Sensėjus iš Šambalos 7 - 21 Мая 2014 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:47
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Gegužis » 21 » Sensėjus iš Šambalos 7
18:09
Sensėjus iš Šambalos 7

Abram tėvas – Fara (Terah) buvo vietiniu Žyniu (vėliau judėjai jį pavadino “stabų kūrėju” ir “stabų garbintoju”), kuris savo rankose apjungė visuomeninius ir dvasinius įgaliojimus. Ir kaip mokslininkas-žynys, neblogai valdė astrologiją, astronomiją, matematiką, žinoma gramatiką. Tas žinias jis perdavė ir savo vaikams. Fara buvo vienas iš nedaugelio turtingų Žynių, kurie tiesiogiai buvo susiję su Archontų klanu, tai yra, su tais, kurie bandė slapta valdyti, sakysime taip, “tarptautinę politiką”, manipuliuojant valdžią turinčiais žmonėmis. Slaptas priklausymas tam klanui persiduodavo nuo tėvo sūnui, tai yra, tik per vyrišką liniją. Tai štai, būtent Fara, kuriam buvo patikėtas naujų “ramsčių” statymas, nurodytuose Archontų regionuose, tam reikalui ir pasiuntė savo sūnų Abraomą į Hananą.

Hanane, (tame tarpe ir Palestinos teritorijose) kaip tada tą rajoną vadino žydai, buvo išsidėstę, vienos iš seniausių civilizacijų miestai-valstybės, kurios klestėjimas buvo šumerų civilizacijos egzistavimo laikais. Aš pabrėžiu, kad ten egzistavo būtent civilizuoti miestai-valstybės, o ne šiaip sau tuščia niekieno negyvenama žemė, kaip dabar bandoma įrodyti ir kuriose “nusėdo hananų gentys užsiimančios žemdirbyste”. O vietinė liaudis, gyvenusi toje žemėje, savo tiesiogine kilme, tikrai nebuvo susijusi su žydų gentimi, kaip tai pateikiama testamentų legendose: su “Nojaus anūku ir Hamo sūnumi – Hananu”, nuo kurio palikuonių, atsieit ir kilo hananiečiai. Rašę Testamentą žydų Žyniai, tik bandė pabrėžti savo vietines šaknis.

Manote žydų Žynių palikuonims yra naudinga apnuoginti tai, kas čia, šiose žemėse buvo iki jų? Atvirkščiai, jie stengiasi visaip pririšti savo tautą prie šių žemių, kadangi tai pirmiausia naudinga jiems. Jie įperša tvirtinimą, kad senovės judėjai priklausė vakarų semitų tautoms, gyvenusioms IV-III amžiuje iki mūsų eros Sirijoje, Finikijoje, Palestinoje. Nors iš tikro, tais laikais gentis, iš kurios iškilo ši tauta, klajojo to rajono šiaurės vakarų srityje, besiribojančia su Mesapotamija. Bet kam šiandiena reikalinga ta teisybė?

Taip, kuo daugiau gyveni šiame pasaulyje, tuo daugiau įsitikini, kad mokslas, kaip ištikimas šuo, nors ir eina priekyje savo šeimininko – Politikos, bet vis tiek yra pas jį ant trumpo pavadėlio ir su antsnukiu.

Tas regionas senovės pasaulyje buvo ypatingai svarbus. Faktiškai jis buvo Afrikos, Azijos ir Europos susikirtimo vietoje, atitinkamai ir pagrindinių sausumos prekybos kelių, sujungiančių tų pasaulio dalių senovės valstybes. Tai buvo taip vadinama prekybos kelių “auksinė sankirta”.  O visa semitų Žynių politika buvo tik dėl valdžios...

Tai štai, ten Abraomas nuėjo su savo šeima, sūnėnu Lotu, su savo turtais, daugeliu savo žmonių, savo vergais, gyvuliais. Ir tyliai, bet ne visada taikiai, bandė įtvirtinti savo įtaką tame regione, kaip po to gražiai “aprašys"   legendose, vedė ten “gyvulių augintojų-klajoklių giminės galvos patriarcho” gyvenimą.

Vėliau, religinėse versijose, toks netikėtas Abraomo žygis bus motyvuotas pasitikėjimu ir ištikimybe dieviškumui, kuris atsieit pareikalavo iš jo, kaip rašoma “Būtyje” (12-1), eiti “į žemę, kurią aš tau nurodysiu”. Visa tai dar pagrąžins legendomis, apie Jachvės išrinktųjų paieškas ir – Abraomo, kaip – aukščiausio ir pačio stipriausio prado, stichijų pasaulyje, žinoma, jo įsitikinimų, aukštų dvasinių tiesų šviesoje, kad viskas turi savo ribas, apart Dievo-Kūrėjo.

Tačiau būtina pažymėti, kad judėjai pradėjo garbinti Jachve kaip dievą, žymiai vėliau, o praktiškai po 500 metų, nuo Abraomo egzistavimo laikotarpio. Ir Jachvės vaidmuo, kaip toks, tose gentyse išsivystė iš Finikijoje plačiai garbinamo dievo Jievo kulto. Abraomas gi ir jo palikuonys, persikėlę į Hananą , tam, kad suartėti su vietiniais gyventojais, pradėjo garbinti ir vietinį hananiečių dievą El-Šadajų, kaip jį vadino Hevrono mieste. Hananiečių dievas El (“Visagalis”), pagal vietinių gyventojų tikėjimą, buvo virš visų kitų dievų ir laikomas autoritetu visuose dieviškuose ir žmogiškuose reikaluose. Skirtinguose hananiečių miestuose jį vardijo skirtingai, pavyzdžiui EL-Šadajus (“Visagalis”), El – Olam (“Amžinas”), Salimo mieste (kurį vėliau judėjai pradėjo vadinti Šalem, o vėliau Jeruzale) – El-Eljonu (“Aukščiausiuoju”)

Bet reikalas net ne tame. Religinėse legendose žydų Žyniai visiems aiškina apie aukšto dvasingumo tiesas, o savuosius gi žmones mokė visiškai kitko, kad ir pavyzdžiui to, jog savo tikslo pasiekimui, visi būdai yra geri, kad ir perlipant per kitų galvas. Apie tai rašoma “Būties” 12 skyriuje. O kada toje pačioje Hanano žemėje prasidėjo visuotinis badas, Abraomas su savo šeima persikėlė į Egiptą, kur dėl klastingų tikslų, savo žmoną Sarą pristatė visiems kaip savo seserį ir pardavė praktiškai į vergiją, faraono haremui. O to pasekoje, dėkingai pragyveno Egipte visus tada buvusius Hanane bado metus. Arba paskaitykite toliau, apie jo anūkus, kur jaunesnysis brolis Jakovas gudrumu pasiėmė palaiminimą nuo tėvo, skirtą Isavai. Arba kaip “Būties” 32 skyriuje aprašoma legenda, kada kažkas naktį kovojo su Jakovu ir palaiminęs, apdalino Jakovą Izraėlio vardu, kas reiškia “kovotas su dievu”. Legendoje pabrėžiama, kad būtent Jakovas tampa žydų (izraėlitų) tautos pradininku. Ar žinote ką reiškia žodis žydas?

Tas žodis sudarytas iš žodžiu sąskambio, reiškiančio “pereiti per”, o ne “atėję iš kitos žemės”, kaip bandoma tai pateikti dabar. “Pereinantys per laiko tiltus” – taip save vardijo aukščiausieji žydų Žyniai, priklausantys Archontų kastai. Sutrumpintai, tai skambėjo kaip “žydas”. Ir “žydų tauta” - tauta, tiems tikriesiems “žydams” ir priklausanti, o tai yra - Žyniams.

Paskaitykite, kaip Jakovo sūnus, pagal, Judo patarimą, vieno iš savo brolių – pardavė kitą brolį Josifą, už 20 sidabrinių pirkliams, kad vėliau jį parduoti į vergiją Egipte, už tai, kad tas buvo tėvo numylėtinis ir pranešdavo jam brolius kompromituojančias žinias.

Grįžtant prie pokalbio apie žydų “pasiskolinimą” žinių, iš senovės tautų. Net jai vadovautis tik išskirtinai legendomis, nepaliečiant to laiko ne pačios geriausios politinės tikrovės, to pakaks, kad suprasti Žynių vykdomos politikos esmę. Tas pats biblijinis Josifas, Jakovo sūnus, esantis Egipto mieste, Biblijoje pavadintame On, vedė egiptietę Asenef – žymaus to miesto Žynio, vardu Potiferas, dukrą. O biblijietiškas miestas On – tai žymus to meto Egipto miestas Junu, arba kaip jį pavadino graikai –Geliapolis (“Saulės miestas”). Tais laikais tai buvo vienas iš stambiausių Egipto religijos centrų. Tai buvo vieta, nuo kurios savo prigimtį ėmė saulės dievo Ra kultas ir pati labiausiai paplitusi kosmologija, aprašanti pasaulio sutvėrimą. Šiandiena ta vieta yra žinoma kaip Kairo priemiestis.

O Josifas – tai realus istorijos personažas?

Taip, tik ten buvo viskas žymiai paprasčiau. Niekas žinoma to žmogaus į vergiją nepardavė. Paprasčiausiai, tai buvo gigsosų viešpatavimo Egipto valstybėje epocha. O jis buvo vienas iš habiru klano atstovų, tai yra – atėjūnas, semitiškos kilmės, kurie tuo metu ėmė didinti toje šalyje politinį savo svorį. Taip, kad istorinis vaizdinys buvo rašomas būtent nuo to žmogaus. O visa kita papildė įvairiomis pasakomis, tame tarpe ir viena iš egiptietiškų pasakų, apie du brolius (Bata , Anubi) ir neištikimą žmoną, be to, dar papildė šumerų deivės Inanos verksmų simbolika. Taip kad daug kas žydų Žynių buvo perimta iš Egipto.

O kaip Mojisėjaus istorija?

Taip, buvo toks reikalas, tik žinoma ne toks spalvingas, kaip tai pateikta šiandiena. Papasakosiu tai tam, kad jūs bent šiek tiek suprastumėte, kaip rašoma istorija ir sukuriama religija, kaip buvo tada ir svarbiausia – kas vyksta dabar.

Mojisėjus (Mošė) gimė Egipto rytuose, netoli nuo Raudonosios jūros. Tai, kad jį, kaip pateikiama religinėse legendose, išauklėjo pati faraono duktė, ištraukusi jį iš upės – žinoma yra išsigalvojimas, tam kad priduoti pagrindiniam herojui svarbumo, religijos šviesoje. Ir tas išsigalvojimas atsirado dėl skirtingo Mojisėjaus vardo traktavimo: žydiškas mashah reiškia “ištraukiu”, o egiptiečių kalboje, toje pačioje koptų, mose reiškia “kūdikis”. Be to, ta legenda buvo būtina, kad nuslėpti tikrus Mojisėjaus tėvus, kadangi Mojisėjus, kap šiandiena pasakytų, buvo tik pusiau žydas, “nešvaraus kraujo”. Netoli nuo tos vietos, kur jis gimė ir augo, už Raudonos jūros, kitame krante, Sinajaus pusiasalyje buvo išsidėsčiusi madiamanų žemė. Kada Mojisėjus subrendo, jis vedė vieną, iš Madiamo Žynių, vardu – Joforas (arba kaip dar jį vadino, Raguilas) dukrų. Gyveno jis pas uošvį ir jam dirbo. Reikia pasakyti, kad pats Mojisėjus nepasižymėjo iškalbumu. Greičiau atvirkščiai, jis užsikirtinėjo. Tačiau buvo pilnai kontroliuojamas ir nuolankus įsakymų vykdytojas. Būtent už tokias jo savybes žydų Žyniai jį ir iškėlė į judėjų grupės viešus lyderius.

Tie laikai buvo susiję su naujais perstatymais Archontų žaidimo pasaulinėje “šachmatų lentoje”. Archontų plano realizacijai buvo įtraukta nemažai įvairių žmonių. Taip atsitiko, kad tarp jų buvo ir jums jau žinomas Žynys Joforas ir Žynys Aaronas, gyvenantis Egipto žemėje ir turintis atitinkamą autoritetą judėjų tarpe. Vėliau Aaroną pavadins “pirmuoju šventiku”, “šventikų kastos pirmtaku”. O religinėse legendose pateiks kaip Mojisėjaus brolį, aiškiai nurodant, į jo “antrareikšmį” vaidmenį šalia Mojisėjaus, nurodys tai, kad jis tik “asistavo” Mojisėjui, esant jo padėjėju. Nors iš tikro, buvo visai ne taip. Aaronas –  buvo vienas, iš Žynių kilmės, kurie save laikė tikrais “švariais judėjais” o į tokius pusiau-judėjus, kaip Mojisėjus, jie žiūrėjo niekinamai ir bendrai, neskaitė net už žmones, ne tai kad už savo gentainius. Bet pagal Archontų veikimo principus, judėjų organizacijos ir faktiniai jų vadovai, tarnaujantys Archontų reikalui, jokiu būdu negali paviešinti savo vadovaujančio vaidmens. Slaptumas, paslaptis, neviešas, neoficialus lyderių valdymas, manipuliavimas – štai trys auksinės taisyklės, bet kurioje Archontų veikloje. Ir tuo principu jie sėkmingai naudojasi ir iki šiol. Dėl tos pačios priežasties, Žynių rašliavose yra išaukštinamas būtent viešas judėjų lyderis Mojisėjus ir suteiktas labai kuklus vaidmuo Aaronui, kaip “nuolankiam, taikiam, kukliam” ir praktiškai visiškai nutylima apie kito Žynio Joforo vaidmenį.

Nors būtent Aaronas ir Joforas, kurie vykdė Archontų sumanymus, tai yra, užkariauti svetimas šalis ir užvirė visą tą košę, tai yra, dalį judėjų (ir ne tik juos) suorganizavo ir išvedė iš Egipto teritorijos į “geresnes gyvenimui vietas”. Paprasčiausiai kaip visada, nuo savo Žynių judėjų tautai buvo prižadėta daug: ir laisvė; ir geresnis gyvenimas; ir geresnės žemės. Todėl daugelis vėl pakibo, ant to amžino jų jauko ir savanoriškai nuėjo paskui juos, kartu su savo šeimomis, net neįtariant, kad iš esmės, juos vedė į karą ir mirtį, dėl politinių Archontų ambicijų. Žinoma, kad jokia faraono kariuomenė jų niekada nesivijo ir nepersekiojo, to tikrai nebuvo.

O kaip tada su legenda, kad Mojisėjus tarsi “išskyrė” jūros vandenis ir jo žmonės laisvai praėjo į kitą krantą, o faraono kariai nuskendo tuose jūros vandenyse?

Tai viso labo tik perdirbta informacija, kurią judėjų Žyniai pasiėmė iš žymiai senesnių šaltinių, kad ir iš to paties Egipto, kai kurie iš tų šaltinių yra išlikę ir iki šiol. Pavyzdžiui, senovės papiruse vadinamame Vestkar (taip pavadintam pirmosios jo savininkės mis Vestkar garbei, kuri jį ir parsivežė iš Egipto), yra taip vadinama “istorija, apie žalią akmenį”. Joje sakoma, kad kada faraonas važinėjosi valtimi po ežerą, pasodinęs prie irklų pačias gražiausias savo šalies merginas, lepinančias jo žvilgsnį, viena iš jų netyčia pametė į vandenį žalią brangakmenį, puošusį jos plaukus. O vyriausiasis raštininkas, plaukęs kartu su faraonu, tam, kad ištraukti tą akmenį iš ežero dugno, ištarė užkeikimo žodžius. Ežero vandenys tada prasiskyrė į šalis, atsiveriant sauso dugno juostai. Užkeikėjas nusileido žemyn, surado akmenį ir grąžino jį merginai. Štai tokia aprašyta istorija ir tapo judėjų Žyniams pirmaprade idėja, apipavidalinant nuosavos religijos legendinį atitinkamą siužetą.

Tiesa, tame papiruse taip pat yra sakmė ir apie tai, kaip karalius Hufu sužinojo senolio-burtininko Dedi pranašavimą, apie tris naujagimius, kuriuos pagimdys pagrindinio dievo Ra Žynio žmona ir kurie po to užims karaliaus sostą. Hufu susiruošė surasti tuos naujagimius. Ir kaip po to, viena mergina-tarnaitė, dirbusi to Žynio namuose, pabandė pranešti karaliui apie “maištą”, bet žuvo Nilo pakrantėje, “sučiupta ir praryta krokodilo”. Bet įdomiausia tai, kad toje vietoje papiruso sukinys yra nuplėštas, kaip ir jo pati pradžia.

Pastebėsiu, kad to papiruso sakmėse kalba eina būtent apie senovės Egipto V dinastijos susidarymą, tai yra, apie pirmą pereinamą periodą, kada Archontai pirmą kart pabandė sunaikinti tuos dvasinių žinių pagrindus, kuriuos buvo padėjęs dar Imhotepas. Be to, tai liečia ir legendą apie Mojisėjų. (Virgio trigrašis: toje legendoje, irgi yra panašus siužetas, kuriame vaizduojama, kaip faraonas bando surasti “Mojisėjaus” naujagimį ir jį sunaikinti. Nes jam buvo pranešta apie “Jo” galimas pretenzijas ir valdžios užėmimą. Kas žinoma iššaukė tik dar didesnes paprastos liaudies simpatijas Mojisėjaus personažui, tik tiek.)

O kas liečia realius įvykius, nors judėjai ir gyveno ilgą laiką tarp egiptiečių, bet taip ir liko užsieniečiais, tuo labiau, nebuvo jie jau tokie ir gausūs tų žemių gyventojai, palyginus su egiptiečiais, kaip visiškai priešingai bandoma tai pateikti istorijoje. Be to, jie niekur iš ten ir niekada nebėgo. Pradžioje, visus trokštančius “geresnio gyvenimo” judėjus Mojisėjaus surinko savo gimtinėje, kur ir buvo pravestas jų religinis apdorojimas, su potekste, nuteikiančia į būsimus įvykius. Liaudį, taip sakant, ruošė absoliučiam paklusnumui “savo Dievui”, o tai pirmiausia reiškia paklusnumui savo Žyniams. Ir visa tai darė, kaip sakoma, toliau nuo svetimų akių, dykumose, netoli nuo Sinajaus kalno.

Ten kur Mojisėjus pateikė judėjams dešimt Dievo priesakų: “nežudyk, nevok, gerbk motiną ir tėvą savo...” ir tt?

Šito tikrai nebuvo. Nes judėjų tauta jau ir taip žinojo visus tuos įstatymus, ir ne tik juos, o žymiai daugiau jų.  Nes gyvendami tarp egiptiečių, judėjai dalinai perėmė ir jų kultūrą. O toje šalyje dar nuo senovės Egipto laikų, ypatingas dėmesys buvo skiriamas jaunų kartų doroviniam auklėjimui, kadangi pas egiptiečius buvo gilus tikėjimas tuo, jog būtent jų vaikai gali duoti savo tėvams naują gyvenimą, auksiniame pasaulyje, tinkamai atlikę laidojimo apeigas. Jie šventai tikėjo tuo, kad kiekvienas atėjęs į pomirtinį Ozyrio teismą, savo sąžiningai pragyvento gyvenimo įrodymui, turi ištarti taip vadinamą “Neigimo išpažintį”, arba “mirusiojo pasiteisinimo kalbą”, kurioje žmogus atsisako nuo visų 42, kaip šiandiena pavadintų, religiniai raštai, “mirtinų nuodėmių”. Tai štai, į tą skaičių įėjo ne tik šiandiena visiems gerai žinomų tų dešimt dievo priesakų, (kurie atsieit buvo ir pateikti Mojisėjaus), bet ten buvo net ir tokie gana specifiniai priesakai, kurie susiję su prekyba.

Pažymėsiu, kad buvo “supaprastintas” tų priesakų variantas, ir pilnas, kada žmogus ištardavo būtent visus tuos 42 Egipto dievų vardus, pateisinant savo poelgius, tiksliau, vardijant jų akivaizdoje tuos dalykus, kurių jis neprivalėjo daryti.

Supaprastintame variante atrodė panašiai taip: Po nedidelio Tiesos dvasios pasveikinimo, kuo vadino patį Ozyrį, kaip pomirtinį Teisėją, žmogus sakė: “Aš nedariau bloga žmonėms. Aš nebuvau žiaurus gyvūnams. Aš neliudijau melagingai Tiesos vietose...Aš neveidmainiavau...Aš nepriverčiau žmonių badauti ir raudoti... Aš nežudžiau.. Aš niekam nesuteikiau kančių...Aš nepasidaviau savimeilei...Aš nebuvau klastingas...Aš nevogiau...”  Ir taip toliau. Visą tą informaciją galima surasti ir mūsų laikais, paskaitykite patys – “Mirusių Knygą” 125 skyrių ir dar smulkiau susipažinsite su visu tuo. Na o pilnas variantas atrodė panašiai šitaip:

  • O Usehai-nemtutai, atsirandantis Geliopolyje, aš nedariau blogio.
  • O Hepete-sedežete, atsirandantis Her-aha, aš nevogiau.
  • O Dendži, atsirandantis Germopolije, aš nepavydėjau.
  • O Akšute, atsirandantis Kererte, aš neplėšiau žmonių.
  • O Nehehau, atsirandantis Ra-setau, aš nežudžiau.
  • O Ruti, atsirandantis danguje, aš... ir tt.

Taip, kad egiptiečiai nuo vaikystės mintinai mokėsi tą “mirusiojo pasiteisinimo kalbą”. Kadangi buvo galvojama, jog tuos žodžius, pomirtiniame teisme, reikia tarti labai tiksliai tam kad išteisinti save. Taip kad dorovės pagrindus tėvai savo vaikams padėdavo jau nuo ankstyvos vaikystės ir doras egiptietis laikydavosi jų visą savo gyvenimą. Taip kad ne Mojisėjus atskleidė tuos priesakus savo tautai, o judėjų tauta pati atvėrė juos sau, per egiptiečių kultūrą, stebint, kaip paprasti žmonės nuoširdžiai priima panašius dorovinius pagrindus ir tai jiems suteikia laimingesnį gyvenimą.

Visa tai, atitinkamai atredagavus, judėjų Žynių buvo pateikta, kaip savo patriarchų pasisakymai. Kad daug nekalbėti, geriau pacituosiu jums keletą su tuo susijusių pavyzdžių. Egiptietiškame tekste “Amenemopės pamokymai” (pasitarnavusiu pirma šaltiniu ir pagrindu knygai, kuri vadinasi “Salamono sakmės”) yra rašoma: “Duok ausis savo, įsidėmėk (žodžius), mano pasakytus, nukreipk širdį savo jų supratimui”. Ir štai jums tas pats “Salamono sakmėse”: “Prilenk ausį savo, įsidėmėk žodžius mano ir nukreipk širdį savo jų supratimui”. Tiesa, savo laiku karalius Salamonas įgavo populiarumą būtent dėka savo vestuvių su Egipto cariene, kuri jį ir supažindino su Egipto išmintimis...Toliau iš “Ptahometo pamokymų”: “Nestatyk planų rytdienai, kadangi nežinai kas bus” . Ir to pamokymo “atgarsis” tose pačiose “Salamono sakmėse” (27: 1): “Nesigirk rytojaus diena; kadangi nežinai, ką atneš ta diena”. Vėl iš “Ptahometo pamokymų”: “Išmokink pranokstantį tave to, kas jam naudinga”. Ir sakmėse (9:9): “Duok pamokymą išminčiui ir jis taps dar išmintingesnis, išmokink teisūjį ir jis padaugins savo žinias”. Ir taip galima vardinti labai ilgai.

 Būtų gerai, kad jie tik nurašytų, tai dar būtų “puse velnio”, tačiau jie prideda visą krūvą nurodymų nuo savęs, kurie pirmiausia naudingi Žynių klanui, kad išlaikyti savo tautą vergiškame paklusnume. Pažiūrėkite į tuos taip vadinamus “priesakus”, kuriuos atsieit davė Mojisėjus (o kai kurie bando įtikinti, kad jis juos ir sukūrė). Juk ten, šalia pagrindinių “dešimties priesakų”, daugybė draudimų ir liepimų (kartais pasiekiančių absurdo ribas), reguliuojantys paprasto nelaimingo judėjaus elgesį ir kuriam yra liepta visa tai vykdyti, kadangi, pagal Žynių nuomonę, taip turi būti, taip reikia, taip “nori Dievas”. O tikinčiam, tai žinoma paskutinė ir įtikinama instancija.

Tai štai, ištisus metus Mojisėjaus gimtinėje, Žyniai rinko judėjų liaudį, kuri troško “geresnio gyvenimo”. Archontų kėtinimų įvykdymo patikimumui, Aaronas “prikabino” Mojisėjui negailestingą ir klastingą karvedį Jėzų Naviną, kuris būrė būrius iš jaunų, stiprių vyrų, jo išrinktų iš tų pačių žydiškų šeimų, atsieit dėl visa ko, žmonių gynybai nuo netikėtų užpuolimų kitų tautų, žygio į “geresnes vietas” metu. O iš tikro, tas karvedys mokė savo “kareivius” užgrobiančių karo veiksmų ir manevrų. Be to, Žyniai prieš patį žygį, apgaulės būdu atėmė iš žmonių visą auksą, kurį turėjo tos žydų šeimos, motyvuojant tai religinėmis reikmėmis. Nes Žyniai paprasčiausiai žinojo, jog veda tuos žmones į tikrą mirtį, o mirusiems, kaip žinoma, auksas jau nereikalingas.

Gaunasi, kad visa ta istorija apie “auksinį veršį”, nėra tokia jau ir tuščiai išgalvota?

Auksinis veršis – tik simbolika. Tiesą sakant ir nurodymas saviems į tai, kas iš tikro stovi už tokios politinės “rokiruotės” – žydų Žyniai, iš babilonietiško klano. Kadangi vienas iš Babilono miesto simbolių ir buvo kaip tik “Auksinis veršis”.

Vadinasi Mojisėjus nebuvo 40 dienų ir 40 naktų ant kalno viršūnės?

Žinoma kad ne. Paprasčiausiai, taip Žyniai aprašo tuos įvykius, bandant parodyti, vėl gi kuriamą jų politinio vado Mojisėjaus personažo, “aukštą dvasingumą” , “kaip judėjų pranašo”, žydiškos religijos pradininką ir platintoją. Juk pagal tuos pačius egiptietiškus supratimus, 40 dienų ir naktų – tai yra terminas, kuriam žmonės arba išeidavo į dykumas, arba į kalnus ir ten esant vienatvėje užsiimdavo dvasinėmis praktikomis, savęs dvasiniam tobulinimui.

Ir vėlgi, nebuvo ir tų 40 metų, per kurios Mojisėjus vedžiojo savo žmones po dykumą. Viskas buvo žymiai paprasčiau. Kada Aarono grupė, pagrinde sudaryta iš judėjų, buvo pakankamai paruošta ir apdorota, tai ją perkėlė per Raudonąją jūrą į Sinajaus pusiasalį, kur ji jau susijungė su kita grupe, sudaryta iš įvairių genčių žmonių ir kurią surinko, paruošė ir apdorojo kitas judėjų Žynys Joforas. Ir visi tie žmonės, vadovaujant Mojisėjui, lydint Žyniams ir jų karvedžiams, patraukė konkrečia, Archontų nurodyta kryptimi, tačiau tikslas žinoma buvo Archontų trokštamos “hananiečių žemės”. Aišku, kad apie tokį kelionės maršrutą žinojo tik patys Žyniai ir jų karvedžiai. Kitaip sakant, surinko karingą jėgą, kuri konkrečiai nepriklausė jokiai šaliai. Bet su jos pagalba galima buvo vykdyti provokacijas, kurstyti karinius židinius, na ir atitinkamai, numatytuose užgrobti regionuose kurti politinius pertvarkymus. (Virgio trigrašis: amžiai bėga, o pasiteisinanti taktika nesikeičia ir šiandiena, nes jau patikrinta amžiais. Ar tai jums neprimena panašių dalykų, vykstančių ir dabartinėje Ukrainoje? Kai “neaiškios kilmės ir šalies” žmonės kursto nesantaikos židinius, atlieka politinius pertvarkymus.)

Tai štai, tuo keliu į “geresnį gyvenimą” praėjus jau nemažą atstumą, tarp paprastos liaudies pasklido gandas apie tai, kur iš tikro juos veda, vietoje pažadėto “geresnio gyvenimo”. Juk iš esmės, juos vedė į skerdynes su kita tauta, kuri dar be to, buvo stipri ir gyveno gynybiškai gerai įtvirtintuose miestuose. Žinoma, žmonės pradėjo piktintis ir maištauti prieš savo lyderį Mojisėjų, prakeikiant tas dienas, kada jie paliko savo apgyventas jaukias vietas. O Žyniai gi, kaip ir priklauso tokiu atveju, pradėjo juos “bauginti”, jog atsieit, jei jie neįvykdys “Dievo valios”, tai visi “abejojantys” žus dykumoje, kurią jie tada įveikinėjo... Aš jums atskleisiu vieną įžymų momentą, kurio aprašymas įėjo net į Biblijos (16 skyrių)... savo judėjiškos tautos ginti stojo Korėjus, Dafanas ir Avironas (o juos palaikė kiti žymūs tos tautos vyrai). Jie viskuo apkaltino Mojisėjų ir Aaroną, jog tie pasinaudojant apgaulės būdu, išvedė visus juos iš Egipto žemių į smėlynus, pasmerkiant juos mirčiai, kankinimuisi ir dar nori valdyti juos ir toliau...Jie atsisakė tikėti ir klausytis tų savo bandos “piemenų” pareiškiant jiems: “Ne jūs vieni – visa visuomenė, visi yra šventi, kadangi tarp jų irgi yra Dievas. Kodėl gi jūs save norite pastatyti aukščiau savo Dieviškos tautos?”  Tiesa, tą tikėjimą, kad būtent tarp žmonių, kiekviename iš jų yra Dievas, judėjai taip pat pasisėmė iš egiptiečių. Toks įsitikinimas egzistavo pas egiptiečius dar nuo Imhotepo laikų. Tai štai, visa ta istorija baigėsi liaudies sukilimu ir – sukilėlių sunaikinimu. Be to, “minios” akivaizdoje parodomai, kad visi bijotų ir virpėtų, nuo savo valdovų “galybės”. Tą dieną karvedžių ir jų patikimų žmonių dėka, kurie savo ruožtu pakluso Žyniams, buvo žiauriai nužudyti ne tik tautos “stichiniai lyderiai”, kartu su jų šeimomis (nepasigailint nei jų vaikų, nei moterų, nei senolių), bet ir dar beveik 15 tūkstančių jiems prijaučiančių judėjų. Na ir kaip geriausia reikia pateikti tą žiaurią tiesą? Juk žinoma, yra naudingiau parašyti, kad tuos žmones nubaudė “pats Viešpats”, juk baimės įvarymas ir jo pagalba žmonių išlaikymas paklusniais – tai vienas iš svarbiausių ir veiksmingų Archontų ginklų, nes pagal jų principą: “tik tas vergas geras reikale, kuris daugiau mirties bijo savo šeimininko”. Pasižymėkite tai sau, nes su šiuo principu jūs dar ne kartą susitiksite savo gyvenime.

Po visų tų parodomųjų bausmių, Žyniai kartu su karvedžiais toliau vedė likusius žmones į prekybos kelių “auksinę sankirtą”, pagal Archontų nurodytą maršrutą, vadovaujant Jėzui Navinui, kuris ten vedė grobikiškus karus. Be to, kuo daugiau realizavosi Archontų planai, tuo labiau nyko Žynių pagalba Mojisėjui, kaip lyderiui ir jo reikšmingumui, kol galų gale, dar esant jam gyvam, Žyniai tai suvedė iki visiško nulio, Mojisėjaus reikalų “perėmėju” paskiriant, Jėzų Naviną. O Mojisėjaus gyvenimas pasibaigė pakankamai apgailėtinai. Kelionėje į hananų žemes jis susirgo ir jį paliko vargšo piemens buveinėje, kur jis vėliau ir mirė, taip greitai Žynių ir visų užmirštas, paliktas dėl nebereikalingumo.

Taip kad, visi karai buvo ir yra ne šiaip sau. Dėl Archonų ambicijų nukentėjo labai daug paprastų žmonių, kaip iš vienos kariaujančių pusės, taip ir iš kitos, kuriems duotieji karai faktiškai buvo primetami. O apgauti žmonės buvo maitinami Archontų lozungais “įgauti geresnį gyvenimą ir laisvę”, faktiškai, vietoje pažadėto, gavo mirtį kovos lauke, mirštant tūkstančiais, dėl saujelės valdančiųjų politikų didesnės valdžios troškimo fantazijų.

Dar reiktų pasakyti, kaip žydų Žyniai valdė savo liaudį sekančius keletą amžių. Charakterizuojantis tai pavyzdys yra Žynys vardu Saulas. Jo vardas iš žydų kalbos verčiant reiškia “išprašytas”. Jis laikomas pirmuoju izraėliečių-judėjų valstybės karaliumi (IX amžiaus iki mūsų eros pabaigoje). Testamentiniuose tekstuose jis pateikiamas kaip karalius, pastatytas karaliauti Dievo valia, bet po to, tapęs Jam “netinkamu”. Prieš Saulo karaliavimą, aukščiausia valdžia priklausė teisėjams. Be to, taikiu metu, kiekviena žydiška bendrija gyveno savo vidinį gyvenimą atskirai. Bet kada kildavo karo grėsmė su kitomis tautomis, aukščiausia valdžia buvo suteikiama būtent teisėjams. Ir iš esmės, žydams tekdavo kariauti su kitomis tautomis,  (ypatingai kaimynėmis) todėl, kad tuos karus išprovokuodavo būtent patys “teisėjai”, kad įgyti savo pilną valdžią. Ypatingai daug tokių konfliktų buvo su filistimniečiais (tiesa, pavadinimas “Palestina”, kilo nuo senovės žydiško “plištimas” kaip tada žydai vadino filistimniečius). O ar žinote kas buvo daugelio tokių paprastiems žmonėms kraujo praliejimo pagrindu? Slaptas susitarimas, kada kai kurie izraliečių “teisėjai”  susitardavo su kai kuriais turtingais filistimniečiais, dėl karo pradėjimo.

Viskas priklauso nuo žmogaus. Išorinės aplinkybės išplaukia iš vidinio žmogaus pasaulio. Kuo daugiau žmogus kontroliuos savo mintis ir norus, tuo daugiau sielos laisvės įgis ir mažiau su savo sąmone paklius į Archontų politikos pinkles, suprantant tikrą šio pasaulio realybę. O kuo pasaulyje bus daugiau tokių dvasiškai laisvų žmonių, tuo labiau silpnės Archontų valdžia žmonėms ir tuo greičiau žmonija sukurs sau “aukso amžių”. Taip kad viskas kas gera prasideda pirmiausia nuo nuosavų minčių švaros.

Bet tai neleidžia padaryti žmonių baimė. Nors iš tikro, už jos tuštuma, nieko nėra...Kas tokie netgi tie patys Archontai? Tik paprasti žmonės. Tai apgailėtina saujelė žmonių, sulyginus su ištisomis tautomis. Ir kada pas žmones dings baimės iliuzija, pagimdyta Archontų pakalikų, tai jie pamatys, kad jų baimė atsirado dėl nuosavo fantazijos, o už jos – tuštuma.

O dabar pratęsiu apie Saulą...” Paskutinis didis Izraėlio teisėjas” buvo laikomas pranašas Samuilas. Kada jis nuseno, tai į savo vietą pastatė du savo sūnus. O tie, kada įgavo valdžią, sakant mūsiškai, pradėjo imti “kyšius” ir teisėjauti šališkai: kas daugiau davė, tas ir buvo teisus. Ir tada Izraėlio senoliai paprašė Samuilo nušalinti savo sūnus nuo valdžios ir paskirti vertą žmogų, kuris jiems bus karaliumi, kaip ir kitose šalyse. Na ir pagal testamento sakmes, Samuilas ėmė “prašyti patarimo pas Dievą”. O tas jam “atsakė” – padaryk taip, kaip prašo tauta – duok jiems karalių, atsieit jie dar ne kartą atsimins apie tuos buvusius laikus, pasigailės. Kitą dieną pas Samuilą atėjo jaunas Saulas, kad paklausti jo patarimo, kaip išminčiaus, kur jam surasti savo prarastą asilą. Ir Samuilas jam pasakė: “Nesirūpink apie savo asilą, kadangi jis jau atsirado”. O vėliau jis Saulą paskelbė žydų tautos “valdovu”. (Virgio trigrašis: ieškojo vieno asilo, o surado, tiksliau pasiūlė jam, visą “bandą”.)

Jei paskaitysite testamente toliau, tai ten ir patys pamatysite visą kovos dėl valdžios ir įtakos politikoje istoriją, pastovų savo tautos bauginimą. Pastebėsiu, kad tai viso labo tik žemiški reikalai, žmogiški reikalai, nors žydų Žyniai visą laiką bandė pritemti savo reikalus prie “dieviškų, dvasinių reikalų”. Įbaugintiems žmonėms, kurie visus Archontų žodžius priima kaip tikėjimą, už gryną pinigą, gyvena primestose baimėse ir iliuzijose, nuo Archontų, kiekvieną tų  prikurtų talmudų eilučių laikant šventa.

Kalbant apie vienokią ar kitokią savo organizaciją, Archontai dažnai pabrėžia, išskiria fraze, apie didelį kiekį savo pasekėjų. Kam tai daro? Tam, kad į konkretų žmogų paveikti psichologiškai masiškumu, atsieit, jei daugelis su jais, vadinasi pas juos geriau. Žinoma, prie to paties nutylima, kaip verbuojami ir “zombuojami” tokie žmonės, kokie tikrieji tos organizacijos tikslai. O kas liečia pačius tuos milijardus tikinčiųjų, tai juk daugelis iš jų ateina į tas pasaulines religijas todėl, kad ieško Dievo, ieško dvasinio tobulėjimo kelių. Ir tie dvasinių žinių trupiniai, kurie išliko tų pačių šumerų, senovės egiptiečių, kitų tautų sakmėse ir kurie pavyzdžiui, papuolė į tą pačia Bibliją – žmones jie ir traukia. Dvasinio ieškantis žmogus jų dėka ir laikosi įsikabinęs vienokios ar kitokios religijos. Bet tai visiškai neraiškia, kad jis pilnai visas priklauso tai religijos viršūnėlei. Einančio pas Dievą žmogaus pažinimo procese iškyla daug klausimų, kuriuos jis užduoda savo “pastoriams” , o tie arba nežino ką atsakyti, arba negali atsakyti pakankamai sąžiningai, vienos ar kitos religinės organizacijos rėmuose.

Senovės Egiptas nebuvo vergovine šalimi, kaip tai bandoma pateikti šiandiena, tarnaujantys Archontams istorikai. Tai buvo visuomenė, kuri pasiekė žymios dvasinės sėkmės, progreso. Netgi kitais amžiais, kai Archontai rimtai užsiėmė šios šalies dvasinės struktūros sunaikinimu, senovės Egipto literatūroje ir tarp žmonių dar buvo gyva atmintis apie pamokymus, užfiksuotus legendose ir sakmėse.

O ar žinote iš kokio šaltinio auga šiandiena giriamos Kabbalos šaknys?

Tai, kad Kabbala – žydų mokymas, kuris pretenduoja į slaptas žinias ir paskutiniu metu tampa populiarus – yra tik muilo burbulas – kuris dar ilgai šauks ir muilins kitiems akis, jog jame yra didi paslaptis, galinga jėga. Nors iš tikro, viduje ten tuštumų tuštuma. Kabbala, verčiant iš senovės žydiškos kalbos “qabbālah” tai ir reiškia “sakmė”.

Tai štai, tai iš tikro kažkada buvo sakmė, bet visiškai ne senovės žydų, o senovės Egipto. Ir jos pagrindas buvo dar senesnis egiptietiškas mokymas “Ka-Ba-Ah”, atskleidžiantis kelius į jėgų šaltinius, kurių dėka galima buvo išeiti, kalbant mūsiškai, iš sielos reinkarnacijų rato. O Ka, Ba ir Ah tai -  astralinis kūnas, siela, ir dvasia-valia – tai trys pagrindinės to mokymo sudedamosios, o to trikampio viršūne buvo laikoma būtent Siela “Ba”. Ten buvo nagrinėjama tik dvasinių pasiekimų keliai ir nė žodžio apie įtaką, į šį materialų pasaulį. Tas mokymas, kaip ir viskas kas genialu, buvo paprastas ir prieinamas paprastam žmogui, einančiam dvasiniu keliu.

Ir reikėjo gi tam sakmės aprašui papulti kai kuriems “ypatingai apdovanotiems” žydų Žyniams ant akių? Maža to, kad jie perdirbo tą senovės mokymą pagal savo manieras, o dar imant domėn jų klastos ypatumus, valdžios trokštančias natūras, “slėpti slaptą esmę nuo artimo savo”, vis tik ir patys sugebėjo per kartas išbarstyti tas žinias. Ir jei dar žydų Žynių viršūnėlės kažkiek žinojo apie tą sakmę, tai jų apačioms liko tik apgailėtini trupiniai, nuo tų žinių filosofijos. Šiandiena būtent tie filosofijos trupiniai, su egiptietiškomis šaknimis ir traukia žmones prie Kabbalos mokymo. O atsiradusių problemų ir tuštumos užpildymui, kad jau tikrai niekas niekada nesuvoktų ir nesuprastų, įjungė taip žydų Žynių mėgstamą matematiką ir dar perpinta su žydų kalba. To pasekoje VI mūsų eros amžiuje, vėl gi išeinant iš žydų Žynių viršūnėlės interesų, atsirado knyga “ Seferas Jecira” (“Kūrimo knyga”), kur šalia tvirtinimo, kad viso esamo pagrindas yra Dievas, sakoma apie tai, kad pasaulėdara laikosi ant dešimties skaičių ir 22 žydų abėcėlės raidžių....(kas sumoje sudaro 32 pasaulėdaros elementus)

Žydų mokyme pabrėžiama, kad būtent senovės žydų abėcėlės raidės susijusios su kūrybinėmis Visatos Jėgomis, kur kiekviena raidė pagal savo padėtį, atitinka skaičių, pagal savo formą – hieroglifui su užslėpta prasme, o kitų raidžių atžvilgiu, - ištisam matematiniam simboliui. Kombinuojant raides ir sudarant iš jų žodžius, atsieit gali įtakoti į pasaulį, atverti naujus vystymosi dėsnius, išskaičiuoti būsimus įvykius ir tt. Tvirtinama, kad turint tokį “raktą”, “pašvęstasis” gali ištraukti iš judėjiško Toros teksto slaptas, paslėptas nuo kitų žinias. Na bendrai tai, vėl tas žmogiškas žaidimas į išrinktuosius, slaptumą, slaptas žinias.

Tora – tai Mojisėjaus Penkiaknygės senovės žydiškas pavadinimas, tai yra, pirmos penkios Testamento knygos:

Būtis, Išėjimas, Levitas, Skaičiai, Antradėsniai. Nors siaurame rate vadinama Šešiaknyge. Iškeliama “istorinė versija”, kad Mojisėjaus Penkiaknygė buvo formuojama ir komplektavosi per 500 metų, tuo pat metu su šeštos Testamento knygos tekstu – Jėzaus Navino knyga, jau žinomo jums karžygio. Iš tikro Penkiaknygė – liaudžiai. O dėl pakankamai siauro rato tų, kurių palikuonys nuo senovės valdo tą liaudį, tai yra “šventa Šešiaknygė”, kaip ir nusprendė žydų Žyniai savo slaptame susirinkime Babilone 440 metais iki mūsų eros.

Vienu iš svarbesnių to susirinkimo sprendimų įgyvendintoju buvo Jezdra, kurio knyga taip pat įėjo į Testamentą. Į jo pareigas įėjo įstatymų redagavimas, sistemizavimas ir pajungimas į vieną santrauką, kuris būtų skirtas žydų tautai. Jezdra iš Babilono persikėlė į Jeruzalę, kur pasekoje kartu su Nemijum išplėtė audringą veiklą, kad atstatyti Jachvės kultą, draudimų atnaujinimu žydų tautai nuo Žynių.

Jo artimiausias bendražygis Nemijus, kurio knyga taip pat įėjo į Biblijos sudėtį, buvo pakankamai agresyvus žydų politikas, aršus šovinistas, kuris išsiskyrė savo nepakantumu, besiribojačiu su neapykanta visoms kitoms pasaulio tautoms. Tuo metu persų karalius Artakšasas I paskyrė jį Judėjų vietininku. Jam vadovaujant ir su Jezdros propoganda, buvo atstatyta Jeruzalės šventykla. Tų dviejų veikėjų veiklos dėka, įdiegiant žydų Žynių viršūnių planus, buvo suorganizuotas platus liaudies susirinkimas, kur Jezdra paskelbė skirtą tautai “Įstatymą” – Penkiaknygę, su atitinkamu apdirbimu. Visiems paskelbė Žynių taisykles ir paleido namo.

Vienas iš pagrindinių principų, kurį dažnai savo veikloje naudoja Archontai – tai įvairių religinių organizacijų sukūrimas, su tikslu - formuoti valdomą visuomenę, paklusnia Archontams.

O kokios ten senovės Egipto žinių liekanos buvo pas kabbalistus?

Paimkime pavyzdžiui, kad ir kabbalistų idėją apie neištariamą Dieviškumo vardą, kurią jie pasiėmė iš Biblijos. O į Biblija ta idėja papuolė per judėjų Žynius, paprasčiausiai savaip perdavusių tą supratimą apie slaptą Dievo vardą, paimtą iš senovės Egipto šaltinių ir sakmių. Senovės Egipte buvo skaitoma, kad tikrasis žmogaus vardas (asmeninį žmogaus vardą jie vardijo supratimu “Ran”) yra jo individualumo atskleidimas (net mirusiam, pagal jų tikėjimą, svarbu buvo nepamiršti savo vardo), o tikrasis Dievo vardas – raktas atveriantis didžiules slaptas jėgas, duodančias “neribotą valdžią”. Ir atitinkamai, žinant tikrą žmogaus vardą, pagal juos, galima buvo veikti jo nešiotoją arba teigiamai ar neigiamai. Todėl, buvo toks įsitikinimas, tikras vardas, ar tai žmogaus, ar tai Dievo, turi būti saugomas gilioje paslaptyje.

Tokie supratimai buvo daugelio legendų ir sakmių pagrindu. Pavyzdžiui, šiandiena žinoma sakmė apie Izidę ir dievą Ra. Pagal sakmę, dievas Ra, kuriam įkando gyvatė, dėl savo išgydimo buvo priverstas pasakyti savo tikrą slaptą vardą deivei Izidei. Ir to dėka Izidė gauna valdžią pačiam dievų karaliui.

Dabar, iš tikro kas liečia tikrą žmogaus vardą...Pirmapradžiai buvo galvojama, kad Sielos atsiradimo materialiame pasaulyje momentu, Dievas duoda jai vardą, kurią Siela slaptai neša per visas savo reinkarnacijas. To vardo pagalba Dievas bendrauja su Siela ir kada ji subręsta, Jis ją pašaukia pas save. Ir jei kokiu nors būdu kas nors sužinodavo tikrą žmogaus Sielos vardą, tai panaudojant jį, galėjo įtakoti ir į patį žmogų. Bet kaip taisyklė, tos žinios, be Bodhisatvų dar buvo žinomos tik aukšto dvasingumo žmonėms, kurie užbaigia savo žemiškų reinkarnacijų ciklą. O tarp žmonių retai būna taip, kad žmogaus vardas duotas jam nuo gimimo, sutampa su jo sielos tikruoju vardu. Bet kaip taisyklė, pats žmogus net neįtaria apie tai. O panašūs “sutapimai” įvyksta ne šiaip sau, o ypatingai svarbiais atvejais.

Deja, šiandiena tas žinias priskiria informacijai su grifu “fantastika”. Nors tų žinių, apie vardą atgarsiai, kaip savo pirmojo elemento supratimo, giluminės vidinės būtybės, to, kas įdedama, uždedama ant žmogiškos būtybės, galima aptikti pas įvairias pasaulio tautas. Pavyzdžiui, paimti kad ir indoeuropietišką vardo žodį – n-men – tai yra “į”, “viduje”. Pas indusus toje pat brachmatiškoje koncepcijoje, egzistuoja tvirtinimas, kad tikras žmogaus vardas charakterizuoja duotojo vardo nešiotojo prigimtį, tai yra “vardo ir formos” atitiktį – namarupa. Daugelyje pasaulio tautų kultūrinių-istorinių tradicijų yra toks supratimas kaip – naujagimio vidinės būtybės vardo atspėjimas. Pas tuos pačius zulusus, pavyzdžiui, egzistuoja sakmė, kad jei naujagimis daug verkia, jam parinko ne tą vardą. Pas suomius-urgus irgi yra panašus įsivaizdavimas, jei nesėkmingai parinkti žmogaus vardą, tai jo gyvenime sukels eilę sudėtingumų. Bet visa tai tik atgarsiai.

Gilioje senovėje žinantis žmogus, kad nejaudinti ir suteikti saugumo nuosavam vardui, imdavo sau “pravardę”, charakterizuojančią jo išorinius bruožus, arba iš vis kokios nors gerbiamos dievybės transformuotą vardą, kad po jos vardu “įgauti apsaugą”. Bet su laiku, žinios prarastos ir liko tik išorinis tuščias protėvių pamėgdžiojimas. Todėl, kada kai kurie žmonės, su hipertofine didybės manija bando “įtakoti” kitus žmones, įbauginant juos ir giriantis, kad turi magijos “žinias”, susijusias su vardu – tai paprasčiausiai tampa juokinga, kadangi dabartiniai vardai – tai viso labo tik ta pati “transformacija” dieviškų vardų. Pavyzdžiui, kad ir paimti tą senovės rusų Sviatogorą, arba vokiškai Siegfried – tai ne kas kita, kaip “pergalė + apsauga”. Arba paimti šiuolaikinius vardus tokius kaip Andrėjus, Ivanas, Marija, Ksenija (Andrius, Jonas, Marytė) ir tt. – tai krikščioniškų šventųjų vardai, kurie, savo ruožtu, paimti nuo “dieviško žmogaus” įvairių kokybių transformacijų. Taip kad Tikrų žinių praradimas, iš esmės, iššaukė žmogišką “paranoją”, spekuliuojant ir manipuliuojant paprastais vardais, taip pretenduojant “įtakoti” duoto vardo nešiotoją. Kartais reikalai daeidavo iki tokio absurdo, kad tame pačiame senovės Egipte, žymiai vėlesniais laikais, Žynių sukurstomi karai tik tam, kad užgrobti senovinius paminklus ir dėl banalaus žmogiško egocentrizmo, buvo trinami tikrojo jų statytojo vardai ir toje vietoje “įamžinami” nuosavi vardai. Nes senovėje juk sakydavo: “Kol gyvena vardas, tol jo nešiotojas nemirtingas”. Toje pačioje senovės Kinijoje buvo draudžiama ištarti imperatoriaus vardą, kad jam niekas negalėtų atnešti nelaimės. Tie patys žydai senovėje, tam “kad piktoms dvasioms būtų sunkiau surasti tikro vardo nešiotoją”, keisdavo savo vardus dėl mažiausios priežasties.

Taip kad visa tai tik žmogiški reikalai. Yra tokia sena indiška išmintis, užrašyta “Upanišadose”, dėl tų daugelio vardų, žmogaus reinkarnacijose: “Kaip upės teka ir dingsta jūroje, prarandant vardą ir vaizdą, taip ir žinantis, atsilaisvinęs nuo vardo ir formos, pakyla pas dievišką Purušą”...

Puruša – taip senovės indiškose mitologijose vardijamas pirmas žmogus, iš kurio atsirado kosmoso elementai, visatos siela...O dėl slapto Dievo vardo... Reiktų pažymėti, kad pas daugelį senovės tautų, kuriuos vėliau žydai vadino “pagonimis”, buvo sakmės apie retą galimybę net mirtingam (tai yra paprastam žmogui) gauti valdžią, kaip dievams. Ir tai buvo susiję su slapto žodžio žinojimu, ties kuriuo slepiasi slaptas Dievo vardas. Reikia pasakyti, kad tokios sakmės, nors ir labai apveltos mistika ir mitologija, bet jų esmėje yra principas to, ką šiandiena vardija kaip Graalis.

Senovės egiptiečiai ne tik skirstė žmogų į penkis elementus, bet ir nurodė į pagrindinę tarpusavio trejybę tarp tų elementų. Pavyzdžiui, pagrindinės, jau jums žinomos triados. Ka-Ba-Ax – nurodanti, kad siela glaustai susijusi su astraliniu žmogaus dvyniu ir su jo dvasia-valia. Arba triada Ka-Xu-Xat, kur Gyvuliškas pradas (Xu) glaustai susiję su astraliniu dvyniu (Ka) ir fiziniu kūnu (Xat). Ir ne tik nurodė į tas trejybes, bet ir pateikdavo ištisus mokymus, darbui su duotomis struktūromis, efektus, rezultatus. Taip pat nurodydavo į trejybę, kai pasiekiamas atitinkamas savęs tobulinimo lygis, toks kaip pavyzdžiui, Sah-Ba-Šu. Ir tokios žinios buvo ne šiaip sau nuo krūmo nuimtos, kaip pas kabbalistus, kurie maža to, kad nuskynė svetimus vaisius, tai dar sumaišius tai su savo specifiniais proto išmastymais, paruošė tokią košę, kad dabar pas didžiąją žmonijos dalį nuo jos konkreti dezinterija. O senovės egiptiečiai ėmė žinias iš švaraus šaltinio, kur buvo viskas aišku ir suprantama. Pasiimk gi tu ir naudokis tuo paprasčiausiai. Bet ne, reikia viską taip persukti savaip, padaryti sudėtinga, pastatyti visur savo užvadinimus ir pritempti iki savo tikslų. O juokingiausia tai, kad tuose kabbalistų “mokymuose” akivaizdžiai matosi senovės Egipto šaknys, kurių nepaslėpsi nuo mastančio skaitytojo. Tačiau Žyniai pradėjo populiarinti legendą apie tai, kad Kabbalos žinios perėjo pas juos nuo paties Adomo, Nojui, pas Abraomą, “Dievo draugą”. Atsieit, tomis slaptomis žiniomis valdė ir Mojisėjus, kuris pašventė į tuos mokymus 70 senolių, o jie po to perdavė jas savo “išrinktiesiems”, kaip didžiausią paslaptį iš lūpų į lūpas.

Tai štai, Žyniai pradėjo rašyti, kad būtent per Abraomą tos žinios papuolė į Egiptą, kur buvo atsieit įvykęs žinių “nutekėjimas”, dalies to “mistinio mokymo”. Ir atsieit būtent taip egiptiečiai sužinojo “kai ką iš Kabbalos”, o rytų tautos net “įvedė Kabbalos elementus į savo filosofijos sistemas”.

Patys tas žinias, taip sakant, nufutbolino nuo rytų tautų, o po to, juos dar ir apkaltino, kad tai pavogė būtent iš jų?

Visiškai teisingai. Tai vienas iš jų principų: pradžioje pavogti kieno nors žinias, o po to paskelbti jas savo nuosavybe, be to, jų atsieit ir “sugalvotomis”, pradedant idėja ir baigiant pačiu projektu. Juk jie į savo kabbalistiką prikišo tiek rytietiškos simbolikos ir vėl gi, iš esmės, iškreipiant tikrą tų ženklų reikšmę.

Trys ratai, vienas kito rate – juk tai aiškus Šambalos ženklas, populiarus rytuose?

Tu ką, kokie tau rytai? Kabbalistai tai vardija kaip “Žydiška triada”, taip vadinama “kurianti triada”, kur jie dar įrašė raidę “Šin”: centrinis ratas pagal juos – tai Keteras, Baltoji galva, Karūna, o du likę – Hokma (tėvas) ir Bina (motina).

Tai štai, knygoje “Zogar” alegoriškai išaiškinama Biblija, be to, ten dar primaišė daugiavaizdžius gnosticizmo elementus. Ir visa tai padengiama tokiais teoriškai viliojančiais, džiaugsmingais kvietimais, kaip sielos išvalymui ir pakylėjimui. Viskas prasmelkta pagrindine idėja, jog – “žydiškai” tautai yra ateinantis misionieriškas laikas, kai jie pastatys tokį idealų pasaulį, kurio negalėjo padaryti pats Dievas.

Na o praktiškai, kabbala remiasi tikėjimu į tai, kad ypatingų kabbalistų ritualų dėka, specialiomis “maldomis” ir vidiniais valios aktais, žmogus atsieit gali aktyviai įsikišti į istorijos “dievišką-kosminį procesą” ir “žinių, slaptos jėgos” pagalba įtakoti į viską Visatoje.

Tai ką gi pas senovės egiptiečius reiškia tas “Sah-Ba-Šu”?

“Šu” – tai buvo terminas žmogaus “šešėliui” pažymėti, pas senovės egiptiečius, iš esmės – vienas iš Ka pasireiškimų. O štai “Sah” ...Sakysime taip, žodis “Sah” pas senovės egiptiečius turėjo kelias reikšmes. “Sah” reiškė “prašviešėjimą”. Tuo pačiu žodžiu vadino ir Oriono žvaigždyną, kurį jie laikė žvaigždžių karaliumi. Tiesa, Orionu dažnai vadino ir Ozyrį, o Sotis (Sirijaus žvaigždę, artimiausia žemei) – jo žmoną Izidę. “Sah” reiškė ir ypatingą žmogaus būseną, esančio aukščiausio “nušvitimo” būsenoje. Po to, taip pradėjo vadinti “palaimintus protėvius”, “žymius praeities žmones”. O vėliau “Sah” vadino žmones iš rūmų įžymybių, kurie turėjo teisę nešioti antspaudą. Na o kada taip giliai žinias užkasė religijoje, bėgant laikui dauguma kurių buvo prarasta, tai “Sah” pavertė į mirusiųjų saugotoją, terminu mumijoms žymėti – palaidotam kūnui pagal “prašviesėjusių” ritualus. Bet net ir po to, religijoje “Sah” siejo su žymiai senesnėmis reikšmėmis -  su “aprūpinto prašviesėjusio”, kitokios kokybės tvarka, kuria apdalina danguje, o taip pat, aukščiausia “dieviškumo” valdžia.

Matote, koks tapo sudėtingas tas paaiškinimas. O juk pradžioje, pas senovės egiptiečius, viskas buvo gana paprasta “Sah” – pirmapradžiai buvo aiškinama kaip gyvybę kurianti energija. “Sah- Ba-Šu” pagalba, arba sakant mūsiškai, su atitinkama dvasine praktika, pasiekiama ypatinga būsena, “aukščiausias prašviesėjimas”. Ir didelę reikšmę tam turėjo piramidiniai statiniai, kaip viena iš sąlygų, duotos praktikos atlikimui, “prašviesėjimo” būsenos pasiekimui. Pradžioje tai buvo akmeninės formos piramidinės, kalvos. Tai tiesa, turėjo įtakos ir buvo viena iš priežasčių, pas senovės egiptiečius švento akmens “Ben-ben”- piramidinės formos, garbinimui.

Be to, ši senovinė praktika neapsiribojo tik senovės Egiptu. Daugelis dirbtinai sukurtų piramidžių, kurias šiandiena atskleidė šiuolaikiniai žmonės, ir tos, kurios dar “neatvertos”, nerastos iki šiol – tai toli gražu nėra chaotiškai išsidėstę statiniai. Nors ir buvo statomi skirtingu laiku, jie išdėstyti griežtai nustatytų koordinačių, statymo metu griežtai orientuotos į atitinkamus žvaigždynus. Globaliniu masteliu, tai savotiškas žemėlapis. Tokių piramidžių statymo iniciatoriais buvo žmonės, turintys tokias žinias. Tarp jų buvo ir Imhotepas. Jis, tokią informacija, apie globalią architektūrinį pasaulinio mastelio projektą (kuris buvo sukurtas dar žymiai anksčiau iki Imhotepo) gavo nuo Bodhisatvos, per ilgalaikį mokymosi periodą pas jį, kartu su kitomis žiniomis.

Tai štai, grįžkime prie Imhotepo, iš tikro, reikšmingos žmogiškos asmenybės. Jau nuo vaikystės pirmiausia jis išsiskyrė savo švariomis dorovinėmis savybėmis ir dvasinių prabudimu, kurį jam įdėjo tėvai. Todėl Mokytojas ir pasiėmė jį į savo mokinius. Imhotepui buvo žymiai lengviau priimti žinias nuo Mokytojo, nei sakysime, šiandiena šiuolaikiniam žmogui, įtikintam Archontų, apie materialios būties pirmenybę.

Bet gauti žinias – tai dar nėra viskas. Žymiai svarbiau yra jomis tinkamai pasinaudoti. Juk kaip sakoma, teorija be praktikos - mirusi. Kuo nuostabus Imhotepas, kaip asmenybė?  Tuo, kad jis ne tik kad su pilnu atsakingumu priėmė tas žinias, pasinaudojant jomis savo Sielos vystymui, bet ir padarė labai daug naudingo kitiems žmonėms. Be to, ant tiek pasistengė, kad tuo, ką jis įdėjo tais laikais, dėka žinių nuo Šambalos, po to pasinaudojo ne tik egiptiečių palikuonys, bet ir Azijos, Afrikos, Europos tautos. Ne veltui Archontai taip baiminasi dvasiškai stiprios Asmenybės veiklos, nes žino, ant kiek jiems nenuspėjamai ji gali paveikti į ištisų tautų sąmonę.

Na suprantama, kad rytai – civilizacijos lopšys. Bet jei tikėti mokslininkais, tai iki Imhotepo, ne tai kad civilizacijos nebuvo... Ten vien tik medžiotojai ir rinkėjai tebuvo, tai yra, pati primityviausia visuomenė?

Dėl lopšio jūs teisūs. Taip ir buvo. Bet tais laikais Žemę lankė tokios civilizacijos, kurios niekaip “neįsipiešia” į šiuolaikinės “istorinės” koncepcijos rėmus, tačiau jų pėdsakai yra ir po šiai dienai. Paimkime, kad ir pavyzdžiu Baalbeką, su jo didžiuliais monolitais (Virgio trigrašis: apie tai rasite čia http://atsibudimas.ucoz.com/news/auksto_

issivystymo_lygio_civilizacijos_buvimo_musu_planetoje

_randami_patvirtinimai/2010-09-16-14) Arba didįjį Sfinksą, išsidėsčiusį netoli nuo “piramidžių žiedo” ir sukurto žymiai anksčiau iki tos civilizacijos iš vientisos uolos, su vidinėmis požeminėmis patalpomis. Akmeniniai statiniai, kurie be kita ko, neblogai pergyveno potvynį.

“Sfinksas” – tai nėra tikras duoto įrenginio pavadinimas. Bendrai tai, graikiškas žodis reiškiantis “tas kas dusina”, atsiradęs nuo žodžių “suspausti” , “dusinti”. Taip šią statulą pavadino graikai, kadangi esant Egipte, asocijavo ją su savo senovės graikiška legenda – Sfinga (Sfinksas). Sfinga pas graikus reiškė pasakišką gyvulį, su moters galva ir krūtine, liūto kūnu, paukščio sparnais. Ta būtybė, pagal legendas, gyveno netoli Fibo kalno ir užduodavo praeiviams neišsprendžiamą myslę, o kai negaudavo reikiamo atsakymo, tai juos dusino. Kadangi kažkur tai jų legendos persikirsdavo su senovės egiptiečių legendomis. Kad ir deivės Sahmet (liūtės su žmogišku veidu), Ra dukros, susidorojimą su nenuolankiais žmonėmis, tai tas pavadinimas taip ir liko istorijoje.

Nors pažymėsiu, kad graikiška legenda gimė iš žymiai senesnės legendos versijos, apie grobuonį Fiksą – žiaurų pabaisą, sugebantį praryti savo auką. Žiaurioje kovoje jį įveikė Edipas. O pats Sfingo vaizdinys pas graikus gimė mažosios Azijos vaizdinio, sparnuotos pusiau moters-pusiau liūtės įvaizdyje.

O kas liečia Didįjį Sfinksą, tai Egipte jį vardijo kaip – Harmachis, kuris buvo sulyginamas su rytuose tekančia saule ir prisikėlimo simboliu. Bet tokie supratimai išplaukia iš žymiai senesnių. Kaip pavyzdžiui, apie “dievų namų Sargo”. Ir tai nėra atsitiktinai. Kadangi toks mastymas saugo paslaptį kelio, vedančio į Lotoso Šventyklą – vieną iš seniausių požeminių statinių toje vietoje.

Aš jau jums sakiau, kad Ta-Kametas (Egiptas) buvo ypatinga vieta Šambalai. Net geografinis jo išsidėstymas ne visai jau paprastas, įskaitant ir tos žemės vietos geografinį rajoną, jo koordinates ir vaizdą iš kosmoso.

O kas ten gali būti įdomaus iš kosmoso, juk tai tik dykuma?

Ne tik dykuma...Ir tiesa sakant, ten ne visada buvo dykuma. Prie 20 tūkstančių metų, kada dar didžiąją Europos dalį dengė ledynai, Šiaurės Afrika buvo pakankamai žydintis žemės kraštas. O kada ledynai atsileido ir klimatas tapo sausesnis, štai tada ir prasidėjo sausros periodai....

 

Peržiūrų: 1188 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 6
1 Gėlė   (22.05.2014 22:16)
“Sah” – pirmapradžiai buvo aiškinama kaip gyvybę kurianti energija

O jeigu žaidžiant šachmatais, tai Šah skamba kaip perspėjimas, ir Mat - pabaiga, spėju kad iš šito ir žaidimo gilumas, ne visiems įkandamas :)

2 Gėlė   (22.05.2014 22:21)
Labai sunku nustatyti tikslią šachmatų atsiradimo datą, kadangi panašūs žaidimai egzistavo jau prieš 5000 m. Žinomi šachmatų istorijos tyrinėtojai Van der Linde, Von der Lasa, Murray laikosi nuomonės, kad šachmatai buvo išrasti Šiaurės Vakarų Indijoje (Pendžabe) VI a.
Populiariai jie buvo vadinami Čaturanga. Čaturanga, – dviejų sanskrito žodžių junginys – „Čatur“ reiškia keturis, „Anga“ – kariuomenės dalis, kurią sudarė “Ratha (vežimai), Gaja (drambliai), Turaga (žirgai), Padadi (pėstininkai)” – tai buvo įprastinė Indijos radžų armijos struktūra.
Kitas pavadinimas, naudotas žaidimui – Astapada (išvertus iš sanskrito reikšia aštuonis žingsnius). Iš Indijos šachmatai vėlyvajame VI a. pakliuvo į Persiją, o iš ten apie 650 m., ją užkariavus arabams – pasiekė ir visą arabiškąjį pasaulį. Apie 800 m. šachmatai patenka į Kiniją ir per Korėją pasiekia Japoniją.
Europą šachmatai pasiekia VII a. arabams užkariavus Iberijos pusiasalį ir Sicilijos salą. Po Šiaurės Europą jie plinta ir vikingų prekybos keliais.

3 Aivanhova   (24.05.2014 11:44)
# 11. 9. Atmano laikas.

9. Atmano laikas.
Tai labai trumpas, bet reikšmingas laiko išgyvenimas. Jį dažniausiai patiriame būdami įvairiose gamtos vietose: prie jūros, miške, po naktiniu dangumi, lietui lyjant ir pan. Tai laikas, kai akimirkai suvokiame gyvenimo prasmę, suprantame amžinybės stebuklą.
Praeitis ir ateitis tampa dabarties amžinybe, mes pasineriame į save ir panaikiname visas pasaulio ribas. Šis laikas yra aprašytas poetų, rašytojų, vienuolių. Jis, nors ir labai trumpas, yra be galo reikšmingas žmogui. Jį išgyvename būdami vieni. Gilus pasinėrimas į save ilgam išlieka atmintyje.
Mes imame gyvenimą vertinti kaip dovaną, kaip vienintelį ir nepakartojamą stebuklą, suteiktą mums patirti ir išgyventi. Suvokiame save kaip mažą, bet labai svarbią visatos dalelę. Šią dimensiją reikia branginti ir persikelti į ją kiekviena tinkama proga.

P.s. išties, kai sau uzvakar gulejau juros krante vandenyje, apie nieka negalvodama, tik jausdama vandeni, nieko daugiau nesinorejo.. Veliau sove mintis, kad taip buti man su savimi juroje, tikroje gamtoje, visada bus daug maloniau, nei stengtis pritapti ar buti su zmonemis.. Net graudu del to pasidare.. Paskui pagalvojau, kad gal tai dar viena didele priraisa - juk tai man beprotiskai didelis malonumas.. :) tebunie tai tai priskirsiu atmano laikui :)

4 Gėlė   (24.05.2014 17:39)
"nei stengtis pritapti ar buti su zmonemis"

:) to čia mokytis manau ir susirinkome, kitką daugmaž mokame, tik primiršta...
jooo vanduo irgi mano stichija, - amžinai :)

Nedos daina "Eilinę dieną rojuj" http://www.youtube.com/watch?v=dBEmsyXBxCA

5 virku   (26.05.2014 12:21)
Šiems žodžiams daugiau kaip tūkstantis metų, bet kokie jie aktualūs šiai dienai. Tikrosios tiesos nepavaldžios laikui...

https://www.youtube.com/watch?v=dpENyWiS_Jw#t=248

6 aha   (26.05.2014 17:15)
https://www.youtube.com/watch?v=5OkAlH4cVKc

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0