Daugeliui idėja apie dvasinę paiešką yra tik idėja apie psichologinę apsaugą, slėptuvę. Todėl tokia paieška niekada nesibaigia. O išimtas iš dvasinio mokymo konteksto posakis “užmušti Ego”, tampa pretekstu tik tam, kad nekentėti. Kitaip sakant, randamas atpirkimo ožys, ego bando užmušti ego. Dvasinių meistrų kalboje“užmušti Ego” reiškia suvokti, jog iš tikro jokio Ego nėra, nėra ką užmušinėti, su kuo kovoti. Ir aptinkama visa tai, kada protas nukreipiamas į save patį. Jei kovojame prieš Ego, tik stipriname jį. Egocentrizmas ir ego du skirtingi dalykai.
Pradžioje vertėtų išsirinkti terminuose, ką jie reiškia viename ar kitame kontekste, tokiuose kaip prašviesėjimas, prabudimas ir tt. Jei žmogus nežino, nesupranta ko siekia, tai kaip gali to pasiekti?
Didžiausi spąstai dvasinėje paieškoje yra tai, jog jų pradžioje susikuriamas, nusipiešiamas netikras dvasinio, nušvitusio žmogaus įvaizdis, ir to siekiama. Asmenybė neturi egzistavimo Vienyje patirties, todėl siekiama suformuoto įvaizdžio. Mąstymo lygyje dvasiškai ieškantis eina įvaizdžio link, bando kaip tai atitikti jį. Dažnai tai būna perskaityta kokio tai dvasinio meistro aprašyta ar nupasakota patirtis. Vyksta paprasčiausias kopijavimas net nesigilinant.
Visa tai žinoma ne tai, ko reikia. Idėja, kad tapti laisvu, turi kaip asmenybė kuo tai tapti, ne tai ko reikia. Verčiau reikėtų žvilgtelti iš kitos pusės. Kas yra tas ieškantis iš tikro?
Tai yra, ko nors ieškoti išorėje neverta. Atvirkščiai, turi įvykti proto intraversija, jo šuolis į vidų, į patį save. Prabudimas, prašviesėjimas niekada neatsitikta kaip kas tai išoriško. Taip pat tai nėra koks nors asmenybės pasiekimas. Atvirkščiai, visų koncepcijų, vertybių kurios įbruktos sistemos nuo vaikystės, tame tarpe ir apie asmeniškumą, atsisakymas, nusipurtymas. Pavyzdžiui:“Aš esu kūnas, kuris gyvena, individualus protas, asmenybė ir tt.”
Kada pradedi gilintis į save, buvęs prieš tai dvasinis kelias dažnai tampa absurdišku. Kas kur iš tikro ėjo ir ko visada ieškojo? Taip, kūnas gali kur tai eiti, bet kas eina dvasiniu keliu? Proto susikurtas personažas, kuriam reikia tobulėti, tas “aš” idėja? Tada supranti, jog praktikos, meditacijos ir kita, buvo daromos tam, kad tapti neaišku kuo, susigalvotu įvaizdžiu. Suvoki, jog tai vyko mąstymo, asmenybės, kurios iš tikro nėra, lygyje. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonių dvasinės paieškos užsitęsia gan ilgai. Žmonės tame užkliūna dešimtmečiais, o kai kas net visą kūno gyvenimą. Ieško to, kas ir taip visada guli kišenėje, kuo jau yra čia ir dabar. Tai pats didžiausias dvasinės paieškos kuriozas koks tik gali būti, vykstantis kiekvieno mąstymo lygyje, mentale. Priskiriamos kokios tai būtinos būsenos, pažengusių ir nepažengusių lygiai, kastos, tikėjimai, pasiekimai, vertinamos, komentuojamos, skelbiamos viešai haliucinacijos, kaip pasiekimai, nors iš tikro nevyksta niekas, apart proto žaidimų. Proto, kuris tėra pats koncepcija, skirtingos būsenos.
Savęs pažinimas prasideda nuo pačio pažįstančio suvokimo. Tai nėra joks pasiekimas, ar suradimas, o pats pripažinimo faktas, jog jau esame čia ir dabar. Tai labai svarbus, galima sakyti pats svarbiausias aspektas. Nereikia nieko įrodinėti jog jau esame. Sąmoningumas yra nepriklausomai nuo nieko. Būtis jau yra ir mes nieko nedarome dėl to. Tiesiog yra.
Kada pažvelgi į tą pusę kiek giliau, gali pastebėti visus proto monus ir tada taip vadinamas Ego tampa nuostabiu įrankiu.
Tai savityros būdas, kurį siūlė, propagavo žinomi meistrai tokie kaip Šri Ramana Maharši, Šri Nisargadatta Macharadž, Nisarnišvar, Ošo ir tt. Visa tai intraversi kelias į save. Užsiduokit klausimus, kas tu, kodėl taip galvoji ir tt?
Idėja “aš” absoliučiai už nieko nesilaiko, niekuo nepalaikoma, apart ištarto garso. Tačiau į tą pusę beveik niekas nežiūri.
Kiekvienas žmogus egzistuoja atitinkamoje savo vertybių sistemoje, kurios visumos negali suvokti, kaip ir to, kokiame lygyje pakibo.
Kada intelektas nukreiptas į išorę, vyksta pastovi ekspansija, pastovus objektivizavimas, kontekstai, koncepcijos, rėmai, šablonai ir tt. Viso to, kas pamatyta, išgirsta vertimas žiniomis. Štai kuo tada būna užsiėmęs protas, inventorizacija. Kuo tokiu atveju save laiko žmogus, viso labo tik stabilus neuroninis ryšys, kuris bazuojasi į atitinkamą vertybių sistemą.
Kada žmogus pasisuka į vidų, į save, tada prasideda tikra paieška, kuri pagaliau gali baigtis, įvykti prabudimas nuo mentalaus dalinimo, skaldymo, nes visi skirstymai buvo ir lieka proto lygyje. Tikro ir realaus atsiskyrimo niekada nėra ir nebuvo. Viena ir ta pati jėga veikia per viską kas pasireiškia, būtent taip pasireiškia vienas ir tas pats Šaltinis. Jūs paprasčiausiai esate ir dėl to nieko nedarote.
Kokia problema pas žmones? Kad protas įpratęs matyti save kokių tai stabilių vienetu vertybių sistemos viduje. Tada bet koks tikėjimas priimamas kaip nenuginčijamas faktas. Pavyzdžiui toks, jog stebėtojas yra kažkur tai kūno viduje ir pasaulis priimamas kaip kažkas išoriško, atskirto, atskiro. Atsiranda pirminis susiskaldymas, atsiskyrimas. Yra stebėtojas ir tarsi yra tai, kas stebima. Todėl protas nebemato, kas iš tikro akivaizdu, nemato to, iš ko pats atsiranda.Visa tai tik konceptualu, nes iš tikro, kūnas suvokiamas taip pat, kaip kiti kūnai, ar objektai, iš to paties supančio aplinkos paveikslo.
Kas suvokia kūną? Kas prabunda ryte, idėja apie save ar vis tik pati sąmonė? Kas liudija viską, kas pasireiškia, kas neobjektivizuojama? Ir nesvarbu kaip tai pavadinti, nes visi terminai neturi absoliučiai jokios reikšmės. Tai turi būti jūsų pačių atsakas, gal be žodžių, bet jūsų. Tai, ko ieškojo visų laikų mistikai ir kame nėra nieko paradoksalaus, mistiško. Aš esu, tai faktas, kuo tai nepripildytas, bet visa ko esantis pagrindas, kuriame ir vyksta visas pasireiškimo žaidimas. Kada yra natūralus ryšys su būtimi, be savęs istorijos, tada atsiranda vertybė to, kas yra čia ir dabar. Protas visada ieško tik kokių tai įvykių, todėl nepastebi, nemato to pagrindinio, jog patys esate pats didžiausias ir svarbiausiais įvykis tiesiog dabar. Viso to nematymas sukuria taip vadinamą tamsą, į ką nurodo žodis prašviesėjimas. Nors pagal faktą, jokio prašviesėjimo nėra ir būti negali. Mes jau esam prašviesėjimas, kiekvienas iš mūsų yra ta Būtis kuri yra. Tai neasmeninė sąmonė, kuri yra, dar vadinama dvasiniuose mokymuose Siela, kuri visada siekia Šaltinio.
Niekas nesirinko, kad prasidėtų dvasinė paieška. Ir tai nėra joks susikurto personažo nuopelnas, kuris bandys pasisavinti kokį tai dvasinį kelią.
Taip, protas gali susidomėti, nusimušti iš iliuzijų ir užsiduoti sau klausimą, kokia prasmė iš viso tokio filmo? Kur šaltinis, kas buvo iki kūno gimimo, kas bus po mirties, ar tiesa yra visos pasakėčios apie reinkarnacijas ir tt?
Tokia paieška kokį tai laiką sužimba ir kankina protą. Dvasinių kelių, strategijų mūsų laikais prikurta begalės. Tokia tema niekada nebuvo ypatingai draudžiama, bet nieko ir nedomino iš tikro. Net tradicinės religijos kažkada savyje laikėsi Advaito (vientisumo) aiškinimo, bet laikui bėgant nusisuko nuo to, liekant tik paklusnumo ir valdžios įrankiu. Kai kurie mokymai, nukreipti į vienio paieškas yra ir dabar.
Praktiškai klausimas kaip rasti Dievą ir klausimas kas aš, tai vienas ir tas pats. Šiandiena irgi yra įvairios tradicijos, pavyzdžiui sufizmas, kašmyriškas zaostrizmas, kai kurios budizmo mokyklos, kurios nesureligėjo pilnai ir tt. kurios nukreiptos į pirmapradės prigimties įžiūrėjimą.Visa tai nėra nauja, meistrai buvo visada įvairiose tradicijose. Jie yra ir dabar.
Kas tai yra nušvitimas? Supratimas, jog nėra jokio atskiro aš, kuris turi kitą pradžią nei visa esanti Esmė. Kad nėra jokio “aš” ir pasaulis, kuris yra kita, atskira. Paprasčiausiai, bet kokia atsiskyrimo idėja tada atkrenta.
Jei dar yra atskiras “aš”, tai prie jo visada bus kontrolės, pasirinkimo teisės, atsakomybės idėjos ir tt. Būtent kontrolės idėja – visų žemiškų kančių pagrindas. Kada tai nukrenta ir nutinka taip vadinamas prabudimas, atsiveria gyvenimo spontaniškumas. Iš tikro nėra kam prašviesėti, nes nėra kokio tai atskiro individualaus aš.
Galima sakyti, jog tie, kuriuos vadinami prašviesėjusiais, realizuotais, nesiskiria niekuo nuo paprasto žmogaus, apart sąmonės ribų. Paprasto žmogaus ribos ant tiek konceptualios, susiaurėjusios, jog jos gali riboti, vadinti save kūnu, protu, asmenybe ir tt. Tačiau, ar esame šeimininkais bet kokių klausimų, minčių?
Kada kaip proto dulkės visa tai nukrenta, kada protas dekoduoja pats save. tada byra viskas, jausmai, mąstymas, norai, svajonės ir tt. Ateina supratimas, jog mastymas, mintys – absoliučiai spontaniškas procesas. O bet kokia emocija prasideda nuo minties, kada patiki ja, užsikabini. Tuo nesunku įsitikinti kiekvienam tiesiog dabar. Tiesiog dabar pabandykite pykti, neapkęsti ko tai, be jokios minties. To niekada nesigaus, nes reikalingas pretekstas, reikalinga mintis. Tačiau visa tai tik proto žaidimas.
Sąmoningumas visada kalba pats su savimi. Kitaip sakant, abiejuose lazdos galuose nėra nieko, yra tiesiog lazda. Viena ir ta pati galima sakyti globali sąmonė ką tai sako, klausosi, stebi ir liudija pati save tokiame pasireiškime. Kaip sakoma Vedantoje: “Dievas vaikšto vienas ir kalbasi pats su savimi apie patį save, kadangi daugiau nėra su kuo ir apie ką kalbėti, nes Viskas – Dievas.”
Paieškos perturbacijos, gali būti įvairios. Pavyzdžiui pas Judži Krišnamurti tai susiję su kūno perturbacijomis, elektrinėmis iškrovomis, čakromis ir tt. Visa tai ant tiek buvo gilu, jog jis iš naujo turė pažinti gėlių spalvas, kavapus, sulčių skonį ir tt. Tie, kurie užsiima energetinėmis praktikomis, daugiau sieja viską su kundalini energija. Tačiau tai tik viena iš daugelio dvasinių tradicijų. Net pagal čiakrų skaičių įvairios mokyklos skiriasi. Ir visa tai tik įvairūs konceptualiai simboliški paaiškinimai To, kas praktiškai nepaaiškinama. Ir tik tam, kad būtų pradžioje nuo ko atsistumti, atsirastu pradinis impulsas.
Tai pradinė paieškos lazda, ramstis, kuris vėliau turi būti atmestas. Neverta kabintis už bet kokios iš tokių konceptualių struktūrų, dvasinių mokyklų ir tt.
Iš tikro kas yra jose aprašinėjama? Tik mentalas, kitaip sakant, patirtas proto lygis. Ta pati Maja.
Protas inventorizuoja absoliučiai viską, atsideda tai į atitinkamas lentynas, nusibrėžia tikslus, planus, siuna kokį tai dvasinį kelią baltais siūlais. Žmonėms tada paprasčiausiai neužtenka sąžiningumo prieš patį save, dėmesingumo, pastabumo.
Koks dar gali būti kelias ir kas eina iš tikro? Viena mentali mintis eina prie kitos minties? Viskas yra taip, kaip yra ir kas vadinama ribų praradimu, skirstymo nebuvimu. Paprasčiausiai esate ir dėl to nereikia teisintis nei prieš nieką. Kada žinote Tai, kaip šį momentą, dingsta istorija apie kažką, dingsta įvairūs emociniai, psichologiniai dalykai. Tada patys esate tikra Ramybe, Tuštuma.
O kaip dėl jogos pasekėjų kelio, ką apie tai galima pasakyti?
Jogizme ruošiamas kūnas, kaip veidrodis, į kurį atsispindės erdvė. Tai veidrodis, kuris viską atspindi ir niekuo neužsipildo. Visos jogizmo praktikos, pranajamos ir tt. dalinai sustabdo mastymą. Atsiranda pauzė, kuria galima pasinaudoti. Mąstyme sunku pastebėti tą erdvę, tuštumą, kurioje viskas vyksta. Todėl jogai į tai eina per kūną, tokia jų koncepcija. Tą patį galima pasakyti ir apie ci gun meistrus. Visi jie eina per kūną, per kūno praktikas ir tiek. Kam kaip patinka, kas kaip pripratęs.
Kelių, tradicijų daug, keletas tūkstančių, tačiau galutinis takelis yra vienas ir jis labai siauras, galima sakyti kiekvienam intymus. Iš principo, kiekvienas meistras, pasiekęs realizacijos, įamžina savo patirtį taip, kaip pasiekė tai jis, palieka to kokį tai algoritmą. Tačiau niekas nepalieka tikslaus recepto. Nėra jokios amžinybės tabletės, kaip ir panacėjos nuo visų ligų. Kaip sakė Ošo: “Eidami Budos, Krišnos, ar Kristaus keliu, niekada netapsite Buta, Krišna, ar Kristumi. Pas kiekvieną savo kelias, savo metodika ir būdas.” Ir tai teisingai. Buda sakė taip: “Pamatysite mane, užmuškite mane. Paimkite tik pastebėtas krypties nuorodas ir daugiau nieko”. Tačiau kada žmogus tampa veiksmų kopijuotoju, kada kiekvieną ištarta žodį priima už tikrą pinigą, verčia knyginiais guru, beprasmiais svetimos patirties kartotojais, perpasakotojais. Nors iš tikro, tai, ko ieškoma, visada yra. Ir To niekada nepamesi. Todėl ieškoti nereikia nei knygose, nei mokymuose, nei dar kur nors pas ką nors. Tikras meistras gali jums tik nurodyti, duoti nuorodas ir viskas. Toliau viskas individualu.
Kada protas atsisuka pats į save, atsiranda idėja, jog nėra nei išorės nei vidaus, nėra pasidalinimo, tik vientisas suvokimas. Tai yra, suprantama, suvokiama, jog visi paveiksliukai galvoje ir čia, vienas ir tas pats. Toks atsiradęs supratimas griauna viską, visas prieš tai surinktas dvasines koncepcijas, pačiam prajaučiant esmę.
Matomų objektų interpretacija niekuo nesiskiria nuo sapnų. Nėra jokio stebėtojo, gyvenančios kūne asmenybės. Tik niekuo nepagrįsta idėja apie save. Kada protas įtiki į asmenybę, to pagrindu atsiranda emocinis kontekstas ir iliuzija, holografinis vaizdinių atspindys, praeities atspaudai, “asmens” istorija.
Kada iš tikro atsirandi duotuoju metu, neakcentuoji net ir ramybės. Ramybės jausmas tik kaip atspindys tikro, jis ateina po to, kaip šalutinis efektas. Jaučiama lengvumą, skaidrumą, kuris nepripildytas jokiais psichologiniais pergyvenimais, net ramybės Tame nėra. Kitaip sakant, jaučiatės šiame pasaulyje, bet esate ne iš šio pasaulio.
Mūsų prigimtis – absoliuti sąmonė. To niekaip nerasi kaip kokio tai objekto, ar subjekto, o jei kas dar randama, vadinasi ko tai dar yra suvokiama. Todėl sakoma: “pamatyk matantį, pastebėk stebintį, išgirsk klausantį...” Kas matantis? Kaip kažką, prie ko galėtu prisikabinti protas, To nerasi nekaip. Dažniausiai ieškoma kokių tai pergyvenimų, psichinių pergyvenimų ir taip tą nesvarumą, tą lengvumą praleidžia. Tačiau Tai ir yra raktas, jūs pasaulyje, bet ne iš jo, tiesiog dabar. Daugelis užstringa ant šios ribos, nes yra daug žinių apie įvairius dvasinius kelius, koncepcijų krūva, kurios tempia atgal.
Advaita sako taip: “Nėra jokios tavo mirties, nes niekada nebuvo ir gimimo. Nėra gimimo, nėra mirties. O visas pasireiškiantis pasaulis per tave, turi savo pradžią ir pabaigą. Net kalnas pavirs niekuo.”
Pamatyk kas nejuda, nesikeičia ir kas niekaip nepasireiškia, nes kas pasireiškia, turi savo pradžią ir pabaigą. Mūsų tikroji, neduali prigimtis – Ta tuštuma, ramybė, nejudrumas. Didieji meistrai sako taip: “Niekada negimiau ir niekada nemirsiu.” Ir tai absoliučiai suprantama, kadangi nesate kūnas. ar protas, mintis. Kūnas pilnai pasikeičia, atsinaujina kas 7 metai. Tūkstančiai ląstelių miršta, tūkstančiai vėl gimsta. Palikite kūną ramybėje. Jam nereikia jokios “aš” idėjos, jam gerai ir taip be jos, dar geriau. Šis biorobotas absoliučiai perfektyvus, išaustas iš įvairių socialinių ir genetinių programų rinkinio. Todėl jam nereikalinga jokia “aš” idėja, kaip ir pats idėjos “aš” nebuvimas.
Pradėkite nuo paprasto, kas kontroliuoja kvėpavimą, kas planuoja kiek kartų mirktelti per dieną ir tt? Jūs nesakote, dabar pradėsiu virškinti maistą, kūne eik ant lovos, ten virškinsis geriau. Kas pergyvena jausmus? Ar renkamės ką pergyventi? Pavyzdžiui, šiandiena aš būsiu linksmas, o rytoj paliudėsiu. Juk ne, visa tai nuo mūsų nepriklauso, tačiau visa tai liudijame, stebime. Taip dėmesys gali nukrypti į savo Esmę, įvyks proto intraversija, kada pats save bando suprasti ir tame “nulūžta”.
Kokios nebūtų praktikos, jos stiprina patį darytoją, atlikėją. Kitaip sakant, stiprina idėją “aš”. Protas nemato iliuzijos todėl, kad nori ką tai padaryti su ja. Visą laiką mušame šešėlį, vietoje to, jog suprasti, kad šešėlis nurodo į Šviesos šaltinį. Nėra su kuo ir nereikia kovoti. Intelektas sukuria koncepcijas, bet jis jas ir suardo. Protu galima ir dekoduoti tai, kas juo užkoduota. Iš tikro Tiesa paprasta, bet sudėtingas proto žaidimas, per nesibaigiančias idėjas, užstojo tą paprastumą.
Daugelis meistrų kalba apie kelias į save nuo paprasto prie sudėtingo, nuo sudėtingo prie paprasto. Protas sugeba visa tai įžvelgti, jis pasiruošęs prabusti. Anksčiau jis veikė per savęs idėją, nors atėjome čia švarūs, ne kaip kokia programuota sistema. Visi atėjome kaip Kūrėjo pasiuntiniai, o po to įvyko užmarštis, kada mus pradėjo rengti kokia tai socialia forma, idėjomis apie save. Tai daugiau pripažinimo To, kas jau yra, o ne pasiekimo kelias. Ir tokiame susitaikyme galima pamatyti ką daro protas. Jis nėra blogas, piktas, ar dar koks nors, religijose vadinamas demonas. Nereikia jo identifikuoti, tai tik paprasčiausia programa. Energoinformacinė programa. Iš tikro išsilaisvinimas nėra proto patirtis, jis save identifikuoja vėliau, iš čia ir poreikis kovoti su iliuzija, su šešėliu ir tt. Kada po to kyla emocija, tada protui lengva save aptikti veikėjo kontekste. Sako: “Kodėl su manimi tai nutiko, o daugiau nenutinka, kaip man grįžti į tai ir tt.?” Visas fokusas tame, jog būtent su “manim” tai įvyko, nors proto tuo metu ten iš tikro nėra.
Susikurta asmenybė gyvena įsigijimais, kas visada stiprina idėją “aš”. Atsiranda mano, man, dėl manęs ir tt. Tada didele nesėkme laikoma tai, kas prarandama, tarsi čia kas tai priklausytų iš tikro. Kas suprato, jog viskas čia išnuomuota laikinai, nustoja kabintis už įsigijimo idėjos.
Vidžjanoje kalbama ne apie prabudimą, o apie galutinę realizaciją, aptinkant Tai, kas niekaip nepasireiškia. Apie Tai negali nieko pasakyti, šalutiniai galima kaip tai nurodyti kryptį, tačiau toliau intymu.
Tai tuščio proto būsena, kada protas nukreiptas pats į save. Ta Tuštuma gali pasireikšti kaip nori, kaip koks matymas, suvokimas ir tt. Nušvitimas – realybės orbita be pastangų. Ieškokit tai, kas nesikeičia ir amžina.
Kam iš tikro reikia ką tai dvasiško žinoti ir kodėl? Tik tam, kad sugebėti kažką geriau kontroliuoti? Ar daug yra tikrai ieškančių, pasišventusių tam? Vienetai domisi šia tema pilnai, kitiems eilinis laisvalaikio praleidimas, hobi, susidomėjimas tarp daugelio.
Kažkada tai buvo toks realizuotas meistras vardu Botchiharma, kuris nešė Budos mokymą į Kiniją. Kad ir kiek ėjo pas jį žmonių, norinčių būti mokiniais, tačiau nei į vieną jis neatsisukdavo, kaip sėdėjo nusisukęs į sieną, taip ir toliau sėdėjo. Po to kartą atėjo vienas žmogus, išsitraukė kardą ir nusikirtęs ranką tarė: “Jei dabar neatsisuksi, aš nusipjausiu sau galvą.” Botchiharma atsisuko ir pagal sakmę, įvyko tiesioginis dzian perdavimas akis į akį, be jokių mokymų, ar paaiškinimų.
Tai nurodo ant kiek žmogus buvo pasiruošęs tam.
Pats Buda induizme buvo laikomas maištininku, kurį norėjo pastoviai užmušti. Jo mokymas apie išsilaisvinimą niekaip neįsipaišė į daugiau vergišką induizmo koncepciją. Sistemai reikia paklusnumo, karmos, reinkarnacijos koncepcijų, kada per sekančius įsikūnijimus gali pakilti kasta aukščiau, todėl kentėk ir būk paklusnus. O čia iš kur tai išdygęs Buda staiga pareiškė, jog viso to nereikia, jog pats esi laime čia ir dabar.
Visa tai būdinga ir kitoms globalioms religijoms. Pavyzdžiui Kristus irgi buvo maištininkas esamos religijos rėmuose. Su juo pasielgė ne visai tinkamai ir po to, iš paliktų nuorodų, išpūtė paklusnumo, nuolankumo religiją, laisvės idėją užkasę giliai pomirtiniame gyvenime.
Pas daugelį šiandiena viskas paprasta, kas pagal asmeninį planą, supratimą – gerai, o kas ne pagal tai – kančios. Iš tikro gyvenimas paprastas ir neutralus. Tačiau užsimaukšlinta kontrolės idėja daro jį labai sudėtingu. Gyvenkit kaip vaikai, būkit žaismingais liudininkais. Jūs esate Erdve kurioje vyksta viskas kas suvokiama. Žiūrėkit gyvenimo filmą, bet nesistenkit tapti personažų. Iš gyvo stebėjimo, liudijimo nevirskite negyvo filmo dalyviu. Taip, galima vaidinti, žaisti, tik neužmiršk kas esi iš tikro.
Nėra jokio “aš” tik programos funkcionavimas. Pavyzdžiui, kūnas eina, tame nėra jūsų. Jei esi kūnas, tai kieno visa tai fiksuojama? Ir kas fiksuoja, kada sakoma “asmenybės nėra”? Fiksuoja, vadinasi dar yra “aš”. Atkreipkit dėmesį, kada žmogus pats sau sako aš dvasingas, arba aš ramus, psichinis aktyvumas jau įjungtas ir kuo daugiau protas bus tokioje palaimoje, tuo toliau grįšite atgal į protą.
Taip jau sudaryta psichika, visada veda į balansą. Tai yra, tas “aš” kaip nors nušvisti niekada negali. Prabudimas kaip tik įvyksta nuo to “aš”. Ir tokio fenomeno protas nebegali aptikti. Tai pats būvimas, Būtis, kuri neišreiškia save per kokią nors savęs istoriją. Tai tiesiog yra ir viskas. Ir tame fenomenas, jog būtyje, viskas yra absoliučiame balanse. Būtis paprasčiausiai vyksta ir protas gali į tai žiūrėti su pasitikėjimu, viskas jau yra, jis tame suvokime nėra veikėjas.
Atkreipkite dėmesį, protas ne veikėjas esančiame suvokime. Tai labai subtilu ir todėl daugelio individualus protas to nepriima, kadangi psichiškai niekaip neišsireiškia. Yra Tai, kas nepaliesta nei centrine nervų sistema, nei vegetatyvine nervų sistema. Tačiau protas gali suvokti ir pažiūrėti į Tai. Protas tada paprasčiausiai pereina į instrumento lygį, atsistoją į savo paskirties vietą, kaip ir turi būti iš tikro.
Kada sąmonė save žino kaip šį momentą, kaip šį buvimą, nėra jokio veikėjo, nėra klausytojo, yra tik pats klausymas, pats matymas, suvokimas. Tarpe tarp minčių šį fenomeną galima nesunkiai aptikti. Iš tikro visai paprasta. Pačio klausančio nėra, yra girdėjimas, nesvarumas, lengvumas tame. Todėl bet kokia kalba yra lengvai įsisavinama.
Daugelis klausančių, ar skaitančių visa tai, pergyvena tarsi dvi būsenas. Iš vienos pusės viskas suprantama, aišku ir lengva, o iš kitos, slegia koks tai sunkumas, sudėtingumas. Tai kaip tik ir yra dvigubas, taip vadinamas gipotalaminis mąstymas. Protas kaip visada nori, bando tai integruoti tai į savo vertybių sistemą, ieško kur galima būtų visa tai įkišti, pritaikyti. Tame atsiranda sunkumas, o tai kas lengva, yra šio būvimo čia ir dabar spontaniškumas.
Tai reiškia, jog vienu metu esama iš karto dviejuose pasauliuose, dualume. Vienas fizinis, materialaus proto pasaulis ir dvasinis pasaulis tame, kad paprasčiausiai esate čia ir dabar. Ir kuo toliau gilinsitės į visa tai, tokie momentai bus pastebimi aiškiau ir dažniau.
Mintis, jog“visa tai vyksta su manimi” – pakibimas prote, todėl sekančio ir lemiamo dalyko neįvyksta. Kas priverčia taip manyti, jog tokia patirtis įvyko su manimi? Jei pažvelgti kiek giliau, dėmesingiau, tas “su manimi” atsiskleis tik kaip kaip proto holograma, užstojanti realybę. Ir tai tampa paskutiniu sunkiai įveikiamu barjeru, kurio iš tikro nėra.
Kada niekas protu nebefiksuojama, nebuvimas jokio “aš”, arba taip vadinamas antrasis Satari (nušvitimas), įvyksta galutinis prabudimas. Ir tas nesvarumas gali tapti stabiliu, pastoviu. Ką vadiname prašvitimu, iš tikro yra neurologinė stabili būsena. Kada niekas nepripildyta įvykiais ir veikėjo nėra, tik švarus liudijimas.
Sąmonė išsiplečia ant tiek, o tiksliau grįžta į normalią suvokimo būseną, kad nesutelpa atgal į asmenybės halogramas. Tai būtų tas pats, jei bandytumėte dabar sulysti į kūdikio rūbelius. Paprasčiausiai tokiu momentu nebelieka kam fiksuoti ir pasakyti “manęs nėra”. Visa tai tik mintys, kurių Ten nėra, protui nėra ko kabintis. Kitaip sakant, jis nurimsta, susitaiko, pasitiki. Nebėra būtinumo visko objektivyzuoti, skirstyti, dalinti, dominuoti. Nebelieka ir laiko linijos.
Visas matomas pasaulis stebimas protu kaip minčių namelis. Užvardijote ką tai, atskyrėte žodžiu nuo visko, taps atskira nuo Vienio ir tt. Taip ir vyksta atskyrimas, skirstymas. Verbališkumas visada skirsto.
Visas grožis paprastume. Tiesa niekada nebuvo sudėtinga ir tam nereikia išmokti kokių tai izoterinių ar Vidantos terminų, žodžių, posakių. Visą Advaitą galima išaiškinti gana paprastai be viso to, nes nė vienas terminas pilnai jos neatspindi. Tai turi būti suprantama net penkiamečiui.
Kultivuoti kaip nors ramybės būsenos nereikia, o pačiam tapti Ramybe. Ir iš tokios Ramybės, kuria Esi, stebimos bet kokios emocinės, jausminės būsenos (liūdesys, pyktis, džiaugsmas, nerimas ir tt.), nes visa tai nesi tu. Tai kaip kokios neramios okeano bangos, ateina ir praeina, visai nepaliečiant To, kas pagrindas, kas stabilu ir tylu. Ir tokio būsenos, Esumo, neišlaikyti jokiomis praktikomis, įtampomis ir tt.
Nereikia nieko mylėti, nes pats esi Meilė ir be To daugiau nėra nieko atskiro. Ar turinti krūtimi žindantį kūdikį moteris tuo momentu būna kokia nors motina, ar dar kokia nors idėja? Ten tik Meilė daugiau nieko, nėra nieko atskiro. Tame nebūna subjektų, objektų. Taip išsireiškia ir viską daro vienintelė jėga, nes tik ji egzistuoja iš tikro.
Prabudimas – kada tokia Meilė visur ir viskame. Nemylėti žmonių ar dar ko nors nemylėti, nes matai tikras charakteristikas, tikrą Esmę, be jokių proto koncepcijų, paradigmų, prizmių, emocijų ir tt.
Senovės Indijoje buvo toks prašviesėjęs meistras vardu Ramakrišna. Jis nepaprastai mylėjo viską ką matė. Ir todėl, iš tokios nebekontroliuojamos laimės, ką be pamatydavo prieš save, liedavo džiaugsmo ašaras. Pamatė gėlę pravirko, pamatė medį apsiverkė ir tt.
Kartą jis ežere pamatė plaukiančią gulbių porą su mažais gulbiukais ir iš tokios laimės ne tik kad eilinį kartą apsiverkė, bet ir nualpo. Mokiniai pastebėję tai labai sunerimo ir išsigando dėl jo.
Tačiau atsipeikėjęs jis pareiškė, jog jam nieko nenutiko, viskas gerai, tiesiog labai myli tai ką mato ir nieko negali su tuo padaryti...
Meditacijų dėka pastoviai būti sąmoningais, prievarta, pastangos. Įsitraukiama į idėja apie nuosavą netobulumą ir tai tampa pagrindu, dominantė. Visa esmė tame, jog kaip tai prabunda, tobulėja ne protas, o būtent nuo proto valdžios, nuo jo poreikio ką tai padaryti su savimi, įvyksta prabudimas.
Kiekvienas jau esame dvasinis Meistras ir su tokia programa atėjome į šį pasaulį nuo Dievo. Nereikia nieko įrodinėti, paprasčiausiai būkite čia ir dabar. Taip, kai kurios koncepcijos, kokiame tai žemesniame etape padeda, bet po to jos turi būti pilnai atmestos. Tai galima sakyti kelias be kelio, nes jau esate tuo kuo turite būti. Kada pastebi, kaip protas išstato kokią tai meta-politiką – jau prašviesėjęs. Protas ribotas įvairiomis koncepcijomis. Nė viena žemiau esanti sistema nesugeba pažinti kitą, kuri daugybę kartų sudėtingesnė už ją.
Protas niekada neišeis toliau įdėtos kompetencijos. Būtent todėl kenčiama daugelio, bandant pažinti dvasingumą per protą. Iš tikro, taip kenčia pati vertybių sistema, tačiau ji turi perdegti. Per konfliktus ir krizes galima prajausti tai, ant ko bazuojamės tokioje būsenoje. Krizės sukuria konfliktus, bet tuo pačiu ir didesnį aiškumą esmės. Nuostabu, kad tai yra, nes iš tikro, dvasiai bet kokia dvasinė koncepcija, apie palaimos pasiekimą – per menka. Kada tampame sąžiningi patys sau, tada protas pasiruošęs pamatyti tai, kad pats yra tik koncepcija, programa. Ir tada, matydamas informaciją, nedalina ją į gera ir blogą, bet mato tik kaip informaciją. Idėjoje apie save, vyksta požiūris į vienokią ar kitokią informacijos savybę. O kada protas mato tai tik kaip informacija, atsiranda jos apimtis. Tada paieška švelnesnė.
Taip pat nereikia “mylėti visus” ir už tai po to reikalauti duoklės (dėmesio, pagyros, nuolankumo ir tt.) Taip, protas visada pašys to, tam “aš” bet kokiu atveju reikalingas dėmesys. Tačiau ar tai esate jūs?
Kada nebelieka tokio dvigubo mąstymo, nebėra jokios būtinybės “mylėti visu”kas praktiškai visada būna netikra. Pats būvimas čia ir dabar jau yra Meilė, be jokių žodžių, ar papildomai demonstruojamų išraiškų, emocijų ir tt. Todėl, kada atsiranda “visų mylėjimo” idėja, pažvelkite atidžiau kas tai per idėja ir iš kur ji kyla iš tikro? Ar ji gyva, ar gyva tik tai, kas liudija tokią atsiradusią idėja? Tokiu būdu visa tai ir bus nesunkiai dekoduojama.
Iš tikro protas nuostabus dalykas, kurį ne mes sukūrėme. Jis paprasčiausiai yra toks koks yra. Supratus visa tai, tada tas, kas mums maišė, gali ir padėti...
Bet kokia mintis neateina šiaip sau. Ji ateina per atitinkamą vertybių sistemą, priklausomai kokia suformuota ir kokia tuo metu dominuoja. Yra pasekmės priežastis, apie tai žino visi, tačiau niekas nepažiūri pačios priežasties atsiradimą. Už vienokios ar kitokios motyvavimo bazės visada slypi kokia tai gilesnė motyvacija. Klausimas tik tame, ant kiek giliai protas pasiruošęs pažvelgti pats į save?
Kas iš tikro kenčia dvasinėje paieškoje? Skausmas kaip tik gali tapti mokytoju, nurodančiu kas kenčia iš tikro. Kenčia šešėlis, o kas yra to stebintis? Juk tuo metu irgi suvokiama kas vyksta? Gal verta pažvelgti ta kryptimi giliau? Kokį santyki su kančia turi tas, kas liudija tą kančią, ar tai kaip nors kenčia, kitaip išsireiškia ir tt? Gal tada netyčia ir užsibaigs žaidimas atskirumu, kaip ir pati kančia, sielvartavimai dėl visko kas nenutiktų?
Žmonės nenori taip slegiančiai žaisti, bet kaip nežaisti nežino. Kada bent jaučiamas momentas čia ir dabar, išsiplauna psichinė idėja apie “aš” atskirą, tada trumpam pajuntamas lengvumas. Tačiau ar tai taps tikru prabudimu, priklausys kas toliau dominuos, koncepcijos ar gyvenimas? Daugeliui prabudimo paieška tėra slėptuvės nuo nemalonių psichinių būsenų paieška, kaip ir alkoholis, narkotikai ir tt. Todėl atitinkamame paieškos etape tai svarbu suprasti, kad vėl nevaikščioti ratais aplink tą patį kuo jau esate. Net šizofrenikai supratę tai, išsilaisvina nuo negalios. Išsilaisvina nuo idėjos, jog kas tai su juo ne taip. Nebereikia niekam teisintis, jog kas tai su tavimi ne taip.
Nueiti ten, iš kur neišėjome, rasti tai, ko niekada nepametėme, negalime. Kartais toks nutinkantis paieškoje bejėgiškumas leidžia suprasti, jog tolesnė paieška nereikalinga, kad tiesiog gali atskleisti Dievišką esmę čia ir dabar. Tu paprasčiausiai esi čia ir dabar. Ir tas, kuris sako, jog to mažai, vadinasi būtinai mato tame kokią tai idėją.
Kodėl atrodo, jog to nepakanka? Tik todėl, jog šis momentas nepripildytas kokiais tai psichologiniais įvykiais, tais daiktais, kuriuose protas įpratęs matyti save kaip atskirą veikėją. Tame čia ir dabar bet kokia idėja fiks, tiesiog dingsta, išgaruoja. Ir tas, kas dėl to abejoja, turi įžvelgti giliau pats save. Protas visą laiką nori ko tai sau, būti atsibudusiu, realizuotu, nušvitusiu ir tt. Kada pamatai viso to pagrindą, žodžiai “aš prašviesėjęs, dvasingas, mylintis”, tampa tiesiog juokingi.
Kada sakoma “aš įstrigau dvasiniame kelyje”, svarbu tame įžvelgti kas iš tikro įstringa, kas tas, kuris eina? Visa tai protas, tvirtinantis, jog kažko tai dar jam nepakanka. Ir kuo daugiau išsigalvoto įsinešame į galvą, tuo sunkiau jaučiamės psichiniame lygyje. Todėl ėjimas į dvasingumą protu praktiškai neįmanomas. Nereikia keisti mąstymo paradigmų, nei perspektyvų, o patį viso to suvokimą. Toks suvokimas be žinių, be idėjų yra tiesiog dabar, matymas tiesiog yra be nieko.
Taip pat dar ne esmė ir bet koks susitaikymas. “Tebūnie viskam Tavo valia” gal ir gera metafora, turinti neurologinį paaiškinimą. Tačiau tai tarsi mentalios derybos, “ tebūnie Tavo valia, o aš už tai gausiu ką tai”. Iš tikro protas turi nustoti pastoviai verbalizuoti šį pasaulį. Tai paprasčiausiai gyvas žinojimas ir jis neužsipildo kokiomis tai koncepcijomis. Yra paprasčiausias savęs žinojimas.
Užsiduokite klausimą, kaip žinote, jog dabar suvokiate? Toks klausimas reikalauja dabarties momento. Prie to visada vedė sufijai. Tai yra, susipažinkite su dabarties momento klausimais. Kas aš dabar, be idėjos apie save? Atkreipkite dėmesį, suvokimas yra be jokių papildomų žinių bagažo. Tegul tame suvokime protas užsilieka nors trumpam. Savęs pajautimas nėra proto koncepcija, tai nėra proto patirtis. Ta, suvokianti Erdvė ir yra Tai, kas ieškoma. Čia nėra net ramybės, dingsta net pats stebėtojas. Tai švarus liudijimas, paprasčiausias Yra. Vieta, kurioje dabar esate, šventa tiesiog dabar šiuo momentu. Nereikalingi jokie ašramai, meistrai ir tt.
Tačiau tokio fakto protas dažniausiai nepastebi ir kelias į dvasingumą tampa niekada nesibaigiantis. Norite rasti Tiesą, padarykite ją Gyva tiesiog čia ir dabar. Jūs visada Namie ir tai, ko ieškote, niekada neatskirta nuo mūsų. Skiria viską protas, nesugebantis atrišti pats save iš suraizgyto paties idėjų rezginio.
Gal jis nori asmeninio prabudimo, kišeninio Dievo? Daugumai tai tenkina, tampant guru, mokytojais ir tt. Ar pasiruošę susitikti su savimi iš tikro? Smegenys visada ginasi nuo to. Joms toks nieko neveikimas yra visai neįprasta būsena ir jos nori apginti savo susiformuotą vertybių sistemą.
Svarbu ne kokie nors atsakymai į jūsų klausymus, o iš kur tie klausimai kyla, kas juos vis dar užduoda? Kas dar ne taip su šiuo pasauliu? Viskas kuo esate, tai Šviesa nuo Šviesos. Ir kada proto veiklą matote tik kaip proto veiklą, kada mintis pastebite tik kaip mintis – jau nemiegate. Tai yra, pastebite, jog visa tai kas buvo iki tol tik sapnas, vadinasi jau nemiegate. Tai faktas, todėl dėmesingumas labai svarbus aspektas savęs pažinime ir taip vadinamame prabudime.
Nelaukite jokio pavasario, kas ne taip žiemą? Kas ne taip su šiuo pasauliu jei pučia vėjas ir lyja? Ar reikalingi tam kokie tai jūsų komentarai ir vertinimai? Ar nuo to kas nors keičiasi?
Daugelis užstringa būtent paskutiniame barjere. Jei prieš tai priežasties pasekmės ryšiai padėdavo, pavyzdžiui: “Aš kažką padarysiu, man už tai kas tai bus”, tai prieš patį prabudima visa tokia gipotalamija, tas dualumas, tas “aš” turi baigtis, dingti. Suvokimas, kad “aš” kažką padarysiu ir “man” už tai bus, tiesiog baigiasi. Ten lieka tik absoliutus stebėjimas, tačiau protas dar išlieka primaitintas priežasties pasekmės ryšiais. Todėl iš ten vis dar akyla klausimai, reikalingi paaiškinimai, įrodymai, įtikinimai ir tt. Protas tiesiog prašo: “duok man tam kokią nors praktiką”, nes jis paprasčiausiai taip įpratęs. Kitaip sakant, vėl atsiremia į paties susikurtą sieną, vietoje to, kad atsigręžti atgal į save. Turi įvykti tikro savęs aptikimas be jokių koncepcijų, net suprasti to nereikia, tik aptikti ir viskas, “game over”.
Protas nėra piktas, negeras, gudrus, demonas klastingas ir tt. Tai tiesiog paprasčiausia programa. Kovoti, jei taip galima išsireikšti, reikia ne prieš protą, ne prieš programą o prieš savybes, kurias patys jam ir davėm, įdėjome, užprogramavome. Tai tik paprasčiausia programa, priklausanti nuo programuotojo. Kada protą pastebit kaip operacinę programą, tada mintis lieka tik mintis. Tada nebevyksta realybė emociniame plane ir Ramybė – niekada nedingsta. Tai labai paprasta. Kelias be kelio nėra proto patirtis. Tokia idėja programoje paprasčiausiai išsitrina ir programuotojas pastebi pats save be programos.
Tai net ne ramybės, o daugiau nesvarumo, lengvumo būsena. Nors iš tikro žodžiais tai niekaip neišreiškiama. Po to atsiranda ramybė ir kitos psichologinės būsenos, pasekmės. Galima sakyti ramybė tik energetinė banga, aidas, kuris nerealus, palyginus su tikru Šaltiniu. Būtent į štai tokį ramybės aidą protas iš karto reaguoja ir nori tai išrinkti. Nes štai tame aide jis jau gali pamatyti save. Tačiau to, jog prabudimas įvyko ne su juo, vis dar nemato.
Tačiau sugebėjimas pereiti į švarų liudijimą, be liudininko, pas jį yra. Tegul protas patiki ir pažiūri į tai, jog Būtis jau vyksta ir be jo. Toje būtyje nėra veikėjo ir dėl to nereikia nieko jums daryti. Taip pat, kaip nėra kvėpuotojo kvėpavime.
Būtis, suvokimas jau yra ir to negali nebūti. Protas į tai gali žiūrėti patikimai, kaip nors neiterpretuojant. Sąmonė žino save kaip šį momentą, būvimą. Toks momentas niekuo neobjektivizuojamas ir protas pereina ten, kur ir turi būti, tampa įrankiu liudijime. Jei jis nekomentuoja tai, kas vyksta, neužsikabina už jokios minties, pastebi, kad suvokimas jau vyksta ir Tai gyva.
Stabilu gali tapti visur ir visada. Svarbiau išmokti ne kaip atsibusti, o kaip neužmigti. Protas visada aiškina, kad prabudo jis, tačiau tai nėra jo patirtis. Protui paprasčiausiai pakanka pripažinti, kad suvokimas jau yra, išmokti neužmigti, neįsitraukti į kokias tai mentalines halogramas. Budrumas ir tokios tiesos sakymas žymiai svarbiau, nei bet koks nors konceptualus dvasinis mokymas, ar žinios.
Ar realu sakyti, jog “aš tai ką buvau suradęs jau paleidau”, sureikšminant tai ir tikint? Labai svarbu tokiais momentais dekoduoti protą. Jai pastebi tai, tu jau Namie, nes negali Tuo nebūti. Tai ne dvasingumo įgijimo, sąmoningumo išsiplėtimo, o išsivadavimo momentas. Išplėsti daugiau Sąmonės neįmanoma, galima tik nustoti Ją riboti. Pamatyti, kaip protas sukuria šį pasaulį, pamatyti, jog jame dominuoja visur tik jis. Kada jis pats tai pamato, nutyla ir pati Būtis parodo pilną savo Šviesą. Tai yra, kaip nors padaryti Dievą labiau Dievišku – neįmanoma.
Kiekvienas esam Kūrėjo pasiuntinys ir tai nėra tik gražūs žodžiai, o pastebima, prajaučiama Realybė. Paprasčiausiai esate. Kodėl toks didžiausias stebuklas nepastebimas? Kadangi protas įpratęs matyti save tik jausmuose, emocijose, veikloje, bet kokiame pasireiškime. Čia vertėtų paklausti, gal kas tai ne taip? Gal ką tai pamiršome ir žiūrime ne ten iš tikro?
Pasėdėk keletą minučių tyloje. Vidumi žinote, jog dabar esate čia. Tai labai paprasta. Suvokiate net be jokio papildomo ketinimo. Jutimo organai dirba atitinkamai savo funkcijų. Nedarote nieko, paprasčiausiai esate čia. Nepriimkite kol kas jokių minčių kas bus toliau. Prote jokių laukimų, vilčių, kad jis nurimtų ir būtų pakankamai ramus. Tokiu momentu nereikia nieko daryti, nieko keisti, niekuo nereikia tapti, nieko nereikia taisyti, nieko nereikia siekti. Į nieką nereikia tikėti, viskas gerai taip, kaip yra dabar.
Jei dabar ateina mintis, tegul praplaukia šalia nepaliesta. Nėra būtinybės susijungti, kabintis minčių, kadangi tam dabar nėra jokios reikmės.
Jūs paprasčiausiai čia, savo būties erdvėje. Jūs ne keliaujate, paprasčiausiai esate čia. Jautimas čia ir dabar nėra koks tai geografinis taškas, daugiau kaip būtis, esatis. Todėl, kad ir kur neitų, nebūtų kūnas, būties jautimas yra visada. Kad tai jausti, nėra būtinybės dėti pastangas. Paprasčiausiai viskas matoma, girdima spontaniškai. Tame ir yra nuostabus sąmoningumo ypatumas.
Anksčiau atrodė, jog protas priima daugelį sprendimų ir kvietė mus įvairios veiklos. Bet dabar, šiuo momentu, visa tai toli nuo jūsų. Čia jūs tik pats su savimi. Niekas jūsų neatitraukia nuo tos ramybės. Jūs To neįsivaizduojate ir nieko papildomai nesukuriate. Paprasčiausiai pastebi, jog viskas gerai taip, kaip yra.
Tai nevadinsime meditacija ar praktika. Jūs paprasčiausiai ilsitės savo paties būtyje. Dėl to net nėra jokios būtinybės atsisėsti ir sėdėti. Dėl to nėra jokios būtinybės net užsimerkti. Bet gal būt maloniau jei jos užmerktos, kad tapti laisvesniais nuo visų daiktų kurie atitraukia. Tai mūsų natūrali būsena.
Ne kokia nors tikėjimo sistema, ne religija. Tai paprasčiausia būtis, egzistavimas. Todėl nepriklausomai nuo to, ar pjaustote daržoves, ar sėdite internete, tai yra vidinė natūrali būsena.
Jautimas išėjimo, ar įėjimo į visa tai, tik jūsų įsivaizdavimas prote. Tai visada jumyse, ką bedarytumėt. Jūs to nepadarėte, nesukūrėte, neprifantazavote. Tai jūsų nesukurta būtybė, jūsų švarusis Aš.
Prajuskite ir pamatykite kokia nuostabi jūsų tikroji būtis. Tai be jokių pastangų. Tačiau neleiskite protui atitraukti dalykais, kuriuos reikia apgalvoti, atlikti ir tt. Absoliučiai normalu būti ten kur esate dabar. Jums net nereikia nuspręsti būti tokiais. Tuo yra jūsų natūrali būsena.
Jei atsiranda būtinumas ką tai padaryti, jis ateis iš gyvenimo, o ne iš įsivaizdavimų. Tik atkreipkite dėmesį į tai, kad paprasčiausiai vyksta taip, kaip turi vykti ir tada tai neatitrauks, nejaudins. Būkit geri patys sau.
Kaip dabar negalite kvėpuoti oru, kuris bus rytoj, lygiai taip pat negalite gyventi rytojumi. Neprisirinkite kokių nors sunkių supratimų apie ateitį. Negaiškite laiko fantazijoms. Jūs pakankamai pilni tokie, kokie esate. Pas jus dabar nėra jokio poreikio. Giliai viduje atsiminkite, jūsų nesikeičianti būtis žaidžia permainas, bet pati lieka nepasikeitus. Tai natūralu jums.
Kartais, kada esate tokie, tokioje būsenoje, galite jausti, jog ateina mieguistumas. Neikite paskui tai. Reali jūsų būtis nemiega. Proto miegui yra laikas, bet tai ne dabar. Jūs dabar lengvi, atviri, natūralūs, ramybėje.
Ir vėl gi, jūs tai neįsivaizduojate. Jūs pripažįstate tai. Į tai atkreipiate dėmesį, bet tame nėra jokių pastangų, jokios įtampos. Jūs tas, kas mato patį matymą, kas priima Tylą, švarusis Aš, Sąmoningumas. Jūs už bet kokios formos ribų. Tačiau jokių prieštaravimų ar konfliktų su formomis nėra.
Jokios permainų baimės, kadangi visa tai jūsų natūralus šokis. Bet jūsų esmė išlieka nepakitusi. Visa tai jūs, bet jūsų nėra niekas. Kada suprantate tai viduje, priimkite save ir tas priėmimas automatiškai palaimins visus jūsų pasireiškimus. Tame ir yra sąmoningumo grožis. Tame būties grožis. Todėl pripraskite, būkite komfortiškai tokioje proto tyloje, toje nuostabioje tuštumoje. Būkite dėkingi gyvenimui. Jūs esate Gyvenimas ir tuo pačiu gyvenimo suvokimas. Jūs švarus sąmoningumas, būtybė už laiko ribų. Jūs beribiai ir nėra būtinybės tai įsivaizduoti. Taip jau tiesiog yra.
Bet tam būtina įveikti psichologinę proto įtaką, įtampą. Visa tai kas vyksta - žemiškas žaidimas. Žaiskite jį, bandykite visus skonius, bet visada atsiminkite patys save. Jūs gyvenimo Šviesa ir tuo pačiu metu tos Šviesos liudininkas. Suvokite tai pilnai.
Natūralus pojūtis “Aš esu” – durys į nuosavą absoliutumą. Tai didingiausias užsiminimas mums apie mus pačius. Būkite vienyje su tokia vibracija. Todėl tegul Tiesa ir jos sėklos pilnai sudygsta jūsų viduje. Tebūnie taip visada.
Tegul tai pražysta jūsų esume ir atneša jums laisvės vaisius, kad sužinotumėte, jog jūsų gyvenimas visada palaimintas kad ir kas nutiktų. Nepraraskite savo dėmesio kokiems tai individualumo niekams. Tegul jūsų protas nurimsta dvasioje. Būkite paprastais, kokias iš tikro ir esate, be jokių socialių kaukių ir spaudimų.
Kada atmerksite akis, jei jos buvo užmerktos, dėl tokio pojūčio jokio skirtumo nebus. Kadangi šito jūs nesukūrėte, neįsivaizdavote, paprasčiausiai buvote patys savimi. Tebūnie tai būna jūsų intymia paslaptimi...
Taikos ir ramybės. |