Mes visuomet pasirenkame patys: galvoti apie save kaip apie kūrėją, ar jaustis aplinkybių auka. Mes linkę pasiduoti visuotinei panikai, kuri aptemdo sąmonę ir gesina mūsų saviraišką. Kai esame baimėje, mes negalime pamatyti teisingų sprendimų, kurie skatina savirealizaciją. Baimė apriboja, sumenkina, sustingdo. Tuo tarpu tik realizuodami savo vidinį potencialą, mes galime būti laisvi ir laimingi.
Kodėl saulės šviesa suteikia mums laimės? Todėl, kad primena mums mūsų vidinę šviesą.
Kodėl mus džiugina rožės aromatas? Todėl, kad primena mums mūsų vidinį grožį.
Nuostabus peizažas mums primena mūsų vidinę ramybę.
Beribis dangus mums gniaužia kvapą, nes primena mums mūsų pačių dvasios platybę.
Mes jaučiamės saugūs klausydamiesi išminties žodžių, nes jie primena mums Tiesą, kurią jau žinome.
Tyrumas ir nuoširdumas atveria mūsų širdis, nes primena mums mūsų pačių tyrumą ir nuoširdumą.
Kodėl mes pravirkstame, kai matome gerus darbus, arba filmus apie juos? Todėl, kad jie primena mums visaapimančią Meilę
Gyvenimas nuolat suteikia mums daugybę galimybių išreikšti meilę, išmintį ir visas kitas savo geriausias savybes. Mes nuolat renkamės – eiti meilės ir harmonijos, o galbūt – abejonių ir baimės keliu. Priklausomai nuo pasirinktos krypties, atsiveria nauji keliai ir kryžkelės. Pats geriausias kelrodis gyvenimo keliuose ir kryžkelėse yra meilė: ji išmintinga, ji visada nurodo teisingą kryptį, ir dėl to laimės gyvenime nuolat gausėja.
Centruotas žmogus visada sąmoningai siekia laimės ir sąmoningai padeda kitiems, nes negali būti laimingas, jei aplink yra nelaimingų. Nesirūpinantis savimi žmogus necentruotas, tarsi medis be šaknų, jis gyvena gilioje neurozėje.
Centruotas žmogus suvokia ir kitų individualumą bei visų individualybių vienybę. Jei kažkas šalia nelaimingas, tai veikia ir visus, nes visi mes esame Vienio dalys. Nelaimė užkrečiama kaip virusas, lygiai kaip ir laimė: jei tai suvokiantis žmogus padeda kitam būti laimingu, jis tuo pačiu padeda ir sau būti laimingu. Rūpestis kitais – tai iš esmės ir rūpestis pačiu savimi. Tačiau tai turi būti daroma sąmoningai, ir tas rūpestis turi prasidėti nuo pačio savęs.
“Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems”. Reikia nuolat mokytis reikalingų įgūdžių ir tobulėti – tai atves į sėkmę. Šią svarbią taisyklę žmonės dažnai pamiršta. Atiduokite pasauliui geriausia, ką turite – ir jums sugrįš geriausia, kas yra pasaulyje
Tiek nuostabaus mumyse. Kodėl gi mes ieškome ne savyje, o išorėje to, kas jau yra mumyse? Išlaisvinkite savo mylinčią vidinę prigimtį, savo gerumą… Išminties krislai, bet į juos per dažnai nekreipiama dėmesio. Būties paslapčių niekas nebesaugo. Bet ar ieškai jų? Jei nori išgirsti, turi skirti laiko. Bet užtrunka ne tik klausymasis – reikia laiko ir tam, kad žodžiai prasiskverbtų į širdį. Vien pasiklausęs išminties, akimirksniu nepasikeisi.
Jūs esate planas! Skleisdami tiesą, mes dalyvaujame žmonijos pabudime ir pasirenkame laisvės ir teisingumo naudai.
Taikos ir ramybės