Sensėjus iš Šambalos 9 - 1 Июня 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:12
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Birželis » 1 » Sensėjus iš Šambalos 9
12:50
Sensėjus iš Šambalos 9

Juk antikinę mitologiją prilygino Biblijai, pagal jos įtakos laipsnį į daugelio tautų kultūrų vystymąsi, ypatingai europietiškų tautų. Antikiniai mitai ne tik buvo išplatinti, bet ir masiškai studijuojami, įdiegiami į kultūrą, meną, tame tarpe ir į tapybą, skulptūrą, muziką, poeziją.

Teisingai pasakyta, “įdiegiama” ir visa tai pripaišoma graikų senovinei pasaulėžiūrai, tai yra, ištisos tautos pasaulėžiūrai. Nors iš tikro, Archontų sukurtas dorovinis “olimpiečių dievų idealas” ant tiek diskreditavo tikras graikų tautos dvasines vertybes, kad po kurio tai laiko tokių kūrinių reklamavimo, nuo Archontų žmonių, visa ta kompanija iššaukė stiprius protestus ir pašaipas iš pačių graikų pusės. Tačiau pažiūrėkite kad ir į šiuolaikinį pasaulį, kaip iki šiol yra išaukštinami “Homero” kūriniai, prirašant juos “nepasiekiamiems idealams”, “didžiam epui” graikų tautos ir kaip kartais labai kukliai, ne iš gerosios pusės užsimena apie tuos, kas buvo tokių kūrinių priešininkai.

Darykite išvadas gerbiamieji ponai patys. Archontams yra naudinga palaikyti panašias moralines kokybes visuomenėje, be to, kaip tai buvo tada, taip yra ir dabar. Jiems yra naudinga, kad žmonės nesigilintų į pateikiamų “herojų” esmę, o tik bukai kopijuotų jų elgesį tam, kad visuomenė taptų nemąstančia, o tokia lengva manipuliuoti ir valdyti...

Tai štai, ką aš norėjau pasakyti apie homerišką dievą Hermesą, gavusį atsieit nuo Apolono “kaduci” (žeslą) ir su tuo susijusius “laisvuosius mūrininkus” nuo Archontų. “Homero” kūriniai buvo apipavidalinami ne tik kaip “šventos knygos” liaudžiai, bet ir kaip slaptos informacijos tik “saviems” kokybėje. Pažiūrėkite koks personažas pateikiamas kaip Hermesas. Tiesą kalbant ir pati ta dievybė yra pasiskolinta ne iš graikiškos, o iš mažosios Azijos mitologijos. Pasižymėkite tai. Jo vardas Archontų žmonių išrinktas irgi ne šiaip sau. Hermes – sandara, kilusi nuo graikiško žodžio, skambėjusio kaip “herma”, tai yra, akmenų krūva, arba akmeninis stulpas, kuriais kažkada žymėjo palaidojimo vietas. Hermos anksčiau tarnavo ir kaip kelio ženklai, juos laikė tarsi kelių, pasienių, vartų saugotojais. Iš čia ir kilo Hermeso pavadinimas – “prie vartinis”. Pagal tikėjimus, hermų pažeidimas buvo didelė nuodėmė. Be to, vienos iš svarbiausių Hermeso savybių buvo gudrumas, vikrumas ir apgaulė, dėl ko jį ir prirašė taip pat prie vagysčių, paleistuvavimo globėjų. Ta prasme, iš karto noriu pažymėti, kad Romos mitologijose, aišku ne be Archontų žmonių įsikišimo, praktiškai buvo nukopijuotas homeriškų dievų pilnas panteonas, tik visa tai šiek tiek perdaryta naujai tautai. Hermeso personažas ten yra įkūnytas į dievą Merkurijų – prekybos dievą, kuris aprūpindavo prekybiniu pelnu. Žodis Mercurius kilo nuo merh – “prekė”, mercare – “prekiauti”. Tas dievas taip pat buvo laikomas menų ir amatų globėju, slaptos magijos ir astrologijos žinovu, dievų pranešėjas. Tai štai, 495 metais iki mūsų eros... O jūs, aš tikiuosi atsimenate, kad vėliau Babilone įvyko slaptas žydų Žynių susirinkimas, kur tarp kitų klausimų buvo aptariamas ir klausimas apie “Testamento” įvedimą Artimuosiuose Rytuose “šventos knygos” kokybėje. Ir duotojo susirinkimo sprendimų įgyvendintojas buvo Žynys Jezdra, kuris vėliau judėjų politiko Nemijaus dėka sušaukęs “platų žydų liaudies susirinkimą”, kuriame Jezdra pareiškė liaudžiai skirtą “Įstatymą”.

Tai štai, dar anksčiau, 495 metais iki mūsų eros, Vakaruose, Romoje taip vadinamo “liaudies susirinkimo”, o tiksliau pasakius, gerai apmokamo “susirinkimo” sprendimu, Merkurijui buvo pašvęsta šventyklą. Tuo pat metu buvo sudaryta ypatinga prekybininkų kolegija, esanti to dievo “apsaugoje”. Toliau Romoje ir kituose Italijos miestuose pradėjo intensyviai kurtis taip vadinamos “Merkurijaus gerbėjų kolegijos” (verbuojamos iš plebėjų ir vergų), o vėliau tapusiomis imperatoriaus kulto kolegijomis.

Tai štai, grįžkime prie legendų apie Hermesą. Jo auksiniai sparnuotieji sandalai ir auksinis žezlas buvo laikomi jo magiškos jėgos koncentracijos daiktais. O kaducis (nuo lotyniško žodžio “caduceus” – “žezlas”) vėliau tapo “dieviškos” valdžios, slaptų mokslų ir okultizmo simboliu. Būtent su tuo žezlu “užmigdančiu ir pabudinančiu žmones” (be to, buvo manoma, kad Hermesas to žeslo dėka siunčia žmonėms pranašiškus sapnus, kuriuose jie kartais pamato dieviškos valios pasireiškimą) jis įeina į abu pasaulius – gyvenimo ir mirties, vykdo Sielos palydovo, padėjėjo vaidmenį, kelionėje į mirusiųjų karalystę. Bet noriu pažymėti, kad tie mitai – tai jau legendų interpretacija, apie nuostabią Imhotepo lazdą, kurios buvo populiarios Senovės Egipte ir kurios šlovę “laisvieji mūrininkai” priskyrė sau, kad pakelti savo prestižą visuomenėje. Tiesa, vėlyvos antikos periodu, tų pačių “laisvųjų mūrininkų” nuo Archontų dėka, atsirado naujas garbinimo personažas – Hermesas Trismegistas, tai yra, “trigubai didingas”, su kuriuo susiejo okultinius mokslus ir taip vadinamus “hermesinius” mokslus, tai yra, slaptus, tuos kūrinius prieinamus tik “pašvęstiesiems”.

O žmones paslaptys ir paslaptingumas visada traukė ir traukia kaip magnetas. Ir ta žmogiška silpnybe Archontai labai dažnai naudojosi, surenkant žmones į savo religijas, sektas, okultines bendrijas ir tokiu būdu darant iš jų savo klusnius vergus. O liūdniausia, kad eilinių grandinių savo vergams kūrime, “laisvieji mūrininkai” pilnai tam pasinaudoja Imhotepo šlove, jo nuopelnais žmonijos visuomenei. Jie rašė taip, kad Egipte, atsieit IV tūkstantmetyje iki mūsų eros gyveno toks Hermesas Trismegistas. Kuris buvo aukščiausias Žynys ir turėjo aukščiausią valdžią valstybėje, Egipto liaudžiai davė teisingus įstatymus, raštingumą, skaičiavimą, sukūrė visą eilę mokslų. Jį dievino dar esant gyvam, o po mirties asocijavo su dievu Totu. Tai yra, išreiškė tikrai tai, ką daugumas žmonių žinojo apie Imhotepo nuopelnus. O po to, galutiniam “suviliojimui”, tie Arimaniški pakalikai viską pateikė tokiais spalvingais tonais. Pavyzdžiui, kad duotasis “Hermesas” parašė 42 knygas (suderintas skaičius, pagal egiptietiškas religijas – 42 dievai iš “murusiojo pasiteisinimo” Ozyrio teisme, tas skaičius buvo gerai žinomas bet kuriam egiptiečiui), sukūrė energijų surinkimo metodą transo būsenoje, ką pavadino “Hermeso gimnastika”, sukūrė slaptą mokslą, vėliau pavadintą “hermetizmu”.  Teigė tai, kad atsieit jų “Hermesas”, esantis transo būsenoje, gaudavo unikalią informaciją ir perduodavo ją žmonėms, kad jis išmoko išeiti iš savo fizinio kūno. Kad jis parašė savo pačią įžymiausią slaptą knygą – “Toto Knygą”, kur atvėrė nemirtingumo įgijimo paslaptis ir aprašė slaptas metodikas, kaip įgyti virš gamtinių galių, įtaką į šį pasaulį, per specialias religines ceremonijas. Vėliau, daugelį tūkstantmečių jo metodikomis naudojosi Egipto Žyniai. Tvirtinama, kad Hermesas pasakodavo apie nemirtingą protingą dalelę... Tiesa, žodis “protinga”, “Aukščiausias protas” – tai buvo nauji specialūs įvesti žodžiai nuo “laisvųjų mūrininkų”, per senovės Graikijos kultūrą, kad studijuodamas panašią filosofiją žmogus savo Sielą ir Aukščiausiąjį pasąmoningai susietų ne su Dievišku pradu, o su “protu”, tai yra, pagrindiniu Gyvuliško prado sostu žmoguje. Taip Hermesas minėjo apie nemirtingo “proto” dalelę, kurią atsieit galima išskirti specialių treniruočių dėka (giliame transe, panašiame į mirtį). O po to ir iš vis su ypatingų žinių pagalba išeiti iš pragaro-tamsos į Dievo šviesą. Ir kas charakteringa, Hermesas pirmasis pavadino žmogų “mikrokosmosu”, pabrėžė, jog jei žmogus nori pažinti Visatą, tai pirmiausia jis turi pažinti pats save. Tai yra, iš esmės, jie išdavė tokią informaciją, kurios neįmanoma įrodyti, nei paneigti. Naudojosi tuo, kad paskui Imhotepą iš tikro vaikščiojo neįtikėtiniausi gandai, susiję su jo slapta veikla ir jo organizacija “Laisvieji mūrininkai”. O ką padarė Archontai?  Po tos informacijos išdavimo, jie pateikė žmonėms kažkada tai senovėje populiariais pavadinimais knygas, bet su visai kitokiu jų turiniu, jau naudingu jiems.

Vadinasi tie, kurie buvo aršiausi Imhotepo priešai, pasisavino jo šlovę ir ant jos sukūrė savo imperiją?

Visiškai teisingai. Tiesa, atsiminkite, tai vienas iš mėgstamiausių Archontų žmonių būdų, kai tikrovę norima pakeisti iliuzijomis. O iš esmės, už gražių Archontų frazių, stovi žmogaus judėjimo krypties pakeitimas į visiškai priešingą pusę, į materijos pusę. Žmogus gali viso to ir nepastebėti, dėl žinių trūkumo, galvojant kad eina teisingu dvasiniu keliu, taip kaip ir daugelis žmonių, pavyzdžiui giriant tą patį “hermetizmo mokslą”. Juk jis net neįtaria kas yra to proceso organizatoriai, į kokias Archontiškas organizacijas jie įeina (kokie tikrieji tų organizacijų tikslai), o taip pat, kam jiems reikia tokios požiūrio masinio platinimo.

Kuo daugiau žmogus skaito, tuo daugiau jis supranta šio pasaulio struktūrą ir tuo sunkiau bus jį apgauti Archontams, o tai vadinasi ir manipuliuoti jo sąmone. Knygas reikia skaityti. Tame tarpe ir Homerą, bent jau tam, kad žmogus asmeniškai, be kieno nors sufleravimo ar primestos nuomonės, padarytų savo nepriklausomą išvadą ir ne ginčams ar pasigyrimui prieš kitus žmones, o dėl pačio savęs, dėl savo vidinio vystymosi ir pažinimo.

Viskas yra tavo rankose. Kontroliuok savo mintis, neleisk užvaldyti tavyje negatyvui, viską skaityk iš dvasinio žmogaus pozicijos. Ir aš įsitikinęs, kad tu ne šiaip sau perskaitysi tas Homeriškas knygas, be neigiamų pasekmių sau, bet ir įvertinsi jas visiškai kitaip. Ir be to, ne viskas ten yra tik negatyvas. Gana nemažai ten yra įdomių momentų, perrašytų iš žymiai senesnių legendų ir tie tiesos grūdeliai, pritraukia dėmesį ne vienos žmonių kartos. Bendrai tai, tokie skaitiniai – savo ruoštu, žmogaus darbas su savimi, taip sakant, jo vidinių norų ir siekių patikrinimo testas. Taip kad dvasiniam žmogui nėra tokių knygų, kurios nebūtų jam naudingos, nežiūrint į tai, kas ten parašyta.

Pakanka pasižiūrėti į tas skulptūras, šventyklas ir jų apipavidalinimą, kurios buvo statomos Imhotepo laikais, ypatingai kas liečia Sakkaros kompleksą.

Tiesa, net siena kuri Sakkaroje apsupo visą Džosero piramidžių kompleksą, Imhotepo buvo sugalvota su ypatinga prasme. Ji buvo aukšta, iki 10 metrų, padaryta ir balto kalkinio akmens, sustiprinta bokštais ir padalinta plokščiais iškilimais. Joje buvo 14 vartų, iš kurių 13 buvo netikri ir tik vieni – tikri, esantys iš rytinės pusės. Jei žiūrėti į tuos vartus iš vidinės komplekso pusės, tai atrodė, kad visi jie atverti. Tarsi žmonėms tai smulkmena, ar gi ne tas pats, kaip turi atrodyti tos sienos? Bet Imhotepas įsigudrino ir ten įdėti žinias. Šalia to laiko dvasinės filosofijos (14 Kau ir 7 Ba, jei atsimenate, priklausė aukščiausios dievybės struktūrai), atsiminkite ir 7 dieviškumų poras – 7 vyrus ir 7 moterisytš, turinčiomis labai galingas apsaugos jėgas. Tik Imhotepo, “Laisvųjų mūrininkų” gretose, tos žinios buvo ne mitologija ir ne religija, o realia dvasine praktika.

Visiškai ne šiaip sau daugelis Imhotepo pastatytų kolonų turėjo lotoso žiedo, ar papiruso sukinio formą. Visa šventyklos architektūra pabrėždavo pagrindinę simboliką – tai dievybės, gimstančios iš lotoso žiedo, namai. Sparnuotas saulės diskas paprastai buvo vaizduojamas virš durų, taip primenant apie tuos, kas atnešė tas žinias. O paprastam nežinančiam žmogui – tai tik paveikslai iš praeities, Žinių gi žmogui – ženklai ir tikra istorija.

Juk kaip tada, taip ir dabar, visada yra pavojus, kad tos žinios gali būti iškreiptos iš Archontų pusės. Kadangi tos Žinios žmonėms leisdavo tapti vidiniai laisvais ir jie prarasdavo baimę šiam pasauliui. O tai savo ruoštu maišė Archontams pasiekti savo tikslus, masinio žmonių pavergimo. Todėl Archontai visada siekė visaip iškreipti jiems nenaudingas istorijos žinias, kai tik kas nors originalaus papuldavo tarp masių. Taip kad visos tos žinios žmonių buvo saugomos paslaptyje ir tais laikais. Imhotepo ir jo grupės didelis nuopelnas tame, kad ta “paslaptis” tapo prieinama daugeliui kam to reikėjo ir ne tik kad tapo prieinama, o ir padėjo jų dvasiniam vystymuisi.

Kiekvienas gaudavo būtent tiek informacijos kiek galėdavo tada priimti, savo dvasinio vystymosi etape. Ir tai buvo teisingai, kitaip jei žmogų apkrauni daugiau nei jis gali įsisavinti, jis paprasčiausiai tų žynių nesupras ir nepriims. O Imohotepo mokymų žodžiai tokiam žmogui taip ir liktų tik tuščiu skambesiu, jaudinančiu gal tik siela. Todėl savo draugus-mokinius Imhotepas auklėjo planingai. Pradžioje jis duodavo žmonėms pačias elementariausias žinias, dvasines technikas ir stebėjo, ant kiek rimtai žmogus užsiima darbu su savimi...

Jo mokymo pamatas pirmiausia buvo žmogaus pergalė prieš nuosavą fizinio kūno mirties baimę. Kada žmogus realiai atsilaisvindavo nuo tos baimės, jis tapdavo vidiniai laisvas. Ir jau niekas šiame pasaulyje jo negalėdavo sulaikyti nuo dvasinio kelio siekimo, tikros tarnystės Dievui, patvirtintos ir mintimis, ir žodžiais, ir elgesiu. Todėl Imhotepas tam ir skirdavo didžiausią dėmesį, neduodavo daugiau žmogui rimtesnių praktikų tol, kol tas nesustiprėdavo savo noruose ir siekiuose, nenugalėdavo savo Gyvulišką mirties baimę.

Nugalėti mirties baimę yra ir paprasta ir kartu sudėtinga vienu metu. Kodėl? Kadangi Arimano užduotis, primesti žmogui tvirtinimus, jog “tikras ir vienintelis” yra gyvenimas čia ir dabar. O kas bus toliau – žmogui uždengta migla ir nežinomybė. Todėl Arimano padėjėjai ir propaguoja tai: tau gyventi duodama tik vieną kart ir reikia tik mėgautis tuo “beribiu” gyvenimu, pagal pilną materialią programą. Tai yra, jie panardina žmogaus sąmonę į savo materialus gyvenimo sąlyginę “amžinumo” iliuziją. Todėl žmonės užtikrintai mano, kad pas juos yra ir rytoj, ir po ryt, ir metai ir trisdešimt metų. Kuria planus į artimiausią ir tolimesnę ateitį, paskirstant, kiek materialių darbų jam reikia nuveikti per tą periodą. Bet kada žmogus netikėtai susiduria su kito žmogaus mirtimi, ypatingai giminės, tai jį stipriai įbaugina. Kaip taip? Gyveno, gyveno sau žmogus, tarsi dar ir nesenas, sveikas, o čia viens ir mirė, net iš esmės nieko nuveikti savo gyvenime nespėjęs? Nevališkai žmogus pradeda busti ir suprasti, ant kiek iliuziškas ir greitai bėgantis jo gyvenimas. Juk laidotuvėse iš esmės, žmonės verkia ne dėl mirusiojo gailesčio. Jie verkia dėl savo baimės prieš mirtį, nuo tokio proceso neišvengiamumo, kad ir jiems anksčiau ar vėliau, tačiau teks mirti. Tačiau praėjus kiek tai laiko po laidotuvių, žmogus užmiršta apie tą “neišvengiamumą” ir vėl įkrenta į savo “amžino, vienintelio ir nepakartojamo”  materialaus gyvenimo iliuziją. Kadangi visa arimaniška vertybių sistema, supanti žmogų, būtent dėl tokios iliuzijos palaikymo ir tarnauja.

Nors realybėje laikas yra pakankamai greitai bėgantis. Ir nė vienas žmogus nežino ką jam paruošė likimas po minutės, už artimiausio jo gyvenimo posūkio. Nors žmonija gali pasiekti sėkmės technologijose, medicinoje iki tokio laipsnio, kad išmoks prailginti žmogui gyvenimą. Bet klausimo esmės tai nepakeis. Juk niekas negali numatyti planus To, kas įkvėpė gyvybę į tą žmogų.

Todėl Imhotepas mokė, kad kiekvienas žmogus turi būti visada pasiruošęs savo mirčiai čia ir dabar. O daugelio žmonių, kurie stojasi į dvasingumo kelią klaida yra tai, kad jie kasdieniniame mastyme nustumia savo fizinės mirties faktorių į neapibrėžtą kada nors “po to” kuris jiems, kaip jie slaptai tikisi, niekada gal ir neateis. Net savo dvasinį išsivadavimą jie įsivaizduoja kaip gyvenimo kūne pratęsimą, kadangi nesupranta kas tai yra Siela ir asocijuoja savo asmenybę tik su fiziniu kūnu. Nors kūnas – tai tik mirtingas apvalkalas nemirtingai Sielai – tikrai žmogaus Asmenybei. Todėl tokie žmonės tarsi išoriškai ir siekia dvasingumo, bet prie mažiausio fizinio negalavimo ir materialių sunkumų vėl įkrenta į savo Gyvuliško prado siaubingą paniką. Kodėl? Todėl, kad faktiškai jų sąmonė dar yra stipriame Gyvuliško prado glėbyje ir kuris jais manipuliuoja.

O ką daryti kad nemanipuliuotų?

Pirmiausia, sutvarkyti savo mintis. Eiti dvasiniu keliu, performuojant save į gerąją pusę, o ne tik norėti tokio proceso ir svajoti apie jį, iš esmės, nieko taip ir nedarant. O svarbiausia, suvokti tokį faktą, kad nuo pat gimimo momento tavo kūnas jau yra pasmerktas mirčiai, kadangi materialiame pasaulyje viskas turi savo baigtį. Žmogus esantis šiame pasaulyje negali būti “laisvas” taip, kaip tai traktuoja paprastas gyventojas. Kodėl? Todėl kad ir kokį visuomeninės padėties laiptelį jis neužimtų, kad ir kiek beturėtų materialių turtų, jis visada lieka priklausomas ir pažeidžiamas, pradedant nuo mikro pasaulio ir užbaigiant globaliais gamtos kataklizmais, kadangi jis yra tik mirtingas žmogus.

Ir tik savo Dvasinio prado išlaisvinimu žmogus gali įgyti tikrą laisvę, išeiti už šio materialaus pasaulio ribų. Kadangi visas šis pasaulis tik iliuzija. Judėjimas ir gyvenimas jame panašus į drugelio, kuris gimsta ir miršta per vieną dieną. Nors pačiam drugeliui atrodo, jog jis gyvena ilgai, ilgai ir pas jį dar labai daug laiko. Materialiame pasaulyje viskas turi savo ribas. Net Visata turi savo ribas, todėl kad iš tikro – tai tik iliuzija. O iliuzija negali būti beribė. Iliuzinis pasaulis visada turi savo ribas.

Tai štai, kada žmogus suvokia, kad ta amžinybės dalelė – jo Siela – tai ir yra tikrasis jis, o jo gyvenimas iš tikro, yra beribis, kad už tos ribos yra amžinybė ir pas jį yra šansas išeiti į ją, išsivadavus iš materialios nelaisvės, tada jis pradeda busti, suvokti tą realybę be iliuzijos. Tada jis pradeda suprasti, kad visos šio pasaulio vertybės – tai niekas. Kiek pas tave nebūtų sveikatos ir materialių gėrybių – visa tai tik momentiniai miražai. Ir kad čia tikrai nėra rojus. Kadangi, kad čia išgyventi, reikia pastoviai rūpintis savo materija, kuri būtinai turi kvėpuoti, maitintis, tenkinti savo kasdienines problemas, kuri dar ir suserga, priklauso nuo klimatinių faktorių, įvairių magnetinių, fizinių laukų, nuo to pačio Mėnulio, Saulės, nuo kitų būtybių veiklos ir tt. Argi tai gyvenimas? Tai kova už egzistavimą, tuščias jėgų išeikvojimas trumpiems iliuziniams momentams. Tame tarpe ir vertingų jėgų išnaudojimas, kurias galima būtų panaudoti išvaduojant Sielą iš tų “pragaro” ratų.

Tam kad suprasti tokio gyvenimo realybę, būtina koks nors palyginimas ir patirtis su kitokiu, skirtingu nuo to gyvenimu. O jo išeina ir negausi tol, kol neištrūksi iš šio pasaulio?

Ir vis tik, drugelis subrendęs kokone, net neturintis skrydžio patirties, praplėšia kokoną ir siekia skristi, kadangi tikras skrydis pas jį įdėtas genetiniame lygyje. Taip ir žmogus, atliekant dvasines praktikas, daugiau vedamas Sielos žiniomis, nei sąmoninga savo dabartinio gyvenimo patirtimi, nelaukia kol kokonas pats atsivers, jis praplėšia šį materijos kokoną savo siekiu ir dvasinių praktikų patirtimi.

Todėl, Imhotepas taip kantriai ir laukdavo, kol žmogus pakankamai įdirbs dvasinių praktikų ir subręs savo sąmone. Ir tik po to, kada jis jau matė, jog žmogus tvirtai stovi dvasiniame kelyje, tik tada jam patikėdavo žymiai rimtesnes dvasines praktikas. Tokio dvasinio žmonių vystymosi suvokimo dėka, pas jį ir atsirado gan stiprus savo padėjėjų ir artimiausių mokinių branduolys, pagal žmoniškus matus atliekančius įvairius stebuklus... Nors nieko virš gamtiško tame, ką jie darė, iš esmės ir nebuvo. Kadangi visa tai buvo tik dvasinio vystymosi šalutiniai pasireiškimai. Tai štai, to pasekoje, pas jį atsirado ant tiek stiprus mokinių branduolys, kad su jų pagalba Imhotepas galėjo įgyvendinti ne tik globalius projektus, bet ir populiarinti panašų dvasinį pasaulėžiūrį ištisoje tautoje. Liaudis prisitraukė prie jo mokymo, kadangi jautė, jog tai Tiesa. O Žyniams nieko kito neliko daryti, kaip priimti domėn jo mokymą, papildant juo savo religines koncepcijas.

Imhotepo mokymas tapo ant tiek masinis, kad Archontai užsiėmė už galvų. Juk žmonės nustojo bijoti šio gyvenimo, pas juos dingdavo žemiško egzistavimo baimė ir jų siekiai išsiliedavo į tikrą dvasinę kryptį. Tam, kad tokia pasaulėžiūra neišplistų po visą pasaulį, Archontams teko pridėti nemažai savo jėgos ir pastangų. Ir vis tik, daugiau nei 200 metų duotasis Imhotepo mokymas išsilaikė, kol Archontai pagaliau nerado būdų kaip išgriauti visą tą struktūrą iš vidaus, pakeičiant Imhotepo “Laisvųjų mūrininkų” organizaciją į savo “laisvuosius mūrininkus” nuo Arimano organizacija.

Juk tai reiškia, kad visa tai apima ir faraonų IV dinastijos periodą, tai yra, trijų didžiųjų Gizos piramidžių statymą Heopso, Hefero, Mekereno?

Hu-fu, Ha-ef-ra ir Men-kau-ra. Be to, būtent tos trys piramidės buvo statomos jo mokinių pagal Imhotepo brėžinius, kurie atitiko tikslioms “žvaigždžių žemėlapio” koordinatėms. Ir kaip aš jau sakiau, šiame reikale pagrindiniu orientyru tarnavo Didysis Sfinksas.

Vadinasi nukirsta laiptuota Džosero piramidė ir trys aštrios piramidės Gyzoje – tai ir yra tos pačios tikrosios piramidės?

Taip, tai Žinių žmonių pasaulyje taip vadinamos “tikrosios piramidės” O jų pamėgdžiotojų visada ir visais laikais užteko.

1- Hufu piramidė; 2- Hafros; 3- Menkauro; 4- Sfinksas

Imhotepo dėka Egiptas tapo stipria, klestinčia valstybe. Ekonomika buvo aukštame lygyje. Iš esmės žmonės gyveno pasiturimai. Išsilavinimas tapo prieinamas visiems, todėl egiptiečiai ir intelekto atžvilgiu buvo gana aukšto išsivystymo lygio. Dėka nusistovėjusios religinės pasaulėžiūros, labai stipriai žmonėse stimuliuojančios savo dorovinių kokybių vystymą, kad šiame pasaulyje reikia kurti tik gėrį ir nebijoti mirties, visuomenėje pradėjo dominuoti aukštos etikos principai.

Tokiose Archontams nepalankiose sąlygose, iš vidaus išardyti ant tiek stipriai centralizuotą valstybę tam, kad sunaikinti Imhotepo “Laisvųjų mūrininkų” ideologiją, buvo gan sunkus reikalas. Todėl tam, kad sugriauti tokią Egipto šalį, Archontai pradėjo organizuoti išorinę agresiją. Dėl jų iniciatyvos buvo išprovokuoti aziatiškų ordų puolimai Egipto šiaurėje; Deltos regione; pietuose pas egiptiečius vėl iškilo problemos su nubiečiais; Sinajuje “netikėtai” atsirado įvairūs konkurentai, taip pat pretenduojantys valdyti naudingas iškasenas, apdirbamas egiptiečių. Visa tai vyko tarsi “atsitiktinai”. Tačiau pirmasis IV dinastijo faraonas Snorfas, labai talentingas žmogus, taip sklandžiai įvedė tvarką tuose išoriniuose klausimuose, jog Archontams teko staigiai keisti savo veiksmų taktiką.

Esant nepajėgiems susilpninti centralizuotą valdžią ir sugriauti stiprią valstybę išoriniais faktoriais, Archontai nusprendė religiniu pagrindu ten sukurti revoliuciją. Juk tais laikais religija žmonėms reiškė žymiai daugiau nei politika ir pagrindinis elektoratas buvo pririštas būtent prie jos. Šį savo “artilerinį paruošimą” jie pradėjo ne iš bet kur, o nuo 13 homo sostinės, senovės Egipto kultūros centro – Geliapolio. Savo laiku, tai pagal savo religines koncepcijas buvo lyderiaujantis miestas, o Imhotepo laikais - antras pagal reikšmę, po teologinėmis koncepcijomis viršų imančio – Memfiso. Archontai gudriai sulošė dviem faktoriais: to kultūrinio centro populiarumu tarp gyventojų ir kai kurių šio miesto aukštai stovinčių Žynių gobšumo, valdžios troškimu.

Tai štai, daugelis iš tų žmonių-perversmininkų turėjo azijietišką kilmę ir buvo Saulės kulto (Egiptietiško Ra) šalininkai, susijusiu su panašiu azijietišku kultu. Archontai ir pastatė savo lošimą būtent ant to, pažadant atvesti tuos Žynius prie aukščiausios valdžios ir tik jų religinę koncepciją paversti pagrindine šalyje. Pradžioje, buvo sukurta maža slapta organizacija, su aukštai stovinčių tarnautojų-maištininkų, palaikomų Archontų, ribotu skaičiumi. O vėliau ta slapta organizacija išsiliejo į ištisą “laisvųjų mūrininkų” bendriją, į kurią jau įeidavo išskirtinai tik vyrai, turintys atitinkamą įtaką valstybiniame lygyje.

Archontai aktyviai stimuliavo religinio skilimo procesą, visaip paskatindami ir palaikydami savo slaptą organizaciją. Ir jau prie faraono Hufu (graikiška Heopso vardo forma), to paties, kuris pastatė vieną iš didžiųjų piramidžių...

O Hufu, taip pat kaip ir prieš tai buvęs faraonas Snofru ir sekantis faraonas Hafra (Ha-ef-ra arba graikiškas vardas Hefrenas) priklausė Imhotepo sukurtos organizacijos “Laisvieji mūrininkai” branduoliui. Vienas iš pagrindinių tų žmonių tikslų buvo pastatyti piramides, pagal “žvaigždžių planą”, paliktą Imhotepo, kartu su tų piramidžių statybos planais.

Tai štai, jau prie faraono Hufu, Žyniai įeinantys į archontišką slaptą organizaciją, Archontų pamokyti, atliko bandymą sukelti liaudies neramumus. Savo šventyklose jie žmonėms pamokslavo, kaip atsieit ribojamos yra žmonių teisės toje valstybėje, koks daugelio piliečių atžvilgiu yra neteisingumas (o prieš tai, būtinai Archontai organizuodavo tokius “neteisingumo” demonstravimus). Na ir žinoma, tokio apofiozo pabaigoje jie iškėlė visada veikiantį tokiais atvejais savo mėgstamą lozungą “Laisvės ir teisingumo”. O iš tikro, tai nereiškė realaus gyvenimo pagerėjimo tautai, o tik “laisvė ir teisingumas” kai kuriems piliečiams, labai turtingiems, turintiems atitinkamą valdžią. Tačiau paprasti žmonės tikėjo, jog jų “pastoriai” rūpinasi būtent jų “laisve” ir tuo pačiu užaštrino (dėka tų pačių Žynių) “teisingumo” jausmą. Todėl jie ėjo paskui juos, galvojant, kad gina būtent savo interesus, tautos “apgautos” vyriausybės, net nesigilinant iš kur gi “augą kojos” tai istorijai.

Tačiau, faraonas Hufu, būdamas gana informuotu žmogumi, apie Archontų darbelius, kieta ranka sustabdė taip vadinamus “liaudies sukilimus”, o iš esmės, sustabdė organizuotus pasisakymus “žynių-piemenų”, Archontų apmokytų ir vedančių savo bandą ant ilgo Archontų dirželio. Hufu paprasčiausiai užtvėrė kelius, vedančius į tu archontiškų padlaižių šventyklas. Ir liaudis, likusi be savo “piemenų”, pastovėjo prie kelių, užblokuotų faraono sargybinių, pakaito saulėje ir nusispjovusi į tokius reikalus išsivaikščiojo, kas į savo namus, užsiimti savo kasdieniniu darbu, kas į kaimynines šventyklas, įprastai “maldai”. O pačius tuos “žyniu-piemenis” su jiems “prijaučiančiais” kai kuriais didikais, faraonas nusiuntė į Sinajaus pusiasalį, išgauti akmenis kalnų kasyklose, taip sakant, kad savo fiziniame darbe jie išrautų visas savo “mintis-piktžoles”. O kitus pasiuntė iškrauti ir pakrauti laivus. Klestinčioje šalyje darbo jėga visada buvo reikalinga. Žyniams ir didikams, kurie visą savo gyvenimą nei piršto nėra pajudinę, tokia tremtis buvo blogiau mirties. Todėl kokiam tai laikui valstybėje vėl įsivyravo taika ir klestėjimas, kur kiekvienas užsiėmė savo reikalu.

Juokingiausia tai, kad jau po daugelio amžių, nuo tų įvykių, kai kurie Egipto žyniai-saulės garbintojai, su apmaudu skundėsi graikiškam istorikui Heradotui, aplankiusiam Egiptą V amžiuje iki mūsų eros, kaip tas faraonas Hufu “buvo liaudies tironas”, kaip “užtverdavo kelius į visas šventyklas ir draudė egiptiečiams atlikti aukojimus”, “kaip jis vertė dirbti sau, tarsi vergams”. Ir bendrai, nupiešė jį pačiomis juodžiausiomis spalvomis, kaip despotą, egoistą ir užbaigtą žmogų, “kritusį į gilią paleistuvystę”. Štai kaip Žyniams atsimena kelionė į Sinajaus pusiasalį ir fizinis darbas, lygiai su paprastais žmonėmis. Net tų Žynių palikuonys tai atsiminė su neapsakomu siaubu.

Juk iš tikro, šiuolaikinę istoriją rašė vadovaujantis istoriko Heradoto užrašais. O tas irgi rašė nuo to, ką girdėjo iš Žynių, o ne tai kas buvo iš tikro?

Visiškai teisingai. Tai štai, kada Archontų žmonėms buvo visiškai atimtas noras valstybėje užsiimti panašia destabilizacija, Archontai perėjo į kitą, labiau planuotą, metodinę taktinę veiklą. Naudojantis tarp paprastų žmonių esančia šlove ir populiariais gandais, apie neįprastus Imhotepo mokinių stebuklus ir mįslingą jo “Laisvųjų mūrininkų” organizaciją, apie tai, kokių neįtikėtinų dvasinių aukštumų pasiekia tie žmonės, o taip pat, pasinaudojus tos organizacijos slaptumu masėms, tų gandų pagrindu Archontai padarė savo atnaujintą religinę koncepciją, papildę ją senovine Geliapolio Saulės garbinimo religija, be to, ne tik papildė, bet ir perdarė pagal savo norus.

Iš esmės, visą Imhotepo mokinių šlovę ir pasiekimus jie pasisavino sau. To pasekoje, gavosi paprastiems žmonėms pakankamai patraukli religija, kuri tuo pat metu atitiko ir Archontų reikalavimus. Apie tą pakeitimą papasakosiu kiek išsamiau, kad suprastumėte kas dedasi pasaulyje pagal Archontų norus.

Kame to prasmė? Tradicinėje senovės Egipto valstybės religijoje (o prie Imhotepo, kaip atsimenate jos centru buvo – Memfis) prevoliavo etinės vertybės. Tai yra, pats paprasčiausias žmogus jam prieinamoje mastymo formoje žinojo, kad šis gyvenimas laikinas, kad kūnas mirtingas, kad yra siela ir jos energetinė apsuptis (tas pats apvalkalas Ka ir tt.), net kokia tai prasme buvo apsišvietęs, kalbant šiuolaikine kalba, apie reinkarnacijos procesus. Tik tas supratimas paprasto egiptiečio buvo arba perėjimas į rojaus laukus, arba jo sielos kelionės po skirtingus laiko skyrius, Duato pasaulyje ir grįžimas jos į pirmą skyrių, iš kurio ji ir papuolė į šį gyvenimą. Žmonės nebijojo mirties ir su pilnu tikėjimu savo maldose tardavo: “Ozyri, aš mirsiu ir vėl atgimsiu”, “Aš gyvensiu kaip Ozyris. Jis nedingo kai mirė ir aš nedingsiu, po to kai mirsiu”.

Tai yra, žmogus gyvendamas čia, stengėsi savo geru, teisingu gyvenimu (o iš esmės, savo Gyvuliško prado sutramdymu ir Dvasinio prado išvystymu) užsitarnauti geresnes egzistavimo sąlygas sau kitame gyvenime. Iš tikro, taip ir vykdavo, tik reinkarnacijos procesai praeina šiek tiek kitokioje formoje, nei žmonės įsivaizduoja. Bet tai ne taip svarbu. Svarbiausia, kad gyvenime žmogus tampa tikruoju Žmogumi. Imhotepo ir jo mokinių laikais toks siekis buvo maksimaliai išpopuliarintas.

O ką padarė Žyniai nuo Archontų? Pradžioje, sudarydami savo slaptą religinį mokymą, iš esmės, jie labai meniškai viską apvertė aukštyn kojomis, pririšant žmogaus gyvenimo siekius ne prie Dvasinio prado, o prie Gyvuliško prado. Kadangi nauja religija Egipte pagrinde formavosi iš atėjūnų nuo Azijos (kur tuo metu Mesapotamijoje jau buvo Archontų valdžios židiniai), tai didžiąja dalimi jos pagrindą sudarė magija, o ne etinis tikėjimas. Tai yra, jie padarė tai, kad dabar žmogaus pomirtinis gyvenimas priklausė ne nuo dorovinio žmogaus elgesio gyvenime, o nuo jo maginių formulių žinojimo, jų kruopštaus vykdymo ir apsunkintų religinių ritualų atlikimo. Tas magiškas formules, žinoma, žinojo tik “išrinktieji” Žyniai. Žmogus dar turėjo jiems ilgai ir sąžiningai patarnauti, prieš tai, kai jie jam atskleis kokią nors vieną iš tų “niekų” (formulių). To pasekoje, kada ta koncepcija buvo įvesta masiškai, tai Žyniai iš vis tą religiją pavertė į pakankamai pelningą verslą, prekiaujant tomis magiškomis formulėmis. “Pirkėjų”  patrauklumui Žyniai savo pomirtinio rojaus koncepciją pagražino populiariais gandais, apie Imhotepo mokinių dvasinius pasiekimus.

Na pavyzdžiui, vaikščiojo kalbos, kad kai kurie dvasiškai stiprūs Imhotepo mokiniai nemirdavo kaip paprasti mirtingieji, o po mirties pavirsdavo į spindinčias dvasias, kaip šiandiena pasakytų, “papildydavo Dievo kariauną”, o pagal senovės egiptiečius, lydėdavo savo Dievą, nakties pavojuose. Kad jie savo laikinu gyvenimu užsitarnavo amžiną gyvenimą Šviesos karalystėje. Iš principo, taip ir buvo, tik ne tokioje pasakiškoje formoje, kaip tai pateikė žmonių gandai.

Tai štai, ką padarė Archontų Žyniai? Savo koncepcijoje jie parašė, kad jei žmogus tikės ir paklus būtent jų religijai, o ne kokiai nors kitai senovės Egipto religijos koncepcija, tai bet kuris iš jų paprastų tikinčiųjų taps išrinktuoju tarp mirusiųjų. Po mirties jis persiformuos į šviečiančią dvasią ir lydės dievą Ra kelionėse Duat pasaulyje. Bet jo laimingas egzistavimas pomirtiniame gyvenime priklauso išskirtinai nuo to, kokią formulę įgis duotasis žmogus pas Žynius, kuri leis jam pasiekti vienokį ar kitokį pomirtinio gyvenimo skyrių.

Na ir kaip visada, prirašoma tradicinė Archontų politinė formulė, atsieit, kas ne su mumis, tas prieš mus. Žmogiškais Ra priešais buvo skelbiami visi tie, kas nepakluso jam žemėje. Tuos žmones Žyniai pasmerkdavo kankintis “amžinos ugnies ežeruose”.

Kadangi vėliau saulės garbinimo religija tapo vyraujanti Egipte, tai atitinkamus įvaizdžius “paveldėjo” ir koptai. Pagal jų tikėjimą, pragarą apgyvendino velniais su gyvačių galvomis, liūtais, krokodilais, kurie po mirties iš pasmerktojo kūno ištraukdavo Sielą, ir su dideliu žiaurumu ją skaldė, kapojo, pradurdavo “šonkaulius” strėlėmis, ir privarydavo prie ugnies upės, ten ją ir nustumdami. Po to, pagal jų įsivaizdavimą, kenčianti kančias Siela, buvo išmetama į išorinę tamsą, kalenanti “dantimis” nuo šalčio. Bet nežiūrint visų tų kančių ji nebaigdavo savo egzistavimo ir po kiek tai laiko vėl grįždavo prie pirmo Duato skyriaus.

Pastebėkite, kad net Sielai pririšama žmogaus kūno dalys, kad ji su “šonkauliais”, “dantimis”. Ir kiek į visa tai įdėta žmogiškų baimių. Tai štai, pradžioje ta nauja religinė koncepcija buvo aprobuota savo siauroje slaptoje organizacijoje. Ir tai turėjo sėkmę. Tuo pradėjo domėtis nauji žmonės, kurie prisitraukė prie duotos organizacijos, galvojant, kad tai ir yra tie patys garsieji Imhotepo “Laisvieji mūrininkai”. O tada naujai iškepti Ra Žyniai dar labiau aktyvavo savo veiksmus ir pradėjo slapta įtraukinėti į savo naują veiklą įtakingus didikus iš įvairių homų, taip prisikasant net iki karališkos šeimos narių. Daugelis žmonių, ieškantys bendruomenės “Laisvieji mūrininkai”, nuo Imhotepo, papuldavo į “laisvųjų mūrininkų” nuo Archontų bendruomenę ir tuo pačiu atnaujinto Ra kulto įtakoje. Ra kultas pradėjo įgauti jėgą. Dėka savo gudrių politinių manevrų, Žyniai pasiekė savo religijos politinio pripažinimo jau prie sekančio faraono Hafro, pačiam faraonui prikabinus “Saulės sūnaus” titulą ir palaipsniui paverčiant savo organizaciją į oficialią religiją, plečiant savo įtaką ir kitiems kultams.

Reikia pažymėti, kad faraonas Hafra buvo pakankamai stiprus ir energingas žmogus, kaip jau sakiau, taip pat įeinantis į Imhotepo “Laisvųjų mūrininkų” organizacijos branduolį. Tiesa, net iki mūsų dienų pasiekusiose jo skulptūros išvaizdoje galima rasti ir “Laisvųjų mūrininkų” ženklus. Tai sakalas, esantis už faraono nugaros, saugantis savo sparnais jo galvą, soste lotoso žiedo ornamentas, o taip pat, liūto letenos ir galvos.

Visi tie ženklai ne “šiaip sau” kaip dabar galvojama “karališkos valdžios simboliai”. Jie nurodo į konkrečias ženklų vietas “Laisviesiems mūrininkams” ir skirtas Žinių Žmonėms iš praeities.

Hafros likimui teko patys aršiausi Archontų puolimai. Jis darė viską, kad sustabdyti vėl atgijusią jų veiklą. Dėl ko, jau po jo mirties, Žyniai–saulės garbintojai įrašo jį į tą faraonų skaičių, kurių, atsieit, “nekentė” liaudis, nuo kurių “nusisuko dievai”. Hufu ir Hafra tiek daug padarė tam, kad nedaleisti Archontų prie valdžios, kad apsaugoti šalį ir žmones nuo tų Destruktorių, jog net po jų mirties Žyniai nuo Archontų visaip bandė apjuodinti atminimą apie juos. Netgi vertė žmones vadinti piramides ne jų vardais, o piemens Filičio vardu, kuris tik šalia jų ganė avis.

O kada į valdžią atėjo faraonas Menkauras (graikiška forma Mikerine), apie jį Žyniai išsaugojo palikuonims pačius “šilčiausius” atsiminimus, pavadino jį “teisingu monarchu”. Ir bendrai “leido atidaryti šventyklas, kur žmonės galėjo vykdyti aukojimus saulės dievams”. Nors iš tikro, tas žmogus turėjo melancholinį asmenybės tipą, jau buvo priklausomas nuo Ra Žynių kulto. Jo duktė buvo ištekinta už aukštai stovinčio didiko, kuris priklausė slaptai  “laisvųjų mūrininkų” organizacijai ir atitinkamai, tapo “trijų obeliskų” Žyniu, pastatytu Ra garbei, pritarėju. Po to, Žyniai padarė taip, kad faraono duktė greitai mirė. Nusiminęs dėl savo dukters netekties, faraonas vis labiau tapo priklausomas ir manipuliuojamas Žyniais, iš “laisvųjų mūrininkų”. O tiems, kas dar buvo likęs iš “Laisvųjų mūrininkų” nuo Imhotepo, prie šio faraono buvo sunku, tame tarpe ir trečios piramidės, iš Oriono žiedo, pastatyme. Tačiau jie vis tik sugebėjo užbaigti duotą statybą.

Esant faraonui Menkaurui, Žyniai pakankamai pasiruošė valdžios užgrobimui. Bet ir Imhotepo mokinių branduolys buvo dar pakankamai stiprus, priešinosi jiems visomis galiomis. Todėl, po faraono mirties, Žyniai padarė viską kas įmanoma, kad atvesti prie valdžios įtakingus žmones iš Geliapolio, vadovaujant aukščiausiam Ra Žyniui (Userkafui), įeinančiam į slaptą “laisvųjų mūrininkų” nuo Archontų bendriją. Jie ir padėjo pamatus penktai dinastijai. Būtent tie žmonės įvykdė duotojoje valstybėje religinę revoliuciją, atveriant Archontams pilnateisę valdžią šioje šalyje.

Tuo pavyzdžiu noriu atkreipti jūsų dėmesį, kaip Archontai būtent pasiekia skilimą šalies viduje, skaldo į mažas dalis ir to pasekoje veda prie suirutės. Tai mėgstamiausias jų metodas. Atsiminkite apie tai ir žiūrėkite į įvykius pasaulyje atvertomis akimis, ne per tą iškreiptą prizmę, kurią jums bando primesti šiuolaikiniai Archontai. Prieš religinę revoliuciją, kada Žyniai iš Geliaplio užėmė valdžią, jie negalėjo pakankamai atvirai primesti šalyje savo valdžios, kadangi  Imhotepo mokymo frakcija Memfise buvo dar pakankamai stipri. Kad įsitvirtinti savo valdžioje, jie ėjo į kompromisą, viziriu paskiriant aukščiausią dievo Ptah Žynį iš Memfiso. Bet tuo pat metu, vyko aktyvi propaganda tarp žmonių, religinio supaprastinto ir adaptuoto liaudžiai, Ra kulto supratimo. Tai yra, iš esmės jie sustiprintai skaldė šalį į dvi dalis, priverčiant žmones stoti į tą religinį-politinį ginčą ir atstovauti jiems primestą “nuomonę”. Pasižymėkite, ne asmeninę nuomonę apie tai kas vyksta, o tai, kas primesta Žynių ir dar privertė ginti tai kaip savo.

Be to, homų valdytojai, žinomi valdininkai gavo išplėstus įgaliojimus: vieni apdovanojimo kokybėje, už dalyvavimą tokiame perversme, o kiti papirkimo kokybėje, kad ateityje palaikytų politines Archontų jėgas. Prie ko privedė tokia Archontų politika, nukreipta į valstybės griovimą? Prie to, kad vietinių valdininkų galybė pradėjo augti. Archontų dėka jie virto tokiais savotiškais karaliukai-faraoniukais nuosavose provincijose. O tai savo ruožtu atvedė prie decentralizacijos Egipte. Ir pirmiausia nuo to nukentėjo paprasti žmonės, kadangi net tas gyvybiškai svarbus egiptiečiams vandens paskirstymas vietoje buvusio centralizuoto valdymo dabar priklausė nuo vietinių aristokratų norų, susirūpinusių nuosavu praturtėjimu. (Virgio trigrašis: ir vėl galite palyginti visa tai su dabartiniais procesais vykstančiais Ukrainoje).

Tada vanduo buvo gyvybiškai svarbiu klausimu, kaip šiandiena, nafta ir elektra. Kieno rankose yra tas resursas, tas ir lenkia savo politiką...Tai štai, vietinių valdininkų gyvenimas vėl dirbtinai paniro į prabangą ir malonumus, vietoje realių valstybinių reikalų. Intrigų rezgimas tapo madingu užsiėmimu. Tuo tarpu pačioje pagrindinėje religijoje Žyniai nuo Archontų liaudžiai įvedė radikalius, revoliucinius pakeitimus, nukreiptus į subtilius pakeitimus žmonių pasaulėžiūroje, Gyvuliško prado stimuliavimo ir materialinių vertybių dominavimo gyvenime pusėn. Čia norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip buvo panaudoti populiarūs senoviniai dievų vardai ir kaip pervertinamos pačios žinios.

Geliapolyje anksčiau Ra garbino kaip “subrendusį” dienos saulės dievą. Iki tol, kol Žyniai nuo Archontų sau į tarnybą pastatė dievo Ra vardą, Geliapolyje jau buvo garbinamas vakarinės saulės dievas – Atumas. Bet kas įdomiausia, kad Atumas – tai jau žymiai vėlesnis deivės Atama perdirbimas, kuri, pagal senovės sakmes, pasireiškė pati save kaip kalva, atsiradusi iš pirmapradžiu Nuno vandenų (vandens chaoso, iš kurio viskas ir kilo). Ant tos kalvos pražydo lotoso žiedelis ir iš jo į tamsą prasiliejo ryški šviesa. Ir būtent deivei Atamai buvo skiriamas pagrindinis vaidmuo palaikant pasaulinę tvarką. Jos karūnoje, sudarytoje iš lotoso žiedlapių, spindėjo visur matanti Akis, žinanti apie viską, kas tvėrėsi pasaulyje. Ta pati akis, kuri vėliau, perdarant tą religiją patriarchinių motyvų stiliuje, prirašė Atumo rankai – deivei Jusat (kurios šventuoju medžiu buvo akacija – “gyvybės ar mirties” medis). Tą deivę pradėjo lyginti su dangaus deive Hathor (“Goro namai”), garbinama kaip dangaus karvė, pagimdžiusi saulę. Jos kaktoje ir buvo pažymėta ta Akis. Po to, ją padarė Ra dukra. O po to, Akį prilipdė ir prie Ra karūnos. Na ir viskas kaip visada. Tai štai, atsiminkite šią pirminę legendą apie deivę Atama. Kiek vėliau sulyginsite su kitais faktais ir viską suprasite.

Prie tos informacijos...Atkreipiu jūsų dėmesį į sekantį momentą iš senovės legendų. Memfise, kaip jūs atsimenate, pagrindiniu dievu buvo Ptach. Iš principo šis įvaizdis gimė iš prototipo kokybės, kada tai tarp žmonių gyvenusio Bodhisatvos, žinomo vardu Ptach, tai yra realiai egzistavusios asmenybės, atnešusio žmonėms žinias, kaip apie jį sakoma legendose, “Tiesos atskleidėjas, tas, kuris išmokė žmones gyventi sąžiningai ir gerai”. Ir netgi tai, kad jį pavaizdavo tankia jį dengiančia kūno apranga (apart rankų delnų) kartu su lazda “Uas” – tai dar buvo atgarsiai nuo tų laikų. Bet visa tai ne taip svarbu. Vėliau Ptach sudievino ir pradėjo demonstruoti nuolankumą jo įvaizdžiui, kaip aukščiausiam dievui. Įdomu tai, kad tarp žmonių išliko viena įdomi legenda. Ji skelbia apie tai, kaip Ptach (čia asocijuotas jau kaip dievas, sukūręs šį pasaulį) gimdė kitus dievus. “Ptach širdyje gimė mintis apie Atumą (pirmas Ptacho progimdimas), o ant liežuvio atsirado vardas “Atum”. Kai tik jis ištarė tą žodį, tą pačią akimirką iš pirmapradžio chaoso gimė Atumas”. Atsiminkite ir tai.

Padal Memfio legendą, laiko pradžioje Ptach savo aštuonių padėjėjų Hnumų (“modeliuotojų”) pagalba sukūrė žemę, dangų, žmones ir būtybes. Pagal geliopolišką koncepciją visas tas funkcijas nuo Atumo pernešė ir Ra. Taip pat, į tą devintuką dar įtraukė semitišką savo dievą Setą, pripaišant jam Ra išgelbėjimą, nuo siaubingos gyvatės Apopo, atstovaujančio tamsą ir blogį. Be to, nauja Ra kulto religija kaip tokia, per jėgą buvo primetama žmonėms ir iš esmės, pradžioje buvo priimta tik išeivių iš Azijos aukštuomenės. O Archontai, naujos religijos sudėtingų ceremonijų išvaizdoje, atitinkamai išplėtė jos tarnautojų skaičių, o iš tikro, sustiprintai didino savo Žynių armiją. Pavyzdžiui, kada Ra kultas tapo lyderiaujančiu, tame pačiame Geliapolyje, jo Žynių jau buvo skaičiuojama daugiau nei 12 tūkstančių.

Be to visa istorija, kuri buvo prieš kelis šimtus metų, Imhotepo laikais, buvo perrašyta iš naujo. Sunaikinta vertingi praeities papirusai, ypatingai kurie parašyti dvasiškai brandžių žmonių. Kiti, kurių tekstai jau buvo pakankamai žinomi, paprasčiausiai buvo perdaromi pagal savo nuožiūrą ir manieras. Originalai buvo naikinami, o žmonėms pakišama jau pakeistos kopijos, kuriose likusių moralinių pamokymų fone tuo pat metu talpinamos citatos iš jau perorientuotam žmogaus, su žymiai materialistiškesne pasaulėžiūra. Iš esmės, tie nauji pamokymai buvo skirti augančiai kartai. Mokyklose, ypatingai esančiose prie šventyklų, mokinius priversdavo mintinai mokytis ir perrašinėti daugelį kartų duotus moralinius išsireiškimus. Tokia praktika buvo ir prie Imhotepo, tik visiškai kita kryptimi, labiau įsigilinus į dvasingumą.

Ta archontiška isterija, naikinant istorinius įrašus, paliktus Imhotepo mokymo pasekėjų, daėjo iki tokio absurdo, kad iš kapaviečių pradėjo išiminėti žmonių kūnus-mumijas (tame tarpe ir viešų, žinomų žmonių), apie kuriuos Archontams buvo žinoma, kad tie kažkada tai priklausė bendrijai “Laisvieji mūrininkai”. Tos mumijos ne šiaip sau buvo išimamos, o sudraskomos, sunaikinamos. Ir visa tai buvo pateikta istorijoje kaip “liaudies pyktis”, nors liaudies ten ir iš tolo nebuvo. Tai atlikinėjo specialūs Žyniai, kuriems buvo paskirta ieškoti slaptus tekstus, užrašus iš Imhotepo mokymų, kurie gal būt galėjo būti paslėpti atsieit pačiose tų žmonių mumijose. Archontai labai bijojo to, kad tos žinios vėl galėjo išplaukti į pasaulį.

Taip, matomai Imhotepas labai įbaugino juos savo veikla, kad jie taip elgėsi?

Žinoma, sunaikinti šio pasaulio iliuzijas ir nukreipti žmones į dvasinę pusę, išvedant iš Archontų kontrolės – tai buvo labai rimta. Tai štai, kuo baigėsi visa ta istorija? Po to, kai Archontai galutinai įtvirtino savo žmones valdžioje Egipte ir pravedė visą savo neoficialų darbą, naikinant “Laisvųjų mūrininkų” organizaciją ir Imhotepo mokymą, o taip pat, pakeitė valstybės politikos kursą, nukreiptą į žmonių pasaulėžiūros perorientavimą, Egiptas jiems tapo nebeįdomus. savo “laisvaisiais mūrininkais” išstatę ten atramos postus, ant žmonių bėdų ir suirutės Archontai pradėjo sparčiai turtėti.

Penktoji dinastija buvo jau iš anksto pasmerkta. Žymūs šalies valdininkai kariavo dėl sosto, nesidrovint pačių purviniausių politinių metodų. Vietiniai provincijų “karaliukai” konkuravo tarp savęs, net iki ginkluotų konfliktų. Naudojantis tokia destabilizacija, homų Žyniai pradėjo sparčiai didinti savo jėgą, dar daugiau propaguojant ir platinant savo religinio Ra kulto įtaką. To pasekoje, Geliapolio Žynių (kuriuos Archontai paprasčiausiai metė, kai jų rankomis atliko savo darbus) politinė įtaka žymiai pamažėjo. Liaudyje prasidėjo rimti neramumai, ir kaip pasekmė, sukilimas. Atėjusi į valdžią šeštoji dinastija bandė įvesti tvarką, vedant karinės agresijos politiką, bet tai jau daugiau buvo panašu į greitai sukurtos politikos plonas, subtilias šakeles, prieš sparčiai bujojantį purvo ir vandens srautą. Šalis buvo politinio nestabilumo būsenoje. Šeštos dinastijos valdymo pabaigoje šalyje prasidėjo badas ir tai vyko dėl dviejų pagrindinių aplinkybių sankirtos: tokios vedamos politikos ir staigaus klimato pasikeitimo, iššaukiančio visą seriją potvynių.

Po šeštos dinastijos valdymo pabaigos šalyje įsivyravo visiška anarchija. Žymūs didikai pabandė sukurti laikiną vyriausybę, kur jie paeiliui užiminėjo vadovaujančius postus. Bet kadangi kiekvienas iš jų buvo suinteresuotas tik savojo homo išvystymu, nieko deramo žinoma iš to neišėjo. Septinta dinastija negalėjo ilgai išsilaikyti valdžioje: “pas ją buvo 70 karalių, per 70 dienų”. O po to, Egipte iš vis prasidėjo pilietinis karas, kuris suskaldė kažkada galingą ir vieningą valstybę į eilę smulkių ir silpnų, neapsaugotų valstybėlių, vadovaujamų stambių žemės savininkų dinastijomis. Štai taip Archontai savo aktyvia destruktyvia veikla daugeliui amžių ištisas kartas pasmerkia kančioms ir susirūpinimu tik savo išgyvenimo pasaulyje problemomis.

Kaip taip gaunasi, kad patys žmonės prileido Archontus prie valdžios? Perversmą atliko tik grupelė žmonių, o kur gi liaudies valia?

Jūs neįsivaizduojate, kaip aš irgi norėčiau žinoti tokį atsakymą. Nors matomai istorija žmonių nieko nemoko... Išorinis pasaulis tik atspindys vidinio... dar žmonėse per daug dominuoja materija ir baimė ją prarasti, todėl jie bijo pakeisti savo pasaulį, pasitenkinant tik Archontų padavimais. Tik tikrai Laisvas žmogus sugeba mesti iššūkį pačiam sau... Nes tik nuo vidinio gimsta ir išorinis...

Archontai žinoma kad ne amžini. Tai viso labo tik 12 apgailėtinų žmogelių, kurie nugyvena niekšingą savo gyvenimą ir miršta taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Bet labiausiai liūdina šiandiena tai, kad jų vietos niekada nelieka tuščiomis. Nes norinčių pakliūti į Arimano suregztas pinkles, išstatytas trokštantiems “savo vieninteliame gyvenime įgyti absoliučią valdžią šioje žemėje,”  visada pakako. Tik nemokamo sūrio, arimaniškuose pelėkautuose, nebūna... už viską teks susimokėti...

 

Peržiūrų: 1321 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 1
1 aha   (03.06.2014 13:17)
'"Nors matomai istorija monių nieko nemoko'

"Tačiau visa šita gili ir kartais net tragiška istorijos dialektika turi pagrindų žmogaus prigimtyje. Istorija yra žmogaus apsireiškimas. „Istorija,— sako H. Heimsoethas,—yr a laukas, kuriame vyksta žmogaus didybė ir gelrnės vis naujais, vis kitokiais keliais, vis naujais mėginimais ir nauja dvasia, kovomis ir nepašalinamomis, būtinomis priešginybėmis" 6. Istorija yra priešgyniška dėl to, kad žmogus yra priešgyniškas. Istorijoje dviejų pradų grumtynės apsireiškia todėl, kad šitie pradai rungiasi pačiame žmoguje. Savo prigimties sąranga žmogus apsprendžia istorijos sąrangą. Istorijos dinamizmas, jos vingiai, jos viršūnės bei gelmės priklauso nuo žmogaus dinamizmo, nuo jo nuolatinio tapsmo ir kitimo. N. Berdiajevas teigia, kad savo antropologija Dostojevskis atskleidžia, jog žmogaus prigimtis aukščiausiame laipsnyje yra dinaminė, jog jos gelmėse viešpatauja ugningas judėjimas; rimtis ir statika vyrauja tik viršutiniuose sluoksniuose"
http://maceina.lt/html/didysisinkvizitorius.html

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Birželis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0