Ketvirtadienis, 04.06.2020, 23:07
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Vasaris » 17 » Drunvalo Melchizedekas "Naujosios Žmonijos gimimas" - 2dalis
22:28
Drunvalo Melchizedekas "Naujosios Žmonijos gimimas" - 2dalis

Ši istorija pradėjo atsiskleisti visame pasaulyje maždaug per pastaruosius 65 metus. Tai yra tam prireikė šiek tiek laiko. Kai Atlantida nuskendo ir ėmė veikti įvairūs faktoriai, visame pasaulyje pastoviai ėmė statyti naujas piramides, ypač praėjus pirmiems šešiems tūkstančiams metų po įvykio. Taip, prireikė tiek daug laiko. Prieš tai, kai galėjo būti pradėtas piramidžių ir kitų struktūrų statymas plačiu mastu, mums buvo būtina pasiekti tam tikrą tašką lygiadienio precesijoje, nes žmonija buvo dar nepasiekusi lygio, kuriame ji sugebėtų atlikti panašius veiksmus.

Bet, galų gale, praėjus šešiems tūkstančiams metų, mes buvome pasiruošę, ir todėl pradėjome statyti piramides visame pasaulyje: Kinijoje, Japonijoje, Jukatane, Gvatemaloje Pietų Amerikoje, Rusijoje. Ir dėl to, kiekvieną kartą, kai buvo pastatomas vienas ar kitas statinys, elektrinis laukas aplink Žemę įgaudavo vis taisyklingesnę geometrinę formą ir vis labiau artėjo į tai, kas būtina, į tą formą, su kuria mums būtina susijungti. Tinklo formavimas pasibaigė maždaug prieš 65 metus, tuoj po antro pasaulinio karo.

Ir tada ėmė vykti įvykiai kitame lygyje. Kiti žmonės ėmė įsijungti į mūsų darbą. Viso tik po metų po antrojo pasaulinio karo pabaigos, 1946 metų vasarą, virš visos Europos pradėjo pasirodyti kosminiai laivai, beveik virš kiekvienos karinės bazės. Sekančiais metais, 1947 metų birželyje, kosminiai laivai ėmė pasirodyti visur virš JAV karinių bazių. Iš kur aš tai žinau? Yra istoriniai dokumentai, kurių dauguma žmonių nėra matę, ir kurie įrodo, kad taip yra.

Tai atvėrė dar vienas duris, nes dabar į šio tinklo darbą be pakylėtųjų mokytojų ir žmonijos ėmė įsijungti ateiviai iš kosmoso. Šiek tiek vėliau, apie 1960-uosius metus, pradėjo atsirasti ratai laukuose. Anglijoje… Mes ėmėme pastebėti ratus ne tik kviečių ar kitų javų laukuose, bet ir ratus ant ledo. Jie buvo didžiuliai, ir akivaizdu, niekas neįžengė ant šio ledo, jie buvo visiškai tiksliai nubraižyti ant ledo, tokių ratų buvo tūkstančiai. Po to lygiai taip pat buvo surasti ratai Kanados medžiuose, kur buvo pakeista medžių forma. Nei vienas žmogus negalėtų šito padaryti. Ir nors, Kolino Endriuzo dėka mums žinoma, kad 80 % ratų laukuose sukurta žmonių rankomis, likusius 20 % kuria ne žmonės – bet kuriuo atveju ne mums žinomo pavidalo žmonės. Tai dar vienas bendravimo būdas, kuris pradėjo reikštis visame pasaulyje. Šis bendravimas buvo labai svarbus, nors ir iki šios dienos mes nelabai supratome, ką mums norėjo pasakyti.

Dar arčiau šių dienų, apie 1980 metus, ėmė atsirasti dar vienas fenomenas, ir galbūt dauguma iš jūsų tai prisimena. Nuo 1983-84 metų, o galbūt netgi jau nuo 1980 ir iki 1991-92 metų, žmonės visame pasaulyje – aš turiu omenyje, kad tai vyko visur, – tie kurie meditavo ir žinojo apie subtilias energijas, meditacijose gaudavo nurodymus nuvežti kristalą į kokią nors piramidę arba šventyklą kurioje nors pasaulio vietoje, tam tikru būdu jį užprogramuoti ir ten palikti.

Mūsų nuomone, į šį procesą buvo įtraukta 100-150 tūkstančių žmonių. Kiekvieną kartą, kai tas ar kitas žmogus vykdydavo užduotį, nuvykdavo į tam tikrą šventyklą (sakykim Čičen-Icu Meksikoje), jis padėdavo kristalą į tą vietą, kur jam buvo pasakyta, ir tai šiek tiek įtakojo tos vietovės energiją ir geomantiją, ir pasekmėje teigiamai veikė geometrines struktūras virš Žemės. Po to, kai tokių kristalų skaičius priartėjo prie milijono, tai padarė kolosalų efektą Vienybės tinklui virš Žemės.

Apie 1989 metus – žmonės, su kuriais aš dirbu, tai užfiksavo, – tinklas įgavo taisyklingą geometrinę formą, tai yra ikosaedro ir pentagoninio dodekaedro junginį, ir jame ėmė cirkuliuoti energija. Bet visgi tinklas dar nebuvo tobulas, dar buvo kai kurių problemų, ir buvo būtina atlikti kai kuriuos pakeitimus.

Devyniasdešimtųjų metų viduryje susidarė nedidelė grupė žmonių, atrodo, mažiau šimto žmonių, maždaug 70-80, šie žmonės buvo subtilių energijų specialistai. Aš buvau jų tarpe, bet tiktai vienu iš daugelio žmonių, kurie buvo visi vienodai svarbūs ir dirbo šiuose lygiuose. Mums reikėjo važiuoti prie konkrečių piramidžių ir atlikti konkrečius pakeitimus. Pakeitimus ne tinkle, ne vienos ar kitos piramidės ar šventyklos energijose, o labiau susijusius su tuo, kad to regiono aborigenų tautos savo gyvenime atlikdavo veiksmus, pažeidžiančius energetinį Žemės lauką.

Kažkuriuo momentu mums teko važiuoti pas anasazi ir atlikti pataisymus Keturių Kampų rajone, kur mes esame dabar. Po to mes bendradarbiavome su majais Gvatemaloje ir Belizoje, ir atlikome tame regione vieną paskui kitą daugybę ceremonijų, kad taisyti problemas, kurias jie iššaukė tolimoje praeityje. Po to mes išsiruošėme į Peru pas inkus. Ir, tarp kitko, kiekvieną kartą mus kviesdavo į tas vietas. Tai yra, mes ne paprastai atvažiuodavome ir sakydavome: „Sveiki! Mes norime kai ką padaryti". Kiekvieną kartą šio regiono žmonės prašydavo mūsų atvažiuoti, ir mes visada priimdavome jų kvietimą. Jie puikiai žinojo, ką mes darome ir kodėl.

Inkai pasirodė, kai mes buvome Meksikoje, ir pasakė, kad jų šamanai nori, jog mes atvažiuotume į Peru. Bet, kai mes ten nuvažiavome, jie taip paprastai mūsų nepriėmė. Savo veiksmais ir energijomis mums buvo būtina iššaukti ženklus, kurie eitų iš Motinos-Žemės ir patvirtintų, jog mes esame būtent tie žmonės. Taip ir įvyko. Nesvarbu, ką mes kalbėjome, svarbu, ką mūsų vardu kalbėjo Motina-Žemė. Mes praėjome visus iki vieno šiuos patikrinimus ir pradėjome vykdyti reikalingus pataisymus. Mes išvykome į Naująją Zelandiją, ir greitai bus videofilmas, parodantis, kaip tai atrodo, kai vyksta realybėje.


Aš parašiau knygą „Šviesos gyvatė" („Serpent of Light”). Joje aprašoma, kaip aš ir tie, su kuriais aš dirbau, bendradarbiauja su beveik tūkstančiu aborigenų tautų genčių Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Ji apima maždaug tą laikotarpį, apie kurį kalba majai, su lygiadienio precesija pastaruosius 13000 metų ir 26000 metų. Knygoje „Šviesos gyvatė" rašoma apie tai, Žemės Kundalini energija persikėlė iš vakarinių kalnų Tibete į šiaurinius kalnus Čilėje.

Tai buvo ekstraordinarus istorinis įvykis, apie kurį Žemėje beveik niekas nežinojo. Bet jis buvo kolosalus. Energija išeina iš Žemės centro ir suranda vietą. Ji išeina iš Žemės ir labai primena gyvatę, todėl ji ir vadinama Šviesos Gyvate. Pradžioje ji praeina visą Žemę, absoliučiai visus regionus. Paskui suranda vietą, susisuka į ratą Žemės viduje ir būna ten sekančių 13000 metų laikotarpyje. Tai Kundalini energija. Ji budina to regiono žmones, ir žmonės tampa pasauliniais mokytojais – taip kaip daugelio tūkstančių metų laikotarpyje iki dabartinių laikų mokytojais mums buvo žmonės iš Indijos ir Tibeto.

Bet dabar energija persikėlė į Andus, ir mokytojais taps čiliečiai, Peru gyventojai, argentiniečiai ir žmonės iš kitų šalių iki Kolumbijos, Brazilijos ir Ekvadoro. Šios energijos budina tų šalių žmonių sielas, bet Kundalini taip pat buvo nukreipta į vakarinę kalnų pusę, per okeaną, į Polineziją, Velykų salą ir toliau, iki pačios Naujosios Zelandijos. Tokiu būdu įvyko naujas prabudinimas, naujos dvasinės energijos atsiradimas, kurios pasaulis dar nematė.

Ši energija atėjo į Čilę 2002 metais. 2002 ir 2003 metais aš važiavau į Čilę, į kalnus, kad betarpiškai pajusti tą energiją. Bet aš nesugebėjau jos pajusti, aš visiškai nieko nejutau. Aš buvau suglumęs ir nežinojau, kodėl nesijuto energija. Aš grįžau namo, palaukiau pusantrų metų ir vėl ten nuvažiavau, kad ją pajusti. Bet aš visiškai nieko nepajutau. Aš negalėjau suprasti, kodėl taip yra. Juk aš žinojau, kad energija ten yra. 112 genčių sėdėjo rate ir laukė jos atėjimo. Jie žinojo, kad ji atėjo, bet ji nebuvo juntama, ir aš nežinojau kodėl.

O po to mes gavome pakvietimą iš Rapa Nuji – genties, kuri gyvena Velykų saloje, priešais Čilės krantus. Jie norėjo, kad mes atvažiuotume ir atliktume su jais ceremoniją. Iš karto po šito gavome kvietimą iš Polinezijos salų karalienės – moters, kurią mes vadinsime tiesiog Mama Liusi. Tai pati svarbiausia moteris tarp polineziečių. Ji pakvietė mus į Murea salą, kuri yra sąmonės tinklo Pietinis polius. Aš apie tai dar nekalbėjau, ir dabar man reikia tai paaiškinti.

Per Sąmonės Tinklą, taip, kaip ir per Žemę, eina ašis, ir Šiaurinis bei Pietinis poliai yra patys svarbiausi jos taškai. Šiaurinis polius yra visai netoli nuo Didžiosios piramidės, maždaug 2,5 kilometro atstumu. Tai praktiškai niekis, palyginus su keturiasdešimt tūkstančių kilometrų, Žemės ekvatoriaus ilgiu. Nuo šio taško linija eina į Žemės vidų ir praeina visą Žemę. Jeigu ji praeitų Žemę tiesia linija, ji išeitų okeane, bet ji truputį viduje išsilenkia, ir išeina į salą, vadinamą Murea. Ten yra Pietinis polius.

Būtent ten Mama Liusi mus pakvietė. Ir taip, mes išsiruošėme į kelią. Pagal nurodymus reikėjo, kad į šią vietą atvažiuotų žmonės iš viso pasaulio, kurie galėtų atstovauti pasaulį. Aš nelabai prisimenu, kiek ten buvo atstovaujama šalių, 14 ar 17, o žmonių buvo 50 ar 55. Mes visi susitikome Velykų saloje tikslu atlikti darbą su Žemės geomantija. Ten mus sutiko Rapa Nuji atstovai, kurie dar prieš aptariant su mumis ir pradedant kažką daryti, pasakė, kad mums reikia atlikti iniciaciją, ceremoniją, kuri suartintų mūsų širdis, kad mes galėtume kartu dirbti. Tai buvo senovinė ceremonija. Jie nusirengė, nupiešė ant savo kūnų ženklus ir pradėjo vykdyti ceremoniją su kiekvienu iš mūsų. Ir mes ėmėme į ją įsijungti. O paskui mes kartu valgėme ir tokiu būdu suartėjome, kad būtume pasiruošę tolimesniems veiksmams.

Mes praleidome ten šiek tiek laiko, pratindamiesi prie energijų, susipažindami su žmonėmis. Rapa Nuji gyventojai pasakojo mums apie tai, ką jie daugelį šimtų metų laikė paslaptyje nuo žmonių, apie savo vidinius miestus, tunelius, visą laiką prisimindami, kad mes atvykome čia daryti pataisymų.

Tik atvykus į Velykų salą, iš tiesų tik tada kai prasidėjo pagrindinė ceremonija, aš pradėjau suprasti. Jie nuvedė mus toli į apaugusį miškais rajoną ir pasakė, kad ceremonija turi vykti ten. Kol mes viską ruošėme, pas mane atėjo vidiniai dvasiniai vadovai, kurių aš klausau, ir pačiu paskutiniu momentu paaiškino, kodėl mes atliekame šią ceremoniją. Tai buvo susiję su Rapa Nuji.

Kažkada Rapa Nuji sunaikino saloje visus medžius, jie nebeturėjo jokio kito maisto ir ėmė valgyti vienas kitą. Tai yra, jie tapo hanibalais. Iš šios salos hanibalizmas paplito į kitas polineziečių salas. Būtent hanibalizmą mes turėjome išgydyti, buvo būtina tai atleisti, ir jie turėjo atleisti sau šioje ceremonijoje. Dėka to turėjo būti ištaisytos geometrinės struktūros žemės paviršiuje, virš salos, kur mes buvome, ir tai savo ruožtu leistų energijos srautui pagaliau pradėti tekėti per Vienybės Sąmonės tinklą.

Rapa Nuji nuvežė mane į ceremonijos vykdymo vietą, parodė man ją. Jie pradėjo ruošti vietą, išdėliodami kristalus ir kitus daiktus, skirtus ceremonijos procesui. Ir štai tada aš supratau, kodėl mes atliekame šią ceremoniją. Tai svarbu suprasti. Žemės Kundalini nebuvo aktyvi dėl šio pažeidimo tinkle, buvusio virš šios vietovės, tai buvo specialiai padaryta pakylėtojų mokytojų ir žmonių, kurie tuo užsiėmė. Jie nenorėjo, kad Kundalini prabustų anksčiau, nei gims sąmonės tinklas. Buvo būtina, kad tai vyktų kartu, todėl Kundalini buvo pernešta į reikiamą vietą, bet ją buvo būtina prilaikyti maždaug šešerius metus iki tinklo kūrimo pabaigos. Ir štai tada man tapo visiškai aišku, kodėl mes ten buvome ir ką mes ten darėme.

Ir taip, mes pradėjome ceremoniją. Aš niekada nemačiau tokios ceremonijos. Rapa Nuji žodžiais, nieko panašaus į šią ceremoniją nevyko per pastaruosius 13000 metų. Bet tai jų istorija, ir aš negaliu pagrįsti, kodėl jie taip pasakė. Ceremonijos procesas ėmė vystytis kaip mūsų grupėje, taip ir tarp Rapa Nuji. Paskui buvo atleidžiama hanibalizmui, energija harmonizavosi, ir tinklas aplink Žemę pirmąkart įgavo tobulą formą. Aš pajutau, kad šis procesas išsibaigė, pajutau tai savo širdyje: „Puiku, tai padaryta". Tada aš pradėjau užbaiginėti ceremoniją, ir čia nutiko kažkas, ko aš nelaukiau ir niekada anksčiau nemačiau.

Danguje atsirado energijos spiralė, auksinė šviesa, einanti iš Vienybės Tinklo. Ji leidosi žemyn, tarytum tornado, tiktai minkštas, švelnus tornado. Ji leidosi, sukdamasi, tiesiai į žemę ten, kur mes buvome. Visi dalyviai išgyveno tai skirtingai. Mes labai ilgai apie tai kalbėjome. Man tai buvo labai sukrečiantis jausmas, pojūtis, kad aš esu šalia… aš pasakyčiau Dievo, arba pačios sąmonės. Tai iššaukė atsipalaidavimą, kiekviena mano kūno ląstelė atsipalaidavo, o ši auksinė šviesa vis sukosi aplink mus. Galima buvo tiesiog žiūrėti į tą šviesos vamzdį, kuris kilo aukštai į viršų, į dangų. Tai tęsėsi, pagal mano pojūčius, apie dešimt minučių, po to šis srautas sugrįžo į dangų.

Pasibaigus ceremonijai, aš kalbėjau su Rapa Nuji ir paklausiau, ar jie matė ką nors panašaus anksčiau. Jie pasakė, kad ne, jie nesupranta, kas tai buvo. Aš taip pat nesupratau, bet kuriuo atveju, nesupratau tada. Dabar aš tai labiau suprantu. Apie tai nėra minima nei vienoje dvasinėje knygoje, nei vienoje iš tų, kurias aš žinau, nei vienas mano mokytojas apie tai anksčiau nekalbėjo.

Bet aš žinojau, mano vidiniai dvasiniai vadovai man sakė, kad reikia skubėti, reikia išvykti. Pakuoti savo daiktus, sėsti į lėktuvą ir kiek galima greičiau skristi į Taiti. Tinklas jau buvo pabaigtas ir buvo panašus į gimstantį kūdikį, kurio galvutė jau rodėsi ir turėjo išeiti bet kurią minutę, todėl visiems reikėjo kaip galima greičiau tam pasiruošti. Tai yra, tas buvo susiję ne su mumis, o su kūdikiu, kuris turėjo gimti! Taip kad iš tikrųjų reikėjo labai skubėti. Ką mes ir padarėme: surinkome daiktus, sėdome į lėktuvą ir atskridome į Taiti. Čia sėdome į laivą, kuris nuplukdė mus į Murea, į Pietinį tinklo polių, kad mes galėtume dalyvauti visiškai naujos Žemės sąmonės gimime. Galėjome tapti liudininkais to, kas niekada Žemėje dirbtiniu būdu nebuvo įvykę. Mane ir visus kitus apėmė didžiulis jaudulys. Mes buvome įkaitę nuo susijaudinimo.

Dabar mes pereisime prie kitos ceremonijos, kurią mes laikome pačia švenčiausia iš visų, kada nors vykusių Žemėje.

Naujosios sąmonės tinklo gimimas




Kai mes atvykome į Taiti, Taiti panašus… sunku patikėti, kad Taiti iš tikrųjų egzistuoja. Ten labai gražu, kalnai kyla iki pat dangaus. Tai nuostabi vieta. O mes atvažiavome iš Velykų salos, kurioje sausa ir beveik nieko nėra. Žmonės iš mūsų grupės prie to buvo jau pripratę, todėl, kai mes įplaukėme į įlanką, aš grožėjausi vienu iš pačių nuostabiausių reginių mano gyvenime. Žmonės buvo taip sužavėti, jog ėmė ploti delnais vien dėl to, kad vieta buvo nuostabiai graži.

Ten mus sutiko Murea karalienės pasiuntiniai. Bet mus nuvedė pas ją ne sekančią dieną, bet, mano nuomone, po dviejų dienų. Žinoma, ji nesutiko priimti visų 55 žmonių, ar kiek ten buvo mūsų grupėje, todėl priėmime pas ją buvau tiktai aš ir moteris vardu Rut Taj – majorių iš Naujosios Zelandijos atstovė, kuri mokėjo karalienės kalbą. Aš jaučiau, kad ji buvo būtent tas žmogus, kuris ten turėjo būti, taigi mes abu išvykome į susitikimą su karaliene. Karalienė buvo didinga moteris su didinga širdimi. Ji buvo pati tyriausia meilė. Ir ji puikiai žinojo, kodėl ten esame. Mes ten buvome tam, kad priimti gimstančią Žemėje naują sąmonę ir pravesti tuo tikslu ceremoniją. Kartu su karaliene buvo dar viena moteris, jos padėjėja, tiesiogiai jai pavaldi, ji mus sutiko išskėstomis rankomis. Mes pradėjome kalbėtis, ir netrukus ji manęs paklausė: „Kur jūs norite atlikti ceremoniją?" Daug negalvodamas, aš pasakiau, kad norėčiau atlikti ją salos centre. Taip pasakiau todėl, kad buvau ten 1985 metais, kai man reikėjo vesti ceremoniją šioje pačioje saloje su ta pačia gentimi. Jie nuvedė tada į salos centrą, kur mes ir atlikome ceremoniją. Ši istorija pasakojama knygoje „Šviesos gyvatė", jeigu norite ją perskaityti.

Ir štai aš pasakiau: „Galbūt, salos centre?" Ji atsakė, kad tai neįmanoma. Į klausimą „Kodėl?" ji atsakė: „Todėl, kad aš ten neturiu valdžios, aš valdau visą salą, išskyrus centrą; man labai gaila, bet aš negaliu duoti jums tokio leidimo". Jos padėjėja pašoko, pribėgo prie jos ir pasakė: „Ne, ne, Jūs nesuprantate, kas turi įvykti šios ceremonijos metu, – vienas iš pačių svarbiausių įvykių Žemėje, todėl duokite leidimą, o mes paskui su visais išsiaiškinsime". Karalienė pasakė: „Ne, aš neturiu tokių įgaliojimų, aš negaliu to padaryti". Taip sakant, jos abi ėmė elgtis šiek tiek agresyviai. Padėjėja sakė: „Jūs privalote!", o ji atsakė: „Ne, aš nelaužysiu taisyklių". Ji vėl: „Jūs privalote!", o karalienė: „Ne, aš nedarysiu!" Ir netrukus jos jau šaukė viena ant kitos; energija stiprėjo, jos iš tiesų ėmė prarasti pusiausvyrą. Ir aš iš tiesų jau norėjau persigalvoti ir ėmiau trauktis. Galų gale valdovė pravirko ir pasakė: „Ne, negaliu aš šito padaryti!" Tada Rut priėjo prie jos, apkabino ir ėmė kalbėti su ja savo kalba, bandydama nuraminti. Bet tai nepadėjo. Tai yra, ji visgi buvo karalienė ir neketino neteisingai pasielgti. Ji paprasčiausiai vadovavosi tiesa, o tai tikrai buvo tiesa. Ji neturėjo valdžios ir nesiruošė duoti mums leidimo. Taip mes išėjome, negavę leidimo atlikti šią ceremoniją.

Aš grįžau į viešbutį. Niekada šito nepamiršiu. Sėdėjau ten galvodamas: „Viešpatie, 13000 metų, milijonai žmonių, išleista neapsakomas kiekis pinigų, 83000 statinių pastatyta visame pasaulyje, daug gyvybių prarasta vykdant šį projektą, o dabar, kai mums beliko keletas paskutinių minučių, dvi moterys ginčijasi, ir visa tai neįvyks?!"

Tiesiog negalėjau tuo patikėti, bet buvo panašu, kad taip ir bus. Panašu, kad mes nieko nepasieksime. Taip mes sėdėjome tris ar keturias dienas – neatsimenu, kiek ilgai tas truko, – ir tiesiog laukėme, kad kažkas įvyktų. Ir paskui staiga gavome kvietimą iš polineziečių karaliaus. Jį vadino Tėvu Mataru. Jis buvo labai senas. Na, ne taip labai senas, bet jam buvo virš aštuoniasdešimties. Jis paprašė mūsų atvykti ir su juo pakalbėti. Tai buvo puiku, nes tai reiškė, kad kažkas įvyks, ir galbūt, mes galėsime tęsti. Nes be leidimo mes negalėjome vesti ceremonijos. Negalima tiesiog nueiti kur nors, tą atlikti, o paskui pabėgti. Reikia, kad polineziečiai bendradarbiautų ir dalyvautų ceremonijoje kartu su mumis; mes negalime to padaryti be jų, o jie negali to padaryti be mūsų. Jiems reikia, kad visas pasaulis būtų ten su jais, ir būtent jį mes atstovavome. Ir taip, Tėvas Mataru paprašė susitikti. Tai buvo antroje dienos pusėje, aš vėl pakviečiau kartu Rut, nes ji mokėjo polineziečių kalbą ir žinojo jų tradicijas ir panašiai.

Mes nuvykome adresu, kurį mums pasakė, ir suradome jo namą. Įėjome į galinį kiemą – ten sėdėjo Tėvas Mataru ant senos baltos plastikinės kėdės, stovinčios ant smėlio, o jo šeimos nariai stovėjo aplinkui, jo žmona, jo vaikai ir jų vaikai, jų anūkai. Jie visi sėdėjo ten aplinkui ir laukė mūsų atėjimo. Ten stovėjo dvi kėdės Rut ir man.

Mes įėjome, nusilenkėme su didele pagarba, kad išreikštume pripažinimą karaliui, ir jis pasiūlė sėstis ant kėdžių. Mes ėmėme prisistatinėti, ir kai mes tą darėme, aš pastebėjau, kad jis žiūrėjo į mus prisimerkdamas, ir stengėsi pamatyti, kas mes tokie, ir aš supratau, kas jis nelabai gerai mato. Jis, be to, ir nelabai lengvai vaikščiojo, nes jo kojos buvo sutinusios, o šalia stovėjo lazda, kuria pasiramsčiuodavo.

Prisimerkęs jis pasakė: „Prieikite arčiau, aš noriu jus įžiūrėti". Nuo manęs iki jo buvo trys su puse metro, aš patraukiau savo kėdę maždaug per pusę atstumo, atsisėdau ir pažiūrėjau į jį. Jis, vis taip pat prisimerkęs, pasakė: „Ne, reikia, kad jūs prieitumėte žymiai arčiau, aš jūsų nematau". Ir tada aš patraukiau kėdę maždaug tokiu atstumu iki jo veido ir paklausiau: „Ar dabar Jūs matote?" Jis atsakė: „Taip, dabar matau". Ir tada jis nutilo. Jis nieko nekalbėjo, o aš sėdėjau ir laukiau, ką jis toliau darys.

Jis žiūrėjo į mane, žiūrėjo, praėjo dvi ar trys minutės, ir staiga jo veidas atgijo, ir jame sušvito šypsena. Jis pasakė (aš cituoju pažodžiui): „Aa! Aš tave prisimenu, tu iš žvaigždžių", – ir jis parodė į dangų. Dar jis pasakė: „Aš laukiau susitikimo su tavimi visą savo gyvenimą. Prašyk, ko nori, bet ko". Ir aš tuoj pat pasakiau, kad nepraleisti momento: „Aš norėčiau nuvykti į salos vidurį ir atlikti ten pasaulinę ceremoniją". Jis pasakė: „Jokių problemų, jūs galite eiti į salos centrą, aš viskuo pasirūpinsiu". Paskui jis pridūrė: „Aš senas žmogus ir nelengvai vaikštau. Aš negalėsiu nueiti iki salos vidurio, o aš labai noriu dalyvauti šioje ceremonijoje, taip jaučiu, kad aš privalau joje dalyvauti, galbūt, jūs atliksite ją čia?"

Aš nepasakiau jums dar kai ko. Išvakarėse aš mačiau sapną. Ir štai kas man prisisapnavo. Pabandykite įsivaizduoti tinklą aplink Žemę, jo laukas torodialinis, panašus į magnetinį lauką aplink Žemę. Jis išeina iš Pietinio poliaus ir įeina į Šiaurinį, tai yra išeina iš Murea salos ir įeina Egipte. Šis laukas panašus į platų vamzdį, tai sūkurys ir jis tuščiaviduris. Anksčiau aš norėjau būti salos centre, bet sapno dėka man tapo visiškai aišku, kad nesvarbu, kurioje salos vietoje tu esi, nes to vamzdžio išmatavimai, kurio viduje mums reikėjo būti, buvo didesni nei sala. Tai yra mes galėjome būti bet kurioje salos vietoje – nebuvo jokio skirtumo.

Be to, man sapne buvo parodyta, kur įvyks ceremonija. Tai buvo labai konkreti vieta. Mes buvome prie įlankos, giliai įsirėžusios į krantą, ir galėjome matyti sausumą kitoje pusėje. Tai buvo nedidelis smėlėtas pliažas, per jį iš salos ištekėjo upė ir įtekėjo į okeaną tiesiai prie gamtos sukurtos sienos, kuri tęsėsi iš vienos pusės. Aš tai mačiau.

Sekančią dieną, ruošdamiesi pas Tėvą Mataru, mudu su Rut kalbėjomės, ir aš pradėjau pasakoti jai savo sapną. Aš buvau papasakojęs tik dalį jo, kai ji sušuko: „Juk man prisisapnavo lygiai toks pats sapnas!" Ji pabaigė pasakoti sapną, kuriame viskas buvo taip pat. Ji susapnavo lygiai tokį pat sapną, lygiai tokį pat pliažą. Aš sušukau: „Oho! Vadinasi, mums taip ir reikia padaryti!"

Ir štai Tėvas Mataru pasakė, kad negali nueiti iki salos centro, ir paklausė: „Gal jūs pravesite ceremoniją čia, prie mano namų, kad aš galėčiau būti kartu su jumis?" Mes buvome pliaže, bet negalėjome jo matyti, nes ten augo medžiai, užstojantys vaizdą, todėl mudu su Rut pašokome, nubėgome už medžių ir, pamatę pliažą, pasakėme: „O Dieve, tai jis!" Mums nekilo abejonių: būtent šią vietą mudu sapnavome, ir mes žinojome, kad ceremoniją reikia pravesti čia. Mudu grįžome pas Tėvą ir pranešėme: „Taip! Taip! Taip! Čia mes ir atliksime ceremoniją!" Jis labai apsidžiaugė ir pasakė: „A-a, vadinasi aš galėsiu dalyvauti, puiku!" Todėl sekantis klausimas buvo toks: „Jūs – valdovas, kada įvyks ceremonija?" Nes mes nežinojome. Ir jis atsakė: „Rytoj ryte saulei tekant". Ir taip, viskas buvo nuspręsta, viskas buvo paruošta tam, kad pirmą kartą atlikti šią ceremoniją. Mes atsisveikinome ir grįžome į viešbutį, kad papasakotume visiems likusiems, kaip praėjo ši diena.

Grįžtant į viešbutį, kažkas įteikė man laišką iš Australijos. Aš pažinau šį žmogų, nors nebendravau su juo daug metų, bet dėl kažkokios priežasties jam buvo žinoma, kad esu čia, ir jis atsiuntė man šį laišką. Aš jį atplėšiau, jame buvo pranešama, kad sekančią dieną Žemė, Saulė ir Mėnulis išsirikiuos į vieną liniją ir įvyks Mėnulio užtemimas – kaip tik ceremonijos atlikimo dieną, – o Mėnulio šešėlis praslinks tiesiai virš Murea salos. Mes sušukome: „Tai bent įspūdinga", – juk mes šito neplanavome, aš net nežiūrėjau į dangų, kad pagalvočiau apie ceremoniją iš šio požiūrio taško. O dabar, kai mes apie tai sužinojome, ir žinojome, kur yra pliažas, širdyje buvau visiškai įsitikinęs, kad mes padarysime tiksliai taip, kaip reikia.

Sekantį rytą auštant mes išlipome iš autobuso, praėjome pro galinį karaliaus kiemą, išėjome į pliažą ir ėmėme ruoštis ceremonijai. Būtent šiuo momentu supratau, kad nežinau, ką reikia daryti. Aš nežinojau! Aš tiek buvau užsiėmęs tinkamos vietos paieška ir visu kitu, o taip pat, reikėjo susitvarkyti su ten buvusiomis įvairiomis energijomis, kad šitai atėjo į galvą tik prieš penkias minutes iki ceremonijos: aš nežinojau, ką daryti. Tada aš atsiguliau ant smėlio, padėjau ant smėlio galvą, kad galėčiau pabūti vienas, ir pakviečiau savo vidinius dvasinius vadovus.

Tai ką aš jau mokėjau, buvo vienaip ar kitaip susiję su Amerikos indėnais ir jų atstovais, bet čia buvo kas kita. Tai buvo labai įdomi ceremonija, kokios aš ankčiau nebuvau matęs. Bet man reikėjo atlikti tai, kas man buvo perduota, todėl aš paprašiau visų atsinešti po tris daiktus: vieną, susijusį su vandeniu, antrą – su žeme o trečią – su oru. Visi išsivaikščiojo. Maždaug po pusvalandžio jie sugrįžo, ir mes išdėliojome šiuos daiktus tokia seka: vanduo – žemė – oras, vanduo – žemė – oras, įprasta man indėniška struktūra, gydymo ratas – apskritimas, su kvadratu viduryje, atitinkančiu keturias pasaulio kryptis.

Toliau ceremonija ėmė vystytis anksčiau nematytu man būdu. Buvo panašu, kad ateina vanduo, bangos – bangų galia stiprėjo, o po to nusilpdavo. Energija tekėjo būtent tokiu būdu. Tėvas Mataru sėdėjo rate ant savo plastikinės kėdės, nes jis negalėjo atsisėsti ant žemės, ir žiūrėjo į visa tai. Galų gale ceremonija atėjo įpabaigą, ir tai reiškė, kad tuo momentu Žemė pagimdė naują sąmonės tinklą.

Minutei nukrypsime į šalį, nes su tuo dar kai kas susiję. Gimimo procesas prasidėjo, jis tik pradėjo vystytis. Pabaigus ceremoniją, Tėvas Mataru pakvietė mane prie savo kėdės. Aš priėjau prie jo ir paklausiau, ko jis nori. Ji prisitraukė mane labai arti, kad niekas negirdėtų, ir paklausė: „Iš kur tu žinojai, kaip atlikti šią ceremoniją? Ši ceremonija buvo atlikta labai tiksliai. Mes laikėme šią paslaptį tūkstančius metų. Iš kur tu ją žinojai?" Aš negalėjau atsakyti – tiesiog jį apkabinau ir pirmąkart pajutau jo širdį. Tada supratau, kodėl jis yra polineziečių karalius: šio žmogaus širdis tokia didžiulė, kaip Žemė. Jis visus mus labai subtiliai jaučia. Tą momentą aš labai daug supratau.

Po to mes išvažiavome. Mūsų darbas buvo padarytas. Mes atlikome tai, ką turėjome atlikti, ir išvažinėjome į namus. Maždaug už dienos mes išskridome į savo šalis visame pasaulyje – į daugybę įvairių vietų. O aš grįžau čia, į Sedoną, Arizonos valstiją. Sekantį rytą, viena iš dalyvavusiųjų ceremonijoje, Karolina, atsikėlė anksti ryte ir nufotografavo. Ji parodė šią nuostabią nuotrauką, padarytą maždaug iš dešimties metrų atstumo. Joje buvo gydymo ratas, išdėliotos ant žemės kriauklės, o virš viso šito ore pleveno ryškiai baltos spalvos penkiakampė žvaigždė, tokia ryški, kad fotoaparatas ją užfiksavo. Iš tiesų ji labiau buvo panaši į jūros žvaigždę: jos galiukai buvo apvalūs. Per tris savaites buvo padaryta dar keletas nuotraukų. Jose ateinantys žmonės ir atsiritančios bangos, visi daikai išmėtyti po pliažą, bet žvaigždė vis taip pat matoma, po trijų savaičių – tai visiškai stulbina. Be to, sekančią dieną mums paskambino Tėvas Mataru.

Murea sala yra širdies formos. Aplinkui ją yra širdies formos koralinis rifas. Pačiame švariausiame, nuostabiausiame vandenyje rifo viduje plaukioja daugybė žuvų, ir tai tiesa, iš tiesų taip atrodo: tai panašu į akvariumą. Kai aš ten buvau 1985 metais, aš praleisdavau šešias valandas per dieną, plaukiodamas tarp šių žuvų. Iš tikrųjų buvo galima plaukioti tiesiog tarp jų.

Todėl kai atvažiavau čia šį kartą, aš atsivežiau su savimi savo du vaikus. Aš su dideliu entuziazmu tikėjausi, kad nuvesiu juos prie vandens ir parodysiu jiems visas šias žuvis: „Jūs nepatikėsite! – kalbėjau aš jiems. – Tai neįtikėtina!" Ir štai mes užsidėjome savo plaukmenis ir veido kaukes, nėrėme į vandenį – žuvų nebuvo. Na, galima buvo pamatyti dvi tris žuvis dešimties metrų atstumu, dvi tris tai čia, tai ten – ir viskas, žuvys dingo. Tėvas Mataru pasakė, kad maždaug prieš penkiolika metų jos visos išnyko, tiesiog dingo.

Sekantį rytą, kaip papasakojo Tėvas Mataru, visoje įlankoje po penkiolikos metų buvo pilna tropinių žuvų. Jam ir visiems jo žmonėms tai buvo Motinos-Žemės ženklas, kad tai ką mes atlikome išvakarėse – gimimas – buvo atlikta teisingai. Tai buvo tikra ir tai iš tiesų įvyko. Aš buvau laimingas, tai išgirdęs ir sužinojęs.

Grįžęs į Sedoną prie Raudonųjų uolų, aš galvojau, kad viskas baigėsi, bet per meditacijas tiek su savo vidiniais dvasiniais vadovais, tiek ir su Motina-Žeme, man paaiškėjo, kad reikėjo dar kai ką atlikti. Aš ne visai supratau, ką būtent, bet tai buvo susiję su laiku.

Žmogui reikia maždaug devynių mėnesių, kad išsivystyti ir gimti. Jo gimimas užtrunka pusvalandį, valandą ir dar daugiau. Čia yra tas pat.

Sąmonės tinklo gimimas labai panašus į gyvybės formos gimimą. Tik vietoje devynių mėnesių reikėjo trylikos tūkstančių metų, tai yra didelis laiko skirtumas. Gimimas vietoj valandos užtrunka vieną mėnulio ciklą. Tai yra, reikalingos 27 su trupučiu dienos, kad jis visiškai gimtų.

Ir štai man pranešė, kad reikia atlikti dar vieną ceremoniją čia. Mes atlikome ją netoli nuo šios vietos, kur dabar esame.

Toje ceremonijoje buvo kai kas įdomaus, kas mane sukrėtė. Mes atlikome ją, ceremonija jau ėjo į pabaigą, kai Saulė, Mėnulis ir Žemė išsirikiavo į vieną liniją, ir įvyko dar viena mėnulio užtemimas tiesiai virš Sedonos, tie ta vieta, kur mes sėdėjome. Tą suplanuoti buvo neįmanoma.

Aš labai ilgai negalėjau apie tai kalbėti. Tai nesusiję su žmonėmis – tai planetarinis lygis. Planetos, Saulė ir žvaigždės yra žymiai daugiau, nei kiekvienas iš mūsų, ir jie juda labai tiksliai.

Ir štai, kai ceremonija buvo atlikta, viskas buvo baigta. Yra dar vienas momentas, kurį norėjau jums papasakoti. Manau, jūs suprasite, kaip tai svarbu taip pat ir mums, visiems, ką mes pažįstame, o taip pat visiems Žemėje.

Melchizedeko sąmonė

Paskutinis dalykas, kurį norėjau jums papasakoti, susijęs su Melchizedeko sąmone. Mes žinome, kad kai gimsta planetos tinklas, prieš pat jam gimstant viskas gali būti prarasta. Ir jeigu tai įvyktų, tai rasė, gyvenanti planetoje, turėtų pradėti viską iš pradžių, viską iš naujo. Tai nėra gerai. Sugrįžimas į buvusį lygį galėtų užtrukti daug šimtų tūkstančių metų. Bet žinoma ir tai, kad kai gimsta tinklas, jis iš tiesų tampa gyvu, jis susietas su Žeme, jis funkcionuoja. Nuo Kūrinijos pradžios iki šio momento nebuvo nei vieno atvejo, kai viskas neįvyktų iki galo. Todėl, kai mes matėme, kaip tai vyksta – o tai buvo 2008 metų vasario mėnesį, – mes žinojome, kad kaip žmonija mes dar neperėjome į naują lygį. Mums dar ne viskas įvyko, mes dar pereisime į kitą sąmonės lygį. Ir tai jau ne vien tikimybė, tą iš tiesų žinome.

Tai fantastiškas momentas mūsų gyvenime, kurį reikia švęsti, nors dauguma žmonių to nesupranta. Kosminis laikas eina labai lėtai, ir periodas nuo 2008 m. vasario iki dabartinio momento nereiškia, kad šiam kūdikiui du metai – jam dar tiktai minutė, jis tik ką gimė. Todėl tai, kas turi įvykti ateityje, įvyks labai greitai. Tikėtina, pagal majų ir visų kitų genčių informaciją, tai įvyks laike tarp dabartinio momento ir 2015 metų. Niekas nežino, kada būtent. Ir aš nemanau, kad kas nors žino tikslų laiką, kuo jie bebūtų. Šioje situacijoje tiesą žino tik Motina-Žemė.

Bet mums pasisekė. Todėl jūs, tie, kurie žiūrite, suprantate, kad jums pasisekė, kad jūs pereisite į kitą sąmonės lygį, kurio negalite įsivaizduoti net pačiose drąsiausiose svajonėse. Tai tikrai įvyks ir aš tiesiog noriu jums padėkoti.

Padėkoti už pasitikėjimą savimi, už tikėjimą savimi ir už drąsą tęsti dvasinį darbą, nežiūrint į tai, kad, galbūt, jūsų artimieji stengiasi jus sustabdyti, nes tai, kuo jūs užsiimate, nesuprantama įprastame pasaulyje.

Dėkoju už viską, ką jūs padarėte savo gyvenime, kad tai įvyktų. Mes visi labai greitai atsirasime naujame būties lygyje, ir tada mes susipažinsime kitaip.

Siunčiu dėkingumą iš visos širdies jūsų širdims – dėkoju už jūsų gyvenimą ir už viską, ką jūs savo gyvenime padarėte.

Video anglų kalba: http://www.esoterix.ru/blog/otkroveniya/1336.html
Peržiūrų: 2915 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 2.3/3
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0