Mano kūnas yra tobulėjanti asmenybė. Ji, lyg vandens paviršius, į kurį įteka kas kart vis naujos upės, suteikdamos jam naują gyvybę ir dovanodamos naują, dar neragautą skonį. Jeigu atversčiau kelis savo gyvenimo puslapius į praeitį, jausčiau didelį kontrastą tarp to, kas buvo ir tarp to, kas yra dabar. O ateities aš žinoti nenoriu. Ji neturi būti išgraviruota mano gyvenimo knygoje, nes tai mane ribotų. Toje vietoje turi būti tuščia ir švaru. Tie laisvos vietos plotai turi būti kupini meilės ir laisvi svajonėms. Aš esu savo kelionės rašytoja, aš Kūrėja. Tai- mano romanas, mano nesibaigianti Odisėja. Kiekvienas mano brolis ir sesuo šioje nuostabioje Žemėje ir kituose Visatos kampeliuose turi tai, ką aš vadinu Gyvenimu. Ir kiekvienam jis kainuoja skirtingą kainą arba- skirtingą patirtį. Iš mažų detalių susideda vienas paveikslas, o iš daugybės paveikslų- nuostabiausios galerijos, iš kurių mes mokomės ir semiamės įkvėpimo. Tai- ne proto karalystė. Protas įdėjo kaip savo įnašą spalvų ryškumą ir šešėlius, kaip karma, nepaliekanti peizažo be kalnų, laukų, dangaus, pastatų. Ji neatsiejama. Bet gyvenimą galima kurti ir be jos. Ir tik tuomet mūsų paveikslai suspindės naujomis, niekados dar neregėtomis, spalvomis. Jis suspindės nekintančia ir nemirtinga sielos spalva.

Į mano gyvenimą ateina daug įsibrovėlių, kuriuos anksčiau laikiau draugais ir laukdavau jų su išskėstomis rankomis. Bet tik vėliau supratau, kai baigėsi mūsų patirtis, kad jie turi išeiti ir tuomet, aš pamačiau jų tikruosius veidus. Šie pakeleiviai ir žemesnių dažnių būtybės yra realybių valdymo meistrai. Realybes aš lyginu su Visatomis. Kiekvienas iš mūsų individualiai turime savo Visatą, kuri supa mus, kurioje mes gyvename ir kuriame. Tai galima vadinti kaip kam labiau norisi, bet aš tai suvokiu, kaip Energetinį Kūrėjo, Šaltinio lauką, supantį kiekvieną gyvą esybę ir visada lydintį, nesvarbu, kur jus eitumėte. Šioje nuostabioje aikštelėje žaidžia mūsų Ego, o Siela, meilės materija, esanti tas energetinis laukas, stumteli, guodžia, stebi ir saugoja kūną semdamasi patirties.

Žemesnių dažnių būtybės labai dažnai pasireiškia mūsų gyvenimuose ir savo realybių laukais įeina į mūsų ir paveikę Ego bei kūną, užgožia mūsų realybę savosios stiprybe. Jie „įsitrina‘‘ į mūsų lauką ir įtakoja įvykius. Tai vienas galingiausių jų „ginklų" prieš mus, ir jie tuo naudojasi labai uoliai. Taip atsirado religijos, taip atsirado tikėjimai, karai, taip atsirado baimės, nepasitikėjimas savimi, pavydas, bejėgiškumo ar silpnybės bei menkybės jausmas. Mano manymu, iš viso to gali išvaduoti tik Žinojimas ir meilė. Žinojimas- ramybė ir taika, Meilė- jėga ir šiluma, stumianti mus į priekį ir suteikianti svajones, kurios pildosi minties pagalba. Šis žinojimas, kuriuo su jumis dalinuosi iš besąlyginės meilės ir pasitikėjimo, atėjo lyg nuostabus lietus iš giedro dangaus į mano gyvenimą. Ar jūs įsivaizduojate, ką galėtume stebuklingo ir gero daryti, jei apsiribotume vien savo Visata? Jeigu neįsileistume mums blogą linkinčių ir teikiančių tas patirtis, kurios mums daugiau nebereikalingos ir tik pririša? Reikia pajusti savo „skonį ir kvapą", kitaip žodžiais sunku išsireikšti ir jei bent kartelį tai pajusite, daugiau su niekuo nebegalėsite sumaišyti. Šis žinojimas, keičia mano gyvenimą ir aš pritraukiu vis daugiau panašių Visatų į manąją, kurios jungiasi su manimi ir priima vis naujas ir naujas darydamos stebuklus ir gyvendamos išsvajotą gyvenimą.

Laisva valia

Kai mane apima neapsakoma laimė ir džiaugsmas, mano protas tuo metu nublanksta prieš meilės jėgą. Išnyksta baimės, ligos, palieka žemos vibracijos. Bet kokios negandos tampa bereikšmės. Visas pasaulis gieda giesmę kartu ir džiaugiasi mano sėkme. Nėra reikšmės, kuriuo asmeniu aš kalbu ar reiškiu savo mintis. Nėra svarbu koks yra mano kūno vardas, jaunas jis ar senas, paskendęs turtuose ar vargšas, išsilavinęs, ar vos pažįstantis raides bei skaičius, ligotas ar sveikas... Suvokimas, kad visi esame Vienio dalis yra kiekvieno žmogaus širdyje ir jis, lyg mistiška Pandoros skrynia, dažnai lieka uždarytas arba paskelbtas neegzistuojančiu, nes reikia pastangų įtikėti ir atsibusti iš gyliai užmigdyto kūno, o tai kai kam atrodo per sunku. Ir tai laisva valia. Gal būt, kažkas mėgsta ilgiau sapnuoti, o kažkas, gal būt, keliasi su pirmais rasos lašeliais. Tai sudaro pusiausvyrą ir harmoniją.  Pabudę turi meilės pagalba rūpestingai apgaubti savo brolius ir seseris ir gerbti jų sapnus nesikišant į jų tikrovę. Ir ratas kada nors pakeis kryptį. Neišvengiamai budruoliams teks užmigti, kad būtų apglėbti meilės sparnais ir jie patys. Jeigu mes kišimės į artimųjų būtybių patirtį, ją stengsimės pakoreguoti savo linkme, ar įvardinti tai kaip gerą ar blogą, nesvarbu, ar tai darytume su nuoširdžiausiais ir nesavanaudiškais ketinimais, mes tik atsitrenktume į laisvos valios kokoną. Tai išeikvotų nemažą srautą mūsų energijos, ir visai nepadėtų draugui. Laisvos valios neapgausi, neapeisi, nepabėgsi ir nesugriausi. Ir tada mes pykstame. Pykstame ant to, ką mes patys, o ne kas kitas, sukūrėme. Aš visada padėsiu kitiems, jei jie šauksis manęs ir dovanosiu patarimus, jei jiems to reikės. Arba tiesiog tyliai sėdėsiu nuošaly ir  linkėdama draugams laimės, siųsiu meilės apkabinimą ir įkvėpimą.

Aš tik žmogus, bet aš esu siela. Aš tik širdis, bet aš turiu jausmus. Aš tik nervinis impulsas, bet aš kuriu stebuklus. Aš, kaip ir daugelis mano brolių ir seserų, mano mylimų Vienio sielų, esu šokėja, tačiau skiriuosi tik tuo, kad išmokau šokti pilname gyvenimų pasaulyje ir neužsigauti bei neužgauti kitų.

Kaip norėčiau visus apkabinti ir palinkėti pajusti tikrąjį Save, be jokios kitų įtakos, nes tai dovanoja progas ir stebuklus ir nepakartojamos Kūrėjo-Vienio didybės pojūtį.

Su meile - Kristina.