Dar XX amžiaus pradžioje žinomas fiziologas N.Mečnikovas tvirtino, jog maisto baltymų puvimo procesas žarnyne ir iššaukiama jo autointoksikacija – pagrindinė kliūtis ilgaamžiškumo pasiekime. Savo eksperimentuose bandomiesiems gyvūnas įvesdavo puvimo produktus iš žmogaus žarnyno ir išgaudavo pas juos skirtingas patologines būsenas.
Daugybiniai žarnyno puvimo mikroorganizmai savo augimui ir dauginimuisi gali išnaudoti visą eilę amino rūgščių: cistiną, cisteiną, metioniną, ornitiną, liziną, fanilalaliną, tirosiną ir triptofaną. Tos amino rūgštys yra bet kuriuose baltymuose, todėl baltymų puvimo procesas būdingas kiek gyvulinės, tiek ir augalinės kilmės baltymams maiste. Be to, visiškai nepriklausomai nuo to, ar tas produktas praėjo terminį apdirbimą, ar ne.
Žarnyno patogeninė mikroflora turi visą rinkinį fermentinių sistemų, skirtingų nuo atitinkamų žmogaus fermentinių sistemų, ir galinčios katalizuoti pačias įvairiausias amino rūgštis bei baltymus maiste. Todėl žmogus, maitinantis aukštos koncentracijos baltyminiu maistu, savo organizme sudaro optimalias sąlygas susidaryti nuodingiems amino rūgščių skilimo produktams: fenolas, idolas, krezolas, skatolas ir kiti.
Tokių medžiagų toksinis poveikis savo sumoje daro visam žmogaus organizmui neigiamą efektą. Netgi mažose koncentracijose baltymų, jo puvimo produktai gali sukelti galvos skausmą, pykinimą ir bendrą savijautos pablogėjimą. O aukštose baltymų koncentracijose, daugelis iš tų junginių turi neurotoksinį poveikį, veikiantį centrinę nervų sistemą, iššaukiantis psichinius ir neurologinius negalavimus, o taip pat gali provokuoti depresiją.
Žarnyno mikroorganizmų iššauktas amino rūgščių daugkartinis virsmas ir gavo tokį bendrą pavadinimą kaip „baltymų puvimas žarnyne“. Amino rūgščių, turinčių savo sudėtyje sieros, skilimo procese žarnyne susiformuoja sieros vandenilis H2S ir metil-merkaptanas CH3SH.
Diamino rūgštys – ornitinas ir lizinas patenka po dekarboksilovavimo procesu ir iš jų susidaro toksiniai aminai – putrescina ir kadaverina.
Iš aromatinių amino rūgščių – fenilolalino, tirozino ir triptofano prie analoginio bakteriologinio dekarboksilovavimo susiformuoja sekantys aminai: feniletilaminas, paraoksi feniletilaminas, endolil etilaminas (triptaminas).
Be viso to, žarnyno mikrobiniai fermentai iššaukia palaipsninį kraštinių amino grandinių irimą, tame tarpe tirozino ir triptofano, sudarant nuodingus apykaitos produktus tai yra – krezolą, fenolą, skatolą ir idolą.
Po įsiurbimo į kraują, tie produktai per veną papuola į kepenis, jų yra nukenksminami, su sieros ir gkiukogenine rūgštimi, cheminio surišimo būdu susiformuoja netoksines, taip vadinamos porinės rūgštys (pavyzdžiui fenolsierinė rūgštis, arba ska-toksilsierinė rūgštis). Ir paskutiniosios rūgštys išskiriamos bei pašalinamos su šlapimu. Tokių produktų nukenksminimo mechanizmas išstudijuotas detaliai.
Kepenyse yra specifiniai fermentai, atitinkamai katalizuojantys sieros rūgšties ir jos rišančių formų pernešimą.
Pagal indikato kiekį žmogaus šlapime, galima spręsti ne tik apie baltymų puvimo proceso žarnyne greitį, bet ir apie kepenų funkcinę būseną.
Baltymų puvimo žarnyne pasekmės - audinių užsirūgštinimas ir mikrocirkuciacijos sutrikimai.
Visi baltymų puvimo žarnyne toksiniai produktai, cheminio surišimo su siera arba gliukuronite rūgštimi būdu, nukenksminami, todėl kūno audiniuose vyksta rūgščių metabolizmo produktų kaupimas. O kaip jau mums žinoma, pasislinkus organizmo ph į rūgštingumo pusę, įvyksta jungiamųjų audinių dehidratacija ir tarpląstelinės medžiagos perėjimas į sunkiai praeinamą klampų gelį.
To pasekoje, pas žmogų prasideda mikrocirkuliacijos pablogėjimas audiniuose, kas neišvengiamai veda prie jų metabolizmo pažeidimų ir funkcinio aktyvumo sumažėjimu.
Uždegiminis procesas žarnyne ir kepenyse. Puvimo mikroorganizmai, apart to, jog nuodija žmogaus organizmą lavoniniais nuodais, dar išskiria ir ypatingą endotoksiną – lipopolisaharidą. Tai biologiškai aktyvi medžiaga, yra visų negatyvių bakterijų viršutinės sienelės komponentu.
Endotoksinas per gleivinę papuola į audinius ir kraują, kur ir atpažįstamas imuninės sistemos ląstelėmis (pirmiausia makrofagų), tuo iššaukia stiprų imuninį atsaką. Būtent todėl puvimo mikrofloros bakterinis endotoksinas vaidina svarbiausius vaidmenis uždegiminiuose procesuose storojoje žarnoje, kepenyse ir kraujagyslių endotelyje.
Hiperamoniamija (amoniako lygio padidėjimas organizme). Baltymų puvimo žmogaus žarnyne dėka, susiformuoja ir įsiurbiamas į kraują amoniakas. Tai toksinis junginys. Net nedidelis jo koncentracijos padidėjimas sudaro nepalankų poveikį organizmui ir pirmiausia centrinei nervų sistemai. Tos nuodingos dujos lengvai prasiskverbia per membranas į ląsteles ir pakeičia kai kurių ten vykstančių biocheminių reakcijų tėkmę mitochondrijose. Amoniako poveikio smegenų audinių metabolizmo rezultatas ir yra neuronų deguoninis ir energetinis badavimas, normalios amino rūgščių apykaitos pakeitimas, o taip pat, kai kurių neuromediatorių sintezės nuslopinimas. Todėl baltymų puvimas žarnyne gali atvesti prie kai kurių neurologinių ar psichologinių pažeidimų.
Eritrocitų agregacija. Baltymų perteklius maisto racione, veda dar prie vienos nenorimos pasekmės – eritrocitų agregacijos (susiklijavimo) į momentinius stulpelius ir į žymiai stambesnius jų gumulus.
Tai įvyksta todėl, kad nukenksminant endotoksinus, aktyvuotos kupferoninės ląstelės ir gepatocitai yra laisvųjų radikalų šaltiniais, kurie inicijuoja tų ląstelių žūtį.
Tokiame procese, kepenų ląstelės išskiria ypatingus junginius – aukštos uždegiminės fazės baltymus. Kaip jau žinoma, būtent tos medžiagos kraujo plazmoje sudaro optimalias sąlygas kraujo raudonųjų ląstelių susiklijavimui. Savo ruoštu, atsiradę susiklijavę momentiniai stulpeliai ir kitokie egregatai iš eritrocitų iššaukia smuklių kraujagyslių ir kapiliarų užsikimšimą, kas galutiniame rezultate pažeidžia normalų kraujotakos mikrocirkuliavimą.
Ksenobiotikų metabolizmo procesai vykdomi bet kurioje ląstelėje ir paprastai jie veda prie tų medžiagų pavertimą į labiau tirpias vandenyje ir tuo mažiau toksiniais produktais. Tai įvyksta tų medžiagų užrūgštinimo metu specialiais fermentais – oksidazais, o po to gautų metabolitų konjugacijos (sujungimo) su vienokiomis ar kitokiomis neutraliomis medžiagomis.
Tas procesas vyksta pagrindiniuose ksenobiotikų patekimo į organizmą keliuose – virškinimo ir kvėpavimo (plaučiai) traktuose. Reikia pažymėti, kad užrūgštinimas, atstatymas ir hidrolizė, svetimkūnių junginių, pagrinde atlieka mikrosomaliniai ir peroksimaliniai fermentai.
Tai reiškia, jog tokio proceso eigoje žmogaus organizme susidaro didelis kiekis laisvųjų radikalų, pasižyminčių savo mutageninėmis ir kancerogeninėmis savybėmis. Pagal šiuolaikinių tyrimų rezultatus geriatrijoje, padidintas laisvųjų radikalų skaičius organizme žymiai pagreitina jo audinių senėjimą.
Mikrosomalinio ir peroksimalinio užsirūgštinimo rezultate, kepenų ląstelėse, endotoksinai gauna funkcionuojančią grupę, su kuria po to galės susirišti ypatingos neutralizuojančios jungtys.
Maistinių baltymų puvimo procese, susidariusių toksinų neutralizacijos sistema, sudaryta iš daugelio fermentų, kurių poveikyje praktiškai bet kuris ksenobiotikas gali būti nukenksmintas ir neutralizuotas.
Metabolizmas ir ksenobiotikų išvedimas iš organizmo.
Metabolizmo rezultate daugelis ksenobiotikų tampa labiau hidrofiliniais (šlapiais), patenka į kraujo plazmą, iš ten jie pašalinami per inkstus su šlapimu. O mažiau hidrofilios medžiagos ( tai yra sausos), arba su didele molekuline mase, yra išvedamos į žarnyną tulžimi, po to pašalinama su išmatomis. „Kooperatyvas“ kepenys-inkstai vaidina svarbiausia vaidmenį ksenobiotikų nukenksminime ir jų išvedime iš organizmo. Tačiau nežiūrint į dominuojantį kepenų ir inkstų vaidmenį ksenobiotikų metabolizme, kiti organai taip pat dalyvauja tokiame procese. Kad ir mažesniu laipsniu organizmo detoksikacijoje dalyvauja gleivinis apvalkalas – virškinimo trakto, plaučių ir viršutinių kvėpavimo kanalų. Difuzijos dėka, ksenobiotikai taip pat gali būti išvedami ir su motinos pienu, dar per prakaito sekretą, seilių liaukas. Egzistuoja tiesioginė koreliacija tarp puvimo procesų aktyvumo ir ksenobiotikų kiekio kraujuje, liaukų sekretuose.
Žmogaus organizmas priverstas taikyti visą eilę apsauginių mechanizmų kad nukenksminti toksines medžiagas, susidarančias žarnyne iš maistinių produktų su aukšta baltymine koncentracija juose. Tai sudaro padidintą apkrovą į visas žmogaus organizmo ląsteles ir neišvengiamai atveda prie įvairių metabolizmo pažeidimų atsiradimo, o taip pat iššaukia priešlaikinį organizmo senėjimą.
Užpildant savo mitybos racioną daržovėmis ir vaisiais, apribojant aukštos baltymų koncentracijos produktų vartojimą, žmonės natūraliu būdu paveikia puvimo mikrofloros aktyvumą į mažėjimo pusę. Ksenobiotikų ir endotoksinų srauto sumažėjimas, ant mažos baltymų koncentracijos maisto, sumažina kepenų ir imuninės sistemos apkrovą. Žmogaus organizme normalizuojasi medžiagų apykaita, pamažėja daugelio susirgimų rizika ir prailgėja viso organizmo ląstelių gyvenimo laikas.
Suaugęs žmogus tradiciškai maitinantis vidutiniškai per dieną suvartoja 100-120 grm. baltymų. Žaliavalgiui- vaisiavalgiui, kai mitybos racione yra aukšto kaloringumo vaisiai arba augaliniai aliejai, pakanka vidutiniškai suvartoti apie 3-4 kilogramus maisto, kuriame bendras baltymų kiekis svyruoja vidutiniškai 40-60 gramų ribose. Tai yra du, tris kartus mažesnė, nei tradiciškai maitinantis baltyminė apkrova. Bet tuo pačiu tai ir daugiau, nei nustatytas mokslininkų fiziologų baltyminis minimumas, per parą suaugusiam žmogui, vidutiniškai sveriančiam (70kg.) sudaro 37 gramų baltyminę ribą.
Daugelį mėnesių atliekant žmonių stebėjimus, buvo nustatyta, kad būtent tokio baltymų kiekio per parą pakanka, kad aprūpinti organizme azotinę pusiausvyrą. Tai reiškia, kad sveiko žmogaus racione baltymų kiekis turi būtinai viršyti baltyminio minimumo reikšmę. Ir tai gaunasi natūraliu būdų subalansavus racioną, sudarytą iš vaisių ir daržovių.
Maistinė liaukocitozė – organizmo imuninės sistemos reakcija į įvedimą į organizmą antigenų.
Antigenas – genetiškai svetimkūnė medžiaga, kurios įvedamos į organizmą iššaukia imuninio atsako išsivystymą. Antigenams priskiriama: polisacharidai, nuklėjinės rūgštys ir gyvulinė, augalinės bei bakterinės kilmės baltymai.
Antigeniškumo pasireiškimui, didelę įtaką turi molekulės masė ir ypatingų skyrių (epitopų) skaičius, su kuriais ir susijungia juos neutralizuojantys antikūniai.
Kuo stambesnė molekulė, tuo daugiau laisvų epitopų ir tuo stipriau išreikštas jos antigeniškumas.
Pavyzdžiui, tarp gyvulinės kilmės baltymų, kazeinas turi palyginus silpnas antigenines savybes, o išrūgų albuminas ir globulinai, turi pakankamai išreikštą aukštą antigeninį aktyvumą. Augalinės kilmės baltymai, pavyzdžiui grūdinių gliutenai ir ankštinių leguminai, taip pat yra stiprūs antigenai. Bet pačiais stipriausiais antigenines savybes turi gelmitų baltyminiai ekstraktai ir visa eilė bakterinių baltymų bei toksinų.
Minimali baltyminė masė, pakankama kad pasireikštų antigeninis aktyvumas yra lygi 5 kda.
Karvės pieno kazeinas – 22-24 kda
Grūdinių gliadinai – 40-50 kda
Išrūgų albuminas – 65-70 kda
Anštinių leguminai – 300-360 kda
Migdolų amaldinas – 375-475 kda
Daugelis žmonių ir net kai kurie daktarai mano, kad virškinimo trakte visas maistas susiskaido į žymiai paprastesnius junginius – amino rūgštis, riebalines rūgštis, įvairius paprastus cukrus ir praranda savo genetinį svetimumą, organizmo atžvilgiu. Tačiau iš tikro, reikalai klostosi visai ne taip. Aptikta, jog baltymai gali būti įsiurbiami ne tik amino rūgščių formoje, bet ir peptidų formoje, arba net visai nesuskaidyti, nepakeitę savo formos. Pravesti tyrimai parodė, jog kartais net stambios žarnyno bakterijos ir virškinimo fermentų stambios baltyminės molekulės įveikia trans-žarnyninį barjerą ir papuola į kraują nepakitusioje būsenoje.
Pas sveikus žmones nesuvirškintų baltymų patekimas į kraują sudaro kaip minimum 2% nuo jų bendro kiekio. O kas liečia peptidus, tai jie gali taip lengvai prasiskverbti per gleivinės barjerą, kaip ir amino rūgštys. Daliai stambių molekulių visada pavyksta papulti į organizmo vidinę aplinką per tarpus tarp žarnyno ląstelių, o taip pat per tuos taškus, kur yra gleivinės defektai. Čia ir įvyksta maistinės liaukocitozės reakcija. Savotiškas ląstelių aštrus imuninis atsakas, į svetimkūnias medžiagas, kuris pasileidžia vos po kelių minučių, po maisto paveikimo skrandžio gleivinėmis.
Daugkartiniai baltymų skilimo produktai virškinimo trakte, sveikų molekulių būsenoje,o taip pat amino rūgščių trumpose grandinėse, taip vadinami peptidai ir oligomerai, lengvai įsiurbiami į kraują ir išreiškia biologinį aktyvumą mūsų organizmo atžvilgiu. Žarnyno gleiviniame apvalkale išsidėsčiusios imuninės ląstelė, aptinka tuos svetimkūnius ir organizuoja neuroendokrininį adaptyvinį atsaką, kuris lydimas liaukocitų kiekio padidėjimu kraujyje, virškinimo trakte.
Maistinės liaukocitozės metu, imuninėse ląstelėse prasideda oksidatyvinis stresas (ląstelės pažeidimo procesas dėl užsirūgštinimo, oksidacijos, angliškai- oxidative stress) – maisto antigenų išskaidymo procesas, laisvaisiais radikalais faringocito viduje, prie kurio deguonies panaudojimas padidėja 50-100 kartų. Nesant žmogaus organizme aukštos koncentracijos baltyminio maisto, liaukocitozė minimali, kas leidžia organizmui sulėtinti metabolizmą, įspėti priešlaikinį laisva-radikalinį audinių senėjimą ir pamažinti imuninės sistemos apkrovimą.
Klausimas: kai kurie žaliavalgiai tvirtina, jog maistinė liaukocitozė prasideda tik nuo negyvo maisto, bet neatsiranda maitinantis gyvu, tai yra termiškai neapdorotu. Koks tai daktaras P.Kušakovas savo bandymu tarsi atrado: kad savo natūralioje būsenoje maistas neiššaukia tokios liaukocitozės, kaip termiškai apdirbtas.
Toks aukščiau pateiktas tekstas, tik eilinį kartą mums įrodo, jog pagrindiniai žaliavalgystės postulatai remiasi neteisingu faktų interpretacija. Maistinė liaukocitozė – tai organizmo reakcija į bet kokius svetimkūnius baltymus – Antigenus. Be to, kaip į sveikus baltymus, taip ir į jų skilimo dalis, susidarančias baltyminės molekulės suirimo eigoje.
Kol žmogus išlieka žmogumi, jo kūnas atstums visada visus jo genotipe neužrašytus junginiu. Ir jei koksai tai žaliavalgystės propagandistas tvirtins pavyzdžiui, kad žalių ankštinių ar kitų augalų baltymai giminingi žmogaus organizmui, tai tik nurodys į tokio autoriaus visišką nekompetentingumą.
Kušakovas savo eksperimentuose termiškai apdirbant produktus iššaukdavo jų denatūraciją ir po to sekantį baltymų suirimą į žymiai smulkesnes grandines amino rūgštis - oligomerus.
Sveiki baltymai, arba denatūruoti –„mirę“, nors „gyvi“ turi labai didelę molekulinę masę ir dėl to dalinai sulaikomi virškinimo trakto epitelio barjeru. Tačiau terminio apdirbimo ir fermentacijos būdu gauti jų oligomerai lengvai įsiurbiami per gleivinį apvalkalą patenkant į kraują, kas ir iššaukia organizmo imuninį atsaką.
Šviežiame, termiškai neapdirbtame maiste baltymai nesuardyti, todėl tam, kad prasidėtų maistinė liaukocitozė, būtinas kažkoks tai ilgesnis laikas, reikalingas virškinimo sultims ir fermentams tų molekulių denatūracijai ir suskaldymui. Ir kai tik tai įvyksta, suskaldymo metų atsiradę oligomerai žarnyno gleivinės iš karto įsiurbiami ir patenka į kraują. O tai iššaukia absoliučiai tokią pat stiprią imuninę reakciją, kas būdinga organizmui įsisavinant ir termiškai apdirbtą tokį pat maisto produktą. Tačiau tokia informacija dažniausiai yra nutylima žaliavalgystės propagandistų.
Todėl būtina atsiminti esmę, jog vienintelis būdas išvengti nepageidaujamos maistinės liaukocitozės yra ne maisto produktų skirstymas į „mirusį“ ir „gyvą“, o aukštos koncentracijos baltyminių produktų ribojimas savo maisto racione.
Pas žaliavalgį, kaip ir pas bet kokį kitą žmogų, pagrindinis organizmo užrūgštinimo efektas sąlygojamas rūgščių ir su aukšta baltymine koncentracija produktų buvimu maisto racione. Vaisinės rūgštys turi mažą molekulinę masę, todėl lengvai įsisiurbia per žarnyno gleivinę ir todėl organizmą stipriai užrūgština. Rūgščių vaisių vartojimas atveda prie kraujo šarminių buferiu aktyvavimo ir tai kai kurie žaliavalgystės „guru“ priima būtent už „organizmo šarminimą“. Tačiau iš tikro atvirkščiai, mūsų kūnas išnaudoja savus šarminius pagrindus, resursus, kad kartu su vaisinėmis rūgštimis, sukurti neutralias druskas, kurios po to būtų šalinamos su šlapimu.
Na o baltymas, apart to, jog patenka į kraują kaip amino rūgštys, prie to paties dar padeda susiformuoti puvimo produktams, tokiems kaip – indolas, skatolas, merkaptanas ir tt. Papuolusios į kraują tokios medžiagos išnešiojamos po visą organizmą ir kūno ląstelėse neūtralizuojasi, virstant į rūgštis.
Žmogaus organizmo vidinės aplinkos šarminimo efekto pagrindą savo šarminiais elementais palaiko daržovės ir įvairūs žalumynai. Tačiau net rūgštūs vaisiai bei uogos, jei juos vartoti mažais kiekiais kartu su šarminančiais produktai, kokiu tai laipsniu padeda Ca, Na, K, Mg pernešimui į organizmą. Juk vaisinių rūgščių dalis virškinimo trakte susijungia su pačio maisto šarminiais elementais. Tolimesnis susidariusių neutralių druskų įsiurbimas, iš esmės ir yra vienas iš kelių patekti į organizmą šarminiams junginiams. Žmogaus kūne dalis vaisinių rūgščių išnaudojama ląstelių kaip energetinis substratas „Krebso cikle“. Šiame procese, citrininė, obuolinė, vyninė ir kitos rūgštys susiskaido į vandenį ir anglies dvideginio dujas, kurios nepertraukiamai išvedamos iš organizmo per plaučius. O likę šarminiai jonai išvedami su šlapimu lėčiau, nei anglies dvideginis iš plaučių, todėl kraujo ph pasislenka į šarmo pusę.
Kaip jau žinoma riešutai ir daugelis sėklų yra turintys savyje aukštą baltymų ir dar didesnę riebalų koncentraciją produktai. Tokių organinių medžiagų derinys viename produkte žmogaus virškinimo sistemoje juos padaro pakankamai sudėtingais suvirškinimui ir įsisavinimui. Ir tam yra keletas svarbių priežasčių:
Tokio maisto likusios nesuskaidytos baltyminės molekulės turi labai didelę molekulinę masę ir todėl dalinai yra sulaikomos žarnyno epitelio. Tačiau po jų apdirbimo virškinimo sultymis ir fermentais, arba terminio jų suardymo rezultate, baltymų skeveldros yra lengvai įsiurbiamos per gleivinę ir prasiskverbia į kraują, kas ir iššaukia organizmo imuninę reakciją.
Tai vyksta todėl, kad imuninės ląstelės, liaukocitozės atveju, išskiria uždegiminius citokinus. Tos medžiagos – ląsteliniai signalizatoriai, atsakingi už daugelį reakcijų žmogaus organizme, tame tarpe jie išplečia ir audinių, į kuriuos patenka kapiliarus. Atsiranda didelis kiekis aktyvių imuninių ląstelių plonajame žarnyne pavartojus aukštos baltymų koncentracijos produktų, padidėja žarnyno kraujotaka ir stimuliacija.
Dar viena baltymų neigiamos įtakos virškinimo traktui priežastis ta, jog juos apdirbant virškinimo sulčių fermentais, jie suformuoja taip vadinamus aktyvius peptidus – junginiai darantys opiatinį poveikį žmogaus organizmui.
Toks opiatinis aktyvumas padeda alkio jausmo pašalinimui, iššaukia euforijos ir malonumo jausmą – tampa priklausomybės nuo aukštos koncentracijos baltyminio maisto priežastimi. Susijungiant su opiatiniais receptoriais, maisto bioaktyviniai peptidai sulėtina maistinės masės tranzitą, kas pas žaliavalgius ir būna pagrindine išsipūtusio pilvo priežastimi.
Panašūs bioaktyvūs peptidai buvo aptikti įvairiuose maistiniuose produktuose: piene ir pieniškuose produktuose, kiaušiniuose, žuvyje, moliuskuose, grūdiniuose (ryžiai, kviečiai, grikiai, kukurūzai), sojoje ir ankštiniuose.
Fitininės rūgštys – fitatai taip pat iš esmės yra grūdiniuose, sėklose, ankštiniuose, aliejinėse kultūrose. Tokie junginiai su geležimi iš maisto sudaro netirpstančias druskas, todėl neleidžia jos įsiurbti žarnyne. Todėl atsiranda rizika geležies trūkumo anemijai, ypatingai merginoms. Dėl kritinių dienų, su kraujo nuostoliais prarasta geležis nekompensuojama tokiu atveju su maistu, kai yra toks neteisingas racionas, kas ir priveda prie daugelio trofinių reiškinių: odos sausumas, nagų lūžimas, plaukų slinkimas.
Sekanti negatyvi tokios mitybos priežastis ta, jog augalų sėklose yra taip vadinamų maistinių fermentų inhibiterių, kurie suformuoja atsparius kompleksus kartu su blužnies virškinimo fermentais, tuo pačiu slopinant jų aktyvumą, tai: tripsinonas, himotripsinonas ir elastazė. To pasekoje maiste esantys baltymai suvirškinami nepilnai ir jų įsisavinimas žymiai sumažėja. Tokie fermentų inhibitoriai yra visose augalų sėklose, bet didžiausia jų koncentracija aptinkama sojoje, pupelėse, žirniuose ir kviečiuose.
Tokie blogai suvirškinami aukštos baltyminės koncentracijos produktai, tiksliau jų hidrolizės produktai, tampa savotišku maistiniu substratu puvimo mikroflorai, kas veda prie aktyvaus jos augimo ir dauginimosi. O tai savo ruoštu, veda prie to, jog žmogaus žarnyne prasideda aktyvūs puvimo procesai.
Tada ir sumažėja organizmo simbiotinių santykių aktyvumas su normalia mikroflora, susilpninant vitaminų sintezę, padidinant apkrovą kepenims ir imuninei sistemai, neutralizuojant susidarančius toksinus.
Kuo daugiau žmogaus mitybos racione aukštos koncentracijos baltyminio maisto, tuo daugiau žmogaus žarnyne puvimo mikroorganizmų. Čia vertėtu atsiminti viena, jog puvimo bakterijų vystymuisi reikšmės turi tik baltymų koncentracija maistiniame substrate, na o baltyminių molekulių kilmė visiškai yra bereikšmė. Juk aštuonios iš dvidešimties amino rūgščių tampa puvimo šaltiniu bet kokiuose baltymuose, nesvarbu ar tai būtų gyvulinės kilmės (mėsa, žuvis, kiaušiniai), ar augalinės (sėklos, riešutai, grūdiniai, ankštiniai, pienas, kiaušinai).
Augalinės kilmės aukštos koncentracijos baltyminio maisto vartojimo pirmenybė, palyginus juos su gyvulinės kilmės, suteikiama tik todėl, jog yra žemesnis tų baltymų įsisavinimas. Po maisto sukramtymo burnoje, skrandyje išlikę sveikų ląstelių apvalkalai, gyvulinės kilmės audiniuose, lengvai ištirpsta veikiant virškinimo sultims. Todėl, tokių ląstelių turinys tampa lengvai prieinamas ir patenka į virškinimo traktą, kur ir atsiduria taip vadinamos patogeninės, puvimo mikrofloros poveikyje.
Bet situacija yra visai kitokia su augalinės kilmės baltyminėmis ląstelėmis, kurios apsuptos tankiu celiulioziniu apvalkalu, atspariu skrandžio sultims. Augalinės ląstelės, esančios maisto dalyse, nepasiduoda arba mažai pasiduoda mechaniniam suardymui kramtant, jos didžiąja dalimi taip ir išlaiko savo viduje baltyminę sudėtį, kartu su tuo jos ir išvedamos iš organizmo, tuo pačiu, mažinant maistinių medžiagų bioprieinamumą maistiniame substrate, kaip pačiam žmogui, taip ir jo žarnyno mikroflorai. Tikriausiai kai kurie žaliavalgiai pavartoję riešutus savo racione, po vizito tualete pastebėjo, išeigose beveik sveikus, arba mažai susmulkintus po sukramtymo riešutus, kurie taip ir nesugebėjo susivirškinti visame virškinimo trakte.
Žemas augalinių baltymų bio-prieinamumas reiškia, kad maiste su vienodu baltyminiu procentu, pas žaliavalgius, palyginus su tradicinės mitybos mylėtojais, puvimo mikroflora praktiškai vystysis kiek lėčiau. Bet tokiomis iliuzijomis savęs raminti neverta tiems žaliavalgiams, kurie mano, jog maisto puvimas pasibaigia iš karto, perėjus į žaliavalgystę ir nustojus vartoti termiškai apdorotą maistą. Visiškai ne taip. Juk netgi to kiekio baltymų ir jų skaidymo produktų, kurie atsiranda žarnyne juos pavartojus, pavyzdžiui riešutus, ankštinius, grūdinius, pilnai pakanka puvimo mikrofloros intensiviam kolonijų augimui. Apie ką mums aiškiai ir liudija nemalonus kvapas (skatolo, merkaptano ir kitų puvimo proceso produktų susidarymo metu) kurį galima pajausti po vizito tualete, arba net iš burnos, vartojant aukštos baltyminės koncentracijos maisto racioną ir visiškai nesvarbu ar virtas jis ar ne.
Reguliariai vartojant augalinį maistą, su aukšta baltymine koncentracija, nesvarbu pas ką, visavalgį ar žaliavalgį, žarnyne visada aktyviai vyks tokie pat puvimo procesai. Ir žmogus tada yra bejėgis ką nors tam priešpastatyti, apart žemos baltyminės koncentracijos dietos laikymosi. Kadangi tik maža baltymų koncentracija maiste natūraliu būdu apriboja puvimo bakterijų vystymąsi. Ir tai ne kieno nors koks nors išsigalvojimas, ar proto fantazijos, o proteolitinių mikroorganizmų, esančių visur, tame tarpe ir mūsų viduje, biologinių vystymosi ypatumų natūrali pasekmė. Kas pateikta bet kuriame mikrobiologijos vadove.
Atrofinių procesų vystymasis, avitaminozė, padidinta kepenų apkrova, organizmo atsparumo infekcijoms sumažėjimas, visa tai – per didelio kiekio patogeninės mikrofloros būvimo organizme pasekmės. Tokio negatyvaus faktoriaus poveikyje, organizmas ir balansuoja tarp ligos bei sveikumo būsenos, kas prie menkiausių imuninių jėgų susilpnėjimų (persišaldymas, pervargimas, stresas ir tt.) gali išsivystyti į kokią nors konkrečią negalią.
Dar galima pridurti ir tai, jog kada kepenys nesusitvarko su endotoksinų neūtralizacija, tai atsispindi kaip fiziologinėse organizmo funkcijose, taip ir psichinėje žmogaus būsenoje. Apart įvairų somatinių susirgimų, atsiranda įžeidumas, dirglumas, agresyvumas.
Viso to, aukščiau pasakyto, fone, gana keistokai skamba kai kurių žaliavalgių "su stažu" tvirtinimai, jog pas juos periodiškai dar atsiranda visos tokios negalios. Naiviai manoma, jog perėjus į žaliavalgystę, gali ir turi atsirasti tokios visokios “krizės” ir “valymaisi”, susiję su prieš tai buvusiu mitybos tipu.
Matyt tokie žmonės savo organizmą laiko stabiliu ir niekada nesikeičiančia, absoliučiai statine struktūra, ignoruojant visuotinai žinomus ir įrodytus faktus to, kad žmogaus fizinis kūnas nepertraukimai ir pastoviai, taip sakant atgimsta, persiformuoja iš naujo. Senos ląstelės miršta ir į jų vietą ateina jau susiformavusios naujos. Bet kuriame žmogaus fiziologijos vadovėlyje galima sužinoti, kad žarnyno gleivinės ląstelės atsinaujina per 5 dienas, riebalinės ląstelės per 3 savaites, odos ląstelės per 5 savaites, skeleto ląstelės – ostereocitai gyvena nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Pateikti mokslininkų pavyzdžiai vaizdžiai patvirtina organizmo audinių atsinaujino intensyvumą.
Todėl kada žmogus pavyzdžiui, didesniu nei metai stažu žaliavalgystėje sako apie tai, jog iš jo iki šiol išeina “šlakai” nuo kažkada tai vartoto virto maisto, bet prie to paties, aprašo aiškius peršalimo, ar kitus ligų simptomus, tampa abejotina, kokius informacijos šaltinius jis pasiėmė už pagrindą, kelyje į sveikatą.
Žaliavalgiui taip pat vertėtų suprasti, kad bet koks “gyvas”, žalias nekontroliuojamas maistas, veda prie įvairių susirgimų lygiai taip pat, kaip ir termiškai apdorotas maistas. O visos tos “krizės” bei “valymaisi” yra ne kas kita, kaip vaizdus neapgalvotos ir nekontroliuojamos žaliavalgio mitybos rezultatas, susidedantis iš persivalgymų, nuokrypų į dažną vartojimą aukštos baltyminės koncentracijos maistą, arba tanininių medžiagų turinčių produktų per didelį vartojimą.
Vertėtu panagrinėti ir tokią mėgstamą psiaudo-žalaivalgių frazę: “Bet kokių produktų sumaišymas, kad ir žalių, su tikslu sustiprinti skonį, maistingumo padidinimui ar dar dėl kokių nors tikslų – blogis.”
Tam, jog įrodyti, kad yra ne taip, būtina pasidomėti kai kuriomis lizosomatinių fermentų savybėmis ir išsiaiškinti autolizės proceso tėkmės kai kurias ypatybes žmogaus virškinimo sistemoje.
Bet pradėkime nuo vaisių brendimo proceso. Visi žinome, kad vaisiaus brendimo periode jis suminkštėja, įgija būdingą jam atspalvį, skonį ir aromatą. Tuo periodu vaisiuose sumažėja organinių rūgščių, krakmolo ir tanininių medžiagų kiekiai, juose kaupiasi azotiniai junginiai ir tirpstantys cukrūs, to pasekoje ir formuojasi vaisiaus skonis.
Vaisių suminkštėjimas priklauso nuo polisacharidų kiekio ir iš esmės pektinų, įeinančių į ląstelės apvalkalo sudėtį. Kada vaisius nustoja augti, jo ląstelės į tarpląstelinę erdvę pradeda išskirti pektinazius ir vaisiai sunokstant tampa minkštais. Tuo pačiu polisaharidai susiskaido į žymiai paprastesnius cukrus ir vaisius tampa saldesnis. Paraleliai tam, nokstančio vaisiaus ph palaipsniui persistumia iš rūgštinės į šarminę pusę. O kaip žinoma, fermentai, kurie gali išskaidyti sudėtingus junginius į paprastus, veikia tik labai siaurame ph diapazone. Tai reikia, kad po vaisiaus sunokimo tokie skaidymo elementai jame tampa neaktyviais ir yra tik nebereikalingas balastas.
Taip pat, kaip jau visi žinome, vaisiuose esantys pagrindiniai maistingumo elementai yra paprastieji cukrūs – fruktozė ir gliukozė. Būtent jie daugelyje vaisų ir akumuliuoja savyje maistinę energiją. Tokių medžiagų įsisavinimo ypatumas žmogaus organizme yra toks, jog jų įsisavinimui nereikia jokio išankstinio apdirbimo fermentais. Fruktozė ir gliukoze tiesiogiai yra įsiurbiami gleivinės, o tolimesnis jų skaidymas numatytas tik pačiose organizmo ląstelėse, kur jos vaidiną pagrindinę biokuro rolę.
Esantys lizosomose fermentai, dalyvaujantys gyvo augalinio maisto autolizėje, priskiriami hidrolazų klasei. Jie pagreitina organinių junginių suskaidymo reakciją dalyvaujant vandeniui. Priklausomai nuo substrato charakterio veikiamo hidrolizės, tie fermentai pasidalina į skirtingas poklases. Be to, didžioji dalis iš jų turi labai platų substratinį specifiškumą (tai yra, sugebėjimą sąveikauti su įvairiais, bet būtinai panašiais pagal savo struktūra junginiais) ir tik kai kurie iš tų fermentų turi siaurą specifikaciją. (tai yra, aktyvus centras, atitinkamoms molekulėms-taikiniams).
Visa tai interpretuojama taip. Musų maiste esamų įvairiausių molekulių virškinimui, suardymo jų fermentais metu, daugeliui tų fermentų bus visiškai be jokio skirtumo iš kokios daržovės ar vaisiaus buvo tos ar kitos molekulės, kadangi visos jos arba yra identiškos, arba ant tiek yra panašios, kad įvairių augalų ląsteles, mūsų ląstelių lizosomų fermentai skaidys vienodu intensyvumu ir efektyvumu. Be to, tokios savybė, daugiausia liečia pačius svarbiausius mums virškinimui fermentus: daugelį proteazų (skaidančius baltymus), lipazei (skaidančiai riebalus) ir sacharazei (skaidančiai cukrų į fruktozę ir gliukozę). Kitai fermentų daliai, bus svarbu tikslus fermentų ir molekulių-taikinių atitikimas, o bet kokie kiti audiniai tik stabdys hidrolizės reakcijos tėkmę. Tokiems fermentams priskiriama: glikosidazai (skaidantys glikozidus), amilazė (skaidanti krakmolą) ir keletas hidrolazių (skaidančių amino rūgštis).
Tai reiškia, jog šviežių augalinių produktų vartojimo atskirai idėja, visiškai neatitinka įdėtas į ją viltis, kas liečia kažkokį tai viršefektyvų jų virškinimo individualumą. Ir dar daugiau pilnai vykti autolizei žmogaus organizme maišo kai kurie specifiniai apribojimai. Svarbiausias iš kurių yra tai – jog, suardytų, (sukramtytų, sumaltų ir tt.) ląstelių savitirpos procesas būtinai nutrūks iš karto, kai tik įvyks susilietimas su šarmine aplinka lizosominių fermentų (aktyvių tik rūgščioje aplinkoje). Pirmiausia, kontaktuojant su seilėmis burnos ertmėje, kramtant maistą, o po to, kai papuola į plonąsias žarnas, veikiant pankreatinėms sultims ir tulžiai. Tai įvyksta todėl, kad daugelis fermentų turi labai siaurą savo aktyvumo ph aplinkos diapazoną, o staigiai pasikeičiant rūgštiniam-šarminiam balansui, tas fermentas negrįžtamai pats denatūruojasi.
Žinoma, jog ne visi fermentai pilnai deaktyvuosis burnos ertmėje ir dalis iš jų funkcionuos skrandyje, bei ląstelėse, pačiame maistiniame tirpale. Tai gali įvykti dėka blogo sukramtymo, greito nurijimo, ar esant aukštam maisto rūgštingumui, kai seilės nespėja pastūmėti ph balansą žymiai daugiau į šarmo pusę. Bet kuo kruopščiau žmogus kramto maistą, tuo mažesnis bus maisto savitirpos indėlis jos virškinimo procese ir tuo lengvesnis bus bioprieinamumas saviems organizmo virškinimo sistemos fermentams, bei mūsų simbiotinei mikroflorai.
Pilnavertiška maisto autolizė gali vykti tik skrandyje, kada veikiant skrandžio sulčių druskos rūgščiai vyks suardytų ląstelių lizosominių fermentų aktyvavimas. Tačiau čia reikia pastebėti ir tai, jog nuosavi maisto produktų fermentai patys yra baltymais, todėl skrandyje veikiant virškinimo proteazams jie ir patys palaipsniui suyra, nebetenka savo aktyvumo.
Na ir svarbiausia, kaip jau kalbėjome, maisto iš šviežių daržovių ir vaisių bendras buvimo laikas skrandžio rūgštinėje aplinkoje yra labai mažas, taigi tai ir yra pagrindine kliūtimi tam, kad galėtų vykti maisto autolizės procesai žaliavalgio organizme. Maistinei masei pasislenkant į žemesnius virškinimo trakto skyrius, ten jau veikiant pankretiatinėms rūgštims ir tulžiai, keičiasi ph į šarmo pusę. Todėl čia, tai yra plonajame žarnyne, galutinai baigiasi šviežio maisto autolizės procesas, o lizosomatiniai maisto fermentai deaktyvuojami ir jie užleidžia savo vietą organizmo virškinimo sulčių fermentams.
Sekantis argumentas, prieš monotrofiinį šviežio maisto vartojimo režimą yra tai, jog per vieną kartą, tik vienos rūšies produkto vartojimas praktiškai iš karto iššaukia sotumo jausmą. Tačiau tai visai nereiškia kad organizmas pakankamai prisisotino reikalingomis medžiagomis. Tai įvyksta todėl, jog vienareikšmis maisto skonis blogai aktyvuoja skoninę sensorinę sistemą, kas veda prie einančio nuo skoninių analizatorių į smegenis nervinio signalo susilpnėjimo. To pasekoje tik mažas skoninių zonų neuronų galvos smegenų kamiene procentas gauna reikiamą stimuliavimą. Visa tai veda prie virškinimo proceso nervinio reguliavimo susilpnėjimo. Kuris ypatingai reikalingas virškinant šviežius vaisius ir daržoves, kurie išsiskiria žema baltymų ir riebalų koncentracija – medžiagomis, kurios atlieka gumoralinę virškinimo proceso stimuliaciją.
Čia reiktu pažymėti, kad visa tai, kas aukščiau pasakyta, tinka tik virškinant šviežius vaisius ir daržoves, kadangi vartojant riešutus ir grūdinius, gumoralinė virškinimo stimuliacija pakankamai aktyvi ir monotrofinis režimas neįtakoja į tokio maisto įsisavinimo kokybę.
Vartojant vaisius ir daržoves gumoralinę virškinimo stimuliaciją kompensuoti tenka mūsų nervinei sistemai, maisto vartojimo metu aktyvuojamai skoniu ir kvapu. Juk skoninio pojūčio funkcija yra ne tik tame, kad suteikti mums malonumą, bet ir tarnauti svarbiu maisto virškinimo elementu. Jau seniai įrodyta, jog skoninis pojūtis padeda virškinimo procesui, pagreitina širdies dūžius, sustiprina kraujotaką virškinimo organuose ir galvos smegenyse, tada sustiprėja virškinimo sulčių išskyrimas, pagerėja maistingų medžiagų įsiurbimas ir virškinimo trakto peristaltika.
Nesant skoninės ir gumoralinės stimuliacijos reikiamam lygiui ir to pasekoje atsirandančio greito “pasisotinimo”, organizmas negali priimti pakankamą maisto kiekį, ilgam apsirūpinti savo energetiniais reikmenimis, neįgalus normaliai įsisavinti maistines medžiagas. To pasekoje ir susidaro dažno maisto vartojimo režimai, mažomis porcijomis, prie kurių žaliavalgis, o ypatingai vaisiavalgis jaučia pastovų alkį ir priverstas kas pusantros-dvi valandas pastoviai perkasti ką nors.
Tokio mitybos režimo neigiamos pasekmės:
- Išreikšta priklausomybė nuo maisto, kai minimum keturis-šešis kartus ar daugiau, žmogus galvoja apie tai, ko ir kiek, kada jam verta suvalgyti.
- Tokio žaliavalgio virškinimo sistema pastoviai užsiėmusi maisto tranzitu ir praktiškai nesiilsi, eikvojant organizmo fizinius ir psichinius resursus.
- Tokio žaliavalgio pastoviu palydovu tampa perteklinis dujų susidarymas ir įvairūs diskomfortiniai pojūčiai pilve.
- Dėl dažno maisto vartojimo, esančios jame organinės rūgštys nustumia burnos ph į rūgštingumo pusę, todėl atsiranda problemos su dantimis, kadangi dantų emalė negali regeneruoti rūgštinėje aplinkoje.
- Greitai prarandant svorį ir esant stipriam išsekimui, dažno mažai kaloringo maisto vartojimas mažomis porcijomis veda prie to, jog periodiškai persivalgoma. Kadangi prie ilgo energijos negavimo su maistu ir savo riebalinių audinių intensyviu išnaudojimu, organizme pamažėja įdirbis pasisotinimo reguliatoriaus – leptino. Išsekęs žmogus per visą dieną pastoviai ką nors perkanda ir paprasčiausiai negali pasisotinti, nors jo pilvas prikimštas pilnai.
Toks persivalgymas lydimas žarnyno perpildymu ir ištampymu, pagreitėja maisto tranzitas virškinimo traktu. Toks pagreitėjimas savo ruožtu, atveda prie žarnyno epitelio ląstelių susiklijavimo su žarnyno gleiviniu apvalkalu. Žarnyno epitelis suplonėja, pažeidžiamas jo vientisumas ir sumažėja jo barjerinės funkcijos. Tai pagerina endotoksinų ir bakterijų invaziją.
Taip pat, per greita maisto masės evakuacija iš organizmo, slopina simbiotinės mikrofloros kolonijų vystymąsi, jos nespėja pakankamai pagaminti vitaminų. Įvyksta normalios medžiagų apykaitos pažeidimai, gipovitaminozės, kurios tik pastoviai silpnina žaliavalgio imuninę sistemą. Ir visa tai galutiniame rezultate veda prie sunkių pasekmių, pasireiškiančiomis įvairiais negalavimais ir problemomis, kurias dėl nežinojimo priskiria įvairiems “valymams” bei “krizėms”. Todėl tai, kad nekontroliuojama mityba gali tapti pražūtinga organizmui, kaip žaliavalgystėje, taip ir vaisiavalgystėje, turi tapti aksioma kiekvienam.
Žmogus norintis žinoti daugiau, nei tas netikęs mitas apie autolizės ir enzimų “meganauda”, turi suprasti, kad nauda nuo žaliavalgystės yra ne vartojamų produktų “savitirpoje”, o tame, kad tokių produktų pagrindinė maistinių medžiagų masė yra gana lengvai įsisavinama, arba jai iš vis nereikia kokio nors virškinimo. Kaip pavyzdžiui gliukozės ar fruktozės įsiurbimas virškinimo trakte, kuris vyksta iš vis be jokios išankstinės fermentacijos, o žymiai sudėtingesni cukrūs, lengvai suskaidomi plonojoje žarnoje jos sulčių fermentais, jų ląstelių apvalkalų polisacharidai storojoje žarnoje, tampa simbiotinės mikrofloros vystymosi terpe, kuri savo fermentais juos suskaido iki lengvai įsisavinamų žmogaus organizmui formų.
Na o tokios mitybos pagrindiniu pranašumu yra jos sugebėjimas sustabdyti maistinės liaukocitozės ir maisto puvimo žarnyne procesus, optimizuoti medžiagų apykaitos procesus, palaikyti organizmo ph balanse, taip pat, tokio maisto audiniuose, ypatingai vaisiuose, yra visokių įmanomų bioaktyvių junginių buvimas, tame trape – noradrenalino, adrenalino, seratonino, dofamino. Tokios medžiagos vaidina svarbų vaidmenį organizmų metabolizme, todėl jų gavimas papildomai su maistu, tik sustiprina medžiagų apykaita ir bendrą tonusą.
Taigi, kad ir kokias gražias pasakas nesektų jums įvairūs “guru”, atsiminkite – kad pagrindinis indėlis į virškinimo procesą, visada lieka pačiai žmogaus virškinimo sistemai ir jo simbiotinei mikroflorai. Todėl skirtingų produktų asortimentas, per kartą suvartojamas turi būti parenkamas taip, jog žalaivalgis galėtų suvalgyti pakankamą maisto kiekį ir apsirūpinti save pilnai energija tolimesniam fiziniam aktyvumui. Pavyzdžiui, tokiam laiko tarpui, kad maisto priėmimo dažnis neviršytų trijų kartų per dieną.
Žinoma, kad daugeliui žaliavalgių tenka kentėti nuo perteklinio dujų susidarymos. Todėl reikėtų susidaryti sau atitinkamą strategiją, jog tokia problema būtų išspręsta.
Moksliškai flatulencija arba labiau yprastas terminas meteorizmas – yra ne kas kita, o paprasčiausias dujų susikaupimas žarnyne. Meteorizmas pasireiškia pilvo išpūtimu, skausmų atsiradimais jame, diskomfortu ir didelėmis žarnyno dujų išeigomis.
Meteorizmo pasekmės:
- dujų perteklius mažina diafragmos virpesinę amplitudę, kas negatyviai veikia kraujo ir limfos cirkuliaciją;
- krenta žmogaus nuotaika ir tonusas;
- kada žarnyno peristaltika nesusitvarko su dujų evakuacija, vyksta stiprus spaudimas į žarnyno sieneles. Tai tampa nenorimų uždegiminių procesų, duriančių skausmų pilve, diskomforto priežastimi;
- per didelis dujų susikaupimas ir tranzitas gali būti miego sutrikimų naktį priežastimi, provokuojant nuovargį;
- Susikaupusių dujų sukeliamas padidintas spaudimas, gali kelti mikrofloros ir endotoksinų translokaciją į kraują ir limfas. Kas savo ruoštu padidina kepenų ir imuninės sistemos apkrovimą.
Taigi gaunasi, kad dujų susikaupimo perteklius nėra jau toks nekaltas reiškinys ir nepatogumas, kaip įpratę galvoti žmonės. Todėl reikia stengtis to išvengti visomis įmanomomis priemonėmis.
Sveiko žmogaus skrandyje ir žarnyne visada yra nedidelis dujų kiekis, būtinas tų organų normaliam tonusui palaikyti. Dujų kiekis priklauso nuo maisto charakterio, paros laiko, fizinio apkrovimo ir kitų faktorių. Tos dujos patenka į virškinimo traktą nurijant orą ir susiformuoja vidinių fermentacijos procesų metu. Normoje žmogaus žarnyne visada yra apie 900 ml. dujų, susidariusių pagrinde mikroorganizmų veiklos procese. Pas sveikus žmomes per parą per išeinamąją angą paroje išeina apie 2000ml. dujų ir išeina jos per kelias dešimtis porcijų, tačiau čia yra ir individualių skirtumų.
Tokių dujų sudėtį paprastai sudaro 99% azotas, deguonis, anglies dvideginis, vandelilis, metanas. Tų dujų proporcijos tarpusavyje stipriai svyruoja, priklausovai nuo žmogaus individualių ypatumų ir mitybos raciono.
Per didelio dujų susikaupimo virškinimo trakte priežastimi gali būti simbiotinės mikrofloros veikla, veitiniai arba bendri kraujotakos sutrikimai, kurių pasekoje sumažėja tų dujų įsiurbimas į kraują, arba atsiranda negalėjimas jų išvesti iš žarnyno, dėl peristaltikos sutrikimų ar kamščių.
Taip pat žarnyno veiklai didelę įtaką daro fizinis aktyvumas. Juk aktyvi raumenų veikla, kaip taisyklė yra lydima žarnyno motorine-evakuacine funkcija, pašalinant dujines sankaupas. O mažai judamas gyvenimo būdas skatina kamščius ir dujų sankaupas žarnyne, kurios pasekoje gali sukelti įvairius chroninius susirgimus.
Maisto įtaka į žarnyno motoriką. Skrandžio ir žarnyno motorinė-evakuacinė funkcija apsprendžiama vartojamo maisto charakteriu. Gerai žinoma, kad ląstelienos vartojimas iš augalinio maisto, stimuliuoja žarnyno peristaltikos sustiprėjimą ir greitą žarnyno dujų evakuaciją. Na o bet koks rafinuotas ar aukštos koncentracijos baltyminis maistas, atvirkščiai, stabdo žarnyno motorinę veiklą, provokuoja kamščius ir dujų susikaupimo sukeliamus skausmus.
Taip pat, tokio sunkiai suvirškinamo maisto, pūvančios baltyminės liekanos, suformuoja įvairius toksinius junginius, kurie dirgina žarnyno gleivinę, nuodija organizmą ir suteikia žarnyno dujoms nemalonų kvapą.
Tanininės medžiagos virškinimo trakte, apgaubia maisto ir gleivinės baltymus taip, kad iš jų susiformuoja plėvelės, kurios iš virškinimo organų sienelių atima jautrumą. Todėl žarnyno peristaltina žymiai sulėtėja. Dėl to maistas ilgiau užsilaiko ir iš jo daugiau įsiurbiamas vanduo. To pasekoje, išmatų masės tampa kietos, jose vyksta per didelis mikroorganizmų dauginimąsis ir endotoksinų kaupimas ir galutiniame rezultate žarnyno motorinė-evakuacinė funkcija dujų evakuacijos pakankamai nebeatlieka.
Maiste esant mažiau taninių medžiagų, žarnynas efektyviau susitvarko su maisto masių tranzitu. To pasekoje sumažėja pilvo apimtis, pagerėja savijauta.
Kai tanininių medžaigų kiekis maiste nėra didelis, jis net padeda vaisių skonio išraiškai. O jei jų daug, jos priduoda vaisiams ir daržovėms rišantį, traukiantį skonį. Daugiausia tokių medžiagų yra neprinokusiuose vaisiuose ir daržovėse. Bet jiems nokstant, tanininės medžiagos mažėja.
Daug tanininės medžiagos yra aivoje, bananuose, persimonuose, mango, granate, juoduose serbentuose, o taip pat daugelyje vynuogių ir kriaušių rūšių.
Pagrindinis tanininių medžiagų vaisiuose ir daržovėse analizatorius žinoma yra mūsų liežuvis ir burnos ertmės gleivinės. Visa tai ką jaučia ir ką kenčia jos, vyks ir su mūsų gleiviniams apvalkalams virškinimo trakte. Todėl vertėtų vengti viso to, kas burnoje sukelią sutraukimo efektą (išimtis tik sergant diarėja, kada tokių tanininių produktų vartojimas rokomenduotinas).
Tam, kad sumažinti dujų kaupimąsi, žaliavalgiui vertėtų įtraukti į savo racioną daržoves ir žalumynus, turičius pakankamai ląstelienos – celiuliozės ir gemiceliulozės. Tokių polisaharidų suskaidymas mūsų mokrofloros fermentų pagalva vyksta lėčiau, nei paprastų cukrų iš saldžių vaisių rūgimas – į gliukozę ir fruktozę. Todėl dujų susidarymas maišytame vaisiniame-daržoviniame racione žymiai mažesnis, nei maitinantis vien tik saldžiais vaisiais.
Sveikatingumo pagrindas. Kada mūsų organizmas ilsisi nuo maisto, jame vyksta kataboliniai procesai susiję su fiziologiniu alkiu. Esant alkiui, kraujuje apytikriai pusantro karto padidėja liaukocitų, o taip pat žymiai išauga įvairių fermentų aktyvumas (Чукичев И.П. Физиология человека. 1961). Be viso to, esant alkiui audiniuose prasideda tarpląstelinės medžiagos gelinės struktūros irimas. Jos struktūriniai audiniai patenka iš tarpląstelinės erdvės į pačias ląsteles ir susilieja su lizosomomis.
Specialūs fermentai lizosomose aprūpina pilną sudėtingų medžiagų skilimą iki paprastų monomerų: amino rūgščių ir cukrų. Toliau tuos junginius organizmas išnaudoja naujų molekulių sintezei kaip masitinį substratą.
Degraduojant gelinės rūšies tarpląsteliniai medžiagai įvyksta jos persiformavimas į labiau skystą būseną (iš gelio į zolį) Šis procesas daugkartiniai padidina jo praeinamumą ir iššaukia natūralų audinių metabolizmo pagerėjimą, kas galutiniame rezultate pakelia organizmo atsparumą įvairioms infekcijoms.
Vertėtu pridurti, kad būtent šis subalansuoto pakaitumo katabolinių ir anabolinių procesų audiniuose mechanizmas, neleidžia atsirasti matabolistiniems pažeidimams dėl amžiaus ir yra įvairių kaupiamųjų ligų profilaktikos pagrindas, tokių ligų kaip cukrinis diabetas, Alzheimeris ir tt.
Kaip žmogui aprsirūpinti poilsiu nuo maisto? Tokių būdų egzistuoja keletas: reguliarus badavimas, arba mityba mažai kaloringu maistu, vaisinė-daržovinė dieta. Tačiau čia vertėtų pastebėti, kad reguliarus badavimas veda prie žarnyno disbakteriozės vystymosi, o tradicinė mityba turtinga aukštos koncentracijos baltymais iššaukiančiais puvimą žarnyne ir liaukocitozę. Todėl tik maisto racionas sudarytas iš šviežių vaisių-daržovių ir yra optimaliausias būdas palaikyti savo kūną sveiku.
Teisingos mitybos organizavimui svarbu žinoti, kad per dieną žmogui reikia vidutiniškai 2000-3000 kilo-kalorijų. Vyrams šiek tiek daugiau, moterims šiek tiek mažiau. Tačiau mūsų visuomenėje daugelio žmonių maisto kaloringumas žymiai viršija tas ribas ir normas. Dar daugiau, daugelis iš žmonių be pagrindinių maisto priėmimų (pusryčių, pietų ir vakarienės) mėgsta visokius nesuplanuotus “perkandimus”, kurie taip pat maišo fiziologinio alkio prasidėjimui ir susijusiems su tuo kataboliniams procesams.
Teisingos mitybos sistema turi būti patikimu palydovu vidiniame ir išoriniame tobulėjime. Todėl ji neturi save priešpastatyti visuomenei ir šiuolaikinei civilizacijai, o priešingai, turi organiškai ją papildyti, atveriant visiems žmonės tokią mitybos alternatyvą, išreiškiant humaniškumą ir atjautą gyvūnų atžvilgiu.
Optimalios mitybos pagrindiniu tikrumo kriterijumi turi tapti proto, kūno ir sielos sveikata tiems, kurie ją praktikuoja. Vietoje nereikalingos aplinkinių kritikos ir savo dietos išskirtinumo pabrėžimo, mums visiems reikia siekti sveiko gyvenimo būdo, vidinio tobulumo ir tarpusavio veiklos visuomenėje harmonijos. Egzistuojanti pasaulėdaros sistema nepriima revoliucinių persiformavimų, tačiau ji pasiduoda vidinėms savo reformoms. Kurias pirmiausia turi vykdyti kiekvienas savyje, savo įpročiuose, elgesyje ir mintyse. Visiems reikia suvokti, jog mūsų visuomenės evoliucija vyksta nepertraukiamai, nuo pat jos atsiradimo pradžios ir visi mes joje – aktyvūs dalyviai. Tam neturi jokio skirtumo nei mūsų tautybė, religija ar politiniai įsitikinimai.
Atsisakymas nuo gyvulinio maisto ir humaniškumo išraiška gyvūnams – tai ir yra mūsų kūno, sielos ir proto evoliucijos kelias ir ne tik vieno žmogaus, bet visos žmonijos bendrai. Tai tegul jis būna laisvas nuo visokio plauko fanatizmo, neišprusimo ir negatyvių įpročių.
Literatūra
С. А. КУЦЕНКО ОСНОВЫ ТОКСИКОЛОГИИ, Санкт-Петербург, 2002
Обезвреживание ксенобиотиков (КУЛИНСКИЙ В.И. , 1999), БИОЛОГИЯ
Биохимия: Учеб. для вузов, Под ред. Е.С. Северина., 2003.
Taikos ir ramybės Dvasiai |