Sudie mirtie, Aš sveikinu gyvenimą...
Gyveno kartą toks žmogus,
Kuris dar Meilės nepatyręs,
Užmiršęs jau seniai jausmus,
Puikybei dėmesį paskyręs.
Jis sąmone norėjo spręst,
Kaip reikia žemėj egzistuot.
Ji mokė jį kitų nekęst,
Valdžios norėt ir dominuot.
Tačiau rytais anksti,
Kada dar protas snaudžia.
Iš gilumos jausmai keisti,
Palaimos juostą Dvasiai audžia.
Tai leidžia susiprast,
Jog tu ne monstras, ne žvėris.
Ir Laisvę dar gali atrast,
Jei kontroliuot mintis.
Iš vikšro gali gimt žmogus,
Jei Sielai pastatys jis rūmus.
Ir nevilties tos žvėriškos nebus,
Išnyks be dėmesio, kaip dūmas.
Kol nevėlu gal verta pabandyt,
Gyvent daugiau jausmu pradėt.
Ar reikia dar kam nors sakyt,
Jog patys sau taip galime padėt?
Nėra teisių ir neteisiu.
Visi mes siekiam tikslo vieno.
Visi mes norim Laimės iš tiesų
Ir esam dalys Vienio.
Nemaišo šitam niekas ir niekam,
Nėra blogų, ar išrinktųjų.
Ir nesvarbu kokiems meldies dievams,
Svarbu jausmu tai būtų, iš tikrųjų.
Juk kvaila vandenį atstumt,
Kai troškulys sausros metu kankina.
Tiesos protu neverta drumst,
Šaltinis tyras tik jausme gaivina.
Tenoriu pats surast, kitam padėt,
Kur ošia Amžinybės bangos.
Kad nereikėtų sąmonėj kentėt
Ir sužinot, kur Laimė mūsų lankos.
“Sudie mirtie,
Aš sveikinu gyvenimą.”
Taip sako tie,
Kas jaučia Meilės savyje alsavimą.
Taikos ir ramybės Dvasiai |