Pasaulis stovi ant globalių kataklizmų slenksčio. O kuo gi tuo metu gyvena mūsų visuomenė?
Na žmonės gyvena tuo pačiu, kaip ir iki jų. Vienintelis skirtumas čia liečia tik tiems, kurie patenka į tokių kataklizmų epicentrą. Štai tada jiems prasideda problemos ir reikalinga pagalba. Bet deja šiandieninis pasaulis yra nepasiruošęs suteikti rimtesnę pagalbą tiems, kurie iš tikro kenčia. Sakykime taip, ne kartą jau stebėjome, kaip pagalba ateina per vėlai arba iš vis neateina jokios. Pirmiausia tai sąlygota žmonių nepakantumu vienas kitam. Deja dabar visomis išgalėmis yra auklėjama vartotojiška visuomenė. Bet kurios valstybės svarbiausias reikalas pirmiausia ekonomika. Suprantama, jog šalies žmonių suinteresuotumas visai neapsprendžia, neatspindi valstybės politikos. Tačiau valstybė tai nėra bendruomenė, o tik atitinkama žmonių grupė, valdanti tuo metu šalį. Ir yra taip, jog pas juos interesai visai kitokie nei daugumos. Taip, tai pakankamai susirūpinę, “užimti” žmonės, turiu omenyje patį šalių elitą. Taip, jie gal būt ir mąsto globaliai, kad vystytus visos jų šalies ekonomika, kad jų šalies žmonės geriau gyventų, kad atlyginimai būtų didesni. O pirmiausia pagal juos tam yra būtina, jog augtų vartojimas. Taip ir išsiaugino vartotojišką visuomenę, o ką pirmiausia ugdo vartojimas? Egoizmą, pavydą ir tt. Jei pavyzdžiui pas tave yra kokie tai madingi rūbai, tai ir kitas juos būtinai turi ir nori nusipirkti. Tame ir yra pagrindinis vartotojiškos visuomenės principas. Tai kaip gyva reklama, kuri gali būti vieša ir nevieša. Bet štai tokiose niekada nesibaigiančiose žiurkių lenktynėse dėl ekonominio turto, dėl gardesnio duonos kąsnelio, praleidžiama tai kas svarbiausia ir elementariausia – žmoniškumas. Žmonės tampa taip tik daugiau nepakantūs vienas kitam. Visa tai dabar ir stebime. Šiandiena vos tik keletas milijonų žmonių buvo priversti migruoti į Europą. Bet ir toks palyginus niekingas kiekis praktiškai tapo savotišku kalapsu Europai. Tik keletas milijonų taip vadinamų “pabėgėlių”. O kas bus toliau?
Jau ne paslaptis ir apie tai kalbama gana plačiai, jog per artimiausius metus bus priversi migruoti mažiausiai keletas milijardų žmonių. Ir kas bus tada? Štai kur klausimas.
Iš tikro, tai ką jūs kalbate vyksta realiai dabar. Jau 2014 metais Allat Ra mokslininkų grupė aiškiai ir nedviprasmiškai aprašė būsimus globalius kataklizmus. Nepraėjo nei dviejų metų, o tie įvykiai vystosi su tokiu neįtikėtinu greičiu ir mastais. Kodėl?
Įvykiai vystosi atitinkamai pateikto pranešimo. Laimei jis paskelbtas pakankamai sutrumpintame variante, kadangi žmonės vis tik turi gyventi ramiai, bet tuo pačiu turi būti įspėti. Iš tikro situacija tik sunkėja, turiu omenyje klimatologija ir visa kita, bet tai nėra ant tiek svarbu. Blogiausia yra tai, jog situacija sunkėja žmogiškuose santykiuose. Štai kur esminė šių dienų problema. Kaip jau ir kalbėjome, tai dėl nepakantumo vienas kitam didėjimo. Ir tai turi įtakos visuomenėje, šeimoje, visai žmonijai. Taip neturėtų būti. Turėtu būti visai kitaip nei dabar. Žmonės turėtų bent jau gerbti vienas kitą. Jei jau ne mylėti, tai bent jau gerbti. Suprasti, jog ir kitas tokio pat kraujo kaip ir tu, nepriklausomai nuo spalvos, buitinių sąlygų, religijos, šalies. Ir iš principo, jei šiai dienai žmonės tai galėtų suvokti, būtų labiau žmoniškesni. Ir tokių problemų, kokios įvyko Europoje, tikrai nebūtų. Bet dėl tokios problemos yra kalti ne tik Europiečiai. Kaltė yra abipusė ir emigrantų, ir juos priimančios pusėje. Tai lemia tai, jog nei vieni, nei kiti nėra tinkamai išauklėti tikrąja to žodžio prasme. Juk žmonės ateina į svetimą kultūrą su savo įpratimais, su savo kultūra ir nuostatomis. Jie tarsi išsiveržė į laisvę ir mano, jog gali daryti čia ką tik nori. Ateina į svečius ir mano, jog visi yra jiems skolingi. Tai irgi neteisinga. Jeigu žmogus įpratęs gyventi su atitinkamais nuostatais, pakanka nedidelio įsikišimo ir jis jau pajunta diskomfortą. O ką iššaukia toks diskomfortas? Žinoma nusivylimą. O iš čia labai lengvai užgimsta neapykanta, pyktis ir nepakantumas.
Ne kartą stebėjome, kada ir taip jau nukentėję žmonės turėjo patirti dar papildomų nepatogumų, dėl keletos tėvynainių neadekvataus, chuliganiško elgesio svetimoje šalyje. Štai tokie vienetai ir iššaukia globalų nepasitenkinimą pas vietinius gyventojus. Ir tokio abipusio nepasitenkinimo pagrindu vyksta grubūs tarpusavio susidūrimai su pakankamai sunkiomis pasekmėmis. Tai neteisinga, vyksta tik todėl, kad praleidžiamas pagrindinis žmonių auklėjimo momentas. Madinga būti, arba bent jau atrodyti turtingu, bet ne paprastu, geru, doru žmogumi. O tai labai rimtas auklėjimo pažeidimas.
Toks gyvenimo vektorius turėtu nors truputį pasikeisti į kitą pusę. Tačiau tai priklauso tik nuo pačių žmonių. Nėra prasmės laukti ko nors iš elito ar valstybės. Kas ta valstybė? Tokie pat žmonės. Ir daugumoje labai nusivylę žmonės. Kodėl?
Kada jie siekė valdžios, siekė tapti turtingesniais, pas juos buvo atitinkami planai ir atrodė, jog tai įvykdžius viskas pasikeis. Tačiau kai to pasiekė, niekas taip ir nepasikeitė. Kaip buvo su savo kokiomis tai vidinėmis problemomis taip ir liko, jų tik dar daugiau prisidėjo. Todėl toliau siekia tapti dar turtingesniais, dar įtakingesniais. Visą laiką kovoja dėl to tikslo. Tokie žmonės neturi ramybės, todėl iš tikro tai nelaimingi žmonės. Kodėl?
Todėl, kad ir koks nebūtų žmogus, viduje jaučia kas tikra, o kas ne, kas tiesa, o kas ne. Kad ir kaip sąmonė gražiai nepasakotu, jog artimiausioje ateityje viskas pasikeis ir bus gerai, žmonės vidumi jaučia, kad visa tai tik pasakos. Bet vėl gi pasiduoda savo sąmonės pinklėms. Jiems patogiau tikėti gražia ir gera iliuzija, taip ir elgiasi – tiki iliuzijom. Tik dėl to, kad būti kaip visi, kad atsistoti aukščiau kitų, valdyti kitus, eina pamynę garbę, sąžinę, žmoniškumą savyje. Tai bėda, todėl laukti ko nors iš tokių nelaimingų kaip ir visi kiti – neverta.
Kad išbristi iš tokių vartotojiškos visuomenės problemų žmonės turi patys organizuotis, turi apsijungi. Būtinas apsijungimas tarp žmonių savanorišku pagrindu. Patys žmonės savo pavyzdžiu turi propaguoti gėrį, o ne blogį ir smurtą. Juk dabar visur kas yra propaguojama? Blogis, prievarta, smurtas, jėgos kultas. Pirk prekių kuo daugiau ir pastoviai bijok, kad jų neatimtų, neprarastum. Štai tokia yra dabartinė tendencija visuomenėje. Gal vertėtų pakeisti retoriką? Kas pirmiausia yra tas prekių vartotojas? Žmonės. Jei nenorėsime vartoti blogio siūlomos prekės ir prie mūsų prisijungs kiti, rinka padiktuos savo ir jie bus priversti duoti mums tokį produktą, koks mums reikalingas. Kitaip niekas iš jų nepirks. Tai kas kaltas visame tame? Mes patys.
O ką, žmonės bijo atsijungti nuo sistemos, nežino kad taip reikia ar kaip?
Daugelis netiki tuo, jog taip galima, kiti bijo. Tai vėl gi tėra sistemos primesti šablonai. Tokie šablonai prikabinami žmonėms dirbtinai, kad jie kuo daugiau vartotų ir kuo mažiau galvotų apie save kaip apie žmogų, daugiau galvotų kaip apie vartotoją. Kad kovotų už išlikimą, kad būti aukščiau bandytų atsistoti kitam ant galvos ir tt.
Juk mes suprantame kad žmogus yra dualus. Žmoguje yra materiali ir dvasinė dalis. Materiali dalis mirtinga, ji serga, kenčia, pavyduliauja. Tai ir yra tas aukščiausio egoizmo pasireiškimas, arba sakysime taip, puikybės pasireiškimas. Tai pati didžiausia „nuodėmė“ kuri iš žmogaus padaro gyvulį. Štai kur esminis klausimas. Kas žmoguje dominuoja?
Jei bent truputį dominuoja dvasingumas, jis sugebės suvokti ir suprasti kas yra gerai ir kas blogai. Supras tai, jog būti gyvuliu – blogai. Ką materialaus neįgysi – viskas tuščia. Ir iš tikro, kad ir ką įgysi, nevaldysi tuo, nes viskas baigtina, viskas užsibaigia. Ir baigiasi viskas žymiai greičiau nei to norisi. Juo labiau, šiuolaikinėje klimatinėje situacijoje žmonėms geriau išlikti žmonėmis, pasiruošusiems padėti vienas kitam, o ne vilkais.
Taip pat žmonės dažnai pasiduoda įvairioms aistroms. Tai žinoma naudinga sistemai. Kartais atrodo kad mūsų kas tai neliečia, vyksta kažkur tai toli ten, neaišku kur. Tai tik šiandiena vyksta ten, o rytoj gal jau ir čia. Ar tokiu atveju tau padės kaimynas? Jei jis bus toks pats abejingas kaip ir buvai tu jo atžvilgiu, ne, nepadės. Tai ką reikia daryti šiandiena kad taip nebūtų? Pirmiausia pačiam ištiesti pagalbos ranką kaimynams.
(Virgio trigrašis: “niekada neklystanti” Lietuvos galva su visa marionečių šutve, daro viską kas įmanoma, jog kaimynas taptų tik baimės ir grėsmės simboliu...) Juk pakanka paprasčiausiai kaimynams pasėdėti kartu ir pažiūrėti vienas kitam į akis. Net žodžių nereikia tam, kad suprasti, jog visi mes vieno ir to paties Dieviško kraujo. Ir kada taps kaimyno gaila, prasimuš atjauta, būsi pasiruošęs padėti jam, tada ir kaimynas kitą kart padės tau, kai atsitiks bėda. Bet kada tu pats nepasiruošęs padėti, tai nelauk pagalbos ir iš jo, nes jis toks pats kaip ir tu, “kaip visi”. Jis gyvena tokiose pačiose vartotojų visuomenės sąlygose, vadovaujant sąmonei.
Žmonės dažniausia įsivaizduoja tik vienintelį ir labai blogą kataklizmų scenarijų, tarsi kitokių ir nebūtų, kodėl taip vienapusiškai?
Tai ir suprantama. Pažvelkime kas ta tema demonstruojama ir peršama žmonėms? Viskas griūna, chaosas, dauguma žūsta, išsigelbsti tik tie vienetai, kurie priklauso elitui, arba jų aptarnaujančiam personalui, su jais susiję. Taip daugelis žmonių jaučia save pasmerktais, o kiti, kas apsukresnis, siekia tapti jei jau ne tuo elitu, tai bent aptarnaujančiu, artimu jam personalu. Ir į kur visa tai stumia žmones? Gal į apsijungimą, žmoniškumą, o gal į dvasiškumą?
Bet vėl gi, visada piešiamas materialaus kūno gelbėjimosi modelis. Tačiau visi juk supranta, jog žmogaus kūnas mirtingas?
Sąmonė pasakoja žmogui visai ką kitą. Ji nepasakoja, kad tu šiandiena ar rytoj mirsi. Ji pasakoja jog tu gyvensi dar ilgai, ilgai. Tame ir yra sąmonės fenomenas. Tai pats baisiausias ir negailestingiausias melagis koks tik gali būti, tačiau žmogui tai labai sunku suvokti. Juk kaip jis galvoja, sąmonė tai – aš. Sunku atskirti save nuo jos, jei nėra dvasinės patirties.
Sakoma, kad be dvasinių pagrindų pergyventi kataklizmus žmonijai nepavys. Ką žmonės šiandiena supranta kaip dvasingumas?
Didžiąja dalimi supranta tai kaip nuėjimą į šventyklą ir būtina sąlyga, jog visi tai matytų. Priklausomai nuo religijos atlikti ten kokius tai maldos elementus. Tuo visas dvasingumas ir baigiasi. Ir dar, būtinai visi atsimena kad jie Dievo vaikai tada, kada kas nors su jais, jų fiziniu kūnu atsitinka.
Ar gali žmonės kaip tai globaliai konsoliduotis šiandiena?
Nebūtina imti globaliai žmonijos. Pakanka pažvelgti į mažiausią grandinę, kad ir į šeimos. Viskas tas pats vyksta ir ten. Kodėl? Todėl kad vėl paliečiame tą pačią vartotojiškos visuomenės problemą, aukščiausią žmogaus egoizmo laipsnį. Tai yra puikybę ir nepakantumą. Juk kada du žmonės susitinka ir ruošiasi santuokai, kai „dega“ hormonai ir panašiai, tai vienas kitam nusileidžia. Bet tokia pasaka baigiasi vestuvėmis, po to prasideda gyvenimas ir štai čia kaip tik ir iškyla problemos. Jei žmogus, sakysime taip, nepasiruošęs kame tai nusileisti partneriui, tai būtinai prasideda konfliktai, būtinai. O konfliktai – tai neapykantos ir nepakantumo užgimimas. Ir štai čia atsiranda kokie tai atsakomybės momentai jai yra vaikų, kas būna sulaikančiu faktoriumi nuo skyrybų. Bet iš tikro į santuokinių sprendimą išsiskirti dabar tai mažai įtakoja. Na dar gali vienas kitą pakęsti kokiu tai neviešu susitarimu. Vienas iš jų uždirba pinigus, o kitas jį aptarnauja, maitina.
Bet jei mes pažvelgsime kaip sudarytas pasaulis, pati materija, tai viskas stojasi į savo vietas. Taip, iš tikro bet kuri materija bando dominuoti prieš kitą. Kaip ir tarp gyvūnų, stipresnis diktuoja silpnesniam, silpnesni klauso stipresnio. Ir štai tokie pat instinktai veikia žmones, gyvenančius tik sąmone. Štai čia, nesant dvasingumui, šeimose atsiranda problema. Daugelis šioje vietoje kaltina kokias tai religijas, sektas, ar ką nors panašaus. Štai pavyzdžiui, papuolė į sektą ir išsibėgiojo dėl to sako. Tarsi kalta religija, kad nusprendė išsiskirti. O kas vyksta iš tikro, jei pabandyti išsirinkti?
Būna ir taip, kad žmogus eina į religiją, kad pažinti dvasinį pasaulį, kad iš tikro atsistoti arčiau Dievo. Jis ten prisiklauso visko, o po to grįžta namo ir pradeda mokyti partnerį.
Sakysime taip, neturinčio žinių ir asmeninės dvasinės patirties žmogaus mokytojavimas, neduos nieko gero. Natūralu, kad tai tampa kaip viena iš manipuliacijos formų. Tai yra, žmogus gauna atitinkamus instrumentus tam, kaip sako „padėti savo artimiems“. Tačiau taip yra pažeidžiama pirmoji ir pagrindinė Dieviška nuostata, taisyklė. O ji yra kokia? Pasirinkimo laisvė. Tai yra, kad ir koks nebūtų giminaitis, kad ir koks mylimas ir brangus, pirmiausia jis individualus žmogus, jis laisvas priimti tokį sprendimą koks jam patinka, nepriklausomai nuo mūsų norų.
Jei tau patinka kokia tai religija, prašau būk joje kiek tik nori, tačiau nebandyk tai įpiršti kitam, gerbk kitą žmogų ir jo pasirinkimo laisvę. Būna ir taip, kad vienoje šeimoje gyvenantys žmonės priklauso visiškai skirtingoms religijoms, bet jie gyvena draugiškai ir gerbia vienas kitą. Kodėl? Todėl, kad tokie žmonės iš tikro yra dvasiškai labiau subrendę. Ką duoda dvasinis brandumas bet kurioje religijoje? Duoda žmogui galimybę ateiti pas Dievą. Pas kiekvieną yra savas kelias, atskiras, gali būti skirtingi instrumentai. Gavęs instrumentus, ko tai siekiantis žmogus visada pasieks to, ko nori. Štai tokiame dvasiniame kelyje vystantis toliau ir įgyja pagarbos kitam kokybes. Pradedama suprasti, kas dominuoja jo partneryje. Ir jeigu jis elgiasi iš jo pozicijos neadekvačiai, tai suprantant, norisi tik padėti kitam, kadangi toks žmogus kenčia daugiau nei tu. Bet ar tada tu primetinėsi savo nuomonę? Žinoma ne. Turi būti tarpusavio supratimas ir pagarba pirmiausia. Tai yra elementariausi dalykai, kurie padeda išsaugoti šeimą. Jeigu žinoma tam yra noras. Bet jei nėra tokio noro, vienaip ar kitaip išsibėgios. Dažniausiai iškyla dar viena priežastis. Kada kažkuris iš partnerių eina kokios tai religijos keliu, tam skiria daug laiko ir mažai laiko kitai pusei. Pasireiškia vėl tie patys vartotojiški santykiai. Taip ir atsiranda pykčiai, nesutarimai, skandalai: „Man skiriama mažai laiko, o religijai daug“. Taip žodis po žodžio ir kaip visada išsibėgiojama. Tai kas tada būna kaltas iš tikro, ar religija, ar paties puikybė? Žinoma viskas tavyje. Tai ir yra tai, nuo ko pirmiausia ir turi atsikratyti žmogus. Išmokti gyventi pagarboje ir taikoje vienas su kitu, nustoti dominuoti.
Tačiau jei nuo pačios mažiausios grandies, šeimos ir globalesnių apsijungimų pasaulyje yra skatinama nesantaika, tai tą dabar ir turime. Šiandiena dažnai tai stebime. Pavyzdžiui, susimušė dviejų šalių futbolo fanatai. Kokioje civilizuotoje visuomenėje leidžiama, jog žmonės vienas kitą talžytų, remiantis kokiu tai fanatizmu ar nepagarba? Ar tai yra normalu? O apie tai plačiai rašo, pasakoja, juokiamasi, tarsi tai nieko tokio baisaus. Tai priimama kaip normaliu, įprastu elgesiu.
Bet juk bet kokia vieno žmogaus agresija kito atžvilgiu visuomenės turi būti teisiama ir smerkiama. bet kuri agresija turi būti tuojau pat nutraukta, agresorius izoliuotas nuo visuomenės, kaip minimum perauklėjimui. Štai tada iš tikro bus civilizuota visuomenė ir bus galima ramiai vaikščioti gatvėmis.
Tai ko gi mums reikia ir ko nori kiekvienas žmogus šiame pasaulyje? Nekalbant apie dvasines paieškas, liečiant tik materialų gyvenimą, pirmiausia nori saugumo, komforto. O kas tai yra tas saugumas? Kas tai suteikia? Pirmiausia tarpusavio pagarba vienas kitam. Kada žmogus niekada nesistengs kaip nors nuskriausti kito. Tai nebus skatinama visuomenės, o būtinai baudžiama. Na o jei vienas kitą žmonės talžo, kiti tik pasijuokia iš to, tai ko tada dar galima laukti ir norėti?
Nepasitikėjimas gimsta pirmiausia pačiame savyje. Todėl nepasitiki ir kitais. O kodėl? Todėl, kad pirmiausia nepasitiki pačiu savimi. Žmogus puikiai supranta, jog daro ką tai ne taip. Kada žmogus yra dvasiniame kelyje, nepriklausomai kokioje religijoje, jis būtinai susidurs su savęs stebėjimu. Visur yra sakoma, mokoma, kad nedoras mintis nereikia apdovanoti dėmesiu. Taip pat suprantant, jog dėmesys – jėga. Tai gerai ir aiškiai išdėstyta knygoje Allat Ra.
Kiti AllatRa vadina religija, sekta ar panašiai. Tačiau Allat Ra negali būti religija, kadangi tai, kas pasakojama Allat Ra knygoje, yra bet kurioje religijoje. Kad ir kokią religiją be paimtume, atmetus visą tą smėlį, kurį užnešė žmonės nuo proto, liks tik žinios. Žinoma jų ten nedaug, daug kas dingo, daug kas perduota tokia kalba, kad suprastų tų laikų žmonės. Bet jei visa tai sulyginti, tai iš principo gausime tą patį, kas pasakojama ir Allat Ra. Bėda tik tame, jog tai gali suprasti tik to siekiantys žmonės. Juk daug kas svarbiausia ir esmė, bet kurioje religijoje praleidžiama nepastebėta. Kodėl? Todėl, kad žmonės nesupranta kai kurių dalykų, ar žodžių esmės. Čia ir iškyla problema tame, kad žmonės, kurie ko tai dvasiškai pasiekė, tai galėtų suprantamai perduoti. Jie savo jausminius suvokimus bandė apvilkti žodžiais. Bandė kokiu tai būdu perteikti tą pasaulį čia, šiame. Papasakoti negyviems apie Gyvą. Akivaizdu, kad tai sudėtinga ir galima bus suprasti tik pasiekus jausminį lygį pačiam. Kitaip, kad ir perskaičius knygą, tai tik ir liks banaliais žodžiais.
Allat Ra knygoje visa tai išreikšta šiuolaikiniame supratime ir kalboje. Nors ir gana suspaustame variante, tačiau tai pakankama bendram supratimui, teisingai krypčiai. Buvo kalbama apie tą patį ir anksčiau, naudojant įvairias asociacijas, nes kitaip ir papasakoti sudėtinga.
Šiuolaikinėje bendrijoje išauklėtas žmogus-vartotojas, ką jis gali papasakoti ir suprasti? Netgi tie, kurie save laiko tikinčiais į Dievą galvoja taip, jei Dievas juos čia pasiuntė ir jie yra, vadinasi Jis jiems ką tai jau skolingas. Turi sveikatą pataisyti, gyvenimą pagerinti ir tt., pakanka tik kreiptis į Jį ir paprašyti ko nors materialaus, sveikatos, šeimos gerovės, ar ko nors panašaus.
Bet visa tai kaip tik ir priskiriama materialumui. O šventieji, kurie iš tikro ką nors pasiekdavo dvasinėje srityje, nieko daugiau ir nekalbėjo, apart Sielos gelbėjimo. Nepriklausomai nuo religijos, žmonės kurie pasiekdavo ko nors dvasingume, taip ir kalbėjo. Juk gelbsti Dievas, bet tik tada, kada žmogus tam pats atlieka pastangas, kada keičia save, transformuoja.
Jei pavyzdžiui paimsime Muchamedo gyvenimą ir Islamą. Juk tie, kurie gyveno šalia jo stebėdavosi ir tai įvairiuose dvasiniuose raštiškuose šaltiniuose aprašydavo, jog jis labai daug laiko skirdavo maldai. Ir ne paprastai maldai, o giluminei maldai, ant giluminių jausmų. Jis pasiekdavo gilų jausminį suvokimą. Kodėl? Todėl kad žmogus siekė dvasingumo ir savo pavyzdžiu demonstravo kaip tai yra daroma. Bet kai per protą visa tai paverčiama žodžiais, jau nevisi gali tai išskirti ir suprasti.
Galima tai prajausti jausmais. Tokie žmonės, kurie nors truputį galvoja ne smegenimis, o Siela, jei taip galima išsireikšti. Tačiau tai neteisinga. Žmogus negali galvoti Siela. Nes jis yra Asmenybė, kūnas ir kitos struktūros, kurios neturi nieko bendro su Siela. Bet tai daugiau vaizdinis išsireiškimas, kad būtų suprantamiau.
Kas tai yra buvimas Dieve ir kas tai yra nebijojimas? Kada žmogus Dieve, jam nėra ko bijoti, kad ir kas nevyktų išorėje su jo kūnu ar sąmone. Kada vyksta bendravimas su dvasiniu pasauliu, tai žmogus suvokia, kad kūnas mirtingas ir jis daugiau brangina pradžioje nors labai mažą, trumpą bendravimą su dvasiniu pasauliu, arba su Dievu. Ir tai vertina žymiai daugiau, nei materialų gyvenimą. Tokie persilaužimo momentai yra labai svarbūs, kada tampama tikrai šventaisiais. Jie po to ir rašo, jog maldoje neturi būti ne tik kad žodžių, bet ir minčių. Negalima kabintis nors ir už gerų minčių. Tokiu atveju, kai to pasiekiama, malda tampa dvasine praktika. Tai jau ne koks nors mantros kartojimas, kurios pagalba žmogus bando ką nors gauti, o tiesioginis dvasinio bendravimo procesas. Ir bet kokia mintis kuri ateina, kad ir gera, ji nukreipia dėmesį į šalį. O savo dėmesio įdėjimas į mintis, tai savo sąmonės stiprinimas ir mintys pradeda atakuoti dar stipriau. Žmogus taip praranda maldą, o grįžti atgal į įgytą jausminę būsena jam būna pakankamai sudėtinga pirmaisiais dvasinio pažinimo etapais. Ateityje žmogus žinoma su tuo susitvarko geriau. Būtent apie tai kalbėjo Muchamedas ir tai pažymėta kitose religijose, jog svarbiausia yra jausminis suvokimas.
Kada žmogus tai patiria, jis nenori iš to išeiti, grįžti atgal į materialumą. Kodėl? Todėl kad ten tikra, gyva, ten gyvenimas. O grįžtant į šį pasaulį vėl susiduria su savo sąmonės sukurtomis realijomis. Jis nesusiduria su šio pasaulio realijomis, o su iliuzijų realijomis, kurias išduoda jo paties sąmonė. Tokia formuluotė būtų teisingesnė. Juk galime paliesti šiuolaikinių neurofiziologų patirtį ir prie ko mes prieisime? Prie to, kad protas, turima omenyje sąmonė, žaidžia su mumis piktus pokštus.
Jei iš tikro išsiaiškinti kas tai yra sąmonė ir kas tai yra asmenybė? Tai įdomi tema, kuri jau ne kartą apsvarstyta, aprašyta Allat Ra knygoje, daugelis šventųjų apie tai irgi kalbėjo.
Juk iš tikro sąmonė suka tau kaip Asmenybei spektaklį ir daugiau nieko?
Taip, nes daugelis žmonių net nesupranta kas tai yra Aš. Kam tas spektaklis yra vaidinamas? Juk jis visada yra ne tik stebėtojas bet ir dalyvis, neatskiriamas dalyvis. Juk pas visus žmones sąmonė dirba vienodai. Na gal pas ką nors ji daugiau išsivysčiusi, prikimšta įvairių žinių, pas kitus mažiau, tačiau scenarijus – vienas ir tas pats.
Žmogus masto ne žodžiais o paveiksliukais ir veiksmais gilumoje. Po to išoriniame plane tai pereina į kokius tai žodžius, vaizdinius ir visa kita. Juk iš tikro žmogus net neparenka žodžių kai kalba. Jis bando surasti atitinkamus žodžius. Juk kiekvienas gali užsiduoti sau klausimą iš kur atsiranda mintis? Kaip ji ateina? Tai savęs pažinimo praktikos procesas, vystymasis. Tai atitinkamų žinių sukauptas bagažas, kuriomis jis vadovaujasi.
Iš kur ir kokiu būdu formuojasi žodžiai, kuriuos priima kitas žmogus? Kokiu būdu sąmonė vaidina mums spektaklį? Ji visada stengiasi iššaukti kokią tai reakciją, dirginti, stebinti ir tt. Ir žmonės taip dažnai grįžta prie tų buvusių situacijų begalę kartų jaudinantis. O kas tada vyksta ir kodėl? Vėl dėmesys nukreipiamas kitur, ne ten kur reikia, kam skirtas.
Dabar pereisime kiek tai į metafiziką. Ir jei bandyti išsirinkti duotame procese, ne iš fiziologijos pozicijos, visa tai vykstantys cheminiai ir fiziniai procesai, tai nematomų procesų, kurie yra antstatu virš mūsų sąmonės, pasekmė. O kas visa tai suvokia ir yra Asmenybė iš tikro. Dvasinė praktika ir turi būti atliekama to, kas tai suvokia, bet be sąmonės artistų scenoje. Tada dvasingumas pasiekiamas labai greitai ir neskausmingai.
Sąmonė žinoma gali pagimdyti ką tik nori, bet kokias scenas ir kas įdomiausia, jog mes jose priskiriame vaidmenį ir sau. Bet ar iš tikro mes priskiriame jį sau? Kas tai priskiria? Iš tikro tai daro tik mūsų sąmonė. Ir kas įdomiausia, ji mums skiria žiūrovo vaidmenį, pataria kur mes turime pridėti savo dėmesį. Ją daugiau niekas praktiškai ir nedomina. Sąmonę domina tik tai, kur mes įdedame gyvybinę jėgą, kaip ilgai tai sugebės išlaikyti mūsų dėmesį. Daugiau jos niekas nedomina.
Kuo daugiau dėmesio įdedame į tuos iliuzinius paveikslėlius iš sąmonės, tuo toliau skęstame toje iliuzijoje. Tame ir yra gyvenimo paradoksas. Nors mums atrodo jog gyvename, jei galvojame, bendraujame, pergyvename, planuojame. Tačiau taip nėra. Žmonės net nesupranta, jog tai tik iš anksto surašytas scenarijus, dėl jų pačių užimtumo, kad dėmesį atimti. Tokia to režisieriaus reikšmė, gali tai pavadinti sistema ar dar kaip nors. Jei taip paprasčiau, tai ištisa sistema, kurios dalimi, kaip vienetas ir yra mūsų sąmonė. Tai galima pavadinti ir Šėtonu. Tai ir yra to spektaklio režisierius – Šėtonas, o mūsų sąmonė – demonas, demonai jei daugumos.
Bet tos pačios sąmonės dėka, mes šiame trimačiame pasaulyje bendraujame tarpusavyje kol neišsivystome dvasiškai, pažįstame jį. Ir ačiu Dievui, jog jau galime šiandiena tai vadinti savo vardais. Kodėl? Kadangi šiek tiek išsivystė fizika, žmonės tapo raštingesni, supranta kad tas trimatis pasaulis nėra tik vienintelis, kaip išimtis. Juk daugelis fizikų iš tikro supranta ir suvokia kad tokių kaip mūsų trimačių pasaulių gali būti daugybė. O mūsų Visata tik vienas mažytis to pasireiškimas. Žingeidūs toje srityje toli nukeliavo.
Kodėl pagrindinius atradimus atlieka tie, kas turi jausmus? Nors jie jaučia ne visai taip kaip turi. Jie eina ne pas Dievą, nes savo dėmesio jėgą įdeda į materialų pasaulį ir žinoma, pasaulis jiems susidėlioja tada kitaip, nei yra iš tikro.
Visi nuostabūs mokslininkai, kuriems naktį atsiskleidžia cheminių elementų lentelės ir panašiai, irgi veikia pagal atitinkamą scenarijų.
Vadinasi jie irgi veikia pagal sistemos nurodimus ir neturi nieko bendro su dvasingumu?
Taip. Visiškai teisingai, žmonės išeikvoja savo gyvenimą tam, kad tapti palaikais. Ir apie tai buvo kalbama, čia nėra nieko naujo. Tokiu būdu gaunasi, kad mūsų sąmonė iš anksto mums viską atskleidžia, o daugelis ją laiko caru, valdovu. Tada taip ir gaunasi, jog mes esame duotojo valdovo vergai. Mes, kaip Asmenybės, sąmonės vergai. O kas tie mes iš tikro? Asmenybės, nors jos yra būtent tai, kas gali įgyti amžiną gyvenimą. Nors tai sukelia sarkazmą pas daugelį, kas laiko save ateistais ir tt., net nesuprantant kas juose taip sako, priverčia juo tuo patikėti. Pasirodo, jog ir jie tokie pat sąmonės, Šėtono religijos objektai, to net neįtariantys. Tačiau nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Sakoma jog satanistų šiandiena daugėja. Kodėl? Todėl, kad net tie kurie laiko save tikinčiais, iš esmės daugiau tarnauja sąmonei, tai yra – Demonui. Ir į religijas žiūri ne kaip į dvasinį kelią, instrumentą, o vartotojiškai kaip ir į viską. Po to ir iškyla tokie atrodytų paradoksalūs klausimai, kaip išlaikyti sąmonės dėmesį dvasingume.
Kodėl negalima sąmone pasiekti dvasinio pasaulio? Juk giluminėje maldoje negalima net minties įsileisti, tik švarus jausminis suvokimas. Paradoksas čia tame, jog Tas, kas stebi iš vidaus, tai yra mūsų Asmenybė, nemasto ir negalvoja, ji suvokia ir gyvena čia ir dabar. O bet kokia mintis, tai jau dėmesio įdėjimas į sąmonės norus.
Pavyzdžiui, kai du žmonės tarpusavyje barasi ar ginčijasi, pabaiga jau yra nulemta iš anksto – abu dirba sąmonei, maitina sistemą dėmesiu per emocijas. Pavyzdžiui kas nors ant ko nors įsižeidė ar panašiai, ką nors kitą įžeidė. Mažai kas supranta, suvokia jog taip tik dar daugiau nuskriaudžia save. Jei tu ant ko nors įsižeidei, tai pirmiausiai nuskriaudei save. Kodėl vyksta įvairūs šeiminiai konfliktai? Todėl kad vienas iš dviejų partnerių įsižeidė. Kitaip sakant, savo dėmesį įdėjo į tas mintis, kurias jam pakišo jo paties sąmonė. Tai yra jo valdomas – jo didenybė sąmonė papasakojo jam, jog reikia būtinai įsižeisti, reaguoti, įdėti savo dėmesio jėgą į tokią situaciją, taip ją tik dar labiau pagilinant. Sąmonė pasakoja, jog apie tave blogai galvoja, negražiai kalba ir tt. Na ir viskas, to pakanka, žmogus pasipučia, tampa emocionaliai supykdytas. Ir ar gali tada toks žmogus pasiekti dvasinio supratimo, nusiraminimo? Ne, jei ir toliau vadovausis tik sąmone...
Juk tai puikybės pasireiškimas ir tiek, ar ne?
Taip. Tai viena iš pagrindinių manipuliacijos formų. Kas tai yra dviejų materialių kūnų santykis? Iš esmės kas tai vienas tarp jų ima viršų jėga, o kas tai silpnumu, nėra skirtumo, bet visada dominavimas ir siekis jo. Kažkas tai daro fizinės jėgos dėka, o kas tai daro gudrumu, apgaule. Tai vėl bandymas priversti žmogų pagalvoti taip, kaip jam patogiau, kitaip sakant - manipuliacija. Pavyzdžiui, aš įsižeidžiau ant tave ir tuo turiu iššaukti pas tave atitinkamas emocijas, gailestį, ar kaltės jausmą ir tt. Ir tas žmogus pagal tavo sąmonės įsitikinimus, privalo ateiti ir atsiprašyti, o aš dar pagalvosiu ar jam atleisti. Bet iš esmės, jei iš scenos nuimti tuos artistus, tai mums kaip asmenybėms tarpusavyje iš tikro nėra ko dalintis. Viskas paprasta iš tikro.
Kada dvasingumo bandoma pasiekti protu, vėl vyksta eilinis sąmonės dominavimas, maitinimasis dėmesio jėga. Todėl reikia siekti dvasingumo ne protu, o jausmu. Ir tame nėra jokios paslapties, nereikia jokių tarpininkų ar patarėjų, nei slaptų organizacijų ar magijos. Visos paslaptys tik nuo žmogaus proto. Tik sąmonė pasakoja apie kažkokias tai paslaptis ir sudėtingumus dvasiniame kalyje, kurių iš tikro nėra ir būti negali...
Pavyzdžiu Allat Ra knygos istorija. Absoliučiai viskas ten atvira, aprašyta, prieinama bet kokia forma, neturi jokio religinio poveikio, preteksto, niekuo neįpareigoja ir nieko neverčia. Aprašyta pačios meditacinės praktikos. Aprašyta kas tai yra meditacija. Kad tai paprasčiausias auto treningas dirbant su sąmone, kūnu, arba sąmonės darbas su savo kūnu. Kur įdėjai dėmesio jėgą tas ir įvyko. Tokiu būdu žmogus mokomas atskirsi dalį dėmesio nuo materialaus, teisingai pridėti savo dėmesio jėgą ten kur būtina, jei nori tapti tikrai laisvu ir gyvu. Tik taip žmogus gauna pirmą patirtį kas jis. O Jis tas, kas gali pats valdyti mintis. Tai neteisingas išsireiškimas. Teisingiau būtų Tas, kuris gali rinktis atitinkamas mintis, iš nesibaigiančio jų srauto, gali įdėti ir savo dėmesio jėgą ten, kur panorės. Dvasinė praktika tai savotiška be žodinė malda. Tai yra, ar malda, ar dvasinė praktika – dvasinio pasaulio jausminio suvokimo atitinkamas procesas. Ir tai neprieštarauja nei vienai religijai.
Ką reikia daryti norint pasiekti dvasingumo? Paprasčiausiai tirti save. Ir pirmoji taisyklė, kad reikia studijuoti savo paties sąmonę. Kaip ji dirba? Ant kiek ji yra šabloniška? Stebėti kitus žmones. Paprasčiausias stebėjimo procesas tai irgi dvasinis darbas. Kas vyksta stebėjimo procese? Žmogus mato sąmonės, sistemos šabloniškumą. Mato ant kiek tai apspręstai vyksta kiek pas jį, taip ir pas kitą žmogų.
Juk iš tikro sistema labai skurdi savo įvairovėje. Ji vienose ir tose situacijose su įvairiais žmonėmis elgiasi absoliučiai vienodai, šabloniškai, nepriklausomai nuo tautybės ir kur žmogus tuomet yra.
Taip stebėdamas žmogus pradeda suprasti, jog jis nėra šių vietų šeimininkas, kad sąmonė jam netarnauja, o atvirkščiai, bando jį ekspluatuoti. Taip palaipsniui pradeda suprasti, jog Jis – nėra sąmonė. Taip įgyjama pirminė dvasinė patirtis. Sistemos studijavimas, išsilaisvinimas nuo sąmonės, arba kaip sakoma religijose, velnio aptikimas, išvarymas. Tai pirmiausia kas būtina siekiant dvasingumo.
Toliau siekiama kito žingsnio. Jei yra materialus pasaulis, vadinasi yra ir dvasinis pasaulis. Tai tampa logiška, suvokiama. Net išnaudojant sąmonę kaip instrumentą tai galima suprasti. Žmogus bando vystytis dvasiniame plane toliau.
Kas tai yra Dievas? Tai ne piktas dėdė, sėdintis kažkur danguje. Dievas tai – Meilė. Dievas tai – nėra blogis. Blogis –šis pasaulis, Šėtono, materialus pasaulis. O dvasinis pasaulis begaliniai ramus, tai palaima. Jį sunku aprašyti žodžiais. Tačiau net bandantis jį prajausti žmogus nors trumpam, nors akimirkai būtinai susiduria su tuo neaprašomu ką jis gali pasiekti. Ir kuo daugiau jis tuo užsiima, tuo tampa tik laimingesnis, nepriklausomai nuo išorės ir nebijant jot tai iš jo gali kas nors atimti.
Ir toks žmogus netampa užsidaręs, nuobodus, religingas, kaip teigiama apie dvasiniu keliu žengiančius. Atvirkščiai, kai žmogus įgija dvasinę laisvę jis tampa tikru savimi, be kaukių ir sąmonės vaidmenų. O kas yra ta tikra laisvė? Juk sąmonė iš tikro nėra tavo. Taip, tu atsakingas už jos vystymą, gali tai vystyti įdedant savo dėmesio jėgą viena ar kita kryptimi, tame tarpe ir dvasine, bet dažniausiai ji pati mus vysto kaip asmenybes. Tačiau deja vysto mus į savo pusę, iš vartotojiškos pozicijos.
O kas tai yra kūnas. Kūnas – tai laikinas rūbas, kuris susinešioja. Kad ir ką kas bedarytu su sąmone nieko gero dvasine linkme nepasieks. Nors ir viso pasaulio žmonės susirinkę savo sąmonės jėga negalės sustabdyti pavyzdžiui žemės drebėjimo. Tai yra, sąmonė ribota, laikina ir materiali. O iš dvasinio pasaulio pozicijos net planetos – tik akimirka. Tai yra ir tuojau pat gali pradingti. Tik mums jos atrodo stabilios ir amžinos, jei mes tai matuojame savo sąmone. Bet jei į tai pažvelgsime iš Asmenybės pozicijos, tai šis pasaulis tampa per daug greitaeigis. Ir laikas greitai prabėga. Tas nesibaigiantis būties kuitimasis dingsta tada, kada atsiranda tikra dvasinė laisvė. Pasaulis tampa nenuobodus. Iš tikro tampa įdomu stebėti, kaip mūsų ir kitų sąmonės kuičiasi, bandant nors truputėli dėmesio atimti iš asmenybės. Kada žmogus gyvena protu, jis gyvena kančiose, aistromis, problemų masėje. O kada žmogus gyvena dvasinį gyvenimą, apsijungęs su dvasiniu pasauliu, kad ir dar esant čia, viskas tampa linksma, nuostabu ir visiškai nebaisu nei dėl dabarties, nei tuo labiau dėl ateities.
Tačiau čia atsiranda toks daugeliui paradoksas. Sąmonė pradeda manipuliuoti, jog kiekvienas žmogus po mirties įgyja kokį tai gyvenimą ir tt. Tačiau visos tos pasakos baigiasi po kūno mirties, kai žmogus tampa subasmenybe.
Kad ir kiek mes pasakotume apie subasmenybes, jei žmogus pats neturės dvasinės asmeninės patirties, jis niekada nepatikės ir nesupras kad tai iš tikro tiesa. Visada jo sąmonė bandys ieškoti kokių tai pasiteisinimų ir paguodos, ieškos kokių tai lengvesnių kelių ir tt. Visa tai liks galvoje tik kaip tuščias pokalbis, išsakytas kokio tai “prisifantazavusio” keistuolio ir tt. Tačiau jei žmogus nors truputi vystosi dvasiniame plane, stebi save, savo sąmonę, žino pagrindinius jos šablonus ir žabangas, jis supranta. Dabar mes nors truputi apie tai galime kalbėti daugiau, mokslininkams atvėrus užkvantines būsenas. Fizikai patys pradeda suprasti tokių procesų esmę. Kodėl visa tai tampa suprantama žmonėms kurie labai įsigilinę į neurofiologija? Todėl kad jie supranta, jog vien tik materijoje nėra tiesos. Ir visa tai apie ką mes kalbame jie pasiekia bandymų keliu.
O Allat Ra knyga daugelį pastūmėjo prie tokio supratimo savo paprastumu. Tačiau kas įdomiausia, tie kurie patys nesigilina į ją ir neskaito, laiko tai religija arba sekta. Kitaip sakant, čiulba tai, ką jiems sufleruoja demonas – sąmonė.
Ar gyvenantis tik sąmone žmogus gali pasiekti dvasinį pasaulį? Ne. Kaip rašė šventieji, gyvenantis žmogišką gyvenimą žmogus, net Dieve mato savo priešininką, konkurentą. Kodėl? Kadangi sąmonė dvasinio pasaulio visada nekenčia, visada priešpastato save tam. Pasakoja: kokios čia dar kvailystės visa tai. Kam tai skaityti ir gilintis? Tai Sektantai, ar dar kas nors. Kunigai aferistai ir tt. Kodėl taip? Todėl kad sąmonėje nėra dvasinio pasaulio supratimo ir ji – mirtinga. Ir štai čia atsiranda toks momentas. “Jei sąmonė mirtinga, vadinasi mirsiu ir aš.”galvoja eilinis žmogelis. Tai yra, artistai scenoje priverčia tave kaip žiūrovą gyventi jų gyvenimu. Jei mirs jie, vadinasi mirs ir žiūrovas. Na gerai nebus filmo, bet mes kaip žiūrovai tai liksime ar ne?
Apie asmeninę patirtį. Šiandiena jau daug kalbėjome apie kataklizmus, žmonių santykius ir tt. Ta prasme atsiminė viena istorija, sakmė: “Kartą vienas profesorius paprašė pervežti jį bet sraunią upę valtininką. Jis su juo kalbasi ir mato, jog tas paprastas mužikėlis išsireiškia paprastai, negramatiškai ir tt. Profesorius sako jam: Ar jūs žinote, kad praradote tiek laiko, pūsę savo gyvenimo ir neišmokote kalbos subtilybių. O valtininkas pasižiūrėjo į jį ir sako: O jūs pats ar mokate plaukti. Profesorius sako: Nemoku. Tai labai gaila, sako valtininkas. Jūs niekams išnaudojote visą savo gyvenimą.”
Juk iš tikro mes gyvename tokioje civilizacijos vystymosi epochoje, mokame daug ką, tačiau neišvystėme svarbiausio – pamilti artimą savo.
O štai čia galima išskirti dvi sąvokos. Yra tikra, dvasinė meilė ir yra sąmonės materiali “meilė”. Jei paliesime fiziką, tai kaip atsimenate yra septoniniai veidrodžiai, kurie atspindi tikrą šviesą. Tai štai, tai ką sudaro mums sąmonė, yra tik kreivi veidrodžiai, kurių vaizdas skiriasi nuo tikrovės. Kodėl? Todėl kad sudaro kokią tai netikrą meilę, pagarbos iliuziją ir tt. Bet ant ko visa tai pastatyta, kuo remiasi? Puikybe. Ką mes mylime. Tą, kuris mums pasakoja pasakas. O kam jas pasakoja? Mūsų pačių sąmonei. Mums kas tai patinka, kas tai nepatinka kitame žmoguje, tačiau jeigu mums naudinga ir jei jis gerai mums dainuoja pasakas, viskas, mes jį “mylime”. Tačiau ar tikrai mylime, o gal iš tikro mums taip tik maloniau ir patogiau? Ko reikia mūsų puikybei pirmiausia? Komforto. To ir ieškoma partneryje. Kitaip sakant, kaip visada materijoje...
O kas tai yra tikra Meilė? Ji nieko bendro neturi su materialiu pasauliu. Tame ir prasmė. Ir jei žmonės nors truputėlį galėtų susiliesti su dvasiniu pasauliu, su ta tikra Meile, kaip dar vadinama krikščionybėje Jėzaus meile, tai pasaulyje nebūtų priešų ir nesantaikos.
Stojantys į dvasinį kelią žmonės irgi dažnai klysta, manant, jog jie eina pas dievą tik gauti. Ateina gauti savo Sielos išgelbėjimą. Nors iš tikro net nežino kas tai yra ta Siela, neturi asmeninės patirties. O ten bažnyčioje jiems kalama į galvą: tu tikėk, daryk taip. Vėl eilinė sistemos ekspluatacija. Kai kurie tikintieji tai ir kartoja kaip kokią šventą mantrą: jei pasakė tikėti, tai tikėk nieko neklausdamas ir nesigilindamas, nes bus blogai kaip sako vedlys. Kas tada auklėjama, puoselėjama žmoguje? Baimė. Dievobaimiškumas. O ar gali Dievobaimingas žmogus ateiti pas Dievą? Ne.
Sakysime tai, jeigu aš bijau dramblio, aš prie jo tikrai neisiu. Kodėl? Todėl, kad tai dramblys, o aš jo bijau. Jie pavyzdžiui bijau kaimyno, pas jį į svečius neisiu. Taip statoma dar viena užtvara tarp Dievo ir žmogaus. Arba dar vienas toks išsireiškimas: Tu Dievo vergas. Taip, tu vergas bet sistemos, Šėtono vergas, jei gyveni sąmone. Štai čia materijoje tu vergas tikrai.
O kuris iš pranašų nors kartą pasakė, jog tu esi Dievo vergas? Niekas, juk visi kaip dvasios esame lygūs, esame broliai, sesės. Žmonėms reikia ne kokių nors religinių instrukcijų, o atsakomybės jausmo. Juk visi gyvenantys sąmone iš esmės nori vieno, kad atsakomybę už jį prisiimtų kas nors kitas: Aš gyvensiu kaip noriu, kaip diktuoja man mano sąmonė, savo šablonais, savo malonumui, bet už mane atsakys vėliau kas tai kitas, kunigas, žinys, viršininkas ir tt. Tai ir pagimdė tokį negerą instrumentą, kada vieni ekspluotuoja kitus dvasiniu pagrindu. Prasideda kokios tai paslaptys, uždari būreliai, manipuliacijos ir tt. Tačiau kokios gali būti paslaptys dvasingume, kada viskas atvira ir pateikta visiems?
Iš tikro, tiesa tokia paprasta, kad net sunku patikėti?
Taip, iš tikro Tiesa paprasta. Suprantama, kada žmogus dvasiškai laisvas ir nori tame padėti kitiems, reikia kokių tai instrumentų pateikti. Tačiau tarnauti dvasiniam pasauliui ir padėti kitiems gali tik tada, kada pats jau dvasiškai laisvas. O kada pats dar eina, jis gali tik dalintis savo kelio patirtimi ir nedaugiau. Kur čia gali būti paslaptys? Kur aš suklupau, ar ne? O kas domina žmonių sąmones tokiose paslaptyse, uždarume? Tai, jog gali gauti žinias, kurių pagalba galės valdyti kitus žmones. Tačiau jei žmogus iš tikro dvasiškai laisvas, jam viso to nebereikia.
Taikos ir ramybės Dvasiai |