Viską lemia mūsų pasirinkimas - 28 Июня 2015 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 22:17
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Birželis » 28 » Viską lemia mūsų pasirinkimas
15:13
Viską lemia mūsų pasirinkimas

“Gyvenk taip, tarsi šiandiena tau numirti, veik taip, tarsi  tu gyvensi amžinai. Brangink laiką. Jis brangesnis nei auksas: juo perkama palaimos amžinybė. Neprarask nė vienos minutės, kad galėtum nupirkti už ją ką nors dėl savo amžinybės. Gaudyk minutes, kad pagauti metus ir nepaleisk viso gyvenimo”...

Palaipsniui gėris vis daugiau įeina į madą: daugiau atsiranda šviesių pasisakymų socialiniuose tinkluose, aktyvūs žmonės apsijungia į socialinius projektus, vis dažniau kelyje pasitaiko ieškančių žmonių...

Žinoma, blogio dar žymiai daugiau ir jis dominuoja. Pakanka įsijungti lietuviškų kanalų žinias, kai tuojau pat kyla noras jas perjungti, dėl sklindančio iš jų vienpusio absurdiško, o kartais net kvailo ir juokingo melo, kasdienio smurto ir nelaimių demonstravimo, tarsi nėra aplinkui gerų žmonių. Tiesiog kas dieną intensyviai stengiamasi mums akcentuoti ir priminti, kad reikia būtinai ruoštis karui ir kad jis šiandiena “neišvengiamas”, kaip ir kai kurių morionečių-politikų trumparegiškumas galvose. Ir toks absurdas tęsiasi kiekvieną vakarą, nesidrovint nieko ir pasitikint žiūrovo naivumu, kad jis sugebės patikėti viskuo, bet kokių melu ir šmeižtu, visiškai nesvarstant. Skaudu žiūrėti, kaip dauguma tautiečių yra valdomi tarsi nemąstančių avių banda, sukramtant ir nuryjant viską, kas jiems pakišama. Bet straipsnis ne apie tai, o apie tai, kaip visa tai galima pakeisti. Nes kaip ir ne kartą buvo rašyta, “...keisti pasaulį reikia pradėti nuo savęs, pasikeisi tu, pasikeis pasaulis...”

...Pasaulį keist pradėkit nuo savęs. 

Bandykit tapti geresniais ir nuoširdžiais,

Gyvenkit meilėje kitiems, ne dėl savęs.

Tada ir tapsit žmogiškai gražiais.

 

Galėsit skrist toliau nevaržomi laisvai,

Kaip Dieviški tie laisvės paukščiai, į dausas.

Ir dvasingumo aukštumas pasiekt galėsite tikrai.

Todėl nesigailėkit trint abejones ir sąmonės senas ribas...

Šiandiena kyla toks klausimėlis, jeigu visuotinas gėris vis populiarėja: tai kur gi po galais nauji Angelai? Nors ir aplinkui yra daug gerų, nuoširdžių, ištikimų savo vidiniams orientyrams ir giluminiams jausmams žmonių, kodėl mes visgi iki šiol negalime ištrūkti iš tokių slegiančių trimačio pasaulio grandinių? Ir tada pradedi žymiai atidžiau įsižiūrėti ir į patį save.

Praktiškai, daugumas žmonių visą savo dienos laiką išnaudoją tam, kad pasiekti sėkmės darbe, vakare namų ruošos darbams, o per išeigines nuo viso to ilsisi. Bet kodėl mes taip retai žiūrime į dangų ir į savo vidų? Praktiškai, mūsų dėmesys visą laiką nukreiptas į išorinį pasaulį. Visas išorinis gyvenimas įkyriai koncentruoja mūsų dėmesį į tai, kad ko nors pasiekti ar kuo nors užvaldyti materialių vertybių pasaulyje (atsieit dėl pasitikėjimo ateityje), kad įgyti šlovę ir pateisinti savo nugyvento gyvenimo beprasmes ir laikinas “vertybes”. Taip, toks ir yra šabloninis šiuolaikinio žmogaus gyvenimas. Ar iš tikro toks daugelio iš mūsų pasirinkimas, tegul ir dažnai nesąmoningas?

“Žmogaus gyvenimas praeina kaip sapnas. Kad suprasti jo prasmę reikia atsibusti. Permainos išorėje naudingos tik tada, kada jos išeina iš vidinio žmogaus pasaulio. Viskas kas yra ir ko nėra šiame pasaulyje, telpa žmogaus Sieloje.  Tokios Tiesos pažinimas ir yra kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė” iš Allat Ra knygos.

Neabejotinai, žmogiškos Sielos pažinimas – tai ir yra tikras mūsų egzistavimo tikslas, “duona kasdieninė” ir mūsų tikra laimė. Bet kaip ją pažinti trimačiu ribotu protu, persmelktu mūsų Ego norais, smegenimis kurios yra dalimi mūsų mirtingo kūno, esančio tik mūsų Sielos rūbais? Juk gyvenimas – mūsų asmeninė kova už savo Sielą ir Tikrą Laisvę. Kova su savo egoizmo atakomis, didybės manija, agresyvumu, kvailumu, tinginyste ir tt. Ir niekas mūsų bėdose nekaltas, kadangi jos mūsų pasirinkimo rezultatas, mūsų mastymo, mūsų slaptų norų ir ketinimų rezultatas.

...Tai žygdarbis žmogaus, kurį atlikt kiekvienas gali.

Tvarkyt save, tikru Žmogum išlikt kasdien.

Žmogus artėt prie tikslo galutinio taip tegali,

Todėl pradėkit dirbt su savimi šiandien.

 

Tada ir Laimės paukštė pasigaus lengvai,

Nes ji juk ten – viduj, ne išorėj, deja.

Ir jausitės jūs visiškai laisvai,

Įvedę tvarką dvasingumo savo viduje...

 

Ir jeigu sąžiningai prisipažinti pačiam sau, tai viena mano pusė visada šnibžda “viskas gerai, tu pavargai, pailsėk, dar yra laiko”, o kita, įvertindama nugyventą gyvenimą, sako – “ir tai viskas, dėl ko tu gyvenai?”

Iš tikro visi mes jaučiame vidinį mūsų pasiskirstymą į šviesą ir šešėlį. Vieną kart mes vienokie, kitą kart visai kitokie. Kas ir kada mumyse dažnai nori prieštaringų vienas kitam dalykų? Gal viskas žmogaus mąstysenos būsenoje?

“ Visi žmonių veiksmai yra minčių pasekmė. Jeigu žmogus veikia su piktais ketinimais ir mintimis, tai kančios seka paskui jį, kaip vežimas paskui jautį. O jei žmogus veikia su gerais ketinimais ir mintimis, tai džiaugsmas seka paskui jį, tarsi šešėlis nuo ryškios saulės” iš Allat Ra knygos.

Kam yra išeikvojama mano greitaeigio gyvenimo sveikata ir jėga? Kaip derinasi mano “laimė” su gyvenimo prasme? Anksčiau ar vėliau tokie klausimai atsiranda kiekvieno žmogaus sąmonėje. Ir tokie klausimai vienus veda į depresiją, dėl dvasinio bejėgiškumo, kitus nuveda į agresyvų materialistinį-vartotojišką cinizmą, neigiant viską, o dar kitus pažadina pažadina paieškai atsakymų į tokius klausimus ir tai dažnai siejasi supratimu, apie savo beprasmiai nugyventą gyvenimo tarpsnį, lėtai nulupant nuo savo sąmonės primestus gyvenimo stereotipus, baimes, melagingas vertybes tam, kad suprasti ir pajausti Prasmę ir save Tikrąjį.

Bet aš supratau, kad prie viso tokio atrodančio pasiruošimo pasinerti į dvasinį pasaulį ir atsisveikinti su savo šabloniniais prisirišimais, iš tikro nepasiruošęs atsisveikinti su savimi šiandieniniu dėl to, kuo tu gali tapti. Tu bijai prarasti įsivaizdavimą apie tai, kuo tu atsieit esi duotuoju metu, dėl to, kad iš pagrindų pakeisti savo Esybę, kad tapti nauja būtybę. Jei nemeluoti pačiam sau (matyt kiekvienas žmogus, jei bus iki galo sąžiningas pats sau, puikiai jaučia kas jam maišo toliau prasistumti dvasiniu keliu), tai pastebi, kad paprastų paprasčiausiai tavyje gyvena baimė atsisveikinti su iliuzijomis. Tu tik darai vaizdą, kad pasiruošęs atsisveikinti su jomis, bet iš tikro tau baisu padaryti ryžtingą žingsnį į bedugnės pusę. Be atsigręžimo į tai kas bebūtų, paprasčiausiai imti ir žengti. Visam laikui atsisveikinti su savimi šiandieniniu ir priimi tikrą sprendimą toliau sekti dvasiniu keliu. Tokį sprendimą, nuo kurio niekada neatsisakysi.

Anksčiau aš galvojau, kad tai galima padaryti tik “praradus galvą”. Tik privedant save iki beprotybės, kokio tai užribinio jausmo. Dabar gi suprantu, kad save performuodamas, kaip tik turiu būti Ramybėje. Pajausti beribį absoliučios ramybės Šaltinį savo viduje ir sekti paskui jį. Priimti galutinį sprendimą praeiti tą kelią iki galo, neatsigręžiant atgal ir niekur nenusukant ir tai įmanoma priimti tik ramybėje. Tik suradus savyje pakankamai drąsos, iš tikro atsisveikinti su savęs šiandieninio vaidmeniu, su tuo, kokiu tu save norėtum matyti supančiame pasaulyje, atsisveikinti su visais savo planais ateičiai.

Nekviečiu daryti neapgalvotų sprendimų: mesti mokslus, darbus, nustoti iš vis kur nors judėti ir siekti sėkmės materialine prasme. Galima ir toliau sėkmingai mokytis, dirbti, prasistumti karjeros laiptais, gerai uždirbti, ugdyti kokius tai įgūdžius, įsisavinti naujus horizontus. Svarbiausia – nebūti tame prisirišus vidiniai. Be to, absoliučiai nebūti prisirišus prie to visuose lygiuose, iki paskutinio siūlelio. Galima dirbtinai apriboti save nuo tokių išorinių dirgiklių, metant visas ambicijas, planus, prisirišimus, paliekant gerą darbą, kuris gimdo vidinius demonus, nutraukus visus savo santykius... Ir greičiausiai toks žingsnis iš tikro palengvins pasislinkimą pasirinktu keliu. Bet išorinis atsisakymas, tai tik būdas pasilengvinti sau užduotį ir jis reikalingas tik tam, kad greičiau ir paprasčiau pasiekti vidinio atsisakymo. Nors vidinis atsisakymas pilnai įmanomas ir toliau verdant materijos kasdienybėje... Toks vidinis atsakas bus net vertingesnis, juk jis bus žymiai daugiau suvoktas ir gilesnis. Nėra taip jau ir svarbu kokiu keliu eisi, o kas iš tikro turi reikšmę, tai – galutinis rezultatas, kur tu ateisi galų gale. Galima visą gyvenimą save riboti nuo išorinių dirgiklių, bet taip ir neatlikti paskutinio lemiančio žingsnio savo viduje.

...Kol dar eini – vadinas ir kely esi.

Ten, ar ne ten – ne tiek svarbu, svarbu kely.

Ir paslaptis tas vidines ištraukt gal spėsi,

Vadinas, savo Esmę dar atskleist gali.

 

Ta paslaptis mūs saulės diske surinkta.

Tas raštas šventas – Sielos pateiktas slapta,

Kai protas pagaliau pilnai nurimsta,

Ta paslaptis mums atsivers Tyloj staiga...

 

Tik vidinis atsisakymas nuo viso išoriško, suvoktas iki pačio giliausio gylio, atveria prieš žmogų Vartus ir leidžia praeiti tą kelią iki pat galo, tai yra, iki – visiškai kitokio, Tikro Gyvenimo Pradžios.

Kiek jau kartų daugelis iš mūsų, bandančių eiti dvasiniu keliu, priimdavo tokį atsieit “galutinį” sprendimą ir kiek iš mūsų jau ne kartą vėl pasidavė materialaus pasaulio pagundoms – mes vėl ir vėl grįžtame prie išeities taško. Kodėl taip vyksta?

Juk visų mūsų pagrindinis tikslas vienas – tapti Angelais ir grįžti pas Dievą. Kas dar gali būti svarbiau už tai? Galima pragyventi visiškai garbingą gyvenimą ir nuveikti daug gerų poelgių bei darbų, tačiau – tetampant tik “gera” subasmenybe. Geriausiu atveju, taip užsitarnaujant ramybę ir amžiną miegą. Bet argi tai yra mūsų paskirtis?

...Čia ir dabar, gyvenimas prabėga ypač greitai

Ir vėl visus mes sveikint skubam... su Naujais.

Geriau kitiems mes palinkėkim Sielų prabudimo greito,

Kol Jį pradžiugint turim laiko – Angelais Naujais...

 

Kodėl mes save raminame, atsieit svarbiausia yra gyventi pagal sąžinę, kas dieną daryti ką nors gero, po truputėli, mažyčiais žingsneliais vystytis ir tiek... bet juk žmogus “netikėtai būna mirtingas”. Be to, sistema kiekvienam iš mūsų kruopščiai tai užtušuoja, atsieit “kaip kas nors gali su manimi nutikti?... aš dar jaunas, gal kada nors ir... bet ne dabar, ne šiandiena”. O kodėl ne šiandiena? Kodėl mes galvojame “apie sekundes iš aukšto”? Nebandau ką nors pribauginti, atvirkščiai, baimė – pati blogiausia patarėja ir prie nieko gero kol kas ji dar nė vieno neprivedė. Bet patį svarbiausią savo gyvenimo pasirinkimą, iš esmės, tą pasirinkimą, dėl kurio ir duotas visas šitas gyvenimas, atidėti į po to... Tai būtų labai, labai kvaila ir neatsakinga.

Savęs paklauskit žmonės – kas jūs dabar

Ir kuo iš tikro šiandien būt galėjot?

Ar vergiškai gyvent vis noris dar

Ir ar tik šito jūs tikrai norėjot?

 

Ir ką šiandien pasiekti sugebėjot,

Jėgas savas ir laiką brangų išnaudojus?

Ar taip nors kiek prie Dievo priartėjot?...

Ar klausėte savęs – kur tikras Sielos rojus?

 

Taip, suprantu, kartais būna ne taip paprasta tai atlikti, juk mes suaugusios asmenybės, turime Žinias, o kartu su jomis ir tą Šansą, atlikti sąmoningą pagrindinį savo gyvenimo pasirinkimą. Mūsų tokių jau pakankamai nemažai ir vis daugėja, daugelis net jau apsijungė, padedant vienas kitam tokiame kelyje. Tai kame gi problema su tais Angelais? Kodėl jie neatsiranda? Pagrindinė problema tame, kad vis tik nėra tikro pasirinkimo. Tai yra, tokio Paskutinio ir negrįžtamo pasirinkimo atsisakyti nuo iliuzijų. Labai aiškiai atseku tai ir savyje. Baisu prarasti šiandieninį save, gal greičiau savo tokią rolę, vaidmenį, kurį mes sau dažniausiai pasiskiriame, koks gali atrodyti pačiam sau ir kitiems šiuose trimačiuose rėmuose (nerealizuotuose gyvuliškuose noruose), šiame gyvenimo teatre.

...Palik tu nerimą nors neilgam,

Šiame gyvenimo teatre ne vienišas esi.

Įveski taiką sau, ramybę, nors trumpam,

Išgirsi pats tikrai – dėl ko tu čia esi?

 

Jei būt su kauke šiam spektaklį atsibodo,

Tapk tuo, kuris to nenešioja ir laisvai kvėpuoja.

Neegzistuok, gyvenk gyvai, ne taip, kaip tau nurodo.

Tapk tuo, kuris šablonais primestais, savęs neberiboja...

Tu supranti, jog visa tai kvaila, bet vis tiek neatrandi savyje to paskutinio drąsos lašo, kad atlikti lemiamą ir paskutinį žingsnį.

O iš kitos pusės, kyla klausimas: kas man maišo atsisakyti ir persiformuoti savo būtybę? Nerandu  atsako į tai, nes nematau priežasčių, dėl kuriu man gali nesigauti artimiausioje ateityje tapti nauja būtybe. Kliūčių nėra. Čia ne tik vien noras pasirodyti “kokiu tai ten”  kietuoliu, kas bando pamaišyti, bet tai yra turima manyje informacija, kad šis noras gyvas praktiškai tiek, kiek gyvena ši asmenybė – ir atsieit, kaip aš taip imsiu ir paprastai nuo visko atsisakysiu.

Taigi, kaip sako Bredberis “Ką nori atsiminti, tą visada ir atsimeni”. Kodėl meditacijos metu mums dažnai lenda įvairios mintys ir tu jų niekaip negali priversi nutilti. Ir ko duotuoju momentu vis tik tau norisi? Grįžti pas Dievą, įgyti Amžinybę ir Tikrą Laisvę? Bet jei tau realiai to norėtus, argi  tu nesilaužtum į dvasinį pasaulį iš visų jėgų, sukaupus visą savo nuoširdumą ir vidinę ugnį, visą savo ryžtą ir aistrą, sukoncentravus tai tik vieninteliam tikslui? Jei vietoje dialogo su Dievu, tokiu momentu tu pasirenki kokius tai tuščius pamąstymus, pasirenki permalti savo galvoje vienas ir tas pačias mintis šimtus kartų per dieną, tai jau rimta priežastis susimąstyti apie savo tikrus tikslus. Tikslą visada pasiekia ne stipriausieji, ne tie pas ką didelis vidinis potencialas, bet tik tie žmonės, kurie iš tikro to nori. Ar tu nori pas Dievą, nori būti su Siela, nori Laisvės, nori Tikro gyvenimo, ar tik demonstracinio vaidmens, “dėl pliusiuko ir savo sąžinės nuraminimui atliktos paviršutinės meditacijos” – taip sakant, nori nuslopinti savo sąžine ėjimu iliuzijų keliu? O ko gi tu nori iš tikro žmogau? Kur tu iš tikro keliauji? Laikas mums visiems dar kartą susimąstyti, pagaliau rimtai susimąstyti.

Ar gyvas dar esi šiandien, ar tu tikrai – Žmogus?

Atvėriau Sielą tau vienu tikslu.

Jei monologas šis, dar žadina tavy jausmus,

Tai Sielų deimantus šlifuokime kartu...

 

Jei amžinybės ieškai stabilių krantų,

Laivelį popierinį suk ir plaukime kartu.

Tada tamsoj, daugiau bus žiburių.

Rūke tirštam kitiems tapk švyturiu šviesiu.

 

Taip dar ryškiau apšviesim amžinus krantus.

Žmogau, kas gali būti už tai geriau?

Juk kito tokio šanso, gal daugiau ir nebebus,

Jei migloje iliuzijų tirštų, toliau visi miegos kietai...

 

Žinoma, sistema visada bandys sugundyti, nuvesti į šoną, atkreipti į save dėmesį. Ji pateiks tau krūvą problemų ir spindinčių perspektyvų, kad tik tu nusuktum savo žvilgsnį nuo svarbiausio.

 

...Ne kiekvienam tai duota.

Ten apačioj, taip šilta ir saldu,

Nes protas jums išduos, kas padiktuota,

Nuo Gyvuliško prado, su kaupu.

 

Saldžių iliuzijų tau bus paduota.

Svarbu kad visada norėtum,

Namų, valdžios ir turtų, gal šlovės, ar puotą.

Tas pats, svarbu kad tik norėtum.

 

Paduota bus, ko panorėsi.

Vienoj iliuzijos, kitoj, tai nėr nesvarbu.

Svarbu, kad žemiško norėsi.

Svarbu, kad žvėriui mūs - gardu...

Bet koks iš esmės skirtumas? Paprasčiausiai žmogus nelinkęs kovoti už tai, ko jam norisi, nevertas to, ko jam norisi.

Tau pradeda atrodyti kad tu pasiekei aklavietę ir kad tau nieko neišeis? Bet mintis apie nuosavą netobulumą galima išgyvendinti tik kantriai dirbant pačiam su savimi. O kantrus darbas pačiam su savimi ta krypti įmanomas tik esant priimtam suvokiamam vidiniam sprendimui. Verta pagaliau pabandyti atsakyti pačiam sau: tai kur gi galų gale jis yra, tas mano kelias, kokį vektorių aš sau iš tikro pasirinkau? Atsakykite pakankamai sąžiningai ir teisingai. “Atsikėlęs rite paklaus savęs: “Ką aš turiu nuveikti? Vakare, prieš užmiegant: “Ką aš iš viso to nuveikiau?”

Todėl, jei kam tai ir galvojasi, jog pas jį nepakankamai švarumo, sąžiningumo, reikia tik labai stipriai panorėti prajausti tai – ir išsivalymas bei persiformavimas neprivers savęs ilgai laukti. Nes mes visada gauna tai, ko siekiame. Ir tame visa mūsų gyvenimo esmė bei teisingumas.

Kol gyvas dar – tai daug gali,

Jei dvasiniu keliu tu eiti ketini.

Nors kojas sunkiai dulkėse gyvenimo velki,

Svarbiausia tau žinot – dėl ko ir kur eini?

Skriskite į savo tikslą “dešimtuoju”, pačiu didžiausiu greičiu. Taip, teisingai, kartais tai būna pakankamai sudėtinga. Bet jeigu kokiame tai gyvenimo etape: “nesigauna skristi – bėkite, nesigauna bėgti – eikite, nesigauna eiti – šliaužkite, nesigauna šliaužti – tai bent jau gulėkite savo tikslo kryptimi”. Kad ir kokia nebūtų tavo būsena šiandiena, pradėti reikia dabar ir pradėti iš visų jėgų. Nors jei kokiu tai momentu pasipriešinimas didės, vis tiek tęskite judėjimą. Jei galvoje krūva minčių, tai bent jau nukreipkite jas teisinga vaga. Užimkite savo protą skaitymu tokių knygų ar straipsnių, kurie tave įkvepia, peržiūrėkite tokius filmus, kurie priverčia virpėti tavo širdį, dėl suvokimo svarbos visada išsaugoti ištikimybę pasirinktam keliui. Nukreipkite savo mintis reikalinga vaga ir pagalvokite apie savo sielos išgelbėjimą. Gal net Sielą gelbstinčia maldą paskaitykite. Net jeigu atrodys, jog visas pasaulis maišo susikoncentruoti į tuos žodžius, tęsk toliau skaitymą, dirbtinai atgaivink savyje tą tikrą siekį... Netgi tas, kas savo kelio pradžioje neskrenda, o tik šliaužia savo tikslo link, galutiniame rezultate pasiekia jį, skirtingai nuo tų, kurie stovėjo vietoje, ar bėgiojo tai ten, tai šen, taip ir neapsisprendžiant.

“Šiandiena praėjo dar viena diena...Dar viena diena arčiau mirtis...Dar mažiau širdžiai liko stuksenti...Dar mažiau laiko liko geriems darbams...Tai ką galima buvo nuveikti vakar, ne visada galima nuveikti rytoj... Skubėkite...”

...Ar reikalingas bičių spiečius kam,

Kuris tik ėda, kanda, daro daug žalos?

Kuris pamiršo apie gėrį, meilės medų Jam,

Ar gali būt iš mūs tokių kokios naudos?

 

Toks klausimas šiandien labai aštrus,

Todėl prasmės krantus nušvieskim dar aiškiau.

Kol gyvas dar – nelauk, pažadink ir draugus,

Šviesos šiandien tam reikia dar daugiau...

 

Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 1855 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 0.0/0
Viso komentarų: 6
1 virku   (28.06.2015 16:00)
Ačiū Virgi už gražų priminimą, paskatinimą...

2 Gėlė   (28.06.2015 18:57)
Daug abejonių ir prieštaravimų įmatau, bet kas tai yra "galutinis pasirinkimas" ? - viskas laikina, o amžinumas laikinume (turbūt, galbūt :) "Gyvenimas ir yra kelias" - šitą frazę sunkiausia paneigti, bent man sava patirties prizme žiūrint...

3 Doremi   (28.06.2015 20:51)
tik islandijoje  taip arti dievas
net nustebau
išties reikia paanalizuoti,kodėl
žinau tik,kad turiu laiko dievui
sočiai,ir ryte ir dieną ir vakare
grįžau atostogų į lietuvą,mano žemiškasis gyvenimas,rūpesčiai,reikalai,žmonės išstumia dievą iš pirmosios vietos

4 Gėlė   (29.06.2015 21:21)
Nieko nepajėgsime išsaugoti nepakitusio net per šį gyvenimą, o jau į kitą gyvenimą išsinešti galime tik gyvenimo patirčių įtaką mūsų sielai – išsiugdytas charakterio savybes, dorybes ar ydas. Pirmoje vietoje turi būti sielos poreikiai ir tikslai, o ne kūno troškimai.
Kortos paveikslėlyje žmonės yra atsukę nugaras juos įkalinusiam demonui ir net nerodo noro nusiimti laisvai ant jų kaklų kabančių grandinių. Nelaisvėje mes liekame tik tol, kol atsisakome pripažinti savyje esančią problemą, kol patys nenusprendžiame išsivaduoti. Kviečiu sukaupti drąsą ir liepos mėnesį atsigręžti į savo demonus, savo priklausomybes, savo ydas, savo egoizmą, savo iliuzijas ir saviapgaulę.
is: http://www.taroskopai.lt/2015-liepos-menesio-taroskopas/

5 Gėlė   (29.06.2015 21:34)
Ir dar keli, labai sutampantys su asmeniniu suvokimu:
Atėjote pažinti ir išreikšti save, atrasti naujų norų, gauti naujų patirčių ir per tai praturtinti pasaulį bei tą patį Dievą išreiškiantį save per mus, per visą kas yra.
Dievas vadinamas visaesančiu todėl, kad jis yra viskas, kas yra, jis išreiškia save per viską, kas sukurta. Ir kadangi jūsų siela pasirinko patirti gyvenimą fiziniame kūne jokiose džiuglėse jūs nepabėgsite nuo būtinybės pasirūpinti prasimaitinimu ir kitais kūno poreikiais bei materialumu. Tad ar yra prasmės kažkur bėgti geografine prasme? Gal geriau mokytis derinti fizinį materialųjį gyvenimą su dvasiniu, pirmajam skiriant tik tiek dėmesio ir laiko, kiek būtina, o antrajam daugiau, užsiimant reguliaria meditacija, ieškant žinių, tyrinėjant savo emocijas ir nusivylimo žemišku gyvenimu tikrąsias priežastis. Labai svarbu jas suprasti.
tarnauti Dievui geriausiai gali ne atsiribojęs nuo supančio pasaulio, o kaip tik aktyviai jame veikdama, kiekvieną darbą su meile atlikdama lyg tarnystę Dievui is: http://www.taroskopai.lt/burimas-aleksandros-noras-tapti-vienuole/
ir komentaro gabaliukas: Dievas yra visur. Jis gyvena ir klaidoj. Viskas gyvenime turi savo logiką, nieks nevyksta be Aukštesnės Valios. Pritariu Linai – Dievas yra ir saujoj žemės, ir gerbūvyje (piniguose, nuosavybėj, maiste, kūne ir jo poreikiuose ), net purve. Net plaukų galiukuose. Esmė – koks mūsų santykis į materiją. O pati savaime ji nėra blogis. Blogis – kraštutinumai. Paskaitykit Budos istoriją, kaip gražiai jis atrado Aukso Vidurį, suvokęs, kad nei griežta askezė, nei beatodairiškas panirimas į žemiškus malonumus nėra laimė ( galima pažiūrėt ir B.Bertolucci filmą “Little Buddha” ). Įdomu gyvent ir Žemėj, nekenkiant kitiems ir tiesiog kasdien puoselėjant savo sodą, kuriame gali atsigaivint artimieji ir draugai.

6 Gėlė   (01.07.2015 18:25)
O Haridas sako, kad „mintys turi ateiti ir išeiti kaip debesys arba kaip sėdinčiojo ant kranto vandens stebėjimas: šis teka, putoja, banguoja, bet jo neaptaško, žmogus lieki sausas.“
Tyla visada tyliai tyli. Laukia, kad pavargę ir nusivarę ateitume pas ją pailsėti. Ir ji nekainuoja tiek, kiek skrydis į žydrąją pakrantę. Nes nekainuoja nieko. Kaip visi brangiausi dalykai pasaulyje. Žinoma, jei moki (arba kasdien mokaisi) likti sausas. Jei moki (arba kasdien mokaisi) stebėti ir stebėtis.
is: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/kuo-maziau-zmoniu-tuo-daugiau-saves-500-512395?psl=1

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Birželis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
2930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0