Ketvirtadienis, 04.06.2020, 23:07
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Rugpiutis » 25 » Amžinybė
14:38
Amžinybė
Žmogui jo gyvenimas atrodo ilgas laiko tarpas. Dažnai girdime guodžiantis: „Jeigu iš naujo galėčiau nugyventi savo gyvenimą, tai elgčiausi taip ir taip". Iš tikrųjų neįmanoma iš naujo išgyventi, to konkretaus gyvenimo, kaip neįmanoma grįžti atgal ir vėl atlikti ankstesnį veiksmą, bet galima pasiruošti artimiausiam gyvenimui. Tarkim, jog jūs nusprendėte, kad šis jūsų gyvenimas sugadintas. Jeigu žvelgtume į šią problemą iš pačių aukščiausių idealų lygio, tai daugumą gyvenimų lygiai taip ir atrodytų. Tačiau kiekvienas sugebantis mąstyti žmogus turi gauti atitinkamą patirtį, kurią jis gali išsaugoti neribotą laiką. Jeigu žmogus suvokė, kad jo ne per seniausias buvimas Žemėje buvo tik paskutinis iš ilgos gyvenimo virtinės ir jeigu jis sukoncentruos savo mintis į šitą virtinę norėdamas atstatyti atmintyje tolimą praeitį, jis galės prisiminti tuos gyvenimus. Daugelis galvoja, jog pakanka išsilaisvinti iš materijos gniaužtų, kad siela iškart prabustų ir taptų visažinė. Tačiau kaip Žemėje, taip ir danguje. Viskas vyksta vienaip ar kitaip ne todėl, kad turi toks būti, bet todėl, kad toks yra. Vėl grįžęs į saulėtą Žemės gyvenimą jis gali neprisiminti šios savo patirties smulkmenų, bet kiekvieno tokio gyvenimo polinkiai, paskatos bei norai visada išlieka ir pasireiškia naujame žemiškame gyvenime. Kai kurie stiprios valios ir tam specialiai pasiruošę žmonės sugeba parsinešti visas

ankstesnės patirties detales.

Jūs turite atprasti vertinti savo gyvenimą Žemėje kaip vienintelį; atprasti galvoti, kad anapus jūsų laukia begalinė egzistencija kažkokioje vienoje būsenoje. Jūs neatlaikytumėte begalinio egzistavimo subtilioje vidinio pasaulio substancijoje lygiai taip, kaip negalėtumėte amžinai gyventi fizinėje materijoje, iš kurios sudaryti dabartiniai jūsų kūnai. Jūs tiesiog pradėtumėte jausti nuovargį. Jūs neatlaikytumėte tokio išbandymo.

Pradėkite suvokti ritmo idėją. Visos būtybės paklūsta ritmo dėsniui, net dievai, nors ir platesniais mastais, didesne už mūsų potvynių ir atoslūgių amplitudę. Siela gali gyventi amžiną gyvenimą, bet neįmanoma visą laiką judėti viena kryptimi. Evoliucija vystosi spirale. Amžinybės emblema – gyvatė apžiojusi savo pačios uodegą. Kol jūs nepasiruošę sąmoningai įsikūnyti materijoje ir išsikūnyti iš jos, tol jūs neišmoksite valdyti materijos. Egzistuoja žmonės, sugebantys savo valios jėga išlikti joje ir išeiti iš jos, be to, terminus taip pat reguliuoja jie patys. Jie nevengia gyvenimo formoje. Mirdami išsineša iš Žemės ir savo atmintį. Anapus egzistuoja subjektyvus gyvenimas, o Žemėje žmonės dažniausiai gyvena objektyvų gyvenimą. Susikoncentravę ir pažvelgę į savo vidų, jūs kiekvieną kartą galėtumėte pereiti į subjektyvios palaimos būseną, panašią į tą, kurią mėgaujasi mirties ribą peržengusios sielos. Tik tokia bendravimo su pasąmonę patirtis leidžia žmogui pažinti neregimą pasaulį. Kai nuramintos visos fizinio gyvenimo aistros ir emocinės audros, žmogus gali pažvelgti į savo paties vidinį gyvenimą, o šis vidinis gyvenimas ir yra keturmačio plano gyvenimas. Todėl anapus siela remiasi tik tais duomenimis, kuriuos jie įgijo objektyvaus mąstymo periodu Žemėje. Todėl sielos gyvenusios Vakarų šalyse mąsto, kad negrįš daugiau į Žemę ( labai neteisingas mąstymas ), o Rytuose gyvenusios turi teisingą sielos amžinybės – reinkarnacijos idėja ir prisimena savo ankstesniuosius gyvenimus, nes tikėjo galimybe juos prisiminti. Tai yra labai svarbu. Niekas neišvengs atgimimo ritmo bangos. Anapus atvykusioms sieloms, netikinčiomis amžinybės ritmu, būna labai sunku adaptuotis ir laisvai judėti visatos ritmu. Jos anapus ilgai užsibūna miego būsenoje ir užstringa jų dvasinis tobulėjimas.

Manoma, kad vaikai atsineša į Žemę savo prisiminimus, apie anapusinį gyvenimą, bet vėliau šie prisiminimai dingsta dėl nuolatinės įtaigos, kad jie pirmą kartą mato fizinį pasaulį, kad jie tik dabar atsirado egzistencijoje, ir taip toliau. Juk amžinybė neišmatuojama, o pasaulių, kuriuose mes gyvename, įvairovė tikrai pranoksta visa tai, ką gali susapnuoti eiliniai mūsų vaikų mokytojai.

O, jeigu jūs galėtumėte persiimti nemirtingo gyvenimo idėja ir tvirtai jos laikytis. Jeigu mąstytumėte kaip būtybė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, jūs galėtumėte pradėti daug naujų dalykų, tikrai vertų jūsų pastangų. Koks nuostabus suvokimas – tikėjimas amžinybe. Nedideli sunkumai tikrai atrodo maži tam, kuris mąsto milijonų metų kategorijomis. Galite sakyti ir bilijonų, ir trilijonų - kiek norite, nes idėja ta pati. Skaičiai tik simbolizuoja kiekį, kad ir ką jais matuotumėte – laiką ar pinigus. Nė vienas milijonierius nežino tikslios turimų pinigų sumos, nes procentai nuo kapitalo kinta ir jo valdomas turtas svyruoja. Taip ir čia. Jūs esate iš tikrųjų nemirtingi, kad jūsų gyvenimas nėra nei pradžios, nei pabaigos. Žmogus, vien tik suvokiantis esąs turtingas, yra turtingesnis už tą, kuris įvardija savo turimų pinigų sumą, nepriklausomai nuo jos dydžio. Išlaikykite sąmonėje amžinybės sąvoką ir gyvenkite su šiuo žinojimu.

Amžinybėje ištirpsta laiko sąvoka. Ir fiziniame, ir anapusiniame gyvenimuose egzistuoja tas pats laikas. Kol egzistuoja seka, nuoseklumas, egzistuoja ir laikas. Gal kada nors praeitis, dabartis ir ateitis bus viena sąvoka, bet šiuo metu jie vienas nuo kito skiriasi. Tai ir yra nuoseklumas. Viduje, savo esybės gelmėse, galima rasti tylą, kurioje atrodo, kad viskas toje harmonijoje egzistuoja vienu metu, bet kai tik siela pradeda analizuoti daiktus atskirai po vieną, iš karto atsiranda nuoseklumas.

Susiliejimas su vienove yra visiškai kitas dalykas. Šiam aktui laikas neegzistuoja, bet kai tik pradedi tapatintis su atskirais daiktais arba suvokti juos, iš karto atsiranda laiko faktorius.

Žvilgsnis į praeitį yra atmintis, žvilgsnis į ateitį yra kūrybą. Be abejo, mes kuriame savo pačių ateitį. Kas be mūsų pačių galėtų tai padaryti? Mums daro įtaką, mus verčia judėti ir stumia, mums padeda ir trukdo kiti, bet tik mes patys rezgame savo egzistencijos tinklą, mes patys kalame savo gyvenimą. Patys sumezgame mazgus, kuriuos vėliau teks atrišti,- dažniausiai sunkiai ir su nuostaba. Mes patys esame savo karmos kūrėjai. Mes patys pasiruošiame savo būsimo gyvenimo planą dar prieš gimstant. Mes daug ką išmokstame ir prisimename gyvenime tarp gyvenimų. Tik mūsų laisvo noro, valios galia mes galime daug ką prisiminti ir atsinešti į šį gyvenimą Žemėje. Paklausykime savęs ir prisiminkime didįjį savo gyvenimą. Retkarčiais pabūkime ramybėje ir nieko neveikdami. Šį laiką skirkime Savo Sielos pažinimui. Daug atradimų laukia to, kuris savo laisva valia nusprendė tyrinėti savo Sielą – Dievo dalelytę. Sielos negalime palyginti nei su kibirkštimi, nei su klajojančia pelkių liepsnele. Siela – tai mūsų švyturys, padedantis išvengti materializmo ir užmaršties tarp povandeninių rifų. Jeigu žmogus nesistengtų prisiminti, jeigu jis neskirtų laiko praeities analizei, ar galėtų jis tikėtis reikšmingos ateities? Argi jūs nežinote, kad žmogus gali tapti Dievu arba tuo, kuris, lyginant su paprastu žmogumi, pasižymėtų visomis Dievo savybėmis ir jo didybe?

Jūs ir esate Dievai.

Kaip žmogus gali tapti Dievu ir kaip Dievas gali tapti žmogumi? Ar pagalvojate apie tai kada nors? Žmogus tampa Dievu išsiugdydamas dievišką sąmonę, o tai yra visiškai ne tas pats, nei ugdyti savo paties mąstymą apie Dievą. Pastaraisiais metais jūs bent girdėjote, o gal net skaitėte apie Meistrus, Gūrus, arba Mokytojus, apie žmones, turinčius vadinamųjų antgamtinių savybių, kurie išsižadėjo kasdienybės ir pasaulietinės sėkmės, kad pasiektų kur kas didesnių dalykų.

Žmonijos idėjos apie dievus kinta, ir patys dievai kinta. Viską pasaulyje valdo nuolatinis tapsmas ir nyksmas. Ar tik negalvojate, kad dievai neevoliucionuoja ir kad tik jūs tobulėjate? Tada vieną gražią dieną jūs galite aplenkti mūsų dievus ir pradėti garbinti save, nes neliks nieko aukštesnio. Net mūsų planetą sauganti Dvasia per ankstesnius egzistencijos ciklus taip evoliucionavo, kad tapo galingu bei atsakingu Dievu. To, kuris yra žvelgęs per mikroskopą, ši idėja nenustebins. Be galo didelis dydis ir be galo mažas dydis – tai Amžinybės Gyvatės galva ir uodega, tai Amžinybės simbolis.

O kas, jūsų nuomone, bus būsimų ciklų dievai? Ar tik ne tie, kurie dabartiniame planetos gyvenimo cikle savo tobulėjimo tempais pranoko likusius mirtinguosius? Ar tik ne jie taps pačiomis stipriausiomis ir pačiomis dieviškiausiomis iš visų dabartinio ciklo žmonių dvasių? Net dievai paklūsta ritmo dėsniams. Jie privalo turėti savo poilsio periodą, ir jiems, dar tebevykdantiems savo pareigas dabartiniame cikle, prireiks pavaduotojų.

Tobulėti trokštančiam žmogui visada atviros durys į pačias aukščiausias galimybes. Apgraibomis einantį pirmyn labai guodžia mintis, kad didesnių aukštumų pasiekusi siela turėjo išgyventi tuos pačius išbandymus, kuriuos dabar jis patiria. Svarbu atstatyti ankstesnių gyvenimų atmintį, nes šie prisiminimai parodo mums kelius, kuriais vystėsi ir tobulėjo mūsų siela. Tačiau į Mokytojo lygio pakopą einama nuosekliais ir labai lėtais pažinimo žingsniais.

O gyvenimas tęsiasi. Laikas eina. Nėra nei pradžios , nei pabaigos. Amžinybe. Tai gamtos ritmas. Gamta - Dievas. Į Dievo Šauksmą atsiliepiame visi be išimties – ir maži, ir dideli.

Sėkmės kelionėje, brangūs broliai ir sesės !


Peržiūrų: 1922 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 2.5/2
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugpiutis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0