Penktadienis, 29.03.2024, 13:06
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2013 » Kovas » 11 » Žmogaus Sąmonės praplėtimas
16:21
Žmogaus Sąmonės praplėtimas
Gyvenimas Žemėje priartėjo prie ribos, už kurios klaidingas kūrinijos suvokimas (etikos dėsnių nežinojimas) ir savo vaidmens joje nežinojimas stabdo žmonijos evoliuciją. 

Žmogus turi daug žinių apie pasaulį, bet dabar labai svarbu turėti teisingą ir vientisą žinių sistemą. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja skirtingos pasaulėžiūros, kurios grįstos nepilnomis žinių sistemomis.

Fizikoje yra dvi sąvokos: statika ir dinamika. Pirmoji studijuoja kūnus bei objektus ramybės būsenoje, antroji – judėjime. Supainioti juos, o juo labiau suvienyti – neįmanoma iš principo!  Tai egzistuoja kaip atskiros disciplinos. Sulieti juos į vieną taip pat neįmanoma, kaip yra neįmanoma sujungti erdvę ir laiką.

Žmogus padalino gyvą, vieningą ir nedalijamą Būties ir savo Gyvenimo Procesą į atskirus mokslus, filosofines sroves bei doktrinas. Visos jos lyg tai ir aprašo Gyvenimą, turi žinias apie jį, bet tuo pačiu dalina į atskiras dalis ir komponentus, neišvengiamai paverčia Gyvenimą statika. Tai vyksta automatiškai ir prasideda nuo Būties suvokimo kairiuoju pusrutuliu, kuris nesugeba suprasti Gyvenimą kompleksiškai.

Suskaldžius Gyvenimą į komponentes, žmogus – kaip mažas vaikas, kuris sulaužė žaisliuką, atskirų detalių gedime bando surasti priežastį, dėl kurios anas nebejuda. Mes visą savo gyvenimą paskiriame Tiesos paieškai visame: sveikatoje, reikaluose, likime, tarpusavio santykiuose ir t t., bet surasti negalime. Tiesa pasiekiama ir prieinama tik ten, kur yra Harmonija (tarpusavio supratimas kaip daugybinis grįžtamasis ryšys) visame. O ji, savo ruožtu, duodasi į rankas tik tiems, pas ką yra įprasmintas vieningo Proceso suvokimas!

Tiesa turi mažai gerbėjų. Daugelis šlovina ją, bet tik iš šalies; kiti seka ja, kol nėra pavojaus; gudrūs apsimeta, o niekšai išduoda. Tik drąsiausieji ją išsaugo: nei minios aistros, nei tirono priespauda nepriverčia jų tiesos išduoti.

Vystydamiesi kaip individai, mes skatiname mūsų visuomenės vystymąsi. Tie, kurie pasiekia vystymosi viršūnę, ne tik patys džiaugiasi augimo vaisiais, bet ir teikia tuos vaisius pasauliui. Vystydamiesi kaip individai, mes nešame ant savo pečių žmoniją. Ir taip vystosi visa žmonija.

 Tačiau dažniausia rakto nemirtingumui žmogus ieško ten, kur jo niekada nebuvo! Jis dažniausiai negali suprasti jeigu Kūrinijos, Visatos ir Dieviškumo lygmenyje – Gyvybė nemirtinga ir amžina, kodėl gi miršta jis pats? Tai jam yra nenatūralu, nelogiška, yra didžiulis prieštaravimas! Jis pats nesijaučia kaltas, juk Gyvybės Svyruoklės Kūrinijos lygmenyje jis nestabdo, tai kodėl gi vyksta Gyvybės sustojimas jame pačiame? Priežastis randasi tik žmoguje, jo Sąmonėje, orientuotoje į kairiojo pusrutulio vystymąsi!

Kūrinijos lygmenyje Gyvybės Svyruoklė turi dvi kryptis: viena į išryškinto Pasaulio, Būties, Gyvybės, visų procesų suvienijimo pusę, kas daro Gyvenimą amžinu. Priešinga Svyruoklės judėjimo kryptis yra Antipasaulio, dematerializacijos pusėn, su tikslu padalyti atidirbtą medžiagą į sudarančias komponentes, su jų tolimesniu utilizavimu. Jeigu kas nors Kūrinijoje ką nors padalija, tai tas, „kas nors", automatiškai turi būti utilizuota ir dematerializuota. Būtent taip veikia Gyvybės Apsaugos Dėsnis, priešingu atveju Ji nustoja būti Gyvybe. Štai kodėl vieningo Proceso padalijimas į sudarančias komponentes prieštarauja jos pasireiškimo sąlygoms.

Analogiški procesai vyksta visose save organizuojančiose sistemose, pavyzdžiui, žmogaus organizme. Visas organizmas yra orientuotas į kiek įmanoma ilgesnį gyvenimą. Į Gyvenimą yra orientuotos visos jo sistemos ir ląstelės. Daleiskime, atskiros ląstelės nusprendė eiti „savo keliu", išsimušė iš vieningo ritmo, ir Gyvenimo Proceso, tuo atjungė savyje Gyvybės Svyruoklę (medikai vadina tokias ląsteles navikinėmis, vėžinėmis). Jų atsiradimas iš karto pajungia ir aktyvuoja organizmo apsaugos mechanizmą. Šios ląstelės-opozicionieriai turi būti sunaikintos. Organizmas tam turi pilną teisę: dėl savo išlikimo jis atsikrato navikinių ląstelių, nei kiek nekrūptelėjus ir nesuabejojus, kad šios ląstelės buvo tokios „protingos ir civilizuotos"! Jokie organizmo altruistiniai palinkimai, jokie prisakymai ir moralės dėsniai, pokalbiai apie gėrį ir blogį čia nepridera. Organizmas dėl savo išlikimo, dėl Gyvybės pasireiškimo savyje, kad netaptų vėžiniu augliu, privalo atsikratyti navikinių ląstelių! Ir atsikrato, kiekvieną minutę ir kiekvieną sekundę kariaudamas su jomis iki galo.

Žmonės visų pirma stengiasi keisti gyvenimo sąlygas, užuot keitę pažiūras ir tikėjimus, kurie tas sąlygas suformavo. Žmonės stengiasi įveikti skurdą, badą, priespaudą, nelygybę, prievartą..karą – visa tai yra gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, ir žmonės nori jas pašalinti… Jei norite tikrų permainų pasaulyje, turite keisti žmonijos pažiūras ir įsitikinimus.

Paskelbus save Homo sapiens, žmogus išsimušė iš vieningo Visatos Gyvybės Srauto, atsiribojus nuo jo, tuo įjungė susinaikinimo mechanizmą. Šiuolaikinis žmogus teikia pirmenybę deklaravimui – kad jame viskas turi būti gražu: ir veidas, ir rūbas, ir Siela, ir mintys. Tačiau pačio pagrindinio nepastebim – kad mums pasivadinus žmogumi, esame pavaldūs gyvūno smegenims. Visų žmogaus nelaimių priežastis randasi jo Sąmonėje!

Sąmonė – tai galvos smegenų operatyvi atmintis, kuria mes naudojamės kiekvieną minutę ir kiekvienoje situacijoje: šiandien įsiminei – rytoj pamiršai, nes to nebereikia. Sąmonė – ypatinga psichikos būklė, kuri leidžia realiai jaustis šiame pasaulyje.

Visos pagrindinės Konstantos (kaip bendri egzistavimo bei funkcionavimo Dėsniai) yra įrašytos Visatos Energoinformaciniame Lauke ir žmogui privalomi vykdymui, jeigu jis nori gyventi taikoje bei santaikoje su Visatos Organizmu, turėti amžiną gyvenimą. Per pasąmonę su juo sujungtas mūsų dešinysis pusrutulis, turintis priėjimą prie šių nenykstamų Konstantų.

 Kad kaip nors kompensuoti didelį Konstantų (Tiesų) stygių, savo gyvenimo procese, žmogus užpildo savo Sąmonę įvairiais stereotipais ir dogmomis, tiesiai sakant – kompleksais. Jis tokiu būdu bando pakeisti ir papildyti Konstantų stygių ir pasąmonės funkciją. Pats didžiausias ir žalingiausias stereotipas – tai savęs išaukštinimo stereotipas, žmogaus ypatingo reikšmingumo Gamtai, Visatai, Dievui; jo ypatinga vieta Gamtos evoliuciniame vystymesi (žmogus – Gamtos karalius, jos Dievas ir t.t.).

Šis stereotipas orientuoja žmogaus Sąmonę į jo Ego ir jį hipertrofiškai palavina. Jis perdedant iškreipia savo reikšmingumą, savo vaizduotėje pastatė asmeninę Virtualią Visatą, apsiribojant jos menkais dydžiais, ir tuo liko visiškai patenkintas. Dažniausiai ta Visata neviršija trikampio gabaritų: šaldytuvas – televizorius – unitazas. Jam augant turi paerdvėti ir jo Virtuali Visata.

Psichologai vadina šią asmeninę Visatą žmogaus komfortine zona. Bet kaip nepavadink, prasmė yra viena: žmogus susiformavo kaip gana egoistinė asmenybė, persiorientavus gyvybinius srautus Sąmonėje į asmeninių problemų sprendimą bei savo reikšmingumo poreikių tenkinimą. „Ak, kokia gėrybė, žinot, kad esu tobulybė!" nors tai netrukdo jam vadintis ir „Dievo vergu".

Visi pagrindiniai kompleksai ir principai statomi„Ego" stereotipo pagrindais. Šiuo, gana nepatikimu pamatu, grindžiasi visi mūsų mokslai, visos religijos ir doktrinos. Šiame pasaulyje viskas turi tarnauti žmogaus poreikiams, priešingu atveju jis stengiasi nubausti pažeidėją, nors tai bebūtų net Jėzus Kristus. Tokia yra objektyvi realybė.

Poelgio stereotipus gali puikiai matyti tokiame pavyzdyje – kaip tėvai auklėja savo vaiką. Motina žino, kad jau laikas duoti pavalgyti vaikui, kuris ilgai žaidžia. Motina šaukia pavalgyti, bet vaikui svarbesnis yra tas reikalas, kuriuo jis užsiiminėja dabar, ir visai ne valgymas! Jo Sąmonė dar neišmoko daryti iš valgio kultą – pirminės gyvybės bazės. Motinos Sąmonė orientuota į valgio svarbumą: ji mano, kad jeigu vaikas nepavalgys, tai atsilieps jo medžiagų apykaitai, sveikatai ir vystymuisi. Vaiko nepaklusnumas motinai yra iššūkis! Ji, gindama savo požiūrį, per prievartą priverčia vaiką valgyti. Čia prasideda ašaros, užsispyrimas, supykimas... Tai tik neužgaulus dviejų stereotipų konflikto pavyzdys.

Stereotipų karas mūsų gyvenime gauna vis agresyvesnį pobūdį: žmogus suvokia pasaulį per stereotipus, per juos reaguoja į gyvenimą. Visas jo gyvenimas yra orientuotas tam, kad apginti savo asmeninius stereotipus – nuomonių, sprendinių ir požiūrių formoje! Iš čia ir stresai, ligos, konfliktai, nesėkmės.

Būtent Sąmonės stereotipai ir mūsų gyvenimo patirtis, kuri grindžiasi asmeniniais kompleksais, sustalbo Gyvybės Svyruoklę pas mus viduj, sutrumpina mūsų Gyvenimą ir priveda jo suvokimą prie statikos. Orientuojantis į kompleksų bei dogmų įgijimą (faktiškai nukryžiuojant save), žmogus daro pražūtingą pasirinkimą mirties pusėn ir aistringai tai gina visą savo gyvenimą, viską aplink save paverčiant statika.    

Statika – tai bala, kuri užsiurbia žmogų vis daugiau ir daugiau. Iš ten jis prašo Dievo pagalbos. Kokios pagalbos? Dievas yra Gyvybė, Dinamika, absoliuti ir pilna Harmonija, pavaldi Bendriems Dėsniams. Štai kur Absoliuto šaknys – Absoliuto, kurio žmogus ieško ir su kuriuo, pagal rytų filosofijos vaizdinius, turi susijungti. Apie šią Harmoniją daugelis kažkodėl pamiršo...

Gyvenime nėra vietos jokioms dogmoms! Kaip gali žmogus jų pagalba save realizuoti, net jeigu laikosi dešimties Biblijos įsakymų, bet turi Sąmonę, įdarytą visokiomis dogmomis, visokiais kompleksais? Niekaip, jis gali tik padaryti žalą sau ir aplinkiniams!

Prašyti Dievo pagalbos yra tuščiai, besėdint tokioje baloje. Kad gauti ir pajusti realią ir žymią pagalbą sau, reikia būti vertu jos: atsikratyti stereotipų, orientavus savo Sąmonę į Gyvenimą dinamikoje ir Harmonijoje. Paties savęs laužymas, tai labai sudėtingas procesas kiekvienam iš mūsų. Ne kiekvienas gali padaryti tokį žingsnį, o juo labiau – išlaikyti tai.

 Kaip jūs pasinaudosite tuo šansu – tai jūsų valia ir jūsų problemos. Kokia turi būti Sąmonės orientacija, jeigu mes norime išlikti? Svyruoklė padaro svyravimus tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulių, žmogaus psichikos lygmenyje. Todėl yra labai svarbu išmokti vienu laiku naudotis abejais pusrutuliais. Tiktai šiuo atveju mums taps pavaldūs visi mūsų „Aš" procesai, – „Aš", kuris yra sudėtingiausias biocheminis, bioenergetinis kompleksas ir kuris visada pasiruošęs (ne taip kaip Sąmonė) vykdyti Vieningus Įstatymus.

Kaip Dievui yra pavaldžios Būtis ir Nebūtis, taip ir mums, mūsų Lygmenyje, bus pavaldžios Gyvenimo statika ir dinamika, jeigu mes Sąmonės pagalba išmoksime kontroliuoti ir valdyti kairiojo ir dešiniojo pusrutulių veiklą. Būtent tada gausime priėjimą prie savo nerealizuotų galimybių, išlavinsime ir realizuosime jas savyje, susijungus su savo Aukščiausiuoju Aš. Mūsų Sąmonė šiuo atveju išeina į ypatingą, Ketvirtąją būseną (alfa lygmuo, maldos būsena, nirvanos būsena, meditacinė Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos būsena). 

Dešinysis pusrutulis – tai Būties, Gyvenimo, Gyvybės dinamikos ir Harmonijos suvokimas, jis yra Evoliucijos laidas. Kai kairysis pusrutulis, atsitraukia nuo dešiniojo – tai  Nebūtis, statika, degradavimas ir mirtis. Visas mūsų gyvenimo būdas, Sąmonės išlavinimas ir formavimas dažniausiai orientuoti į kairiojo pusrutulio vystymąsi. Mūsų mąstymo būdas yra stereotipinis. Mes gyvename pasekmių pasaulyje, sudeginame visą savo gyvenimą kovai be galo su jais, tuo pačiu bandome suprasti Gyvenimo prasmę ir Būties paslaptį, suprasti Tiesas, išsiaiškinti savo lemtį ir net atėjimo į Žemę misiją. Mes savo dogmomis suvokiame pasekmes ir kapanojamės mūsų išgalvotame pasaulyje, užsidarome savame kiaute.       

Orientuojant Sąmonę į kairiojo pusrutulio vystymąsi, žmogus automatiškai sustabdo savyje Gyvybės Svyruoklę. Kadangi kairiojo pusrutulio užduotis – suskaldyti vieningą, padarius iš jo diskretinį ir statiką, orientuodamas gyvenimą į sunaikinimo programas, šiuo atveju žmogus savarankiškai nusirašo!

Tokia orientacija sukelia milžinišką psichinės energijos  išmetimą bei nereikalingą sunaudojimą. Tuo pačiu psichinės energijos nuodingi išspinduliavimai sunaikina žmogų ir viską gyvą aplinkui. Žmogus, kaip mirties ir sunaikinimo nešiotojas, automatiškai atsijungia nuo vieningo Gyvybės Srauto, Visatos ir Dievo. Visi jo vengia ir bėga kaip nuo raupsuotojo.

Psichinės energijos limitas duodamas kiekvienam gimstant, vieną kartą ir visam gyvenimui. Kaip mes juo pasinaudosime – priklauso nuo mūsų. Didžioji dauguma Dieviškumo sūnų bei dukterų „netalentingai" sudegina šią dovaną. Per pastaruosius tūkstantmečius tik vienetai (iš jogų) sugebėdavo ateiti iš Žemės į Subtilų Pasaulį su pelnu (tai yra fiziniame kūne). Būtent tokiais mus ten ir laukia – su rankomis, su kojomis, su Sąmone, kuri savanoriškai susijungė su Siela ir Aukščiausiuoju Aš materialiajame pasaulyje, Žemėje! Kai tokio „pelno" gavimo technologija – per gabumą valdyti psichinę energiją bus gauta ir atidirbta – atsijauninimas ir realus nemirtingumas taps kasdieninis dalykas visiems norintiems! 

Bet tai bus įmanoma tik po žmogaus susijungimo su Visatos Gyvybės Srautu – per savo Aukščiausiojo Aš sujungimą su Dieviškumu.

Kol Sąmonė prikimšta įvairių dogmų ir orientuota į statiką, į mirtį, į Ego – iki tol visi sugebėjimai liks nerealizuoti, o įgytos žinios – nepareikalautos. Žmogus, egzistuoja didžiulės jėgų įtampos dėka, būtent egzistuoja, o negyvena!   

Jeigu žmogus nori padaryti savo Sąmonę laisvą, jis turi orientuoti ją į dešiniojo pusrutulio lavinimą. Jis suvokia Gyvenimą dinamikoje ir orientuojasi į visą gyvybinį procesą, o tai – į Būtį ir Dieviškumą. Dešinysis pusrutulis leidžia mums persijungti nuo pasekmių pasaulio į Priežasčių Pasaulį, suprasti Jį ir Jį valdyti.

Sąmonės stereotipai visada trukdys tai padaryti, nes jų pagalba žmogus pritaiko Pasaulį ir Gyvenimą savo poreikiams. Tik laisva nuo kompleksų ir dogmų Sąmonė pritaiko žmogų Pagrindiniams Gyvybės Srautams, padeda jam teisingai įvertinti situaciją, formuojant jam palankius įvykius. Ir tik šiuo atveju bet kuris kreipimasis į Dieviškumą duos jums realią pagalbą – jūs tampate savo likimo šeimininku!

Žmogus turi suprasti savęs viduje, jog jam reikia išplėsti savo Sąmonę. Pavyzdžiui, pasirūpinti sveikata. Jeigu gydytojai jam negali padėti – reiškia, jis turi įleisti į savo sąmonės diapazoną (į savo Virtualią Visatą) informaciją apie sveikatą, pradėti studijuoti šį klausimą! Reikia apmąstyti, suprasti, kas jam reikalinga ir kaip pasiekti sveikatą. Tai yra Sąmonės išplėtimas eina per pažinimą, mokymąsi, supratimą ir naujos informacijos panaudojimą praktikoje.

Jeigu žmogus nori gyventi, jo Sąmonė turi būti orientuota į gyvenimą. Gyvenimas yra Visatos pasireiškimo ir egzistavimo būdas. Tai procesas, reiškia ir žmogaus Sąmonė turi būti orientuota į visą procesą, į savo gyvenimo diapazoną įtraukti visą Visatą. Tik šiuo atveju jis pradeda jaustis Jos dalele, ląstele, pavaldžia vieningam Procesui - Gyvenimui!

Tada ir Visatos bioritmai palaikys gyvybinės veiklos procesus žmoguje be galo ilgai. Štai kur paslėpta fizinio nemirtingumo paslaptis! Paslaptis tame, kad jokios paslapties  kaip ir nėra. Jeigu Sąmonė orientuota į visą Visatą, žmogus suvokia save Jos dalele. Jis žino ir supranta, kad ir kiti žmonės yra tokios pat lygiavertės dalelės, pašauktos tarnauti vieningam Gyvenimo Procesui! Viską, kas yra reikalinga Gyvenimui, jam duoda Visata, todėl nėra būtinumo paveikti į aplinkinius ir pajungti juos savo valiai, savo stereotipams, palaužiant aplinkinius.

Įvairiose pasaulio religijose ir žmonių galvose atkakliai cirkuliuoja dogma, kad Dievas kariauja su tamsiomis jėgomis, su Velniu, ir dar nežinia – kas laimės. Nebūtis – tai ir yra Velnias, kartu su jo tamsiomis jėgomis. Visai Esamybei Dievas duoda Gyvybę, tame tarpe ir žmogui, o kaip jis pasinaudos šia dovana – tai jo asmeninis reikalas ir pasirinkimo teisė! Žmogaus pasirinkimas  – Įstatymas visam Pasauliui, tame tarpe ir Dievui!  

Nenorėjimas imtis atsakomybės už viską, kas vyksta su juo, su visa Žmonija ir su Žeme, jo kategoriškas nenorėjimas augti, pereiti į kitą evoliucinę klasę – reiškia Pasirinkimą į priešingą Gyvenimui pusę, į Nebūties pusę. Šiuo atveju nei paprieštarauti, nei uždrausti niekas jam negali ir neturi teisės, nes jis yra vienvaldis savo dovanos – Gyvenimo – šeimininkas.         

Gražiai gyventi neuždrausi. Susinaikinimo mechanizmo pajungimas ir mirtis yra neteisingo Pasirinkimo patvirtinimas. Visi šitie nenormalūs procesai ir reiškiniai neturi nieko bendro su Gyvenimu Visatoje ir egzistuoja tik Žemėje!

Gyvenimas vibruoja siaurame diapazone tarp Būties ir Nebūties. Tai nuolatinė sąveika, jų abipusis perėjimas iš vieno į kitą. Šis savitarpiškas perėjimas ir yra tas, ką žmogus vadina gyvybinėmis vibracijomis, gyvenimo erdve ir Gyvybe apskritai. Šių dviejų, priešingų pagal savo savybes, Pasaulių sąveika realizuojasi įvairių keitimo procesų dėka: antidalelės pereina į daleles (fotono pavyzdys), chaosas pasiverčia tvarka (ir atvirkščiai), veiksmas – atoveikiu ir t. t.

Keitimo procesai yra universalūs. Jie būdingi viskam, tai yra faktiškai - visur  esantys. Keitimo procesų universalumas pasireiškia masių bei energijų tvermės Dėsniuose, kurie teigia: „Jeigu kūnas prarado kažką, jis turi įsigyti kažko lygiai tiek, kiek prarado". Gamtoje egzistuoja trys pagrindinai keitimo procesai: medžiagų apykaita, energijų apykaita ir informacijos apykaita (žmogui – minčių apykaita).

Iš šių trijų pagrindinių procesų išplaukia visi kiti Tvermės Dėsniai. Negyvajai materijai tai masių tvermės dėsnis, dinamikos dėsnis (veiksmo jėga lygi atoveikio jėgai), šiluminės apykaitos dėsnis ir t.t.

Pagrindinis informacijos tvermės Dėsnis: „Prieš kiekvieną reiškinį pirma būna informacija apie jį". Todėl visa Esamybė, bet kuris Gamtos kūnas yra programinis ir programuojamas produktas. Bet kuris kūnas – yra imtuvas, nuskaitantis iš Visatos Energoinformacinio Lauko informaciją apie savo egzistavimo būdą! Tik toks egzistavimo būdas, kai Laukas valdo viską, turi teisę vadintis procesu.

Kadangi žmogus – nesutvarkytas imtuvas, su atjungtu dešiniuoju pusrutuliu, jis, iki gyvenimo suvokimo būdo proceso, švelniai tariant nepatraukia. Štai kodėl visa Žmonijos istorija rodosi jam kaip pavieniai, atskiri faktai, kai Asmenybė pakyla iki Dvasios viršūnių arba krenta į dvasinio žemumo sūkurį. Tai ir yra diskretinis mąstymas, kuris nesugeba matyti bendrą paveikslą ir žinoti skatinančius motyvus, stumiančius žmones ir įvykius. 

Daugeliu atveju, nepajungus savo sąmonės, žmogus gali naudotis tik statiškais Būties elementais bei vaizdiniais, kurie neduoda bendro matymo. Žinduolio smegenys paprasčiausiai nemoka naudotis informacija, energijų lygmenyje. Jis neturi priėjimo prie Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos. Tai reiškia, jog tokios elementarios sąvokos, kaip psichinė energija (mintis), erdvė, laikas, o taip pat – ir Dievieviškumas, kurios iš esmės suvokiamos tik jų dinamikoje, energijų lygmenyje, žinduolio smegenims lieka paslėptos, nepasiekiamos ir iškritusios iš realybės.

Kokiu kampu nežiūrėtų į gyvenimą, žmogus, su žinduolio smegenimis, būdamas miegančioje Sąmonėje, apžvalgos (realybės supratimo) sektorius lieka nepakeičiamas – tie patys 2 – 5 procentai žinių apie pasaulį, įsisavintų ir panaudotų praktikoje, savo labui.

Žinių šaltinis yra vienas – Visatos Energoinformacinis Laukas. Žinduolio smegenų agresyvumas - priežastis, be kurio žmogus, su miegančia Sąmone, neišgyventų. Prijaukinti, sutramdyti arba išdresiruoti – visiškai neįmanomas sumanymas.

Žmonės, kurie laiko save realizavusiais, stengiasi mokyti kitus, manydami, kad būtent anie turi pasikeisti. Dėl šios priežasties jie stengiasi savo žinias sumaišius su informacija iš Doktrinos ir Sistemos, diegti žmonėms, turėdami omenyje, kad „įsiūlyta" tokiu būdu informacija padės jiems pasitaisyti. Šiuo atveju jie, kaip „teisėjai", sprendžia už kitą – ką ir kaip jam reik ištaisyti, o tai yra proto absorbavimas, kas niekaip nesusiderina su Pasaulio Dėsniais. Mokslininkai nustatė, kad ne tik žmogus, bet ir visa Esamybė pasaulyje, Visatoje, yra valdoma Universalaus Lauko.

Žmogui kaip ir Dievui, yra suteiktas sugebėjimas savo psichinės energijos pagalba valdyti ne tik savo organizmo procesus, bet ir visos Visatos. Štai kodėl nesuharmonizuotas žmogus yra Pasauliui didžiulis pavojus ir nebus išleistas už Žemės (Saulės sistemos) ribų nei „išėjimo į astralą" formoje, nei kosminiuose laivuose, kaip labai jam to norėtųsi!

Anksčiau buvo jau pažymėta, kad „prieš kiekvieną reiškinį pirma būna informacija apie jį". Informacijos nešiotojas yra Laukas. Jį pavadino Morfogeniniu, bet jis ir yra Visatos Energoinformacinis Laukas. Jo šaltinis yra Aukščiausiasis Protas – Dievas. Gyvenimo pasireiškimas, Jo egzistavimas gali būti tik esant pastoviai ir nenutrūkstamai visos Esamybės su Lauku sąveikai. Šiame Lauke randasi visa informacija apie Visatą. 

Morfogeninio Lauko teorijos kūrėjas yra biologas Rupertas Šeldreikas. Jis pavadino Lauką Morfogeniniu, kadangi jis betarpiškai paveikia daiktų struktūrą bei formą. Tai Įvaizdžių Laukas, ko pagrindinė savybė – materializuoti mintį. Yra tam tikras Įvaizdžių laukas, bendras visiems žmonėms. Panašus laukai yra pas gyvūnus, paukščius, vabzdžius, augalus ir net pas metalus bei kristalus. 

Vieno ar kito kristalo sugebėjimas priimti savo, tam tikrą formą (o ne bet kokią!), persiduoda būtent per Morfogeninį Lauką.      

Tai ir yra visuotinis Informacinis Laukas. Visa Esamybė randasi betarpiškame sąryšyje su Juo. Kiekvieną įvaizdį (vienarūšių minčių visumą) atitinka savo Informacinio Lauko ruožas  – egregoras.

Laukas pagal savo struktūra yra nevienarūšis. Jo sluoksniai, atitinkantys subtilius dažnumus, sąveikauja su žmogaus galvos smegenų sluoksniu ir paskatina jį lavinti šeštąjį (psichinį) jausmą. Šiuo atveju Sąmonė suvokia aukščiausių, subtilių Informacinio Lauko sluoksnių informaciją.

Lauko sluoksniai, atitinkantys rupius dažnumus, sąveikauja su žemiausiomis galvos smegenų dalimis ir su įprastais penkiais jutimo organais. Sąmonė nuskaito informaciją nuo šių Informacinio Lauko sluoksnių. Šiuo atveju aukščiausi Lauko sluoksniai jam yra neprieinami.

Kad žmoguje realizuotųsi Dievo duoti įgymiai, jis turi lavinti savo Sąmonę. Tik šiuo atveju jo energetinė Matrica pildosi turinio bei prasmės (Sąmonės), ir jis pradeda sąmoningai valdyti savo vystymosi programas – Evoliuciją. Būtent mokyme ir sugebėjime valdyti save randasi Žmogaus evoliucinio vystymosi užduotis! „Liūtas yra pats stipriausias grobuonis, dramblys gali suvalgyti daugiau už visus kitus, o žmogus atėjo mokytis" (sufizmo posakis).   

Pirmapradžiai žmogus yra pajungtas prie kūrybinių procesų, tačiau savo vystymosi eigoje, orientuojant Sąmonę į griaunamuosius procesus, jis pasijungė prie jų, priklauso nuo jų ir jų valdomas.

Žmogus vėl gali pasijungti prie kūrybinių Gyvenimo procesų. Kad išsilaikytume šioje būklėje, mes turime išdirbti savo tolimesnio Gyvenimo kūrybines programas. Kadangi šis procesas palaikomas tik Sąmone (mąstymo procesais), reiškia, ji turi apimti šį procesą, o mintis – pastoviai palaikyti kūrybinių programų išsivystymo potencialą.

Šias programas Sistemoje pats žmogus užduoda – kaip visam organizmui, visiems jo organams, audiniams, sistemoms, taip ir kiekvienai ląstelei.

Šių dėsnių suvokimas leidžia išspręsti ne tik painius asmeninius klausimus ir suteikti savo gyvenimui prasmę, bet ir užimti aktyvią, konstruktyvią poziciją savo ir visuomenės atgimime bei evoliucijos procesuose.

Todėl, padėk pats sau, nes sunkią akimirką nėra geresnio draugo kaip drąsi širdis. O kai ji pailsta, lai padeda jai išmintis: kas save pažįsta, tas padeda sau apmąstymais tuomet, kai jėgų neužtenka. Išmintingas viską įveikia. Jei nemoki pakelti gyvenimo sunkumų, tai dar labiau sunkini savo naštą.

Laimė, žmonės tai suprato ir didėjantis sąmoningumas, atsakomybė už mūsų ateitį neišvengiamai atves mus į harmoningą sistemą, paremtą humanizmu ir bendruomeniškumu. Tam nereikia nieko griauti ir kariauti, o tiesiog išsivalyti nuo netikrų vertybių, stereotipų, skiepyti naują mąstymą, pajungiant dešinį smegenų pusrutulį, vadovautis senomis kaip Žeme vertybėmis – Tiesa ir Sąžiningumu.

Peržiūrų: 5692 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.7/3
Viso komentarų: 981 2 3 4 5 6 »
0  
1 laume   (11.03.2013 17:05) [medžiaga]
Visgi informacinis [ energoinformacinis ]Visatos laukas yra.O tai maniau visai i pudymus buvau nuvesta[ nuejus]

 o svarbiausia ka radau straipsnyje:"SAMONES STEREOTIPAI  VISADA  TRUKDYS TAI PADARYTI''
 man tai rimta mintys, dabar suprantu  is kur nesamoningi kliuviniai.
 Sunkus, kietas , rimtas, ir labai dalykiskas straipsnis .
  Autoriui tariu dekui.

0  
2 Klaudijus   (11.03.2013 17:15) [medžiaga]
Pamenu maciau toki dokumentini filma kuriame buvo rodomas,kas butu jeigu zemeje nebeliktu zmoniu,tai kaxkur per 150-200 metu,si planeta taptu tokia kaip anksciau,atsikratytu visu zmonijos kuriniu,atsikurtu visa eko. aplinka,gyvunu populiacija atsikurtu ir t.t.
Tai gale filmo buvo daugmaz tokia mintis-gamta be zmogogaus kuo puikiausiai gali issiversti,o zmogus be gamtos niekaip.
Taigi gaunasi,kad nereikia stoti pries gamta,nereikia eiti ories pasaukio desnius,reikia su jeis harmoningai sugyventi.
O tas saves isaukstinimas irgi negerai.Viduramziais zmogus by@uvo niekinamas,kadbjis niekas ir t.t. o dievas viskas,gyvenimo esme-pasiruosimas pomirtiniui gyvenimui,o renesanse aukstino isilavinusi,protinga,mastyti sugebanti zmogu,vaizdavo zmogaus grozi nesvarbu seno ar jauno,o viduramzius vadino tamsos ir nemoksiskumo laikais.O dabar zmogus iskele save dar auksciau,laiko save virs visko,kad jam visi turi paklusti,o jis niekam,taigi jis perlipa,griauna,naikina viska,kad susikurtu sau "atitinkamas"salygas,nors nemato,kad jis jau turi ka reikia,bet to nemato.Arba zmones galvoja,kodel as taip gyvenu o netaip kaip kiti kurie problemu nemato ir sau be rupesciu gyvena,ir galvoja,kad cia ji nepagrystai dievas baudzia.Jeigu gyvensi bejokiu rupesciu,problemu,pakylimu,nukritimu,klaidu tai cia ne gyvenimas,tiesiog buvimas siltnamyje.Tai manyciau geriausiai buvimas tarp viduriuko,nereikia gyventi auksciausiame lygije ir per daug saves isaukstinti,nes paskui nieko apart saves nematai,ir save naikini.
Tai tiek. smile

0  
3 virku   (11.03.2013 19:14) [medžiaga]
Esu skaitęs, kad mes įsikūnijame šioje planetoje tam, kad prisiminti tai ką esame užmiršę, kad iš naujo išgyventi tai kas esame ir per išgyvenimus bei išjautimus, t.y. per tai kas nesame sužinoti kas esame. O palikę įsikūnijimą vėl būsime vienyje su Dievu ir visa visata. Tokiu būdu mes kaip dievo dalelės būdami atskirti nuo Dievo vėl į jį sugrįžtame ir padedame Dievui iš naujo save išgyventi. Todėl nėra nei blogo nei gero, o viskas skirtair tarnauja tam, kad mes vėl ir vėl sukurtume save iš naujo ir žengtume evoliucijos keliu. Nes Visatoje nieko nėra kas statiška, viskas juda viskas keičiasi, t.y. amžina nenutrūkstama kūryba.

0  
4 laume   (11.03.2013 19:38) [medžiaga]
Bet kaip tai padaryti, kas yra musu varomoji jega, o kas didziuliai trukdziai.
 Ir kitas svarbus dalykas, kaip as suprantu, mes turime grizti ne vieni, bet kartu.Kaip mums buryje grizti?Klausimas 
Uz tai cia mes vienas  kita ir palaikom, o svarbiausia vienas kita ir ,,patarkuojam,,
 Juk yra posakis,,Pasakyk, kas mano draugai, su priesu susitvarkysiu pats'' Pagarbiai

0  
5 Nojus   (11.03.2013 23:00) [medžiaga]
Klausimas VIRGIUI.
Kaip manote ar teisinga būtų teigti,kad SIELA yra torsioninio tipo ŠVIESA?
Kaip Jūs įsivaizduojate ?

0  
19 Vytautas   (12.03.2013 21:07) [medžiaga]
Gal nesupyksi kad atsakysiu iš savo patirties. Pagal mane siela yra savarankiška nemirtinga esybė surišta su pvz manimi amžinu ryšiu. Ji randasi kitokioje anapusinėje materijoje. Žmogus žemėje taip pat iš dviejų dalių nemirtingojo "AŠ" ir mirtingo kūno. Kai mirštam tas "Aš" persikelia į sielų pasaulį iki sekančio įsikūnijimo. Kai buvau komos būklėje labai puikiai jaučiau kažką kitą ir mintimis bendravom. Dabar pabendrauju švytuoklės pagalba arba per simbolius iš saulės. Stipriai ne tradicinis požiūris. Mano patirtis sako kad yra taip. Gal yra kitaip. Ateis laikas sužinosim visi.

+1  
21 virgis   (12.03.2013 22:20) [medžiaga]
Siela – švari Aš esmė. Mano sielos suvokimas toks: ji panaši į didžiulę žvaigždę arba kosminę šviesą, amžinai keliaujanti begalinės Visatos koridoriais ir buveinėmis, nepertraukiamai kurdama žymiai žemesnėse egzistavimo sferose.
Dvasia – klijai, sukabinimas, išlaikantis kartu visą Kūriniją. Siela – energija ir protas, tvarka stovinti už visos Kūrinijos. Iš kitos pusės, Siela – tai individuali kibirkštis, pagrindinis būties vienetas, iš kurio sudaryti visi mes. Kiekviena siela primena čiuptuvus, išeinančius iš Dievo kūno,amžinai sujungta su vieniu, bet individuali ir unikali.
Kosminė sąmonė – dvasios sfera. Dvasia yra visur, vienu metu, aukščiau laiko ir erdvės. Ir tai ne jūsų dvasia ir ne mano, ji paprasčiausiai YRA. Ta dvasia – mes, o mes – ta dvasia.

0  
6 Gėlė   (11.03.2013 23:22) [medžiaga]
„Šokio nenusineši dėžutėje namo, jei jis tau patiko. Kai tik šokėjas nustoja šokti, šokis baigiasi.“

Bet gali „nusinešti“ jausmą, išbuvimą šokyje, jo išgyvenimą, akimirkos žavesį, susijungimą su muzika ir t.t. ... Galbūt tai bus vienas iš šiandienio gyvenimo momentų, įstrigusių ilgam-visam...

„Kad kaip nors kompensuoti didelį Konstantų (Tiesų) stygių, savo gyvenimo procese, žmogus užpildo savo Sąmonę įvairiais stereotipais ir dogmomis“

Pirmykštis žmogus to manau nedarė, buvo susiliejęs su Visumu, nieko neskaidė į gabaliukus (smegenų pusrutulių veiklos taip pat), bet mirė, kodėl? ...

„prasmė yra viena: žmogus susiformavo kaip gana egoistinė asmenybė, persiorientavus gyvybinius srautus Sąmonėje į asmeninių problemų sprendimą bei savo reikšmingumo poreikių tenkinimą“

kodėl taip nutiko?

„Jis neturi priėjimo prie Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos.“

Vistik „pirmumo teisė“ logikai ne intuicijai ar pan.?...

0  
17 virgis   (12.03.2013 19:38) [medžiaga]
Kad protėviai mirdavo - dar vienas suformuotas stereotipas, jog taip būtinai turi būti ir ne kitaip. Tai pats stipriausias stereotipas, nes juo tiki didžioji žmonijos dalis.Tikėti mirties neišvengimu – reiškia užkibti ant, neapsakomai stipraus, kadangi tuo tiki 99 % Žemės gyventojų, tikėjimo sistemos kabliuko."Kūnas turi senėti ir mirti” . Tai būtų tiesa, jei entropijos dėsnis veiktų visoje Visatoje (kaip ir tvirtina kai kurie fizikai). Tačiau, yra kitas dėsnis, sintropijos arba atsistatymo principas, priešingas entropijai. Individai subalansavę irimą ir atsistatymą, gali palaikyti sveiką jauną kūną amžinai.Vietoje to, kad jausti save kaip auką, mes galime išmokti suprasti, kaip tas apribojimas suformavo mūsų dabartinias reakcijas ir atsakus.
Kai neigiama pakankamai daug "aš” dalių, palaipsniui neigiamos dalys persveria priimamas dalis ir gyvybiškos jėgos išsklaidymas persveria atsistatymą, sukeliant griovimą ir mirtį.
Kada mes mokomės priimti neigiamas "aš” dalis, mes sukuriame pakankamą magnetinės energijos kiekį, savo fragmentų susigrąžinimui. Kai susigrąžinta pakankamas kiekis "aš” fragmentų, kūnas įgauna pakankamą šviesos kiekį, kad performuoti trimačius principus
Selas Reičelas. "Pirmas įsikūnijimas 51 000 – 45 000 metai iki mūsų eros, 1-os Atlantidos - Žinys ir šventyklos įšventintas. Tame gyvenime aš pasiekiau aukštą dvasinio suvokimo laipsnį ir priartėjau prie fizinio nemirtingumo. Aš palikau Atlantidą, kad apsigyventi kitoje planetoje, kitame išmatavime." (palikau, reiškia savo noru). Taigi, kas norėjo ir to siekė, gyveno tiek , kiek norėjo. išeidavo tada, kai nuspręsdavo pats.Vėliau, uždangai tirštėjant,stereotipų daugėjo, metai irgi trumpėjo.
"Kodėl taip" - jau ne kartą ir ne du buvo apie tai kalbėta."Kritimas iš dvasingumo”- tai "laisvos valios” pasireiškimo rezultatas, nenumatytas Kūrėjo – sielos papuolė į žymiai žemesnių tankių spąstus. Kaip tai įvyko? Įsikūnijimo proceso intensyvumas, privertė daugelį Sielų "pamiršti” kas jos yra iš tikro. Jos pradėjo tikėti kad yra kūnais (ir asmenybėmis asocijuojamomis su kūnais).
Užmiršę tikrą savo esmę, mes lėtai klojame kelią atgal per žymiai žemesnius tankius. Viena kart atsiminsite savo tikrą esmę, savo sielą, išsivaduosime iš žymei žemesnių pasaulių iliuzijos. Be Dieviškumo įsikišimo ši diena nusikeltų labai ilgam. Todėl Dieviškumas savo Begalinėje Išmintyje, sukūrė eilę Dieviškųjų Leidimų.Tie leidimai įtakoja evoliucijos eigą.
Visų pasaulio problemų priežastis – suskirstymas ir atsiskyrimas žmogiškos būtybės viduje. Suskirstimas atsiranda kaip tikėjimas į tai, kad viskas, kas vyksta su mumis, yra ne mūsų kontrolėje. Mus apriboja tikėjimas į tai, kad jausmai ir mintys – tai išoriniai įvykiai, iššaukti išorinėmis situacijomis.Tikėjimas atsiskyrimu pasireiškia kaip tikėjimas, kad pasaulis atskirtas nuo mūsų. Atmesdami pasaulio dalį, mes atmetame dalį savęs. Jeigu jūs nemylite savęs, jūs negalite mylėti pasaulio ir būti jo pozityvia jėga. Tai irgi buvo kaip ir eksperimentas, kas bus tokiu atveju ir ar sugebės išsikapstyti ir grįžti "namo".
Protas – dvasios instrumentas ir tiltas su siela. Taip pat,jis suvokia ir projektuoja realybę.Aukščiausias protas kontroliuoja ekstrasensinius, intuityvius sugebėjimus ir vaizdinius, o žemutinis protas (ego) – racionalias, intelektualias ir logines funkcijas.Nepertraukiama loginė mąstysena tampriai susijusi su intuicija, be jos negali egzistuoti. Kitaip sakant - tai ryšys su savo aukščiausiuoju Aš. Tik su juo pas mus atsiranda nepertraukiamas loginis mąstymas, visko apimančio supratimas, kaip Vienis ir savo vaidmens jame.Logika apsijungia su intuicija,sąmonės praplėtimas

0  
7 Sara   (12.03.2013 00:49) [medžiaga]
noriu paklausti kaunieciu, ar jums sestadienis ir sekmadienis nebuvo itamptas? ar nesijautete, kad ima nervai del nieku? ar nejautete savo artimuju, o ypac vaiku tokiais neramiais? nes man tai buvo kazkokia nesamone! net atrode kad kazkas valdo visus aplinkinius ir pacia tave! o mintis is to ta, kad beprotiskai atsalo oras!! dar penktadieni buvo sauleta ir bangos, bangos bangos danguje....!!! jei cia tikrai suskurti tie salciai, tai butent sestadieni ir sekmadienio pirmaja puse dienos ir vyko veiksmas, o poveikis zmogui - aiskus!!tikrai labai idomu butu suzinoti is kitu kaip jautesi savaitgalio dienas?

0  
10 spurgelis   (12.03.2013 10:59) [medžiaga]
Mano savaitgalis buvo labai įprastas,jokio poveikio iš "kažkur" nejaučiau. Kaip tik labai jaučiausi savimi,aptingusi,bet vis tiek kūrybinga. Tad sėdėjau sau ramiai,dariausi tik pačius mėgiamiausius kūrybinius darbelius,nes apsnūdimas toks lengvas buvo užvaldęs visą kūną,bet ne dūšią. Tiesa nuotaika keistai labai ilgesinga buvo,bet tikrai ne nerami. O už lango baltas pavasaris visai žavus smile

0  
8 X file   (12.03.2013 00:53) [medžiaga]
Kiekvienas gali laisvai judėti erdvėje, bet ne laike. Tokiu būdu, su laiku ir erdve elgiamasi vienaip specialiojoje reliatyvumo teorijoje, kur laikas traktuojamas kaip menamoji koordinatė, ir kitaip bendrojoje reliatyvumo teorijoje, kur skirtingi ženklai yra priskiriami laikui ir erdviniams komponentams ERDVELAIKIO METRIKOJE.
Tai irodymas kad erdve su laiku galima sujungti!
Rasydami straipsnius neklaidinkite zmoniu.

0  
11 spurgelis   (12.03.2013 11:02) [medžiaga]
Jei tau nepavyksta keliauti laiku,tai nereiškia,kad kiti negali. Taip,laikas ir erdvė yra labai susieiti. Bet iš savo patirties galiu tau pasakyti,kad keliauju lakiu tiek sapnų erdvėj,tiek tam tikroje būsenoje-sąmoningai persikeldama į kitą dimensiją.

0  
18 virgis   (12.03.2013 20:30) [medžiaga]
Žvelk giliau, dauguma reiškinių ne tokie, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šios tiesos nesuvokimas sugrįžta dideliais nusivylimais…
Mus supantis pasaulis yra matomas buvusiam laike, nes, kad vaizdas patektų, iki reikiamų neuronų, reikalingas laikas - t, per kurį šviesos fotonas turi nukeliauti atstumą, iki atitinkamų neuronų -S. Kuo atstumas didesnis, tuo daugiau laiko reikia šviesos fotonui jį įveikti. Pavyzdžiui, nuo mėnulio šviesa atkeliauja, per 1,33 sekundės. Tuomet reikia suprasti, kad visi matomi reiškiniai vyko jau praeitį, o ne realiame laike, mes net savo atvaizdą veidrodyje matote buvusiame laike, nes jam nukeliauti atstumą, iki neuronų reikia laiko. Enšteino teorinėje fizikoje šito nėra, nes ten neegzistuoja tokios kategorijos kaip atstumas -S. Ten fiksuojamas tik subjektyvus kažkokio reiškinio, ar įvykio laikas. Tam jis sugalvoja postulatą apie dviejų įvykių buvimą vienu laiku.
Šis postulatas skamba taip: du įvykiai įvyko vienu ir tuo pačiu metu, jei stebėtojas pamatys juos vienu laiku. Tai reiškia, jei mėnulyje blykstelėjo žaibas, jūs iškart jį pamatot, nekreipiant dėmesio į atstumą, kurį turi nueiti šviesos fotonas nuo mėnulio iki jūsų akies tinklainės ir neuronų (1,33 sekundės). Bet toks absurdas įmanomas tik tada, kai tarp mėnulio ir žemės nebūtų atstumo -S. Tokiu būdu, panaudojus savo nesąmoningą postulatą, Enšteinas atsikrato atstumo - S, ir gauna galimybę keisti konkretų įvykio laiką (konkretus laikas-pagal Niutono teoriją). Taip atsirado subjektyvus laikas. Su tuo subjektyviu (abstrakčiu) laiku galima kurti "stebuklus" jo teorijoje, padidinti arba sumažinti vienos sekundės trukmę.

0  
41 Almiasas   (13.03.2013 19:42) [medžiaga]
Tamsta Virgi, iš dalies čia teisybė, bet dėl sekundės trukmės "padidinimo arba sumažinimo" čia tai diidelį grybą nukirtote smile Oi nekokią įtaką matau daro Sergejaus Salio irba Nikolajaus Levašovo pseudomoksliniai filosofavimai smile

0  
9 X file   (12.03.2013 01:33) [medžiaga]
Žinduolio smegenys paprasčiausiai nemoka naudotis informacija, energijų lygmenyje. Jis neturi priėjimo prie Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos. Tai reiškia, jog tokios elementarios sąvokos, kaip psichinė energija (mintis), erdvė, laikas, o taip pat – ir Dievieviškumas, kurios iš esmės suvokiamos tik jų dinamikoje, energijų lygmenyje, žinduolio smegenims lieka paslėptos, nepasiekiamos ir iškritusios iš realybės. -nesuprantu ka tai reiskia? Tai...

Sitas desnis tik humanoidams ateiviams tinka. Jie neturi jausmu, sielos, meiles, silumos, mastymas paremtas isiskaiciavimu. Nes jie biologiniai robotai ir neturi sielu. Ju mastyme nera rysio su dievu, nes jie gimsta nenaturaliu budu, o dirbtiniu masinu pagalba. Tai yra baisu.

Kiekvienas gyvunas turi siela. Jie augdamai planuoja gyvenima ir ateiti. Nes jie sukuri naudodami dievo energija (ateiviu ir zmoniu deka) Kiekvienas dievo judantis kurinys turi teise i jo Sviesa, Meile ir Nemirtinguma.

Kiekvienas sprendzia kaip atrodo taisingiau, tai yra mano info pasidalinta su ateiviais. Su meile!

+3  
12 Doremi   (12.03.2013 11:26) [medžiaga]
aikit sau, koki jūs visi gudrūs tongue

1-10 11-20 21-30 31-40 41-50 51-59
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Kovas 2013  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0