Tiesiog dabar būk liudininku fizinėje erdvėje, be jokių vakar, kokios tai savo istorijos, be ateities tikslų ir tt. Tiesiog dabar būk momentu čia ir dabar. Tai ne kokia praktika, tiesiog esumas. Praktika vyksta tada, kada sieki to, ko pas tave nėra. Praktikuoji, kada nori ką tai įgyti ko neturi, kad kas tai atsirastu po to. Mokaisi ko tai, bandai pasiekti ką tai naujo. Tai visada susiję su ateitimi ir fantazijomis kaip gali būti geriau, kaip pagerinti save. Pradžioje ką tai sau nusipieši ir po to dėl to ką tai atlieki, tobulini.
O dabar nieko nedaryk, jokios ateities tau nėra. Tas gyvenimas vyksta tiesiog dabar. Gal jis ir ne toks įdomus, ne taip traukiantis protą, kaip pavyzdžiui svajonės, fantazijos, apie plejadiečius, Aštarus ir panašiai, tačiau labiau tenkinantis Esybę, suteikiantis pasitenkinimą.
Esybė taip pereina į harmoningą ramią būseną. Jokios praktikos jūsų neatves prie tokios būsenos. Gal kokiam tai laikui gali priartinti, bet kaip tik nustoji praktikuoti, vėl būtinai grįžti atgal. Tai kaip koks Sizifo akmuo, kol rideni jį į kalną, tol viskas gerai, kai tik užrideni ir atsipalaiduoji nors truputi, jis rieda atgal, jei įtampa per didelė, perstumi, akmuo nuriedės žemyn į kitą kalno pusę. Tada vėl nusileidi ir rideni į viršų iš naujo. Taip visada reikia būti įsitempus. Praktika kažkas tokio, kas yra kol tai darai, atsipalaidavai ir viskas, to nėra. Todėl protas su pastangomis, įtampa – pragaras. Pastovi įtampa, pastangos, nesibaigiantys siekiai, norai ir tt.
Buvimą momente čia ir dabar pavadinti praktika sudėtinga, nes paprasčiausiai pažįsti tai, kas guli už svajonių, kas tikrai realu.
Žmogus ant tiek susižavi svajonėmis apie ateitį, jog visai pamiršta kas jau yra dabar. Ir tada ieško to, pavyzdžiui meilės, laimės, dvasinių pasaulių, kontaktų su ateiviais, būtybėmis ir tt. Tame visada atsiranda nerimas, nes laukiama to kažkur tai ten. Esi neramus, nes ieškai ir nežinai ar rasi, ar suspėsi ir tt. Tačiau, negali surasti nieko, apart to, kas jau yra čia ir dabar. Žinoma, ką tai tokio ko nėra, galima įsivaizduoti, bet įsivaizdavai ir viskas, vėl dingsta. Pavyzdžiui, žmogus kartais ieško savęs tikro, matyt prieiti prie veidrodžio neįgalu: “Aš savęs kol kas dar neradau, bet intensyviai ieškau.”
Momente čia ir dabar nėra ko ieškoti. Visa tai, kas nejaučiama ir niekaip nepriimama, nėra dabarties momentas. Vaizduotėje gali egzistuoti ką tik nori, bet realybė dabar yra tokia, kokia yra. Ir ji visada tokia kur be nueitum, ką be darytum. Realybė yra tai, kas suvokiama dabar, ne prieš sekundę, ne prieš minutę, ar vakar, o būtent dabar, šiuo momentu.
Tu ir esi ta suvokiančia sąmone iš tikro, o kūnas tik jos instrumentas, per kurį ji pažįsta save. Pavyzdžiui, kaip žmogui automobilis instrumentas kelionei, taip sąmonei kūnas instrumentas kelionei. Kaip automobilis nieko nežino apie savo keleivį, taip ir kūnas nieko nežino apie savo keleivį ir kurį įpratęs vadinti Dievu, Absoliutu, Buda ir tt.
Laikas iš tikro egzistuoja tik prote. Praeities ir ateities nėra, ji neegzistavo. Visa tai tik galvoje, prote. Juk praeities niekada nerasi, nenuvesi ką nors į ją. Viskas ką rasi, tik dabartis. Tai, kas praeitis, niekada nėra realybė. Gali puikiai atsiminti pavyzdžiui kad ir vakarykšti sapną, bet ar tai bus realybė? Pavyzdžiui yra žmonių, kurie neskiria sapnų nuo realybės, tiesiog paprasčiausiai neskiria ir viskas.
Vadinasi vakar vakarą aš sau išsigalvojau, ar kaip išeina?
Ne, neišsigalvojai, bet tai tiesiog nėra realybe. Realybė yra tai, kas egzistuoja dabar. Kas neegzistuoja dabar šiuo momentu, realybe būti negali. Realybe nėra net tai, kas pavyzdžiui buvo prieš sekundę, to jau nėra. Yra tik dabartinis momentas ir tai nepaneigiamas faktas. Vienintelis faktas esantis prieš jus, dabarties momentas. Visa kita, gali būti, bet gali nebūti. Ant kiek realiai gali atkurti bent vieną vakarykštės dienos sekundę savo vaizduotėje? Pilnai neatsiminsite net aplinkos kurioje buvote. Kaip tai gali būti realu, jei negali net atkurti buvusio vaizdo? Net vienos vakarykštės dienos sekundės negali atkurti ant tiek pilnai, kiek priimama tai, kas vyksta dabar. Arba ateitis, kaip ji gali būti realybe? Kad ir kaip nenupieštum sau ateities vaizdo, jis niekada nebus pilnai toks, koks yra dabar. Kaip galima visu tuo gyventi?
Tačiau pavyzdžiui pas mane yra vakar dienos įrodymo faktai, nes vakar nusipirkau šį mineralinio butelį?
Vakar diena tik sąlyginiai. Taip sakote jūs, bet aš nežinau, nedalyvavau kada jį nusipirkote, yra tik tai, kas dabar yra, jūsų rankoje butelis. Gal ir nusipirkote vakar, to negaliu žinoti. Tai jūsų asmeninė realybė kurioje esate, ne mano, ar dar kieno nors. O tai, kas yra dabar, kas egzistuoja dabar, realybė visų čia esančių. Galima ilgai ginčytis, kas buvo vakar, kas bus rytoj ir tt. Nustoji apie tai ginčytis tik tada, kada atsirandi dabartiniame momente. Nebėra priežasčių, nes čia ir dabar prieinama visiems. Galima ginčytis kas dabar tavo galvoje, bet ne apie tai, kas realu dabar visiems. Visi konfliktai baigiasi, kada žmogus dabartyje.
Kodėl žmogus siekia atsibudimo? Todėl, kad nustotų konfliktuoti. Apie ką galima ginčytis, jei visi mato kas yra dabar? Pavyzdžiui kad ir pasakysi, jog sienos rausvos, kitas sakys melsvos, gerai, tebūnie taip, jei jam taip patinka, juk sienų spalva nuo to nesikeičia.
O jei sakysi, jog vakar sienų tapetai buvo žali, kitas sakys ne, buvo gelsvi, galime ginčytis, kas geriau atsimena, gali prisijungti daugiau žmonių. Todėl būvimas čia ir dabar išsprendžia daugelį žmonių sunkumų, kurie lydi juos per gyvenimą. Buvimas vakar ar rytojaus dienoje sukelia nepatogumus.
Netgi ši realybė čia ir dabar yra tik sąlyginė. Pabandyk užmerkti akis, po kelių sekundžių nebegalėsi pilnai atkurti supančios aplinkos. Viskas bus sąlyginiai, viskas plaukios. Taigi, net ši realybė sąlyginė, besiremianti tik jutimo organais. Todėl šią sąlyginę realybę dažnai vadina iliuzija, remiantis tokia patirtimi. Užmerk akis ir pasakyk kur visa tai, ką iki tol laikei realybe, dingsta kaip sapnas?
Tačiau kas tai lieka, kas tai, kas yra atmerktomis ir užmerktomis akimis. Tai, kas lieka ir yra realu iš tikro. Realu pats suvokimas, pats liudijimas. Nėra skirtumo, yra kas nors dabar pieš akis, ar nėra nieko, liudijimas visada yra. Realybė yra pats liudijimas. Tai vienintelė ir nekintanti realybė bet kokioje situacijoje. Tokia realybė yra absoliuti. Į tai, kas nekintama ir bandoma nurodyti dabar. Į liudininką, kuris viduje. Stebėk jį, daugiau nieko ir nereikia.
Tai tas liudijimas vis tik ten viduje, ar čia?
Pradžioje atrodo, jog jis ten viduje. Pradžioje aptinki jį būtent ten, tarsi miegantį kriauklėje, vidiniame kiaute. Tačiau jei pažvelgsi į jį, jam ten taps ankšta ir lukštas suskils, nutrupės. Tokį momentą vadina realizacija, prabudimu, nušvitimu. Jei pažvelgi į ten, dviems vietos neužtenka. Tą tylų liudininką galima pavadinti būvimu, stebėjimu arba dar jį vadina Siela.
Kada sąmoningai esi čia ir dabar, suvokimas tampa tikrai gyvu. Nesi nei vakar, nei rytoj, esi čia ir dabar. Dabarties momentas pagyvėja, įgija kokią tai apčiuopiamą apimtį, viskas tampa iš tikro gyva. Iš negyvo plokščio paveikslo pasaulis virsta erdviu gyvu egzistavimu. Visas pasaulis tarsi atgyja, sienos, erdvė, absoliučiai viskas atgyja. Ir tai faktas kurį matai. Dievas – gyvas Gyvenimas. Iki tol, gyvenimas juodai baltas, ne visas negyvas. Tai kaip paveikslas plokštumoje, kaip filmas, kuriame viskas juda, tačiau negyva.
Iš tikro gyva viskas kur nebūtum. Paprasčiausi gali sėdėti kambaryje ir viskas aplinkui bus ant tiek gyva ir įdomu, jog negalėsi atitraukti žvilgsnio. Gyvenimas tarsi visą laiką alsuoja, jis gyvas. Paprastai žmogui atrodo, jog gyvas tik jis, visa kita šiaip sau. Iš tikro gyva viskas, absoliučiai viskas, visas pasaulis, kaip didžiulis beribis organizmas. Religijose Tai vadinama Dievu, todėl Jis visada čia, visada klausosi, žiūri ir visada tyli. Jei Gyvenimas atrodo pilkas, neryškus, tai tik todėl, nes Jo suvokimą užstoja proto dulkės. Tačiau tas, per metų metus sukauptas dulkes galima nusivalyti.
O koks geriausias tokių proto dulkių nuvalymo metodas?
Metodai kokie tai gal ir yra, tikriausiai yra, bet jie nėra būtinybė. Pagrindinė ir vienintelė rekomendacija, paprasčiausiai būti tuo kuo esi dabar. Būk visada ten kur esi, būk tuo kuo esi. Negalvok nieko apie save, būtent būk. Ir tada Gyvenimo vėjas pats nupūs visas proto dulkes. Gali žinoma pratrinti stiklą pats, arba už tave tai padarys Egzistavimas. Ir viena ir kita gerai. Svarbiausia viskame būk nuoširdus pats sau. Tame ką darai, ką kalbi ir kaip darai. Nieko nepalik po to. Jei gausis kas nors daryti be konfliktų, nuo to bus tik komfortiškiau.
O jei tas nuoširdumas kam nors pavyzdžiui nepatinka, tada kaip?
Na gal ne visai taip. Nuoširdumas negali kam nors nepatikti. Nuoširdumas patinka visiems ant tiek, kad už tai myli. Nuoširdumas – tai Meilės, Dievo spindesys, kas negali nepatikti. Žinoma, pavyzdžiui tai gali sugadinti karjerą, sugadinti tai, kas kankina. Jei kankina karjera, nuoširdumas būtinai sugadins ją. Jei kankina šeima, nuoširdumas sugadins ją. Nuo to pati šeima nė kiek nenukentės, gal jos ir neišardysi. Tik išlaisvinsi žmones nuo savęs netikro, nuo melo. Štai ir viskas. Kadangi visa tai, kas pagrįsta melu, negali duoti laimės nei tau, nei kitam.
O pirmasis ir pagrindinis melas – tai tas “aš”. “Aš” kažkas tokio, kas tarsi egzistuoja. Po to tas “aš” nori būti nuostabus, protingas, teisus ir tt. Aš žmogus, lietuvis, tėvas, sūnus, vyras, toks ir anoks... O jei “aš” toks ir anoks, vadinasi turiu elgtis taip ir anaip. Mane turi vertinti kaip tokį ir anokį, bet kažkodėl, kaip dažniausia nutinka, nevertina. Tada ir prasideda konfliktai tarp “aš” ir viso kito pasaulio.
Nuoširdume negyvenama įvaizdžiais, o veiksmuose čia ir dabar. Vyksta veiksmas ir viskas, be vertinimų ar svarstymų. Kada Gyvenimas iš tikro nuoširdume, nustoji ką tai apgalvoti, išskaičiuoti kaip geriau, naudingiau. Nėra išankstinių išskaičiavimų kaip reikia ką nors daryti, kaip vertins kiti ir tt. Jeigu myli tai tiesiog taip ir elgiesi, jei ne, apsisuki ir išeini, be jokių sentimentų, ar apmąstymų...
Ar visa tai kas bloga daro protas, jis demonas?
Ne visai taip. Alternatyvus pavyzdys, pas tave yra peilis, su juo gali paruošti sau maistą, ką tai sukonstruoti būstui, išdrožti skulptūrą ir tt. Bet tuo pačiu peiliu galima ką tai sunaikinti, žudyti, sukelti fizinį skausmą. Tai vienas ir tas pats instrumentas. Protas, toks pat įrankis, instrumentas. Duoda galimybę kuo tai naudotis, mokėjimą, patirtį. Tai viena visuotinai žinoma medalio pusė. Kita nematoma tamsioji mėnulio pusė ta, kad jis sudaro klaidingą savęs įvaizdį, kuria konfliktą.
Jei tiki tuo, jog esi protas, pilnai tuo vertinimu tiki, tada protas tampa vieninteliu kuo esi. Atsiranda nuomonė, jog tai kas vyksta yra neteisinga, arba teisinga. Toliau vertini žmones iš tokios nuomonės. Vertinama ne tai kas yra, o pagal iš anksto susikurtą nuomonę.
Meilė – nėra santykiai. Iš tikro Meilė – santykių nebūvimas, nevertinimas. Kol matai pasaulį tik atskirais vaizdiniais ir objektais, jis išskaidytas, suskirstytas. Iš tikro vaizdinių nėra, tik viena duotybė, esybė, ar kaip tai be pavadintum. Tai egzistavimas Vienyje, neišskirstyta egzistencija. Kada išskiriamas melagingas “aš”, atsiranda kas tai kita, kas yra atskiro nuo to. Ir tas “aš” lieka išskirtas iš viso pasaulio, tampa atskiru objektu, tada ir kita tampa atskiru objektu. Tačiau visa tai tik sąlyginiai atskira, nėra jokių ribų ar atsiskyrimų. Kol tiki, jog ribos, sienos tarp tavęs ir pasaulio yra, laikysi save atskiru nuo viso to. Todėl visi santykiai, konfliktai baigiasi, kai nuskęsti Vienyje, Meilėje, tuo tampi.
Ši matoma fizinė realybė sąlyginė, vadinama iliuzija, sapnu. Joje bet kas egzistuoja sąlyginiai ko tai kito atžvilgiu. Pavyzdžiui mėlyna spalva yra mėlyna, sąlyginiai raudonos atžvilgiu, minkšta yra minkšta palyginus su kieta ir tt. Jei nors kelias sekundes pasistengti ko nors nelygini, tik suvoki, visos tokios nusėdusios proto dulkės nukrenta.
Tam nereikia nieko ypatingo, jokių išvadų, paprasčiausiai išlieki tame, toje proto tyloje ir viskas. Palaipsniui viskas ramiai nusėsta. Prabudimas dažnai įvyksta labai nepastebimai, švelniai, gyvenant spontaniškai.
Tačiau jei iki tol žmogus labai išsitempęs, prabudimo, realizacijos momentas bus pastebimu žybsniu. Duotybė labai paprasta, nieko ypatingo tame nėra. Paprasčiausiai pakanka būti dabartyje be svarstymų ir vertinimų, nieko neišskirti ir nelyginti. Pradžioje bent keletą sekundžių, minučių, būti švariu suvokimu, liudyti. Būti gyvenimo, pasaulio liudininku. Tai labai malonu, eiti gatve ir tiesiog būti liudininku. Tik stebėti gera, ar nelabai savijautą, aplinką ir tt. Kuo mažiau nepasitenkini, tuo mažiau kančios. O kuo daugiau įsitrauki į nemalonios situacijos svarstymus, tuo kančių daugės, pyktis tik didės. Pasaulis keičiasi nuo pastovių vertinimų. Jis tampa visiškai kitoks nei yra iš tikro. Visos priežastys vertinimuose, jei pasilieki tik su pačiu buvimo faktu, pasaulis nesikeičia. Jis nėra nei geras, nei blogas.
Gyvenimas tampa sunkiu, konfliktišku tik todėl, jog vietoje liudininko, duodame vertinimus viskam. Ir prasideda begaliniai “jeigu, o jeigu būtų buvę.... vakar padarei klaidą, kurios rytoj nedarysi ir tt.” Toks tampa daugelio vergų pasaulis. Žinoma, tai ne gyvenimas, tik kančios ir apgailestavimai. Nuo vaikystės be išimties kiekvienas tai patiria, praeina. Tokio gyvenimo periodo, kada protas tampa toks, nepraeiti negali niekas. Tačiau vieni su tokiu bagažu eina iki pat kūno mirties, kiti pastebi, jog kažkas nenormalu, besitikintis laimės gyvenime, jos nesutinka. Tada pradeda ieškoti. “Išmokite tingėti svajoti ir tapsite laimingesniais” sako išminčiai ir jie visiškai teisūs.
Kada kaip asiliukui bėgti paskui morką, pakabintą virš nosies pagaliau nusibos, sustok ir pamatysi, jog morka tebelieka vietoje ir bėgti dėl to nereikia. Atvirkščiai, kai sustoji pastebi, jog laimė visai ne morkoje, o pačiame buvime...
Siekimas, jog kas tai negero praeitų, ar ateitų gero ir yra dvasinės, vidinės kančios, kurios dar mažiau realios. Jei jau kas tai atsitiko, jog tai praeitų, ar ateitų kas tai geresnio nei yra, nesiek. Pabandyk nesiekti, nebūti aktyvių apmąstymuose, pergyvenimuose, tiesiog liudyk tai. Per didelis aktyvumas ir noras kitokių pojūčių, pergyvenimų egzistuoja kaip liūdesys, nusivylimas. Liūdi dėl to, ko nėra ir kuo daugiau to norite, tuo liūdesys didesnis, stipresnis. Kada nustoji svajoti apie ką tai tolumoje ir esi dėmesiu čia, ne visada gali būti malonu, tačiau tai greičiau nusėda. Gyvenimas kaip bangos, tai aukštyn, tai žemyn. Pakanka dėmesiu išlikti čia ir kančios baigiasi.
O kaip tada dėl vystymosi, žmonijos evoliucijos ir tt.?
Evoliucija – proto mitas, kabliukas, ant kurio pakibo beveik visa žmonija. Tai melas, paskui kurį bėga dauguma. Žmonijos vystymasis kur, kame jis? Iki ko žmonės išsivystė per paskutinius 100 metų? Ar esame laimingesni nei mūsų proseneliai? O gal vis tik ne taip, kaip piešia protas? Gal senelis laikas nuo laiko buvo laimingesnis nei dabar mes? Kas pasikeitė iš tikro? Kad sėdynę minkštesnę turi tarnyboje, bet ar tai laimė? Ar jūs labiau laimingi už prosenelius, jog turite automobilį, televizorių, telefoną ir tt.? Gal ir lengviau palaikyti melagingą įvaizdį, siusti smailikus ir širdeles per mobiliuosius telefonus? Lengviau meluoti, nei žiūrint tiesiai į akis. Kokia iš viso to evoliucija? Jog nebematome vienas kito, paskendę mobiliuosiuose ir internete? Šimtai civilizacijų nuėjo šuniui ant uodegos, su visomis komforto technologijomis, taip ir nesupratę kas esą...
Visi konfliktai, nepasitenkinimai yra tik tol, kol esate proto būsenoje. Kada yra teisinga, neteisinga, mano, nemano ir tt. Kada esi tokioje atsiskyrimo būsenoje egzistuoja atsakomybės prieš šeimą, šalį, atsiranda tai, ką noriu daryti, ko nenoriu. Visas toks pasirinkimas egzistuoja tik tol, kol esi tokiame susidvejinime. Kai toks susidvejinimas dingsta, panašių pasirinkimų neatsiranda. Yra tik vienas vienintelis variantas, kad ir kas tau pasiūlys kitą, žinosi jog tai ne tavo variantas. Bet kada miegi ir klausaisi vidinio dialogo, tada problemos, pasirinkimo sunkumai, abejonės, kuriose esi visada. Proto būsenoje niekada nėra pasitikėjimo, net jei kuo tai įsitikinęs, visada yra abejonės. Išsivadavimas nuo proto, išsilaisvinimas nuo pasidalinimo į taip ir ne, į reikia ir noriu. Gyvenimas daugiau nebesidalina į reikia ir noriu. Noriu ir reikia formuojasi tik prote. Ir kad nebūti tokiose būsenose, žmogus turi išmokti būti čia. Tada veiksmai vyksta iš duotybės kokia yra tuo momentu. Tik liudyk bet kokias situacijas. Kūrybiškas darbas, kada visas pilnai atsiduoti procesui, nebėgi dėl tikslo, rezultato, o mėgaujiesi pačiu procesu. Tikslas pačiame veiksme. Bet kurioje situacijoje yra kas nors įdomaus, bet kurioje. Kad ir kas protui atrodytų neįdomu.
Kaip protas išsivalo nuo koncepcijų?
Protas išsivalyti nuo koncepcijų negali, nes jis pats koncepcija. Protas negali būti švariu. Tik kartais dvasinėse žiniose švarią sąmonę verčia kaip švarus protas. Tada žmogus mano, jog protą reikia išsivalyti. O kaip protą išvalyti? Kaip piešinį išvalyti nuo piešinio? Protas tai koncepcija, įvaizdis, kaip jį išvalyti nuo įvaizdžio? Be įvaizdžio jo tiesiog nėra. Yra tik suvokimas. Jei liksi čia bent kelioms sekundėms, pajusi kaip visko daug. Dabarties momentas tarsi slegia, net neišlaikysi, jis galingas, todėl pabėgi, visada sakai po to. Dar paskaitysiu, o po to pabūsiu liudininku. Po to niekada neateis. Protas tam niekada neduos sutikimo. Padaryk tai dabar, kad ir kaip tai neatrodytų sunku lik dabar be svarstymų, paprasčiausiai būk tyliu žiūrėjimu. To pakanka ir tai vyksta netgi dabar kai skaitote.
Gyvenimas neįprastai gyvas, o protas tai baimė. Kitas proto pavadinimas – baimė, nerimas. Tarp to gali pastatyti lygybės ženklą. Kada dabartis pasireiškia, atgyja, atsiranda gyvenime apimtis. Dar vienas išmatavimas. Tampi be žodžių ir pasaulis tampa keturmatis. Esant ne prote, pasaulis turi apimtį. Ir jei tokioje apimtyje vėl atsiras protas, jame jis matysi kaip mažyti trupinėlis, kaip musė įskridusi į kambarį, pazyzė ir vėl išskrido. Gyvenimas nepajuda, nė vienas proto plepalas nepajudina Jo. Lik liudininku ir tegul viskas būna kaip yra. Pasaulis tyli, lik tame. Tiesiog dabar, neatidedant. Nieko neturi atsitikti, tik dėmesys tyliai yra čia ir dabar. Tai tavo duotybė, tylus suvokimas, liudijimas. Tiesiog dabar savo sienomis, erdve visu kitu, tavo kūnu gyvenimas – tyli. Tu ir esi tas tylėjimas, gyvenimo tylėjimas.
Tai nė kiek neatjungia proto. Jis funkcionuoja pats be kontrolieriaus. Atleidžiamas tik kontrolierius ir viskas. Tai kaip komentatorius per futbolo varžybas, nieko nedaro tik rėkia. Taip ir gyvena žmonės su komentatoriumi, tik kai kuriai momentais tikrovėje, pačiame futbole.
Jei jauti padėką už viską kas yra, gyvenimas tampa palaima. Ir iš pragaro virsta į rojų, nuo padėkos už bet ką. Jei iš tikro jausi bent mažiausią padėką kam nors, gydytojui, motinai, dar kam nors, nesvarbu kam, gyvenimas virs rojumi. Ir daugelis dalykų, kurių nedaro kiti žmonės tavo atžvilgiu, yra verti tokios padėkos. Kai kurie tau nenusibosta, nenervina, gali būti dėkingas ir už tai. Ir taip viskame. Kada gyvenimas užsipildo padėka už tai, ar padėka vėjui, pučiančiam karštyje, saulei šaltą žiemą, lietui laistančiam žemę, dar kam nors, jauti džiaugsmą gyvenimui. Pradėjęs nuo mažo, net nepastebėsi kaip visas gyvenimas taps nuostabiu. Tu jau rojuje ir tavo miestas ar kaimas rojaus sostinė, o tavo namai taps – Dievo namais. Gyvenimas tada stipriai keičiasi. Padėka užgimsta kažkur viduje ir tu leidi jai būti, tai pastebėjęs kieno nors atžvilgiu. Anksčiau niekada nematydavai, dabar pastebėjai kokias tai smulkmenas.
O tam turi nurimti vertinimai. Kad pastebėti galimybes padėkai, vertinimai turi nurimti, atsitraukti atgal. Neteisk, liudyk. Tai nėra joks metodas, o tavo duotybė, yra Tuo kuo esi. Liudijimas ne praktika - būvimas kuo esi. Tiesiog dabar esi liudininkas visko, žodžių, garsų, jausmų ir tt. Gali pajausti tame lengvumą. Tas lengvumas, nerūpestingumas auga nuo paprasto liudijimo čia ir dabar, daugiau nuo nieko. Daugiau niekas negali padaryti laimingu, tik liudijimas.
Kada jauti dėkingumą, kada liudiji, net pragare būsi dėkingas už viską. Kad ir kokios mintys ar žodžiai neatsirastų, lieki liudininkas visko, taip pat tų minčių. Tai kaip musės, įskrendančio į tavo proto erdvę, sąmonės erdvę, atsirado ir išskrido, nebūtina jas gaudyti, kabintis, tikėti.
Būtis - tavo duotybė, tai, ko dabar negali atsikratyti. Nereikia būti, tu jau esi dabar. Tame visame kartais dar yra proto plepalai, siekiai, norai, paieška. Bet būti yra duotybė, žiūrėk į tai, lik su tuo. Tai paprasčiau, nei bandyti gyvenime būti kokiu nors kitokiu. Visas gyvenimo sudėtingumas viename, bandyme nebūti tuo, kuo jau esame. Bandai būti kuo tai, kokiu tau sakė kas tai, kad reikia būti.
Dabar tu nieko nelaikai už gerklės, nieko neapgaudinėji, dabar tu tobulybė. Dabar nereikia jokių transformacijų, pasikeitimų, tobulėjimo, išsivalymo. Dabar tu idealas, bet tik dabar šiuo momentu, vakar gal ne, bet dabar – idealas. Nieko nereikia pridėti, jau esi tobulas, pakanka būti. Nuodėmės tik vakarykštė diena, gal kas buvo prieš valandą. Karmos dabar neegzistuoja, jos niekada nėra momente dabar, todėl nėra ko atsikratyti, nereikia mokytis būti dabar, įgyti švarą, sugebėjimus, tobulumą. Tavo duotybė absoliučiai tobula tiesiog dabar. “Pasilik dabar ir jokios karmos, nuodėmės neegzistuos.” Taip Jėzus nuimdavo nuodėmes, atvedant žmogų į dabartinį momentą. Jei tempsi savo praeitį kartu su savimi, tada karma tempsis iš paskos. Pasitikėk ne šiais žodžiais, kad ir palepinusiai klausą, bet dabarties momentu. Žodžiams nereikia tikėti, jauskite dabarties momentą ir viskas, to pakaks pilnai. Tai ant tiek paprasta, jog protas nepripažįsta to, jam sunku patikėti. Tik vienu veiksmu, kas ir veiksmu sunku pavadinti, leisk sau būti nenuodėmingam, tobulam, idealiam. Nėra trūkumų. Kad atsirastų trūkumai, reikalingi palyginimai, ėjimas kur tai atgal į praeitį...
Kas yra puikybė ir kaip to galima atsikratyti?
Jei kas nors yra, kas maišo egzistavimui, išeis iš gyvenimo, tačiau tik tuo atveju, jei matai, kaip vyksta, be vertinimų. Momentu, kada tai pergyvenama, vertinimų būti negali. Vertinimas bus to, kas buvo prieš kelias, ar dešimtis sekundžių, minučių ir tt. Tuo momentu pragyveni kažką tai dar. Pavyzdžiui pyktį, agresiją, stebi kokį tai pojūtį savyje, energijos aktyvumą. Kada tai vyksta sukelia diskomfortą, niekaip neįvardijant tai gesta, išeina. Jei komentuoji, vadinasi esi praeityje, komentuoji praeitį. O tuo pačiu momentu dar kas tai vyksta, bet to nestebi. Pavyzdžiui, vertinate save “aš pykstu ir rėkiu”, viduje mintys pykstantis su kažkuo, tačiau praleidi momentą dabar. Pyktis tęsis, nori sustoti, tačiau jau pasakei dar ir dar, nebežinai kaip sustoti, nes dėmesys praeityje, tame ką jau pasakei. Asociatyviai būtų tas pats, kaip važiuojant mašina atsisukinėti atgal, po to: “oi aš ką tai nudaužiau, oi aš dar ką tai nutrenkiau, oi...” ir tt.
Viskas turi būti pergyventa be baimės, vertinimo, komentarų, tiesiog būti čia ir dabar. Tada, kas nebūdinga kūnui-protui, susigulės savaime.
Gal kokiu tai momentu atitinkamas poelgis ir buvo efektyvus, gautas įprotis aprėkti ką nors ir pasiekti savo, bet po to būna negerai. Jei negerai, vadinasi metodas netinka. Jis nedaro laimingu. Gal kitam žmogui tiko, tačiau tai nedaro laimingu tave. Todėl, kada tai vyksta, nevertinkite, išlikite momente. Jei norėsite kontroliuoti, momentas tęsis ir tęsis. Kada dėmesys pilnai čia ir dabar, prasiverš kokie nors jausmai, pamatysi juos. Pavyzdžiui pastebite, jog padaryta šukuosena visai ne prie veido, jei pastebėsite, daugiau taip nesikirpsite. Tas pats ir čia, matai tai, ką tokioje situacijoje gauni. Jei nepriimtina, atsimes. Asociacija su karšta keptuve, kai paliesi įkaitusią iki raudonumo daugiau neliesi. Nekomfortiškas pojūtis ir sekantį kartą to nedarai.
Jei atsirado pyktis, geriau pažiūrėti kas tai. Tačiau ieškoti pasipiktinimo priežasties neverta, nes visada būsi teisus, o kitas neteisus. Kas vyksta su kūnu, momentu čia ir dabar? Jis nori išsilieti, jei yra mintys, sek jas, bet nesistenk pakeisti į teisingas. Tai neįmanoma. Gal pasikeis 5 minutėms, valandai, o po to vėl ir vėl. Todėl nėra prasmės ką nors bandyti perdaryti į geresnio. Tokiame momente pakanka būti ir matyti viską kas vyksta. Pabėgti nuo to neefektyvu. Kas maišo, visada išeis.
Puikybė gal tik apranga, kuria apsirengė žmogaus jėga. Pavyzdžiui, gal tai vadovo jėga, galinčio priimti atsakingus sprendimus nesidairant į šalis, nelaukiant palaikymo iš kitų. Žmogus nežino, nemato tokios savybės, bet ji duota. Jam gal neduota kūryba, pasireiškia tik tokiu būdu. Gavo jėgą, bet nežino kam dar galima tai panaudoti. Pabandykit nevertinti to žodžiu puikybė, ar panašiai. Paprasčiausiai stebėkit kas vyksta tuo metu. Ištirkite tai, ką jaučiate.
O kaip teisingai reikia auklėti vaikus?
Vėl skirstymas teisingai, neteisingai, gerai, negerai. Vaikus galima tik mylėti, auklėti nereikia. Duoti jiems viską ko reikia. Pavyzdžiui, išmokyti kalbos, naudotis įrankiai tada, kada to reikia, kada bando ką tai daryti ir nesigauna. Tačiau visa tai turi daryti patys, ne už juos darote, o patys. Vaikų auklėti negalima, nes galima sugadinti, sužaloti. Auklėjant užauga užspausti savyje žmonės, manantys, jog pas juos vyrauja puikybė, ar dar kas nors panašaus. Sakant, kad tau ko tai trūksta, esi blogesnis nei kiti ir tt., vaikas pradeda klausyti to. Jis taps kaip užprogramuotas robotas vykdantis komandas. Užsiiminės ne savo veikla, ne tuo kas patinka, kalbės ne tai ką jaučia iš tikro, elgsis ne taip kaip jaučiasi. Tai bus netikras gyvenimas, užsidėjus socialinę kaukę “kaip visi”.
Reiktu atsiminti, jei vaikas daro pagal jus ką nors ne taip, jis absoliutus Dievas. Visi jo norai, ketinimai, kaprizai, ką be darytų neribojami. Pavyzdžiui, nori numesti butelį nuo stalo, tegul numeta, nors jis bus krištolinis, antikvarinis ir labai brangus. Na ir kas? Visa tai tik sąlyginiai.
Suaugusiems patiems reikia mokytis atvirumo, žingeidumo ir nuoširdumo pas vaikus. Niekada negalvoti, jog aukščiau jų. Nesi aukščiau, nors valdai kalba, žinai salygotumus, ribotumus, skirtingai nuo jų. Kaip būtybės, jie aukščiau tavęs, esi daugiau užkoduotas nei jie. Štai ir visas skirtumas. Ir jei galima būtų lyginti kas dvasiškai aukščiau – žinoma jie. Palyginus su jais, gyveni kaip vergas. Ne todėl, kad patarnauji jiems, visai ne, o pagal tai, kaip jautiesi gyvenime. Iš čia depresijos, alkoholis ir tt.
Manai esi ponas, galintis ką nors nusipirkti, ką tai daryti? Taip nėra, visada atsiras tas, kas valdys, bus didesnis. Todėl gerbk vaikus kaip gerbi Dievą, mylėk kaip myli Dievą, kaip myli save. Išmok žiūrėti ne kaip į kūdikį, o kaip į būtybę, sudaryta iš tavo kūno. Tai tu, todėl nemušk sau per rankas, nešauk ant savęs, žiūrėk kas vyksta su būtybe.Viskas ką gali padaryti jam, padėti išmokime tirti gyvenimą.
Jei esi dėmesingas bent vienai būtybei, ne reiklus, ne vadovaujantis, o būtent dėmesingas, visas Gyvenimas bus dėmesingas tau. Jei tarnausi bent vienam, visas Gyvenimas tarnaus tau. Meilė – lengviausias, gražiausias ir maloniausias kelias į prabudimą. Net nereikia matyti, pradžioje pakanka žinoti kad viskas yra Dievas ir gyvenimo jautimas pasikeis akimirksniu.
Jei šį pasaulį kūrė Dievas, iš ko kūrė buvo Jis pats. Kadangi, apart Dievo nėra nieko, vadinasi visas pasaulis sudarytas iš Jo paties. Ir tavo vaikas, ne tavo vaikas, tai – Dievas. Ką gali jam duoti – maksimum meilės ir pagarbos, ne nuolankumo, pakanka meilės.
Kad gyvenimas taptų stebuklingas, nieko nereikia, apart būti momente čia ir dabar, kad dėmesys sustotų dabartiniame momente, O sustoja, kada nesikoncentruoja į objektus. Kol į objektus, dėmesys, protas šokinės, kaip nejodinėtas arklys. Jis negali užsilaikyti kol nukreiptas į daiktus, nukreipkit dėmesį į erdvę, tą tuštumą, čia ir dabar. Ji savyje apima viską ir visa tai yra tavo, visa tai esi Tu. Nereikia daugiau nieko, neturi jokių norų. Tu pats esi visas pasaulis, paprasčiausiai nukreipk protą į erdvę čia ir dabar. Labai paprasta ir vietoje vieno objekto bus tūkstančiai, milijonai objektų vienu metu. Tai nėra jausmas, pats Gyvenimas, tereikia aptikti jį tiesiog dabar.
Kas yra Gyvenimas? Nežiūrėk objektuose, o kur jie egzistuoja. Nesakyk kosmosas, Visata, geriau žiūrėk į tai, kas egzistuoja. Juk iš tikro nieko nežinai, apart žinių iš knygų, enciklopedijų, ar tėvų kalbų.
O kaip reikia žiūrėti į tą erdvę?
Leisti būti pačiu žiūrėjimu, ne į ką nenukreipti, nes nukreipiamas žiūrėjimas, tai veiksmas, kaip fokusavimas foto aparate. Ką dažniausiai ir darydavai, vyksta pastovus siauras fokusavimas į objektus. Tai veiksmas, tačiau būk be tokio veiksmo, tiesiog esi. Pažvelk į reiškinį “aš esu”. Jei žiūri į reiškinį “aš esu”, Gyvenimas akimirksniu pavirs į ką tai nuostabaus, ko anksčiau niekada nematei. Nors gal sėdėsi kambaryje, bet nebūsi matęs jo tokio niekada. Praktiškai nepastebime nieko kas yra realybėje. Kaip paprastai pasaulį žino žmogus? Tai neturi tūrio, palyginus tarsi plokščias. Tuo momentų, kada dėmesys sustoja momente “aš esu”, atsiranda dar vienas išmatavimas. Nesvarbu kaip tai pavadinsi, ketvirtas ar penktas išmatavimas, ne tame esmė. Tai atsiveria ir pamatai viską apimtyje. Gyvenimas iš tikro egzistuoja tiesiog dabar, jis gyvas. Tuo gyvumu esi visada, nepriklausomai nuo nieko. Nei nuo kokių tai gurų, meistrų, mokymų, praktikų ar dar ko nors. Nereikia fizinių jausmų, nereikia džiaugsmo, nes pats esi visu tuo. Nereikia linksmintis, viduje visada linksma, pats esi linksmybė. Erdvė, kuri stovi ir nejuda, esi tu, tavo esmė. Ta gyva Tyla esi tu.
Jei tam reikės prievartos, nebus tikrove, tik pakaitalas. Todėl, jei save tam reikia priversti, motyvuoti, vadinasi to dar nereikia. Kada valgai, tikrai valgyt, jausk skonį. Jei su mergina, būk su ja pilnai. Iš tikro su artimu nebūnam, matome tik sukurtas projekcijas galvoje. Atsibusti turi tapti būtinybe kurią prajausi, o ne perskaitysi kur nors pas ką nors. Jei jauti, jog tai būtina, jei iš gyvenimo jauti nepasitenkinimą, tada taip. Pasitenkinimas yra tik čia ir dabar, ji ten visada.
Jei poreikio nėra, labiau patinka svajoti, svajok, tau to nereikia. Tai neblogiau, bet jei jauti, jog šito nepakanka, norėtum pajusti realybę ryškiau ir būti tikrai laimingu, tada taip. Jei nėra jausmo, tavęs čia ir dabar nėra, jokios meilės ir laimės nėra, tik pakaitalai.
Meilė – pats dabarties momentas, pati Esatis. Kada dabartyje, meilėje, nesiaiškini santykių, nesi praeityje. Tu žiūri į žmogų, dabar matai jį. Jis tavęs neįžeidė, nieko nepadarė, stovi prieš tave dabar, šiuo momentu. Bet jeigu tu praeityje: “Tu žinai, aš tau nesakiau, bet vakar tu man... ir tt.” Tai ne meilė, o praeitis.
Kartais darau tai ko nenori kūnas, pavyzdžiui einu į darbą, nors kūnas nenori, kodėl taip vyksta?
Kada nenorės kūnas, net pagalvoti apie tai nespėsi. Pavyzdžiui, palietus karštą keptuvę jūs nesakote sau: “gal paleiskime ją ar ką”, ranką atšoks akimirksniu iki bet kokio pamąstymo.
Tai kas tada ko tai nenori manyje?
Taip vadinamas vidinis šturmanas, patarėjas, gyvenimo kelionės žemėlapį laikantis aukštyn kojomis. Krikščionybėje jį vadina Šėtonu, nelabuoju, velniu ir tt. Sako “velnias mane supainiojo”, žinoma jis visada painios. Jis toks “piktybinis juokdarys”. Visada ką nors patars ir po to tyliai pasijuoks, po to vėl patars ir vėl pasijuoks.
Pavyzdžiui taip nėra, kad kūnas nenorėtų eiti į darbą. Jei kūnas ko tai nenori, kad ir kokio tai maisto, sužinosi apie tai. O jei tai įstumsi per prievartą, tai atsipirks ilgu sėdėjimu tualete. Toks nenoras ką nors daryti nėra kūniška.
O ką daryti su tuo nekūnišku nenoru?
Ką daryti, ar nedaryti nežinau, tačiau žinau tik viena kas esate iš tikro. Esate pats pasitenkinimas visada, kada ko nors norite ir kada nenorite, kada skauda ar malonu, patogu ar nepatogu. Jei pamatysite tai, pajausite, jog absoliutaus pasitenkinimo jausmas yra tik momente čia ir dabar. Ar darbe, gatvėje, kelionėje, visada būsi namuose, kad ir kokios nebūtų sąlygos kūnui nėra skirtumo. Kūnas gali sirgti, kentėti, jausti skausmą, bet tai, kas esi tu, visada namuose pasitenkinime.
Negali mylėti ką nors, nes pats esi Meilė. Negali būti laimingas, nes pats esi Laimė. Neieškok jokio preteksto būti laimingu, ar džiaugtis, to nereikia, nes pats esi Džiaugsmas bet kada.
O kaip su tuo sufleruojančiu nelabuoju, patarėju sėdinčio ant kairio peties?
Iš tikro jis tavo draugas, tik paprasčiausiai labai bijo. Šturmanas bijo kada spaudžiate greičio akseleratorių ir klysta gyvenimo posūkiuose tik todėl, jog labai bijo. Protas – kūno saugumo sistema, visada suveikianti, reikia ar nereikia. Vidinio dialogo žodžiai, skamba kaip šturmano, kuris pataria dažniausiai ne taip. Nereikia kreipti dėmesio į tokius patarimus, juk iš esmės, apart negatyvių vertinimų nieko iš jo negirdi. Girdi, kad geriau gali būti tik tada, kai įgysi ką tai naujo, ko pas tave nėra. Nesvarbu ko, daiktų, įgūdžių, komforto, sugebėjimų, norų. Jis visada kalba neigiamai dėl baimės ir nepasitikėjimo. Tai tarsi draugas, su kuriuo šnekučiuojatės, tačiau išduodantis tik negatyvias naujienas.
Esatis - kaip vidinis potencialas, kurio nepamatysi, bet suvoki jog tai yra. Negali pamatyti, bet žinai kad esi. Susikoncentruok į žinojimą jog Esi, į esumą. Tegul visame tame į ką žiūri, objektai būna antrareikšmiai. Žinok, jog žiūri, esi, laikykis žinojimo esi, ne į kūną, o į žinojimą. Žinojimas gali pažinti pats save. To pakanka visam tam, apie ką žmogus svajoja. Juk žmogus svajoja ne apie daiktus, o apie laimę, kurią gali atnešti jie, apie džiaugsmą ir troškulio nebuvimą, trūkumo nebuvimą. Žmogui atrodo, kad tai įvyks įgijus daiktą, tačiau taip nėra, visada būna ne taip. Kai tai, apie ką svajoji, ar net daugiau, tavo rankose, stebi sekantį eilinį norą.
Jei bent pora sekundžių bus žinojimas čia ir dabar, visi nepasitenkinimai dings akimirksniu, paprasčiausiai nušluos juos. Jei tas žinojimas liks dar ilgiau, taps palaima, laime, absoliuti ramybė, džiaugsmu, kuris augs. Kad ir suklystate darbe, bet liekate ramūs kas be įvyktų aplinkui. Bet koks garsas virs nuostabia gyvenimo muzika. Kada esi čia ir dabar niekada nepyksti, aplinkybės gali būti įvairios, bet tavo proto koncepcijos kaip reikia elgtis, nesi tu. Patogiau stebėti kas nejuda aplinkoje, mažiau galimybės atitraukti dėmesį, nei stebint judančius daiktus.
Laikykis žinojimo “aš esu”. Tai malonu, pradžioje nesuprantama ko laikytis, bet po kelių sekundžių suprasi žinojimą “aš esu”. Kas egzistuoja iki žodžių ir po jų – durys į Realybę. Tai dar ne pati realybė, tik įėjimas, visada atviras įėjimas. Kaip prekybos centrų durys, pakanka priartėti ir jos atsidaro pačios.
Iš esmės, tai didžiausio džiaugsmo ir pasitenkinimo šaltinis. Niekas daugiau neduoda didesnio pasitenkinimo nei žinojimas, jog Esi. Net skausmai kūne kur tai pasistumia, nes tu ne tas skausmas. Matai skausmą, bet tu ne tai. Tai, kas esi tu, negali sirgti. Tai būties erdvė. Visai kitaip jaučiamas skausmas nei kada galvoji, jog tu sergi. Tai visai paprasta, neklyskite, jog tai kažkas ypatingo, sunkiai pasiekiamo. Tai, kas visada buvo ir yra prieš jus, daro gyvenimą lengvesniu, prieinamesniu ir net kūno resursai padidėja. Kas iš tikro yra nuostabaus, gyvenime kartais atrodo visai nepatraukliai. Jei ieškosi ko tai įspūdingo, vertingo, jei ieškosi malonumo, norimo nerasi niekada.
Paprasčiausiai išgirskite žodžius “aš esu” viduje, į ką jie nurodo. Stebuklas ne iš karto pražysta kaip gėlė. Kaip sakė Šri Ramana Mahariši: “Aptikite tas žinias “aš esu” ir tvirtai prisikabinkite prie jų....” Tai Gyvenimo šerdis. Laikykite dėmesį tik tame. Visa kita jo neverta ir yra tik tai, kas ateina ir išeina.
Pats gyvenimas yra patvirtinimas, kad tu dabar esi, patirtis, kurios nenusineši ir neatsikratysi. Prašviesėjimas iš tikro yra labai paprastas, pats paprasčiausias dalykas koks gali nutikti. Žmonės bijo būti laimingais, nes protas bijo, jot tai gali praeiti:
“Nepasilik čia ir dabar, pavojinga, nes gali tapti laimingu ir nebegalėsi valdyti kitų, įsakinėti, kentėti.” Juk proto žaidimas pasibaigs, štai ko bijoma, nebegalėsi apsimetinėti. Žaidimas tęsis, tik nebegalėsi žaisti pats su savimi. Bijai būti tikrovėje, nes nebegalėsi vaidinti roles, kurias tave išmokė nuo vaikystės, nebegalėsi užsidėti kaukės, nes visos jos taps ankštomis, negalinčiomis uždengti tikrovės...
Paprastumas joks ne stebuklas. Paprastumas buvime esamu momentu. Kada supranti kas tau yra nenatūralu, įpročiai išeina. Išmokite būti čia ir dabar ir tai, kas netenkino, išeina arba duoda pasitenkinimą. Gali ką tai daryti ir paprasčiausiai būti, nepasineriant į svarstymus.
Tai jums nieko neduoda, tik atima kas tau sukelia kančias. Negalvokite jog atsiradus dabarties momente, jis turi ką tai duoti. Ne, tik kiek kitaip apverčia gyvenimą. Kas buvo įprasta, nustoja būti įprastu. Tas, kas jumyse atsiranda kaip padėkos šaltinis, tas yra ir viso to kas yra Šaltinis.
Gyvenimas nuostabus, tai ir Esi Tu. Pats nuostabumo jausmas Esi Tu, meilės ir padėkos jausmas Esi Tu. Nėra nieko daugiau viskas Meilė, Padėka ir tai Esi Tu. Kada myli Esi Meilė. Tai įvyks tada, kada pirmą kart dėmesys sustoja ir pažįsta pats save. Iki tol jis visą laiką bėgo, nuo objekto iki objekto, šokinėjo, ieškojo. Ir štai pagaliau rado Tai ko ieškojo.
Pasaulis pilnas tylos, pastebėk stovinčią Tylą, arba suvok faktą “aš esu”. Visas gyvenimas tyli, viskas tyli ir kada tyli kartu su juo, neduodi maisto draugui patarėjui, plepančiam viduje. Dėmesys lieka, bet nenukreipiamas kokių tai įvykių svarstymui, vertinimui. Dėmesys lieka čia, jei įdomu būti ramybėje, pasitenkinime. Jei ne, šuoliuos kitur. Ir čia nereikia prievartos, kam tempti save atgal? Tai kaip su mylimu žmogumi, nereikia traukti jo prie savęs, tik jeigu abu norite būti kartu, būsite. O jei ką nors tempsi, bus kankynė, prievarta, viskame taip. Savęs niekada nereikia kamuoti, nereikia jokių pastangų kokiai tai realizacijai. Kam reikia to, kas vykdys tokias pastangas? Aišku kas, protas.
Ko ieškai, nesuinteresuotas, nors tai absoliuti laimė, meilė. Suinteresuotas atrodyti gražiu, protingu, sėkmingu, turėti kažką. Visu tuo esi suinteresuotas. O paprasčiausiai būti čia ir dabar, nesuinteresuotas. Skaitoma visa tai dėl to, kad turėti tai, ko nenori. Iš esmės, to ir negalite neturėti. Tai kaip sveikata, kurios niekada nematote. Liga matoma, o sveikatą kaip pamatysi. Tuo galima tik pasimėgauti.
Kada esi čia ir dabar, viskas įmanoma, nes tada esi pati Meilė. Nereikia nieko mylėti, bandyti ką nors mylėti. Tu esi Meilė, kada nebandai ką nors mylėti. Jeigu bandai mylėti, nesigaus meilės. Ir tam nereikia kaip tai ką nors išreikšti ar teigti, jog myli kitus, rašyti apie tai, skelbtis. Tiesiog būk čia ir dabar, liudininku, o kiti ir patys pajaus kas reikia...
Taikos ir ramybės |