Iš esančių Žemėje reiškinių, pats nemaloniausias žmogui yra – mirtis. Tai visada jam buvo nepakankamai nušviesta ir neišvengiama riba, už kurios, kaip galvoja užkietėję materialistai, slepiasi pats baisiausias dalykas – nebūtis.

Žmogų visada gandino išnykimas kaip asmenybei iš šio pasaulio, daugiau niekad neturint galimybės čia atsirasti.  O viena iš labiausiai paplitusių reakcijų į mirtį - baimė. Išties, „baimė" gali ir per švelnus išsireiškimas, tiksliau būtų išsireikšti - siaubas. Bet ar mirties baimė yra tinkamas mūsų atsakas?

Kiekvieno iš mūsų pats gyvenimas, palyginus su Visatos amžinybe – trumpa akimirka. Vaizdžiai sakant, Visata nespėja net mirktelėti, o žmogaus gyvenimas jau baigėsi ir per tą trumpą akimirką jis spėja atlikti tik tris pagrindinius punktus: gimti, gyventi ir mirti.

Palyginus su pasaulėdaros amžinybe, toks trumpas gyvenimas gali pasirodyti Kūrėjo pokštu.

Tačiau žmogus visada jautė, kad jis nėra tik dvikojė būtybė ir daugiau nieko, kad jo vidinis pasaulis visiškai kitoks ir skiriasi nuo išorinio, kad pas jį yra siela, kuri turi tik vieną judėjimo vektorių, vieną norą. Iš tikro, siela siekia kuo greičiau ištrūkti iš šio materialaus pasaulio, siekia grįžti prie Dievo, į savo pasaulį. Bet materialiame pasaulyje jos siekiai, tie gilūs sielos jausmai, susiduria su žmogiška sąmone. O jau žmogaus sąmonė traktuoja tuos stiprius giluminius siekius kitaip, remiantis patirtimi įgyta tame gyvenime. Ir štai čia svarbų vaidmenį vaidina dominuojanti žmogaus pasaulėžiūra, jo žinios apie pasaulį ir save. Ir jei pas jį dominuoja tik materialistinė pasaulėžiūra, nėra Dvasinių žinių, tai sąmonėje įvyksta daugelio pagrindinių vertybių pakeitimas. Tai yra, asmenybė išnaudoja savo jėgą ne dvasiniam vystymuisi, o savo materialių norų realizacijai. Vientiso dvasinio jausmo jėga paprasčiausiai sąmonėje skaldoma į daugelį Gyvuliško proto norų. To pasekoje, vietoje to, kad siekti amžinybės, žmogus pradeda paniškai jos bijoti ir tą trimatį pasaulį laikyti vienintele jo būties realybe. Savo gyvenimo jėgas iššvaisto tik tam, kad materialiame pasaulyje pasiekti savo Ego pasitenkinimo, įgyti valdžią, sukaupti turtus. Bet juk mirštant fiziniam kūnui, žmogus visa tai praranda, paliekant po savęs tik negatyvios energijos krešulį.

Ir tik žmogaus, jo sielos, gyvenimo tikslo Žemėje žinojimas, leidžia mūsų sąmonei peržengti per neišvengiamumo ribas, su amžinybės viltimi. Tik aukščiausios žinios leidžia žmogui atverti akis į naujus jo vystymosi etapus ir parodyti jo trumpą gyvenimą, kaip jo būtinų ryšių trumpalaikę grandį, amžinos sielos evoliucijos bendroje grandinėje. Ir tik aukščiausios žinios leidžia žiūrėti į mirtį ne kaip į neišvengiamą visko pabaigą, o kaip naujo egzistavimo, kituose, mums nematomuose pasauliuose, pradžią. Dvasiniam žmogui fizinio kūno mirtis, iš esmės, yra tik išlaisvinimas, perėjimas į kitą, tikros laisvės ir Amžinybės, kokybę.

Kaip sako žmonijos Mokytojai:

"Kosmose nėra mirties. Mirtis – tai būtinas perėjimas iš vieno pasaulio – į kitą, iš senos būsenos – į naują. "

Nėra tokio reiškinio kaip "mirtis”. Egzistuoja tik sielos perėjimas iš žmogiškos fizinės patirties sferos į kitokią būseną, kas ir yra suvokiama kaip "mirtis”, bet sielai tai paprasčiausias perėjimas ir nieko daugiau. Tai beveik visada džiaugsmo, atsilaisvinimo, laisvės ir apsijungimo, su kitais savojo Aš aspektais, momentas. Svarstymų ir naujų pradėjimų laikas, bet niekada ne katastrofinis įvykis.

Kokiame tai žmonijos vystymosi etape, žinios susijusios su mirties procesu, buvo uždaros, išskirtinai tik dėl mūsų Mokytojų auklėjamųjų sumanymų.  Žmogus, galvodamas kad gyvena tik vieną kartą ir jei tai dar niekinga asmenybė, ryšium su tuo visada stengsis išreikšti  savo egoizmo maksimumą, tai yra įgyti sau gerovės maksimalią išraišką, nežiūrint į nieką.

Tačiau, teigiama asmenybė, netgi mirties akivaizdoje, visada stengsis išreikšti geriausias savo charakterio puses. Taigi baimė prieš mirtį, vienus daro dar blogesniais ir niekšingesniais, kitus – geresniais ir kilmingesniais.

Be to mirtis, kaip teigiamoms, taip ir neigiamoms asmenybėms, yra didžiulis stimulas kovoti už gyvenimą, už išgyvenimą, įdirbant savyje stiprią valią ir siekimą įveikti sunkumus. Todėl galima sakyti, kad mirtis – Didis Mokytojas.

Keletas poetų ir filosofų per visą istoriją teigė, kad be mirties būtume pasimetę. Tai jos perspektyva kelia mus iš lovos ir įkvepia didiems darbams. Vis daugiau įrodymų iš sociologijos srities rodo, kad tie mąstytojai buvo teisūs. Žmonės gali svajoti apie civilizaciją be mirties, tačiau be jos vargu ar civilizacija iš viso būtų.

Ji išmokė žmones ištiesti vienas kitam pagalbos ranką, atjausti ir pergyventi, logiškai mastyti ir numatyti pasekmes. Tik dėka noro įveikti mirtį atsirado pati medicina ir kai kurios mokslo sritys.

Į Ką panaši mirtis?

„Visi kentėjimai išblėsta”.„Judėjau didžiuliu greičiu juodame vakuume”.„Tai – visiškos ramybės jausmas. Nebuvo jokios baimės”. „Atsidūriau labai tamsiame ir giliame slėnyje. Vėliau vis pagalvodavau: "Štai tik dabar suvokiu, ką reiškia Šventojo Rašto žodžiai mirties šešėlių slėnis. Juk aš ten buvau! Ten!” „Grįžęs verkiau visą savaitę vien todėl, kad turiu vėl gyventi šiame pasaulyje, gyventi po to, kai pabuvau aname”.„Tenai man atsivėrė ištisas naujas pasaulis! Dargi pagalvojau: „Kaip praturtėjo mano protas! Kiek nauja įgijau!”„Girdėjau balsą, sakantį man, jog turiu grįžti. Ir nė kiek nebijojau…”

Nepaisant įvairiausių aplinkybių, dėl kurių įvyksta artima pažin­tis su mirtimi, nors skiriasi žmonių amžius, charakteriai, tempera­mentai, išsilavinimas, religiniai įsitikinimai, vis dėlto pergyvenimai superkritiškuoju momentu stebėtinai panašūs.

Pirmiausia, žmonių kalboje, kokia ji bebūtų, neras adekvačių žodžių bei sąvokų nežemiškiems reiškiniams tiksliau perteikti. Būtent šitai daugelis pabrėžia. Trūksta žodžių ir sąvokų tam, ką jie nori pasakyti. Paprasčiausiai stinga būdvardžių, ypač aukštesnių formų negu aukščiausia.

Medicinos daktarai ir filosofai bandė pasekti žmogaus gyvybės užgesimo procesus ir  paaiškinti mirties esmę. Bet žmogiški įspūdžiai visada įneša savo iškraipymus, į bet kokių tyrimų pažintinį momentą. Todėl, žmonių, pabuvojusių klinikinėje mirtyje įspūdžiai, nors ir leidžia išryškinti kai kuriuos to proceso ypatumus, bet visiškai tai paaiškinti negali.

Dabartiniu metu jau ne paslaptis, kad mirtis – tai ne širdies sustojimas, kuris paskui save veda ir viso organizmo yrimo procesą, o pirmiausia tai sielos išėjimas iš kūno ir subtilių ryšių tarp jų nutraukimas.

Tie materialistai, kurie visada trokšta griežtų panašių faktų įrodymų, gavo juos šiuolaikinės technikos pagalba, sugebančios fiksuoti subtilius kūno spinduliavimus.

Amerikiečių mokslininkai, medikai, suderinę tai su savo pacientais, vykdė neišgydomų ligonių svėrimą mirties momentu. Ir dėka jautrios įrangos nustatė, kad po mirties fizinis kūnas tampa 4-6 gramais lengvesniu. Tai yra, jie pasvėrė nuo kūno atsiskiriančios substancijos, mūsų vadinamos siela, svorį. Nustatė kad mirties momentu, jai atsiskiriant, tas svoris sudaro 4-6 gramus.

2009-aisiais JAV tyrėjai encifalografais fiksavo septynių dėl onkologinės ligos, ar širdies infarkto mirštančių žmonių galvos smegenų aktyvumą. Išgelbėti šių pacientų gyvybes buvo nebeįmanoma ir jie iškeliavo anapilin. Tačiau encifalogramų duomenys bylojo, jog, praėjus kuriam tai laikui po to, kai buvo konstatuota mirtis, visų nelaimingųjų smegenys tarytum „sprogdavo": jose įvykdavo trumpalaikiai, nepaprastai intensyvūs elektrinių impulsų pliūpsniai. Tokio smegenų aktyvumo, žmogui esant gyvam, iki tol nėra pavykę užfiksuoti.

Eksperimentais, su įranga pavyko užfiksuoti galingus energijos spinduliavimus, lydinčius mirtį. Taip kad eksperimentatoriai priartėjo pakankamai arti sielos išėjimo iš kūno užfiksavimo.

Daugelio mokslininkų tyrinėjimai ir žmonių, buvusių komos būsenoje apklausos, įrodė, kad sustojus širdžiai ir nustojus kvėpuoti ne visada prasideda mirtis, o su mirtimi ne visada dingsta žmogaus AŠ, kaip individualios, nepakartojamos asmenybės.

Įsivaizduokime, kad savo gyvenimu, poelgiais, idėjomis, mintimis mes kuriame didžiulę aurą, apimančią visą žemę. Dabartinis gyvenimas - tik vienas etapas, kuriam pagrindą padėjo mūsų seneliai, tėvai ir mokytojai ir po kurio seks kiti etapai. O jiems pagrindą dedame mes. Auklėdami ir augindami tobulesnius už save, suteikdami jiems savo dvasią, kurią jie tobulins ir toliau, o po to perduos savo įpėdiniams. Ir taip etapas po etapo, karta po kartos, mes formuojame didžiulę visumą. Ta visuma - tai mūsiškis AŠ. Tai mes patys: praeityje, ateityje, kituose, savo dvasioje. Čia susilieja reinkarnacija ir Rojus, amžinybė ir nemirtingumas.

Tyrinėdami gamtos veikimo principus, mes aptinkame, kad Visatoje viskas su viskuo tiesiogiai susieta: nei viena banga nėra atskirta nuo vandenyno. Taip ir mes: esame didelės visumos dalys, ir mus veikia tie patys dėsniai, kurie veikia visumą.

Kad ir kur be iškeliautume, po mirties niekas nesibaigia, niekas nenutrūksta, nes mes taip ir liksime Visumos dalis.

Su pagarba ir meile...