Sensėjus iš Šambalos 4 - 29 Апреля 2014 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:45
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Balandis » 29 » Sensėjus iš Šambalos 4
18:46
Sensėjus iš Šambalos 4

Žinoma, kad musulmoniška religija yra sukurtą pačių žmonių, o Muchamedas buvo pateikęs Mokymą. Ir tikrasis jo Mokymas remiasi tomis pačiomis žiniomis, kurias savo laiku davė ir Kristus.

Jei ir buvote susitikę su aršiais fanatiškais musulmonais, tai dar nereiškia, jog jūs žinote islamą. Jūs tik matėte tai, į ką pavertė Muchamedo mokymą klastingi žmonės, o fanatiškai tikinčių žmonių yra kiekvienoje religijoje. Ar galima spręsti pagal juos apie Mokymą? Aklas ir aršus fanatikas – tai bet kurios religijos blogiausias rodiklis, bet kokio Mokymo pats blogiausias iškreipimas, kadangi žmoguje pilnai prabudinamas Gyvuliškas pradas, prisidengiant “gerų ketinimų” skydu. Tai jau daugiau politikos pasireiškimas, būdingas bet kurios religijos viršūnėlėms, viešpatavimo pasaulyje noras...Pastudijuokite pačius Pranašų Mokymus, argi jie to kvietė? Visi jie kvietė žmones vystytis dvasiškai, apsijungi visiems vieningoje Meilėje Dievui, o pirmiausia, savyje slopinant Gyvulišką pradą, velnią, vadinkite tai kaip tik norite. Kadangi žmogus, esantis su Dievu, negali sukurti blogio.

O pats Muchamedas buvo labai unikali Asmenybė. Jis nuo vaikystės siekė savęs pažinimo ir pradžioje jam vadovavo natūralūs žmoniški norai. Jis buvo neturtingas berniukas, našlaitis, paprastas piemuo. Muchamedas būdamas paaugliu galvojo, jog jei jis taps turtingu, tai pažins save pilnumoje. Nuo 12 metų jis samdėsi karavanų palydovu. Po kelerių metų, vienoje iš kalnų perėjų, sutiko Išminčių, davusį jam žinių grūdą ir apmokiusį meditacijų, kurios po to ir pakeitė tolimesnį jo likimą. Muchamedas, Dieviškos Būtybės pažinime, pradėjo užsiiminėti dvasinėmis praktikomis. O po kelerių metų išsipildė jo ankstyvoji svajonė. Sėkmingos vedybos, už kilnios moters, padarė jį turtingu. Ir Muchamedas tada suprato, jog turtas – tai ne tai, ko siekia jo Siela. Jis viso šito pabandė ieškoti valdžioje, bet ir čia nieko tinkamo nerado. Tai jį pastūmėjo ieškoti prasmės savo viduje. Muchamedas ilgas nakties valandas dažnai praleisdavo meditacijose ir galų gale jos atvedė jį prie pašviesėjimo. Jis suprato savo vidinės būtybės prasmę, visos žmonijos egzistavimo esmę bendrai, jis įgijo Dievą – “al –ilahą”, kas reiškia “vertas nuolankumo”, ko dėka, prabudo jo Siela, atverianti tikrų žinių šaltinį. Štai tada, kaip skelbia legenda, jis ir gavo atvirumą, iš aukščiau, nuo arkangelo Gabrieliaus, arba kaip jį vadina Rytuose – arkangelo Džabrailo. Muchamedas nuo jo gavo ne tik atvirumą, bet ir tapo jo mylimiausiu mokiniu. Būtent Gabrielius pasidalino su juo Mokymo paslaptimis ir vertingomis žiniomis. O kad parodyti tikrą tų žinių, to Mokymo pažinimo gilumą, Jis pernešdavo Muchamedą erdvėje ir laike, tame trape ir į Jeruzalę, kur suorganizavo susitikimą su Bodhisatva Issa (Jėzumi) ir jo pašviesėjusiais mokiniais Abraomu ir Moisiejumi. Tomis kelionėmis laike, Gabrielius parodė jam visą materialaus pasaulio iliuziškumą ir laikinumą, palyginus su tikromis žiniomis ir kad tik vienas Dievas turi realią jėgą, nusipelnęs nuolankumo. Visos tos žinios, kurios pasėtos sustiprėjusioje Sieloje, atnešė savo vertingus vaisius. Vertas mokinys garbingai pateisino suteiktas jam viltis. Tuo metu, žmonijai Muchamedas padarė tiek naudingo, kiek negalėjo padaryti niekas kitas.

Jo nereikia tapatinti su Jėzumi, nes Jėzus buvo Bodhisatva, tai yra, įsikūnijusi iš subtilaus pasaulio Dieviška Būtybė. O Muchamedas buvo paprastas žmogus, kuris sugebėjo savyje pabudinti Dievišką būtybę... Tai štai, kada arkangelas Gabrielius nusprendė, jog Muchamedas pakankamai paruoštas, jis jam pasakė: “Dabar tu turi eiti į pasaulį ir perteikti tas žinias žmonėms”. Į ką Muchamedas atsakė: “Kaip aš galėsiu žmonėms paaiškinti tai, ką pats pažinau nuo tavęs per savo dvasią?”. “Eik ir pasakyk jiems, kad Dievas vienas. Jis tarsi Saulė savo Meile viską apšviečia. O aš, kaip mėnulis žmogiško gyvenimo naktyje, atspindintis Dievo šviesą ir apšviečiantis kelią sąmonės tamsoje. O tu, kaip kelrodė žvaigždė, nurodanti kelią į Dievišką šviesą.”

Po tokio bendravimo su Gabrieliumi, Muchamedas išėjo iš olos, kurioje jis meditavo ir pirmiausia, ką jis pamatė, tai buvo kerintis gamtos vaizdas. Didžiuliame vakariniame dangaus skliaute, akinančiai švietė jaunas mėnuo, o šalia jo degė ryški žvaigždė. Tą pačią minutę, pas jį atėjo nušvitimas ir jis suprato, kaip reikia pateikti tą Mokymą žmonijai. Jis suprato, kad Dievas – tai Meilė, tai pastovus veiksmas. Dievas nekalba žodžiais. Kadangi Jis bendrauja su žmonėmis per tarpininkus – arkangelus, kurie pareiškia Jo valią ir atneša tai iki žmonių sąmonės. Bet pats žmogus laisvas pažinti Dievą, per savo Sielą.

Muchamedas davė žmonėms ne tik tikėjimą, bet ir žinias. Nes per 600 metų deja, žmonės jau buvo iškraipę Kristaus Mokymus, paversdami tai į religija. O Muchamedas pabandė  dar kartą pateikti žmonėms tas prarastas žinias, savo atnaujintame Mokyme. Jis pasakojo žmonėms viską, ką pats sužinojo ir nieko neslėpė. Dar daugiau, pasidomėkite, kokioje būsenoje buvo Arabija iki 610 metų, kai Muchamedas pradėjo pasirodymus su pamokslais. Joje viešpatavo įvairiausių stabų garbinimo chaosas, ko pagrindu,  genčių vadai sukeldavo tarpusavio karus. Muchamedas atliko didį darbą – jis apjungė kariaujančias tautas – apjungė arabus į  broliją ir tikėjimą į Vienį, kuris vertas nuolankumo. Jis pasakojo apie Dievo tikrumą, apie tai, ko mokė Jėzus: kad Dievas amžinas, visur esantis ir visagalis, kad visi žmonės prieš Jį lygūs; kalbėjo jis ir apie Sielos nemirtingumą, apie tą pačią reinkarnaciją – mirusių prisikėlimą, apie teismą, apie pomirtinį atlygį tiems, kas pasaulyje tveria blogį, apie būtinumą nustatyti dorovinius įsipareigojimus, santykiuose tarp žmonių, teisingumą ir atjautą. Savo išminties dėka, Muchamedas sugebėjo išvesti arabus iš gilaus nesąmoningumo ir politinio chaoso į civilizuotos kultūros kelią, augimą ir to pasekoje, į prašviesėjimą.

Tais tolimais tamsiais laikais Muchamedui buvo priverstas turėti reikalų ir su laukinėmis gentimis, kurios suprasdavo tik jėgą. Žodis “musulmonas” kilęs nuo žodžio “muslimas”, ką reiškia “nuolankus”, be to, “nuolankus” Muchamedui. O ne “teisingai tikintis”, kokią reikšmę žodis “musulmonas” įgavo vėliau. Tai yra, tais laikais patikimi žmonės – buvo žmonės, nuolankūs Pranašui ir kurie ėjo paskui jį, stiprinant Mokymą kitose Arabijos teritorijose, kad ten viešpataujantį chaosą paversti tvarka. Netikintys  - buvo tie žmonės, kurie nesekė to Mokymo. Muchamedas buvo ne tik Didis Pranašas, bet ir genialus vedlys, išmintingas politikas. Jam nebuvo toks lengvas reikalas susitvarkyti su laukinių genčių karingu noru. Be viso to, Muchamedui dar reikėjo paskelbti “šventąjį karą” prieš tuos religinius Žynius, kurie tada uzurpavo valdžią ir kuriems buvo nenaudinga arabų apsijungimas ir tuo labiau, nuolankumas ne jų sukurtiems Dievams. Jis kovojo su tais, kurie savo klastingiems tikslams užsiėmė žmonių apgaule, savų sukurtų tikėjimų dėka. Pagal poelgius, tuo  jis panašus į Kristų. Tai yra, Pranašas kovojo už tą pačią tikėjimo švarą, kaip ir Jėzus, už nuolankumą Vienam Dievui. Už kiekvieno žmogaus tiesioginį ryšį su Dievu.

Na o dabar, vietoje Mokymo, kuris buvo duotas Pranašo, musulmonas gavo tik religiją, kurios vadovus daugiau domina klastingi tikslai, asmeninė gerovė ir politinė įtaka pasaulyje, nei to musulmono Siela. Jie jam įteigia, jog po tokio “švaros” akto (teroristinio išpuolio), jo siela papuls pas Muchamedą, į rojų. Bet ji ten nepapuls, kadangi bet kuriam, darančiam piktą, kelias pas Dievą uždaras. Ir tas musulmonas turės dar ne kartą reinkarnuotis, vėl praeiti visus žemiškus pragaro ratus, kad jo Siela taptu bent jau tokia pat švari, kokia ji buvo ir iki to žmogaus sukurto blogio. Tie apgauti žmonės yra religijų aukos. Bet kalti tame yra tie, kas iškreipė Tikrą Mokymą. Tai ir yra Šėtono pergalė, bet kurioje religijoje.

Ar jūs žinote, kad Koranas buvo parašytas jau po Didžiojo Pranašo mirties? Muchamedo įsisūnytas sūnus – Zeid ibn Sabidas – apjungė visus jo pamokslų užrašus ir, įsidėmėkite, padarė atitinkamą Korano redakciją 651 metais. O pats Muchamedas savo pamokslus visada sakydavo žodžiu, be jokių užrašų. Dalinius jo pamokslų užrašus darė jo pirmieji pasekėjai, kurie dalinai atsimindavo tai ir tik dalinai užsirašydavo Muchamedo žodžius. Bet net nežiūrint į tolimesnius Korano perdirbimus, religijos sudarymo tikslu, jame vis tik išliko ir iki mūsų laikų atėjo žinios, kurias, iš tikro davė Muchamedas, gautas nuo arkangelo Gabrieliaus. Dabar mokslininkai yra apstulbę paprasčiausiai tuo, kad iššifruojant kai kuriuos Korano “originalius momentus”, jie ten randa realias mokslines žinias.

Biblija, kaip ir Koranas, ar Tripitaka buvo parašyti ne pačių Pranašų, o tik jų pasekėjų. Ir dar daugiau, tos knygos ne kartą buvo koreguojamos, keičiamos, perrašomos. Tai yra, jos jau savyje daugiau atspindi religinius požiūrius, o ne tą pirmapradį Mokymą, kuris buvo duodamas Didingųjų. Dar kartą akcentuojant jūsų dėmesį, aš pasikartosiu, kad būtent per pirmuosius 600 metų Kristaus mokymas buvo stipriai iškreiptas ir Muchamedui reikėjo todėl duoti naują Mokymą, o iš esmės, tai buvo tas pats, kas ir Kristaus Mokymas. Tačiau, laikui bėgant ir šį mokymą žmonės pavertė religiją, nekeičiant formą, bet stipriai pakeitę turinį.

Jei tik jūs turėtumėte galimybę išgirsti pirmapradį Mokymą, iš pačio Jėzaus lūpų ir palyginti jį, su tuo, ką šiandiena skaitote Biblijoje, jūs pastebėtumėte  didžiules problemas, dėl daugelio žinių nebuvimo joje. Tie kurie rašė, nebuvo pirmieji Pranašų pasekėjai, o pasekėjai pasekėjų. Juk Kristaus mokymas irgi ilgą laiką buvo pamokslaujamas žodžiu. Po to, pradėjo atsirasti Jėzaus išsireiškimų sąrašai. Viena iš seniausių ištraukų, Evangelijoje, nuo Jono, datuojasi tik 125 mūsų eros metais, o pats anksčiausias rankraštis, pilnesnis, 200-taisiais mūsų eros metais. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gali viskas pasikeisti per 200 metų? Vienas suprato taip, kitas visai ne taip, trečias nuslėpė dalį ir tt. Dar daugiau, 325 metais Nikėjaus Pirmame Sobore, vadovaujant imperatoriui Konstantinui, bažnyčios sustiprinimo ir asmeninės valdžios tikslais, iš didžiulio sąrašo, buvo atrinkta ir kanonizuota tik tos keturios Evangelijos, kurios įeina į Naują Testamentą. Būtent tada pilnai perdarė Kristaus Mokymą, padarant iš jo galingą valdžios įrankį, minių valdymui. Būtent tame sobore, spaudžiant imperatoriui Konstantinui, buvo patvirtinta ortodoksalus stebėjimo taškas, į “kūno prisikėlimą”. O visus kitaip galvojančius krikščionis, dvasinio atgimimo šalininkus, paskelbė eretikais ir po to, jie buvo persekiojami, naikinami po visą imperiją. Nors ankstyvieji krikščionys tikėjo reinkarnacijomis. Ir net Biblijoje visiškai ne daug, bet išsisaugojo užsiminimai apie tai. Kyla natūralus klausimas: kodėl valdžia taip bijojo šito? Kodėl Konstantinas galutinai perdarė Mokymą, transformuojant jį į religiją? Dėl ko? O dėl to, jog Mokyme buvo duodamos tikros žinios, kurios išlaisvindavo žmones nuo egzistavimo tame laikiname pasaulyje baimės. Tai nešė tikrą laisvę žmonėms, Sielos prabudimą. Žmonės tai žinantys nustodavo bijoti mirties, nes žinojo apie reinkarnacijas, apie tai, kas slepiasi už tos mirties ribos. O svarbiausia, suvokdavo, jog virš jų tik Dievas, o ne koks nors imperatorius ar popiežius, kurio privalo klausyti ir paklusti jiems. Jėzaus Mokymas, kuris žmones turėjo padaryti Laisvais, dabar jau perverstoje religijos išvaizdoje, žmonėms buvo įkalamas per prievartą, mirties baimėje. Krikščionybės plėtimas vyko per prievartą, darant ištisus kryžiaus žygius ir tt.

Be to, kiek kartų Biblija buvo perrašoma ranka, skirtingų žmonių, iki pat 1455 metų, kai buvo atspausdinta pirmoji spausdintinė Gutenbergo Biblija. O teksto skirstymas į skyrius buvo pravestas tik 13 amžiuje, kardinolo Stefano Lengtono, skyrių padalinimą į eilėraščius ir numeraciją atliko Paryžiaus leidėjas Robertas Stefanas, išleidęs pilną Bibliją 1553 metais. Aš jau nekalbu apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje katalikų bažnyčia save laiko galinčia teisėtai, ne tik interpretuoti parašytus žodžius, bet ir pati keisti juos, papildyti.

Bet nežiūrint į visus tuos pataisymus ir iškraipymus, Jėzaus genialumas ir yra tame, kad kai kurios Jo žinios, dėka pirmapradės savo dvigubos prasmės, vis tik sugebėjo ateiti iki palikuonių. Todėl ir šiandiena Biblija pažadina žmones  Kristaus Mokymui. O krikščionybė niekada nebuvo vieninga ir visais laikais egzistavo kaip tarpusavyje kovojančios tėkmės, sektos ir būtent dėl tų žinių savo skirtingo “traktavimo”.

Tarp tokių dvigubų prasmių, galima paminėti populiarius posakius: “Kadangi kur du, ar trys surinkti į vieną Vardą mano, ten Aš esu tarp jų” Tai nėra daugelis Jo veidų, kaip aiškina kai kurie, o tai reiškia vieno individo vientisumą, kur į vieną yra surinkta Siela, protas ir sąmonė, į vieną tikslą, Dievo pasiekimą. Arba štai kiti Kristaus žodžiai, kuriuos religiniai vadovai naudoja tam, kad privilioti būtent į jų sektą: “Niekas negali tarnauti dviems ponams: kada vieną jis nekęs, o mylės kitą, arba vienam pataikauti, o kitam bus abejingu. Negalite tarnauti ir Dievui ir Mamonui”. Jėzus turėjo omenyje žmogaus egzistavimo tikslo individualų pasirinkimą: arba žmogus siekia Dievo, arba mamono, tai yra, turtų, materialaus pasaulio.

Bet religijose ir sektose tuo atveju žmonėms įkalama į galvą, kad Dievo siekis įmanomas tik per jų sektos lankymą ir tik pagal jų programos studijavimą žmogus ateis pas Dievą. O iš tikro, pas Dievą žmogus gali ateiti tik tada, kada pats pasikeis viduje, jei pakankamai išaugins savyje vidinę Meilę ir sustiprins tai Tikėjimu per žinias.

Jėzus sakė: “Tebūna paskutinieji pirmais, o pirmieji paskutiniais, kadangi daug kviestų, bet mažai išrinktųjų”. Gyvenimas duodamas tam, kad dvasiškai vystytis. Bet jo eigoje jūs galite padaryti žingsnį pirmyn, tai yra progresuoti, arba žingsnį atgal, - regresuoti. Jėzus sakė, kad jeigu šiandiena tave Dievas padarė pirmuoju, tai yra, labiau laisvu žmogumi, davė tau galimybę daugiau dėmesio suteikti Jam, vadinasi tu to nusipelnei savo praeituose gyvenimuose. O jei tą praeitą gyvenimą tu panaudojai Sielos regresui, tai sekančiame gyvenime jis pastatys tave į žemesnes, sunkesnes sąlygas, kad tu susivoktum. Bet kuris žmogus, susikoncentravęs į savo giluminius jausmus, viduje taip pat gali pajausti praeitų gyvenimų patirtį. “Mano Tėvo namuose daug kambarių”.  Čia Jėzus turi omenyje, daugelį egzistuojančių materialių ir nematerialių pasaulių.

Kristus pasakojo savo mokiniams apie pakartotinų gimimų dėsnius, leidžiančius suprasti, kad Siela persikūnija tol, kol pilnai subręsta. Jis pasakojo, kaip reikia išgelbėti savo Sielą ir įgyti Dievo karalystę, pažinti teisingą gyvenimą. Pasakojo ir apie tai, kad kuo daugiau žmogus tampa dvasingesnis, tuo jaučia stipresnį pasipriešinimą, nuo savo Gyvuliško prado, arba velnio, kaip vadina krikščionis.

Jėzus, žinoma, buvo Dievo Sūnus, Didi, sustiprėjusi Siela, bet jis save vadino ir žmogišku Sūnumi, kadangi jo Didi Siela įsikūnijo į žmogaus kūną. O žmogiškam kūnui, pagal savo prigimtį, būdinga Gyvuliškas pradas, tai neatskiriama jo dalis. Todėl ir Jėzus, nors ir būdamas Bodhisatva, jautė tą patį skausmą, Gyvuliško prado “pagundas”, savo negatyvias mintis, ką jaučia ir paprastas žmogus. Tai yra, Issa buvo tokiose pat sąlygose, kaip ir kiti. Tik Jam tūkstančius kartų buvo sunkiau, nei bet kuriam iš jūsų. Kadangi jis žinojo tikrą Laisvę, Jis žinojo Dievą...  Bet Jis taip pat patenka į žmogaus kūną su visu jo žvėrišku pradu, su visomis jo mintimis, ir yra priverstas tai nuvaryti į kampą, nuvaryti į savo sąmonės gilumą ir ten laikyti tai visą savo gyvenimą, kaip ant grandinės pririštą šunį, kuris pastoviai amsi ir bando išsilaisvinti.

Kodėl Jis pasninkavo būtent keturiasdešimt dienų? Nes būtent per tokį laiką organizmas išsenka, nusilpsta ir Gyvuliškas pradas galutinai pasiduoda. Jėzus tada atsiverdavo dvasiškai, kad jo sąmonę pilnai užvaldytų Siela. O kūno gyvuliškos mintys pastoviai Jį gundė, bandant Jo prote atkovoti savo valdžią. Alkaname kūne, mintys Jam sakė: “Jei tu, Dievo Sūnus, tik pasakysi, tai tie akmenys pavirs duonos riekėmis”. O mintys Jo nuo Sielos sakė: “...ne vien duona sotus žmogus, bet ir žodžiu, išeinančiu iš pačio Dievo lūpų..”, tuo pačiu, pabrėždamas didžiulę savo dvasios jėgą, tikro žmogaus būtybę. Tai yra - Sielos. Negatyvios mintys kartais vėl jį veikdavo: “Jie tu Dievo Sūnus, tai šok nuo tos olos žemyn, nes pasakyta, kad Angelai paims tave ir ant rankų, nuneš Tave ir neatsitrenksi kojomis į akmenis tu, o paliksi tą kūną ir grįši namo..”, tai pat parašyta, “...negundyk Viešpatį Dievą Savo...” tuo pačiu, vėl parodant stiprią Dvasią ir kūno minčių kontrolę. Ir kai žvėriškos mintys gundė Jį valdyti visomis pasaulio karalystėmis, bandant pažadinti pagrindinį savo kozerį Jame – pasaulinės valdžios troškimą, pagimdytą nepasotinama išdidumo manija, Jėzus juos atmetęs sakė: “ Tik Viešpačiui Dievui rodyk nuolankumą, tarnauk tik Jam”. Ir Issa garbingai laimėdavo tokį savo Armakedoną, jis nugalėjo savo kūną, savo negatyvias mintis, savo Dvasios jėga, didžiulės Meilės Dievui Dėka. Tada Jame pilnai atsibudo Bodhisatvos Siela ir Jis įgijo tikrąjį Save. Nuo to laiko Jėzus ir pradėjo vykdyti savo misiją, pilnai panaudojant savo žinias savo didžiulės dieviškos Meilės jėgą. Todėl, savo tikėjime, jis ir galėjo  kurti “stebuklus”, gydė sergančius, prikeldavo mirusius ir tt. Kadangi tokiai Dieviškai jėgai - jau neegzistuoja jokių barjerų nei Žemėje, nei Kosmose.

Bendrai tai ir toliau, pas Jėzų visada buvo minčių skyrimas, nuo Sielos ir nuo kūno minčių “pabalnojimas”.

Apie nuodėmes. Pirmapradžiai, žmogus yra laisvas ir paskui jį nėra jokios nuodėmės. Juk kas tai yra nuodėmė? Nuodėmė yra tai – kas mus apsunkina viduje, pasąmonės lygyje, tai,- kas atskiria mus nuo Dievo, priverčia bijoti, jausti kaltę. Tai yra, natūralus jūsų psichikos poveikis, po moralinių-dorovinių žmogiškų įstatymų pažeidimo. Tie įstatymai yra jūsų sukurtas pagarbos, sąžinės kodeksas. Ir kadangi jūs patys jį pažeidėte, tai būtina pačiam ir tapti geresniu, švaresniu ketinimuose, veiksmuose savo.

O jūsų religiniai vadovai į galvą jums pastoviai grūda tai, kad jūs esate Dievo vergas, kad pirmapradžiai jūs nuodėmingas. Kodėl? Todėl, kad taip jiems naudinga, jog žmogus visą savo gyvenimą juos išlaikytų, pastoviai išperkant savo “nuodėmes”, netgi tas, kurias jis nedarė. Tai savotiškas psichologinis triukas miniai. Jeigu žmogui įteigti, kad jis kaltas, pirmapradžiai nuodėmingas, jame užgimsta baimė. Ta dirbtinai sukurta baime ir naudojasi jūsų religiniai vadovai, kad čia pat atleisti jūsų nuodėmes, žinoma, iki sekančio karto ir už atitinkamą mokestį.

Bet pagal savo esmę, žmogus nėra Dievo vergas, jis - Dievo sūnus. O Tėvas negali neapkęsti savo sūnaus, Jis gali jį tik Mylėti. Kadangi Dievas ir yra Meilė. O pas Meilę nėra ir negali būti baimės...Dievas davė žmonėms pasirinkimo laisvę. Ir tai Jo pati vertingiausia dovana žmonėms, kaip savo vaikams.

O kaip tada legenda apie gyvatę-gundytoją, apie tą blogį, kokį padarė ji žmonėms?

Ši informacija buvo stipriai iškreipta. O ta legenda, kuri pirmapradžiai buvo duota žmonėms, sakė sekančiai. Kada Dievas sukūrė Žmogų, tai yra Sielą, Jis mėgavosi savo kūriniu, kadangi buvo sukurtas pagal Savo pavyzdį ir vaizdinį. Tada Žmogus Žemėje nebuvo kūne, kaip yra tvirtinama dabar, kai kuriose religijos...

Nejaugi gali leisti sau tokią mintį, jog Dievas yra nesikeičianti asmenybė esanti materijoje, tai yra, esantis kūne, kaip jūs ir aš, ir tuo pat metu, yra visur esantis? Bet juk visos pasaulinės religijos sako, kad Dienas vientisas, Jis – visur esantis...Dievas – tai, kaip čia pasakius, energetinis, magnetinis, ar bet koks kitas laukas. Tai vientisas laukas, kuriame egzistuoja visi. Dievas – tai galinga minties energija, kuri viską kuria ir viskame pasireiškia. Bet jokiu būdu ne Kažkas su barzda, sėdintis kažkur ten soste... Nors esant norui ir Jis gali laikinai įsikūnyti į Žmonišką Asmenybę. Dievas visus mus sukūrė pagal savo vaizdinį, bet tuos mus, kas yra mūsų fizinio kūno viduje. Jo dalelytė – Siela - esanti kiekviename iš mūsų. Žmogaus (Sielos) “Rojus” - danguje, apie tai sakė ir Jėzus...

Tai štai, Būtybė, kurią sukūrė Dievas, sudaryta iš Dieviško prado, tai yra Sielos. “Tai” nežinojo blogio, “tai” žinojo tik gėrį, kadangi “tame” buvo tik Dieviška Meilė. Žinoma, kad ta Būtybė turėjo dideles galimybes ir jai nebuvo jokių užtvarų...Tas Būtybes, apart Dievo, pamilo ir Liuciferis, Šviesos angelas, esantis Dievo dešiniąja ranka. Ir jis pasakė Dievui: “Tos Būtybės nesupranta, ant kiek Tu jas myli, kadangi žino tik vien gėrį”. Ir Liuciferis pradėjo palaikyti Žmogaus individualumą, jo, kaip Laisvos Būtybės poziciją pažinimui, kad Žmogus tikrai pamiltų Dievą, o ne tam, kad paprasčiausiai jis tik egzistuotų prieš Dievą, kaip augalas, džiuginant Jo žvilgsnį. Dievas Liuciferiui “įsakė”: “Jei tu juos myli taip pat, kaip Aš, tai išmokyk juos to”. Ir Dievas apgyvendino Žmones Žemėje, kuri buvo specialiai sukurta žmonijai, su jūromis, sausumomis, augmenija ir gyvūnija. O Liuciferis gi, sukūrė fizinį kūną žmogui, į kurį Dievas ir patalpino savo mylimas Sielas, tuo pačiu, užgimstant jame dviems pradams: Dvasiniam ir Gyvuliškam. Ir Dievo Žmogui buvo duota minties jėga, kadangi jis yra Dievo sūnus. O protas tapo tų dviejų pradų minčių mūšio lauku. Būtent tai ir pabrėžia sukūrimą žmogaus kartu, Dievo ir Liuciferio. Būtent tai ir nurodo, kad Liuciferis buvo ir išlieka dešiniąja Dievo ranka, kadangi jis aktyviai dalyvavo žmogaus sukūrime ir aktyviai dalyvauja jo Sielos auklėjime toliau...Tokiu būdu, Liuciferis davė žmonėms galimybę tobulai pažinti ir suprasti, kas tai yra gėris ir kas yra blogis. O Dievas davė žmonėms pasirinkimo laisvę, tarp dviejų tų pradų. Nuo to laiko Liuciferis ir globoja žmones.

Kodėl Liuciferis save vadina legionu?

Viskas dėl to, kad Jis veikia per mūsų Gyvuliško prado mintis. O tokių minčių, kaip taisyklė – legionai. Patys save pasekite. Juk jums tik atrodo, kad jūs apgalvojate tik vieną mintį, kuri būtent yra jūsų. Bet pabandykite tą vieną mintį išlaikyti bent jau 10 minučių, pakontroliuokite ją ir jūs nustebsite, kiek daug visokių nereikalingų minčių atsiranda jūsų galvoje šalia jos. Štai tai ir yra legionai. Todėl, vaizdžiai sakant, Liuciferis pastoviai yra jumyse, tikrinant mūsų pasitikėjimą ir Meilės Dievui tvirtumą.

Dievo duota minties jėga didžiulė. Ir ta jėga vadinasi Tikėjimas. Žmogus, iš tikro, Tikėjime gali kurti stebuklus. Ir to patvirtinimas, ne tik Jėzus, bet ir daugelis jo pasekėjų, ir kitų Didingųjų pasekėjai, kurie kūrė ir kuria šiandiena. Bet ta jėga nepriklauso nuo to, į ką žmogus Tiki, ji gali būti nukreipta kaip į gerą pusę, taip ir į blogą. Štai į kieno pusę nesisvers jūsų sąmonė, tą žmogus ir gaus. Jei mintyse linkstate į blogį, tai yra, jus traukia materiali, žvėriška būtybė, jūsų gyvenimo eigoje pradeda atsirasti įvairios problemos, be to, visur ir visada: darbe, asmeniniame gyvenime, šeimoje ir tt. Tos problemos jus graužia. Kadangi blogos mintys įgyja jūsų Tikėjimo jėgą ir bando visaip jus nuvesti nuo minčių, apie Dievą. Bet jei jūs pakreipiate savo sąmonę į geras mintis, blogos mintys, prarandant tą jėgą, susilpnėja ir mes jau galime jas kontroliuoti. Sąmonėje pastoviai palaikant teigiamas mintis ir gyvenimo kelias tampa labiau lygus. O svarbiausia, pats žmogus vystosi dvasiškai ir pažįsta Meilės jėgą.

Žinoma, blogos mintys nedingsta visam laikui, jos visada yra jumyse, bet jus paveikti - nebeturi galios. Vaizdžiai sakant, blogos mintys laukia patogaus momento, kada susilpninsite savo kontrolę, kad pas jus pabandyti atkovoti vėl tikėjimo jėgą. Tas akylas Gyvuliško prado sargas visą gyvenimą yra kūne, kaip neatimama jo dalis. Todėl, kol Siela yra kūne, tie bandymai “tvirtumui” bus pastoviai. Bet už tai tada, kai Siela pilnai subręsta ir išeina iš reinkarnacijų ciklo, Liuciferis irgi nuoširdžiai džiaugiasi už Ją ir pirmas pasveikina, kaip griežtas ir išmintingas Mokytojas, dėl savo Mokinio sėkmės. Kadangi Siela garbingai praėjo visus išbandymus ir savo nuoširdžia Meile susijungė su Dievu... O Dievas yra Tėvas. Jis visada džiaugiasi savo vaiko pasiekimais.

Taigi, mūsų gyvenimas, tai Sielos mokykla. Todėl, kiekvienas žmogus esantis kūne, pergyvena savo asmeninį Armakedoną, priimant savo nugalėtojų, blogų ar gerų minčių poziciją. Todėl ir pažinimai, kurie duodami žmonėms, gali atvesti arba į Laisvę, arba į vergiją. Bet niekas mums nemaišo laisvame pasirinkime, nei Dievas, nei velnias. Jei mes pasirenkame Dievą, mes einame pas Dievą, jei pasirenkame Šėtoną, einame pas Šėtoną. Tai yra, mes patys sau nusitiesiame kelią arba į rojų, arba patys save metame į pragarą, reinkarnacijas. 

Bet juk Jėzus išpirko visas mūsų nuodėmes - sako religinis fundamentalistas.

Jūs tik įsiklausykite į šitas ištartas nesąmones. Koks gali būti išpirkimas? Net ir jeigu būtų taip iš tikro, tai yra, jei Kristus pasiėmė visas mūsų nuodėmes, tai ką mes šiandiena su jumis veiktume, vadinasi viskas jau mums atleista į priekį. Taip gaunasi. Visa tai gryni niekai. Kiekvienas žmogus tik pats atsako prieš Dievą už savo poelgius ir niekas daugiau.

O iš Kristaus mirties, šiandiena padarė pačią didžiausią paslaptį, dėl kurios iki šiol ginčijasi patys bažnytininkai. Kodėl Jis leido save nukryžiuoti? Juk Jėzus buvo Dievo Sūnus, Jis galėjo sunaikinti visą planetą, ne tik tai, kad ten kažkokią tai saujelę apgailėtinos tautos, kadangi jam buvo duota Dievo jėga. Ir žmonės to norėjo iš Jo, kada kalė Jį prie kryžiaus ir sakė, jei Tu Dievo Sūnus, nueik nuo kryžiaus. Bet Kristus nesusigundė, Jis leido nukryžiuoti savo kūną. Kodėl? Kadangi visa Kristaus atėjimo į Žemę prasmė buvo pastatyta ne tik ant Mokymo perdavimo, ką Jis ir sėkmingai davė žmonėms, bet svarbiausia, viskas statėsi ant pačių žmonių pasirinkimo. Kadangi Jėzus ėjo į tas kančias tam, jog akivaizdžiai pademonstruoti Dievišką valią, kurios esmė ir yra pačio žmogaus pasirinkimo laisvė: arba jis nusprendžia eiti pas Dievą, arba jis ir lieka savo minčių, nuo Gyvuliško prado tamsoje. Tai yra, Kristus nešė žmonėms pasirinkimo laisvę. Tai Didingiausias poelgis, kuris buvo nuslėptas nuo daugelio žmonių. Ir tai yra pati didžiausia krikščionybės nuodėmė bendrai. Kadangi ir iki Jo ir po Jo, žmonės kūrė stebuklus kaip ir Jis, tvirtino apie vieną Dievą, kaip ir Jis. Bet daugiausia atsimena žmonės, būtent Kristaus nukryžiavimą, o antroji Jo gyvenimo dalis, po nukryžiavimo, kur Jis toliau pamokslauja, kuria stebuklus, gydo ligonius, esant Rytuose, pasimetė laike. Liko tik paminėjimai apie Jį, skirtinguose senovės šaltiniuose, kaip apie Issa Pranašą, pavyzdžiui, kad ir toje pačioje “Bhavišnia Mahapurane”, užrašytą sanskrito kalba.

O ką, po nukryžiavimo Jėzus liko gyventi Žemėje? – Klausia religinis fundamentalistas.

Žinoma. Kristaus kūnas liko gyvas, dėka Pontijuas Pilato pastangų ir Jėzui, kaip Šventai Dvasiai, vis tik teko grįžti į savo fizinį kūną. Kadangi, kaip Bodhisatva, gimęs kūne, Jis turi būti jame iki paskutinio atodūsio.

Tikrovėje, Pontijus Pilatas suprato, Kas toks yra Kristus, todėl vėliau nuo Jėzaus ir gavo laisvę, tai yra, išsilaisvinimą nuo reinkarnacijų. Jo vardas buvo įamžintas žmonijos istorijoje.

Jis tai suprato, kai susitikinėjo su Jėzumi, kada suvokė, Kas stovi prieš jį, Pilatas visaip stengėsi išgelbėti Jėzų, įkalbinėjant bėgti ir įspėjant, jog minia gali sunaikinti Jį. Bet Jėzus atsisakė ir pasakė, jai Jo kūnui yra lemta mirti, tai taip ir turi būti, kadangi žmonės vis tik turi padaryti savo pasirinkimą. Bet Pontijus Pilatas bandė net minią įtikinti Jėzaus nekaltumu, kad jie Jį paleistų, kaip ir derėjo padaryti, didelės šventės garbei. Tačiau žmonės panorėjo Kristų pamatyti būtent nukryžiuotą ir užmuštą. Tai buvo jų tuometinis pasirinkimas.

Tačiau, Pontijus Pilatas vis tiek viską padarė savaip. Nors Kristui, kaip Bodhisatvai, taip užbaigti savo misiją žmogaus kūne, būtų žymiai paprasčiau. Pilatas gi, iš meilės, pagal savo supratimą, bandant pasitarnauti Dievui, išgelbėjo Kristaus fizinį kūną, galvojant, kad tai ir yra pats Kristus. Nors Jėzaus jau ten nebuvo. Jis būdamas dar ant kryžiaus paliko kūną, kad nesusigundyti, nuo sunkių skausmų ir kančių. Tačiau Jo fizinis kūnas dar liko gyvas.

O kaip galėjo likti gyvas kūnas, jei Biblijoje parašyta, jog “vienas iš karių, ietimi perdūrė Jam šonkaulius ir tuoj pat nubėgo kraujas, kaip vanduo” – klausia religinis fundamentalistas.

Čia reikalas tame, jog visa tai,  buvo specialiai suvaidinta “publikai”, Pontijaus  Pilato žmonių dėka. Tas smūgis buvo atliktas vieno iš geriausių Pontijaus Pilato karių. Jis ant tiek profesionaliai tai padarė, durdamas tarp 5 ir 6 šonkaulių, iš dešinės pusės kairėn, į viršų, atitinkamu kampu, kad susidarė visiškai pilna iliuzija, jog jis pramušė širdį. O iš tikro, net nė vienas gyvybiškai svarbus organas nebuvo paliestas. Kūnas buvo be sąmonės, dėl jau paminėtų priežasčių, nors dar gyvas. Tai vienas iš svarbesnių momentų, patvirtinantis būtent Pilato dalyvavimą Kristaus kūno išgelbėjime tam, jog minia įsitikintų, kad Jėzus mirė. Nors dviems kitiems nukryžiuotiems nusikaltėliams, permušė blauzdas. Tai buvo daroma tam, kad negalėtų jomis remtis, ir mirtų kankinančia mirtimi nuo uždusimo.

Dar daugiau, tais laikais nukryžiuotuosius neleisdavo laidoti atskirose kapavietėse, ar atiduoti palaidoti giminėms, juos paprasčiausiai metė į bendrą duobę. O Jėzaus kūnas, vėl gi, pagal Pontijaus Pilato įsakymą, nuimtas nuo kryžiaus ir nuneštas į olą... Beveik dvi dienas Jėzaus kūną slaugė, gydė, pastoviai trynė žolelių nuoviromis, kad jis įgautų sąmonę. Tai yra, išsireiškiant šiuolaikiškai, bandė jį reanimuoti.

Bet čia reikalas dar buvo ir tame, kad savo pranašavimuose Jėzus sakė, jog jis prisikels iš mirusiųjų ir atsiras Šviesos spindesyje trečioje dienoje po mirties. Tai yra, Jėzus turėjo ateiti trečioje dienoje, bet ne fiziniame kūne, o kaip Dievo Dvasia, kad pilnai išsklaidytų visas abejones tame, jos jis buvo pasiustas nuo Dievo. Bet Pontijus Pilatas, su savo šalininkais, neleido numirti Kristaus fiziniam kūnui. Todėl, Kristus buvo priverstas ateiti atgal į savo fizinį kūną...

Pilatas, žinoma, savo supratime, išgelbėjo Kristų. Todėl Jėzus jo nuopelnus garbingai įvertino, išlaisvinant jį iš reinkarnacijų grandinės. Pilatas buvo pirmasis, kuris kalbėjosi su Jėzumi po Jo “prisikėlimo”.

Tai yra žinoma ir paminėta kai kuriuose šaltiniuose. Ir mūsų dienomis yra išlikę užsiminimai apie tai.  Žinoma, kažkas tai juos kruopščiai saugo, kad nesusvyruotų jo valdžia. O veltui. Už tai oi kaip jis susimokės po to. Tai štai, kada Jėzus atsibudo, Pontijus Pilatas kalbėjosi su juo ir maldavo, kad Jėzus paliktų šią šalį tam, jog vėl neprasidėtų Jo puolimai, iš šventikų, esančių valdžioje, pusės. Pilatas jo paprašė: “Pagailėk manęs, neišeik pas žmones”. Jėzus atsakė, kad įvykdys jo prašymą, tik pasimatys su savo mokiniais ir išeis. Ir jis ištesėjo savo pažadą. Kadangi pagrindinė Jo misija buvo įvykdyta, Issa išėjo į Rytus, kartu su motina ir vienu iš savo mokinių. Jėzus pragyveno virš šimto metų ir buvo palaidotas Šrinagaro mieste, Kašmyro sostinėje, kur Jis buvo įsikūręs paskutiniuosius gyvenimo metus. Tai nuostabi vieta, tarp ežerų, Himalajų papėdėje. Jo palaikai yra “Rozabalo” koplyčioje, kas reiškia “pranašo kapas”.

Ir visa tai šiandien yra įrodoma, esant norui. Palaikuose liko pėdsakai nuo nukryžiavimo, įbrėžimai rankų kauluose, pėdose, ir net ieties pėdsakas šonkauliuose. Be to, pas jį yra charakteringas jam, blogai sugijęs lūžis, distalinėje diofizo pusėje, dešinės kojos dubens kaule.

Tas kaulo lūžis įvyko žymiai vėliau po nukryžiavimo, kada Kristus jau buvo pakankamai solidaus amžiaus. Todėl ir akcentuoju, jog lūžis blogai suaugęs. Tai kaip tik patvirtina, jog Issa išgyveno iki gilios savo senatvės.

O kaip dėl tvirtinimų, kad Jėzus pakylėjo į dangų su kūnu?- klausia religinis fundamentalistas.

Matyt toks teigimas buvo kažkam labai reikalingas, savo valdžios įtvirtinimui, dėl materialaus prado jėgos, tarp tikinčiųjų. Na ir bendrai, įdėmiai paskaičius Bibliją: iš keturių Evangelijų, tik dviejose minima, apie pakylėjimą kūne. O Jono ir Morkaus evangelijose minima tik apie Jėzaus susitikimą su mokiniais, ant kalno. O pas Joną, netgi tai, kad po šio susitikimo, Jėzus išėjo kartu su savo mylimu mokiniu. Be to, išsisaugojo daugkartiniai paminėjimai apie Issa buvimą Rytuose, jau po nukryžiavimo ceremonijos. Tos žinios saugojamos ne tik šaltiniuose Rytuose, bet ir Vatikano bibliotekoje...

Na o kodėl šiandiena žmonėms neatskleisti tokios tiesos? – klausia fundamentalistas.

Laikas žinoma kitoks, nei anksčiau, bet žmonių valdžios troškimas išliko tas pats, koks buvo ir prieš tūkstančius metų. Ar jūs bent įsivaizduojate ką reiškia religinės valdžios viršūnėlei papasakoti žmonėms teisybę ir parodyti pasauliui istorinius dokumentus, kuriuos jie taip kruopščiai slėpė. Juk tai jiems taptų katastrofa. Tai reiškia pakirsti visas nuostatas, kažkada jų pačių sukurtas, pakirsti savo paklusniųjų tikėjimą, o vadinasi ir visos valdžios stabilumą. Šito niekas nepaleis...Bet žmogus, pastoviai esantis žinių paieškoje, anksčiau ar vėliau atsirems į tuos paminėjimus.

Žinoma, Pontijus Pilatas, kad ir nusipelnė Dievo pagarbos, su savo Meile, bet tiesą pasakius, jis stipriai “pakišo” Issa. Jis privertė Jį aštuoniasdešimt su viršum metų klaidžioti žmogiškame kūne. Tačiau akivaizdu, jog tokia buvo Kristaus mokesčio kaina, už Pilato dvasinį išgelbėjimą.

O kodėl Jėzus atėjo būtent pas žydus? Ar jie iš tikro kokia tai išrinkta Tauta, kaip jie patys tvirtina?

Pas Dievą nėra skirstymo į tautas, odos spalvą ir tt., nes visi žmonės – Dievo vaikai, Dievas vieno dai myli visus. Bet atsiminkite, kada vienas iš jūsų vaikų suserga, juk jūs visą savo dėmesį, rūpestį ir meilę atiduodate būtent tam sergančiam vaikui, kad tik jis greičiau pasveiktų. Taip ir Dievas. Atsiminkite pačio Jėzaus žodžius: “Ne sveiki žmonės turi gydovų poreikį, o tik sergantys”

O 12 Jo mokinių, skaičius susijęs su kokia nors mistika?

Jokios mistikos čia nėra. Jis paprasčiausiai ieškojo mokinių tarp žmonių, nors truputį subrendusiomis sielomis. Ir tai dar Jam labai pasisekė, kad Jis tarp tuometinės tos tautos, tokiame jos lygyje, surado bent jau 12 žmonių ir tai vienas pradingo...

Pažiūrėkite, kas šiandiena vyksta pasaulyje. Žmonės mėtosi nuo vienos religijos prie kitos. Jų protui lig ir patinka tos religijos. Visur propaguojami geri santykiai, visi jiems šypsosi, mandagiai kalba... Bet Siela atstumia jų mokymus, Jos neapgausi, nes jai reikia tikrų Žinių, ji nori tikros Laisvės. O sektos ir religijos -  per daug apribotos. Jos duoda daugiau maisto žmogaus protui, nei Sielai. O Sielos jaučia, kas slepiasi po šia uždanga, su išoriškai “teisingu” apvalkalu, jog pats vaisius pas juos – supuvęs. Todėl Siela spurda, o žmogus mėtosi, ieškant vientiso prinokusio vaisiaus.

Minėjote, kad laikas dabar susispaudžią, kas tai yra?

Apie tai dar senovėje išpranašavo ir Jėzus taip pat sakė: “Jei nesutrumpėtų tos dienos, tai neišsigelbėtų joks kūnas, bet dėl išrinktųjų tos dienos sutrumpės...” Tai yra, kada žmonija bendrai stovės prieš lemiamą pasirinkimą, arba, kaip sakoma eschatologijoje, prieš Dievo teismą, tai vienas ir pagrindinių to laiko požymių, būtent jo susispaudimas... Iš principo, išoriškai nieko nepasikeis.  Laikrodis kaip rodė 24 valandas, taip ir toliau rodys, kalendorius koks buvo toks ir liks, metuose kaip buvo, taip ir liks 365 dienos. Bet viduje žmogaus Siela pradeda spurdėti. Ir žmogus pradės jausti, suvokti to laiko trūkumą. Jis pastebės, jog laikas bėga greičiau; diena pralekia kaip akimirka; mėnuo, kaip savaitė; metai – tarsi mėnuo. Ir kuo toliau, laikas dar daugiau susispaus, taps tankesniu. Tai savotiškas signalas, ženklas Sielai.

Bet juk tai antro atėjimo pranašystė, ar tai bus? Ir kaip atskirti, kad atėjo tikrasis Kirstus gelbėtojas, nuo melagingo?

Neverta laukti Jėzaus, kaip Žmogaus Sūnaus, kadangi Jis ateis tik kaip Dievo sūnus, į žmonių Sielas. Ir valdys tūkstantį metų, kaip Karalius, sėdintis “soste”, ne tik Sielos, bet ir proto mūsų... Atsiminkite Jo žodžius Evangelijoje, nuo Jono: “Nes Dievas yra Dvasia”; “Aš esu kelias ir Tiesa, ir gyvenimas; niekas neateina pas Tėvą kitaip, nei per mane”; “Ir Aš išmaldausiu Tėvo ir duos Jis jums kitą Mokytoją, tebūna su jumis per amžius Dvasios Tiesa, kurios pasaulis negali priimti, kadangi nemato Jos ir nežino Jos, kadangi Ji yra su jumis ir jumyse.”; “Tą dieną jūs sužinosite, kad Aš esu Tėve savo, o Jūs manyje ir aš Jumyse”.

O kada gi bus pasaulio pabaiga?

Jau du tūkstančius metų žmonės laukia Armakedono ir antro Kristaus atėjimo. Praktiškai, ant to pastatytos visos religijos, jog beveik rytoj bus pasaulio pabaiga ir kas ne jų gretose, tas iš karto žus “ugnies pyktyje”. Kiekvienas žmogus savo gyvenime išgyvena savo Armakedoną. Bet ne kiekvienas jį laimi. Ir ne kiekvienas net supranta, jog jis susidūrė su tuo Armakedonu. Todėl nevertėtų bijoti tos Apokalipsės, kuri ateis visiems kartu, nes krūvoje ir mirti lengviau. Svarbiausia laimėti savo asmeninį Armakedomą. Kad po to neatsidurti toje bendroje minioje.

Peržiūrų: 1617 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 171 2 »
1 virgis   (29.04.2014 20:10)
Vienas žmogus ėjo per kapines, kuriose buvo palaidotas sufijų mokytojas. Greta kapo, panirę į apmąstymus, sėdėjo jo mokiniai. Žmogus pažvelgė į antkapį. Ant akmens buvo virtine išraižytos mokytojo gimimo ir mirties datos. Eilutė apačioje skelbė: “Tas, kas čia ilsisi, pragyveno pilnus dešimt metų”.
- Ei, paklausykite, - tarė žmogus sufijaus mokiniams, - ten klaida! Jeigu spręsti pagal gyvenimo datas, jūsų mokytojas pragyveno septyniasdešimt su viršum metų, o ten parašyta - dešimt!
- Jokios klaidos nėra, - atsakė vienas iš mokinių. – Esmė tame, kad čia paminėtas mokytojo gyvenimo metas, pripildytas laime ir džiaugsmu. Tokio laiko buvo pilni dešimt metų.
Žmogus susimąstė, staiga išbalo ir tarė:
- Palaukite, išeina, jog apie mane parašytų: “Jis gimė ir beveik visiškai negyveno”?!

2 Gėlė   (29.04.2014 23:01)
Virgis ant bangos :) Įkvėptas :)
Šitas labai giliai įstrigo, apskritai skaitant jausmas kad viskas žinoma, nu žodžiu :)
"Jis įgijo tikrąjį Save. Nuo to laiko Jėzus ir pradėjo vykdyti savo misiją, pilnai panaudojant savo žinias savo didžiulės dieviškos Meilės jėgą. Todėl, savo tikėjime, jis ir galėjo kurti “stebuklus”, gydė sergančius, prikeldavo mirusius ir tt. Kadangi tokiai Dieviškai jėgai - jau neegzistuoja jokių barjerų nei Žemėje, nei Kosmose."

3 Ožkela   (30.04.2014 09:02)
http://petruoka.blogspot.com/2014/03/sektantizmo-ir-fanatizmo-priezastys.html?utm_source=dlvr.it&utm_medium=facebook

4 aha   (30.04.2014 17:54)
Yra tikrų tiesų, yra ir akivaizdžių nesąmonių.
"O jūsų religiniai vadovai į galvą jums pastoviai grūda tai, kad jūs esate Dievo vergas" - būta krikščionybės istorijoje tokių bandymų - aiškinti žmogui, kad jis Dievo vergas, bet tai jau praeitis. Evangelijose sakoma: "Jūs esate DIEVO VAIKAI". Reikia skaityti evangelijas, o ne klausyti, ką kalba neišmanėliai.

5 aha   (30.04.2014 18:09)
Tai, kaip Sensėjus aiškina legendą apie gyvate-gundytoją, netelpa į elementarios logikos rėmus. Visame kame būdamas begaliniai išmintingas, Dievas,sukūręs žmogų, ir gėrėdamasis savo kūriniu, pasirodo, buvo kvailesnis už Liuciferį, nes pastarasis jam paaiškina, kaip reikia žmogų "patobulinti"
Be to, neversdamas žmogų nieko daryti per prievartą, visame kame palikdamas jam laisvą pasirinkimą, šioje situacijoje (taip, kaip ją nušviečia Sensėjus) Dievas paprasčiausiai sudaro sandėrį su Liuciferiu žmogui už akių>>>>:)
Taigi, vėl elgiasi nedieviškai:)

Daug dar čia visokių nesąmonių, bet..... kadangi jos jums nekliūva, pasilieku savo nuomonę sau.

6 virgis   (30.04.2014 19:36)
Kuo daugiau skaitote nemąstydamas, tuo labiau įsitikinate, kad daug žinote, o kuo daugiau mąstote skaitydamas, tuo aiškiau matote, kad žinote mažai.
Gaidys, vaikštinėdamas su vištomis ant skiedryno, pamatė skiedrose kažin kokį blizgantį daiktą.
- O, o, o! – sušuko, – tai man! – Tuojau iškrapštė tą blizgantį daiktą iš skiedrų. Tai, ką jis iškrapštė, buvo kažin kieno pamestas kieme deimantas.
- Gal tu esi ir turtas žmonėms, kurie gali tave įvertinti, – tarė gaidys, – bet man daug geriau būtų buvę rasti vieną grūdą, nei kaip visą deimantų krūvą!
Mintys brangios yra tiktai tiems, kurie moka jas įvertinti.

7 virgis   (30.04.2014 20:41)
Kaip dažnai negirdime to, ką iš tikro norėta mums pasakyti. Mintys, kaip maži paklydę nykštukai, žvelgia į mus susipainiojusios žodžių ir sakinių raizgalynėje, sutrupa taip ir nepasiekusios nei sielos, nei širdies. Juk kartais norisi garsiai šaukti pasauliui koks esi laimingas, tačiau apsižvalgęs aplink pamatai, kad niekam tai nerūpi...

8 Doremi   (30.04.2014 21:01)
labą vakarą,pasiilgau,ei
greit sakot kaip laikotės,kaip džiaugiatės šiltu pavasariu
do nepamiršo jūsų,do dirba
sėkmės jums
iki kito vakaro

9 aha   (30.04.2014 21:57)
Virgeli,
būna ir blogiau - kai norisi kaukti iš liūdesio, ir tu matai, kad niekam tai nerūpi....

10 spurgelis   (30.04.2014 23:06)
Tik išsistaugę iš dūšios galiausiai vidiniais gongų garsais,nuspalvintais dvasinio ilgesio skausmo mes atveriame sielai duris ir turime galimybę suvokti,kad rūpėti kitam žmogui nėra taip svarbu kaip būti rūpestingam Dievui,esančiam pačio sielos gelmėse.

1-10 11-17
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Balandis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0