Tik du keliai...
Tik du keliai duoti lemties.
Ką pasirinks tarp jų žmogus?
Gyvybės ar Mirties,
Pasės jis žemėje daigus?
Žmonėms jau žinoma senai,
Jog dvi tik valios egzistuoja.
Savas mintis pateikiant subtiliai,
Dėl mūsų dėmesio jos konkuruoja.
Minčių, nei valios mes neturim savo,
Bet galim pasirinkti vieną iš dviejų.
Palaimą šią žmogus iš Dievo gavo,
Ką nori apdalinti gali dėmesiu savu.
Tik du duoti gyvenime keliai,
Materijoj supūt, ar būt Gyva Dvasia.
Šaltinis Gyvas – mūs viduje giliai,
O sąmonė – tik Demono, Mirties valia.
Uolus sistemos sargas mumyse,
Neigs tai, kas Amžina ir Begalinio.
Jei dominuos puikybė ir pagundos mintyse,
Tai nepasieksim Dvasinio Šaltinio.
Kas maišo bręsti dvasiai žmoguje?
Kas piktžoles nesantaikos brandina?
Kas visad kitą teisti skuba mūsų viduje?
Kas neapykantą ir neviltį augina?
Mums priešas taps visai aiškus,
Įvedus tvarką tarp minčių.
Nušvis tada iš Sielos spindulys ryškus
Ir Lotosui Gyvam pražyst suteiks vilčių.
Nėra juk žmogui nieko paprasčiau,
Nei gimtas Dvasinis pasaulis.
Nėra ir nieko jam arčiau,
Nei Sieloj Begalinės Meilės Saulė.
O dėmesį suteikiant vien tik buičiai,
Žmogus į Dangų niekad nepakels galvos.
Kaip vabalas kasdien mėšle jis kuičias
Ir Laimės laukia, tik iš kvapnios naujos krūvos.
Ant kiek mums reikia tapt kvailiais,
Kad keist Gyvenimą į Mirtį?
Ant kiek mes galim būti tinginiais,
Kad Amžinybėj Laisvės nenorėt patirti?
Tačiau to nieks per prievartą neduos
Ir sąmone žmogus To niekad nepasieks.
Tik tiems Gyvybės Ugnį Siela atiduos,
Kas Meilėje, tyrais jausmais to nuolat sieks.
Tokia yra Aukščiausiojo valia,
Kurios pakeisti nieks negali.
Tik nugalėjus žvėrį savyje,
Tapt Angelais Gyvais mes galim...
Taikos ir ramybės Dvasioj |