Šiuose tekstuose “Kas esu aš” nėra nieko naujo. Visa tai daugelį kartų išsakyta, aprašyta daugelio keliautojų dvasiniu keliu. Tačiau žmonės tai skaitydami sako, jog vis atranda sau kažką naujo.
Taip, tame žinoma yra prasmės. Nors ir daugelį kartų skaitysi tą patį tekstą, visada rasi ką tai naujo, ko nepastebėjai anksčiau, o tuo labiau dvasine tematika. Tai priklauso nuo skaitytojo nuotaikos, regos, suvokimo, dėmesio ir tt. Tačiau naujo čia tikrai nieko nebuvo parašyta. Tokia būtų trumpa įžanga...
Taigi, kodėl tikros dvasinės žinios nebuvo prieinamos iki šiol? Viena nedidelė žmonių grupelė šioje planetoje jau labai daug laiko užsiiminėjo tuo, jog savindavosi sau visa tai, kas turėjo būti lengvai prieinama visiems žmonėms. O po to taip ir atsirado visokie dvasiniai “vedliai”, “pranašai”, “guru” , “Mokytojai” ir tt. Taip žmones po mažu atpratino veikti patiems ir imtis atsakomybės būtent sau. Tokia šiandiena pas mus ir yra dvasinė situacija. Žmonėms visada norisi ko nors pakankamai lengvesnio, jog kas nors parodytų jiems tą kelią, eitų visada priekyje jų ir kad galėtų eiti paskui tuos vedlius ir jei kas, suverčiant atsakomybę būtent vedliui, atpirkimo ožiui.
O kas dažniausiai būna tokiais taip vadinamai dvasiniais vedliais, guru? Jei žmogus daugiausia remiasi tik kokios nors informacijos pripažintais autoritetais ir tuo pačiu pareiškia, kad viską žino, žinokite, jog taip sako tik dvasiniai tamsuoliai, nes pats toks pareiškimas yra nemokšiškas. O kai žmogus dar svyruoja, pasakydamas, netgi paminėdamas, kad jis gali žinoti, supraskite, tai jame jau švysteli šviesa, išminties spinduliai. Bet toks žmogus, niekada netaps guru, jis netgi nesvajoja tokiu būti, kadangi guru tampama remiantis tik grynai informacija, be ne asmenine patirtimi. Viena guru reikšmė - tas, kuris žino: jis įsitikinęs, kad žino, todėl jums tipo daugiau nereikia žinoti patiems, nes jis gali perteikti informaciją ir jums. It toks jo nemokšiškas pareiškimas, poveikis visada susilpnins jumyse klausinėjimo ir teiravimosi poreikį.
Guru-mokinio santykiuose nėra jokios dvasinės prasmės aplamai. Iš tikrųjų tokie santykiai yra tik jėgos, dominavimo santykiai. Jie visi yra jėgos-politikos santykiai.
Ką reiškia ryšiai tarp guru ir mokinio? Vienas yra savotiškas pareiškėjas, jis sako: „Aš žinau, o tu nežinai. Tu esi nemokša, aš esu išminčius. Nemokša turi nusilenkti išminčiui.“ Bet kokia yra to žmogaus išmintis, jei jis sako: „Tu mane pagerbdamas turi nusilenkti man?“ Tai nemokšiškiausias dvasinis asmuo. Jis žino keletą paveldėtų paslapčių, studijavo kelis raštus ir gali pakartoti kai kurią informaciją iš atminties. Ir be šito jame daugiau nieko verto nėra.
Na o valdžia žinoma kad negali egzistuoti be priespaudos, kadangi tas, kuris turi valdžią, visuomet bijo ją prarasti, bijo to, kad jūs pats surasite tiesą. Tuomet kas bus su tokia jo valdžia? Todėl jis visada stengsis ir sustabdys jus, kad neieškotumėte tiesos patys. Aplink save jis surinks pasekėjų būrį, mokinius ir tarp mokinių bus visada hierarchija - vienas bus vyriausias mokinys, kiti - mažesni pasekėjai. Taip ir yra pinamas guru politinis voratinklis ir jis visuomet yra pakankamai toli nuo tikro dvasingumo.Todėl nesuklyskite tapdami kieno nors mokiniu arba paversdami ką nors savo dvasiniu guru.
Komentaras “Kitais žodžiais tariant į kiekvieną mokytoją reikia žiūrėti, ne kaip į asmenybę suteikiančią tau žinias, o kaip į pagalbininką padedantį atverti tau duris į savo paties žinių lobyną...”
Asmuo, iš kurio jūs patiriate paramą, tiesiog yra jūsų dalis, kuri keliauja jūsų priekyje ir tiek. Kažkas yra dviem žingsniais priekyje jūsų ir jei jūs girdėjote žingsnių garsą, jūs jau žinote kelionės kryptį iki to tolio, kurį pasiekė priekiniai. Kažkas yra porą žingsnių už mūsų, kai kurie kiti keliauja šalia mūsų.
Nesuskaitoma sielų daugybė keliauja tuo keliu. Šioje kelionėje mes visi esame tik bičiuliai, skirtumas yra tik toks, kad kažkas yra truputį priekyje, kažkas šiek tiek už mūsų. Pasinaudokime tais, kurie yra mūsų priekyje, bet nepatekime į kokios nors rūšies religinę vergiją.
Dvasinio pažinimo problema slypi dar ir tame, jog žmonės skaito, regi ir klauso daugiausia tik išorinėmis akimis bei ausimis. Dažnai pas tokius žmones nėra to esminio, to jausminio, vidinio dvasingumo suvokimo. Šiandiena tai iš tikro yra didžiulė dvasingumo problema. Jeigu būtų daugiau tokių žmonių, sakysime taip, daugiau bendraujančių su dvasiniu pasauliu tiesiogiai, vienas su kitu tarpusavyje, ne kokiu nors mobiliu telefonu ar internetu, o kaip ir dera tikram žmogui, natūraliai, tai situacija pasaulyje būtų visiškai kitokia nei dabar.
Mes daugiausia kontaktuojame tik pačiu primityviausiu verbaliniu būdu. Mums reikia kažką parašyti popieriaus lape arba ištarti kokius tai žodžius. Tuo mes sukeliame kokius tai molekulinius virpesius, kurie po kiek tai laiko pasieks kieno nors ausis, akis, o po to, tas signalas virtęs impulsu, pasiekia smegenis, sukeliant atitinkamas asociacijas jose. Ir štai tokiu būdu mes vienas kitą suprantame. Taigi tam, kad išgirsti vienas kitą mes panaudojame savo organizmo mechaninę ir cheminę dalis. O tam, kad dar ir suprasti vienas kitą, naudojame sudėtingesnius smegenų antstatus, jau išeinančius į subtilesnį sąmonės lygmenį. Čia mūsų organizmo fizinė dalis svarbaus vaidmens jau nebevaidina.
Dabar jau daugeliui ne paslaptis, jog sąmonė tai nėra smegenys, o žymiai sudėtingiau ir subtiliau. Daugelis šiuolaikinių fiziologų prie tokio išsireiškimo priprato, dirba ta linkme. Tačiau jų pačių sąmonė dar pilnai nėra tam pasiruošusi.
Sakysime taip, žmonės vienas kitą gali matyti fizinėmis akimis, bet ir dvasine rega, girdėti dvasine klausa. Tai yra, gali bendrauti jausminio suvokimo lygyje. Tik taip ir yra gaunamas pilnas realumo vaizdas. O tokie supratimai kaip atstumas, laikas ir vieta, savo vaidmenį vaidina tik šiame fiziškai suvokiamame trimačiame išmatavime.
Žinoma, kad žmogaus sąmonė visada priešinasi tokiems momentams ir supratimams, tipo “kaip aš galiu išgirsti dar kitaip nors, nei išoriškai ausimis ir panašiai”. Pavyzdžiui, sakysime taip, šešto išmatavimo lygmenyje, pradžia susijungia su pabaiga ir toks supratimas kaip laikas bei atstumas, tampa visiškai nereikšmingas, bevertis.
Jeigu nupiešime ratą ir nuvesime daugybę linijų nuo centro link periferijos, mes aptiksime, kad atstumas periferijoje tarp dviejų linijų bus didžiausias. Po to, jeigu judėsite išilgai šių linijų link centro, atstumas tarp dviejų linijų mažės ir mažės iki tol, kol centre susilies į tašką be jokio atstumo. Visos linijos tame taške tampa vienu. Todėl tuo metu, kai asmuo pasiekia šio gilaus potyrio centrą, atstumai, kurie buvo periferijoje - du tūkstančiai, penki tūkstančiai metų - dingsta. Bet asmeniui, jau esančiam centre, sunku paaiškinti tokį savo potyrį, kadangi jo klausytojai, tai yra jūs, dar tebėra periferijoje ir jų kalba yra periferijos kalba, verbalinė. Štai kodėl yra didelė nesusipratimų galimybė perteikiant žinias ir bandant tai gauti iš kitų. Tokios žinios įgyjamos tik praktiškai pačiam.
Taigi, jeigu žmonės galės jausti vienas kitą dvasiniu būdu, tai jiems nebeliks jokių atstumų ar laiko tarpsnių. Kodėl? Todėl, kad žmogus tada labai lengvai jaus ko nori kiti žmonės, dėl ko jie pergyvena ir tt, nepriklausomai kur jis būtų. Jausis bet kokie kito žmogaus subtilūs susijaudinimai ar nepasitenkinimai. Tada tokio supratimo kaip melas – nebus.
Daugiausia nepasitenkinimo skaitant tokias temas kyla būtent nuo tų žmonių, kurie mano turintys teisę dvasiškai šviesti kitus. Iš tikrųjų, jie tik patys taip mano, jog tokią teisę turi. Žinoma, tokios teisės jiems niekas niekada nedavė ir neduos, nes tai ir neįmanoma. Tai suprantama, nes tokios žinios iš pagrindų griauna jų susiformavusį tikėjimą, kurs taip juos niekur ir nevedė, bet už tai įprastas ir patogus sąmonei.
O tikros žinios tokį tikintį priverčia iš naujo permąstyti anksčiau pateiktas religines dogmas ir teiginius. Todėl daugelis dvasiškai tinginčių, geriau pasirenka lengvesnį kelią, tai yra, viską kas nauja ir neįprasta neigti, toliau fanatiškai įsikibus laikytis pateiktų religijos dogmų.
Kas žmoguje iššaukia, sukelia tokį tikrą blogį? Juk kieno nors teisimas, svarstymas - blogis iš tikro. Kodėl žmonės taip blogai save kontroliuoja? Kodėl jie nenusiteikia, nenusiderina į savo vidinį jausminį suvokimą? Žinoma, jog tai gal ir sudėtinga žmogui, pilnai esant materialume, nusistačius tik į tai. Jo mintys, darbai ir elgesys nuderinti tik trimačiam egzistavimui. Tada taip, iš tikro sunku daugiau atsiverti prieš dvasinį pasaulį, ką nors prajausti, o tuo labiau suprasti ar suvokti.
Jau kalbėjome, jog tokiems žmonėms yra labai nepatogu, nenaudinga tai daryti. Nes jie daugiau nori tik atrodyti dvasingais, nori kad kiti priimtų juos būtent tokiais, bet nebūti iš tikro dvasingais. Kaip nebūtų gaila, deja tokia šiandiena daugelio tikinčiųjų gyvenimo būdo Tiesa.
Tačiau tam, kad ką nors teisti ar vertinti, pradžioje vertėtų iš tikro prajausti su kuo mes bendraujame ir toks noras savaime jums atkris. Ta prasme yra žinoma Sufijų aprašyta pamokanti istorija:
“Šuo paklydo rūmuose. Tuose rūmuose sienos ir lubos buvo padarytos iš veidrodžių, todėl šuo pateko į didelį keblumą. Kur jis nepasižiūrėdavo, visur buvo šunys, šunys ir tik šunys. Jis labai suglumo: tiek daug aplinkui šunų! Jis buvo vienas, o jį supo tiek daug šunų. Nesimatė kokio nors būdo ištrūkti, kadangi durys taip pat buvo iš veidrodžių, taigi juose taip pat matėsi šunys. Po to jis pradėjo loti, bet ir šunys veidrodžiuose pradėjo loti kartu. Kai jų lojimas užpildė visą patalpą, šuo buvo įsitikinęs, kad jo baimės pagrįstos, kad jo gyvenimas pavojuje. Jis lojo toliau, ir visi šunys lojo dar garsiau. Jis bėgiojo kautis su jais; šunys veidrodyje elgėsi panašiai. Per naktį jis išseko, lodamas ir kovodamas su šunimis veidrodžiuose, nors jis buvo ten vienas! Rytą jis buvo sargybinių rastas rūmuose negyvas. Šuo baigė gyvenimą lakstydamas, lodamas ir kovodamas su atspindžiais, nors jis buvo ten vienas. Kai jis nudvėsė, triukšmas liovėsi, veidrodžiai nutilo.”
Taigi, aplink daugybė veidrodžių, ir kai mes matome kitą, tai tiesiog yra mūsų pačių atspindys skirtinguose veidrodžiuose, o žodis kitas yra saviapgaulė.
Nuomonė, kad mes padedame kitiems, yra iliuzija, nuomonė, kad mums padeda kiti, taip pat iliuzija. Iš tikrųjų kitas kaip kitas irgi yra tik iliuzija.
Kartą tai supratus, gyvenimas tampa paprastu, be svarstymų, teisimų ir pykčio. Tuomet nei jūs ką nors darote blogo kitam, priimdamas jį kitu, nei kitas, priimdamas jus kitu, daro ką nors jums. Tuomet tuo kitu esate išsiplėtęs jūs pats. Jeigu paduodate kam nors pagalbos ranką kelyje, jūs padedate sau pačiam. Jeigu kas kitas jums ištiesia pagalbos ranką, tai jis irgi padeda sau pačiam. Bet toks supratimas deja atsiranda tik po aukščiausio dvasinio patyrimo. Iki tol kitas iš tikrųjų yra ir bus kitas.
Žmonių dvasinis suvokimas turėtų remtis savo paties praktine patirtimi, o ne tuo ką jis yra matęs, perskaitęs ar girdėjęs ta tema iš kitų. Tai būtų tas pats, kaip akliems apčiupinėti dramblį ir sakyti, kad viską žino apie jį. Žmonėms dažnai sunku atmesti tuos surinktus per gyvenimą įvairius pelus, esančius jų galvoje ir tuo pačiu įjungti būtent savo jausminį potencialą, prajausti kas iš tikro vyksta.
Todėl ir kyla tokios problemos, jog turintis ausis nieko negirdi, o turintis akis – nemato, kadangi pirmiausia jis bando duoti darbo savo materialioms smegenims, kurios pradeda visokius savo loginius statymus, rūšiavimus, išskaičiavimus ir tt., o čia pirmiausia reikia turėti būtent dvasines, vidines ausis, turėti būtent tai, kas pas mus vadinama intuicija, šeštuoju jausmu ir tt.
Į šventyklas ateinantys žmonės tikisi, jog tokį dvasinį darbą ten už juos pačius atliks kas nors kitas. Pavyzdžiui, toks žmogus masto: “Aš atėjau į šventyklą, pasimeldžiau, atlikau kitokias tai man pateiktas religines apeigas, vadinasi aš atsiskaitęs, dvasiniam pasauliui susimokėjęs ir todėl visa kitą darbą už mane turi atlikti tas šventikas.” Panašiai taip galvoja daugelis lankančiu bažnyčias žmonių. Toks materialus vartotojiškas mastymas pateikia tik materialias išvadas. Jei jau “sumokėjau”, vadinasi man “priklauso”, kaip parduotuvėje, duokit man dvasingumą. Dėl tos priežasties religinės apeigos taip niekada ir neduos norimo dvasinio rezultato žmogui, neduos norimos vidinės laisvės. Apeigos yra tik išorinis koks tai veiksmas, tas pats, kaip ir kokie nors šamanų šokiai su bugnu trimatėje erdvėje. Čia praktiškai nėra jokio skirtumo. Jei nėra gilesnio jausminio vidinio darbo, jei nėra vidinės dvasinės klausos, tai naudos iš tokių šokių – nulis, kad ir tris kart per dieną lankyk bažnyčią ir klupėk ten per dienas.
Žmogus taip naiviai tikisi, jog Dievas per tokias prašančias ar atgailaujančias jo malda ir apeigas, gali jį išgirsti. Tikisi, kad taip jis su Juo bendrauja. Kitaip sakant, tikisi, kad atlikdamas kokius tai materialius veiksmus, pasiekia visiškai nematerialų, dvasinį pasaulį.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad jūs bandote kažką verbaliai paaiškinti kurčiam ir aklam žmogui. Ar jums tai gausis? Ne. O kodėl ne? Todėl, kad pas tokį žmogų nėra tokios patirties, tai yra girdėti ir matyti. Tame ir problema, Dievas kalba tik gyva kalba.
Iš tikro, daugelis žmonių siekia, nori kuo daugiau gėrio. Jie jaučia, kad tai jiems yra tiesiog būtina, jaučia šio pasaulio iliuzinį netikrumą ir neteisingumą. Supranta, kad yra kažkas tai dar aukščiau, daugiau, giliau ir rimčiau, už visa tai ką suvokia fiziškai. Jaučia, kad yra Tai, Kas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Ir tokia yra Tiesa. Nors tai žmonės ir priima kaip Tiesą, tačiau vėl ir vėl grįžta atgal, prie tos iliuzinės patirties, kokią jiems davė egzistavimo eigoje, kokią patyrę. Jie grįžta vėl prie to, ko jų išmokė religijose, šeimose, valstybėse ir tt. O ko jų iš tikro ten išmokė?
Ar juos išmokė kaip reikia klausytis savo vidumi? Ar juos išmokė bendrauti tarpusavyje neverbaliniu būdu? Juk toks tarpusavio dvasinis ryšys tobulas. Internetas, tik apgailėtina parodija tos dvasinės begalybės ir beribių galimybių, kurias viduje turi kiekvienas žmogus.
Taip, šiai dienai yra labai daug žmonių vadinančiais save dvasingais, nesvarbu kokiai religijai jie priklauso. Taip, žmogus siekia dvasingumo, jis eina tuo keliu. Taip, iš tikro, tokių kelių yra daugybė, bet visi jie veda prie vienų ir tų pačių Dangaus Vartų, kurie kai kam atrodo labai siaurais. Tačiau siaurais atrodo tik iš trimačio supratimo pusės, o iš tikro, jie yra žymiai platesni, nei mes galime sau įsivaizduoti. Ir įeiti į juos yra žymiai paprasčiau, nei “kai kam” čia to norėtus ir tam nebūtina nei kokių nors vedlių, gurų, kunigų ir lamų, ar imamų.
Klausimas toks. Kodėl vis tik daugelis žmonių nejaučia ir nesuvokia dvasinio pasaulio patys? O atsakymas gana paprastas, nes – nemoka, nežino kaip.
Taip, daugelis šiandiena iš tikro to nori. Ir sakyti, kad to niekas nenori – neteisinga. Daug žmonių to nori, sakysime taip, daugelis žmonių beldžiasi į tas dvasinio pasaulio duris, į tuos Vartus. Tačiau, kaip tu žmogau gali belstis materialiu, sunkiu plaktuku į duris, kurios neturi visiškai jokio tankio? Juk į kietą reikia belstis – kietu, į minkšta – minkštu, o į dvasišką – dvasia. Bet kada bandome kietu belstis į dvasišką, tai tada ir gaunasi tik – beprasmis tuštumos, oro drebinimas, kurio vis tiek niekas negirdi ir niekada neišgirs, nors to ir labai kas nors norės.
Daugelis žmonių mėgsta sakyti: "kodėl Dievas man neatsako?" O ar jis iš tikro jums neatsako? Jis gal ir atsako, tačiau ar jūs tai išgirsite, būdami tik materija? Štai kur esminis klausimas. Paprastas pavyzdys, žinoma jis yra neteisingas ir asociatyvus, bet duoda šiokį tokį supratimą trimačio suvokimo prasme. Jeigu pavyzdžiui, jūs prieisite prie kiniečių vaiko ir bandysite jį prakalbinti savo įprasta gimtąja kalba, kad ir lietuviškai, ar jis jus supras? Ne. O kodėl ne? Vėl tas pats kas ir su aklais, kurčiais, neturi tokios kalbos patirties. Nei jūs suprasite jo atsako, nei jis supras jūsų klausimą.
Tai štai, tokia analogija yra ir dvasinėse paieškose daugeliui ieškančiųjų. Žmonės beprasmiškai važinėjasi po pasaulį, blaškosi tarp įvairiausių religijų, mokosi pas įvairius guru, o kai kurie iš jų, net pilnai įtiki tuo kas jiems būna papasakota. Po to, nors jie uoliai patys bando tai daryti ir net daugelį kart per dieną, dirba vykdydami visa tai, kas liepta žemiškų Mokytojų, nepriartėja prie dvasinio pasaulio net per "nago juodimą". Pasistūmėjimo į dvasingumą kaip nebuvo taip ir toliau nėra. Žmonės tai jaučia, supranta. Taip, gal yra tikėjimas, yra nuolankumas, yra siekis, bet rezultato – nėra. Štai kur pagrindinė daugelio dvasinių keliautojų problema.
Tačiau, iš tikro juk Dievas yra – visur. Jėzus savo mokiniams sakydavo: “Pakelkite akmenį ir Jis ten, perpjaukite medį ir Jis ten, Jis visur.” Bet neturintys žinių ir patirties žmonės – nemato Jo, praeina pro šalį.
O su kuo mes susiduriame tuose Jėzaus pamoksluose? Argi su tiesioginiais kokias nors nurodymais žmonėms? Juk Jėzus visada kalbėdavo alegorijomis ir perkeltine prasme, kad žmonėms būtų suprantamiau, kad tai kas neišreiškiama kaip nors išreikšti verbaliai. O kas gaunasi dabar iš to? Tai yra, žmogus ima konkrečiai pakelia fizinį akmenį ir ten nori pamatyti sėdintį Dievą tokį, kaip jis tai supranta, įsivaizduoja. Tačiau, jeigu žmogus turi tą tikrą dvasinį vidinį jausmą, tai jam jau net nereikia kelti jokio akmens aplamai, jis ir taip žino.
Štai čia ir susiduriame su elementarių žinių pažinimo, mokymo ir perdavimo proceso problema. Verčiant iš vienos kalbos į kitą, tokiu būdu daug kas buvo praleidžiama, daug kas prarandama laiko tarpsnuose.
Žodžiai ir simboliai savo kelionėse buvo bjauriai ir negailestingai iškraipyti. Po tūkstančių metų jie jau taip nusidėvi, kad sunku atpažinti jų pradinę formą o svarbiausia esmę. Nauji garsai, nauji žodžiai pridedami jiems keliaujant iš vienos vietos į kitą ir skirtingiems žmonėms vartojant juos skirtingose kalbose. Kai įvyksta daugybė pakeitimų, kai kažkas atitrūksta nuo pradinio šaltinio, sunku atpažinti jo kilimo vietą, iš kur jis atvyko ir kas su juo atsitiko.
Šiandien krikščionys, kurie nešioja aplink kaklą kryžių, niekad nepagalvoja, kad tai yra svastikos dalis; musulmonai net nesvajoja, kad pusė mėnulio, kurį jie garbina, yra aum Fragmentas, pakreiptas Allat ženklas.
Pagal kai kurias katalikų mokyklas žodis amen yra labai deformuota aum forma. Visų krikščionių maldų pabaigoje yra vartojamas žodis amen, kuriuo išreiškiama pagarba dieviškumui.
Katalikų tikėjime vartojama daug lotyniškų žodžių ir daugelyje iš jų jaučiama, kad tai yra tolima aum forma. Pavyzdžiui, Per omni secula seculorum ir t. t. Taip pat aum artimi kai kurie angliški žodžiai omnipresent, omniscient ir omnipotent (visur esąs, visažinis, visagalis).
Svarbiausia, prarandamos visos tos išsireiškimų supratimo subtilybės. Ir galutiniame rezultate žmogus tik ir tikisi tuo, jog jeigu jis pakels akmenį, tai ten iš tikro atras sėdintį barzdotą Dievą.
Išmintingas, kad ir kaip bebūtų, visuomet svyruoja: jis baiminasi, kad negalės išsakyti viso potyrio taip aiškiai, kaip pats jį jaučia. Jis kontempliuos tūkstančiu būdų, kol tai išsakys, ir vis dar jaus, kad tai, ką išsako, yra ne visiškai tai, ką nori išreikšti. Tas, kuris nežino tiesos pats, nepatyręs to pats, sako nesvarstydamas ir sako tai, ką turi pasakyti. Jis nesvyruoja, kadangi tiksliai girdi nuo proto, ką turi pasakyti.
Pagal savo paties sąmonės vertinimą žmogus tampa dvasingu kitų žmonių atžvilgiu. Tik kokia prasme? Pervedant į kitą kelio pusę senutę, kuriai gal to net nereikėjo, ar atiduodant dešimtinę bažnyčiai, darant kitus gerus darbus, nekeikiant, nesiginčijant su kaimynu? Toks žmogus būtinai sau sakys, o tiksliau samonė sakys asmenybei: “vadinasi viskas pas mane tvarkoje – aš geras ir pakankamai esu dvasingas kitų akyse. Vadinasi man ir belieka išeiti, pakelti akmenį ir po juo aptikti Jį. Tačiau, “velnei rautų” – ten tik kirminas ir nėra jokio Dievo. Kame vis tik Problema? Kodėl iki šiol nematau Dievo? Juk aš toks geras ir dvasingas.” Niekada ir nematys sąmone jokio Dievo, nes neturi dvasinio pasaulio suvokimo patirties ir neturi atitinkamų žinių, kaip tai būtų galima pasiekti.
Visa tai galėdavo pasakoti anksčiau gal pakankamai paprastai. Ką tu tik nepakelsi ir kur nepažvelgsi – visur yra gyvybė, o už tos gyvybės stovi Tas, Kas tą gyvybę sukuria. Ir palaipsniui, einant fraktaliai vis gilyn ir gilyn, pasiekdavo dvasinį pasaulį, kuris ir sukuria materialų. Nes tik taip žmonėse ir galėdavo atsirasti dvasingumo koks tai pirmapradis suvokimas.
Na o šiandienos žmogui to jau nepakanka. Jis yra žymiai daugiau išsilavinęs, bent jau tokiu save laiko. Ko tokiam piliečiui reikia? Juk jis visa gerkle rėkia: “Parodykit man Dievą ir baigta. Jei aš pakelsiu plytą, tai ten būtinai turi būti tas “diedas baltais rūbais su barzda” ir viskas, kitaip aš Juo netikiu ir netikėsiu, jei ten Jo nerandu.”
Tokie žmonės masto žinoma gana šabloniškai, pagal materijos mastus: “Jeigu aš Jo, ar ko nors nematau, negaliu paliesti ir negaliu Jo ko nors paprašyti, o Jis neįvykdo to ko noriu, vadinasi to Dievo ir nėra. Pakėliau plytą, o ten tuštuma, ar koks sliekas styro. Kodėl? Jei ten gulėtų kokia nors auksinė žuvelė, vykdanti mano visus norus, tai tada viskas būtų kaip ir gerai – Dievas yra.” Štai toks šiandiena vartotojiškas požiūris net ir į Dievą deja. Žinoma, prie vidinio žmonių aklumo ir kurtumo, reikia pridėti dar ir tai, jog žmonių niekas ir nemoko tikro dvasingumo. To jiems niekas nepasakoja ir nerodo, nes toks šiandiena yra pasaulis. Bet, tai tėra tik viena dvasinio medalio pusė.
Kita pusė – pačio žmogaus pasirinkimas. Dvasinės Laisvės pasirinkimo supratimas ir yra tame, jog niekas šito mums niekada neprimeta ir negali primesti per prievartą. Dvasinis pasaulis negali ką nors kam nors primesti. Todėl, jei patys mes neužsiimsim savo vidiniu vystymusi, dvasingesniais niekada netapsime, nors tu ant galvos stovėk ir kvėpuok kas antrą kart.
O tokiu darbu su savimi pačiu reikia užsiiminėti kiekviena gyvenimo akimirką. Kitaip sakant, tą jausminį dvasinio pasaulio suvokimą negalima prarasti nei sekundei. Ir viso to neįmanoma išskaičiuoti protu, kad ir kaip mums to norisi, nes logika čia visai neveikia.
Tai grynai tik jausminis suvokimas. Žodžiais galime tik išvardinti visa tai, visas tas priemones, kurių dėka gali vystytis ir ugdytis jausminis suvokimas, tai yra: maldos, meditacinės ir dvasinės praktikos, tų pačių mantrų dėka. O mantros juk yra visur, tose pačiose maldose, mantra yra tik senoviškesnis išsireiškimas nei malda. Tai atitinkamas garsų kartojimas. Sakysime taip, ta pati autogeninė treniruotė, su atitinkamų žodžių kartojimu.
Pavyzdžiui, Jėzaus malda, jei dar tokia atsimenate iš ankstesnių tekstų. Ką pirmiausia ji turi sukelti mumyse? Žmogus turi prajausti Jėzaus Kristaus vidinę sudedamąją. Vadinasi jis turi prajausti dvasinį pasaulį. Ir štai užsikabinimas už tokio nors menkiausio jausmo, tokių vidinių virpesių, leistų žmogui iš tikro pasiekti dvasinio pasaulio suvokimą. Bet su kuo dažniausiai čia yra susiduriame? Kaip jau minėjome, susiduriame būtent su tuo, jog žmonės tik nori atrodyti tokiais dvasingais, kartodami tą maldą, bet nebūti tokiais iš tikro. Tai nėra jų tikslas, tik sąmonės sumanus pakaitalas nusiraminimui. Arba dažnai būna taip, pradžioje pabandė kažką tokio prajausti ir tuojau pat prarado savo dėmesį. Užsinorėjo pavyzdžiui barščių ar cepelinų. Ir kokia čia dar gali būti Jėzaus malda, kai pilvas reikalauja. Tai svarbiausia? “Štai užkąsiu dabar lašinių, o po to jau pasimelsiu, kaip priklauso, dėl pliuso, kad jau taip reikia.”
Iš tikrųjų žmogus niekada negauna mažiau negu yra užsitarnavęs. Toks egzistencijos dėsnis, tai Visatos dėsnis. Jūs gaunate lygiai tiek daug, kiek esate pasiruošę, o jei negaunate, žinokite, kad čia nėra jokios neteisybės, greičiau jums trūksta pasiruošimo. Bet mūsų protas visuomet ramina mus tikėjimu, kad mūsų atžvilgiu yra neteisybė. Mes visuomet esame įsitikinę savo pačių teisingumu ir skundžiamės egzistencija.
Mes visuomet gauname pagal savo tinkamumą. Tinkamumas ir pasiekimas yra du to paties dalyko vardai. Bet protas tikisi labai daug dalykų už labai mažas pastangas. Yra labai didelis atstumas tarp mūsų pastangų ir to, ko mes tikimės. Šis atstumas labai mus žlugdo. Tai labai žalinga. Todėl mes vis keliaujame ir tikimės ką nors kažkur gauti.
Kai tokių asmenų skaičius išauga, atsiras koks nors gudrus asmuo, kuris pradės juos eksploatuoti. Jis pažadės jiems duoti labai daug, duoti tai, ko ieško veltui. Toks asmuo vargu, ar ką nors žino. Jis žino kokį nors receptą, kurį gavo iš kažkur ir su kuriuo jis moka dirbti ir nors šis jo poveikis negali būti gilus, tačiau gali būti žalingas.
Šiandiena žmonės laukia kokio tai mesijaus, gelbėtojo atėjimo, nes savo atsakomybę nori perkelti Jam. Žmonės laukia kol ateis koks nors vedlys ir nuves juos būtent ten, kur jiems reikia, nepridedant savo pačių kokių nors pastangų. Iš tikro, tokių pasikeitimų laukia ir baimėje, nenori to. Juk jie pripratę taip gyventi kaip yra dabar. Kad ir mėšlo krūvoje, tačiau iems tas pasaulis suprantamas. O kitoks koks nors pasaulis ar kitoks egzistavimo būdas, jiems nesuprantamas, nežinomas, todėl dažniausia labai bauginantis. Laukdami tuo pačiu ir bijo to, todėl ir negirdi daugiau nieko. Tame ir yra tokių religingų žmonių problema, kuo puikiai naudojasi taip vadinami “dvasiniai piemenys” .
Žmonės rėkiantys, kad nori susiliesti su Dievo pasauliu, iš tikro bijo tai daryti. Kodėl? Todėl, kaip jau minėta, kad pas mus su šaknimis išrovė atsakingumo jausmą už save. Ir tokia graudi tiesa. Šiandiena žmogus siekia perkelti atsakomybę už save, net už savo ateitį, net už savo dvasinį išsigelbėjimą kitam. Tai nereiškia kad jis tingi kovoti už save, paprasčiausiai žmogui baisu tai daryti. Tuo reikia užsiiminėti ir užsiiminėti pastoviai, keisti gyvenimą. Ir sąmonė, demonas, to niekada nedarys.
Primesti žmogaus sąmonei šablonai būtent ir priverčia žmogų egzistuoti tik tuose rėmuose, kurie jam paskirta, ne daugiau. Pagrindinė problema ne tame, kad nėra dvasinių žinių, ar dar ko nors trūksta. Viskas šiandiena yra. Bendravimas su dvasiniu pasauliu ir su Dievu būdai yra aprašyta net visose religijose. Kas norės visada ten atsirinks tiesos grūdus tarp krūvos pelų nuo proto.
Pavyzdžiui, kad ir Evangelijoje nuo Jono, 4 skyrius 24 posmas. Apie ką ten yra kalbama? O kalbama apie tai, kad Dievas yra dvasia ir bendravimas su Juo turi vykti tik dvasios lygyje, ne kaip nors kitaip. Tokių aprašymų yra daug. Tas pats yra ir korane, ar Vedose, dar kur nors, tai surasti nesunku visose religijose be išimties.
Bet ką tai reiškia bendrauti dvasiškai, dvasia? Ir štai čia religijų tikintiesiems atsiranda jau ir problema. Kaip jį ir išmokė, toks šabloniškai mąstantis tikintysis su savo smegenimis, savo materialiu mastymu, savo materialias mintimis pradeda kreiptis į dvasinį pasaulį tik paviršutiniškai, maldomis, apeigomis ir tt. Ar jis Ten bus išgirstas? Vėl iškyla tokia pati dilema, kaip ir bendraujant su kiniečių vaiku, kai vienas yra nebylys, o kitas absoliučiai kurčias. Taip ir čia. Su gyvu galima bendrauti tik gyva kalba, o ne plaktuku per tuštumą.
Dievo energija niekada neveikia iš pagarbos kam nors. Net faktiškai netinka sakyti „Dievo energija“, geriau reikėtų sakyti: „Dievas yra energija.“ Dievas negalvoja, kaip elgtis su mumis, jis turi amžinų savo dėsnių su energija, su visuma. Jei elgsimės priešingai, jei eisime prieš šios energijos dėsnius, ji niekada nenusileis ant mūsų su kokia nors malone. Šiuo atveju sakoma, kad Dievas nėra maloningas, bet tai bus tik dėl mūsų pačių. Jei norime, kad dieviška energija taptų mums palaima, malone, turime kažką daryti savyje patys, savo vidiniame pasaulyje keisti dažnius. Kitaip sakant, keisti savo vidinę energijos pralaidumo varžą.
Ir pasistengti viską atlikti tik savo sugebėjimais, savo ryžtu – nelaukti kokios nors paramos iš kitų asmenų. Jei reikės, tokia pagalba būtinai ateis, bet tai jau bus visai kitas dalykas. Neturime laukti ir tikėtis kitų pagalbos, kadangi kuo daugiau tikimės, tuo silpnesnis tampa mūsų pačių ryžtas bei pastangos, kas svarbiausia.
Iš viso reikia nustoti galvoti apie pagalbą. Nelaukime paramos ir tegul mūsų pastangos bus totalios, prisiminkime, kad esame vieniši. Pagalba ateis iš įvairiausių šaltinių – bet tai iš viso yra kitas dalykas.
Kaip žmogui atskirti kas jame iš tikro dvasiška, o kas ne?
To reikia žinoma mokytis, todėl reikalingas darbas su savimi. Tai nėra kokių tai materialių išoriškų apeigų banalus vykdymas, o tikras darbas su savimi, su savo jausmine sudedamąja. Ką tai reiškia tikras darbas su savimi? Tai reiškia, kad pirmiausia reikia išstudijuoti pačią mus supančią materialią sistemą. Kaip veikia ta materialaus pasaulio sistema? Galima pavadinti tai kaip nori: demonų pasauliu, šešėlių pasauliu, pragaru ir tt., Mūsų materialiam pasauliui tiks viskas. Kaip tai veikia iš tikro? Kas tai yra mūsų mintys? Ir ar tai mūsų mintys aplamai? Kas tai yra mūsų organizmas ir tt.?
Šiandiena net pas gydytojus atėję žmonės dažniausia sako – aš susirgau ir pas mane kas tai skauda. Bet jei prie to teisingai prieiti, tai posakis “pas mane skauda” – bus viena, o kada sakoma “aš susirgau” – jau visai kiti dalykai. Su kuo žmogus save asocijuoja tada? Galima sakyti, jog tokiu atveju žmogus save pilnai pririšo tik prie fizinio kūno. Ir visa tai įsitvirtino jo sąmonės subtiliame lygyje. Į save jis žiūri jau tik kaip į materiją, kaip į materialų objektą. Bet jeigu pažvelgi į jo vidinę gilumą, jo esmę – bus visai kas kita.
Pavyzdžiui, važiuojate mašina, sprogo jos padanga. Tai būtų tas pats, jei žmogus tokiu atveju pasakytų, kad pas mane susirgo, sustreikavo kepenys. Bet juk kai tu išeini iš mašinos ji juk – lieka? Taip pat išeisime ir iš fizinio kūno, gauto laikinam naudojimui. Taigi, kada pas žmogų ateis toks tikras supratimas, jog faktiškai tai yra vienas ir tas pats: pas mano kūną susirgo kepenys, arba mano mašinoje sprogo padanga, tada pas jį nebebus problemų ir su dvasiniu bendravimu.
Taip pat, gausybę problemų sukelia Dievo, kaip kokio tai asmens koncepcija. Protas žinoma trokšta, kad jis būtų būtent asmuo, tuomet mes galime perkelti visą atsakomybę ant jo ir, padarę jį atsakingu, pradedame visą net smulkių dalykų naštą perkelti ant jo. Ši idėja patenkina mūsų protą, kadangi tuo atveju mes jaučiamės esą pasaulio centras. Tuomet mūsų bendravimas su Dievu yra panašus į tarno bendravimą su šeimininku. Mes tikimės, kad jis bus prie mūsų durų sargybiniu ir rūpinsis visu mūsų turtu iki paskutinės monetos. Santykio su Dievu kaip su asmeniu nauda tokia, kad mes lengvai galime perkelti visą atsakomybę jam.
Tai sąmonės baimė. Mūsų sąmonė, kaip materialumo dalis, išeis kartu su kūnu. Bet žmogus nėra tik sąmonė, štai kame bėda. Juk žmogus yra būtent tai, kas stebi savo sąmonės darbą, arba bent jau turėtų taip daryti. Yra Tas, Kuris apdalina savo dėmesio jėga sąmonę ir kuris po to gauna savo veiklos vaisius, kuris pats atsako už savo pasirinkimus ir poelgius.
Jei mano gyvenime yra liūdesys, aš esu atsakingas, jeigu mano gyvenimas yra laimingas, vėl esu atsakingas aš. Jei esu ramus, aš esu už tai atsakingas, jeigu manyje yra nerimas, tai ir jo priežastis yra manyje. Niekas kitas, išskyrus mane patį, nėra atsakingas už mano paties būseną, kokia ji bebūtų. Jei nugriūnu ir susilaužau koją, tai yra mano klaida ir negaliu jos priskirti gravitacijai ar dar kam nors. Jei tai bus ne tik mūsų proto siaura nuostata, tuomet teisingai suprasime. Tuomet požiūris į nelaimę bus visai kitoks.
Žmogus gali tapti akmeniu, o gali tapti vandens šaltiniu, bet pasirinkimas visada lieka tik jam pačiam. Deja šiandienai dauguma pasirenka būti akmeniu ir niekam nesinori tapti vandens šaltiniu. Tokio supratimo, kaip - susidurti su dvasiniu pasauliui, o po to atvirai apie tai kam nors kalbėti, žmonės paprasčiausiai bijo. Juk būsi teisiamas, svarstomas kitų. O ko kitų? Kitų sąmonių, demonų, ar dvasių?
Čia irgi problema. Dar tvirtai neatsistoję į dvasinį kelią, nesuvokę dvasinį pasaulį, žmonės jau bauginasi viso to anksčiau, nei gali tai pažinti patys. “Bijau tapti dvasingu nes mane apkalbės, kaimynas į mane kreivai žiūrės, sutuoktinis pabėgs ir tt.” .
Taigi, sakysime taip, jeigu žmogus save suvienodina tik su automobiliu, tai yra, tik su fiziniu kūnu, jo sąmonė, kaip to automobilio borto kompiuteris, eis kartu su juo, į savartyną, kaip ir pats automobilis. O tam, kad išeiti į dvasinį pasaulį – vairuotojui reikia tapti dvasia ir gyventi dvasia.
Smegenų nervai, žmogaus fizinis tinkamumas ir psichiniai sugebėjimai - visa tai turi savo ribas, o energija, apie kurią mes kalbame, yra neribota. Tai lyg vandenynas, krintantis į lašą: jei lašas nėra tinkamai pasiruošęs priimti vandenyną, jis numirs, jis bus suardytas, ir nieko nebus pasiekta tuo atveju.
Kalbant aiškiau, dvasiniam augimui būtinos dvi kryptys. Mes turime atsiduoti dvasiniam keliui ir būti harmoningi su juo. Prieš tai mes turime išlavinti savyje sugebėjimą tai įgerti. Pati šviesa nieko nedaro su tuo – tai vienpusis veiksmas. Atsakomybė visiškai tenka mums. Mes negalime niekam priekaištauti.
Aprašyta Budos patirtis to mus moko. Kada jis pirmą kart kalnų upėje išbandė daugelį praktikų ir nusilpęs, be jėgų laikėsi upėje už medžio šaknies. Staiga suprato, kas tai yra gyventi būtent jausmais. Nes kada kūnas silpsta dvasia tampa stipresne. Kai supranta, kad jis ne arklys, o jojikas.
Taigi, išėję iš upės Buda suprato, kad yra Dvasia ir tada pasibaigė daugelis jo problemų. Po to Jis 7 dienas iš vis tylėjo, nes nežinojo ką sakyti žmonėms. Aplamai nežinojo ar reikia jiems kažką dar sakyti?
Problema tame, kad tie, kurie ko nors pasiekdavo - nutildavo. Nutildavo ne dėl to, kad jiems nebuvo ką pasakyti, o todėl, kad nebuvo kam tai sakyti. Tai būtų tas pats, kas verbaliai bendrauti su kitame kambaryje esančiu pavyzdžiui kokiu nors delfinu ar driežu. Jis tavęs neišgirs. O štai vertinti ir teisti tave, kitam protui tik duok valią – tikrai teis ir vertins. Bet ką žmonės tada teisia iš tikro? Tik išorinę kieno tai išvaizdą. Teis tik tai, ką patys paviršutiniškai mato.
Kaip jau minėta, žmonės laukia mesijaus, vedlio, ar dar ko nors, atitinkančio jų lūkesčius. Tačiau jie laukia tik tokio vedlio, kurį pamatys savo žemiškomis akimis, tai yra, laukia tik išoriškai kažko tai. O kuo jis tada turėtų skirtis pagal juos? Ar pas jį turi būti trys rankos, o gal dvi nosys ar keturios akys? Tačiau tokiems laukiantiems tai turėtų būti labai ir labai įspūdinga, kaip jie mano.
Sakysime taip, save vadinantys Dievo žmonėmis, ištikimais Dievui, vykdančiais viską, kas parašyta religinėje literatūroje, elementariai nepastebi To Tikro, kas vaikšto šalia jų. Jie Jo laukia tik materialiomis akimis ir ausimis, ieško Jo tik taip, kaip moka. O Jis praeina visai šalia tylėdamas ir be trijų rankų. Jis kaip atėjo, taip ir išeis nepastebėtas daugumos (kad ir dabar esamas Rigdenas Džiappo). Kodėl?
Todėl, kad dauguma bando pamatyti tik išore, ne savo vidumi, ne dvasia, kad Dievą bando pamatyti pakėlus akmenį, pamatyti žemiškomis akimis. O tikrai dvasingam net nereikia akmens pakelti, nes ir taip supranta kad Jis ten.
“Nereikia ieškoti babo, kada tu pats sau esi babas” Taigi, kam tau ieškoti vartų į Dangų, kada jie tavo pačio viduje ir tereikia juos atverti.
Problema šiandiena tame, kad religija kaip tokia – to visiškai nemoko. Ir tie kas valdo ją, paskui einančius žmones bando išnaudoti tik kaip elektoratą, visiškai užmirštant dėl ko jie čia ateina. Jiems pasakoja tik tai, ką patys težino. O žmonės klausydamiesi jų, toliau gyvena savo praeityje arba ateities svajonėse apie galimą gerbūvį.
Kodėl žmonės gyvena tik praeitimi arba svajonėse apie ateitį? Kodėl jie negyvena dabartimi? Kadangi šiame materialiame pasaulyje ir yra tik praeitis ir ateitis. Nėra dabarties materijos, nes ji yra labai greitai prabėganti. O dvasiniame pasaulyje, viskas atvirkščiai – nėra praeities ir nėra ateities, todėl Jis ir yra Amžinas, kadangi Ten tik stabili dabartis.
Ir štai tada, kada žmogus tampa nors truputį dvasiškai laisvesniu, kada pradeda jausti, tada iš tikro ir pradeda visa tai suprasti pats. Pas tokį žmogų pirmiausia dingsta mirties baimė. Žinoma, kūno gal ir gali būti kažkiek gaila, kai ko nors dar nepadarei, neįvykdei kokių tai planų, nespėjai. Tačiau, tik ant tiek, kiek ir automobilio, kai negali be jo kažkur nuvykti. Tai tik geras ir naudingas dalykas Esybei, vykdant savo poreikį. Kad ir sulūžta mašina, žinoma – tai problema, bet išsprendžiama. Su kūnu kiek sudėtingiau, bet irgi išsprendžiama. Kiekvienam iš mūsų reikia suprasti. Ar esi automobilis, ar vis tik - vairuotojas jame? Ir kas kam šiuo atveju tarnauja?
Žmonės klausia, kaip jiems suprasti savo pagrindinį tikslą, koks jis yra?
Nėra jokių tikslų. Taip, daugelis galvoja, kad jei aš jau čia, vadinasi kažkam reikalingas, dėl kokio tai ypatingo išskirtinio tikslo. Tačiau taip galvoja tik mūsų ribotos smegenys, patenkinant puikybę. Problema tame, kad visi mes ateiname į šį pasaulį tik su viena pagrindine paskirtimi. Ateiname tik tam, kad čia egzistuojant įgyti Tikrą Gyvenimą. Daugiau tikslų nėra.
Kažkas paklaus, dėl ko mes tada šioje materijoje gimstame iš vis?
Taip, tam ir gimstame, egzistuojame, kad įgyti Tikrą Gyvenimą Dvasiniame Pasaulyje. Nes Siela – tobula materialaus pasaulio atžvilgiu, bet ne pakankamai individuali dvasinio pasaulio atžvilgiu. Tik išugdytai Asmenybei susijungus su ta Dievo pasaulio dalimi, su tuo potencialu, atsiranda individuali tobula Dvasinė būtybė - Angelas. Tačiau ar mes pradėsime tą Tikrą Gyvenimą, ar ne – priklauso nuo mūsų pačių.
Taip, mes norime, kad Dievas specialiai domėtųsi mumis, kad mes būtume jo dėmesio centre. Tačiau Energijų veikimas visuomet atitinka jų dėsnius. O žmogaus interesai gali būti specialūs, žmogus gali būti šališkas. Bet energija visuomet yra nešališka, vienintelis jos interesas yra nešališkumas, todėl ji visuomet veiks pagal savo vidinį dėsnį ir niekuomet nedarys niekam išimčių.
Kaip ne kartą minėta, žmonių problema dar ir tame, kad jie dvasingumą atideda į “po to”. Anksčiau suprasdavo geriau tą greitai bėgančio egzistavimo svarbą. Suprasdavo, jeigu tikras gyvenimas neprasidėdavo čia – tai Ten tu jo tikrai negausi. Ką užsidirbi – ta ir gauni. Tokie paminėjimai buvo išlikę ir kai kuriuose religiniuose šaltiniuose, bet vėliau, kai religija tapo valdžios instrumentu, visa tai iš jos išėmė. Nes valdžią turintieji puikiai suprato, jog dvasiškai laisvą žmogų negalima priversti eiti prieš savo sąžinę. Juk iš esmės, visi žmonės - vieningi. Negalima skriausti kaimyno, nors jis ir yra sistemos valdžioje, kad ir spjauna tau į nugarą, tai tik jo paties problema. Jis gi už tai ir atsakys, pats save pasmerkia kančioms. Tokį galima tik užjausti ir pagailėti.
Geras pavyzdys ta tema aprašytas su Buda: “Kartą atėjo vienas nekenčiantis budizmo žmogus ir paprasčiausiai spjovė pačiam Budai tiesei į veidą. Budos mokiniai tuojau pat suglumo, sunerimo. O Buda ramiai nusivalė sau veidą ir sako tam žmogeliui: “Tu man viską pasakei, ar dar turi ką nors pridurti prie to?”
Žmogus, laukdamas iš Budos kitokios reakcijos, kurios nėra, pasimetė. Sugebėjo išmeksenti: “Vissskas”
Vienas iš Budos mokinių ryžtingai pareiškė: “Palaukite Mokytojau, juk jis Jus siaubingai įžeidė, paniekino. Ar galima mes jį nubausime už jus?”
Buda vėl ramiai atsako: “O kam to reikia? Pažvelkit patys kokios raudonos jo akys, kokios pas jį jau dabar problemos. Juk jis pats save jau nubaudė ir dar nubaus. Jis vargšas visą naktį nemiegojo, ruošėsi tam poelgiui. Visą naktį svarstė, kamavo nerimas ir baimė. O man tai kas, vieni niekai, nusivaliau veidą ir viskas. Ar tai buvo, ar nebuvo, man vis tiek. Man tai jau neegzistuoja, kaip ir pats tas žmogus, nes esu dabartyje. O jis save, kaip ir savo būtį jau nubaudė”.
Tokie paprasti pavyzdžiai sako apie tai, kaip patys žmonės save baudžia niekšingais, netinkamais poelgiais. Tikras Gyvenimas negali nešti nepasitenkinimą ir pyktį, ar ką tai bloga. Tai jau bus ne gyvenimas, tik egzistavimas, nes gyvenimas turi dovanoti tik džiaugsmą, pasitenkinimą – nes tai Gyvenimas.
Kodėl žodį Gyvenimas senesniais laikais rašydavo iš didžiosios raidės? Kodėl buvo tokia didelė pagarba tam žodžiui? Todėl, kad tarp žmonių egzistavo toks supratimas, jog Gyvenimas – tai santykis su Dievu. Gyvenimas, tai nebuvo laikas skirtas kokių tai materialių gėrybių kaupimui, technokratiniams siekiams, nes tai buvo tik Gyvenimas su Dievu, Jo supratimu. Užgimęs Gyvenimas buvo suprantamas kaip Amžinas Gyvenimas. Žmonės ruošėsi ne mirčiai kaip tai daro dabar, o jie ruošėsi Gyvenimui.
Šiandieną, ką mes be paimtume, ruošiamės mirčiai. Deja net religijose mes ruošiami mirčiai. Mus ruošia pomirtiniam likimui. Bet juk kūnui pomirtinis gyvenimas žinomas – jei jį nesudegins, tai kirminai sugrauš. Tam mes ir ruošiami, jei save asocijuojame tik su kūnu.
Ir tokiame pakankamai trumpalaikiame egzistavime čia, žmonės kažkodėl dar stengiasi vienas kitam padaryti kokią nors niekšybę. O jei ir bando daryti gėrį, tai dažnai tai daro tik dėl įvaizdžio, kad kas nors būtinai tai pamatytų ar sužinotų, nors viduje lieka tokia pati neapykanta ar pagieža. Nuo tokio daromo išorinio gėrio nėra jokios naudos, kadangi daroma ne iš širdies, ne pagal vidinį šauksmą, o tik tam, kad tokiu geru tave matytų išoriškai kiti, dėl tų “kitų” vertinimo.
Tačiau, geriau jau išoriškai būti “kaip visi”, bet vidiniai – Laisvu. Tada bus žymiai daugiau naudos, nei bandant tuo “gerumu” tik pritraukti sau dėmesį, eilinį kart pamaloninant savo puikybę, pamaloninti savo velniūkštį. Jei taip realizuotis žmogus negali, priverčiant ką nors pavydėti, tai tada dėmesį sau jis bando pritraukti kitaip: ligomis, negaliomis, depresijomis, pamokymais ir tt.
Toks jau materijos egzistavimo dėsnis. Bet kokia materija stengiasi dominuoti prieš kitą materiją ir ja manipuliuoti. Tokia yra pačios materijos prasmė. Ir jeigu žmogus gyvena tik savo materialiu protu, tik savo logika – jis tampa materija.
Tada jam atrodo, kad jis pats protingiausias ir viską supranta. Stiprius bando įveikti gudrumu, silpnus – jėga. Tačiau, “prislėk ir valdyk” – tik laikinas ir labai brangiai mums kainuojantis reiškinys.
O su dvasiškai Laisvu žmogumi nieko negalima padaryti. Tai būtų tik beprasmiškai išnaudojamos jėgos. Su tokio žmogaus kūnu žinoma galima, bet su dvasiškai Laisva Asmenybe ne.
“Tuo momentu, kai mūsų pastangos yra baigtos - būtent tuo momentu, kai sėkla pasiruošusi pratrūkti - būtent tuo momentu viskas yra pasiekta. Tą momentą, kai pumpuras yra pasiruošęs pratrūkti ir išsiskleisti žiedu, saulė visuomet yra pasiruošusi, bet mes neturime pumpuro, kuris galėtų išsiskleisti žiedu. Net jei saulė danguje šviečia aiškiai, iš to jokios naudos. Todėl neikite ieškoti saulės; auginkite savo pumpurą. Visuomet čia yra saulė ir ji visuomet prieinama.”
Tokie jau yra vidinio pasaulio dėsniai. Tačiau vos mes pasiruošiame juos vykdyti, kai mūsų pastangos pradeda blėsti. Problema čia tame, jog dar iki to pasiruošimo, prasideda įvairūs materialūs reikalavimai. O klaidingiems mūsų reikalavimams yra paruošti klaidingi patenkinimo būdai.
Kas tai yra žmogaus dėmesio jėga ir koks jos vaidmuo dvasiniame vystymesi?
Jei vienu žodžiu, – pagrindinis vaidmuo. Juk kas tai yra darbas su savimi? Tai ir yra dėmesio jėgos suteikimas vienoms ar kitoms programoms, minties formoms, mintims, nesvarbu kaip tai pavadinsi, nes esmė viena ir ta pati.
Paprastas pavyzdys. Ateina pas jus mintis. Skysime, kad ir pasimelsti ir per tai nors šiek tiek prisiliesti prie dvasinio pasaulio. Nesvarbu ką darant ar atliekant meditaciją, kartojant mantrą ar dar ką nors. Kitaip sakant, atėjo mintis atlikti kokį nors veiksmą su dvasinio prašvitimo tikslu. Tada kaip tik ir įdedate savo dėmesio jėgą į tą veiksmą, jį atliekate.
Ir štai čia mes vėl galime susidurti su to veiksmo prasmės skirstymu. Tai yra, ar mes tai darome iš dvasinės pozicijos, tik dėl dvasios? Ar tai atliekame su materialiu tikslus? Šiuo atveju į ką įdėsi savo dėmesio jėgą – tą ir gausi.
Pavyzdžiui, jūs norite turėti sąlytį su dvasiniu pasauliu, tačiau realizuoti tas programas ir mintis tik tam, kad yra noras įgyti kokius tai super sugebėjimus. Tai tarsi pasąmoninis jūsų noras, kuris įdedamas į tai. Nes norisi tik atrodyti dvasingu. bet nebūti tokiu. Arba darote tai tik sveikatos įgijimui, dėl dar ko nors materialaus. Tokiu atveju ar tapsite dvasingu žmogumi? Žinoma ne.
Tai būtų tas pats, kaip ir su mašina. Jūs, kaip vairuotojas ir automobilio šeimininkas, įdedate lėšas, jog automobilis būtų perdažytas, ar dar kas nors jam atlikta, suremontuota. Tačiau, automobilis, koks jis nebūtų, kokia spalva tu jį nenudažytum – lieka materialus. Ir kaip tas materialus, gali išeiti į kitą pasaulį? Juk jis kada nors vis tiek vėl suges, susidėvės, kad ir kiek remontuosi ar dažysi, vis tiek surudis ir atsidurs savartyne. Taip ir su mūsų kūnu tas pats. Jis reikalingas tik privažiuoti iki tikslo.
Taigi, jeigu jūs įdedate savo dėmesio jėgą tarsi į dvasinio pasaulio pusę, bet su tikruoju tikslu realizuoti ką nors šiame materialiame pasaulyje – tai su dvasingumu visa tai neturės nieko bendro. Dvasinis ir materialus pasaulis – tai tarpusavyje absoliučiai nesumaišomos substancijos.
Dar vienas pavyzdys dėmesio jėgai suprasti. Įsivaizduokite, kad jūs gavote užmokestį už darbą. Turite atitinkamą pinigų apimtį. Tas lėšas jūs galite panaudoti daiktams įgyti, galite panaudoti kam tik norite. Tai ir yra ta pajamų jėga, (dėmesio jėga) su kuria galite ką nors įgyti.
Analogiškai ir su dėmesio jėga. Jei 90% dėmesio jėgos mes naudojame savo dvasinei sudedamajai ir tik 10% paliekame kūno aptarnavimui, tai dvasinio augimo prasme viskas bus gerai. Pas mus šiandiena deja viskas eina ne tai kad atvirkščiai, bet daugelis išnaudoja ir visus 100% savo dėmesio jėgos materijai.
O kaip dėl minčių tada klausia?
Mintys nėra mūsų, jos ateina iš išorės. Senovėje tai puikiai žinojo, skirtingai nei šiandiena.
Štai čia taip sakant, yra mažytis niuansas apie dvasinių žinių perteikimą. Kad ir būdavo įvairūs senovės pranašai, kurie apie tai pasakojo, tačiau toks paprastas supratimas apie mintis, kažkaip pasimetė laiko labirintuose. Liko tik matoma, vizuali to buvusio žmonių dvasingumo dalis. Tai yra, liko tik tiek, kas matoma fiziškai, jog seniau rinkdavosi kažkokie žmonės į grupes ir ten jie atlikdavo kažkokias tai maldas, meditacijas, ritualus ir tt. Bet kas svarbiausia, pamesta tų ritualų ar maldų pati prasmė, pamesta tai, dėl ko jos buvo atliekamos. Liko vien tik išorė, kaip sakoma, tik vaizdelis be prasmės. Vėliau žmonės ir pradėjo tai aklai vykdyti, užmiršę viso tokio veiksmo vidinę sudedamąją.
Taigi, ką darydavo iš tikro, kad ir tie patys katarai? Paaiškinimui: katarai tai gnostikų pasekėjai, o pirmieji gnostikai – pirmieji krikščionys. Žinoma, tai neturi nieko bendro su šiandieninių religiniu gnosticizmu kuris telikęs tik apgailėtinas iškreipimas, neturintis nieko bendro ir nieko nemokantis. Tai buvo tie žmonės, kurie nuo tikro Kristaus mokymo dar neatitrūko ir tęsė sėkmingai tai toliau. Už tokią jų veiklą žinoma juos negailestingai naikino, organizuojant valstybinę religiją, kaip valdžios instrumentą. Kodėl? Kadangi svarbiausia ir įdomiausia kas pas juos buvo, studijavo pačią materialią sistemą. Pas katarus buvo toks vadinamas apsivalymo procesas. Tai kaip tik ir buvo sistemos pažinimo procesas. Jis buvo kolektyvinis. Ką jie darydavo? Pirmiausia, pažindavo kaip veikia pati materiali sistema. Pažindavo iš kur ateina mintys. Kas juos stumia į teisingus, neteisingus veiksmus? Ir tuo jie dalinosi tarpusavyje. Dalinosi savo patirtimi, tokiu būdu dar aktyviau ir greičiau pažindavo dvasinį pasaulį.
Dalinosi patirtimi su kitais norinčiais, kaip priartėti prie dvasinio pasaulio, kaip veikia materiali sistema, kaip ji primeta įvairius šablonus ir tt. O juk materialumo šablonai vieni ir tie patys visiems.
Ar mes visa tai galime rasti šiandiena bet kokio dvasinio turinio literatūroje? Ten rasime tik stebėtojo iš šalies apgailėtinas užuominas. O štai viso to esmė kaip tik ir prarasta. Nes toje esmėje ir buvo visa dvasingumo prasmė. Ten ir buvo tas vadinamas “sidabrinis siūlas” kuris vesdavo žmogų nuo paprastos mirtingos būtybės į dvasinį pasaulį. Iš mirtingo žmogaus darydavo – Angelą.
Kad ir kokią paimsi šiandiena religiją, ten gali rasti nemažai gero ir tinkamo, tačiau visose jose įvyko kai kokie svarbūs ir neatsitiktiniai pakeitimai. Ir būtent tie pakeitimai, iškreipimai į pirmą planą išveda ne vidinį žmogaus darbą su savimi, ne materialaus ir dvasinio pasaulio pažinimą, o visai kitus antraeilius, išoriškus dalykus.
Ir kaip galima atskirti juoda nuo balto, jei nežinai kas tai yra balta ir kas tai yra juoda. Kaip galima ginčytis su aklu nuo vaikystės apie pieno spalvą? Jam vienodai spalva, svarbiausia skonis. O žmogui, kuris turi regą, svarbu ir spalva. Štai tokios prarastos ir svarbios dvasinės sudedamosios yra prarastos (jei tiksliau, tai specialiai ištrintos) religijose. Jos svarbios tame plane, kad žmogus negali dvasiškai tobulėti nestebėdamas blogį ir gėrį. Kada jis suteikia kur nors savo dėmesį, tai jis pats ir aktyvuoja arba gėrį arba blogį. Pats suteikia savo dėmesį arba gyvam arba negyvam, tame ir yra prasmė. Ne koks nors piktas, barzdotas, visus baudžiantis, o kartais pamaloninantis Dievas, sėdintis aukštai danguje, o žmogus pats nesąmoningai, o kartais ir sąmoningai tai daro. Štai kame pagrindinė prasmė ir dvasingumas.
Tai ir yra tikras dvasinis kelias, o ne tas, kai žmogus vykdo tik tai, ką jam liepė jo dvasinis vadovas. Ir tai žmogus dar daro net nesuprasdamas kodėl būtent taip reikia daryti. Mėgstamas guru išsireiškimas: “Suprasi tai po to. Turi pasitikėti manimi ir tai daryti.” Bet pirmiausia turime žinoti, išstudijuoti ir suprasti ką mes darome ir dėl ko, o ne aklai pasitikėti žmonėmis ar tikėjimais. Tikėti galima tik savo pačio dvasia.
O žmogus, kuris pats to nemoka, pats tėra tik paprastas trimatis apvalkalas, sėdi prie tos pačios suskilusios geldos, kad ir prikimštas iki viršaus žinių iš knygų, pats tik pamėgdžioja tuos, kurie pamėgdžiodavo kitus, tai tokiu pamėgdžiotoju stengiasi padaryti ir kitus. Tačiau nuo vidinių abejonių, nuo dvasinio pasaulio nesupratimo toks mokinys neatsikratys niekada.
O nesupratus kas Tai yra, žinoma kad negalės ir eiti Ten. O jei nenueis Ten, tai kur liksi? Kartu su automobiliu, kaip ir jo borto kompiuteris – savartyne.
Pasaulyje nėra nieko, ką būtų galima palyginti su dvasiniu; tai neišreiškiama. Apie tai būtų galima daug ką pasakyti, daug kas galėtų būti išreikšta, bet sunkumas yra tas, kad nėra jokios prasmės išreikšti visa tai žodžiais. Tai gali būti patirta, bet negali būti išreikšta.
Lao Dzė sakė: „Prašom neprašyti manęs rašyti, kadangi tai, ką aš parašau, tampa klaidinga. Aš niekada negaliu išreikšti to, ką noriu išreikšti, aš galiu parašyti tik tai, ko nenoriu išreikšti. Kokia prasmė tai daryti?“
Tuomet, kai pati melodija pradeda tekėti, jos žavesys yra neapsakomas. Nėra būdo jam apsakyti. Nuostabiausia mūsų muzika negali būti palyginta su silpniausiu jo aidu. Kaip besistengtume, išorinėmis ausimis niekada negalėsime išgirsti šios tylos muzikos. Todėl bus geriau, jei mes neturėsime jokių išankstinių idėjų apie tai. Tegul tam nebus suteikta jokia forma, jokia spalva, nes kitaip jį sukurs mūsų vaizduotė ir tai taps mums kliūtimi.
Taikos ir ramybės Sielai
|