Ar verta ir toliau niūriai tūnot?

Kol nevėlu, jau laikas būt nustot,

Kaimynams ir toliau grūmot,

Taip dėmesį sistemai atiduot.

Kur mūsų dėmesio nėra,

Ten nieko – tuštuma,

Dalelės tampa vėl – banga.

Tokia septoninė trimatė Visata.

Nežinomybėj esant ir tamsoj,

Mūs dėmesiu velniai maitinas.

Ir pripūstoj religijų, valdžios migloj,

Vergų siekius į laisvę paskandina.

Apkloja raštų pasakom gražiom,

Kad užmigdyt kietai dvasias.

Išmoko šliaužti keturiom

Ir nuolankiai bučiuot rankas.

Ant kelių šliaužioti gali ilgai,

Maldaknygėj beieškant atgailos.

Tikėti pasakom gali aklai,

Tai neišgelbės nuo kančios.

Kam dėmesį tam savo skirt,

Kas dvasioje riboja mus?

Juk Laimę reikia čia patirt,

Atvėrus vidinius jausmus.

Tam dėmesį suteikt reikėtų,

Kas amžino pasėta mumyse.

Kas dvasią išvaduot padėtų,

Ir kantriai laukia mūsų gelmėse.

Tik per jausmus iš gilumos,

Dvasia sėkmingai galim bręst.

Ir bent lašelis Sielos šilumos,

Padės teisingai apsispręst.

Protu vien šito nesuvokt,

Ribotas jis, lengvai pakimba.

Ko nesupranta, stengias prigalvot,

Iš paprasto, padaro sudėtinga.

O jausmas tyras ir švarus,

Iš nesibaigiančio gelmių šaltinio.

Kaip šauksmas Sielos į Namus,

Iš proto narvo veržias geležinio.

Kai dings kitiems abejingumas,

Kai negali daugiau žmonių nekęst,

Tada ir atsiranda tikras dvasingumas,

Kas Meilėje kelionę leidžia tęst.

O Ji tokia kantri ir gailestinga,

Neieško sau naudos, nepavydi.

Ji viską ištveria ir rūpestinga,

Ji kaip Mama vaikams švelni.

Tereikia drąsiai Meilei atsivert,

Įvedus tvarką mintyse, be baimės.

Šablonais primestais neatsitvert,

Kad Sielos Švyturį pasiekti Laimės...

Taikos ir ramybės Dvasiai