Sensėjus iš Šambalos 8 - 27 Мая 2014 - Šviesos keliu
Penktadienis, 24.03.2017, 15:52
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Gegužis » 27 » Sensėjus iš Šambalos 8
19:06
Sensėjus iš Šambalos 8

Jei pažiūrėti į Afrikos kontinento šiaurės-rytų geografinį rajoną iš kosmoso, tai tarp dykumos smėlio galima pamatyti nuostabų besiskleidžiantį žydrą lotoso žiedą, kurį sudaro Nilo upė (be to, kas nežino, tai pati ilgiausia upė pasaulyje). Dėka jos plačios trikampės deltos, turinčios išėjimą į viduržemio jūrą, lapelio formą sudarančių deltos upių gyslų, o taip pat ilgos vingiuotos upės juostos, Nilas panašus į besiskleidžiantį lotosą, su ilgu koteliu. O prieš 12 su puse tūkstančių metų, dėka duotos deltos kranto linijų, sutapimas buvo tiesiog idealus su lotoso lapeliais. Praktiškai, prie to “žiedelio pagrindo” tuo laiku ir buvo išsidėsčiusi Šambala, tiksliau Šambalos Prieškambaris. Prieš tai jos buvimo vieta buvo nuostabaus ežero krantas, ten, kur šiandiena Juodosios jūros vandenys. O paskutinioji to Prieškambario vieta  kalnuose, kur yra ir dabar.

Tai štai, toli gražu ne šiaip sau egiptiečiai vaizdavo lotosą siužetuose, susijusiuose su jų dievais ir būtent trilapius, tai yra jaunus, besiskleidžiančius, kaip jauno (atnaujinto) žmogaus. Dar daugiau, ne šiaip sau Nilo dievu buvo laikoma kosminis dieviškumas, vardu Hapi, kurio simbolis ir buvo lotosas (žymiai vėliau tapo dar ir papirusas, o patį Hapi, dėl vieno žynio laisvo išsigalvojimo, pradėjo vaizduoti kaip storą žmogų, su dideliu pilvu ir moteriška krūtine). Ir tikrai ne atsitiktinai atsirado dar vienas Hapi atvaizdas, kaip vieno iš keturių dievo Goro (Horo) sūnų. Pastebėsiu, jog Goro vardas verčiamas kaip “aukštis”, “dangus”, o jo simbolis nuo seno buvo diskas, su išskleistais sparnais. Taip pat pastebėsiu, kad pirmapradžiai Goro vaikai buvo skaitomi astraliniais dievais, “Karvės dubuo” (Didieji Grįžulo ratai) žvaigždyno Šiauriniame danguje, palydovais. Tai štai, buvo skaitoma, kad tie sūnūs įėjo į Ozyrio svitą. Goras kiekvienam jų numatė savo vietą aplink Ozyrio sostą. Pagrindinė Goro sūnų funkcija buvo Ozyrio apsauga nuo priešų. Be to, kiekvienas stovėjo sargyboje iš atitinkamos pasaulio pusės (Hapi – iš šiaurinės pusės). Ir jei jūs visa tai sujungsite ir gerokai pagalvosite, tai daug ką suprasite.

Vadinasi Šambalos Priešduriai, kaip aš suprantu, dažniausia yra praktiškai civilizacijos židiniuose ir tai leidžia Bodhisatvoms dažnesnį kontaktą su žmonėmis?

Na civilizacijos formavimosi pradžioje tai paprasčiausiai yra būtina. Taip kad nėra nieko nuostabaus, jog Bodhisatvos atvirai buvo tarp žmonių. Tuo labiau, kad ir visa žmonija sudarė tik nedideles žmonių grupeles, kurie žinoma saugojosi nuo išorinių žemiškų ir kosminių faktorių.

Išsisaugojo Manefono užsiminimai apie tai, kad per taip šiandiena vadinamą, Pirmą pereinamą periodą (kaip tik po Imhotepo laikų, kada Archontai pabandė rimtai “užsiimti” Egiptu ir prasidėjo politinis nestabilumas, išplito badas, bruzdėjimai). Egiptą valdė “70 karalių per 70 dienų”. Ir taip iš tikro buvo.

Per Manefono darbą paprasčiausiai Archontai “apsišvietė” istorijoje, pirmiausia savo struktūra. Ir tai jau ne pirmą kart. Tikrai ne šiaip sau legendose apie Setą minima 72 maištininkai. Toli gražu ne šiaip sau žydų Žyniai organizavo teismą savo tautai – sinedrioną, kuriam vadovavo “pirmašventikai”. Visiškai ne atsitiktinai sinedriono narių skaitmeninis sastatas (kuris kaip atsimenate, teisė ir Jėzų Kristų) 71 žmogus. Todėl, kad 70 (plius vienas – trys), trisdešimt (plius vienas – trys), dešimt (plius vienas – trys) – tai ir yra Archontų struktūros skaitmeninės reikšmės.

O kodėl (plius vienas – trys)?

Priklausomai nuo to rato svarbos Archontams į jį prideda nuo vieno iki trijų žmonių. Tai jėgos ratai. Todėl žmonėms, neturintiems tikslios informacijos, tik ir lieka kad pasitenkinti mitais ir legendomis (ir tai būti budriems). Juk artefaktais gamta mažai lepina. Kad ir paimti tą patį Nilo deltos rajoną. Dėl labai greito nuosėdų susirinkimo ten, pagal žmones, patys seniausi kultūros sluoksniai dabar yra giliai po žeme. Ir bent jau juos atkasti reikia nemažai lėšų.

Žinoma, kad tais laikais Bodhisatvos asocijavosi su dievais. Kadangi jų žinios ir mokėjimas valdyti materiją (tame tarpe ir gamtos stichijas, be kokių nors “techninių priemonių”, o taip pat valdant kitokius virš gamtinius sugebėjimus) šokiruotų ir šiuolaikinį žmogų, kad ir su visu jo informacijos bagažu, apie “priešakines” technologijas, jau nekalbant apie tuos, kas duotos civilizacijos užgimimo laikais gyveno. Tuo labiau, kad tokie kontaktai iš tikro buvo dažni. Juk Bodhisatvos iš Šambalos ne šiaip sau saugojo žmones, bet ir duodavo jiems žinias: pradedant nuo elementarių žinių (kaip sodinti grūdą, statyti namą ir tt.) ir baigiant dvasinėmis praktikomis. Nuo ko, pas žmones ir prasidėjo tikėjimas, kad dievams reikia priimti žmogaus įvaizdį, kad bendrauti su žmonėmis. Na tokie, kaip pavyzdžiui. Ptah ir Ozyris – tai ne mistinis tuščias išsigalvojimas, o kažkada tai gyvenusių tarp žmonių Bodhisatvų realios asmenybės. O štai jų gyvenimo istorijos, bendrai tai, jau stipriai žmonių mitologizuotos ir suvestos iki paprasto žmogiško supratimo lygio, dar ir pririšta prie konkretaus geografinio rajono. Bet kaip taisyklė, tais laikais ir tokio dydžio Bodhisatvų veikla apimdavo ne tik Senovės Egipto žemes.

Pavyzdžiui, kad ir paimti tokį Bodhisatvą, kurį žmonės gerai žinojo kaip Ozyrį. Jo veikla buvo susijusi ne tik su Senovės Egiptu, bet ir su tomis vietomis, kurias šiandiena vadina Altajumi, Volgos baseinas, Dniepro-Dunojaus regionas.  Jo paties ir jo žmonių  ten buvo nuveiktas didelis darbas, kurio dėka tuose civilizacijos židiniuose įvyko didelis kultūrinis žybsnis. Ir net šiandiena žingeidus žmogus gali surasti šališkus to fakto patvirtinimus, kad ir toje pačioje Tripolio kultūroje, kuri prieš septynis tūkstančius metų atsirado Dnepro-Dunojaus regione...

Tripolio kultūra tai pavadino dabartiniai archeologai, pirmą kart iškasę neįprastas gyvenvietes netoliese nuo Tripolio gyvenvietės, Kijevo apskrityje. Jie buvo nustebinti, kad tos kultūros žmonės mokėjo statyti miestus-megapolius, lydyti metalą, turėjo unikalias keramikos apdirbimo technologijas, gyveno komfortiškai ir apsirūpinę viskuo. Tai buvo geradariška, rami, nekariaujanti tauta. Ir didelė myslė archeologams iki šiol yra jų neįprasta ideologija, išreikšta net tokiose smulkmenose, kaip  molinių indų ornamentai, skulptūrose. Jiems buvo paslaptis tai, kad ta liaudis savo mene žodžius išreiškė simboliais, tame tarpe ir tokiais, kurie vėliau turėjo didelę reikšmę kultūrose, nuo tos vietos nutolusiose, tokiose kaip senovės Kinija, Indija, Egiptas. Tai ir “In-Jan” ženklas, svastikos, pasaulinis medis, neįprasti “banguoti” vaizdiniai, vėliau charakteringi ir senovės egiptiečių aprangos ornamentikai. Bet įdomiausia tai, iki ko dar šiuolaikiniai archeologai “nedasikasė”. Ta tauta statė ne tik “pilkapius-šventyklas”. Ta liaudis žinojo apie piramidinius statinius ir su jais susijusias dvasines praktikas. Ir ne tik žinojo, bet ir statė tokias “piramides”, atitinkamose vietose, pagal atitinkamus žvaigždynų išsidėstymus. Ir panašūs statiniai egzistuoja iki šiol.

Tik jos dar neatrastos, kaip paprastai, iki tam tikro atvejo ir dėl informacijos stokos. Bet kaip sakoma viskam savo laikas (Virgio trigrašis: dalis jau atrasta, aš turiu, omenyje piramides  Kolos pusiasalyje, Bosnijoje ir Kryme)

Tai štai, dėl Ozyrio lankymosi vietų. Visiškai ne atsitiktinai atsirado Volga upės senovinis pavadinimas – Ra. Ir visiškai ne atsitiktinai į tas vietas buvo atvežtas nebūdingas toms vietovėms augalas, kaip lotoso žiedas. Ir tikrai ne dėl grožio senovėje, taip vadinamos “altajaus princesės”, o iš esmės, “ Tikrų Žinių deivės”, dėdavosi sau specialias tatuiruotes, sudarytas iš simbolių. Savo esmėjeб visa tai turi vienas ir tas pačias žinių atsiradimo šaknis. Taigi, kas panorės, tas tikrai ras...

Tai štai, tada esantys pasaulyje Bodhisatvos, ne tik rūpinosi žmonėmis, kaip naujagimiais lopšyje, bet ir bendravo su kitų civilizacijų atstovais... Ir nieko tame nėra ko nors virš gamtinio. Iš principo, žmonija turi šansą pasiekti tokį lygį išsivystyme, per artimiausią 100 metų, kada galės laisvai lankyti kitus pasaulius. O tais laikais, Bodhisatvų bendravimas su kitų pasaulių atstovais buvo laikomas normaliu. Tai visiškai natūralu, kadangi kokia bebūtų išsivysčiusi materiali civilizacija, ji vis tiek visada sieks bendrauti su žymiai aukščiau išsivysčiusiomis būtybėmis, tuo labiau, kad tada pasaulyje Bodhisatvos buvo pakankamai ilgai.

Taip kad toks kosmodromo buvimas, netoliese nuo Egipto, šiuolaikinės Libijos teritorijoje, kuris, tiesa pasakius, išsisaugojęs ir iki šiol, nebuvo toks jau ir stebinantis... Dabar jį mokslininkai vadina Baalbeko platforma”. Tai tokia didelė platforma, pastatyta iš gigantiškų blokų, kurių svoris siekia iki 360 tonų kiekvienas, su specialiomis skylėmis platformos šonuose. Archeologai iki šiol laužo galvas dėl jos paskirties.

Tiesa, skirtingai nuo kitų laikų žmonių, dabar bent jau bandoma spėlioti, kad tai panašu į kosmodromą. Naivumas žinoma stebina. Nes jie ieško kuro lašų liekanų nuo kosminių laivų, žinoma, galvojant tik apie tokį kurą ir jo komponentus, koks yra žinomas šiandiena. Ir bendrai, kiek reikėtų turėti lėšų, kad pavyzdžiu tik su tokių dabartiniu žinomu kuru nuskristi bent jau iki Sirijaus ir dar grįžti atgal? Juokingi jie, ieško kuro-tepalo medžiagų pėdsakų, net nenutuokiant, kad pasaulyje yra pilna kitokių alternatyvių energijos šaltinių, žymiai ekonomiškesnių, nepavojingų. Na kaip sakoma, kas kokią informaciją turi tas tokia ir taiko...

Be “Baalbeko verandos”, egzistuoja ir kosmodromai, kuriems nereikėjo tokio didelio ploto, pakilimas-nusileidimams. Tokiems laivams buvo skirtas rajonas, esantis netoliese nuo Nilo deltos “lotoso žiedo”. Žinoma, toks intensyvus laivų judėjimas negalėjo būti nepastebėtas žmonių, todėl daugelių tautų atmintyje, kaip legendos išsisaugojo gana įdomios žinios apie tuos laikus.

Pavyzdžiu, senovės mieste Kheme, vėliau graikų pavadintu Letopoliu, esančio šalia deltos, vakariniame Nilo krante, taip vadinamos Rozeto rankovės rajone. Išliko sakmės, kad gilioje senovėje, tą miestą vadino “žaibo trenksmo miestu”, o pagal religinius šaltinius, miestas Khemas žinomas kaip “kelio ženklas, nurodantis Ozyriui kelią į dangų”. Duotąjį miestą laikė Sirijaus atvaizdu žemėje. Siejo jį su vienu iš dievo Goro vardų paminėjimu – dievo, kurio vaizdinys yra sparnuotas diskas, sakalas ir žmogus su sakalo galva.

Arba štai kitas miestas, kuris buvo išsidėstęs netoliese prie Khemo (praktiškai vienoje geografinėje platumoje) vėl prie Nilo “žiedelio’ pagrindo, senovėje žinomas kaip Judu (atsimenate tai biblijinis On miestas, arba graikiškai Geliapolis, tai yra “Saulės miestas”). Apie jį irgi yra tokia sakmė, kad kažkada seniai seniai Judu buvo šventa kalva, nuo kurios pirmą kart pakilo Saulė. Po to, toje vietoje, atsiminimui apie praeitį buvo pastatyta kolona, kuri vėliau buvo pakeista į ne ką mažesne relikvija – akmeniu “Ben-Ben”, turinčiu konuso formą, su užapvalintais kraštais (po to, transformuotas graikiškas pavadinimas “piramidonas”)

Senovėje tą akmenį  priskyrė nežemiškai kilmei. Pagal žmonių nuomone jis laikomas “senai pamestu”. Šventuose ženkluose jis vaizduojamas kartu su paukščiu Feniksu, kuris tupi ant jo. Iš pirmo žvilgsnio, visos tos istorijos daugiau panašios į pasakas. Maksimum, ką gali nutuokti šiuolaikiniai mokslininkai, kad žmonės senovėje prifantazavo sau ir kažkokį tai “paprastą meteoritą” priėmė už šventą akmenį, nukritusį iš dangaus. Na o prisikasę iki žodžio “Ben” šaknies, sužinos, kad tai “sėkla”, “apvaisinimas”, susies su legenda apie Feniksą, kuris po atitinkamo periodo atskrenda pas žmones iš Rytų, gimdant naują gyvenimo ciklą. Geriausiu atveji visa tai priskirs prie religinio primityvo, susijusio su vaisingumo kultu ir apsiramins. O iš tikro tai nebuvo taip paprasta...

Vis nebaigiu pasakoti apie Imhotepą.

Taigi, tas žmogus išmintingai pasinaudojo žiniomis, kurias atvėrė jam Bodhisatva. Greitai, Imhotepas pasižymėjo tarp žmonių savo nenuilstamo darbo dėka, kaip labai geras gydovas ir už tai buvo pakviestas į šiandiena žinomo faraono, vardu Džoseras, aptarnavimo svitą. Tai - trečios dinastijos karalių, kuris įkūrė savo sostinę Memfiso mieste. Tada tą miestą egiptiečiai vadino kitaip – “Het-Ka-Ptah” kas reikia “dievo Ptah sielos palata” (arba “Dievo Ptah sielos rūmai”), kadangi aukščiausiu to miesto dievu buvo skaitomas amatininkų dievas Ptah. O iki tol vadinosi paprastai, “Baltų sienų miestas”. O Memfis – tai jau žymiai vėlesnė graikiška interpretacija, o egiptietiškai buvo “Menefes” (Gera prieplauka). Jei pažvelgti į šiuolaikinį žemėlapį, tai tas miestas buvo išsidėstęs netoliese nuo šiuolaikinio Kairo, strategiškai svarbioje Nilo žočių vietoje. Dabar iš to miesto liko tik griuvėsiai, palaidoti po storu smėlio sluoksniu. O Testamente jis minimas kaip Nof miestas.

Imchotepas užsirekomendavo save ne tik kaip geras gydovas, bet ir kaip išmintingas žmogus, gerai nusimanantis daugelyje mokslų, o taip pat turintis gero oratoriaus ir organizatoriaus gabumus. Faraonas Džoseras paskyrė jį ne už ilgo pirmuoju savo patarėju, pirmuoju žmogumi valstybėje po pačio faraono, kaip vizirį arba dabartinį premjer-ministrą. Tais laikais toks atvejis buvo iš vis be precedentinis, kadangi duotas pareigas visada užimdavo tik žmonės iš faraono palikuonių ar giminių. O Imhotepas buvo išeivis iš paprastų žmonių šeimos ir pasiekė tokios padėties, kaip sakoma, savo darbu ir protu.

Kad jūs galėtumėte geriau įvertinti tai, ką atliko tas Žmogus žmonijai, trumpai supažindinsiu jus su ta padėtimi, kuri buvo šalyje valdant faraonui Džoserui iki valdžios viršūnėse atsirandant Imhotepui.

Valstybės galva daugiausia tada buvo susirūpinęs tik savo valdžios sustiprinimu. Jis bandė sustiprinti savo pozicijas šiaurėje, vedė karus ir pietiniame pasienyje. Kontroliavo varinių iečių antgalių gamybą Sinajaus pusiasalyje. Bendrai tai, daugiau buvo užsiėmęs savo “strateginėmis” problemomis, nei tautos reikmėmis. O jo svita jam tik antrino.

Žyniai buvo susirūpinę savo politinėmis intrigomis ir priešprieša vieni prieš kitus, kova už savo teologinės sistemos dominavimą. Juk tada kiekviename “sepe”, arba kaip vėliau pavadino graikai, kiekviename “Home” (tai yra, kiekvienoje srityje mūsiškai, į kurias dalinosi tuometinė šalis), buvo savo dievai, savo religinės koncepcijos, reikia pasakyti besiremiančios vienomis ir tomis pačiomis senovės žiniomis. Tačiau pagrindiniais visos šalies dievais buvo skelbiami būtent to Homo dievai, kuriame duotuoju momentu buvo šalies sostinė. O gerai gyventi juk norėjosi visiems įtakingiems Žyniams, pretenduojantiems į didelę valdžią. Štai todėl kiekvienas savo kombinacijas prasukinėjo, kovoje už valdžią.

Bet kaip nebūtų paradoksalu, tačiau jie priklausė nuo paprastų žmonių požiūrio į juos. Juk tai žynių duona. Jie tik išoriškai palaiko savo valdžios iliuziją, kad bet kokia jų tikinčiųjų religinė padėtis priklauso nuo bendro duotos religijos valdančios viršunėlės sprendimo. O iš tikro, tai tik nedidelė žmonių krūvelė, kurie bijo prarasti savo valdžią, jei daugelis žmonių pakeis savo pasaulėžiūrą. Juk kartu su ta valdžia jie praras ir savo reikšmingumą, kurį jiems ir aprūpina ta valdžia.

Taip kad tada religija daugiau buvo Žynių politika ir jiems buvo naudinga savo parapijiečius laikyti paklusnume... Tai štai, tuose Homuose valdė vietiniai faraonai, tokia provincinė aristokratija, iš esmės, praleidžianti laiką šventimuose, lėbaudami. Ir jei kokiais tai klausimais jiems buvo reikalinga liaudies parama, tai paprastai žmonių lojalumo pasiekdavo savo Žynių pagalba. Kai kurie Homų vietininkai būdavo faraono giminėmis, kadangi tada pas monarchus buvo tokios tradicijos, imti sau į žmonas Homų valdininkų dukras, arba sudaryti santuokas tarp jų ir savo vaikų.

Bet tokios politinės santuokos ne visada provincinei aristokratijai nešė ilgai lauktą ryšį su valdžios namais. Kartais tai pavirsdavo į nesantaiką. O kada pas faraoną atsirasdavo keletas paveldėtojų nuo skirtingų žmonų – pretendentų į sostą – tai iš vis galėdavo pavirsti į sąmokslus, su slaptu kai kurių Žynių palaikymu. Bendrai tai visi, pradedant nuo paprasto duoklių surinkėjo ir baigiant  faraonu, buvo užsiėmę tuo kad: kaip ką nors nuvogti, kuo daugiau sau užgrobti, išplėsti savo įtakos sferas. O paprasta liaudis, kaip sakoma, išgyvendavo pati, kas kaip gali. Komercinė šalies veikla buvo kontroliuojama stambių miestų, tiksliau tų, kas juos valdė. Netgi tuo metu svarbus amatininkų ir pirklių centras Memfis, gyveno savo atskirą gyvenimą. Trumpiau tariant, viskas kaip visada. Kiekvienas buvo užsiėmęs savo problemomis.

Taip kad Imhotepui nuo savo pirmtako teko ne pats geriausias šalies reikalų “palikimas”. Tuo labiau, kad kaip Tikrų Žinių žmogus, jis suprato viso to, kas tvėrėsi aplinkui, priežastis. Jis buvo informuotas apie tai, kad pagrindiniai Egipto prekybos centrai ne oficialiai buvo kontroliuojami Archontų žmonių ir apie padėtį šalyje, o taip pat, apie žmonių susirūpinimą nuosavomis problemomis, kad Archontams tai tik naudinga. Žinodamas visa tai, Imhotepas pasielgė labai išmintingai.

Praktiškai, per labai trumpą laiką jis įvedė šalyje tvarką. Pirmiausia, ką jis padarė, tai nušalino Archontų žmones nuo valdžios ir pastatė į jų vietas atsakingus žmones, gerai žinančius savo reikalą, kuriais pasitikėjo. Reorganizavo tarnautojų aparatą ir privertė pagaliau tarnautojus dirbti. Įvedė tarp jų griežtą discipliną: bet kuri vagystė, apgaulė, kyšininkavimas, klastingas savo padėties panaudojimas, buvo atsekami ir griežtai baudžiami. Jis padarė faraoną didelių ir mažų, reikšmingų ir ne, visų žmonių gynėju. Imhotepo dėka buvo įvesti sąžiningi įstatymai ir nepriekaištingai vykdomi. Bet kuris žmogus toje valstybėje, net vargšas, paprastas žmogus, su kuriuo pasielgė neteisingai, galėjo ne tik kad pasiskusti ant savo skriaudėjo, nors tas ir buvo valdžią turintis, bet, sakant mūsiškai, paduoti jį į teismą ir jį laimėti. Imhotepas suformavo grupes, kurios pakankamai greitai ir efektyviai tikrino skundus nuo gyventojų. Ir jei tie skundai pasiteisindavo, tai kaltasis būdavo baudžiamas tuoj pat. Dėl to, tarp paprastų žmonių Imhotepą vadino “Geru paprastų žmonių draugu”, “Visų pažeidėju priešas ir tikras Tiesos gynėjas”, “Išminčius, duodantis vertingus patarimus, nelaukiantis už tai jokio atlygio”, . Po to, tuos liaudies epitetus skirtus Imhotepui, pradėjo prirašinėti ir “Tas, kurį gerbia patys vertingiausi žmonės” sekančių kartų faraonų dinastijoms.

Tuo pat metu, Imhotemas įvedė tvarką ir irigacinėse sistemose. Pastačius vadovauti kanalų statybai atsakingus profesionalius žmones. Per trumpą laiką jis išsprendė vieną iš pagrindinių Egipto problemų, kuri kaip “neišsprendžiamas svoris” gulėjo ant faraonų pečių – vandens paskirstymas ir panaudojimas, kaip buitinėms reikmėms, taip ir žemės ūkiui. Juk karštame, sausame Egipto klimate, kur vidurinė metų temperatūra sudaro 35 laipsnius, vandens trūkumas provokuodavo badą ir liaudies neramumus. Irigacinė sistema egzistavo ir anksčiau, bet buvo apleistoje būsenoje. Tačiau įvedus tvarką, kaip pasekmė, ne tik pagerėjo paprastų žmonių gyvenimas, bet ir žymiai pakilo derlingumas. Atsirado grūdų perteklius, kuris pritraukė pirklius iš kitų šalių. Atsirado papildomos lėšos. Faraono iždas pradėjo sparčiai pilnėti (ir tai jau buvo taikos sąlygose, be karų).

Imhotepo iniciatyvos ir globos dėka visur pradėjo atsidarinėti mokyklos, taip vadinami “Gyvenimo namai”, “Išminties namai” ir žinios tapo prieinamos ne tik privilegijuotai mažumai. Pradžioje Imhotepas organizavo specialias mokyklas prie faraono rūmų, kur asmeniškai, kartu su savo padėjėjais mokė talentingą jaunimą (iš esmės, tarnautojų vaikus) tų specialybių, kurios buvo būtinos tada šaliai, kad įvesti joje tvarką – tai raštininkai, skaičiuotojai, įvairių darbų organizatoriai. Juos mokė skaitymo, skaičiavimo, raštingumo ir kitų jų profesijai būtinų žinių ir įgūdžių...Tiesa, tais laikais iš esmės, rašė hieroglifais, ant molinių lentelių, odos, akmens. Bet būtent Imhotepas įvedė į apyvartą specialiai apdirbtus stiebus, pelkinio augalo - papiruso, gausiai tada augančio Nilo pakrantėse, kaip medžiagą ant kurios rašoma.

Tai štai, tos išlaidos ir laikas, talentingo jaunimo mokyme, ant tiek save pateisino, kad greitai Imhotepui pavyko pasiekti tokių mokyklų masinio atidarymo prie visų šventyklų, kur pradėjo ruošti būsimus tarnautojus, teisininkus, gydytojus. Ir kas nuostabiausia, ten pradėjo rinkti talentingus ir gabius vaikus iš paprastos liaudies. O vėliau, atsidarė mokyklos ir prie kai kurių valstybinių organizacijų, kur gabius vaikus (net iš paprastų šeimų) ruošė konkrečiai, iš anksto pasirinktai pačių mokinių profesijai, pavyzdžiui – skulptoriaus, mūrininko, prekybininko ir tt.

Ir kuo talentingesnis, gabesnis buvo jaunas žmogus, tuo daugiau jį į mokslų gilumas pašvęsdavo. Imhotepas padarė taip, kad jaunimas pats buvo suinteresuotas tuo, kad įsigyti tvirtas ir kokybiškas žinias. Kodėl? Todėl, kad kuo talentingesnis, profesionalesnis ir gabesnis buvo žmogus, tuo daugiau jam valstybė atverdavo galimybių karjeros augimui, o tai gerino jo gyvenimo sąlygas. Revoliucinga buvo tai, kad nesvarbu iš kokios šeimos tu išėjęs (turtingos ar varganos), kadangi, pirmoje eilėje buvo vertinami tavo sugebėjimai ir aukštos dorovinės savybės. Ir pasekoje, tokia politika privedė prie to, kad leido žmonėms išreikšti savo geriausias savybes, sugebėjimus. Pavyzdžiui, net paprastas raštininkas turintis aukštas dorovines ir profesionalias kokybes, o taip pat, organizatorinių sugebėjimų, galėdavo tapti kokio nors miesto vietininku (kaip gubernatorius) ar net viso Homo, tai yra, įeiti į privilegijuotą klasę. Trumpai tariant, realizuoti save kaip Asmenybė, savo talento dėka.

Ar suprantate kas vyko? Talentingi žmonės buvo iškeliami į priekinius planus, pradedant nuo aukščiausių valdžios ešelonų ir užbaigiant žemiausiais, pradedant nuo valstybės valdymo struktūrų ir baigiant mokslu, lavinimu, medicina ir menu. Visuomenėje tapo madinga būti dorovingam, išauklėtam, mandagiam, protingam, raštingam, statyti sau aukštus tikslus. O kodėl?  Kadangi valstybė pradėjo aktyviai skatinti savo piliečių moralės ir intelektualumo pasiekimus.

Bet Imhotepas nuėjo dar toliau. Maža to, kad jis sudomino žmogų padidinti savo profesionalizmą, jis dar ir pakėlė jo reikšmingumą kitų žmonių atžvilgiu. Jis padarė garbinga beveik kiekvieną profesiją ir tuo pačiu privertė žmones gerbti save, savo darbą, nepriklausomai nuo to, ant kokio socialinių laiptų laiptelio jie stovėjo ir kokiai klasei priklausė. To dėka, pirmiausia padidėjo žmonių bendravimo kultūra. Visos visuomenės klasės palaikė dalykinę discipliną, gerbė įstatymą ir tvarką. Imhotepas sukūrė tokias sąlygas, kad žmonės dabar buvo daugiau susirūpinę savo darbo dorovinėmis savybėmis ir kokybe. O to rezultate, visi buvo užsiėmę reikalu dėl savo valstybės gerovės, pradedant nuo faraono, kuris visą dieną užsiiminėjo visuomeniniais reikalais... Tiesa, būtent dėka Imhotepo, jis nustojo kariauti, kadangi, kaip sakė Imhotepas “kalbos yra stipriau už ginklus”... Netgi kiekvienas princas, Imhotemo valstybės užimtumo sistemoje, gaudavo konkrečią visuomeninę užduotį ir postą, kur iš jo buvo reikalaujama efektyvaus savo pareigų vykdymo. Kadangi faraono buvo paskelbta, (ne be tos idėjos pasiūlymo nuo Imhotepo pagalba), kad tik vertas įpėdinis užims jo vietą. O tai savo ruožtu stimuliavo faraono žmonas aktyviai padėti savo sūnums visuomeniniuose reikaluose, kad tik jų sūnus būtų nusipelnęs sosto. Toks visuomeninis krūvis ir faraono žmonų kasdieninis užimtumas buvo tik į naudą valstybei. Juk kaip žinoma, laisvi smegenys – velnio dirbtuvės. O čia intrigos savo vietą užleido dalykiniams veiksmams ir sveikai konkurencijai.

Tai štai, visi buvo užsiėmę, pradedant nuo faraono ir užbaigiant paprastu žmogumi. Ir dykaduoniams, vagims, tinginiams daugiau nebebuvo vietos tokioje šalyje, kadangi dingo sąlygos jų klestėjimui ir jau pati visuomenė juos atstūmė. Ir kaip tokios Imhotepo politikos pasekmė – prasidėjo spartaus valstybės progreso epocha.

Bet pati be precedentinė buvo ta ideologija, kuri Imhotepo dėka nusistovėjo visuomenėje. Tačiau Imhotepas specialiai net neužsiiminėjo jos masiniu įdiegimu į tautą. Jis tik buvo tuo, nuo ko žmonės norėjo imti pavyzdį: gyveno paprastai, kalbėjo išmintingai, elgėsi teisingai ir sąžiningai, žmogiškai. Todėl jis ir jo pasaulėžiūra įgavo tokį platų populiarumą tarp tautos.

Būtent dėka plačios Imhotepo šlovės, senovės Egipto idealu pradėjo būti laikomas jo įvaizdis, tai yra, žmogus nedaugžodžiaujantis, išmintingas, atsparus likimo smūgiams ir praradimams, su humanistiniu žvilgsniu, giliai žmogiškas, su absoliučiu tikėjimu, apie sielos pomirtinį egzistavimą. Daugelis sekančių žmonių kartų (nekalbant jau apie tuos, kurie jo laiku gyveno) buvo išauklėti ant tokių populiarių Imhotepo patarlių ir išsireiškimų:

“Geriau būti neturtingu ir gyventi dykumoje, bet su lotosu sieloje, nei gyventi tarp žmonių bet su tuštuma sieloje”

"Laisvėje nėra naudos žmogui, jei jis aklas savo sielai”.

“Nuopelnai matuojami tavo atliktais veiksmais”

“Išbandymo valandą neieškok draugų ir nekeik priešų, o pasikliauk Dievu”,

“Vergovės pasiilgsta tik tas, kas trokšta nuversti karalių, davusį jam laisvę”

“Gerbiamas tas žmogus, kuris padeda žmonėms esantiems bėdoje, o ne tas kuris priverčia savęs bijoti”.

Ir daugelis kitų Imhotepo išsireiškimų, kuriuos savo “pamokymuose”  panaudojo sekančių kartų Žyniai ir viziriai, kadangi Imhotepo žodžiai buvo gan populiarūs tautose ir persidavinėjo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.

Imhotepas pakankamai lojaliai žvelgė į visas valstybės religines koncepcijas. Jis užsitarnavo nedirbtinos pagarbos ne tik iš faraono, bet ir nuo įtakingų įvairių religijų Žynių, kadangi net Žynių politikos atžvilgiu jis save vedė pakankamai subtiliai ir išmintingai. O pats jis užėmė tvirtą tikėjimo poziciją, besiremiančia Žiniomis. Jame nebuvo abejonės tuo, ką jis kalba, jame nebuvo dviveidiškumo, kas buvo pastebima pas daugelį Žynių. Jame jautėsi tikrų žinių Žmogus. Todėl daugeliui žmonių, radusiems jame tą nematomą, bet jaučiamą fundamentalų tikėjimą, Imhotepas tapo Tiesos skleidėju. Būtent dėka jo gyvenimo stiliaus ir pasaulėžiūros į egiptiečių supratimą įėjo absoliutus tikėjimas tuo, kad šis gyvenimas laikinas ir jis duotas tam, kad žmogus savo teisingumu, minčių ir elgesio prieš Dievą (o ne prieš žmones) sąžiningumu užsitarnaus geresnio pomirtinio gyvenimo. Toje visuomenėje tikėjimas į pomirtinį gyvenimą tapo dominuojančiu.

Žinoma, kad toks tikėjimas negimė tuščioje vietoje. Tikėjimas į pomirtinį gyvenimą egzistavo pas egiptiečius nuo seno ir pirmapradžiai, kaip jau sakiau, buvo pagrįsta Žiniomis. Tik paprasčiausiai, su laiku žinios dalinai pasimetė ir tie tikėjimai priėmė supainiotos ir nelabai suprantamos religijos formą. Todėl, daugelis žmonių, taip sakant, iš inercijos garbino dar senovės dievus, iš esmės, nesuprantant ir nesigilinant į pačią religiją. Tai jiems būdavo viso labo tik duoklė protėvių tradicijoms ir ne daugiau. Tačiau, dėka nematomo Imhotepo darbo, viskas pasikeitė.

Visi tie aukščiau išvardinti Imhotepo nuopelnai buvo tik matoma dalis to didžiulio darbo, kurį jis suspėjo nuveikti per savo gyvenimą. Bet žymiai vertingesnis ir reikšmingesnis yra tas jo nematomas darbas, kuris kruopščiai slepiamas nuo pašalinių akių. Aukštos pareigos atverdavo Imhotepui realias galimybes įpinti ir savo atitinkamą juostą į globalų pasaulinio mastelio architektūrinį projektą, apie kurį jam papasakojo Šambalos Mokytojas. Tuo suteikdamas neįkainojamą pagalbą tolimoms kartoms ir žmonijos ateičiai.

Tokio sudėtingiausio klausimo sprendime Imhotepas taip pat pasielgė labai išmintingai. Iš esmės, visa jo matoma darbo dalis – buvo tik pasiruošimas pagrindiniam darbui. Juk sukurti tai, ko norėjo Imhotepas, buvo įmanoma tik aukšto organizuotumo visuomenėje. Tai štai kaip jis pasielgė. Detaliai išnagrinėjęs valdančios elito norus ir poelgius – žynių, o ypatingai faraonų, jis sužaidė ant jų gi pačių silpnybių, kad realizuoti savo planus, kurie pasekoje, suteikia sunkiai įvertinamą dvasinę pagalbą daugeliui žmonių. Imhotepas Džoserui pasiūlė, tam laikui visiškai nebūtą pagal apimtis projektą, nuo kurio faraonas paprasčiausiai nebegalėjo atsisakyti. Kadangi Džoseras, taip pat, kaip ir kiti egiptiečiai, pagal savo tikėjimą pirmiausia turėjo rūpintis apie savo pomirtinį gyvenimą, kaip tai buvo priimta pas faraonus, jis turėjo pastatyti sau kapavietę dar esant gyvam. Imhotepas padavė jam idėją – pastatyti neįprastą kapavietę. Nepaprastumas buvo tame, kad tai turėjo būti ne šiaip sau mastaba...

Mastaba pradžioje būdavo stačiakampės formos egiptiečių kapavietės. Vėliau kapavietes pradėjo daryti iš plytų, paverčiant ištisais statiniais su dekoratyvinėmis nišomis, nurodančiomis į palaidojimo vietą ir ją uždengiančiomis. Nors “mastaba” – tai ne egiptietiškas, o arabiškas žodis, reiškiantis “suolą”. Tuos įrenginius taip pavadino arabų darbininkai, dirbę kartu su archeologais Egipte XIX amžiuje.

Tai štai, Imhotepas pasiūlė Džoserui, vietoje įprastos kapavietės –  pastatyti laiptuotą piramidę ir ne iš paprastų plytų, kas tada buvo išplitusi statybinė medžiaga, be to netvirta, o iš nutašyto akmens, kas bus ilgaamžiška. Tais laikais Egiptui tai buvo revoliucinis sprendimas. Imhotepo idėja pastatyti “laiptus, numestus iš dangaus, faraono dieviškam palipimui”, ant tiek įkvėpė Džoserą, kad jis liepė tuoj pat pradėti darbus, negailint tam lėšų ir patikėjęs statybą pačiam Imhotepui. Ir tai įvyko tada, kai didelė plytinė mastaba Džoserui jau buvo pastatyta Abidose – vietoje, kur tradiciškai laidojo faraonus.

Imhotepas buvo labiausiai suinteresuotas šiuo projektu. Ir jis sugebėjo sudominti juo ne tik faraoną, bet ir įtakingus Žynius, kadangi be piramidės tas projektas dar numatė ir ištisą šventyklų kompleksą, dar ir už faraono lėšas. O tai reiškė garantuotą pelną Žyniams ateityje, tarnaujant tose šventyklose. Dar daugiau, į statybos planą jis įtraukė ir didžiulę grūdų saugyklą, taip sakant valstybinio lygio papildomą statinį. Ir reikėtu pažymėti, kad būtent dėka didelių ten sukauptų grūdų atsargų, ateityje egiptiečiai be didelio vargo pergyveno nederlingus metus ar sausras.

Piramidės statymo vieta nebuvo atsitiktinė. Ji išsidėstė ant plokščiakalnio krašto, to pačio plokščiakalnio, ant kurio keletą kilometrų į šiaurę buvo Didysis Sfinksas. Imhotepas tą vietą faraonui ir žyniams motyvavo tuo, kad tai atsieit arčiau išsidėstys prie Memfiso, su nuostabiu vaizdu, kuris iš ten atsiveria į Memfisą. O iš tikro gi, ta vieta tiksliai atitiko vieną iš pažymėtų žemiškų koordinačių “žvaigždiniame žemėlapyje” , atskleisto jam dar Šambalos Mokytojo. Didysis Sfinksas, pastatytas žymiai anksčiau to laiko (o ne po Imhotepo gyvenimo, atsieit didžiųjų piramidžių statymo metu) ir tai buvo aiškus orientyras, dėl patikslinto ir tikslaus vietos išrinkimo duotai piramidei.

Tai štai, ta grandiozinė statyba buvo specialiai ištempta ne vienam dešimtmečiui. Kodėl? Todėl kad buvo maža pastatyti tą objektą, reikia kad jis dar ir “pradėtų veikti”. O tam svarbiausia, kas buvo reikalinga šiame reikale – aukšto dvasingumo žmonės, be to, kaip vyrai, taip ir moterys. Jų auklėjimui ir mokymui Imhotepas paaukojo daugelį metų, dėl ko, iš principo, jis ir ištempė duotojo projekto statybą, elitui pasiaiškinant to projekto modernizacija ir gerinimu.

Imhotepas surinko pačius geriausius meistrus savo profesijose iš viso Egipto, o jiems į pagalbą davė – pagal dorovines savybes geriausius žmones (ir vyrus ir moteris), organizavo jiems ne tik pastovų užimtumą, bet ir kitokias, žymiai geresnes pragyvenimo sąlygas, pakėlus jų socialinę svarbą iki valstybinės. Imhotepas išplėtė ne šiaip sau statybą. Tai buvo kažkas panašaus, kaip dabartinė valstybinė įmonė, su pilnu socialinio aprūpinimo kompleksu, pradedant nuo buitinių problemų sprendimo ir užbaigiant kokybišku medicininiu aptarnavimu. Ir toje didžiulėje įmonėje, kurioje dirbo ir kepėjai, ir gydovai, ir raštvedžiai, ir mokslininkai, ir skulptoriai, ir mūrininkai, ir kitų specialybių žmonės, užteko darbo visiems, tiek vyrams, tiek moterims.

Tą kompleksą statė laisvi žmonės, ne vergai (kaip dabar pateikiama). O su moterimis, priešingai šiandien esančiai nuomonei, Senovės Egipte elgėsi ypatingai pagarbiai. Moteris užėmė reikšmingą padėtį visuomenėje, pirmiausia kaip motina ir giminės pratęsėja, o taip pat, visuomenėje turėjo lygias teises su vyrais. Moteris galėjo pasirinkti sau bet kurią profesiją, kuri jai patiks. Talentingos moterys tapdavo aukščiausiomis Žynėmis, gydovėmis ir inžinierės.

Ten buvo ir Žyniai ir Žynės. Pavyzdžiui, tame pačiame Jure mieste. Aukščiausias Žynys buvo vadinamas kaip Ur Maa, o aukščiausia Žynė kaip Ur-t Tekhen. Jų statusas ir žinių lygis buvo vienodas, atitiko aukščiausią mokslinį laipsnį.

Bet juk senovėje moterys daugiausia tik šokiu lydėdavo įvairias apeigas ir tai tik tose šventyklose, apeigose, kurios daugiausia buvo susijusios su “derlingumu’?

Tas reiškinys iš tikro turėjo vietos tikrovėje, bet tik kaip nuogirdų ir tuščio žmonių pamėgdžiojimo kokybėje, taip vadinamų “dieviškos jėgos aktų”, kurie tada vyko slaptose Imhotepo organizacijose,  seurame lankytojų rate, o moterys kaip tik ten vaidindavo svarbiausią vaidmenį. Tokius paslaptingus Imhotepo žmones vadino “šventų jėgų valdytojais” – žyniais Ur Heku ir žynėmis Ur-t Hekau, kadangi dievišką jėgą, kurią jie gaudavo iš aukščiau, atliekant taip vadinamą “jėgos aktą”, vadino Heka. Duotieji žmonės buvo ne tik tos dieviškos jėgos pripildytojais, kaupėjais ir saugotojais, bet ir galėjo perduoti ją daiktams, “apšventinant” juos, o taip pat, tos jėgos dėka, padėti sergantiems žmonėms išgijime. Todėl jie dar buvo ir gydovai, ne paprasti gydovai, o universalūs, patys geriausi tarp senovės medikų, nors tie žmonės viso labo tik naudojosi švariomis Žiniomis.

Tos žinios buvo patikimos tik dvasiškai švariems žmonėms. Ir tos jėgos gavimą saugojo gilioje paslaptyje. Kadangi Jėga ji ir yra Jėga. Ji kaip statybinis plaktukas gali ir kurti ir griauti. Viskas priklauso nuo Meistro, kaip jis jį pritaikys savo rankose.

Taip talentingos moterys tais laikais irgi pasiekdavo žymių pasiekimų moksle. Paimti, kad ir tą pačią mediciną. Net šiandiena galima rasti priminimą apie tai, kad “pirmąją” pasaulyje gydytoją-moterį, praktikavusia Memfio mieste III tūkstantyje iki mūsų eros, vadino “Pereseč”. Nors iš tikro, tai buvo ne pirma moteris-gydovė, tik paprasčiausiai archeologai rado būtent tą dokumentalų patvirtinimą apie tai, todėl ir pavadino tą moterį pirmąja. Tuo metu medicina buvo laikoma šventu mokslu ir ją studijavo prie šventyklų. Buvo skaito, kad žmogaus pasveikimo sėkmė priklauso ne tik nuo gydovinių praktinių žinių, bet ir nuo dieviškos valios, todėl šalia medicininių žinių medikai studijavo ir šventus tekstus. Žynys-gydytojas neturėjo teisės pradėti gydymo neperskaitęs maldos.

Juk Egipte tais laikais nebuvo maldų, o vyravo tik burtai ir užkeikimai?

Tais laikais egzistavo tikslūs dieviško misticizmo apribojimas, skirstymas į senovės žinias, maldas su kruopščiu dvasiniu darbu tarnaujant Dievui, ir į - būrimą, kuriuo iš esmės, užsiiminėjo žmonės dėl savo egoistinių norų, o taip pat burtininkai, arba taip vadinami “juodieji magai” – žmonės turintys atitinkamų žinių ir panaudojantys jas klastingiems tikslams prieš kitus žmones. Dar daugiau, buvo tvirtas įsitikinimas, kad būrimas kenkė dvasinei žmogaus būsenai. Tiesa, net egzistavo tokia speciali Žynių “tarnyba” kuri užsiiminėjo tų taip vadinamų “juodųjų magų” neutralizacija.

Na o kas liečia pranašystes... Pavyzdžiui, vienas iš egiptiečių “pamokymų” draudė žmogui bandyti sužinoti ateitį ir tam imtis būrimo. Žynių taisyklėse buvo parašyta: “Nebandyk sužinoti to, ko dar nebuvo”. Kad ir pavyzdžiui, pagrindinio Žynio pareigos vadinosi Ur Maa, kas reiškia “Didysis aiškiaregis”, bet į jo pareigas neįėjo nusakyti ateities ir pranašauti. Jo tikslas buvo jau įvykusių įvykių teisingas išaiškinimas tam, kad “suprasti Dievo valią, nuo kurios priklausė ateitis”. Kadangi egiptiečiai pakankamai dėmesingai elgėsi su jau įvykusiais įvykiais, “ženklais” ir sapnais, buvo skaitoma, kad per tai Dievas bando apie ką tai perspėti žmogų. Ir turiu pastebėti, kad to tikėjimo pagrindu, senovės egiptiečiai buvo pakankamai pastabūs, kaip dėl gamtos reiškinių, tai ir dėl socialinių. Tas pats lietė ir “astrologiją” Bendrai tai, visa tai galima pavadinti moksliniu prognozavimu, nes tais mokslais užsiėmė tada būtent Žyniai.

Vis tik, kas buvo tie Žyniai – religiniai veikėjai ar mokslininkai?

Ir tais ir kitais. Bendrai tai, pas juos buvo ypatinga Žynių struktūra. Aukščiausieji Žyniai buvo religiniais veikėjais, kurie užsiiminėjo bendrais religiniais klausimais, politika ir mokslu. Taip pat toje struktūroje buvo ir žyniai-mokslininkai, pamokslautojai. Tiesa, kaip tik paskutinieji pamaldose šventyklose skaitė tikintiesiems “dieviškus įstatymus”, religinius “pamokymus” ir duodavo nurodymus.

Įsivaizduoju kaip atrodytų šiandiena, kada prieš gydant daktaras skaitytų maldą.

O ar jums žinoma, kad patys talentingiausi ir geriausi pasaulio chirurgai, tie kurie dirba tiesiogiai, su taip sakant, gyva materija, prieš operaciją, jos metu ir po jos sako maldas? Ir meldžiasi iki šiol už pacientų sveikatą. Kadangi nuosava patirtimi žino, kad ir kokiomis aukštomis profesionaliomis savybėmis nebūtų apdovanotas gydytojas, bet daug kas jo praktikoje priklauso nuo valios iš Aukščiau.

Taigi grįžkim prie Imhotepo. Dėka tos grandiozinės statybos ir pritraukiant į tą reikalą geriausius Egipto žmones, pas Imhotepą atsirado galimybė sau pasirinkti į mokinius iš geriausių šalies kaip vyrų, taip ir moterų, iš tų, kuriuose matėsi dvasingumo, žmoniškumo grūdeliai. Į tą grupę, kurią asmeniškai apsiėmė mokyti pats Imhotepas, įėjo skirtingų specialybių žmonės, bet pirmapradžiai jos pagrindą sudarė akmens meistrai (mūrininkai mūsiškai). Todėl sąlyginiai savo grupę Imhotepas ir pavadino “Laisvieji mūrininkai”, tai yra tie, kas siekė sielos laisvės ir įgydavo tvirtas, kaip akmens monolitas žinias, tikėjimą.

Palaipsniui gimė ir Imhotepo “Laisvųjų mūrininkų” simbolika, kurią po to, taip lengvai nusikopijavo “laisvieji mūrininkai”  jau nuo Archontų: mūrininko priejuostė, akmuo, plaktukas, piramidė su viską matančia akimi (senovės Šambalos ženklas, o Imhotepo mūrininkams, tai reiškė priklausimą šviesioms, dvasinėms jėgoms ženklą), Feniksas, Sfinksas (pas “laisvuosius mūrininkus” nuo Archontų po to tapo liūtas), Sfinkso letena (vėliau, liūto letena pas Archontus) skaičiai 3,5,7,13,33 (tai žmonių, sudarančių atitinkamą jėgos ratą skaičius) ir kiti. Imhotepo žmonės pažindavo vienas kitą pagal atitinkamus žodžius, ženklus, prisilietimus ir tik po to visa tai pasiėmė savo apsiginklavimui “laisvieji mūrininkai” nuo Archontų. Tiesa, apie tapusiu populiariu pas “laisvuosius mūrininkus” pentagramos ženklą – lygiašonė penkiakampė žvaigždė, buvo vienas iš svarbiausių simbolių pas Imhotepo “Laisvuosius mūrininkus” bet iš esmės, skiriasi traktavime.

Reikalas tame, kad pagal pirmaprades “Beliao-Dzi” mokslo žinias, žvaigždė – tai moteriško dieviško prado simbolis, o apskritimas reiškia būtį, Visatą. O žvaigždė rate – tai moteriško dieviško prado buvimas būties rate. Be to, moteriškas pradas buvo vertinamas ir kaip indas reinkarnacijai, o moteris kaip – dovanojanti jėgą ir gyvybę. Todėl Senovės Egipte ir pradėjo vaizduoti Duat karalystę žvaigžde rate, kaip žmogiškų sielų persikūnijimo karalystę.

Tai štai, grįžtant prie Imhotepo. Jis subūrė stiprų slaptos organizacijos branduolį, su pavadinimu “Laisvieji mūrininkai”, tai yra žmones laisvus nuo šio pasaulio materijos, dvasiškai laisvus. Pagrindinis jų tikslas buvo būtent dvasinių vystymosi etapų pasiekimas ir savęs tobulinimas. Ir nežiūrint į tai, kad tie įvairūs žmonės buvo nuolankūs įvairiems religiniams dievams, kadangi kaip sakiau, kiekviename mieste, kiekvienoje šventykloje žmonės buvo nuolankūs savo dievui, kitaip sakant, buvo daugiadievystė, tai Imhotepo dėka, kuris atvėrė jiems slaptas žinias, visi jie, išsaugant išorinę priklausomybę savo dievams, iš tikro buvo nuolankūs tik vienam Vienio Dievui, kurį slapta vadino “Didžiu Pasaulėdaros Meistru”.

Sustiprėję dvasinėse praktikose ir gavę žinias, asmeniniai mokiniai tapo jam patikimais padėjėjais dvasiniame darbe. Ir kada jie pradėjo teikti įvairią pagalbą žmonėms, šlovė apie Imhotepą Egipte dar daugiau išaugo, kadangi patys jo mokiniai, pagal žmogiškus matus, tvėrė nepaprastus stebuklus, pradedant nuo sunkiai sergančių išgydymo ir baigiant jų neįprasta įtaka į žmones ir net į oro sąlygas. Kada informacija apie tą slaptą organizaciją, kaip sakoma, prasisunkė į liaudį, daugelis žmonių pasistatė sau tikslą būtinai tapti asmeniniu Imchotepo mokiniu. Nors pats Imchotepas neigė bet kokius gandus apie tokios slaptos organizacijos egzistavimą.

Pirmiausia tam, kad apsaugoti savo dvasinį “naujagimį” nuo Archontų ir kai kurių įtakingų žmonių – Imhotepo politikos priešininkų, svajojančių apie senus laikus, kaip apie vogimų ir įstatymo nebuvimo laikus. O antra, Imhotepas labai gerai žinojo žmonių prigimtį, jų norų pasikeitimo greitumą: šiandiena jie užsidega dvasiniais siekiais, rytoj vėl gesta, linkstant prie savo Gyvuliško prado norų realizacijos. O tos žinios kurias perdavė Imhotepui Šambalos mokytojas, reikalavo tvirtumo ir pastovumo dvasiniuose siekiuose, o svarbiausia – ketinimų ir norų švaros. Be to, daugelis žmonių norėjo mokytis pas jį tik dėl to, kad slapčia valdyti tomis jėgomis dėl savo klastingų egoistinių tikslų. Todėl Imhotepas niekada neėmė tų, kurie troško mokytis pas jį tos minutės, vieno momento įkvėpti. Jis tokius “norinčius”, kaip sakoma, vijo toliau su “šluota”, nepriklausomai kas tas žmogus buvo. Tiksliau, vijo savo lazda, su kuria jis neišsiskirdavo.

Toks Imhotepo atsargumas, parenkant žmones, nebuvo atsitiktinis. Bendrai tai, kaip žmonės jaučia žmogų “Turintį tikras Žinias”, taip ir tas žmogus “Turintis Žinias”  jaučia, “mato”  žmonių norus, jaučia, taip pasakysime, jų brandumą dvasiniu atžvilgiu. Tame reikale yra prevoliuojantis apsprendžiantis faktorius – tai vidinis pasirinkimas, kaip iš vienos pusės, taip ir iš kitos pusės. Jei tai sutampa, vadinasi tas žmogus eis viena kryptimi su Žinių Žmogumi (Archatu).

Kada pavyzdžiui, pas Imhotepą ateidavo žmonės ir išsakydavo jam savo norus mokytis pas jį, jis atsikalbėdavo kaip galėjo, bet stebėdavo jų elgesį į tą atsakymą. O pas daugelį išslysdavo mintys panašios į šią: “Na štai gi Aš, Aš norius sužinoti paslaptis. Mokyk gi mane.” Tokie žmonės, kaip taisyklė, savo pasipusčiusiu egocentrizmu, patys to nepastebėdami, iš karto iššaudavo nenorą ir atstumimą. Bet buvo ir tokie, pas kuriuos žodžiai liejosi ne nuo proto, o nuo sielos. Į tokius Imhotepas prisižiūrėdavo ir kokį tai laiko tarpą neprisileisdavo arčiau savęs, kad patikrinti ar nuoširdūs žmogaus ketinimai, ar iš tikro pastovus jo pasirinkimas, ar jo sprendimas brandus. Ir kaip taisyklė, tokie žmonės matyt pasąmoningai tai jausdami, bandė visada būti jam akivaizdoje ir visa Siela belstis į Žinių duris. Ir galų gale jie to pasiekdavo. Kadangi, kaip sakoma, nėra tokių durų kurios neatsivertų, jei nuosekliai į jas belsiesi.

Nežiūrint į jo aukštą valstybinį postą, Imhotepui dažnai tekdavo išeiti į liaudį ir bendrauti su paprastais žmonėmis, kad būti kurse realiai vykstančių visuomenėje procesų. Ir jo lazda buvo vienintelis “palydovas”, “svita”, “apsauga”. Be to, jis lankė ne tik stambius miestus, tačiau ir gana nutolusias gyvenvietes, tokiu būdu žinojo apie tikrą padėtį šalyje. Imhotepas gerai žinantis žmones, daugelį pranešimų patikrindavo asmeniškai, dėl to apgauti jį kokiame nors klausime buvo pakankamai sudėtinga, neįmanoma ir net dar daugiau – tokiam “padėjėjui”, kuris išdrįsdavo tai daryti, tai grėsė nuobauda ir nemaloniomis pasekmėmis.

Todėl net paprastas žmogus galėjo prieiti prie jo ir pasikalbėti apie savo problemas. Imhotepas kaip pagrindinis valstybės vizirius, buvo ne tik gerbiamas tarp liaudies, bet ir pilnai prieinamas bendravimui su juo... 

(Virgio trigrašis: O dabar palyginkite kokį siaubūną sukūrė Archontų kino industrija filmuose "Mumija" ir Mumijos sugrįžimas" kuriose irgi pavaizduotas "Imhotepas". Matyt iki šiol jis dar kelia siaubą Archontų kartoms. Todėl viskas kaip visada apversta aukštyn kojomis.)

 

Dėl tos jo “lazdos”. Jis su ja neišsiskirdavo. Bet “Laisvųjų mūrininkų” slaptuose susirinkimuose jis būdavo su visiškai kitokia lazda, tokia, kokią senovės laikais turėjo Bodhisatvos Ptahas ir Ozyris. Duotoji lazda atrodė, kaip dvi tarpusavyje persipynusios gyvatės, kylančios į viršų, o viršuje apvalus diskas su sakalo sparnais. Dvi gyvatės tuo pat metu reiškė ir dvasingumo sargus ir žmogaus senovės smegenų struktūros darbą, o sparnuotas diskas simboliškai reiškė tuos, kas atnešė tas dvasines Žinias į Žemę ir atvėrė jas žmonėms. Ant disko buvo Šambalos ženklas į kurį patalpintas ypatingas kristalas.

Tai štai, kas liečia tą ypatingą lazdą. Po jo mirties ją valdė Imhotepo dvasiniai pasekėjai iki to laiko, kol Arimanas su savo Archontais nesugriovė visos tos dvasinės organizacijos pagrindus, padėtus Imhotepo. Kada Archontai pradėjo sparčiai performuoti“Laisvųjų mūrininkų” organizacija į Arimano struktūrą, paskutinysis iš Imhotepo pasekėjų spėjo nuimti tą kristalą nuo ypatingos Imhotepo lazdos dar iki tol, kol pati lazda papuolė į “laisvųjų mūrininkų” nuo Archontų rankas. O kadangi pastarieji pilnai naudojo ženklus ir “Laisvųjų mūrininkų” daiktus, kaip savo simboliką, tik lengvai pakeitę jų išvaizdą, tai duotoji slapta lazda irgi buvo naudojama jų slaptuose susirinkimuose, tai buvo jo savininko aukščiausios valdžios simboliu. Tačiau tai jau yra tik tuščia atributika ir ne daugiau. O kada “laisvųjų mūrininkų” nuo Archontų organizacija žymiai išaugo ir padėjo formuotis taip vadinamos kitos ložės, jų organizacijos galva jau viešai išeidavo su ta lazda. Ir visiems buvo žinoma, kad taip vadinamo “žezlo” savininkas yra jų “aukščiausias Žynys”. Tačiau tas simbolis patraukė ir nepašvęstų į tai žmonių dėmesį. Ir tam, kad pas paskutiniuosius neatsirastų nereikalingų klausimų, buvo sugalvotos įvairios legendos apie tos lazdos kilmę. Taip atsirado ir antikinės legendos, kur pagal Homero Himnus, Dzeuso sūnus, olimpo dievų pranašas, piemenų, prekybos ir pelno globėjas Hermesas, gavo tą (“kaduci”) žezlą nuo paties Apolono...

Dėl Homero...  Iš tikro žmogaus-poeto su tokiu vardu niekada pasaulyje neegzistavo. “Homeras” – tai slapyvardis.  Žodis kilęs iš graikiško homilia, kas reiškia “bendravimas”, “religinis pamokslas, dorovės mokymui”. Be to, kituose graikiškuose dialektuose žodis turi dar keletą reikšmių – “įkaitas”, “poetas”, “aklas”. Po tokiu “Homeras” slapyvardžiu tais laikais dirbo ištisa žmonių grupė, vadovaujama atstovų nuo Archontų.  Tikslas ir užduotis buvo aiški - sukurti tokius literatūrinius kūrinius, kurie prisidengiant populiariomis senovinėmis legendomis, į žmonių psichologiją įdiegtų ideologiją, naudingą Archontams ir atitinkamai, suformuotų  pasaulėžiūrą, numatančią kaip neišvengiamą būtinybę religinę ir politinę šeimininkų valdžią liaudžiai.

 Praktiškai Homero kūriniai buvo paviešinti tuo pačiu metu, kaip ir Testamentas krikščionybėje. Paprasčiausiai pirmieji rašėsi, taip sakant, dėl “vakarietiško stiliaus žmogaus” psichologijos, o antrasis – dėl “rytietiško žmogaus” psichologijos. Nors ir viena ir kita buvo rašoma vienos ir tos pačios organizacijos kontrolėje, vienais ir tais pačiais metodais bei tikslais, bet šiek tiek kitokių vertinimo kampu ir medžiagos pateikimo būdu, įskaitant visus psichologinius niuansus. O kad neafišuoti tokių knygų tikro atsiradimo šaltinio, visą to raštiško apipavidalinimo garbę taip vadinamų “didžių Homero kūrinių”, atidavė tada valdančiam Atėnų tironui Pisistratui, kaip dabar pateikia dabartinė “istorija”, kuris VI amžiuje iki mūsų eros, sudarė ištisą komisiją homeriškų poemų užrašams surinkti, atsieit egzistavusių iki tol ir persidavinėjusių žodžiu.

 O kas ten blogo tose poemose? Juk ten tik nekaltos legendos apie graikiškus dievus? Net Platonas pavadino Homerą Graikijos auklėtoju.

Platono..., tiek to neliesime to žmogaus, patys paskaitysite kada nors apie jį ir suprasite. O kas liečia “nekaltus mitus”.... Paprastam gyventojui, kuris antrina religinių žymių žmonių reklamai, jie žinoma atrodo ne tik kad “nekaltomis”, bet ir “genialiomis” poemomis, nors jeigu jis jų ir niekada gyvenime neskaitė. Bet iš tikro, tie kūriniai toli gražu nėra “nekalti”.  Kokią ideologiją ir pasąmoninį elgesio stilių jie pateikia žmonėms?  Juose aprašomas žmogaus elgesio  atitinkamas modelis, demonstruojamas olimpo dievų klano šeimos santykiuose.  Kai kurie iš tokių dievų, kaip pavyzdžiui Dzeusas, Gera, Atėnė, Artemidė ir legendos apie juos, buvo žinomos dar senovės Kritos kultūroje (3000 –1200 metų iki mūsų eros) ir panašiai tuo pat metu egzistavusioje Mikėnų kultūroje, tai yra, žymiai anksčiau už tų kūrinių atsiradimą. Ir tose senovės legendose, iš tikro, buvo užmaskuotos mitais kai kurios vertingos dvasinės žinios.

Bet grupė, slapyvardžiu “Homeras”, kuri tuos darbus “apipavidalino”, pateikė visuomenei tai savaip, tų dievų aprašymui panaudojo ne pačius geriausius žmogiškus personažus.  Ne tuos mistinius, kurie buvo pateikti žymiai ankstesnėse legendose. Pasirinko ne šiaip sau žmones, o pakankamai apribotą žmonių tipą, su daugybe žmoniškų silpnybių, kuriose kultivuojamas pyktis, žiaurumas, smulkmeniškumas, dorovės nebuvimas.  Iš esmės, perdarė dievų personažus, bandė sunaikinti senovės mistinių personažų dvasinį pagrindą. Padarė taip, kad vieninteliu skirtumu tarp naujai iškeptų Homerinių dievų ir žmonių – buvo tik jų nemirtingumas ir tai palaikomas priimant “stebuklingą” gėrimą. Pastebėkite, kad tuo metu esant populiariam egiptietiškam įsivaizdavimui apie pomirtinį gyvenimą ir žmogaus siekį papulti į jį po mirties, už savo dorovinius nuopelnus, ši homeriška grupė pomirtinį gyvenimą piešia visai kitokiomis, pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Jų pomirtinis pasaulis (aid) labai tamsus ir beviltiškas, pusiau sąmoningų šešėlių buveinė, kur gyvena siaubūnai ir baudžiami nusikaltėliški titanai. Kam tai buvo daroma? Tam, kad žmogus išbandytų baimę mirčiai ir nusivylimą dėl tokių įvykių neišvengiamumo, galvojant apie tai. Tai yra, piešiama pasaulėdara pagal Archontus ir atitinkami to pasaulio kumirai-“idealai” paprastiems žmonėms. Kadangi pirmapradžiai eina ideologijos pakeitimas, jos įdiegimas į mases ir populiarinimas, o kaip rezultatas – visuomenės judėjimo krypties pakeitimas bendrai.

Peržiūrų: 1643 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 2.3/3
Viso komentarų: 3
1 Gėlė   (28.05.2014 22:52)
"pirmoje eilėje buvo vertinami tavo sugebėjimai ir aukštos dorovinės savybės"

taigis, bet sako ne už kalnų ir vėl aukso amžius ania :) o gal jis jau čia :)

2 spurgelis   (29.05.2014 22:10)
jis jau čia senai, Gėle smile
http://raimundasbakutis.blogspot.com/2014/05/aisciu-baltu-religija.html

3 Gėlė   (31.05.2014 22:28)
http://www.taroskopai.lt/2014-birzelio-menesio-taroskopas/

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0