Ar turi vietos tokiame visavalgio-žaliavalgio racione prieskoniai, svogūnas, česnakas, druska?
Prieskonių, ypatingai aštrių reiktu vengti arba vartoti kaip galima mažiau pilniems žmonėms. Kadangi tai yra galingi apetito stimuliatoriai, kurie gali išprovokuoti persivalgymą. Tačiau žmonėms, norintiems priaugti masės, vertinga naudoti tokius apetito stimuliatorius.
Druska, jei ją vartoti nedideliais kiekiais saikingai, irgi jokios žalos žmogaus kūnui neatneš. Tačiau tai irgi yra apetito stimuliatorius, o taip pat pagerina skrandžio sulčių sekreciją. Svarbiausia atsiminti, jog ieškant optimalios mitybos sistemos, vaisinės-daržovinės dieta su maža baltymų ir tanininių medžiagų koncentracija yra būtina, visa kita paprasčiausiai nereikšminga ir nedaro didelės įtakos.
Ar galima vartoti raugintus kopūstus ir kitus raugintus produktus?
Pagrindiniu maisto kriterijumi turi būti jo įtaka žmogaus sveikatai ir mikroflorai. Raugintų daržovių fermentaciją vykdo lakto-bakterijos, kurios priskiriamos prie normalių žmogaus žarnyno mikrofloros atstovų. Jų gyvybinės veiklos produktais yra pieno rūgštis ir vitaminai, kurie yra pilnavertiškai įsisavinami organizmo savo tikslams.
Žinoma, jog švieži vaisiai geriau, tačiau šaltu metu laiku, kai šviežių daržovių racionas kartais būna skurdus, neverta teikti dėmesio įvairių fanatiškiems išsireiškimams, kurie tvirtina, jog “viskas kas ne šviežia – nuodas žmogui”. Raugintų produktų vartojimas nepakenks nei žmogui, nei jo žarnyno mikroflorai. Todėl adekvačiam žaliavalgiui, tai visai priimtini produktai, ypatingai aktualūs žiemą, kai nepakankamas asortimentas šviežių.
Žinoma, kad iš maisto produktų, normaliai gyvybinei veiklai, žmogaus organizmui reikia visos eilės nepakeičiamų riebalinių rūgščių. Kaip išgauti tas rūgštis būnant tik ant vaisinės-daržovinės dietos?
Viskas priklauso nuo gyvenimo regiono. Jei tai šiltieji kraštai,tai pakankamą kiekį riebalų galima išgauti iš avokado, duriano ir tt, augalų, savo sudėtyje turinčių iki 30% riebalų.
Tačiau ne pas kiekvieną žmogų yra galimybė gauti tokius aukšto kaloringumo produktus, kitiems gal ir dėl finansinių galimybių neišeina. Tokiu atveju ištaisyti situaciją padeda bet koks augalinis aliejus. Taip pat, toks augalinių riebalų vartojimas maisto racione pagerina ir kito maisto įsisavinimą ir sumažina vartojamo maisto kiekį.
Pakaks dviejų-trijų šaukštų aliejaus, kad nereiktų valgyti kilogramus agurkų, pomidorų ar obuolių tam, kad pririnkti paros energetinį ekvivalentą.
Stebint laukinę gamtą, mūsų artimiausi giminaičiai primatai, kad išgyventi ant žemo kaloringumo vaisinio raciono, tam sunaudoja beveik 50% savo gyvenimo laiko – tik kramtymui ir nurijimui. Savo ruoštu šiuolaikinis žmogus, “tradiciškai mintantis” kenksmingu baltyminiu maistu, toms pačioms užduotims įvykdyti išeikvoja tik 5% savo gyvenimo laiko.
Mums, ieškantiems optimalaus sprendimo, domina maisto vartojimo režimas, kuriame žmogus bus pakankamai laisvas nuo maisto priėmimo didelių laiko sąnaudų ir tuo pačiu, iš jo žarnyno išnyktų puvimo procesai, o pats jis bus visada sotus, sveikas ir pilnas energijos.
Todėl, jei vasiavalgis nori išvengti pastoviai žiaumojančios beždžionės lemties, jam bus naudinga įtraukti į savo maisto racioną, kaip aukšto kaloringumo egzotinius vaisius, taip ir visiems prieinamus, aukšto kaloringumo su maža baltymų koncentracija produktus, tokius kaip – medus, sultys, augaliniai aliejai ir tt. Juk bet kokie augaliniai riebalai, papuolę į organizmą, suteikia jam didelį kiekį energijos, nuslopina alkio jausmą, kas leidžia išlikti sočiu ir energingu visos dienos bėgyje.
Nors tai žinoma kiekvieno asmeninis reikalas. Juk kai kurie žmonės, bandantys apginti kokius tai savo susigalvotus naivius principus, kartais save nuvaro iki distrofijos. Kitiems pavyzdžiui, patinka be perstojo žiaumoti kilogramus vaisių ir visą dieną kursuoti tarp virtuvės ir tualeto. Na o kiti, protingai sudaro savo mitybos racioną ir tą laisvą, likusį nuo maisto vartojimo laiką, išnaudoja vertingiau ir sąmoningiau.
O kokį poveikį daro organizmui virtos bulvės?
Storojoje žarnoje, veikiant nuosaviems organizmo fermentams ir kai kurių mikroorganizmų amilazių dėka, krakmolas suskaidomas į mono cukrus. Krakmolo atžvilgiu yra aktyvios Lactobacillus amylovorus и Bifidobacterium adolescentis. Skaidymo rezultate gaunama gliukozė, pagrinde išnaudojama žmogaus organizmo, o taip pat panaudojama rūgimo procesuose, kuriuose susidaro acto ir pieno rūgštys. Tos medžiagos toliau yra išnaudojamos organizmo, kaip “kuras”. O taip pat padeda slopinti įvairias patogenines bakterijas ir grybelius, tame tarpe ir atsakingus už puvimo ir spiritinio rūgimo procesus. Todėl visi sportininkai daugumoje žino, jog prieš sunkią treniruotę iš vakaro naudinga vartoti krakmolinį maistą.
O kaip su ph svyravimais pas žaliavalgius?
Ph svyravimai šlapime susiję su vaisiavalgystės raciono ypatumais. Vaisiavalgio racione organizmą pagrinde rūgština vaisinės rūgštys. Tokios rūgštys yra žemo molekulinio lygio junginiai, kurios lengvai įsiurbiamos žarnyne. Jei tokių rūgščių maisto racione yra daug, tai pasireiškia kaip organizmo užrūgštinimo efektas. Organizmas reaguoja į tai aktyvuojant kraujo šarmines buferines sistemas. Tai yra, kraujo užrūgštinimo neutralizacijai, išauga kalcio, kalio ir kitų jonų koncentracija jame. Po to ir yra fiksuojamas šarminių elementų koncentracijos padidėjimas šlapimo analizėje, kas kai kurių guru neteisingai interpretuojama, kaip užsišarminimo efektas nuo kokių nors rūgščių vaisių, pavyzdžiui kaip citrinų, tikinant jog rūgštis šarmina. Tačiau iš tikro, į organizmą patenka rūgštys, o kalcį, kalį ir natrį kraujas paima jų neutralizacijai iš organizmo nuosavų audinių, tai žmogus vėliau ir praranda su šlapimu.
Čia yra dar vienas niuansas. Jei organinės rūgštys papuola į organizmą iš karto dideliais kiekiais (pavyzdžiui, jei žmogus iš karto suvalgys visą citriną), tai jo buferinės sistemos net nespėja adekvačiai sureaguoti į tai. Ir šlapimo analizė tada parodys žymų ph poslinkį į rūgštingumo pusę. Kas jau ne kartą buvo patikrinta.
Ir atvirkščiai, jei organinių rūgščių maisto racione mažai, arba rūgštūs vaisiai vartojami kartu su šarminančiai produktais (saldžiais vaisiais, daržovėmis, žalumynais), tai rūgštys suspėja susirišti su šarminiais elementais dar esant žarnyno virškinimo trakte, nepapuolant į kraują. Todėl į vidinį organizmą visa tai papuola jau kaip neutralios druskos. Tokiu atveju, vaisinės rūgštys tarnauja kaip šarminių jonų Ca, Na, K, Mg transportas į kraują. Tokios neutralios vaisių rūgščių druskos žmogaus kūne panaudojamos ląstelėmis kaip energetinis substratas Krebso cikle. Tokiame cheminiame procese, citrinos, obuolių, vyno ir kitos rūgštys suyra į vandenį ir anglies dvideginį, kuris pastoviai išvedamas iš organizmo per plaučius iškvepiant. Likę šarminiai jonai išvedami su šlapimu lėčiau, nei dvideginis iš plaučių, todėl kraujo ph ir pasislenka į šarmo pusę.
Vaisiavalgystės pirminiame etape ketoninių kūnų būvimas šlapime yra apsprendžiamas žemo kaloringumo mityba ir organizmo išsekimu, lydimu sustiprintu jo riebalinių sluoksnių tirpimu. Ketoniniams kūnams priskiriama: acetonas, acetono-actinė rūgštis, beta-oksialiejinė rūgštis. Ketoninių kūnų sintezė vyksta pagrinde kepenyse, skylant riebalų rūgštims. Normaliai, acetilai audiniuose greitai oksiduojasi iki CO2 ir vandens, todėl per parą su šlapimu pasišalina nenustatomas ketoninių kūnų kiekis. Badaujant, kada organizmas intensyviai išnaudoja savo riebalines atsargas, stebimas visai kitoks vaizdas. Tokiu atveju padidėja ketoninių kūnų sintezė ir pastebimas jų augimas bei koncentracija kraujuje, iš ten jie pradedami išvedinėti su šlapimu ir iškvepiant orą per plaučius acetono išraiškoje.
Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja nuomonė, jog žmogui būtinai reikalingas gyvulinės kilmės baltymas. Tai kaip tada galimas atsisakymas nuo gyvulinės kilmės maisto?
Žmogui nėra skirtumo kokios kilmės baltymas vartojamas, kadangi pastarasis vis tiek žmogaus virškinimo trakte praeina fermentacinį apdirbimą ir į kraują yra įsiurbiama tik amino rūgštys bei smulkios jų grandinės. Tos amino rūgštys žmogaus organizme panaudojamos savo nuosavų baltyminių molekulių sintezei ir dar kaip energijos šaltinis. Todėl žmogaus ląstelėms turi reikšmės tik būtinų amino rūgščių savalaikis patekimas, o jų suskirstymas į augalinės kilmės ar gyvulinės, domina tik pačio žmogaus protą.
Bet kaip tada žmogus gauna iš augalinių baltymų nepakeičiamas amino rūgštis? Juk skaitoma, kad jos yra tik gyvulinės kilmės baltymuose.
Mitas apie tai, kad nepakeičiamos amino rūgštys yra tik augalinės kilmės baltymuose, tėra tik neteisinga faktų interpretacija. Taip, iš tikro, augaliniuose baltymuose yra nesubalansuota amino rūgščių sudėtis. Ir tai iš tikro reiškia, kad maitinantis konkrečia rūšimi augalinių baltymų, žmogaus organizmui trūks kai kurių nepakeičiamų amino rūgščių. Bet nė vienas normalus žmogus nesimaitina tik viena ir ta pačia rūšimi produktų per visą savo gyvenimą. Šiais laikais žmonėms prieinamas turtingas augalinio maisto asortimentas, o pas kiekvieną augalą baltymų amino rūgščių sudėtis skirtinga. Vadinasi, maitinantis įvairiais augaliniais produktais, įvairūs baltymai papildys vienas kitą. Nepakeičiamos amino rūgštys vienų baltymų, kompensuos jų trūkumą kituose baltymuose ir bendrai žmogaus organizmas gaus viską, kas jam būtina.
Dietos pilnavertiškumas, iš skirtingų augalinių baltymų, atskleistas fiziologų dar praeitame amžiuje ir aprašomas senuose vadovėliuose apie žmogaus fiziologiją. Na o mūsų šiuolaikinėje visuomenėje šis faktas sėkmingai ignoruojamas.
Šiuolaikinė dietologija sako mums, jog aukštos koncentracijos baltyminis maistas yra būtinas žmogaus organizmui. Tai gal ir iššaukia puvimo procesus žarnyne, bet jie gal būt yra natūralūs žmogui?
Žinoma, esant tradicinei mitybos schemai, puvimo procesai yra natūralu, taip pat, kaip ir yra natūralu įvairios ligos, metabolizmo sutrikimai. Bet jei pas žmogų atsiranda noras kažkaip pakeisti savo būtį, tai jis tai gali lengvai padaryti apribojant savo mitybos racione aukštos baltyminės koncentracijos produktus.
O ar vienodai kenksmingi augalinės kilmės baltymai veganiškoje mityboje, palyginus juos su gyvulinės kilmės baltymais visavalgio racione?
Augalinės aukštos baltyminės koncentracijos maisto pirmenybė, palyginus jį su gyvulinės kilmės, yra tik taip vadinamas žemas jų baltymų bioprieinamumas. Po sukramtymo išlikę sveiki gyvulinės kilmės audinių ląstelių apvalkalai lengvai ištirpsta veikiant virškinimo sultims. Todėl visas tokių gyvulinės kilmės ląstelių turinys lengvai patenka į virškinimo trakto erdves, kur ir yra veikiamos puvimo mikrofloros. Visai kitokia situacija su augalinės kilmės baltymų molekulėmis, kurios jau yra apsuptos tankiu apvalkalu iš celiuliozės, atsparaus virškinimo sultims ir žmogaus organizmo virškinimo fermentams.
Maisto gabalėliuose esančios augalinės ląstelės nepasiduoda mechaniniam suardymui kramtant, išlaiko dalį savo turinio viduje ir taip, kartu su juo, išvedamos iš organizmo, tuo pačiu sumažinat jų bioprieinamumą maistiniame substrate, kaip žmogui, taip ir jo žarnyno mikroflorai. Tikriausiai, žaliavalgiai, vartojantys riešutus, ne kartą pastebėjo tą efektą po apsilankymo tualete, kai riešutai taip ir išeina visiškai mažai apvirškinti.
O tai reiškia, kad esant panašiai vienodai baltymų koncentracijai gyvuliniame ir augaliniame maiste, pas žaliavalgį vartojantį tokius produktus, puvimo mikroflora vystysis kiek lėčiau, tačiau vis tiek vystysis.
Bet vis dėl to gaunasi, jog MIRĘ (termiškai apdoroti) baltymai, daugiau provokuoja puvimo procesus žarnyne, nei GYVIEJI baltymai?
Puvimo proceso supaprastinta esmė yra sekanti: kuo daugiau laisvų baltymų ir jų skylimo produktų žarnyno erdvėje, tuo aktyviau jie pūna.
Esant vienam ir tam pačiam baltymų kiekiui, termiškai apdirbant, pavyzdžiui keptuose riešutuose, pirmiausia padidėja suardytų ląstelių apvalkalų skaičius, o antra, veikiant temperatūrai denatūruotos baltymų molekulės lengviau pasiduoda proteolitinių fermentų, virškino sulčių poveikiui. Todėl gaunasi, jog palyginus su neapdorotais riešutais, laisvų baltymų ir jų skilimo produktų kiekis, patenkantis į žarnyno erdvę, bus didesnis. Vadinasi ir puvimas bus aktyvesnis, vartojant termiškai apdirbtus riešutus.
Daugelis žaliavalgių rašo, jog skrandyje vyksta gyvulinės kilmės baltymų autolizė. O kadangi terminis apdirbimas veda prie denatūracijos ir baltyminių molekulių yrimo, tai virtas maistas žmogaus organizme neįsisavinamas?
Tai dažniausiai sutinkamas žaliavalgių informacinėje terpėje kliedesys. Skrandyje, pirmiausia veikiant skrandžio sulčių druskos rūgščiai, vyksta baltymo struktūros denatūracija. Po to, toks paruoštas baltymas yra veikiamas skrandžio liaukų proteolitinių fermentų ir iš dalies, pačio maisto lizosominių fermentų. Na o galutiniame rezultate, šviežio ar termiškai apdirbto maisto fermentacija atveda prie vieno ir to paties rezultato – pilno baltymų suardymo iki amino rūgščių ir peptidų, tai yra, iki tų paprasčiausių molekulių, kurios gali būti organizmo lengvai įsisavintos ir panaudotos.
Bet kodėl vis tik daugelyje žaliavalgystės šaltinių tvirtinama, kad didelę įtaką gyvo maisto virškinimui turi pačių augalų autolizė?
Kadangi didžioji žaliavalgių masė tapo siauros žmonių grupės, neturinčios nieko bendro su mokslu ir tyrimais toje srityje, propagandos ir dezinformacijos aukomis. Jei mes paskaitysime ką apie tai rašo labiau autoritetingi informaciniai šaltiniai, pavyzdžiui žmogaus fiziologijos vadovėlis, tai pasimatys visai kitoks vaizdas.
Palyginamieji duomenys apie maisto audinių ląstelių ir virškinimo sistemos fermentų indėlį, į baltyminių struktūrų virškinimo procesą rodo, kad būtent žmogaus virškinimo trakto sultims tenka darbo liūto dalis.
Bandymuose aprašyta, kad jie ėmė kepenų gabaliuką ir talpino jį į termostatą, palaikantį kūno temperatūrą. Ir tik po dviejų dienų pas juos buvo stebimas pilnas to audinio savi ištirpimas, kas ir vadinama autolizė (Чукичев И.П. Физиология человека. 1961)
Taigi 48 valandos ir yra nuosavų ląstelių proteolitinių fermentų įtaką į jų savi ištirpimą. Na o dabar atsiminkime kiek reikia žmogaus virškinimo traktui laiko, kad pilnai suvirškinti termiškai apdirbtą mėsą, kurioje nuosavi, bet kokie fermentai pilnai denatūruoti. Fiziologai atsako taip – vidutiniškai 8 valandas. Taigi, net toks paviršutinis sulyginimas rodo, kad virškinimo sulčių poveikis ŠEŠIS KARTUS efektyvesnis, nei nuosava gyvulinių ląstelių autolizė.
Jei tai paversti procentais, tai gausis, jog per tas keturias valandas praleistas skrandyje žaliai mėsai rūgštinėje aplinkoje, nuosavi gyvulinių ląstelių proteolitiniai fermentai suvirškins tik apie 8% jos pačios baltyminės struktūros. O kai toks turinys nusileidžia į plonąjį žarnyną, kur ph pasislenka jau į šarmo pusę, tie ląstelių lizosominiai fermentai pilnai denatūruojami ir baigia savo veiklą.
Tai būdinga žaliai mėsai, kurioje ląstelinių lizosomų (organelų, dalyvaujančių autolizėje) daugelį kart yra daugiau, nei augalinėse ląstelėse. Taigi, augalinės kilmės maisto ląstelių autolizės procentas maisto suvirškinime, bus labai mažytis. Todėl turėtumėte suprasti, kad tokie “autoritetai”, pasakojantys iš piršto laužtus dalykus, veda jus mielieji klystkeliais.
Kaip dažnai galima vartoti aukštos koncentracijos baltyminį maistą?
Iš esmės, bet koks maisto, su aukšta baltymine koncentracija, pavartojimas veda prie puvimo mikrofloros pagausėjimo. O tai savo ruožtu, atsispindi ir į žaliavalgio savijautą.
Kaip žinoma, aukštos baltyminės koncentracijos maistas formuoja gana rimtą priklausomybę, kuria ne taip paprasta įveikti. Iš karto atsisakyti nuo aukštos koncentracijos gyvulinio ir augalinio maisto bet kuriam žmogui nebus paprasta. Todėl pradžioje reikia pasistengti tokio maisto vartojimą privesti iki minimalaus per parą. Ir kada toks mitybos režimas taps komfortišku, galima bus bandyti iškrovos dienas iš vis tik ant vaisių ir daržovių. Na o toliau palaipsniui ilginti tokius periodus be aukštos koncentracijos baltymų.
Tokios schemos pirmenybė yra tame, kad pas žmogų bus pakankamai laiko tam, kad apvalyti organizmą nuo negatyvaus puvimo proceso poveikio. Todėl bet koks panaudojimas aukštos koncentracijos baltyminio maisto, esant “vaisiniame-daržoviniame poilsyje” sukels vis stipresnius nemalonius pojūčius bei pasekmes. Tai leis savarankiškai pajausti ir suvokti, koks maistas jam labiau natūralus ir naudingas.
Tai kokios tada baltymų suvartojimo normos? Oficialūs šaltiniai rašo, kad per dieną reikia kaip minimum 1 gramą kūno svorio kilogramui?
Tradiciškai mintant, paprastas žmogus suvartoja per dieną 100-120 gramų baltymų. Vaisiavalgystėje, esant racione aukšto kaloringumo vaisiams ir augaliniam aliejui, vidutiniškai pakanka suvartoti 3-4 kg. augalinio maisto per parą, kuriame bendras baltymų kiekis sudarys 40-60 gramų. Tai jau du, tris kartus mažiau nei suvartoja paprasta visavalgis, bet ir daugiau, nei nustatytas mokslininkų fiziologų baltyminis minimumas per parą 37 gr.
Bandymuose stebint žmones, buvo nustatyta, kad būtent toks baltymų kiekis leidžia aprūpinti azoto pusiausvyrą.
Ir audiniuose ir ląstelėse baltymai recirkuliuoja, tai yra, suyra į amino rūgštis, kurios vėliau eina nuosavų organizmo baltymų sintezei.
Ar iš tikro egzistuoja tokia priklausomybė tarp aukštos koncentracijos baltyminio maisto vartojimo ir alkio?
Taip, toks ryšys egzistuoja, o fiziologinis pagrindas yra toks: sumažėjus mitybos racione aukštos koncentracijos baltyminiam maistui, skrandžio liaukos praktiškai nenaudojamos ir įvyksta jų išskiriamo alkio hormono – grelino, susilpnėjimas.
Sekančiu elementu įtakojančiu į alkio atsiradimą yra maistinė liaukocitozė, nuo aukštos koncentracijos baltyminio maisto, kuri ir provokuoja virškinimo organų hiper sujaudinimą, kas žaliavalgio juntama kaip nenumaldomas apetitas. Tokio susijaudinimo atsiradimas vyksta dėl imuninių ląstelių išskyrimo įvairių priešuždegiminių citokinų. Tos medžiagos – ląsteliniai signalizatoriai, atsakingi už daugelį reakcijų žmogaus organizme, tame trape, jie išplečia ir audinių kapiliarus, į kuriuos patenka. Didelio kiekio aktyvių imuninių ląstelių atsiradimas plonajame žarnyne, pavartojus aukštos baltymų koncentracijos maisto, padidina jo kraujo apykaita ir tai stimuliuoja visą virškinimo sistemą. Virškinimo sistemos hiper stimuliacijos mechanizmų atjungimas, ant žemos baltyminės koncentracijos dietos ir sąlygoja tokį nenatūralų apetito jausmo išnykimą.
Ar tiesa, kad pas žaliavalgį dingsta baltos apnašos ant liežuvio?
Pas gyvą žmogų apnašos ant liežuvio bus iki tol, kol jo virškinimo trakte bus mikroflora, tai yra – visada. Ir visi tie, kurie rašo, kad pas juos iš vis nėra apnašų ant liežuvio, paprasčiausiai pateikia norimą dalyką už tikrą. Nors žinoma, palyginus su kitais mitybos tipais, vaisiavalgystėje apnašų ant liežuvio žymiai mažiau.
Paskutiniu metu daugelis rašo, kad žaliavalgiams reikia kovoti su rūgimo bakterijomis visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Ar taip yra iš tikro?
Jei tokie autoriai bent jau šiek tiek būtu pažįstami su mikrobiologija, tai gal tokių fantastinių tekstų ir beprotiškų rekomendacijų būtų mažiau.
Pirmiausia, perėjus į žaliavalgyste neįvyksta jokio “mistinio” mikrofloros pasikeitimo nuo rūgimo bakterijų į kokią tai kitokią rūšį. Pats rūgimo termino principas yra tame, kad maistinių medžiagų skaidymo proceso rezultate, mikroorganizmai gauna energiją nedalyvaujant deguoniui. O kaip žinoma, praktiškai visos bakterijos, gyvenančios storojoje žarnoje, (daugiau 90-95%), tai anaeirobai. Tai reiškia, kad kad didžioji dalis žarnyno mikroorganizmų, nepriklausomai nuo mitybos tipo, priskiriami prie rūgimo mikrofloros.
O antra, rūgimo mikroflorai, (apart kai kurių puvimo mikrofloros štamų) gyvybinės veiklos produktais yra vitaminai ir anglies dvideginis, kitokie junginiai, kurios organizmas gali išnaudoti kaip energijos šaltinius. Vienintelis rūgimo nepatogumas žmogui, tai dujų pertekliaus susidarymas.
Trečia juk žarnyno lazdelės gali būti – aerobinėmis ir anaeirobinėmis. Kaip eirobas iš žarnyno ertmės ji paima deguonį, kuris yra nuodais bifidobakterijoms, laktobakterijoms, tokiu būdu sudaro joms komfortines sąlygas. O kaip anaeirobas, lazdelė pati užrūgina maistines medžiagas iš žmogaus maisto. Turi visą eilę fermentų, todėl gali gyventi ant daugelio substratų, pasiruošus suskaidyti įvairius junginius (angliavandenius, spiritą, baltymus ir tt.) Ir pirmiausia tuos, kurie lengviausiai prieinami.
O kokios maistingos medžiagos iš vaisių ir daržovių lengviausiai prieinamos žarnyno mikroflorai?
Vaisių ir daržovių ląsteliena (celiuliozė, pektinai ir tt), o taip pat krakmolas yra sudėtingais angliavandeniais. Tokios medžiagos negali būti panaudotos mikroorganizmų kaip energijos šaltinis be išankstinio jų apdirbimo fermentais. Veikiant žarnyno mikroflorai sudėtingų biocheminių reakcijų eigoje tie polisacharidai suskaidomi į žymiai paprastesnes medžiagas – monomerus.
Pavyzdžiui, celiuliozė vienų bakrerijos fermentų dėka suskaidoma iki disacharidų, o vėliau su kitais fermentais iki gliukozės.
Tai kas gi geriau žaliavalgiui valgyti, vaisiai ar daržovės?
Daržovės neturi didelio kiekio cukrų ir kitų maistingų medžiagų, todėl silpnai pasotina. Tačiau tie produktai turtingi netirpstančia ląsteliena, kuri labai lėtai rūgsta ir neleidžia vystytis diskomfortiškam dujų susikaupimui. Taip pat, ląsteliena stimuliuoja peristaltiką, kas pagreitina maistinių medžiagų judėjimą virškinimo traktu ir savalaikę jo evakuaciją.
Saldūs vaisiai (trešnės, vynuogės, ir tt) gerai prisotina bet provokuoja padidintą dujų susidarymą, o tokie, kurie dar turi ir tanininių medžiagų (persimonai, bananai, mango ir tt) dar ir trikdo virškinimo trakto peristaltiką. Dujų perteklius ir maisto masių užsistovėjimas, o taip pat žarnyno barjerinės funkcijos susilpnėjimas, veikiant tanininėms medžiagoms, daro apkrovą imuninei sistemai ir kepenims.
Tik subalansavus savo racione vaisius ir daržoves galima tikėtis efektyvaus jų virškinimo ir komfortinės kūno būsenos.
Bet žaliavalgiai vartoja tik žalius ankštinius, riešutus ir kitus baltyminius produktus, kurie nėra denatūruoti ir suardyti. Tai kaip tokias medžiagas gali panaudoti bakterijos?
Storosios žarnos proteolitinės bakterijos savo arsenale turi visą eilę fermentų, kurių pagrindinis tikslas – baltymų suardymas. Visiškai nepriklausomai nuo to, ar jie praėjo terminį apdirbimą ar ne. Specialūs bakteriniai fermentai proteazai suskaido bet kokius baltymus iki tarpinių produktų – peptonų. Toliau, kitų fermentų dėka, (peptizanų) gautieji peptonai skaidomi bakterijų iki amino rūgščių ir jų skilimo produktų (amoniako, sieros vandenilio ir kitų toksinių medžiagų).
Egzistuoja nuomonė, jog žaliavalgiui pavojingas ne puvimo, o produktų spiritinis rūgimas. Tai ko gi reikia saugotis?
Bet kurio sveiko žmogaus žarnyne iš tikro susidaro kai kurie spiritai ir prie jo tokių mikrodozių mūsų organizmas nuostabiai adaptuojasi. Tik reikia suprasti, kad tokie produktai yra produkuojami mūsų mikrofloros niekingais kiekiais ir nesudaro absoliučiai jokio pavojaus.
Pavyzdžiui, etanolas susidaro žarnyne rūgstant cukrui, grybelių pagalba. Tokių mikroorganizmų labai mažai žarnyne. Palyginus su naudinga mikroflora, grybelių yra milijonus kartų mažiau. Todėl tie lašai endogeninio etanolo, susidarantys spiritinio rūgimo metu, žmogaus organizmui nekenksmingi ir po kai kurių transformacijų organizmo išnaudojami kaip “kuras" mitochondrijose.
Jei paprasčiau, tai kenksmingomis bakterijomis reikia skaityti tas, kurių veiklos produktus žmogaus organizmas negali panaudoti metabolizmui. Būtent tokiais ir yra baltymų puvimo produktai. Baltymų puvimo produktai ne tik sutrikdo medžiagų apykaitą, bet ir paima iš ląstelių energiją savo neūtralizacijai vykdyti. Skirtingai nuo lavoninių nuodų, angliavandenių rūgimo produktai (riebiosios rūgštys, pirovitamininė, pieno rūgštys, o taip pat, endogeniniai spiritai) žmogaus organizmo ląstelės panaudoja kaip kuro resursą. O visokios "baugintuvės", apie spiritinį rūgimą ir alkoholinį gepatitą, tėra tik išsigalvotomis pasakomis ir ne ką daugiau.
Ar gali žaliavalgio mikroflora aprūpinti jį visomis maistinėmis medžiagomis? Kai kur rašoma, kad ji gali jį aprūpinti viskuo, tame tarpe ir vitaminu B12.
Simbiotinė mikroflora, gyvenanti storojoje žarnoje, skaido visas maistines medžiagas ir vaisių bei daržovių ląsteliena, pirmiausia sau. Tai jų maistas, iš kurių jie gauna energiją savo gyvybinei veiklai, o žmogui telieka tik likučiai nuo jų puotos: vitaminai, mažai kaloringos trumpų grandinių riebiosios rūgštys ir tt.
Atsiminkime, kaip išgyvena gyvūnai, kurių išgyvenimas priklauso nuo simbiotinės mikrofloros – arkliai, karvės ir kiti žolėdžiai. Pas juos labai ilgas žarnynas su daugybe virškinimo trakto skyrių, atsakingų už augalinių audinių bakterinį suvirškinimą. Tačiau netgi dėka jų galingo bakterinio virškinimo aparato, jie pastoviai užsiėmę maisto vartojimu. Na o žmonės, mintantys vaisiais ir daržovėmis, iš jų gauna žymiai daugiau energijos, nei karvės iš žolės. Todėl žmogaus organizmas, skirtingai nuo žolėdžių, daugiau skirtas didžiąją energijos dalį gauti tiesiogiai ir maisto virškinimo proceso, o ne iš bakterijų veiklos.
Žinoma, žarnyno simbiotinė mikroflora yra svarbiu vitaminų tiekėju. Tačiau bakterijos sintezuoja toli gražu ne visus vitaminus. Pavyzdžiui vitaminus A, D, E iš vis nesintezuoja, o C vitaminų teikiami kiekiai nėra pakankami. Na, o kad yra B12 vitamino trūkumas, akivaizdžiai demonstruoja žaliavalgių, su 5 metų stažu paprasta kraujo analizė. Bakterijos juos gamina storojoje žarnoje, tačiau jis neįsiurbiamas. Žmogaus sveikatos temoje nėra vietos gražioms pasakoms ir fantazijoms, kadangi gyvenimas ir realybė visada viską sustato į savo vietas.
Taigi, reikia galvoti savo galva, analizuoti ir perpatikrinti kiekvieną teiginį apie žaliavalgystę. Tik taip mes galime atsikratyti nuo aklų vedlių ir pripūstos jų neišprūsimo miglos. Ir tik taip savarankiškai galėsime suprasti pagrindinius sveikos mitybos principus, surasti savo optimalų racioną ir laimingai bei sveikai gyventi.
Įsitikinęs, jog aukščiau ir prieš tai buvusiuose straipsniuose pateikta informacija būtinai padės jūsų savistovio vystymosi kelyje. Tai tegul jūsų blaivus protas ir logika atneša jums sveikatos, ilgaamžiškumo ir išminties vaisius.
Dabar dar noriu pasidalinti viena iš technikų, leidžiančią greičiau adaptuotis prie naujo mitybos tipo, bei greitai nuraminti mintis meditacijose. Tai vienas iš Pranajamos elementų.
Be poveikio į žmogaus sąmonę, vykdant tą kvėpavimo techniką, pagerėja visų audinių ir organų kapiliarizacija, padidėja kraujo trofinė funkcija – ypatingai tuose organuose, kuriems reikia pakankamai daug deguonies ir maistinių medžiagų, bendrai yra labai naudinga fizinės ir psichinės sveikatos atstatymui. Taip pat, tos technikos vykdymas padeda aktyvuoti žarnyno peristaltiką ir leidžia atsikratyti nuo diskomfortinio jausmo žarnyne, esant per dideliam dujų kiekiui jame.
Pranajama – tai gyvybinės energijos valdymas kvėpavimo pratimų pagalba.
Jama (iš sanskrito “kontrolė, valdymas”) suprantama kaip kokia tai sąmoninga kontrolė kokio nors proceso kūne ar sąmonėje.
Prana (sanskrite reiškia “gyvybę”, “kvėpavimą”) jogoje ir ezoterikoje priimama kaip gyvybinė energija, nematoma paprasta akimi ir prasiskverbianti per visą Visatą.
Viena iš pačių lengviausių ir rezultatyviausių smegenų atjungimo technikų – tai pranajama “Anuloma-viloma”
Žmonėms su išvystyta valios jėga, siūlomas greitas proto sutramdymo metodas meditacijos metu, kvėpavimo sulaikymu. Šis metodas reikalauja valios pastangų, tačiau jis veikia visada. Reikalas tame, kad kada mes kvėpuojame, tai nesąmoningai sugeriame gyvybinę energiją. Žmogaus kvėpavimo dažnis ir gilumas įtakoja į jo proto darbą. Kas kvėpuoja dažnai ir paviršutiniškai, pas tą protas neramus, nervuotas, nesugebantis koncentruotis meditacijai. Kvėpavimas susijęs su sąmone, kaip sparnai su paukščiu, kaip uodega su šuniu, kaip siūlas su adata. Jeigu mes sustabdysime savo protą, gilioje sąmonės būsenoje, tai automatiškai sustos ir kvėpavimas. Jei mes sustabdysim kvėpavimą – tai automatiškai sustos ir protas.
Jei kvėpavimas sulaikomas nuo 20 iki 90 sekundžių, tai jo pasekmės jaučiamos. Žymiai aktyvuojasi širdies-kraujagyslių sistema, širdies dūžiai tampa labai išskirtini, atsiveria iki tol užsidarę plaučių, širdies, kepenų ir galvos smegenų kapiliariai. Kraujas geriau patenka į visus organus ir audinius. Atsiranda galingi peristaltiniai judesiai, kas padeda greitai žarnyno dujų evakuacijai ir pilvo apimčių sumažėjimui. Kūno viduje atsiranda platus pojūčių spektras – energijos prisipildymas.
Galima išskirti svarbiausia šioje technikoje: kvėpavimo sulaikymas veda prie didelio kiekio gyvybinės energijos – pranos išlaisvinimo ir tokiu momentu medituotojas gali sąmoningai nukreipti ją norima kryptimi. Kur ir bus vykdomas neurotrofijos (nervinių impulsų nuo centrinės nervinės sistemos perdavimo procesas į organus ir audinius) normalizacija. Sekanti tokios technikos užduotis, stimuliuoti ląstelinį kvėpavimą. Kaip žinoma, kvėpavimo funkcijos tikslas yra deguonies aprūpinimas ir dvideginio evakuacija iš organizmo ląstelių. Ryšium su tuo, visą žmogaus kvėpavimo procesą galima padalinti į du etapus: Pirmas etapas – tai lengvas ir paviršinis kvėpavimas. Jis aprūpina kraują deguonimi ir vykdomas dujų apykaitos plaučiuose pagalba.
Antras etapas – vidinis arba ląstelinis kvėpavimas. Vykdomas dėka dujų apykaitos tarp audinių ir kraujo, palaiko pakankamą deguonies ląstelėse lygį. Kuriose deguonis naudojamas įdirbant universalų biocheminį kurą – adenozintrifosforinės rūgšties molekukles (ATF).
Nedidelis stresas, iššauktas kvėpavimo sulaikymu ir pasikeitęs deguonies bei dvideginio santykis organizme, aktyvuoja ląstelių metabolizmą. Tai veda prie visų organizmo biocheminių procesų pagreitėjimo, o atsilaisvinanti energija gali būti panaudota ir nukreipta medituojančio asmeniniams tikslams.
Taigi, praktikos atlikimo technika:
Bet kokia patogi sėdima padėtis. Nugara tiesi, (prioritetas lotoso arba pusiau lotoso poza).
Pradžioje reikia atsipalaiduoti ir įeiti į meilės bei džiaugsmo būseną. Galima atlikti taip vadinamą vidinę šypseną. Kad nuimti įtampą ir nereikalingą mentalinį aktyvumą.
Dešine ranka atliekate Joni mudrą, vidurinis ir nurodantysis pirštai prispausti prie nykščio pagrindo. Mažasis pirštelis ir bevardis kartu, nykštis paliktas atskirai.
Užspaudžiame vieną iš šnervių. Pavyzdžiui kairę. Dešinioji šnervė užspaudžiama nykščiu. Įkvepiame per kairę šnervę. Užlaikome kvėpavimą ir uždarome kairę šnervę bevardžiu pirštu.
Po kvėpavimo sulaikymo pabaigos atveriame dešinę šnervę ir iškvepiame. Po iškvėpito tuojau pat įkvepiame per tą pačią dešinę šnervę ir uždarome ją nykščiu. Sulaikome vėl kvėpavimą.
Po sulaikymo darome iškvėpimą jau per kairę šnervę, atveriant ją bevardžiu pirštu.(tai ir sudaro vieną pilną kvėpavimo ciklą)
Po iškvėpimo, vėl tuojau pat įkvepiame į tą pačią kairę šnervę ir užveriame ją bevardžiu pirštu. Užlaikome kvėpavimą (tai jau prasideda antras kvėpavimo ciklas). Toliau kartoje viską taip pat, atliekant vieną kvėpavimo ciklą po kito. 30 minučių.
Šnerves užspaudinėjame nekeičiant rankos. Antra ranka yra padėta ant kelių (jei esate lotoso arba pusiau lotoso pozoje). Pasirinkite savo pradinį kvėpavimo ritmą. Pradinis ritmas prasideda nuo 4 sekundžių įkvėpimo, 16 sekundžių sulaikymo ir 8 sekundės iškvėpimas. Ir palaipsniui didinkite tą laiką pagal schemą 1-4-2. Jei įkvėpimas 1 sekundė tai , sulaikymas bus daugiau keturis kartus, iškvėpimas 2 kartus. Nepersitempkite. Nesijaudinkite jei užlaikymas, ar iškvėpimas nesutampa. Viskas ateis palaipsniui. Neskubėkite.
Darbas su energija
Šioje praktikoje mes dirbame su centriniu Dvasiniu kanalu, einančiu visu kūnu. Atveriame ir vystome jį. Tas kanalas yra žmogaus evoliucijos pagrindas. Įkvepiant, nuo bazinės čiakros (tarpkojo) energija kyla aukštyn centrine ašimi į pakaušį. Fiksuojant savo dėmesį į praeinamas pakeliui čakras. Galima sukti ir stumdyti mintyse energetinį kamuolį aukštyn žemyn. Dydis ir spalva pasirenkama laisvai.
Tam, kad ateityje būtų galima sėkmingai pereiti į praninę mitybą reikia pasiekti tokį kvėpavimą, kurio minimalus lygis bus 12-48-24. Ir tai galėsite atlikti laisvai, neišsitempę 30 minučių. O tai reiškia, kad jūsų organizmo ph jau pasislinko į šarmo pusę. Žmogus nustoja sirgti. Šiandiena praktiškai visas kvėpavimo technikas pradėjo vadinti Pranajama. Tačiau kvėpavimo praktika taps tikra Pranajama tik tada, kada visi trys jos komponentai bus sujungi į vieną, tai yra:
Kvėpavimas;
Energija;
Sąmonė.
Bent vieno iš tų trijų komponentų praradimas – techniką pavers tik kvėpavimo gimnastika. Tai jau nebus idealu, bet kaip jau sakiau, irgi labai gerai ir naudinga fiziniam kūnui ir jame vykstantiems metabolizmo procesams.
