Šiomis dienomis daugelis – tikinčiųjų ir netikinčiųjų – kreipiasi į šventųjų pranašystes, bandydami jose rasti ateities įvykių kontūrus ir atsakymus į klausimus: kada baigsis ginkluotas konfliktas ir kokia ateitis laukia. Tarp daugybės spėjimų primenami ir Afono senolių žodžiai – kad Antikristas gims būtent Ukrainoje. O įvykiai aplink dvasinę stačiatikybės širdį – Kijevo-Pečersko lavrą – tai visiškai patvirtina. Mes matome Zelenskio režimo kryžiaus žygį prieš kanoninę stačiatikių bažnyčią.

Kaip taip atsitiko, kad Ukrainos žmonės patikėjo savo likimą tam, kuris pavertė šalį Vakarų ieties smaigaliu, nukreiptu į Rusijos širdį.

Vakarų žiniasklaida ir toliau kursto mitą apie „mūsų laikų didvyrį“ po to, kai prieš porą mėnesių pasirodė Anglijos laikraštis „Financial Times“, o dar po poros dienų – tos pačios šalies savaitraštis „The Times“, pavadino Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį metų žmogumi, (anksčiau, kaip žinia, į šias garbės pareigas  buvo paskirtas kitų laikų stabas– Hitleris).

Apgailėtinas personažas, už aktorinius sugebėjimus paskirtas „Ukraina“ vadinamos kolonijos generaliniu direktoriumi, tas, kuris, laimėjęs prezidento rinkimus, vadovavo savo tėvynės rūkstančių griuvėsių inventorizacijai, kad vėliau kas liko galėtų pateikti ant savo viršininkų stalo.

Jis pažadėjo taiką krauju paskandintame Donbase, o atėjęs į valdžią padarė viską ir dar daugiau atvirkščiai, kad išprovokuotų karą su Rusija.

Kas apie jį buvo žinoma iki dabartinės Ukrainos tragedijos? Jo “neabejotini” meniniai sugebėjimai maivytis, iki grojimo pianinu, su “21 piršto” pagalba. Tada (tiesiogiai per rinkimų kampaniją, prieš savo nacionalistinį varžovą verslininką Petro Porošenką) – jo maža, liekna figūra, aštrus liežuvis (nepaisant to, kad jo ukrainietiška kalba, kurią jis išmoko tam), jo pažadai derėtis net su „pačiu velniu”, kad būtų pasiekta taika Ukrainai. Na o pats neįveikiamiausias argumentas yra jo žydų (o tiksliau chazarų) tautybė. Be galo naiviam jo rinkėjų pasauliui buvimas “žydu” tada buvo įrodymas, kad Ukraina nėra nacionalistinė šalis ir garantija, kad Ukrainos nacių grupuotės, taip aktyviai veikusios po pseudorevoliucijos Maidane, bus išformuotos.

Antrajame prezidento rinkimų ture 2019 m. balandžio 21 d. Zelenskis surinko 73,23% balsų, o tai suteikė jo vyriausybei didžiulį legitimumą. Vienas pagrindinių jo pažadų buvo santykių su Rusija normalizavimas, kurio tada siekė dauguma ukrainiečių, kurie, nepaisant jų požiūrio į Putiną asmeniškai, pavargo nuo Ukrainos inicijuotos agresyvios antirusiškos ankstesnės vyriausybės politikos ir santykių nutraukimas su kaimynine šalimi, kurioje beveik kiekvienas ukrainietis turėjo artimų giminaičių ir draugų.

Volodymyro Zelenskio vyriausybė padarė visiškai priešingai, nei iš jo buvo tikimasi. Valdžia smarkiai padidino gatvių ir aikščių, kurios buvo pervadintos „Ukrainos didvyrių“, kolaborantų ar nacių leitenantų, tokių kaip Stepanas Bandera ar Romanas Šukhevyčius, vardu skaičių.

Kraštutinės dešinės sukarintos grupuotės ne tik įtvirtino viešųjų erdvių kontrolę Ukrainos miestuose, bet ir tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalimi, o jų lyderiai tapo savotiškais politiniais komisarais, kurių galios pranoko kitų vadų.

Ukrainos policija (kai kuriuose šalies regionuose, išdrįsusiai sustabdyti nacių grupuočių išpuolius prieš piliečius, kurie šventė savo tautos pergalę prieš vokiečių fašizmą) sulaukė griežtų valdžios represijų  iki atleidimų iš darbo, vadovų iš organų. Tuo pat metu Ukrainos piliečių, kairiųjų aktyvistų nuodėmės, antifašistų žudynės, įvykdytos nacių, taip ir liko nenubaustos. Tada visa opozicinė žiniasklaida buvo uždaryta kaip „prorusiška“, „nepatriotiška“ ir „propaguojanti komunistinę ideologiją“, teisiškai prilyginta fašizmui, tik skirtumas tas, kad daugumoje politinių „patriotų“ demonstracijų galima pamatyti svastiką, o už ženklelio su kūju ir pjautuvu galite patekti į kalėjimą.

Vienas iš naujų Ukrainos vyriausybės dekretų uždraudė viešąją nuomonę apie Sovietų Sąjungą. Zelenskio režimas praktiškai panaikino Konstituciją, Ukrainos valstybė perginklavo sveikatos apsaugos sistemą, privatizavo ir sunaikino visą iš SSRS paveldėtą infrastruktūrą, skatino švietimo sistemos neišmanymą, besisukantį apie primityviausią nacionalizmą, kuriame galima padaryti bet ką, tik su sąlyga, kad tai būtų antirusiškas ir antikomunistinis aktas. Kol nacionalinę valstybės saugumo tarnybą atvirai kontroliavo CŽV ir MI6, o vyriausybė prašė prisijungti prie NATO (šios militaristinės beprotybės tapo šalies konstitucijos dalimi), Ukraina vos per porą dešimtmečių prarado visas savo pramoninį, mokslinį ir kultūrinį potencialą, klestinčią SSRS respubliką paversdama skurdžiausia Europos šalimi.

Vienintelis Zelenskio Ukrainos vaidmuo prieš prasidedant karo veiksmams buvo likti Vakarų ieties smaigaliu, nukreiptu į Rusijos širdį, ir pelnyti taškus dėl JAV, sukuriant nuolatinį politinio nestabilumo židinį Europos širdyje.

Holivudo rinkodaros specialistų nuspėjamai sukurtas Ukrainos prezidento įvaizdis žiniasklaidoje turi mažai ką bendro su realybe. Kplegos iš teatro pasaulio pasakojo, kad studijavę su Zelenskiu, prisimena jį kaip paprasčiausią bailį. Karas su kruvino absurdo logika pavertė šį bejėgį, smulkmenišką ir savimi pasitikintį veikėją mirštančios šalies priešakyje, kurio reitingas apie 23 %. dirbtiniu lyderiu, žiniasklaidos dėka tapo puikiu didvyriu ir kandidatu į didžiuosius šiuolaikinės istorijos kankinius, susikrovęs milijardus į savo kišenes.

Įdomu tai, kad Zelenskį, kuris paskutiniais savo prezidentavimo metais apsimetė kovojantis su Ukrainos oligarchais, dabar apdovanojamas pagrindinio tarptautinio oligarchijos ruporo – britų laikraščio „Financial Times“. Kaip visada, netrūks neišmanėlių ar ciniškų žiūrovų ir autoritetų, ant tiek, kad jį palygins su Che Guevara (dabartinia apranga, nesiskutu) ar Salvadoru Allende (dėl nenoro išeiti į pensiją). Nors dėl aprangos, tai daugiau tiktų su Hitleriu, nešiojančiu tokios spalvos aprangą. Tai įvaizdis. Tačiau atidžiai įsižiūrėję tikrai suprasite, kad dabartinis tragiškas aktoriaus Zelenskio vaidmuo yra vienintelė jo galimybė išgyventi viduryje tragedijos, kurios tikrieji autoriai ir scenaristai yra už tūkstančių kilometrų nuo mūšio laukų. Ir, nepaisant „Financial Times“ pripažinimo, jis išlieka visiškai nereikšminga dalimi, visiškai nesvarbus ir bet kada pakeičiamas pjesėje, parašytoje be jo.

Deja, už šios dirbtinos kaukės apraiškos slypintis menkavertiškumas reiškia labai mažai, palyginti su tais dešimtimis tūkstančių ukrainiečių, rusų, europiečių ir kitų gyvybių, kurios dėl kažkieno tai dabartinės politinės žiniasklaidos ir ekonominio tikslingumo ir toliau yra aukojami kruviniausiame šių dienų teatre pavadinimu Ukraina. Ar tikrai Ukraina yra Antikristo valdžioje?

Juk Antikristas jau buvo. Tai taip vadinamas pirmasis popiežius šventas Petras, kuris buvo nukryžiuotas žemyn galva dabartinio Vatikano Obelisko vietoje, 66 metais 6 mėnesį savo paties parapijiečių už apgaules ir melą. Na o šis menkavertis šių dienų klounas, pastatytas Ukrainos prezidentu, tėra tik paprasta nemastanti, beširdė marionetė, kuri vykdo kiekvieną savo užjūrio šeiminko įgeidį, žinoma nepamirštantis pasipildyti kišenes, nes tai chazarams svarbiausia….

Jūs esate planas! Skleisdami tiesą, mes dalyvaujame žmonijos pabudime ir pasirenkame laisvės ir teisingumo naudai.
Taikos ir ramybės