"O kas yra geriausia žmoguje?

Protas! Juo jis pralenkia gyvūnus ir pri­lygsta dievams. Tobulas protas yra tik jo gėris, o visa kita būdinga ir gyvūnams. Jis stiprus. Liūtai taip pat! Jis gražus. Povai taip pat! Jis eiklus. Arkliai taip pat! Jau nekalbu apie tai, kad čia visi gyvūnai jį pralenkia. Aš neklausiu, ką jis turi didžiausia, bet klausiu, ką jis turi sava. Turi kūną. Ir medžiai turi. Gali judėti pa­siekdamas, ką nori. Ir gyvūnai, ir kirmėlės tai gali. Turi balsą. Bet šunų balsas skardesnis, erelių — aiškes­nis, jaučių — žemesnis, lakštingalų — švelnesnis ir pla­tesnis. Ką ypatingo turi žmogus? Protą. Būdamas tei­singas ir tobulas, jis sukuria žmogaus laimę. Taigi kiekvienas nepriekaištingai geras daiktas vertas pagyrimo tada, kai priartėja prie savo prigimties tikslo. Žmogaus gėris yra protas. Jei jis tobulas, tai yra vertas pagyri­mo, ir jis pasieka savo prigimties tikslą. Šis tobulas protas vadinamas dorybe, jis ir yra garbingumas. Tai  vienintelis žmogaus gėris, nes tik jis vienas priklauso žmogui.” (Seneka)

Palengva žingsniuoju vingiuojančiu, menkai pramintu gyvenimo takeliu. Kodėl takeliu? Keliu eiti lengviau, tačiau tikiu, kad eiti iš lėto takeliu yra nepalyginamai maloniau, nors už kalnelio ar posūkio slypinti nežinomybė... Kartais norisi pasukti net tiesiai į nežinią, be jokio takelio… Toks jau mano pasirinkimas, o gal užplanuotos iš anksto mano gyvenimo pamokos…

Neretai tenka susirašinėti laiškais, skaityti atsiliepimus ir panašiai. Štai kartą, mane tiesiog įtikino kokią didžiulę ir neišmatuojamą galią turi dėkingumas. Skaitau laišką ir jame išreikštas ne dirbtinis, o visiškai nuoširdus, atviras, kylantis iš pačios širdies dėkingumas. Taip.., žodžiuose jis nelabai telpa, tačiau dėkingumas gali būti tiesiog jaučiamas, jei iki galo yra nuoširdus. Tada pajaučiau nenumaldomą norą tuojau pat rašyti. Mane ėmė veikti didžiulė jėga, kuriai aš nebegalėjau, o ir nenorėjau priešintis. Ta jėga pasireiškė tik per tekstą. O kas jei taip nutiktų nuolat, kiekvienu gyvenimo momentu ir tai būtų matoma, girdima, jaučiama? Manau įvyktų stebuklas, kaip mes sakom.

Žengiu jau nebe pirmus žingsnius. Tikrai ne visi keliai ir takeliai buvo smėliuku pabarstyti ir prisiminus kartais kyla klausimas: „O kas ir kaip būtų buvę, jei iš aplinkinių, o ypač iš artimųjų būčiau jautęs bent panašų dėkingumą net už menkiausius dalykus?". Taip.., ko gero būtų daug kas buvę kitaip… Bet ir vėl… „Kodėl taip nebuvo?". Man kažkaip atrodo, jog viskas, kas gali įvykti – įvyksta. Neįvyksta tik tai, kas negali įvykti. Tad jei taip neįvyko, vadinasi pradžia ne kituose. Pradžia visada esu aš. Tas momentas kada šitą suvokiau ir buvo lemiamas lūžis ir labai daug kas ėmė keistis.

Kaimynas sako: „Turi gerą žmoną", kaimynė sako: „Turi gerą vyrą". Bet gi kodėl šeimose būna tiek daug dūmų? Pasirodo, kad mes nejaučiame dėkingumo, neišreiškiame jo ir kažkodėl naiviai tikimės, kad kažkas gal pats ar pati susipras. Be abejonės todėl tas ‚susipras" įvyksta taip retai. O jei įvyksta, mes tą priimame kaip savaime suprantamu dalyku. Ilgainiui tas kartojasi vis rečiau ir tada imame kaltinti, kad anksčiau buvo toks ar tokia, o dabar va štai kaip pasikeitė.

Argi gali būti lėkštė kalta, kad ji sudužo, jei aš nepatenkintas, kad „kažkas" ją čia ne vietoj padėjo, o aš negrabiai ėmiau ir ji išslydo?  Žiūrim ką turim. Jis, ji nekalti. Vadinasi- kaltas aš!? Štai čia jau ir dar viena povandeninė uola. Kaltų nėra, jų nebuvo ir niekada nebus ir šitą reikia suvokti iki galo giliai, kad tai virstų aksioma.

Yra gyvenimas ir kiekvienas suvokimas ateina būtent tuo laiku, kada jis ateina, o tai ir yra pačiu laiku. Ankstesnės klaidos reikalingos tam, kad ateitų būtent tas laikas suvokti, kuris dabar ir atėjo.

Kodėl noras padėti dažniau pasireiškia už šeimos ribų? Kodėl kada prašo kaimynas ką nors padaryti, kaimynė prašo perstumti baldus, neretai atidedame savo darbus ir einame padėti, o namie kažkaip taip nesigauna? Neretai paskui sakoma, kad „joo, visiems padeda, o namie nei piršto nepajudina.". Bet gi namie geriausiu atveju sausas ir bejausmis „ačiū", o neretai nurodomi sekantys neatlikti darbai ir dėkingumo kaip ir iš viso nebelieka. O štai svetimas žmogus dažniausiai išreiškia tikresnę padėką, todėl ir kyla noras padėti tam svetimam. Tas pat ir iš vyrų pusės girdėti. Argi dažnas nuoširdžiai ir su meile sugeba padėkoti už kasdienį maistą? O ką jau kalbėti apie nuoširdžią padėką, kad virtuvė sutvarkyta, kad išskalbta, dulkės nuvalytos ir t.t.?

Mes taip greitai važiuojame ir taip tvirtai laikome vairą, kad nebematome ir nebejaučiame minkštos žolės po kojomis, trypiame ją, o paskui skundžiamės, kad gyvename dykumoje. Tačiau ir dykumoje gali pražysti gėlės, jei jas kas dieną, kas minutę paliesime dėkingumu iš širdies. Ją pasėsime ne tik kitų širdyje, tačiau ji sudygs ir mano širdyje.

Jei žmogaus būdas, charakteris man kažkuo nepatinka, tai nereiškia, kad jam nėra už ką padėkoti. Pastebėkime, kad ir mažiausią geranorišką smulkmeną ir nuoširdžiai už ją padėkokime. Nors ir nepastebimai, sėklelė sudygs. Tikėkime stebuklais, darykime juos, nors jie ne visada būna matomi.

Ar dažnai, ar kasdien nuoširdžiai padėkojame vaikams? O gal tik liepiame ir giriame, kada jie pakluso? Bet juk taip mes ugdome tik instinktą paklusti, o norą kažką daryti savarankiškai ir nesavanaudiškai tiesiog užblokuojame su priešlaikiniais paliepimais.

Mus skatina taip elgtis baimė, kad gal pamirš, gal nepadarys..? Ką pamirš? Ko nepadarys? Kas tokio nepataisomo nutiks, jei va dabar užmiršo ar dėl kokios kitos priežasties nepadarė? O gal bijome kaimynų, pažįstamų, kad ką jie pasakys ar pagalvos? Bet tai jau priklausomybė, kurią ir sukuria baimė ir todėl prarandame savivertės jausmą.

Pritrūkstame kantrybės, imame motyvuoti save, kad būtina liepti. O dar „gražiau" kada dėl neatlikto darbo ar veiksmo imame pykti ir bartis. Tada ir iš viso sunaikiname bet kokį norą padaryti kažkam kažką gero ir malonaus savo asmeninių malonumų sąskaita ir laisva valia pasirenkant. Galima priversti padaryti labai daug ką, tačiau priversti vaiką norėti tą daryti, nepavyks niekada.

Va čia jau tenka pasitelkti meilę, kuriai dažnai prieštarauja logiškas protas. Meilė yra visada pasiruošusi atleisti. Ji skatina ir dar, ir dar kartą ieškoti kaip pasakyti, kaip pačiam elgtis, kaip ką suvokti, kad iš lėto imtų kažkas keistis. Be abejonės nepavyks vaikui ką nors išaiškinti jei mes darbe, visuomenėje elgsimės vienaip, o namie prie vaikų kitaip. Reiškia turime auklėtis ir patys.

Didžiausią galią turi tiesiog nuoširdus, iš visos širdies jaučiamas dėkingumas net mažiausiose ir atrodytų nereikšmingose smulkmenose, išreiškiamas džiaugsmas dėl nors ir mažų dalykėlių. Ir didžiausias priešas yra savo teisumo iškėlimas, nes tai jau asmeninės savivertės stoka ir puikybės apraiška. Dėkingumas yra neatsiejamas nuo atsiprašymo. Jei kur praslydo grubus žodis, gestas, poelgis, kuris sužeidė, neabejotinai verta atsiprašyti ir ne formaliai, o iki galo nuoširdžiai ir atvirai.

Jei tikrai mylima širdimi, tai sužeidus kitą nesunku tą pastebėti. Žmogus, jaučiantis savo vertę, tikrai suskubs atsiprašyti. Gal sunkiau taip pasielgti tiems, kurie tik nori ir tik stengiasi atrodyti daugiau verti, nei yra iš tikrųjų.

Visada vertėtų žvelgti tik į save. Bet kokie negatyvūs kitų vertinimai yra be galo žeidžiantys. Tad tikrąją vertę turi tik padėka su jausmu, o tai jau kaip ir meilės išraiška. Čia ir slypi didžiulė jėga.

 "Visi kiti dalykai, kurstantys mūsų geismus, sielą prislegia, skurdina, iš pažiūros pakelia, o iš tiesų ją tik išpučia ir apgaubia įvairiomis tuštybėmis. Vadinasi, gėris yra tik tai, kas daro sielą geresnę.” (Seneka)