Kiekviena liga turi pirminę priežastį, priežastis ir turi pasekmes.
Nepašalinus pirminės priežasties, liga beveik visada sugrįžta. Pirminė
priežastis pašalinama nebūtinai sąmoningai, tai gali įvykti ir
atsitiktinai, Tau ir Tavo gydytojui to visai nežinant. Atsakyk sau
kuriuos faktorius iš šių trijų pabrauktųjų Tu bandai įtakoti ar keisti.
Nedėk jokių vilčių į transplantaciją, naujausius vaistus ar talentingą
gydytoją, jei neturi ketinimo ieškoti pirminės priežasties. Aklai vištai pakliūna grūdas, bet labai retai.
Pabandysiu Tau palengvint kelią pirminės priežasties paieškose, nors iš
tiesų, tai yra Tavo kelias ir niekas kitas už Tave jo nenueis. Nei
mama, nei tėvas, nei draugai, nei tuo labiau gydytojai. Galima Tau tik
patarti, jei klausi. Jei klausimų nėra, informacija lieka ore, Tavęs
nepasiekus.
Gyvybė ir viskas, kas vyksta aplinkui yra viso labo tik dviejų ciklų
kaita - plėtimosi ir traukimosi. Gyvybė – tai tam tikros amplitudės
dviejų ciklų kaita - pulsacija (supaprastinu, kad suvoktum, iki dvimatės
erdvės, nors iš tiesų tai vyksta daugiamatėje erdvėje ir jos popieriuje
tiksliai neatvaizduosi).
Kiekvienas iš mūsų, gimstant, iš tėvų gauname tam tikrą pirminį
energijos kiekį - potencialą, kurį per gyvenimą ir naudojame. Gali
vadinti tai programa maksimumas. Galime jį sunaudoti greitai ir
neracionaliai, galima priešingai – lėtai ir racionaliai, netgi jį
papildant. Nuo to priklauso mūsų gyvenimo trukmė. Energija visada
pasireiškia kitimu ir turi, grubiai skirstant, dvi fazes. Mūsų kūnai yra
skirtingi. Vieni geba savyje talpinti didelį energijos kiekį ir turi
didelį potencialą gimstant, ir tokiu atveju žmogus gyvena energingą ir
ilgą gyvenimą ( jei energiją naudoja išmintingai). Kitiems tėvai šį
„kondensatorių" pagamina prastą ir įkrauna jį silpnai. Toks žmogelis
gyvena gaišenos gyvenimą ir be to – trumpą, o dar trumpesnį, jei nebando
susivokti kas jis yra ir kaip funkcionuoja.
Grafike energijos kiekį simbolizuoja sinusoidė, kurios amplitudė
kiekvienam skirtinga. Ji turi dvi fazes ir jei per gyvenimą neseksi šiuo
energijos kitimo grafiku – gyvenimas bus ligotas ir trumpas.
Kiekvienoje amplitudės fazėje turi elgtis taip, kad neprieštarautum tuo
metu dominuojančiai energijai. Kitaip sakant, turi rezonuoti su aplinka.
Sąlyginai fazes žymiu „plius" ir „minus". Gyvenimą galima padaryti
sveiką ir ilgesnį, jei seksi šiuo savo grafiku. Juk tai logiška, nes
važiuodamas dviračiu pavėjui – ratus už tave mins vėjas. Viskas, kas mus
supa, kinta pagal analogišką grafiką. Jeigu tu, būdamas „augančio
„pliuso" fazėje, naudosi maistą, gersi vandenį tokios pačios fazės,
kvėpuosi ir mąstysi taip, kad skatintum šią fazę, tavo energija išliks
tokiam pačiam lygyje ir jos kritimo laike beveik nebus (čia teoriškai,
praktiškai tai idealiai pasiekti neįmanoma – galima tik artėti prie to).
Jeigu per daug padauginsi tos pačios fazės energijos iš išorės, tavo
kūnas neatlaikys ir įvyks staigi mirtis – katastrofa, pasireiškianti
insultais, infarktais, sunkiomis ligomis, traumomis ir t.t.. Jei naudosi
energiją priešingos fazės – slopinsi savo gyvybės amplitudę ir imsi
greitai senti. Rytiečiai šį principą vadina „Ing – jang". Jis sąlygotas
mūsų visatos sandaros – viskas joje vyksta cikliškai. Joje viskas
skrieja orbitomis ir sukantis aplink savo ašį, o tai ir pagimdo šias dvi
fazes. Viskas visatoje paklūsta šiam dėsniui – nuo elementarių dalelių
iki galaktikų. Kiekvienas darinys erdvės taške turi suktis ir skrieti su
tam taškui būdingu greičiu. Jei greitis padidinamas ar sumažinamas –
peršokama į aukščiau arba žemiau esančias orbitas, kuriose yra visai
kita kokybė. Jau turėjai suprasti – kiekybė pagimdo naują kokybę. Mirtis
– tai nauja kokybė.
Tavo plaštaka yra labai geras simbolis šiems aiškinamiems principams
atsiminti. Ji turi 5 pirštus. Unikaliausias iš jų yra nykštys. Be jo tu
negalėtum beveik nieko atlikti. Nykštys gali lengvai bendrauti su bet
kuriuo iš pirštų. Taigi nykštys simbolizuoja absoliutą, dievą ir tai ko
negali pakeisti – genus, kuriuos gavai iš tėvų arba iš dievo – kaip tau
patogiau suprasti. Rodantis smilius simbolizuoja viską, kas surišta su
laukais – tavo mąstymas, žemės magnetizmas, elektriniai laukai,
biolaukai ir kt. Ilgasis pirštas simbolizuoja viską, kas surišta su
dujiniu būviu, tai yra su tavo kvėpavimu arba dar kitaip – oru. Tavo
bevardis – simbolis skystojo būvio, tai yra vandens. Na ir mažiausias
pirštelis simbolizuoja kietąjį būvį, dar kitaip – maistą ir visa, kas
yra sąlyginai kieta aplink tave. Pažvelk į savo ranką ir tu pamatysi
kuris pirštas yra arčiausiai kūrėjo simbolio – rodantis. Neatsitiktinai
juo rodai viską. Nuo jo viskas prasidėjo ( neskaitant absoliuto – jis
visko pradžia) .
Kai kadaise tavo tėvas pamatė tavo mamą, jis tai pirmiausiai suvokė
savo rodančiuoju pirštu. Atvirai juo gal ir nerodė, bet šviesa,
atsispindėjusi nuo tavo mamos, tavo tėtušiui patiko. Jam šis laukas
pasirodė labai viliojantis ir artimas. Toliau sekė jo jau žemesnio
dažnio vibracinis veiksmas – jis suvirpino savo stygas gerklinėje ir
paleido dažnį tavo būsimos mamos link. Mamai šis dažnis patiko ir ši
prisileido jį arčiau. Tada suveikė jau sekantis būvis – jie pajuto
vienas kito kvapą. Patikus kvapui, suartėjo dar labiau – sekė bučinys
ir susijungė sekantis būvis – kūno skysčiai. Ir tik paskutiniame etape
susiliejo kietoji materija – spermatozoidas prasiskverbė į kiaušialąstę.
Kai gimei, pasaulis tave pasitiko šviesa - vibracija, kuri tau buvo
milžiniškas stresas, paleidęs sekantį būvį – dujinį. Tu įkvėpei, kad
galėtum išreikšti emociją – reakciją į šviesą. Sekantis tavo veiksmas
buvo motinos krūties ieškojimas, kad paleisti sekantį būvį – skystąjį.
Ir tik daug vėliau pasileido paskutinis – ėmei valgyti kietąjį – maistą.
Kai mirsi, viskas vyks ta pačia seka, tik priešinga kryptimi.
Pirmiausia nustosi save jausti kaip kietą kūną, po to nustosi jausti
savyje skystį – seiles, nustosi kvėpuoti – jausti orą, ir paskutinis
užges laukas – mintis.
Tokia seka mes suvokiame pasaulį: toliausiai mes matome žvaigždes -
saulę – šviesą – bangas, arčiau girdime medžių ošimą, visai arti juntame
akacijų kvapą, be mūsų pastangų mūsų kūnas junta drėgmę ar sausrą,
kurioje yra, ir pagaliau liečiame aplinką ir dalį jos įsileidžiame į
vidų - mintam.
Be maisto tu gali išbūti gyvas maždaug 30 parų, be vandens – 5 paras,
be oro – 5 minutes, be minties –sekundes. Per parą žmogus suvartoja apie
12kg. oro, 2-3 kg. vandens ir apie 1kg kieto maisto. Ši seka rodo kas
tavo kūnui yra svarbiausia. Kodėl tokia seka? O gi todėl, kad gyvybės
kūrime pirminis visada yra laukas. Medžiaga tik užpildo sukurtą lauke
energijos sankaupą. Laukas yra pirminis. Lauke - plazminiame kūne,
gaubiančiame tavo fizinį kūną, yra visa informacija apie kūno
išsidėstymą erdvėje. DNR genomas nusako kiek ir kokių ląstelių, organų
bus pagaminta, o kaip jos, jie išsidėstys erdvėje, nusako informacija,
esanti tavo plazminiame kūne.
Jau turėjai suprasti, kad absoliuto projekcija tavyje yra tavo sąmonė,
sąmonės projekcija yra tavo kvėpavimas, kvėpavimo projekcija yra tavyje
esantis vanduo ir vandens projekcija yra tavo kietas kūnas. Žmonės
mano, kad jų kūnas pasibaigia ten, kur prasideda jų drabužiai. Nes taip
rodo jų akys. Nes taip juos mokė mūsų kultūra. O juk tu esi visur. Tik
tavo tankis skiriasi. Tavo viduje tu esi tankus ir dėl to tave lengva
pajusti. Už 10 metrų tave justi sunkiau, bet jei turėtum vilko jautrumą,
tai darytum nesunkiai. Nėra visatoje nė vieno erdvės taško, kuriame
nebūtų vibracijos. Vibruoja viskas – kiekvienas tavo atomas. Ir jo
vibracija eina nuo tavęs į begalybę. Tu esi čia, o kartu ir visur.
Kai žmonės suserga, jie dažniausiai griebiasi mažojo pirštelio – vaistų
– kietosios frakcijos. Geriausiu atveju – skystojo būvio, bet retas
kuris pagalvos apie kvėpavimą ar sąmonę. Šiuos dalykus jie palieka
ramybėje savieigai, kuri ir atvedė prie ligos. Ar gali vykti sveikimas?
Žinoma, kad ne, nes liga yra aukščiau esančių būvių išraiška žemiausiame
– fiziniame kūne. Pamąstyk kuriuo būviu gydaisi. Ar gali įvykti
pasveikimas? Gali, bet tik atsitiktinumo dėka, o jo tikimybė labai maža –
kauliukais žaidžiant šešetukai iškrenta, bet retai. Dėl šios
priežasties ir miršta toks didelis procentas susirgusių sunkiomis
ligomis. Gali įvykti laikinas pagerėjimas, ar net pasveikimas, bet
pasibaigus vaistų veikimui ir praėjus kuriam tai laikui, viskas sugrįžta
į savo vėžes – liga vėl atsinaujina, tik dar aršesnė, nes organizmas
buvo alinamas jam visai nereikalingomis medžiagomis, kurios visai
pribaigė gyvybines jo funkcijas – imunitetą. Juk priežastis nebuvo
pašalinta – buvo šalinamos tik pasekmės, o priežastys suaugusiame
žmoguje dažniausiai glūdi jo sąmonėje. Ligos, kilusios iš kitų būvių
nėra mirtinos. Jas galima lengvai įveikti subalansavus „Ing- Jang".
Sunkiausia subalansuoti tai, kas yra lauke, tai yra sąmonėje.
Viskas, kas vyksta žemėje, paklūsta keliems ciklams – metų ciklui,
mėnesio ciklui, paros ciklui. Metų ir paros ciklas surištas su saule,
mėnesio - su mėnuliu. Mes esame sveiki tol, kol paklūstame šiems
ciklams. Kai mūsų elgesys kuriame nors iš keturių būvių neatitinka šių
ciklų fazės, mes juntame vienokį ar kitokį diskomfortą, kuris gali
pasireikšti nuo blogos nuotaikos iki sunkiausios ligos – priklausomai
kaip ilgai tai mes darome.
Jeigu paklaustumei astrofizikų koks dažnis dominuoja kosmose, jie tau
atsakytų – 0,7 Hz/s Tai yra 42 ciklai per minutę.Tai yra skaičius, kuris
užduoda pradžią gyvybės žemėje optimaliausiam vystymuisi ir
egzistavimui. Žmogaus organizmas ilgiausiai gyventų, jeigu jo širdis
plaktų štai tokiu dažniu - 42 kartai per minutę (jogų ir gerai
treniruotų žmonių širdis ramybės būsenoje būtent tokiu dažniu ir plaka).
Plakanti tokiu dažniu širdis naudojasi kosmoso pulsacija, rezonuodama
su ja. Išderintame organizme širdis plaka ne rezonanse su kosmosu ir
turi įveikti ne tik organizmo negandas, bet ir kosmoso pulsaciją.
Žinoma, 42 kartų širdies plakimo dažnis dominuoja tik miego ir ramybės
būsenoje. Dirbant, judant, bėgant širdis priversta plakti dažniau, bet
optimaliausiai ji savo darbą atliks, jei dirbsi tokiu intensyvumu, kad
jos plakimas būtų kartotinis visai 42 kartų fazei arba bent pusei fazės –
63,84,105,126...Jeigu tavo širdies plakimo dažnumas po darbo atitinka
kurį nors iš šios skaičių sekos, reiškia tavo organizmas dar sugeba
prisitaikyti prie kosmoso.
Procesus kūne valdo galvos smegenys. Tai „generalinis direktorius".
Grubiai smegenų veiklą galima būtų padalinti į sąmoningą ir pasąmoningą.
Maždaug du trečdalius laiko per parą dominuoja sąmonės veikla. Tik
miego metu atsijungia sąmonė ir organizmas reguliuojamas tik iš
pasąmonės. Pasąmonės programavimas prasideda dar žmogui esant motinos
įsčiose, todėl labai svarbus motinos elgesys nėštumo metu: kokią muziką
klauso, kokios emocijos ir t.t. Jau tuo metu sudėta informacija
vaisiui į pasąmonę įtakos jo tolimesnį gyvenimą. Dieną, sąmoningos
veiklos metu, kraunama informacija ir į pasąmonę. Per didelės dozės
adrenalino surašomos irgi į pasąmonę - tam, kad sekantį kartą tokioje
pat kritinėje situacijoje būtų apeitas sąmonės mechanizmas ir reakcija
būtų greitesnė į dirgiklį (pavyzdys su karštu arbatinuku - vieną kart
nusideginus, visą likusį gyvenimą ,prilietus karštą arbatinuką, reakcija
ir atsakas bus iš pasąmonės). Dalis informacijos į pasąmonę pakliūna
tiesiogiai, apeinant sąmonę ir apie ją sužinai tik sapnuose arba įvykus
įvykiams, kurių negalima paaiškinti iš sąmonės pozicijų. Dėl šios
priežasties visada reikia analizuoti ką ruošiesi žiūrėti, klausyti, kur
ir su kuo ruošiesi praleisti laiką, kokią darbo veiklą renkiesi.
Labai svarbi vidinė nuostata aplinkos atžvilgiu. Jeigu tavo požiūris į
aplinką bus tik neigiamas, jeigu aplinkoje nematysi teigiamų dalykų, tu
savo pasąmonę taip ir suprogramuosi – valdyti kūną destruktyviai. Ir
atvirkščiai, jei matysi daugiau teigiamo, nei neigiamo, kūnas bus
transformuojamas konstruktyviai. Pavyzdys su citrina. Užtenka tik
galvoti apie citriną, ją pjaustyti mintyse ir tavo burnoje prasidės
seilėtekis. Minties jėga didžiulė. Dieną ji veikia tiesiogiai, naktį –
iš pasąmonės, į kurią mintis sudėjome dieną.
Kiekvieno žmogaus kelias į ligą yra skirtingas, bet ligos atsiradimo
pagrindiniai principai yra visiems vienodi. Juos galima būtų įvardinti
taip - priešybių vienybės dėsnio nesilaikymas. Yra tik vienintelis
gydytojas, kuris apie tave žino viską ir tik jis gali visada tave
pagydyti - tik sudaryk jam sąlygas.To gydytojo vardas - tavo ORGANIZMAS.
Dabartinei sveikatos sistemai ir jos gydytojams paranku, kad tu
sirgtum. Kinų imperatorius, pirmasis išklojęs akupunktūros taisykles
popieriuje(jis buvo medikas), savo šalyje išleido tokį sveikatos
įstatymą : kuo gydytojo aptarnaujamame rajone daugiau serga, tuo jis
gauna mažesnį atlyginimą. Ar ne logiška?
Jeigu medžiagos atome branduolį laikysi "kietu", tai atstumas iki
sekančio atomo branduolio bus keliasdešimt tūkstančių kartų didesnis,
nei branduolio skersmuo. Tai ar galima medžiagą, kurią vadini "kieta",
iš tiesų taip vadinti? Juk tame sąlyginai milžiniškame atstume tarp
branduolių yra tik laukas arba kitaip sakant - energija bangos formoje.
Universaliausias analizavimas visko - analizavimas visko kaip energijos.
Gyvenimas - tai energijos kitimas. Kiekvienas kitimas turi amplitudę
ir greitį laike, kuris išreiškiamas dažniu, arba kitaip sakant
vibracija. Bet kuri vibracija visada turi dvi fazes - sąlyginai teigiamą
ir neigiamą. Sveikas ir amžinas gyvenimas - tai pastovios amplitudės ir
tų dviejų fazių proporcijos 50/50 išlaikymas (medicinoje tai vadinama
teisinga medžiagų apykaita arba metabolizmu, kuris susideda iš
katabolizmo ir anabolizmo). Toks variantas galimas tik teoriškai.
Praktiškai - teigiamos ir neigiamos fazės proporcijos 50/50 kitimas į
kurią nors pusę, veikiant tave gaubiančiai išorinei energijai, visada
mažina tavo amplitudę, tai yra tu sensti.
Žmogaus organizmas – pats save besireguliuojantis kūrinys, kuris visada
stengiasi išlaikyti tų dviejų fazių pusiausvyrą. Jei tai jam sekasi - tu
sensti iš lėto, be ligų. Jei nukrypimai į kurią nors pusę dideli - tu
sergi. Jei nukrypimai dideli ir organizmas dėl kažkokių priežasčių
negali atstatyti pusiausvyros, tu sergi labai ir miršti. Visa tai ir yra
priešybių vienybė. Kiekviena tavo ląstelė turi savo individualų dažnį,
kurį nusako joje esančių cheminių elementų izotopų skaičius ir kiekis.
Kitaip sakant kiekviena tavo ląstelė - tai atskiras muzikantas su savo
individualia partija didžiuliame orkestre, kurio vardas - organizmas.
Kaip ir kiekviename orkestre, muzikantai susiskirstę į grupes -
styginių, mušamųjų, pučiamųjų grupė... Kiekviena atskira grupė, tai yra
organų sistema turi savo individualų dažnį. Tu sveikas tol, kol visos
sistemos vibruoja į abi puses nuo sąlyginio nulio tolygiai - kai tik
smičius užstringa kurioje nors pusėje, garso amplitudė ir kokybė krenta,
organų sistema suserga. Orkestras dar groja, bet jau nebe taip
harmoningai ir skambiai. Jeigu organizmą grubiai suskirstytumei į
organų sistemas, tai gautumei penkias (čia susitarimo reikalas - galima
ir smulkiau, bet kuo daugiau - tuo sudėtingiau). Jos būtų:
1.Elektrolitų
2.Kvėpavimo
3.Gliukozės skaidymo
4.Nervinė
5.pH
Gali organizmą suskirstyti ir kitaip -
čia susitarimo reikalas. Idealiausia būtų analizuoti kiekvienos
ląstelės darbą, bet tai kvepėtų beprotybe, kurioje nuskęstumei. Todėl,
suskirsčius į stambias grupes, galima nustatyti į kurią gi pusę tavo
"smičius" nuvažiavo ir sustojo, taip sudarkydamas sistemos, kuriai jis
priklauso, skambesį, o kartu ir viso tavo orkestrėlio. Visai nebūtina
žinoti kaip vadinasi liga - žaltys ar vėžys - tereikia atstatyti
pusiausvyrą ir liga atsitraukia. Poveikis daromas per psichiką,
kvėpavimą, vandenį ir maistą.
Tai tiek informacijos į orą. Deja, daugumai reikia „auksinės tabletės",
kurios kelias tradicinis - į skrandį, nuo kurios stebuklingai pagydytų.
Sunkiausia pakeisti sąmonę, kuri vis verčia šokinėti per balas, į vieną
iš kurių, vėliau ar anksčiau, įkrenti, nes juk per jas šokinėti patinka,
o nustoti šokinėti taip nesinori.
Mūsų protas( o tai reiškia ir sąmonė) yra dualus. Pasąmonė atvirkščiai -
ji sugeba laikyti informaciją "arba... arba" ir ji užrašoma į ją jūsų
jausmais. Jausmas niekada neturi priekyje neiginio "ne-" . Na
pavyzdžiui, vertinimai "gražus" ir "bjaurus" joje niekada nebus saugomi
kaip "gražus" ir "negražus". Todėl įtakojant pasąmonę reikia rinktis
suprantamus pasąmonei išsireiškimus, nes ji žodį "neblogas" supranta
kaip "blogas". Kiekvieną parą mes kertame vieną unikalią ribą - tai
momentas, kai mes užmiegame. Jo metu yra toks momentas, kai mes tarsi
koridoriuje iš sąmonės į pasąmonę - jame sąmonės durys dar neuždarytos, o
pasąmonės jau atidarytos. Štai šiuo momentu per tas dar neužsivėrusias
sąmonės duris ir galime įleisti į pasąmonę tai, ką norime - informaciją,
kuri pakeistų mūsų pasąmonėje užfiksuotus gyvenimo stresus - mums
nebereikalingą informaciją, kurią organizmas pasiliko, kad susidarius
dar kartą tokiai situacijai, nebereikėtų jam mokytis ir reakcija būtų
greitesnė - tokia kaina už pasaulio pažinimą :) . Jei užmigimo momentu
visais pasaulio pažinimo kanalais (lytėjimu, rega, uosle, klausa,
skoniu) keliaus jausminiai maloni informacija, ir tai bus kartojama ne
vieną kartą, yra tikimybė, kad ši informacija paklius į pasąmonę ir
"bjaurus" bus pakeistas į "gražus". Kaip tai atrodo praktiškai? Imate
lapą popieriaus ir paskutiniu momentu prieš užmiegant rašote ant jo tą
informaciją, kurią norite patalpinti savo pasąmonėje. Pavyzdžiui: "Mano
kasa jauna ir dirba puikiai" . Jei į burną įsimesite žemuogėlę iš
vaikystės, kambaryje paskleisite jums mėgiamą iš vaikystės kvapą(pav.
cinamonas ant manų košės :) ) , ranka rašysite frazę(tai galite atlikti
ir tamsoje - jūsų dailyraščio nieks netikrins, svarbu, kad ranka
vedžiotų įprastus jai raidžių derinius) ir kartosite pusbalsiu, mintyse
matydami žodžius, tai vieną kartą informacija apie kasą jūsų pasąmonėje
pasikeis ir hipotaliame esančios nervų ląstelės ims gaminti liberinus ir
statinus taip, kaip ir priklauso, kurie toliau teisingai įtakos jūsų
hipofizę, ši skydliaukę, o pastaroji organus. Kitaip sakant, pasikeis
hormonų kiekybė ir kokybė - balansas tarp slopinančių ir
stimuliuojančių. Senstame tik dėl to, kad hipotaliamas ima netinkamai
versti pasaulio suvokimo emocijas į hormonų kalbą. Teigiamos ir naujos
emocijos - tai , kas gali priversti kuo ilgiau hipotaliamą dirbti
ištikimai jūsų naudai.
|
