Pagal sakralines žinias, garsas – vienas iš ligų gydymo metodų. Gydomasis garso ar žodžio poveikis žinomas  jau nuo seno. Kiekvienas sveikas žmogaus kūno organas, kiekviena ląstelė asocijuojasi su atitinkamo dažnio banga ir bet koks nuokrypis nuo normos atsispindi tame dažnyje. Vienas iš pirmųjų, kuris muzikos gydomąjį efektą paaiškino moksliškai buvo Pitagoras. Dar III amžiuje iki mūsų eros sukūrė  muzikinį-medicinos centrą, kuriame specialiai parinktų melodijų pagalba gydė nuo liūdesio, nervinių sutrikimų, širdies skausmų, atstatydavo vidaus harmoniją. Senovės graikų kai kurie rankraščiai skelbia: “Muzikinis auklėjimas – pats galingiausias ginklas, kadangi ritmas ir harmonija prasiskverbia į pačius tolimiausius žmogiškos dvasios gylius”. Senovės ir šiuolaikiniai Kinijos gydovai tap pat mano, jog muzika gali pašalinti bet kokias žmogaus negalias, kurios neįveikiamos profesionaliems daktarams.

Iš esmės, žmogaus skleidžiamas garsas yra labai sudėtingas derinys, atspindintis savyje ne tik fizinę ir emocinę būseną, bet ir mentalinę. O jeigu toks garsas  dar išreiškia žodį, tai savyje neša ir atitinkamą minties, informacijos formą.

Tokiu būdu garso jėga, jo tankis, balso tembras –  tai pačio žmogaus esmė, jo genetika, gyvenimo patirties, ligų, džiaugsmų ir kančių garsinė išraiška. Didelę prasminę reikšmę neša ir žodis – simbolis, minties forma – susiejanti žmones tarpusavyje, o taip pat ir su kosmosu, turinčiu viena lingvistinį lauką. Žodžiu galima ir išgydyti, ir pakenkti, sužaloti.

Garsinės gydymo sistemos dažnai daro gerą įtaką žmogaus energetinei sistemai. Dainavimas taip pat daro teigiamą poveikį visoms individo funkcinėms sferoms. Didžiausias efektas pasiekiamas tiesioginio dainavimo metu.

Pirmasis visuotinai priimto bangos dažnio pakeitimo bandymas įvyko 1884 metais. Tačiau tada, Džiuzepės Verdžio didelių pastangų dėka liko išsaugotas buvęs dažnis. Todėl, po to Lia- 432 hercų dažnis, pradėtas vadinti “Verdiniu dažniu.”

Prieš pat antrąjį pasaulinį karą 1936 metais, nacistinio judėjimo ministras, masių valdymo lyderis ir specialistas G. Gebelsas, pažiūrėjo standartus ir įvedė naują 440 hercų dažnį, kuris stipriausiai veikia į žmogaus smegenis, kas buvo sėkmingai naudojama valdant didžiules žmonių mases. Tai paaiškinama tuo, jog jeigu atimti iš žmogaus organizmo normalaus dažnio šaltinį ir muzikos toną pakelti truputį aukščiau, tai smegenys, klausantys jo, reguliariai jaus dirginimą. Be to, tada žmonės lėčiau vystosi, tobulėja. Atsiranda įvairių psichinių nukrypimų, žmogus užsidaro savyje ir juo galima žymiai lengviau manipuliuoti. Tai ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios tada naciai pakėlė Lia natos dažnį.

Prieš karo pradžią reikėjo būtent tokios muzikos, kuri priverstu kariauti, leistu lengviau valdyti žmones. Nežiūrint į daugelio tuometinių muzikantų protestą, tada žmones tiesiog privertė klausytis tokią muziką, skambančią 440 hercų dažniu ir deja, tą patį mes “sėkmingai” darome ir iki šiol. Tai yra, niekas nepasikeitė.

Žinoma, daugumai iškils natūralus klausimas, o kur žiūrėjo ir iki šiol tebežiūri ISO organizacija, priimant 440 hercų dažnį už pagrindinį, kuo ji vadovaujasi dabar? Net ir priėmus tokį standartą, dar 1953 metais 23000 muzikantų pravedė referendumą Verdiško dažnio (432 hercų) palaikymui. Tačiau tarptautinės muzikinės valdžios buvo kultūringai ignoruoti.

Pirmoje 20 amžiaus pusės pradžioje buvo naudojami trys kamertonų tipai. Taip vadinamas standartinis kamertonas, išplitęs daugiausia Rusijoje, skleidžiantis Lia 440 hercų dažnyje, nacistinėje Vokietijoje buvo naudojamas kamertonas, skleidžiantis 449 hercų dažnį, o kai kuriose Europos šalyse kamertonas išliko su 432 hercų dažniu.

432 hercų dažnis egzistavo nuo senovės laikų, kai dar buvo žinios apie muzikos gydomąsias savybes. Visų laikų didingiausias smuikų meistras A. Stradivaris (kurio smuikų paslaptys plačiai neatskleistos ir iki šiol) savo šedevrus kūrė būtent tame 432 hercų Verdiškame dažnyje.

Noriu pateikti jums kažkada tai sugalvotus italo Gvido dArenco pilnus natų pavadinimus, kas manau sudomins:

Do – Dominus (Dievas)

Re – rerum (materija)

Mi – mirakulum (stebuklas)

Fa – familijas planetarium (planetų šeima, saulės sistema)

Sol – solis (saulė)

La – laktea via (pieno takas - paukščių takas)

Si – siderae (dangus).

 Šioje vietoje vertėtų atsiminti tai, jog 7 išmatavimas (7 nata) – Si – dvasinis pasaulis. Žmogus pasiekęs 7 išmatavimo išeina į dvasinį pasaulį, išsivaduoja. Muzika – tai vibracija, energija. Kiekvieno žmogaus balsas turi savo dažnį visiškai taip pat, kaip ir mintys. Mintys irgi bangos su atitinkamu dažniu, kurias mes dėmesiu sustipriname arba ignoruojame. Todėl skleidžiame į aplinką arba harmoniją, arba disonansą. Kiekvienas žmogus, gal ne visada suvokia, tačiau visada siekia įgyti savo vidinę harmoniją, kitaip sakant vidinę ramybę čia ir dabar . Ir svarbiu žingsniu link to yra suvokimas, kokios muzikos mes klausomės, kokį poveikį ji neša mūsų organizmui. Tam gal padės ištrauka iš A. Novih knygos:

“Kas yra žmogaus organizmas?Tai gamtinis mechanizmas, akumuliuojantis išorines vibracijas, priimantis bet kokios kilmės garsines bangas.

Kas tai yra galvos smegenys? Tai savotiškas priimantis-perduodantis įrenginys dirbantis įvairiuose dažniuose.

Ką iš savęs sudaro žmogaus kūno sandara? Tai trys didelės akustinės zonos – galvos kaukolės kupolas, krūtinės ląstos ir pilvo ertmės kamera, kurios idealiai sujungtos tarpusavyje lanksčiu stuburu. Tokios savotiškos konstrukcijos žmogaus griaučiai primena muzikinį instrumentą.

Žmogaus organizmas, kaip muzikinis orkestras, kiekvieną sekundę atliekantis nuosavą melodiją. Jame yra atitinkamas kvėpavimo ritmas, širdies susitraukimų ritmas, pulsavimas einant, bėgant, miegant.(beta, teta ir delta ritmai) o taip pat kitų organų su savo nuosavais dažniais darbas. Kiekvienam būdingas nuosavas virpesių per sekundę dažnis. Periodiškai keičiasi dominuojantis ritmas. Iš esmės organizmas dirba autonominiu režimu. Tačiau bet kokią jo“simfoniją” gali atredaguoti ir užduoti naują toną (“gęstantį” ar “gyvą”) pagrindinis oranžuotojas, muzikantas ir kompozitorius – pats žmogus, o tiksliau jo tikėjimo jėga. Į ką žmogus patiki, tas ir atsispindi jo organizmo simfonijoje.

Sakėte, kad silpni rezonansiniai virpesiai stimuliuoja smegenų aktyvumą. Kodėl būtent silpni?

Todėl, kad silpnus virpesius organizmas priima kaip informaciją, kaip nurodymą veiksmui. O prie stiprių virpesių, jis tarsi blokuojasi nuo to, o nuo stiprių akustinių smūgių – tiesiog “serga”. Kinijoje ir Japonijoje gerai išvystas muzikos terapijos menas, kurio esmė mokėti iššaukti reikalingą rezonansinį efektą konkrečiame organe, atskirų atitinkamų garsų pagalba, arba specialiai parinkta melodija. To rezultatas – organų išgijimas.

Ir dar daugiau, muzikinės harmonijos dėka, galima ne tik kad išgydyti kokį tai konkretų organą, bet ir pagerinti bendrą savijautą, pakelti nuotaiką, darbingumą, arba atvirkščiai, atsipalaiduoti, pažeminti skausminį jautrumą, normalizuoti miegą ir tt. Tokiomis savybėmis apdalinta liaudiška ir klasikinė muzika, leidžianti praturtinti žmogaus vidinį pasaulį, padeda susimąstyti apie savo dvasinę būtybę.

Neseniai perskaičiau straipsnį, berods apie Bulgarijos mokslininkų tyrimus, jok jei nacionalinė muzika šalyje skamba mažiau 65 procentų bendro eterio laiko, vyksta nacionalinio mentaliteto silpninimas. Nors net tokioje šalyje kaip Prancūzija, besilaikančiai tradicijų, nacionalinė muzika užima tik iki 40 procentų, tai ką jau kalbėti apie mus…

Teisingai. Kiniečių filosofijos knygoje “Luiši čin Ju” rašoma, kad III amžiuje iki mūsų eros, muzika  buvo vertinama kaip civilizacijos ir darnos simbolis, nešamas į chaotišką aplinką, kad sukurti harmoniją sociumo vidiniame gyvenime. Kaip teigia autorius, disbalansas visuomeniniame gyvenime atsiranda nuo įvairių anomalijų dviejose gyvybinėse energijose “in” ir “jan”. O jų harmonija pasiekiama muzikos dėka, sugebančios panaikinti chaosą ir nustatyti kosminę tvarką. Pavyzdžiui pas Sokrato mokinį, senovės Graikijos filosofą Platoną, ta pati idėja vertina truputi kitokiu kampu: “Nuo to, kokia ir kokio dažnio skamba muzika šalyje, tiesiogiai priklauso jos jėga ir galybė.”

Dabar truputis apie įvairius muzikinius instrumentus:

Kanklės. Visatos harmonizavimo instrumentas. Senovinės tristygės kanklės, tai beveik idealus dieviškas instrumentas.

Dudukas. Verčiant iš armėnų – “abrikosmedžio širdis”. Nepakartojamas etninio instrumento skambesys tarsi atveria Sielos duris ir nurodo kelią į būties paslaptis. Duduko garsas – labiausiai dvasingas garsas pasaulyje, tai prilygsta maldai. Siela dainuoja ir verkia…

Bugnų ritmas. Apjungiantis žmones, dovanojantis džiaugsmą, pripildantis energija, leidžiantis atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, iš nesibaigiančio informacijos srauto, išlieti emocijas ir iš tikro atsipalaiduoti.

Dainavimas gerkle. Unikali meno rūšis. Unikalumas tame, kad atlikėjas atlieka dvi natas iš karto, tokiu būdu sukuriant savotišką garsinį žodį. (altajiečiai, mongolai, baškirai)

Varpų skambesys. Jie nepaprastai gydančiai veikia bet kurį žmogų. Gydo kūną ir Dvasią. Pakelia dvasiškai, atstato ir stiprina fizinę sveikatą. P. Kirijenko bandymų būdu nustatė, jog varpų skambėjimas – energijos generatorius. Spinduliuojantis didelį kiekį rezonansinių ultragarsinių bangų, galinčių prasiskverbti į vidines žmogaus organizmo struktūras, tuo gerinant kraują ir organų darbą. Ko pasekoje, įdirbamas hormonas, stiprinantis imuninę sistemą.

Taip pat pastebėta, jog vibracija, kurią skleidžia varpų skambėjimas, išvalo supančią aplinką nuo piktybinių mikrobų, tokių kaip gripo, maro, skarlatinos ir tt. Jų molekulės susisuka ir virsta kristalais. Vyksta tikra oro sterilizacija.

Dėl varpų poveikio virusams, ne kartą eksperimentavo ir Japonai. Talpino įvairaus tipo virusus stiklinėje su vandeniu ir pastatydavo po varpu. Pagal tokių tyrimų rezultatus iki 90 procentų virusų po varpo skambesio paprasčiausiai žūdavo. Išlikdavo tik patys ištvermingiausi. Tą patį atliko ir su magnetiniu varpų skambesio įrašu. Rezultatai 50 procentų žuvusių virusų.

Todėl matyt patys varpininkai labai retai serga infekcinėmis ligomis, arba visai neserga. Bandymai su varpais pademonstravo, jog varpų skambesys gali nuimti skausmą net labiausiai užleistose vėžio stadijose. Vieno eksperimento metu, į palatą su onkologiniais ligoniais atsinešus varpus ir pradėjus jais skambinti, skausmai liovėsi daugiau nei trečdaliui sunkių ligonių, kurių negalėjo nuimti jokie nuskausminantys vaistai. Juk ne veltui senovėje buvo manoma, jog varpų garsai apsaugo nuo epidemijų. Varpo garsas tarsi kamertonas, leidžiantis žmogaus kūnui susireguliuoti į reikiamą virpesių dažnį. Taip pat priimta manyti, jog varpų garsai keičia žmogaus sąmonę ant tiek, kad atsiveria didesnės galimybės dvasiai “surasti kelią pas Dievą”. Kitaip sakant surasti tai, kas mumyse yra pirmapradžiai. Varpai sėkmingai naudojami reabilitacijai po didelių stresinių situacijų. Taip pat yra žinomi faktai, jog žemi varpų garsai teigiamai, raminančiai veikia į žmogaus psichiką, o aukšti jų dažniai atvirkščiai, suteikia budrumo. Tačiau visos tokios išvados daromos tik iš stebėjimų, nes nėra detalesnio tokio garso tyrimo.

Kalifornijos universitete atlikti bandymai parodė, jog žemi varpų garsai (110 hercų dažniu), perkelia smegenų aktyvumą iš kairiojo pusrutulio į dešinį, atsakantį už kūrybą. Pastebėta ir tai, jog varpininkai iš viso šventyklų personalo gyvena ilgiausiai.

Indijos filosofai amžių amžius palaiko sveikatą ir gydo žmones kalbos dėka. Knygoje “Muzikos galios paslaptys” teigiama, jog nėra nė vieno organo, kurio negalėtų paveikti muzika. Tyrimai parodė, jog muzika turi poveikį virškinimui, vidinei sekrecijai, kraujotakai, kvėpavimui ir tt. Muzika veikia kūną dviem būdais: tiesiogiai, tai yra per girdimus garsus ir netiesiogiai, per jų sukeliamas emocijas.

Vertėtu paminėti, jog gydymasis muzika prieinamas bet kam, kadangi nereikalauja papildomų lėšų. Britų mokslininkai teigia, jog mėgstamos muzikos klausimas teigiamai veikia kraują. Bandymui buvo pasirinkta vyras ir moteris esantys 36 metų amžiaus. Ir nustatyta, jog jiems klausantis mėgstamos muzikos kraujagyslės išsiplečia iki 26 %, o taip pat padidėja azoto rūgšties kiekis kraujuje. Tai neleidžia atsirasti papildomoms cholesterolio ataugoms, kurios gali sudaryti trombas.

Labai didelį poveikį žmogaus organizmui suteikia V. Mocarto muzika. Šis unikalus fenomenas dar galutinai neištirtas, taip ir pavadintas “Mocarto fenomenu”. Medikai šiandiena nustatė, jog styginiai instrumentai geriausiai veikia širdies negalias. Pavyzdžiui, klarnetas gerina kraujagyslių būseną. Fleita teigiamai veikia plaučius, bronchus. O štai dūda efektyvi esant neuritams ir radikulitams. Muzikinę terapija sėkmingai naudojama net gydant cukrinį diabetą.

Muzika – jėga, kurią galima panaudoti ir geram ir blogam. Pavyzdžiui, rok muzika veikia ultra ir infra garsais, kurių mes negirdime, Tačiau juos priima mūsų organai. Visa tai gali griaunančiai veikti į smegenis, kaip ir 25 kadro principas. Eksperimentiškai nustatyta, jog jeigu bugnų skambesys, pavyzdžiui tamtamų, viršija 100 decibelų, klausytojai alpsta. Taip pat yra  nuomonė, jog kai kuri klasikinė muzika irgi gali atitinkamai veikti. Pavyzdžiui kaip Vagnerio, R. Štrauso. Prie tos kategorijos galima priskirti ir Šopeno kai kuriuos noktiurnus, kuriuos kompozitorius kūrė leisdamas išsilieti savo melancholijai, nostalgijai, silpnumui. Taigi, muzika gali būti vienas iš faktorių, užduodantis kryptį civilizacijos vystymuisi.

Aristotelis kadaise sakė: “Visada reikia saugotis naujo muzikos tipo, kaip galimo pavojaus visai valstybei ar civilizacijai…” Ir jis buvo visiškai teisus.

Mūsų sąmonė puikiai supranta skirtumą tarp 432 hercų dažnio – atsibudimas, atsivėrimas širdies čakros, meilės lygio, harmonijos, džiaugsmo ir 440 hercų dažnio – mentalinio lygio, ego, kontrolės, baimės ir valdžios troškimo. Pakanka pasakyti, jog šiandiena visas muzikinis popsas pagrinde remiasi 440 hercų dažniu ir komentarų manau nebereikia kam tai naudinga, kieno ausys kyšo ir kur veda...

Ištrauka  iš knygos “Garsiniai aktyvavimai”:

“Muzika dažnyje 432 herco atitinka mūsų DNR vibracijų dažnį, kas taip pat, kaip ir hologramos (sakralinės geometrijos kodai), turi gydomąjį efektą. Ji ramina, malonesnė klausai, o taip pat teigiamai veikia čiakras. O 440 hercų dažnis dirba mąstymo lygyje, (trečios akies čakra). 432 hercų lygis – išplečia jausmus (širdies čakra), pagreitina mūsų dvasinį augimą.

Sakralinė geometrija – kalba, kuria mes nekalbame, bet kurią jaučiame. Fokusuojant žvilgsnį į kokią nors hologramą, mūsų viduje aktyvuojasi ir dekoduojasi atitinkamos kokybės. Tokios geometrinės formos egzistuoja kiek vizualiame vaizde, tiek ir garso akustikoje.”

Pabandysime išvardinti kai kuriuos jausmus, išreiškiamus vibraciniais dažniais, kuriuos jie skleidžia hercais:

Blogai, blogis, nusivylimas, savigrauža – 2 h

Baimė –  nuo – 0,2 iki 2,2

Įsižeidimas – nuo – 0,6 iki 3,3

Susierzinimas – nuo – 0,9 iki 3,8

Pasipiktinimas – nuo – 0,6 iki 1,9

Pyktis, neapykanta –  iki 1,4

Puikybė – 0,8

Išdidumas (didybės manija) – 3,1

Atvirumas kitiems ir pačiam sau – 95

Nuoširdus Ačiu, padėka – 45

Vienybė su kitais – 144

Atjauta – nuo 150 ir aukščiau (nors paprastas gailestis –  tik 3)

Meilė kitam protu – 50 h

Meilė generuojama širdimi – nuo 150 ir aukščiau.

Besąlyginė meilė – nuo 205 ir aukščiau.

Tūkstantmečiais mūsų planetos vibracija, kuri dar yra vadinama Šumano dažniu, buvo pastovi ir lygi – 7,6 h. Tačiau paskutiniuoju metu ji pradėjo sparčiai augti. Kai kurių šaltinių teigimu šis dažnis keitėsi šitaip:

1995 – 7,8

2000 – 9,3

2007 – 9,8

2012 – 11,10

2013 – 13,74

2014 – 15,15

2016 – 16,4

Anksčiau žmogus jautėsi planetoje komfortiškai tada, kada jos dažnis buvo 7,6 – 7,8 hercų dažnyje, nes tokius pat parametrus turėjo žmogaus energetinis laukas.

Taigi, netgi žiūrint ir mokslinės pusės, logiška būtų manyti, jog savo vibracijų lygio nekeliantis žmogus, vienaip ar kitaip taps negalintis gyvybiškai čia egzistuoti. Ir tam nepadės nei jo aukštos pareigos, nei sukauptos lėšos, populiarumas, ar dar kas nors materialaus. Nepadės niekas, nepriklausomai patinka tai jam ar ne, žino jis apie tai ar ne. Kiekvieno žmogaus balso skleidžiamas garsas ir mintys turi savo atitinkamą dažnį, kurį jis gali arba žeminti arba kelti. Rinktis žinoma jums ką klausyti, skleisti ir ko siekti šiame trumpalaikiame egzistavime toliau.

Ir ko jums palinkėčiau, tapti pačiu savimi. Išsivaduoti iš proto gniaužtų, vykdomų minčių pagalba, pasinerti į tylą ir ramybę, į tą “čia ir dabar”, į tikrą gyvenimą, kuo jūs ir esate iš tikro. Nustoti save asocijuoti kaip kas tai atskiro nuo Vienio. Juk kiekvienas iš mūsų esame Tai, Kas sukūrė viską ir Kas per mūsų tokias kūno prizmes tiria pats save iš vidaus. Tad nėra prasmės netgi žengti ar kur tai eiti. Viskas ir taip yra mumyse, tereikia to neišsenkamo šaltinio šilumą atverti ir skleisti kitiems, kas ir vadinama tikru Gyvenimu. Padarykite tą ramybę savo gyvenimo tikslu. Viskas, kas jums reikalinga laimei, jau yra jumyse. Nepatenkintais darote patys save, manant jog jūsų laimė turi nuo ko tai priklausyti, taip pririšant nepasitenkinimą. Taip nėra iš tikro, jūsų laimė jau – jumyse. Jūsų laimė – tai jūsų ramybėje, kurią žmonės patys pas save dažniausiai ir vagia, gyvenant praeitimi arba ateitimi. Nevokite iš savęs laimės, būkite savyje tikrame čia ir dabar, toje harmonijoje, ramybėje ir besąlyginėje meilėje. Iš tikro jūs ir esate ta meilė, ta viską kuriančia jėga, kurią reikia pažinti, suvokti per fizinę prizmę...

Taikos ir ramybės Dvasiai.