Kaip čia pasakius, kada nors žmogus ir pats taps tobula būtybe... Bet, kol pas jį karaliauja gyvuliškas protas, jis net elementarios kėdės pats negali sugalvoti, jei jam nepapasakos, kaip tai reikia padaryti.

Taip, šiandiena žmonės protingi, kadangi naudojasi savo protėvių žiniomis.  O jūs kada nors susimastėte apie tai, kaip visa tai sužinojo tie protėviai? Net pačiose seniausiose Šumerų legendose, parašytose ant molinių lentelių, užsimenama, jog būtent “žmonės iš dangaus” papasakojo jiems, kaip susitvarkyti buitį, kaip statyti namus, gaudyti žuvį, užsiauginti maistinius augalus ir panašiai. O iki tol, žmonės gyveno kaip ir bet kokia kita gyvulių banda... Kad ir sakysime paimti šiandienos mokslą. Kaip gauna savo atradimus mokslininkai? Žinoma, išoriškai atrodo, jog mokslininkas gan stipriai dirba ta tema ir linkme. Tačiau, kaip įvyksta pats tas nušvitimo momentas?

Atsiminkite didžiųjų atradimų istoriją. Kad ir, pavyzdžiui, visiems žinomą Mendelėjevo cheminių elementų periodinę lentelę, kurią susapnavo jau paruošta, bet ne pilnai, o tik tą jos dalį, kurią žmonija gali suvokti dabartiniame jos išsivystymo etape. Ta pati istorija ir su Nilso Boro atomo struktūra, su Fridricho Augusto Kukle formule, su Nikolos Teslos atradimais ir daugelis, daugelis kitų. Praktiškai, visos žmonijos mokslinės idėjos ir teorijos atsirado nušvitimo, intuicijos pasekoje, o dažniausiai, “nušvitimo iš aukščiau” metu. Tai yra, visi tie mokslininkų atradimai buvo išimti iš pasąmonės gilumų.

O pasąmonės gilumos – tai tas pats čakranas, “durys”, “vartai” – vadinkite tai, kaip norite - kurie gali atsiverti ar iš vienos, ar iš kitos pusės. Viso labo, tai tik perėjimas į visiškai kitokią sferą, kitą išmatavimą, kitą informacinį lauką, pavadinkite kaip tik norite. Tai štai, esant atitinkamam būtinumui, į mokslininko galvą gali būti įdėtas atitinkamas atsakymas į jo klausymus, iš anapus.

Tą, kas yra anapus. Kiekvienas žmogus priima Jį savaip: kažkas laiko Tai Absoliutu, kažkas Kolektyviniu Protu, arba Šambala, Dievu.

Nors Dievas tai ir yra Dievas, o Šambala – tik vienas iš Jo kūrinių. Paprasčiausiai, tai žinių šaltinis. Išsireiškiant šiuolaikiškai, savotiškas “informacijos” bankas, įėjimas į kurį, egzistuoja kiekvieno žmogaus pasąmonės gilumose.

Bet koks veiksmas, pirmiausia pagimdomas mūsų suformuotos minties.

Ar ką nors girdėjote apie Stigmatus? Stigmatai – tai giliai tikintys žmonės, pas kuriuos per kelias minutes atsiranda kraujuojančios žaizdos ant rankų, pėdų, tai yra, būtent tose vietose, kur buvo ir pas Jėzų Kristų, kai jį nukryžiavo ant kryžiaus. O lygiai po trijų dienų tos žaizdos dingsta. O pas kai kuriuos tikinčius stigmatus, atsiranda ne tik žaizdos, bet ir vinys. Be to, iš jų tuos vinis paėmė analizei ir iš tikro pasitvirtino, jog tai ne šiaip sau kokia tai atauga iš odos ir mėsos, o tikri vinys, padaryti iš medžiagos, charakteringos tiems laikams, tai yra, pagaminti maždaug prieš 2 tūkstančius metų... Tikėjimas, iš tikro, tveria stebuklus. Ir tikinčiam žmogui nėra nieko neįmanomo, į ką jus be tikėtumėte.

O jei žmogus negali pats giliai tikėti, kad ir į savo pasveikimą, tada reikia, kad į tai patikėtų kas nors kitas, kas labiau dvasiškai išsivystęs nei jis. Ir tada rezultatas aplenks bet kokias prognozes. Praktiškai, taip galima nugalėti absoliučiai visas ligas. O tam tereikia tik nuoširdžiai tikėti ir teisingai mąstyti. Bet pabrėžiu, tikėti giliai, su Meile, pozityviai mąstyti. Ir ne kažką ten, kad ”Aš noriu pasveikti”, o jau iš pasveikusio žmogaus pozicijos. Tada žmogus, su ta savo tvirtinama pozityvia mintimi, sudaro savotišką, na sakysime, kaip ir “šimtaprocentinės sveikatos matricą”, pagal sveiką savo schemą, o organizmas atstato savo funkcijas ir fiziniame lygyje, kadangi jis, viso labo, tik vykdo pasąmonės įsakymą. Viskas gana paprasta.

Tikėjimu,taip pat galima išgydyti ir kitą žmogų. Tik šiuo atveju “sveikatos matrica”, arba teisingiau reiktų pavadinti holograma, mintimis, kaip sveikas vaizdinys, persiduoda nuo vieno žmogaus kitam. Ir visa tai gali atlikti bet kuris žmogus, kuris yra į tai stipriai patikėjęs.

Papasakosiu vieno žmogaus istoriją. Taigi, jo tėvas dalyvavęs Černobilio avarijos pasekmių likvidavime ir po to, pasijuto blogai. Daktarai davė diagnozę – pilvo vėžys. Žinoma, reikėjo skubiai daryti operaciją. Tada tas žmogus, kurio tėvui taip nutiko, atėjo pas mane ir paklausė, ar galima ko nors imtis, kad pakeisti padėtį. Papasakojau jam, apie šitą techniką. Tada jis atsipalaidavo, iš savo galvos nuėmė visas mintis, dėkojo Dievą, už tai kad įvyko klaida, kad jo tėvas absoliučiai sveikas ir pas jį viskas gerai. Jis prašė atleidimo už savo nuodėmes, už savo tėvo nuodėmes, už viską kas padaryta. Jis atlaidavo ir tuo pačiu dėkojo Dievui.

Nors pagal faktą, nuodėmingas žmogus yra tik pats prieš save, prieš savo Sielą... Nuodėmės faktorius įdedamas mums nuo vaikystės į pasąmonę. Mums yra įteigiama,  nesvarbu kokiai religijai priklausytume, kad visi esame kalti prieš Dievą. Nors iš tikro, prieš Dievą niekas nėra kaltas. Mes kalti tik prieš pačius save. Dievas gi, daro tik gėrį. Bet į purvą mes patys save stumiame. Todėl, kada mes pripažįstame, jog mumyse dominuoja gyvulys, kad esame įklimpę purve ir prašome pas Dievą atleidimo, tuo pačiu mes pripažįstame Jo egzistavimo faktą, pripažįstame Jo jėgą, o kas svarbiausia, mes nusideriname į Meilės, į pozityvo vibracijas...Tai štai, atliekat šitą tikėjimo techniką, kelių dienų bėgyje, prieš gulant, keliantis, ar šiaip, kai pasitaikydavo laisva minutė, savo maldą  tas žmogus tardavo giliame tikėjime ir didelėje meilėje tam artimam žmogui. O kas įdomiausia, jog po septynių dienų, nuo tokio mūsų pokalbio, kada daktarai jį, taip sakant, “atvėrė” operacijai, nieko pas jį jau neaptiko. Užsiuvo pilvą ir paleido namo. Palaikė tai daktarų diagnozės klaida.

Tikėjimas – tai ne tik žodis, tai didžiulė vidinė jėga, įdirbama pačio žmogaus. O susijungus  jai su Dieviškos Meilės jėga, apie kurią kalbėjome “Lotoso Žiede”, gimsta tokia galybė, kuri, iš tikro, kuria tai kas “neįmanoma”. Nors visi tokie žodžiai, kaip: “stebuklai”, “neįmanoma” – tik žmonių žodžiai. Kadangi Šambalos moksle, viskas yra paaiškinama  natūraliais gamtos dėsniais, kurie duotuoju etapu, žmogaus dar nėra pažinti. Tikėjimo ir Meilės jėgos, pagimdytos žmogaus mintimis – tai jėgos, pirmapradžiai priklausančios žmogiškai būtybei. Tai yra tai, kas ir skiria jį, nuo bet kokio kito gyvo organizmo, gyvulių.

Todėl istorijos eigoje visi didieji žmonijos Mokytojai, kvietė žmones Tikėjimui ir Meilei, pateikiant tas žinias jų tuometinio suvokimo lygyje. Atsiminkite Jėzaus žodžius: “Jei Tikėjimo pas jus bus, bent jau garstyčios grūdo dydžio ir kalnui pasakysite: nueik iš čia į ten, jis ir pereis, tada nieko nebus jums neįmanomo”. Ir tai nėra tušti žodžiai, tai tikros žinios tiems, kas moka klausytis: “Girdintis te išgirsta”.

Žinoma, egzistuoja viso šito reiškinio ir formulės... Bet žmonės dar nepasiruošę tam, kad tas žinias galima būtų duoti formulių išraiškoje, kadangi pas daugelį žmonių mintyse vyrauja labai daug gyvuliško prado...O pagal faktą, tokios jėgos egzistavimo įrodymas  - reiškia atverti pasaulėdaros  dėsnius, atverti Dievo egzistavimo realybę... Netgi paprastas, “aklas” žmogiškas tikėjimas, turintis apribotas galimybes irgi daug ką sugeba. O tikras Tikėjimas iš vis atveria neribotas galimybes. Jis sugeba ne tik stumdyti planetas, bet ir sukurti, naikinti jas, valdyti daugelį pasaulių, vien tik mintimi.

Jėzus savo jėga sudarydavo tik sveikatos hologramą, o žmogus ją išlaikydavo, savo “aklo” tikėjimo jėga. Ir kuo tas žmogaus tikėjimas buvo stipresnis, tuo stipriau jis išlaikydavo tą hologramą savo pasąmonėje.

Kodėl tas žmogus, atlikęs tokį darbą mintimis ir išgydęs savo tėvą, apie tai nenori pasakoti kitiems?

Na matote, žmogus savyje pasėja kitų žmonių atsakus į tai ir atitinkamas jų mintis, abejojimo grūdą į savo pasąmonę, taip sakant, net to nepastebint. Ir ta negatyvi jėga, palaipsniui auga, pasąmonėje pagimdo “minčių-parazitų” logiką, kuri, savo ribotų žinių apie supantį pasaulį pagrindu, bando suformuluoti nors kokią tai sveiką prasmę, ieškant paaiškinimų savo skurdžiame žinių bagaže. Šiuo atžvilgiu, taip vadinama “sveika prasmė” – pirmas priešas žmogui, jo tikėjimui, dvasiniam vystymuisi, kadangi yra palanki dirva abejonėms, negatyvioms mintims ir negatyvioms emocijoms. Tokioje reikšmėje Dievas ir “sveika prasmė” – du visiškai skirtingi supratimai...

O tada, žinoma, proto kovos lauke galutiniame rezultate laimi abejonės, negatyvi logikos jėga, kuri sunaikina “aklą” tikėjimą, kartu su jos maitinama sveikatos matrica. Ir skausmas vėl sugrįžta pas sergantį žmogų. Todėl, jei tu dvasinėse žiniose nesi pakankamai stiprus, reikia paprasčiausiai tikėti, su Meile dėkoti Dievui už tai, kad jis pasiuntė sveikatos dovaną ir apie išgijimą niekam nepasakoti. Tik tada pas tave yra šansas išsaugoti tą sveikatos hologramą, sukurtą Meilės jėga iki pat gilios senatvės...

Na o dabar apie hipnozę, kaip “gydymo” priemonę. Hipnozės būsenoje žmogus vykdo visas komandas iš išorės, pradedant nuo psichologinių vaizdų ir užbaigiant kūno reakcijomis. Hipnozė – tai gyvuliško prado pasireiškimas žmoguje, tai “atsilaisvinimas” nuo proto ir atsijungimas nuo Sielos. Hipnozė – tai tik pasąmonės funkcija. Hipnozėje žmogus tampa tuo, kuo jis yra iš tikro, jei jį pilnai užgožia gyvuliškas pradas –  tampa zombis, paprasčiau sakant, paklusnus mėsos gabaliukas, arba kaip teisingai pastebėjo Omaras Chajamas “kaukų, gyslų ir kraujuotos masės maišas”.

“Zombiais” – Afrikos gentyse vadino žmones, kurių psichika, narkotinių medžiagų ar specialaus psichinio poveikio pagalba, programavosi atitinkamu būdu. Tokie žmonės nepriekaištingai vykdė bet kokius savo vadų nurodymus, galėjo užmušti ne tik save, bet ir savo motiną, savo vaikus... Trumpiau tariant – tai žmogaus kūnas, iš kurio “išėmė” ar “atjungė” Sielą ir atėmė protą.

Hipnozė – tai Asmenybės “nulaužimas”, užslopinimas, tai agresija, vergovė. Ir jokių žinių ten neaptiksi, apart buko gyvuliško paklusnumo.

Ar galima gydyti ligas hipnozės būdu? Pirmiausia, kas tai yra liga?  Organizmo signalas, apie galimus rimtus pažeidimus audiniuose ar jų funkcijose. Hipnotizuotojo palikta post hipnozinė įtaiga, kurią vėliau, žmogiškas protas priima tarsi savo nuosavas idėjas, viso labo tik nuima patį skausmo signalą, bet nepanaikina ligos priežastį. Ir žmogus, iš tikro, kiek tai laiko nejaus skausmo, apsigaunant iliuzinėmis viltimis. O faktiškai, jis sau padarys tik blogiau, kadangi liga vis tiek toliau progresuos ir galutiniame rezultate ji pasireikš dar blogiau, apleistoje būsenoje. Hipnoze “Išsigydyti” – tai nereiškia būti sveiku. Kadangi tokio “gydymo” metu, net viena lengvos formos liga, gali pagimdyti kitą ligą, žymiai rimtesnę.

O kaip su pakeistais įpročiais hipnozės dėka, vietoje blogų gerais?

Na čia viskas gana paprasta. Kaip taisyklė, hipnozėje protas yra “pasitikinčio klausymo” būsenoje. Tai yra, jis žiūri, tarsi iš šalies, visiškai be jokios analizės. Jei hipnozės metu jam įsakyti visiškai neklausyti ar neatsiminti, ar pakeisti įpročius, jis visa tai tiksliai įvykdys. O vėliau, tą įsakymą jis atsimins kaip savo idėją... Mūsų protas netobulas, labai netobulas.  Tik Siela – tobula ir jos galimybės neribotos. Bet, kai žmogų įveda į hipnozės būseną, Siela atsijungia, kadangi žmoguje vyksta aiškus gyvuliško prado prabudinimas. Žinoma, tuo atveju Siela pralaimi ir jau negali įsikišti, įtakoti į proto veiklą. Iš esmė, hipnozė – tai yra baisus dalykas žmogui...Neturi reikšmės ką jam įteigtų jos eigoje, gerą ar blogą.

Aš pasakyčiau taip, hipnozė - “įsakymo dubliavimas”. Pažiūrėkite kaip tai pasireiškia fiziologiniame lygyje. Jei palyginti su miego ar meditacijos būsena, šiuo atveju deguonies ir anglies dvideginio sudėtis nesikeičia, kaip tai būna tose būsenose. Skirtingai nuo kitų pakitusių sąmonės būsenų, hipnozė nelydima jokiais fiziniais pakitimais, lyginant su budrumo būsena: elektros encefalografo bangos (“smegenų bangos”) išlieka nepakitusios, taip pat, kaip ir pas budrų žmogų.

O meditacija, tai visai kas kita, visiškai kitokia pakeistos sąmonės būsena. Meditacija tai būsena, kai pasiekiamas aukščiausias koncentracijos laipsnis į atitinkamą objektą, arba atvirkščiai – visiškas dėmesio išsklaidymas. Tokioje būsenoje prasideda mastymo ir suvokimo procesų sustabdymas, įvyksta ypatingos rūšies žmogaus jausminė izoliacija, nuo išorinio pasaulio ir pilnas susikoncentravimas į vidų, dvasinį pasaulį, dvasine būtybe. Žinoma, kad fiziologiniame lygyje tokia fiziologinė imobilizacija susijusi su pagrindinių interaktyvių smegenų mechanizmų atjungimu, padedančių atstatyti žmogaus nervines-psichines funkcijas, po savęs paliekant šviežumo, vidinio atsinaujinimo ir gyvenimo džiaugsmo jausmą... O hipnozė po savęs palieka asmenyje pasąmoniniame lygyje, tuo pačiu, žmogaus sąmonėje formuojant verginę psichologiją.

Budrumo metu normaliai funkcionuojantys jausmų organai, sudaro aukštą nuosavų “triukšmų” lygį, kas apsunkina asociacijų ir integracijų tėkmę. Medituojant, “nuosavų triukšmų” smegenų lygis tampa ribiniai žemas, o tai reiškia, atsiranda galimybė žymiai pilniau panaudoti asocijuojamus ir integruojamus procesus, atitinkamų užduočių išsprendimui, kurias sau suformavo medituojantis. Hipnozė ir meditacija – visiškai skirtingi dalykai ir skirtingos sąmonė būsenos. Meditacija – tai vienas iš būdų pažadinti Dvasinį pradą. O hipnozė, aš pabrėžiu, tai tik Gyvuliško prado funkcija.

Kad įteigti pasitikėjimą savo jėgomis, hipnozė – mažai tinkamas būdas, nes tuo pat metu jis sustiprina įtaigumą, pasidavimą kito žmogaus įsakymui. O tai, savo ruoštu, yra nenatūralu žmogaus būtybei, jo tikrai paskirčiai gyvenime. Juk viduje, pasąmoniniame lygyje, jis siekia Tikros laisvės, savo Sielos laisvės. Dėl ko, iš principo, pas jį ir yra pastovi trauka į nepriklausomybę, įsitvirtinimo bet kurioje išorinėje laisvės formoje.

Jeigu norite padėti žmogui iš tikro pasikeisti, kad patikėtų į savo jėgas, sugebėjimus, galimybes, įtikinkite jį savo žodžiais, savo mintimis, savo argumentais ir pavyzdžiu. Kadangi žodžio jėga gimdo minties jėgą, o minties jėga pagimdo veiksmą...Bet jokiu būdu ne hipnozė, ne tiesiu įsakymu į žmogaus pasąmonę. Kadangi jūs nesuvokiate ką kuriate, kadangi jums dar toli iki tikros hipnozės prigimties ir tų negatyvių jėgų, kurias ji pažadina žmoguje, supratimo.

Kas liečia mirties baimę, tai ji žmoguje pagimdyta išskirtinai Gyvuliško prado – savęs išsaugojimo ir vaizduotės jėga, auganti ant egoistinio negatyvizmo. Baimė – tik emocija, įsijungianti ten, kur nėra informacijos, arba jos per mažai...O kas liečia reinkarnacijas, tai jos iš tikro egzistuoja ir labai seniai. Tu esi Sieloje, būtent tu tikras. Protas – tai, kas suvokia. Ir ten irgi yra tavo “aš” dalis. Gaunasi, kad tu, tarsi padalintas: Sieloje tu save jauti vienu, o galvoji visai kitaip. Susimastyk, kaip tu galvoji, kaip kalbi, kaip žiūri. Ne ta prasme, verbaliai, neverbaliai, akustinių laukų suaktyvinimas ir tt. Visa tai niekai. O būtent tu. Pažvelk į savo sąmonės vidų. Juk tai beribiai. Pagalvok apie tai ant kiek beribis Kosmosas. Ir pabandyk paaiškini sau tai, kad kiekviename tavo kūno atome atsispindi Visata.

Kad ir pavyzdžiui vakuumas. Jis tarsi tuščias, tarsi jame nieko nėra, iš pirmo žvilgsnio. Bet jame gimsta gyvybė. Iš ko? Iš tuštumos? O svarbiausia, išsiaiškink kas tu? Ir tada suprasi, kad kūnas – tik vežimas, kuris veža tave nuo gimimo iki mirties, tai vienoje reinkarnacijoje, tai kitoje. Ir kaip tu tą vežimą panaudosi, nuo to ir priklausys, kur tu nuvažiuosi. Arba jis pats riedės savaime, arba tu jį valdysi.

Žmogus – Siela – tik vežėjas, tame vežime, ir jei vežėjas miegos, tai vežimas riedės ten, kur ir viskas. Vežėjas važinės ratu. Bet jei Siela atsibus, jis važiuos reikiama kryptimi, dvasinio vystymosi kryptimi, ta, kurios užsinorės asmeniškai pasirinkus vežėjas. Bet svarbiausia, žmogus supras, kad jis to vežimo vežėjas. Ir štai čia, suvokiant tai, nustos važinėti ratu ir išeis į Nirvaną, tai yra, jis pasidarys panašus į Dievus.

Prasmė paprasta, galutiniame rezultate ateiti pas Dievą, kaip subrendusi būtybė. Žmogus – tai dvasinio ir gyvuliško prado sintezė. Ta sintezė būtina, kad Siela įgautų atitinkamą formą, ji turi praeiti per materiją, tai yra,subręsti. Žmogus kaip drugelis pergyvena savo Sielos vystymosi stadiją. Vaizdžiai sakant, pradžioje išsilupus iš “kiaušinio”, žmogus praeina materialią stadiją “lervos” arba “žmogus-gyvulys”, kur jis ropinėja Žeme, o jame dominuoja materialūs interesai, kaip ir pas vikšrą. Jis nemato savyje Sielos ir laiko save tik materija, tai yra kūnu.

Po to, ateina atitinkamas suvokimo laikas, arba kelių reinkarnacijų, arba vieno gyvenimo eigoje (pas ką kaip), kada jo Siela subręsta, su geromis dvasinės Meilės mintimis. Ir palaipsniui žmogus virsta į “kokoną”, stadija “žmogus-žmogus”, kur jau yra aiškus savojo “aš”  - Sielos ir “kokono” – kūno suvokimas. Be to, supratimas kūno tik kaip materija, reikalinga sielos subrendimui. Išoriškai tai gal niekaip ir nepasireikš, bet vidiniai, jame vyksta audringi, globalūs pasikeitimai.

Ir pagaliau paskutinis etapas, Siela galutinai subręsta, “kokonas” pratrūksta ir iš ten išskrenda akinančio grožio, nuostabi Dieviška Būtybė – “drugelis” – Siela, kuri laisva savo skrydyje. Prisijungiant prie tokių pat nuostabių būtybių, ji dalyvauja naujų Sielų užgimime, naujų “lervų” sukūrime, kurios praeis tą patį kelią. Tai ir yra stadija “Žmogus- Dievas”.

Visa Sielos įsikūnijimo prasmė yra tame, kad iš gyvuliško išugdyti dievišką, kad tapti pilnateise Dievo dalelyte. Tai įdėta pirmapradžiai, giliai viduje kiekvienam. Todėl mes ieškome Dievo, todėl mes žinome apie Dievą...

Iš esmės, Dievo niekas neneigia, kas tas žmogus nebūtų. Kadangi jaučia Tai kiekvienas savo Sieloje. Kiekvienas bijo tamsoje, koks jis nebūtų drąsus, kiekvienas galvoja apie amžinybę, apie mirtį, apie savo gyvenimo ir savo egzistavimo prasmę. Paprasčiausiai, daugelis neturi pakankamai informacijos, o todėl įjungia savo apsaugines psichikos funkcijas ir bando nugesinti tokias mintis.

 Apie reinkarnacijas ir ne tik. Reinkarnacijoje nėra laiko supratimo. Tai yra, pavyzdžiui, vienas žmogus gyveno prieš du šimtus metų ir atgimė tik dabar, kitas mirė prieš metus ir gimė po minutės, o trečias, gal būt, gyveno tolimoje, tolimoje ateityje, o gimė mūsų laiku ir panašiai. Tai yra, ten veikia savo dėsniai.

Jei klausiate apie Bodhisatvų gyvenimą Šambalos viduje, tai jie egzistuoja pagal visiškai kitokius dėsnius. Ir tokios grubios kūninės materijos, kaip pas žmones, jie neturi. Šambaloje visai kita realybės pusė... Na kaip jums pasakyti,  jų kūnas – subtili materija, kuri laike ir erdvėje egzistuoja pagal savo dėsnius. Ir jei žmonių pasaulyje protas tarnauja žmonių kūnui, tai namie..., tai yra, Šambaloje, (greitai save pataisė sensėjus) – kūnas tarnauja protui... Kodėl Šambalos negali niekas surasti? Kadangi ji egzistuoja visiškai kitame suvokimo lygyje.

O ar gali ten patekti žmogus savo kūne? Gali, jei žino ir moka transformuoti savo kūną į tą realybės suvokimo dažnį. Tai faktas... Bet jei žmonės tiki, kad tai fantastika, tai dėl Dievo meilės... Nors žmogus nieko negali prigalvoti pats, kadangi visos tos žinios buvo, yra ir bus, nepriklausomai nuo jo norų. O savo pažinimo galimybes apsiriboja tik asmeniniu egocentrizmu. Nors, iš esmės, fantastika irgi – tik nerealizuota realybė.

Kaip ateina tos aukščiausios būtybės iš ten?

Paprastai, inkarnacijos keliu. Jų Siela įeina į naujagimio kūną aštuntoje dienoje, tai yra, taip pat, kaip gimsta ir visi paprasti žmonės.

Bet krikščionybėje sakoma, kad Siela įeina dar motinos įsčiose?

Tai yra klaidingas manymas. Matyt kažkas kažkur neteisingai kažką suprato, kitas neteisingai pervertė į savo kalbą, o trečias prigalvojo savo, išeinant iš savo logikos. Taip ir pasimetė žinios. Viskas kaip įprastai... O tikrovėje, Siela įeina į žmogų aštuntoje dienoje. Tai galima net realiai užfiksuoti. Siela, nors ir energetinė substancija, bet vis tik, įeinant į kūną, įgyja subtilios materijos savybes. Todėl, naujagimio svoris aštuntoje dienoje staigiai padidėja, nuo 3 iki 20 gramų. O kartais, išimtinais atvejais, iki 50 gramų. Tai galima realiai užfiksuoti, jei naujagimio svorį tiksliai kontroliuoti, pradedant nuo septintos dienos, įskaitant įeinančio ir išeinančio iš jo maisto svorį. Tai yra, aštuntoje dienoje įvyksta staigus naujagimio svorio šuolis. Be to, būtent nuo aštuntos dienos, žvilgsnis pas kūdikį tampa žymiai “gyvesnis”, spindintis. Ir to neįmanoma nepastebėti.

O kuo Bodhisatvos skiriasi nuo žmonių?

Absoliučiai niekuo. Jie sąmoningai atgimsta žmogaus “materijoje”, kad ant savęs išbandyti visus sunkumus, praradimus, o taip pat pasaulio pagundas. Bet žmogiško gyvenimo eigoje jie įneša tą visuomenės vystymosi liniją, kurią ir turi įnešti. Kartais “ateina” į Žemę su atitinkama užduotimi, kad įgyvendinti Šambaloje priimtą sprendimą. Bet dažniausiai ateina – kaip stebėtojai. Bodhisatvos gyvena kaip paprasti žmonės, tyliai ir kukliai atliekant savo darbą, nors savo viduje tas žmogus, pilnai suvokia, kad jis -Bodhisatva. Bet apie tai niekada nerėks ir nemuš save į krūtinę, bandant įrodyti. Kaip taisyklė, niekas iš aplinkinių apie tai nežino. Tai gali būti kas tik nori: jums artimas žmogus, pažįstamas, giminaitis, draugas ar šiaip...

Pas juos egzistuoja tokia taisyklė, tiksliau pareiga. Kiekvienas iš Šambalos Bodhisatvų, nors kartą per tūkstantį metų turi ateiti į šį pasaulį inkarnacijos keliu. Kam? Tam, kad pagyventi žmogišką gyvenimą, pažiūrėti apie ką ir kaip masto žmonės, kokiame lygyje jiems reikia duoti žinias. Tai yra tam, kad jie žinotų žmogišką būtybę. Juk Šambaloje individuose neegzistuoja Gyvuliškas pradas. Ten visai kitokia realybė. Bet dėl to, kad Bodhisatva ten būtų ir galėtų suprasti, kas vysta čia, jį “išmeta” į šį pasaulį, jog tas neužmirštų, taip sakant, neatsipalaiduotų. Net Rigdenas Džappo negali išvengti tos taisyklės. Bet jis, kaip taisyklė, ateina į šį pasaulį  prieš globalių pasikeitimų žmogiškoje civilizacijoje pradžią, apytikriai kartą per 10-12 tūkstančių metų. Bet ne kaip Mesijas, o  būtent kaip Teisėjas. Jis tikrina prieš tai buvusių savo globotinių darbą, įvertinant žmonių suvokimo lygį, dvasingumo ir pasinėrimo į materiją laipsnį. Priklausomai nuo to, Šambaloje skelbiamas atitinkamas verdiktas, būti ar nebūti duotai žmonijos civilizacijai.

Na sakysime, jei žmonija buvo įvertinta kaip dvasiškai progresuojanti bendrija, tai ji tada išlieka. O jei joje vyrauja daugiau nuo žvėries, tai yra materiali būtybė, tai vėl pasikartoja ta pati “globalių kataklizmų” istorija, kas ir įvyko su kai kuriomis prieš tai buvusiomis jau civilizacijomis. O materijos “veisimui”, sekančios civilizacijos Sieloms, palikdavo tik 1/10 dalį, nuo bendro žmonių civilizacijos kiekio. Žmonija pati pasirenka sau kelią, o Šambalos veiksmai – tai tik to pasirinkimo pasekmės.

Jos pagrindinė paskirtis, tai yra, Kosminės hierarchijos ar Dievo, galite vadinti kaip norite, iš aukščiau – žmogiškos Sielos auklėjimas, per visus jos įsikūnijimo ciklus. Jie aktyviai padeda Jos vystymuisi tada, kai žmoguje prabunda dvasinis pradas.

Bodhisatvų įsikūnijimas daugiau atitinka tokiai būsenai, vaizdžiai sakant, tarsi drugelį įkištų atgal į vikšrą – drugeliui nepatogu ir vikšrui diskomfortiška. Bet tokios jau yra taisyklės. Kiekvienas Bodhisatva turi atbūti savo laiką, pragyventi visą pilną žmogišką gyvenimą. Nors bet kuris Bodhisatva yra laisvas išeiti į Nirvaną bet kurią minutę ir jiems tai yra didelė pagunda.

Jam tai dviguba pagunda, kadangi jis jau yra jautęs tą nežemiškos laimės piką... Jūs sau net neįsivaizduojate koks tai žygdarbis – palikti Nirvaną ir ateiti čia. Vaizdžiai sakant, Bodhisatvas galima sulyginti su tais, kurie geriausi iš geriausių pasiusti atlikti pačius atsakingiausius darbus. Jie čia lieka dėl žmonių, dėl žmoniškų Sielų auklėjimo, kad tos Sielos galėtų vystytis ir tapti iš tikro Laisvomis, nes to siekia mūsų vidinė būtybė, mūsų Siela, pastoviai ir kas sekundę.

Tikra jėga – Sieloje. Štai ką būtina vystyti ir pažinti, štai kuo reikia žavėtis. Sielos Dieviška Meilė, sujungta su žmogaus protu – štai kur tikras stebuklas.

Taip, stebuklai pagimdo tikėjimą. Bet išsiaiškinkime, kokį būtent tikėjimą? Kas vyksta su žmogumi, kai jis pamato stebuklą, tai yra, jam nepaaiškinamą reiškinį? Pirmiausia, tai galingai sudrebina jo psichiką. Psichikai paprasčiausiai tai visų jos ribų viršijimas, nes neturi informacijos, paaiškinančios duotojo reiškinio. Ir kadangi mūsų smegenys turi nuostabų savisaugos mechanizmą, tai momentaliai įsijungia kompensacinės funkcijos, apsauginis smegenų faktorius. Išsireiškiant fiziologijos kalba, smegenų zonos, nervinių ląstelių grupės negali pilnai įsijungti į mastymo veiklą. Ir štai čia įvyksta svarbus momentas. Jei žmoguje dominuoja Gyvuliškas pradas, jis pradeda arba vidiniai atstumti duotą tokio reiškinio egzistavimo faktą, nustumiant viską kas vyksta į nerealumą, kad tai kažkokie tai fokusai, arba pas jį atsiranda noras išmokti viso to, dėl kažkokių tai savo puikybės manijos interesų.

Kai tie du pradai žmoguje yra lygiaverčiai, tada jis pradeda mėtytis iš vieno kraštutinumo prie kito. Tai yra, šiandiena jis į visa tai “aklai” tiki, o rytoj pradeda abejoti, o po ryt pradeda abejoti savo abejonėmis ir tt. Trumpiau sakant, jo smegenų lauke vyksta tų dviejų pradų kova.

O žmoguje, kuriame dominuoja Dvasinis pradas, tikėjime užgimsta duotojo reiškinio tyrinėjimo dvasia, savo galimybių ir gamtos paslapčių pažinimo, dėl pačio to proceso ir savo Sielos tobulėjimo. Jo pirmapradė baimė, prieš duotojo reiškinio nežinomą, prislopinta, o pažinimo procese visiškai dingsta, paverčiant “aklą” tikėjimą į žinias, tai yra, į tikrą tikėjimą.

Juk kuo daugiau jūs stengsitės pažinti patys save, tuo arčiau Dievo jūs būsite, tuo arčiau to, kas visada egzistuoja.

Jūsų gyvenimas, Kosmoso masteliuose – niekas. Sulygimus su Visatų ar planetų masteliais, praktiškai žmogus neegzistuoja. Jo gyvenimas – tai nereali realybė, paprasčiausiai, akimirksnis Dievo mintyse.

Žmonių kūnai egzistuoja uždarame laiko cikle, o pas jus, jūsų Sielas, yra visos sąlygos pilnaverčiam subrendimui. Bet jūs tai turite suvokti nuosavu protu ir susijungti juo, su savo Siela bendriems siekiams. Štai tada jūsų gyvenimas įgaus tikrą prasmę. Kadangi Dievui, Kosmosui  yra vertinga tik jūsų subrendusi siela, o ne tie materialių jūsų kūnų būsimi palaikai, kurios Siela keičia savo vystymosi procese...

Tai yra, tikras nuoširdus tikėjimas gimsta tik žiniose. O žinios ateina per žodžius, per savo proto įsitikinimus ir tikrą reiškinio prigimtį. O stebuklai, kažkuria tai prasme, tik individo išsivystymo lygio savotiškas patikrinimas. Tokį patikrinimo metodą savo žemiškoje praktikoje naudoja tie, kurie iš tikro turėjo žinias apie “Beliao Dzi” mokslą. Yra pas mus unikali asmenybė – Satja Sai Baba, kuris nusprendė atsukti žmones į Dievą, dėka pastoviai savo demonstruojamų realių stebuklų.

Dar jį vadina Avataru, kas iš sanskrito ir reiškia “nusileidimas” arba “nuėjimas”. “Kad išgelbėti skęstantįjį, reikia pačiam įšokti į vandenį, tai yra įsikūnyti”.

Sai Baba – tai Didi Siela. Kadangi dabar žmogiška civilizacija yra ant globalių pasikeitimų slenksčio, savo dvasinio vystymosi lygio pervertinime, tai Sai Baba taip pat nusprendė į tai įnešti savo svarų indėlį. Jis savo pastangomis nusprendė nustebinti pasaulį stebuklais. Tai misijai Sai Baba ilgai ruošėsi, įdirbant stebuklų įtakos į žmonių dvasinį vystymąsi teoriją. Pradžioje, jis Upanišadose išpranašavo savo trigubą inkarnacija, šiame technikos amžiuje. Na o po to, kai atėjo laikas, teoriją pradėjo tikrinti praktikoje. Tai yra, pirmą kart atgimė į Sai Babos kūną, Širdi kaime 1872  metais Indijoje. Visą savo gyvenimą jis kūrė stebuklus, skaitė mintis, galėjo įveikti erdvę, priimti bet koią materialią formą ir tt. Mirė jis 1918 metais, prieš mirtį pranešęs, kad vėl ateis į pasaulį lygiai po aštuonių metų Indijos pietuose.

Taip ir atsitiko, 1926 Putapartije, kaimelyje Indijos pietuose, gimė Satja Sai  Baba. 1940 metais jis buvo paskelbtas Avataru. Jis ir toliau tęsė savo stebuklų demonstraciją iki pat išėjimo iš gyvenimo. Na o kai ateis laikas, jis vėl gims kaip Prema Sai. Nusakė ne tik tikslią savo įsikūnijimo datą ir vietą, tarp Bangalor ir Maisur miestų, bet ir būsimų tėvų vardus.

Ar tiesa tai, ką jis demonstruoja, kaip gali iš oro ištraukti bet ką, bet kokį deimantą, gali levituoti ir tt?

Taip, tai iš tikro vyksta visiškai realiai. Tačiau tame stebuklų demonstravime, to demonstravime, kas dar žmonėms išlieka paslaptimi ir yra jo pagrindinė jo klaida. Tie, kas matė jo stebuklus, nustemba ir susimasto, o tie kurie nematė, juokiasi kaip iš eilinio fokusininko. O paskutiniųjų deja, yra šiandiena dauguma. Bet savo misiją jis žinoma vykdo sąžiningai ir ačiu Dievui, kad padėjo daugeliui žmonių, bent jau atsibusti. Tačiau tikras Sielos praregėjimas ateina ne per stebuklus, o per žodį, per žinias.

Ar Sai Baba iš tikro yra Dievas?

Klausimas gana paprastas ir nuoširdus. Kaip sakė pats Sai Baba: “Ir tu – Dievas, tik vienintelis skirtumas tarp manęs ir tavęs toks, kad aš žinau jog aš – Dievas, o tu – ne”.

Koks amžinas rojus gali būti kūne žemėje, kaip teigiama kai kuriose religinėse sektose?

Kūnas, kaip ir bet kokia kita biologinė struktūrą, reikalauja pastovaus jūsų dėmesio. Tai jam norisi valgyti, tai poilsio, tai pasitenkinimų. Ir tokią materiją vadinti rojumi, svajoti amžinai gyventi biologiniuose poreikiuose? Juk tai amžinas pragaras pagal mene, o ne rojus.

Dievas sukūrė kūną tik kaip pakankamai patogią formą ir apsaugą, dar kol kas nesustiprėjusiai Sielai. Net Biblijoje parašyta: “Ir sukūrė Viešpats Dievas žmogų, iš žemiškų palaikų ir įpūtė į jo veidą gyvybės kvėpavimą ir tapo žmogus Siela gyva”.

O Ekseliastre 12:7  yra tik viso to patvirtinimas: “Ir sugrįš palaikai į žemę, taps tuo kuo ir buvo, o dvasia sugrįš pas Dievą, kuris ir davė ją”. Ir jei kreiptis į senesnius kūrinius, kurių pagrindu ir formavosi religijos, jūs rasite tą pačią tiesą: šventas induizmo “Vedas”, II-I tūkstantmečio pabaigos iki mūsų amžiaus, arba vieną iš jų komentarų “Upanišadas”, arba budistų kanoną “Tripitaka”; šventą islamo knygą “Koraną”, parašytą apie 650 metų iki mūsų eros; šventą sintoizmo knygą “Nichongi” 720 metų iki mūsų eros; pagaliau išminties knygą “Čžuanczi”, Lao-Dzi traktatą “Daodecizin”, Konfucijaus darbus. Visur pastebėsite vieną ir tą patį išminties grūdą, kuris buvo duodamas skirtingu laiku, skirtingiems žmonėms, skirtingiems žmonių formacijų išsivystymo lygiams.

Visos kitos religijos nuo Šėtono, sako bet kuris religinis fundamentalistas?

Taip, religijos per amžius buvo kaip valdžios ir politikos įrankis, todėl darė didelę įtaką minios valdymui. Taip, kiekvienoje religijoje yra savo perdėjimai, apsunkinimai ir net klaidingi požiūriai. Bet per šitiek metų, iš esmės, tik per religijas buvo vykdomi Dievo reikalai su žmonija. Juk pasaulinės religijos, nors ir padarė tas žinias žymiai sudėtingesnėmis, bet vis tik jų pagrindą sudaro žinios, kurios buvo duodamos žmonėms, jų Sielų gelbėjimui. Ir tais niūriais laikais, būtent per religijas žmonės galė pagimdyti savyje nors ir “aklą”, bet tikėjimą į Dievą ir tuo pačiu, nors šiek tiek patobulinti savo Sielą. Tais tamsiais laikais, kai žmonių sąmonė buvo labai žemame lygyje, reiktų pripažinti jog religija, iš tikro, buvo žmonijos progreso varikliu tada.

Na o dabar, “aklo” tikėjimo laikai jau praėjo. Atėjo globalių pasikeitimų laikas. Ir pagrindinė ateitis, Dievo pažinimo progrese, priklauso mokslui.

Tai tik dabar tokia nuomonė, jog mokslas turi būtinai neigti Dievą. O tai yra tik todėl, kad žmonijos mažai dar kas yra pažinta. Jei mokslas iki šiol nesugeba paaiškinti elektromagnetinio lauko impulso jėgos pirmą priežastį, tai apie ką toliau galima kalbėti. Tokio mokslo būsena galima sulyginti su vienerių metų kūdikio pavyzdžiu, kuris ropinėja apribotoje tėvų erdvėje ir kad nesitraumuotų, pažintų pasaulį jam suteikia žaislus. Bet tai visai nereiškia, kad pas jį nėra perspektyvos ir tikro pasaulio suvokime.

Tėvas, pas visus vienas – Dievas. Bet be tėvų dar yra ir auklėtojai, kurie prižiūri vaikus ir duoda jiems tuos žaisliukus.Tas būtybes vadina įvairiai. Krikščionybėje juos įvardija kaip angelus, arkangelus, kurie yra šalia Dievo ir rūpinasi žmonėmis. Rytuose juos priima realiau, kaip Bodhisatvas iš  Šambalos.

Mokslas yra nuo velnio, sako religinis fundamentalistas.

Bendrai tai, Šėtonas nieko negali duoti žmonėms. Velnias tai ne kas kita, kaip būdinga kiekvienam žmogui žvėriška, gyvuliška būtybė, gimdanti negatyvias mintis. Net žodžio “satan” vertimas iš senovės žydų, kur ir kilo Šėtono pavadinimas, reiškia “veikiantis prieš”. Velnio pasireiškimas, kaip tik ir yra tai, ką mes matome savyje, savo blogose mintyse. Mums tik atrodo, jog mes tokie geručiai. O iš tikro pažiūrėkite, kiek kartų per dieną pabunda žvėriški ketinimai, gyvuliško prado savyje pažadinimas, tai yra, kviečiame velnią o ne Dievą. Kiek kartų per dieną savo mintimis mes palepiname savo kūną ir savimeilę.

Šėtonas tai ne mintys, o baisi Būtybė, vėl pasakys religiniai fundamentalistas.

Taip, žmonės iškraipė ir įsivaizdavo tai kaip išorinį žvėrį, padarant iš jo atpirkimo ožį, už viską ką patys prikrečia. Žmonės bijo jo puolimo iš išorės. O jis yra mūsų viduje, jis yra mūsų neatplėšiama dalimi. Ir kaip tik smogia iš ten, iš kur nesitikime – iš mūsų minčių. Nugalėti velnią, visiškai nereiškia – atsisakyti nuo visko pasaulyje. Nugalėti velnią – tai reiškia įveikti savyje negatyvias mintis, įvesti tvarką savo galvoje. Kaip sakė senovėje, pats didžiausias pasiekimas, kurio gali pasiekti kiekvienas žmogus, dirbant su savimi -  tai užmušti drakoną savyje. Ar girdėjote tokį išsireiškimą: “pažink save ir tu pažinsi visą pasaulį”. Visos išskirtinės asmenybės ateidavo prie Dievo suvokimo per savęs paties pažinimą. O Dievas – tai visur esanti substancija, būdinga viskam. Dievas – tai viena, protinga visagalė jėga. Ir viskas kas duodama nuo Dievo, duodama tik žmonių gerovei. Kam gi pavyzdžiui žmonėms duodamas mokslas ir technologijos? Tam, kad žmogus valdytų informacija, kad žmonės galėtu bendrauti tarpusavyje, be vargo perduoti vienas kitam patirtį, kad žmogus pastoviai vystytųsi ir pas jį būtų daugiau laiko įvairiausiems gamtos pažinimams, kas neišvengiamai atves prie pačio Dievo suvokimo ir realaus Jo egzistavimo fakto.

Žinoma, kelių pas Dievą daug, bet galima eiti patvoriais ar aplink, o galima tiesiai. Tai štai, tiesus kelias pas Dievą – tai kelias per žinias ir Meilę.

Pats vertingiausias kelias – tai Dievo pažinimas per protą, kada tikros žinios, įveikiant Gyvulišką pradą, atveria pasąmonės vartus Meilės rakto pagalba. Tai amžina nekintanti Tiesa, kuri egzistavo visada, visose aukšto išsivystymo civilizacijose, kada nors egzistavusiose Žemėje.

Mes galvojame, jog esame tas protas, kuris mato, girdi, jaučia, analizuoja ir daro išvadas. O faktiškai, tai tik mažas sąmonės gabalėlis. Pavadinkime jį Kažkas. Tas mažas Kažkas plaukioja okeano paviršiuje. O okeanas, tai mūsų pasąmonė, kur įvairiuose gyliuose saugoma visa mūsų genealoginė atmintis, sąlyginiai ir nesąlyginiai refleksai, tai yra, visa mūsų “sukaupta” atmintis. Bet visa tai priskiriama prie mūsų materialios būtybės. Tai ir yra mūsų Gyvuliškas pradas. O pasąmonės, okeano dugne, yra “vartai”. Ir pagaliau, už tų “vartų” yra Siela, Dievo dalelė. Tai ir yra mūsų Dvasinis pradas. Tai yra tai, kuo mes iš tikro esame ir ką labai retai savyje jaučiame. Būtent Siela persikūnija reinkarnacijos procese, palaipsniui bręstant per žinias ir mūsų mirtingojo Kažkas Meilę, kadangi Kažkas susijęs su Siela. Bet visa problema tame, jog tas Kažkas, taip pat susijęs ir su okeanu. Dar daugiau, paviršutiniškai jis daugiau paveiktas okeano poveikio. Tai į vieną tai į kitą pusę šveičia jį to okeano bangos, kas yra skirtingos mintys, emocijos, norai ir tt. Kartais tai užgožia, kad Kažkas praranda ryšį su savo Siela, o po audros, vėl bando jį surasti, atstatyti. Bet kada tas Kažkas sustiprėja Sielos siekiuose, nekreipiant jokio dėmesio į okeano stichijas  ir per storus vandens sluoksnius neria į gylį, į patį dugną, atsisakęs baimės, tai jis pasiekia tuos “vartus”. Ir su Meilės rakto pagalba atveria juos, susijungiant su Siela. Štai tada žmogus supranta kas jis iš tikro yra, pilna prasme suvokia Laisvę, Amžinybę ir Dievą. Štai tada Siela atsilaisvina ir išeina į Nirvaną, Rojų, tai yra, į pasaulį, kuriame viešpatauja tik Meilė.

Tas Kažkas, mūsų sąmonė ir apsprendžia mūsų Sielos likimą. Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir siekių.

Dieviškumo būvimą mumyse gali suprasti tik tas žmogus, kuris viską pasaulyje mato per Meilės prizmę. O jei savo sąmonę apribosi tik “aklu” tikėjimu, tai tam, kad nors kaip atsilaikyti nuo jūsų Gyvuliško prado puolimo, būtina neįmanomų pastangų. Kodėl? Todėl, kad “aklas” tikėjimas Gyvuliškam pradui suteikia veiksmų laisvę. Bet kurį momentą tai gali užgožti jūsų protą netikėtomis abejonėmis ir visas jūsų tikėjimas sugrius, kaip kortų namelis. Bet jei jūsų tikėjimas stovi ant tvirto žinių pagrindo, kur argumentuotai ir iš pagrindų leidžia jūsų protui įrodyti Dievo egzistavimo realų faktą ir tuo pačiu įvaryti savo Gyvulišką pradą į kampą, pririšant grandine, tada gausite tikrą Laisvę ir galėsite ateiti pas Dievą.

Jėzus niekada neribojo savo mokinių, taip kaip tai daroma dabar religijose. Jų vadovai bando ant tokio Mokymo pastatyti savo valdžios imperiją. Priverčia jus bučiuoti jiems rankas, nusilenkti, klūpėti prieš juos ir tt. O kas jie tokie? Net Jėzus, nežiūrint, jog Jis, iš tikro buvo Didi Siela, savo apostolams visada buvo draugu, net nuplaudavo jiems kojas. Jis nešė žmonėms ne minios pavergimą, o pirmiausia, asmeninio pasirinkimo laisvę. Jis davė žmonėms Meilės maldą, tą patį raktą nuo tų “vartų”. Atsiminkit Jo žodžius: “Pamilk Viešpatį Dievą visa savo širdimi ir visu savo supratimu”. Tai yra, jis parodė, kad aukšta dorovė, Siela ir protas – tai trys sudedamosios, Sielos subrendimui, susiliejimui su Dievu. Apie tai, kalbėjo visų Mokymų Pranašai, kadangi žinių šaltinis vienas ir tas pats. Kad ir paimti Muchamedo Mokymą...