anksčiau laiko Šambala žinoma žinojo. Ji žinojo ir tai, kas seks po viso to. Bet iš kitos pusės, visi tie įvykiai irgi buvo būtini tuometinei visuomenei.

Pirmiausia buvo būtina tam, kad ateinančioms šios civilizacijos kartoms parodyti idealios visuomenės sukūrimo pačią idėją. O taip pat, buvo būtinybė žmonėms išmokti kai kurias istorijos pamokas: perėjimas į tokios visuomenės sudarymą yra vykdomas ne per kraują, terorą ir kokią nors prievartą, o būtent per pačios visuomenės vidinį poreikį; tai įvykdoma ne globaliais masių veiksmais, o stimuliuojant kiekvieno individo, kiekvienos asmenybės individualų kūrybinį aktyvumą; sukūrimu tokių gyvenimo sąlygų, kad kiekvienas žmogus visuomenėje galėtų realizuoti visus savo gabumus pilnai. Galutiniame rezultate, visa tai turėtų atvesti prie civilizuotos visuomenės, kurioje nebūtų neturtingų ir kiekvienas gyvens ant tiek turtingai, ant kiek jam užteks nuosavo darbštumo. Tai yra pirmiausia.

O antra, pasaulyje tam momentui klostėsi pakankamai rimta situacija: užgimė tokia jėga, kuriai būtinai reikėjo tokios pat galingos priešpastatytos jai jėgos. Stalinas, perėmęs sovietų šalies valdymą, pagal savo esmę buvo tikras tironas-destruktorius. Bet tuo pat metu Europoje brendo dar vienas toks pat tironas-destruktorius – Hitleris, 1921 metais tapęs nacional-socialistinės partijos vadovu Vokietijoje. O įskaitant visa tai, jog Destruktorių masės artėjo prie kritinės ribos 1937-1939 metai, tai tų dviejų tironų susidūrimas buvo visiškai neišvengiamas.

Bet nežiūrint į visas tokias neigiamas Tarybų Sąjungos egzistavimo peripetijas, tada vyko svarbiausio, reikšmingiausio masėse, nesant religinių ideologijų dominavimo, tokioje santvarkoje daugelis žmonių vis tik tapdavo švaresniais ir geresniais vidumi (ir tą atžymėjo Šambala). Kalbant Šambalos kalba, žmonių sielos progresavo laisvame vystymesi, vienu žodžiu – gelbėjosi sparčiau, nei prie religijų. Šalyje taip pat buvo žymiai apribota bet kokia destruktyvi išorės įtaka visuomenei. Draudžiamas bet koks viešas destruktyvizmo demonstravimas, propagavimas. Atsiminkite bent jau tas pačias tų laikų masines informacijos priemones. Juk  per TV tada, neskaitant naujienų, įvairios politikos, rodė daug gėrio, ugdančio. Meninių filmų rodymą apribojo. O jei jau ir rodė kokius tai, tai iš esmės, jie reklamavo tik žmogiškumą, patriotizmą, gėrį, garbę ir tt. Tai yra, jei žmogus žiūrėdavo TV, tai jis daugiau pasikraudavo geros nuotaikos, teigiamos energijos, taip nustatant savo smegenis teigiamoms minties bangoms.

Tiesa, dėl tada esančių valdžioje Destruktorių, neigiamu rezultatu tapo tai, jog Tarybinėje valstybėje vietoje vienų religijų sukūrė kitą – partijos religija. Nors savo politiniame raštiškame palikime pas Leniną buvo atspindėta tik laisvos visuomenės idėja, visiškai be jokio asmenybės kulto. Tokios partinės religijos sukūrimo pasekoje, žmonės pradėjo fanatiškai tikėti ir pasitikėti savo valdininkais, laikant juos vos ne kokias tai dievais. Tai ir suprantama, nes demonui dominuojančiam žmoguje, visada reikalingas viršininkas, vedlys. Žinoma, kad atitinkamu laipsniu tai gesino žmonių asmeninę laisvę, vedė į klystkelių tamsą. Todėl, Sąjungai griūnant, tokiems žmonėms tai virto į didžiausią stresą, savotišką  šoką. Žmonės pamatė, kad jų “dievai”, kuriems vos nesimeldė tikrąja to žodžio prasme – yra  tik paprasti mirtingieji, tokie pat, kaip ir jie, o kartais net su dar didesniu negatyvo bagažu, su dar didesniu sąmonės dominavimu, puikybe.

Iš esmės, jei žvelgti į istoriją globaliai, tai toks Sąjungos iširimas irgi buvo neišvengiamas, tai buvo būtinas reikalas. Juk tada žmonės pamatė visa tai, ko anksčiau negalėjo matyti, kaip ir negalėjo įvertino tai, ką turėjo iš tikro. Atsiminkit perestrojka, juk visi tada norėjo ir siekė kažko tai naujo.

 Ir po tokios griūties, kaip sniegas ant galvos žmones užgriuvo naujos įvairiausios religijos, sektos, tėkmės, iš kurių daugelis nešė būtent destruktyvų charakterį, kvailinant minias ir išviliojant iš jų pinigus, vedant šunkeliais nuo dvasingumo. Bet žmonės vis tik veržėsi tenai, į tas religijas. Kodėl? Kadangi, tokius religinius patiekalus paprastai užmaišo ant tikrų dvasinių žinių prieskonių tam, jog jų paviršutinė paskrudusi plutelė atrodytu pakankamai skani ir patraukli, kad žmogus ne tik užsinorėtų tai “suvalgyti” pats, bet ir papasakotų kitiems, koks jis yra skanus. Nors suvalgius tokio “maisto”, po kiek tai laiko pas žmones būna, atsiprašant - “tryda”. Bet kaip sakoma, tai jau tik gamybos nešvarumų peripetijos.  Nors iš kitos pusės, toks pilvo dirginimas irgi yra būtinas, nors ir praeina pakankamai skausmingai daugeliui. Tai irgi savotiška pamoka žmonėms ateičiai.

Pažiūrėkite į taip vadinamus šiuolaikinius post sovietinius žmonės. Svarbiausia, jog jie jau pradėjo bent jau galvoti savarankiškai. Dabar, savo patirties dėka, jau gali adekvačiai įvertinti, ar verta tikėti sektantų, politikų žodžiams ar ne. Juk kas tai yra žodžiai iš tikro? Tik oro virpinimas, geriausiu atveju 20 kilohercų dažniu, kurie užgesta vos už pusės sekundės. Žodžiai gali būti lengvai užmirštami. O štai ta vertinga sukaupta patirtis, kurią žmogus įgavo pats – niekada. Todėl, po tokių įvykių, savo didžiąja dalimi žmonės tapo protingesni, lengviau atskiriantys demonišką klastą. Bent jau dalis jų pradeda suprasti, kad niekas ir niekada jų gyvenimo nepakeis į gerą, apart jų pačių. O dabartiniame žmonijos ciklų Sankirtos etape, tai yra labai vertinga ir svarbu.

Politinėje arenoje tais laikais, vieni iš labiausiai žinomų tokių plačiai visuomenei Vežų buvo būtent Rasputinas ir Leninas. Kiekvienas iš jų vykdė žinoma savo darbą, atitinkamą misiją, visiškai nepriklausomai vienas nuo kito.

Lenino idėjos domino daugelį to laiko žmonių, esančių dvasinės laisvės paieškoje. Bet 1924 metais, po Lenino mirties, aukščiausiuose valdžios ešelonuose daugiau apsinuogino destruktyvūs žmonijos elementai, kurie iš esmės, pilnai paėmė valdžią į savo rankas. Todėl daugelis, iš save gerbiančių žmonių, jau tada Stalino asmenyje  įžiūrėjo Revoliucijos siekių žlugimą ir bet kokios teigiamos perspektyvos nebuvimą, sudarant laisvą visuomenę, apie kurią kalbėjo kažkada tai pats Leninas, remdamasis žiniomis iš Šambalos.

1925 metais į Altajų, ( į taip vadinamą Belovodja), faktiškai į tą vietą, kur ir yra išsidėstęs Šambalos Priešduris, buvo suorganizuota Barčenko ekspediciją.

(Virgio trigrašis: Rudynų Altajuje esanti vieta, netoli Ridder miesto, yra tokia geografinė vieta, kuri vadinama ne kaip nors kitaip, o Taurė. Kada ir kas davė tai vietai tokį pavadinimą sunku dabar pasakyti. Na o žodis „Taurė“ yra  ne tik šios vietovės pavadinime, bet ir šalia esančių upių pavadinimuose, tai yra: „Viršutinė Taurė“; „Apatinė Taurė“. Akivaizdu, kad toks pavadinimas atsirado su tos vietos tapatybe, panašumu į tokį indą.

Šis matomas paveikslėlyje kalnagubris siekia iki dviejų kilometrų aukščio ir sudaro  aplink save žiedą, esantį apie 13 kilometrų skersmeniu. 2004 metais ta vieta buvo  geologų buvo diagnozuota kaip smūginis krateris, atsiradęs susiduriant mūsų žemei su nepaprastu ir pakankamai dideliu meteoritu.

Tos vietos sulyginimas su Šambalos Priešduriu prasidėjo būtent tuo metu, kai buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog ji nuostabiai ir idealiai sutampa su Šambalos koordinatėmis, kurias kažkada tai nusakė savo knygose N.K. Rerichas, Tai atliko ne tik jis. Taip pat buvo  rašoma, jog Šambala ir yra būtent Altajuje, netoli nuo Beluchos kalno ir jog tos vietos kilmė kažkaip tais susijusi su kosmosu. Šiuo atveju tie visi trys pateikti kadaise teoriniai postulatai pilnai sutampa.

Dar knygose yra aprašomos ir papildomos Šambalos buvimo vietos koordinatės: „...Pagal senovės sakmę, toli į šiaurę nuo Kailaso kalno yra ta nuostabioji Šambalos žemės...“  Ir tokius tvirtinimus mes galime sutikti pas daugelį to klausimo tyrinėtojų.  O tai žinoma ir reiškia, jog Šambala turi būti šiauriniame pusrutulyje vienoje ilgumoje, kartu su Kailaso kalnu.

Ilguma, kurioje yra Kailaso kalnas lygi 84 laipsniams ir 11 minučių, o mūsų vadinama Taurė  yra 83 laipsniai ir 20 minučių. Skirtumas  sudaro tik penkiasdešimt vieną minutę, tai yra žymiai mažiau nei vienas laipsnis. Tuo labiau, jog Himalajai ir Altajus, tai yra viena ir ta pati kalnų sistema, susidariusi susidūrus kažkada tai dviems litosferinėms plytoms. O platumos koordinates, kuriose turi būti Šambala, mes galime rasti jau pas vengrų kilmės tibetologą A.Č. De Kešeri. Ir tai yra lygu 50 laipsnių. O platuma, kurioje ir yra mūsų Taurė, taip pat 50 laipsnių ir 4 minutės. Skirtumas sudaro vos tik keturias minutes, todėl gali teigti, jog tai pakankamai tikslus koordinačių sutapimas.

Na o labiausiai iš viso to sutapimo stebina būtent tai, jog ta mūsų geografinė Taurė, tiksliau geografinė vieta, tas jos reljefas, pilnai atitinka žinomą nuo senovės Šambalos ženklą. Tai yra tą lotosą, su nupjauta piramide jo viduje bei  viską matančia akimi joje, ir trikampiu virš jos, su trimis kristalais, simbolizuojant dvasinę trejybę.

Pirmoje foto, matosi tikslūs lotoso žiedo rėmai.

Antroje foto matosi piramidės kontūrai, kuri tiksliai išsidėsčiusi į keturias pasaulio šalis, tiksliai atkartojanti nukirstos Šambalos ženkle esančios piramidės formas ir yra tos taurės centre.

Tračioje foto yra užfiksuotas tos piramidės, esančios Taurės centre, tik pietinis šlaitas, kuris būtent ir atsisukęs į Kailaso kalno pusę. Tai reiškia, kad ta akis, esanti piramidės viduje, žiūri būtent į Kailaso kalno pusę.  Ir dar daugiau, abi tos akys,  turima omenyje ir ta natūralioji piramidės, ir esanti Šambalos ženkle, yra išsidėsčiusios apatinėje piramidės dalyje. Susidaro toks akivaizdus įspūdis, jog tas Šambalos simbolis, tas ženklas, buvo nupieštas taip sakant iš natūros ir tai yra ta mūsų nagrinėjama kosmogeniškai susidariusi struktūra – smūginis krateris Taurė. Štai tiek, daugiau nesiplėsiu ta tema, nors galima paminėti tai, jog tos piramidės šlaite esančioje oloje, buvo aptikti vieni iš didžiausių kada nors rastų kristalų bei asteroidų liekanų, vadinamų dėl dydžio asteoritais. Visa tai yra aprašyta ir minint Šambalos vietą kituose rašytiniuose šaltiniuose).

O aš visada galvojau jog Šambala – tai yra Tibetas?

Tą savotišką triukšmą, šurmulį apie Tibetą, praktiškai ir sukūrė patys žmonės. Vieni išreklamavo tą vietą dėl asmeninio pasipelnymo, kiti tą reklamą dar daugiau padidino, pagyvino žmonių vaizduotę įvairiomis nuogirdomis, įvairiais greitai sklindančiais gandais. Na o labiausiai tam patiklūs žmonės ir šiandiena dar vis investuoja didžiulius pinigus į tokias ekspedicijoms, siekiant surasti tai, ko ten iš tikro niekada ir nebuvo. Kaip jūs manote, ar įmanoma atrasti tai, ko ten niekada nebuvo?

Bet juk ir į tą patį Altajų taip pat buvo įvairios ekspedicijos tuo tikslu?

 Žinoma kad buvo. Net neįsivaizduojate kiek čia pabuvojo žmonių, kurie taip sakant pražingsniavo net nesustoję šalia Šambalos Priešdurio. Ir tik vienetai iš jų rasdavo tą Priešdurį. O leidimu į jį įeiti, tapdavo švarūs tokių žmonių ketinimai, mintys ir geranoriška širdis. Tokie Žmonės turi būti neprisirišę prie daiktų, nuosavybės, asmeninio praturtėjimo, materijos, turi būti visiškai laisvi nuo asmeninio egoizmo, tai yra, pasiekę pakankamai aukštą dorovinį tobulumą.

O kaip jie vis tik rasdavo tą kelią?

Elementariai. Kelrodžio žemėlapis jiems yra įdedamas į pasąmonę. Dabar jums sunku net įsivaizduoti, ant kiek Šambalos Bodhisatvos valdo žmogaus vidinės prigimties paslaptis ir žino visą jų vidinių energijų tarpusavio sąveikos kompleksą. Mums toks poveikis per atstumą atrodo neįtikėtinas, o jiems tai  tik vieni niekai...

Tačiau ir daugelis kitų žmonių irgi tikino, jog ten pabuvoję ir kiekvienas darė tai savaip?

 Taip, tvirtinimų šiandiena yra pakankamai įvairių. Vieni iš jų tvirtino, jog tas Dvasinis centras yra kažkur tai už šio pasaulio ribos, kiti gi, –  jog tai egzistuoja giliai po žeme, na o tretieji – kad tai rasime neprieinamose kalnų “oazių” olose. Bendrai tai, apie Šambalą visi pasakoja ant tiek išvaizdžiai ir ambicingai, ant kiek jiems užtenka tos jų nuosavos fantazijos. Reikia pažymėti tai, kad taip darančių žmonių galima aptikti žemėje daug kur: Kinijoje, Tibete, Altajuje, Mongolijoje, Afganistane, Rytų Kaukaze ir tt. Bet iš esmės, būtent tie žmonės kurie taip aistringai tvirtina apie jų ryšį su Šambala, iš tikro ir neturi jokios tikros informacijos. Jie patys dar yra to dvasinio lopšio paieškoje, be to, tai jie daro jau pakankamai ilgą laiką. Kažkada tai seniai atėję į tas paieškos vietas, daugelis iš jų su tokiu tikslu lieka ten visam gyvenimui, net būna taip, jog kai kurie tampa ir lamomis, imamais ir tt. Žinoma, kad per visą tą dvasinių paieškų pakankamai ilgą laiką, pas juos susikaupia atitinkama informacija, liečianti įvairius gandus ir sakmes apie Šambalą. Negalima pasakyti ir to, jog viskas tuose ganduose yra tik išsigalvojimai ir išsimanymai. Juose žinoma yra kažkiek tai procentų ir tiesos.

O kada ant tokių jau pakankamai “apdegusių” Šambalos ieškotojų kelio atsiranda koks nors apsipūkojęs , kupinas puikybės ryžto naujokas, tai jie su malonumu taip sakant, “padaro, išduria” juos, pagal pilną mulkinimo programą. Iš dalies tai daro dėl to, jog taip gali užsidirbti papildomų pinigų, iš tokio naujo “žioplio”, o iš dalies todėl, kad pamaloninti savo puikybę ir egoistines kokias tai ambicijas. Ir reikia pasakyti tai, jog ant tokių meškerių kvailiams papuola daugelis įspūdžių ieškančių keliautojų, bei mokslininkų.

Todėl žmonės, kurie tikina kitus, jog jie buvo Šambaloje, iš tikro ten niekada ir nebuvo. Tačiau kartais papuola ir kuklūs žmonės, tarp visų tų “ieškotojų”, kurie daugiau patys klauso, nei ką nors kalba. O jei ir kalba toks žmogus, tai jų kalba labai primena būtent tas žinias, kurias suteikia ir tikrieji Vežos. Nors tokie žmonės visada tvirtina, jog niekada patys ir nebuvo Šambaloje, tik dėl įdomumo domisi panašiais klausimais, tik kažką tai girdėję...

Kartais žmonės mano, jog niekas ir niekada nesužinos to, ką jis masto slapta ir kas stumia jį įvairiems siekiams. O faktiškai, visi mes Šambalai kaip ant delno, ypatingai tiems žmonėms, kas tikrai yra susijęs su Šambala. Be to, mūsų buvimo vieta Žemės rutulyje, neturi tam absoliučiai jokios reikšmės.

Dalis šiandienos jaunimo vaikšto su grandinėmis rankose ir apsikarstę jomis gal todėl, kada ir jų vidus, jų sąmonė taip pat yra gyvuliško prado tvirtose geležies grandinėse?

Žinoma kad taip ir yra. Kas yra viduje, tas atsispindi ir išorėje. Toks dėsnis. O kokią jie klausosi tuo pačiu bjaurią, sunkią ir siaubingą muziką?  Tai tokia muzika, kurią aktyviai naudoja tie, kurie labai suinteresuoti tolimesniu žmonių degradavimu. Be to, naudoja ją skirtingai, nei pavyzdžiui kokias nors nuodingas medžiagas, kurios vis tik yra pakankamai ribojamos. Na o tokią muziką naudoja laisvai ir be jokio karo paskelbimo vienai ar kitai tautai, ar šaliai. Juk panaši prie degradavimo vedanti muzika, tokia pavyzdžiui kaip “sunkusis metalas” – yra ne kas kitą, o tie patys akustiniai smūgiai, nukreipti į organizmo griaunančios jėgos sustiprinimą, rezonansiniais virpesiais. Prie tokio organizmo griovimo efekto, dar pridėkite skleidžiamas negatyvaus teksto informacines bangas. Štai tau ir dvigubas smūgis, kaip sakoma žemiau juosmens – koduotos negatyvios informacijos patekimas į žmogaus pasąmonę ir absoliučiai be jokių kliūčių, oficialiai, savo noru. O po to daugelis naiviai stebisi, iš kur pas mus tiek daug šiandiena debilų, alkoholikų, narkomanų ir tt.

Na ne, daleiskim, kad vis tik debilais daugiau gal gimstama, o ne tokiais tampama. Mūsų genetinės mutacijos amžiuje tai nenuostabu ... Černobilis ir panašiai, ar ne?

Debilais gimsta vos tik vienas-du žmonių procento. O devyniasdešimt procentų iš jų tokiais iš tikro tampa, visokių eksperimentinių programų dėka, dėl įvairaus psichotropinio ginklo poveikio ir vykstančio masinio žmonių zombavimo. Žmones paverčia į avinų banda, kadangi avinai yra pakankamai buki ir juos yra lengviau valdyti. Pažvelkit į Ameriką?  Ką ji užaugino su savo tokia propaguojama tik žodžiuose “demokratija” ir savo tik menama “laisve”, kurios faktiškai niekada ten ir nebuvo iš tolo?  Tik bukus materijos egoistus, su labai apribotais dvasiniais poreikiais. Atitinkamų programų dėka, tai žmonių masei savo laiku įteigė, kad jie  dabar yra laisva nacija. O tikrovėje, manipuliuojant tokia laisvės idėja, jų sąmonę tik dar stipriau surakino materializmo grandinėmis ir jiems dar nurodė savo pamaldumo stabą – pinigus, kuriems tie besąlygiškai ir meldžiasi, vergiškai garbina juos... Iš kur gi mada tai roko muzikai, sunkiam rokui kilo? Viskas vėl iš tos pačios taip vadinamos “laisvos” šalies, kur tokie masių poveikio metodai jau seniai ir ne kartą yra idealiai aprobuoti, išbandyti ant savų triušių. Ir reikalas čia net ne pačioje Amerikoje, jos liaudyje, ar kokioje nors kitoje konkrečioje šalyje, o tik toje saujelėje negatyvių žmonių, stovinčių tokių valstybių valdžioje, kurie ir paleidžia panašias neigiamas programas savo piliečiams.

Taip jau, totalus žmogiškos asmenybės sunaikinimas – tai jau žymiai rimčiau, nei branduoliniai kokie nors karai. O ką turite omenyje sakydami, kad panaši muzika griaunančiai veikia į žmogaus fizinį organizmą?

Na jei tai pabandyti paaiškinti tik grubiu fiziniu lygiu, tai atrodytų panašiai taip. Bet kuris garsas pasidalina į  atitinkamus dažnius, obertonus, triukšmus. Savo ruožtu, žmogiškas organizmas – tai yra irgi sudėtinga akustinė sistema, kur kiekvienas organas dirba savo atitinkamame virpesių dažnyje. Taip kad esant atitinkamam rezonansui, tai yra, muzikinių kompozicijų dažnio sutapimui su nuosavu organizmo dažniu, organizme, arba atskiruose jo organuose vyksta atitinkamų medžiagų irimo procesas. Jei kompozicijoje turi vietos ir disonansai, staigus, grubus triukšmas, visa tai sukelia širdies susitraukimų padažnėjimą ir atitinkamai sukelia arterinio spaudimo padidėjimą. Panašus sunkios muzikos poveikis hipertonikams gali būti net mirtinas. Netgi tiems, kas mano esantys pilnai sveiki, sutrinka refleksinė reakcija, pablogėja darbingumas, tai yra, žmogus palaipsniui degraduoja protiškai ir galutiniame rezultate, praranda kontrolę. O jei garsinių virpesių dažnis sutampa bent su vienu iš centrinės nervų sistemos dažnių, iš vis  tai gali iššaukti sunkias psichines pasekmes, nekontroliuojamą elgesį.

Na pavyzdžiui, paimkime kad ir tokios žymios roko grupės, kaip “Deep Purple” žinomą dainą  “Smoke on the water”. Tos kompozicijos pagrindinio ritmo dažnis šokinėja nuo dviejų iki keturių hercų. Prie atitinkamo garsumo, 40-50 decibelų, susidariusios vibracijos jau sukelia atitinkamus susijaudinimus, kartais net iki pilno savikontrolės praradimo, o taip pat, sukelia agresiją, arba supantiems aplinkiniams žmonėms, arba pačiam sau, tuo pačiu pagimdant negatyvią vidinių emocijų bangą. Dar daugiau, tiems, kas jau linkęs į nervinius sutrikimus (tame trape ir paaugliai, giliai pergyvenantys emocinius savo amžiaus pokyčius), po nevienkartinio panašaus kūrinio praklausymo, pas juos atsiranda nauji nervinių sutrikimų paūmėjimai. Ypatingai reaguoja į triukšminius priešgarsius, neharmoningus obertonus nervų sistema. Tai yra, pas žmogų pradeda drebėti rankos, prarandamas klausos aštrumas, pablogėja rega. Žymiai padidėja hormonų ir kitų medžiagų išmetimas į kraują.

Arba pavyzdžiui paimkime grupės “The Beatles” kūrinį “Helter Skelter”. Tai štai, net tokioje muzikoje, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo maloni ir melodinga, pagrindinio ritmo dažnyje yra šeši ir keturios dešimtosios herco. O panašus vibracijų dažnis yra nemažiau pavojingas, kadangi gali įvykti krūtinės ląstos ir pilvo ertmės rezonansas. Pažeidžiamas pilnavertis organų funkcionavimas. Vaizdžiai sakant, organizmo medžiagos pradeda savotiškai “sirgti”, išsiderina. Dar daugiau, kadangi savo dažniu tas ritmas yra artimas septyniems hercams, tai yra, jis artimas vienam iš galvos smegenų ritmų, egzistuoja pilnai reali grėsmė tų dažnių rezonansiniam sutapimui. O iš čia jau sektų – atitinkami smegenų funkcijų sutrikimai, su daliniu jų medžiagos suirimu, tai yra, formuojasi sąlygos klinikinei šizofrenijai. Netikite tuo, galite patys pasikapstyti įvairių šalių akustikų  atliktuose savarankiškai tyrinėjimuose. Žmogui, ieškant atsakymo, reikia atsižvelgti į visus niuansus, be aistros, emocijų, nežiūrint į tai, kad ir patinka panaši muzika. Jei norite pažinti Tiesą – laikinai tapkite neaistringu, bešališku mokslininku, užmirštant nors trumpam savo susistatytus šablonus..

Gerai. O ką jūs žinote apie dainuojamą maldų skaitymą bažnytiniuose choruose? Juk tam nereikia būti mokslininku, kad pamatyti kaip tas procesas teigiamai veikia besimeldžiančius ten žmones?

Vienareikšmiškai sutinku. Visiškai teisingai pastebėjote. Tie garsai būtent tik sustiprina tą teigiamą poveikį šventykloje. Tai yra, ta pati pasąmonės poveikio forma, tik jau panaudojama būtent gėriui, o ne blogiui sustiprinti. Ir žinoma, kad nusiderinusius į tą bangą veikia dorovingai ir raminančiai, kadangi sukuria silpnus rezonansinius virpesius, kurie būtent tik stimuliuoja smegenų aktyvumą, taip tik “masažuojant” atitinkamus smegenų centrus. Ir tai tinka bet kurio tikėjimo maldoms, bet kokiai maldos formai, jeigu žinoma ta malda savo pagrinde iš tikro turi nuoširdų kreipimąsi į Dievą, su tikra Meile.

O ką, būna dar ir ne visiškai taip?

Deja būna ir pakankamai dažnai būna. Ypatingai tas vyksta dabar. Patys puikiai žinote, kiek paskutiniu metu atsirado visokių naujų sektų ir religinių tėkmių. Ir tos iš jų, kurios pagal užsakymą vykdo konkrečią psichotroninio žmonių poveikio programą, specialiai į savo maldų tekstus įsirašo atitinkamus kodinius žodžius, pas žmogų sužadinančius materialinį pradą, o atitinkamą melodiją transformuoja į būtinus tam reikalui sustiprinti garsinius virpesius, iššaukiančius atitinkamų galvos smegenų zonų veiklos stabdymą, slopinimą. Štai tau ir paruošti vergai sistemai net be išorės grandinių …

Teisingai sakote, žmonės ir tampa vergais, kadangi ieško tikro tikėjimo naujose religijose, o ne tradicinėse kaip buvo anksčiau... Ar tikras maldas ir jų šaknis reikia ieškoti tik senovėje?

Kaip čia geriau pasakius... Pirmiausia, tikro tikėjimo šaknų reikia ieškoti ne kur nors kitur, o būtent savo viduje. O dėl tos senovės ir jų maldų, čia kaip lazda su dviem galais. Senovę aprašė istorikai ir kiekvienas iš jų matė ją iš savo nuosavos “varpinės”pusės. Viskas taip pat yra ir su maldomis. Jas kūrė įvairūs žmonės ir kiekvienas iš jų su skirtingu savo vidiniu pasauliu, atitinkamu požiūriu, iš skirtingų stebėjimo taškų. Pas tuos, kas buvo vidiniai švaresnis ir aukštesnis dvasinėje meilėje Dievui, vibracijos ir pats tekstas žinoma yra geresnis, vadinasi ir pati jų malda yra stipresnė. Nors iš esmės, malda kaip ir meditacija – tai tik atitinkamas instrumentas, o stebuklus tveria vis tik pats žmogaus tikėjimas, kadangi viskas šiame pasaulyje, tame trape ir žmogus, yra ne kas kita, kaip tik atitinkami banginiai procesai. Ir visa pasaulėdara tuo pačiu irgi turi vieną ir tą pačią bangų prigimtį.

Žmogus – tai tėra tik sufokusuota atitinkama banga. Kas tai yra žmogaus organizmas? Tai gamtinis išorinių vibracijų akumuliavimo mechanizmas, kuris priima bet kokios kilmės garsines bangas. Kas tai yra galvos smegenys? Tai savotiškas priimantis-perduodantis įrenginys, dirbantis įvairiu dažniu, kaip koks radijo imtuvas. Kas iš savęs yra pati žmogaus kūno sandara? Iš esmės, tai trys didelės akustinės zonos – galvos kaukolės kupolas, krutinės ląstos kamera ir paskutinioji pilvo ertmė, kurios yra idealiai sujungtos tarpusavyje lankstaus stuburo dėka. Tokios savotiškos konstrukcijos žmogiški griaučiai daugiau primena muzikinį instrumentą. Žmogiškas organizmas, kaip ištisas muzikinis orkestras, kuris kiekvieną sekundę atlieka nuosavą melodiją. Jame yra atitinkamas kvėpavimo ritmas, širdies dūžiai, įvairios pulsacijos: einant, bėgant, miegant ir tt. Visas tos melodijos gimimas yra taip pat susijęs ir su smegenų triukšmais – alfa bio srautais, beta ir teta, delta-ritmais, o taip pat, su įvairių organų darbu nuosavame dažnyje. Be to, kiekvienam iš jų yra būdingas atitinkamas virpesių skaičius per sekundę. Periodiškai dominuojantis ritmas žmoguje keičiasi. Iš esmės, organizmas dirba autonominiame režime. Tačiau bet kurią jo“simfoniją” galima pakoreguoti ir užduoti atitinkamą toną (“nugesusį” arba “gyvą”). O pagrindinis oranžuotojas, muzikantas ir kompozitorius – pats žmogus, tiksliau jo tikėjimo jėga. Į ką žmogus patikės, tas ir atsispindės jo organizmo simfonijoje.

Sakėte, kad silpni rezonansiniai virpesiai stimuliuoja smegenų aktyvumą. Kodėl būtent silpni tai daro?

Kadangi silpnus virpesius organizmas priima kaip informaciją, kaip vadovavimą veiksmui. Prie stiprių virpesių jis tarsi pats blokuojasi, o nuo akustinių smūgių –  taip sakant “baldelina” svaigsta... Štai pavyzdžiui Kinijoje ir Japonijoje yra gerai išvystytas muzikinės terapijos menas, kurio esmę sudaro mokėjimas iššaukti reikalingą rezonansinį efektą konkrečiame organe, su atitinkamų atskirų garsų pagalba, arba specialiai tam parinkta melodija. To pasekoje, įvyksta atitinkamo organo pasveikimas.

Dar daugiau, harmoningos muzikos pagalba galima išgydyti ne tik kokį nors konkretų organą, bet ir pagerinti bendrą žmogaus savijautą, pakelti nuotaiką, darbingumą arba atvirkščiai, padeda atsipalaiduoti, pažeminti skausminį jautrumą, normalizuoti miegą ir dar daug ką. Tiesa, panašiomis gydoviškomis savybėmis yra apdalinta ir liaudies muzika, o taip pat klasikinė muzika, kuri padeda ir praturtinti žmogaus vidinį pasaulį, padeda jam dažniau susimąstyti apie jo dvasinę būtybę.

Skaičiau, berods Bulgarijos mokslininkų tyrimų rezultatus. Kur teigiama, jog jei eteryje skamba mažiau nei 65 procentai laiko nacionalinė muzika, tai jau gaunasi nacionalinio mentaliteto susilpnėjimas. O ką tada kalbėti apie mus, kur to dar mažiau?

Visiškai teisingai. Kiniečių knygoje “Liuši čiun-ciu” parašytoje dar III amžiuje iki mūsų eros, muzika  buvo vertinama kaip savotiškas civilizacijos ir tvarkos simbolis, kuris atnešamas į chaotišką aplinką, visuomenės harmonizavimui ir sociumo vidiniam gyvenimui pagerinti. Pagal tos knygos autoriaus pastebėjimus, disbalansas gyvenime ir aplinkoje atsiranda dėl įvairių anomalijų dviejose gyvybinės energijos rūšyse: “In” ir “Jan”. O jų harmonija tarpusavyje pasiekiama būtent muzikos dėka, kuri sugeba pašalinti chaosą ir nustatyti kosminę tvarką žmogaus gyvenime. O pavyzdžiui pas Sokrato mokinį, senovės Graikijos filosofą Platoną, ta pati idėja pateikta jau kiek kitokiu kampu, tai yra, nuo to, kokia ir kokiuose ritmuose skamba muzika atitinkamoje valstybėje, tiesiogiai priklauso jos jėga ir galybė.

Šiandiena daugelio gyvenimas tik iliuzijų žaidimas. Visas žmogaus materialus gyvenimas – intrigų žaismas... Kaip buvo gilioje senovėje, taip praktiškai liko nepakitę viskas toje srityje ir dabar. Tik dabar daugiau, tūkstantmečių Sankirtoje, žmogus pradėjo dėtis sau daugiau išorinių kaukių, išreiškiančių kvailumą tame, kaip ir anksčiau.  Ir šiame velniškame proto žaidime šiandiena žmogus visiškai save prarado.  Naiviai galvoja, jog štai užsidėsiu gražią kaukę ir pagaliau įgysiu taip ilgai lauktą laimę. Nepastebi vargšas, kokia gi vis tik išsigimusi iš šalies atrodo ta jo nauja kaukė. Nemato jis savo tikro atspindžio, nes gyvena tik kreivų veidrodžių pasaulyje, (septonų pasaulyje). O tikras veidrodis deja yra tik jo paties Sieloje, jis giliai užslėptas. Kur ta siela jame yra, jis net pats nelabai težino šiandiena.  Jei žinotų, tai tikrai taip nekentėtų, neieškotų vėl naujų kaukių ką tik numetus senas...

Dėl tokios priežasties žmonės ir kankinasi tūkstantmečiais. Jie nesupranta vieno –  jog nebūna pasaulyje gražių kaukių aplamai. Tikras gražus žmogus – Sielos žmogus – Žmogus be jokių kaukių. Tam, kas savo prote atveria Meilės karalystę, nėra ko liūdėti dėl laikino iliuzijų pasaulio netobulumo, nes prabunda tikra gyvenimo Išmintis. Kas Meilėje, tas Dieve ir Dievas visada jame, kadangi Dievas tai ir yra Meilė...

O bet kokia išorinė kaukė –  tai tik išsigimimas, žmogiško vidinio žvėries parazitinių jausmų išaukštinimas, daugiau nieko. Tas materialus pradas niekšingomis mintimis visada painioja žmogų. Taip prote patyliukais stato savo blogio imperija, kad užblokuoti visus priėjimus prie Sielos, o jos jėgą – Meilę – sunaikinti ir iš žmogaus galutinai padaryti žvėrį negailestingą, nekenčiantį viso pasaulio. Paprasčiau sakant, padarant iš jo jau nežmogį... Ech, žmonės, žmonės, pamatytumėt jūs save iš šalies kada nors. Kokius dalykus jūs tveriate, sąmonei vadovaujant, su kokiomis mintimis sau vėl lipdote naujas kaukes... Gaila, kad tik prieš pačią mirties akimirką atsiveria tas vidinis veidrodėlis kiekvienam be išimties. Bet tada tampa vėlu jau keistis, labai vėlu ir neįmanoma...

Iš tikro vien tik maži vaikai laimingi yra savo vienatvėje. Iš principo, kaip tokios vienatvės jiems ir neegzistuoja. Aplink juos visada didžiulis, nežinomas supantis  juos pasaulis. Jie nuoširdžiai džiaugiasi viskuo ką tik mato aplinkui... Štai atsistojo mažylis į balą ir išsitaškė stebuklingi vandens purslai aplinkui, daugybė mažų spindinčių žvaigždučių pasklido ore... Ir visai jam nebėda, kad kelnės sušlapo, už tai kiek laimės jis išbandė stebint tokį nuostabų taškymosi žvaigždutėmis reiškinį...

Gamtos pasaulyje yra viskas paprasta iki genialumo, o žmonių pasaulyje – viskas sąlyginiai iki absoliutaus kvailumo ir naivumo.

Paaugliui 12-kos metų amžius – tikras Asmenybės prabudimo periodas, nes vyksta gyvybinių atitinkamos rūšies energijų kompleksinis žybsnis, kuris atsispindi lytiniu asmens subrendimu materialiame lygyje. Ir kas svarbiausia tame,  jog būtent 12 metų amžiuje įvyksta savo būtybės vidinis suvokimo procesas. Nors išoriškai, tai yra jo protui, tas vidinis judėjimas gali likti ir visiškai nepastebėtas, užfiksuotas tik hormoninio blyksnio lygyje, jei žinoma, nepaveikti į jo smegenis atitinkamu “banginiu postūmiu”.

Sakoma, vaikai yra arčiau Dievo. Juk jie mato ir mėgaujasi akimirkos natūraliu grožiu. O suaugę ką? Jie gyvena tik praeitimi arba viltimi į geresnę ateitį. O kas tai yra ta praeitis?  Tik seniai praėjusių dienų iliuzija. O kas yra ta ateitis? Vaiduoklinių svajoniškų minčių iliuzija. Kas gi tada yra iš tikro gyvenimas?  Tai būtent dabarties akimirka, kurioje žmogus gyvena čia ir dabar. Bet kaip išnaudoti tą svarbią akimirką? Suaugę blogai tai regi, nes dėl iliuzijų apanka, tampa visiškai dvasiškai aklais. Suaugę jau seniai gyvena tik kokioje tai savo sukurtoje virtualioje apsuptyje, galvoje susikurtoje savo tikrovėje. Ir viskas, ką jie laiko svarbiu tokiame egzistavime – susikurtas iliuzinis pasaulis, kuriame patys nuolatos kenčia. Ne visi žinoma taip gyvena, bet didžioji dauguma tikrai. Žaidimas, žaidimas ir dar kartą tik žaidimas su naujomis kaukėmis... Užsitęsęs iliuzijų žaidimas ne dėl gyvenimo o tik mirčiai...

Peržiūrų: 3554 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/2
Viso komentarų: 121 2 »
0  
1 virku   (14.09.2014 21:36) [medžiaga]
Labai pesimistiška pabaiga..., šiek tiek nustebau dėl tokio griaunančio sunkiosios muzikos poveikio, kad ji kenksminga žinojau, bet kad šitaip paveikia ir suardo ne tik organizmą,bet ir sąmonę, tai nesitikėjau. Tai kokia ateitis mūsų laukia, žinant, kokiais mąstais nuodijamas mūsų jaunimas. Ir kaip reikėtų prieš ją kovoti. Aš pats esu keletą metų kovojęs prieš triukšmingus kaimynus, kurie nuolat garsiai leisdavo bumpsą, taip vadinamą "muziką", visokius metodus išbandžiau ir pokalbius ir prašymus geruoju ir policijos perspėjimus ir piktai išreikštą nepasitenkinimą, viskas būdavo lyg aliejus į ugnį. Todėl liko vienintelis kelias viską parduoti ir persikelti į kitą vietą. Ir šiandien šiuo sprendimu esu labai patenkintas, nes jei būčiau likęs ko gero jau būtų ištikęs širdies infarktas.

0  
2 virgis   (15.09.2014 05:38) [medžiaga]
O kas sakė jog tai pabaiga, tik pradžia knygos...Ir geriau karti tiesa, nei saldus melas. Būtent gebėjimas atskirti padeda suvokti – kas yra amžina, o kas – laikina: atskirti teisingą nuo neteisingo, svarbų nuo nesvarbaus, naudingą nuo žalingo, tikrą nuo netikro, savanaudišką nuo besąlygiško ir t.t.. Jei žmogus suvokia aukščiausias vertybes – jis niekada nenorės ir nesieks nieko kito. Bet koks egoistinis noras supančioja. Dvasingas žmogus daro gera ne dėl įvertinimo ar apdovanojimo, o dėl pačio gėrio, jo didinimo Žemėje. Negalima panirti į liūdesį ir neviltį. Neviltis – blogas jausmas, nes užkrečia kitus ir sunkina jų gyvenimo naštą – nei vienas žmogus neturi teisės to daryti.

0  
3 virku   (15.09.2014 09:16) [medžiaga]
"Negalima panirti į liūdesį ir neviltį. Neviltis – blogas jausmas, nes užkrečia kitus ir sunkina jų gyvenimo naštą – nei vienas žmogus neturi teisės to daryti." Čia ką turėjai omenyje Virgi, ar tai, kad bandžiau kovoti prieš kenksmingą muziką, ar kad persikėliau gyventi kitur?

0  
4 amigo   (15.09.2014 11:06) [medžiaga]
Dėl muzikos.Aš jau buvau anksčiau padaręs šią išvadą.Sakiau,artimiesiems,kad koncertai man kenkia Širdžiai ir aš į juos daugiau neisiu.Šie juokiasi.Sako: stovėk toliau nuo "kolonkių".

0  
12 kreivenas2969   (21.09.2014 03:57) [medžiaga]
mano mama jau seniai man sake jog tai velnio muzika, as dar buvau visai mazas gal kokiu 4m. o ji sake tai isgirdi is kaskokio tai krikscioniu kunigo, matyt saunus zmogus buvo tas kunigelis

+2  
5 Gėlė   (16.09.2014 11:48) [medžiaga]
gyvenate pasaulietiniame pasaulyje.
– Savo pasaulyje, į kurį plakasi pasaulietinio pasaulio bangos. Mūsų namai yra ne čia – aš tai žinau. Juos iškeisti į šios kasdienybės žaislus – juokinga. Ir ten nėra baimės.

iš: http://www.horoskopai.lt/astrologija/interviu-astrologe-nijole-valaityte-volmer/#more-981

0  
6 amigo   (16.09.2014 22:34) [medžiaga]
šovė mintis,kad žodis Altajus kilęs nuo žodžio Allat.

0  
7 Aivanhova   (17.09.2014 10:03) [medžiaga]
Gražus Volmer interviu, vakar skaičiau.. Ačiū, Gėle :)

+1  
8 virgis   (19.09.2014 05:25) [medžiaga]
Aš paprašiau Kūrėjo paimti mano puikybę,Ir jis atsakė man: “Ne”.Jis pasakė, kad puikybės negalima pasiimti,Puikybės galima tik atsisakyti.Aš prašiau Kūrėjo dovanoti man kantrybę,Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne”.Jis pasakė, kad kantrybė yra išbandymų rezultatas,Jos nedovanoja, ji užsitarnaujama.Aš paprašiau Kūrėjo padovanoti man laimę,Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne”.Jis pasakė, kad gali palaiminti mane,Bet ar būsiu aš laimingas – priklauso nuo manęs.Aš paprašiau apsaugoti mane nuo skausmo,Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne”.Jis pasakė, kad kančia atskiria žmogų nuo pasaulio šurmulio,Ir priartina prie Jo.Aš paprašiau Kūrėjo dvasinio augimo,Ir Kūrėjas man pasakė: “Ne”.Jis pasakė, kad dvasia turi pati augti,O Jis tegali apgenėti ją, kad subrandintų vaisius.Aš paprašiau Kūrėjo padėti man mylėti kitus taip pat,Kaip Jis myli mane.Ir Kūrėjas pasakė: “Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti…”

0  
9 Gėlė   (19.09.2014 15:03) [medžiaga]
Garsųjį eilėraštį „Вот и лето прошло…” Arsenijus Tarkovskis parašė 1967 m. Druskininkuose. Šios eilės taip pat skamba poeto sūnaus filme „Stalkeris”. Eilėraščio originalas:

Вот и лето прошло,
Словно и не бывало.
На пригреве тепло.
Только этого мало.

Все, что сбыться могло,
Мне, как лист пятипалый,
Прямо в руки легло,
Только этого мало.

Понапрасну ни зло,
Ни добро не пропало,
Все горело светло,
Только этого мало.

Жизнь брала под крыло,
Берегла и спасала,
Мне и вправду везло.
Только этого мало.

Štai vėsa virš laukų
Skelbia rudenio pradžią.
Saulės lopuos – jauku.
Tiktai šito per maža.

To, kas nulemta, nei
Prievartavęs, nei prašęs
Aš gavau dovanai.
Tiktai šito per maža.

Ir kaitra, ir vėsa
Kužda tiesą tą pačią,
Vėl šviesu akyse.
Tiktai šito per maža.

Metai barė piktai,
Bet ir saugojo, nešė.
Ar man sekėsi? Taip.
Tiktai šito per maža.

Šakos vis dar žaliai
Spindi kviesdamos svečią…
Dienos – skaidrūs stiklai.
Tik ir šito per maža.

Vertė Donaldas Kajokas

0  
10 aha   (20.09.2014 13:29) [medžiaga]
Ačiū, Gėle, nuostabus eilėraštis.
Gražino į laikus, kai po kelis kartus žiūrėjome Tarkovskio filmus ir klausėme B. Okudžavą :)
http://www.youtube.com/watch?v=YZAt9Zf5Ibc&index=28&list=PLBBB88EA8EADABD87

1-10 11-11
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugsėjis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
2930
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0