Pirmadienis, 25.05.2020, 04:30
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Rugpiutis » 29 » Matantys tamsoje (Drunvalo Melchizedekas „Gyvenk širdyje“)
09:31
Matantys tamsoje (Drunvalo Melchizedekas „Gyvenk širdyje“)

Akla moteris gali matyti

Prieš keletą metų aš susidraugavau su Pitu Kerrollu, kuris tuo metu buvo žinomos Amerikos futbolo komandos „New Jork Jets" treneriu. Jis ne kartą man sakė, kad aš būtinai turiu susitikti su jo bičiule, labai neįprasta moterimi, – jam atrodė, kad ji gali papasakoti kažką man labai svarbaus. Bet aš buvau taip užsiėmęs, kad keletą mėnesių buvau priverstas atidėlioti mūsų susitikimą. Ir štai kartą jis manęs paklausė, ar gali duoti savo pažįstamai mano telefono numerį, kad ji man paskambintų.

Taip aš susipažinau su Meri Enn Šinfild, labai neįprasta moterimi (aš ją minėjau pirmame knygos „Senovinė gyvenimo gėlės paslaptis" tome).

Meri Enn buvo akla. Faktiškai ji nieko nematė. Tačiau ši moteris puikiai tvarkėsi su savo buitimi, netgi galėjo skaityti knygas ir žiūrėti televizorių be jokios pagalbos iš šalies.

NASA mokslininkai atliko ilgus išsamius tyrimus, kad nustatytų, kaipgi jai pavyksta „matyti". Tyrėjai klausinėjo, kokie vaizdiniai jai ateina, kol ji sėdėjo uždarytame kambaryje. Taip kaip ir man, Meri Enn jiems atsakė, kad mintimis keliauja kosminėje erdvėje ir nuolat stebi, kas vyksta Saulės sistemoje. Maža to, mis Šinfild pasakė, kad savo keliones ji turi apriboti Saulės sistema ir neturi teisės išeiti už jos ribų.

Žinoma, NASA specialistai negalėjo patikėti tuo, kad Meri Enn „keliauja kosmine erdve", todėl sugalvojo būdą patikrinti, ar ji sako tiesą. Jie paprašė moters „persikelti" prie vieno iš palydovų ir perskaityti ant jo esantį užrašą, serijinį numerį ar dar kažką tokio. Aš tiksliai neprisimenu, kas tai buvo, bet žinau, kad moteris perskaitė viską absoliučiai tiksliai.

Nuo to momento NASA nepaleidžia Meri Enn iš savo „globos" ir naudoja jos unikalią dovaną savo tikslams. Nemanau, kad jos vietoje aš sutikčiau su panašiu bendradarbiavimu, bet tai buvo jos asmeninis pasirinkimas.

Ir taip, vieną kartą mis Šinfild man paskambino, ir nuo to laiko mudu maždaug keturis mėnesius kasdien kalbėdavomės. Jos požiūris į tikrovės, kurioje mes gyvename, prigimtį, kurią ji suvokė kaip sąmonėje atsirandančių vaizdinių seriją, mane labai sudomino. Ji niekada nelaikė šios tikrovės „realia" ta prasme, kaip laiko dauguma iš mūsų. Kartą per savaitę mudu aptarinėjome telefonu viską, kas ateidavo į galvą, – visuomet jos matomų vaizdinių požiūriu.

Kartą po dviejų mėnesių mūsų reguliaraus bendravimo Meri Enn paklausė, ar nenoriu aš pabandyti pamatyti tą, ką mato ji. Nedvejodamas nei sekundės, aš paklausiau, ką tam reikia padaryti.

— Reikia, kad jūsų miegamajame būtų visiškai tamsu. Gulkite ant lovos, — ji atsakė.

Mano žmona Klodett klausėsi mūsų pokalbio lygiagrečiu telefonu, todėl tuoj pat nuleido žaliuzes ir išjungė šviesą. Buvo naktis su jaunu mėnuliu, todėl sudaryti idealiais sąlygas mano patirčiai buvo ne taip jau sudėtinga. Kai Klodett išėjo, aš nemačiau netgi savo delno, laikomo tiesiai priešais veidą.

Po to Meri Enn patarė paremti telefono ragelį pagalve, kad išlaisvinčiau rankas. Aš padariau taip, kaip ji pasakė. Dabar, gulėdamas visiškoje tamsoje užmerktomis akimis, aš laukiau, kas gi atsitiks. Atsimenu, aš net virpėjau nuo kažko visiškai naujo nuojautos.

Praėjo minutė. Ji paklausė manęs, ar aš ką nors matau. Bet aš nieko nemačiau, buvo tiesiog tamsu – taip, kaip ir kai aš tiesiog užmerkiu akis. Maždaug po penkių minučių ji vėl paklausė, bet kol kas jokių pasikeitimų nebuvo.

Bet greitai po to atrodė, tarsi kažkas įjungė šviesą, ir prieš mane atsirado paveikslas. Tai buvo kaip televizoriaus ekranas, jis atrodė toks realus, kad buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta.

Bet ekranas vis tik buvo, ir vidinio matymo pagalba aš atidžiai stebėjau vaizdą. Turiu prisipažinti, kad nieko panašaus anksčiau aš nemačiau.

Meri Enn kažkokiu tai būdu sužinojo, kad man pasisekė, ir paklausė:

— Dabar jūs matote, tiesa?

Aš tik tiek tegalėjau atsakyti:

— Taip, kas tai?

— Tai tiesiog kitoks matymo būdas. Jūs pastebėjote mažus ekranus aplink didįjį?

Aš mačiau viduryje didelį ekraną maždaug 35 cm atstumu nuo akių, o pagal perimetrą išsidėsčiusius daug mažų –po šešis iš dešinės ir iš kairės ir po septynis iš viršaus ir iš apačios. Mažuose ekranuose greitai greitai keitėsi paveikslėliai, papildydami informaciją, ateinančią iš didžiojo ekrano.

Meri Enn paprašė manęs surasti dešinėje esantį patį viršutinį ekraną ir žiūrėti tik į jį. Aš padariau taip, kaip ji pasakė. Ekrane atsirasdavo geometrinės figūros pakaitomis su gyvų būtybių paveikslais. Pavyzdžiui, šuo, po to medis, po to – kubas, arba šuo, gėlė ir oktaedras arba kuri nors kita geometrinė figūra.

Toliau viskas tęsėsi panašiai, paveikslėliai keitėsi taip greitai, kad aš vos spėjau juos įžiūrėti.

Meri Enn pasakė, kad šiame mažame ekrane ji mato tą, kas yra betarpiškai aplink ją, tokiu būdu ji orientuojasi erdvėje be kieno nors pagalbos, nežiūrint į tai, kad yra visiškai akla. Stebėtina!

Paskui Meri Enn pasiūlė man pažiūrėti į apatinį kairįjį ekraną. Ten irgi labai greitai keitėsi vaizdai, bet atrodė ganėtinai keistai. Ekrane buvo matomos būtybės, kaip ir žmonės, bet neypatingai į juos panašios. Kartais atsirasdavo delfinų paveikslai. Meri Enn pasakė, kad tai jos ryšio sistema su „broliais ir seserimis" iš kosmoso ir kitų išmatavimų. Ji turėjo omenyje nežemiškas būtybes!

Nespėjus man apgalvoti ką pamačiau, ji paprašė mane pažiūrėti į centrinį ekraną ir papasakoti, kas ten pavaizduota. Tai buvo vaizdas pro langą: beribė kosminė erdvė ir šimtai tūkstančių žvaigždžių.

Viskas atrodė visiškai realiai, buvo toks įspūdis, kad žiūriu ne į teleekraną, o pro langą. Aš niekada nemačiau tokių žvaigždžių, ir savo kūnu aš „jaučiau" begalinę kosmoso gelmę.

Sukrečiantis pojūtis!

Tuo metu su Meri Enn dirbo NASA mokslininkai. Jai reikėjo nustatyti Šumeikerio ir Levio (Shoemaker-Levy 9) kometos dvidešimt vienos nuolaužos buvimo vietą, kurios turėjo įsirėžti į Jupiterį. Tai vyko 1994 metais. Minėtosios kometos dalys judėjo už Saulės, ir dramatiškas jų susidūrimo su Jupiterio paviršiumi momentas neišvengiamai artinosi.

Meri Enn kreipėsi į mane šiais žodžiais:

— Drunvalo, greitai mes turime pasukti į kairę. Nesijaudinkite, jūs tą pajusite.

Iš tikrųjų, aš iš karto pajutau, tarsi mano kūnas pasisuka, nors vis taip pat gulėjo ant lovos. Vaizdas ekrane ėmė keistis, man atrodė, tarsi esu judančiame pagal laikrodžio rodyklę kosminiame aparate.

Ir štai, tiesiai prieš mane – viena iš tų kometos nuolaužų, į kurias lyg pakerėtas žiūri visas pasaulis. Mes buvome ne toliau nei 25 metrai nuo šio žėruojančio rutulio, susidedančio iš dulkių ir ledo. Jis švietė taip skaisčiai, tiesiog akinančiai, ir atrodo visiškai nejudantis. O aš įsispoksojau į šį „daiktelį" ekrane ir negalėjau atsitraukti, tarytum ten rodė įdomų filmą.

Pagaliau Meri Enn vėl prakalbo:

— Dabar aš dirbu NASA. Jie prašo mane atsakyti į keletą klausimų apie šios kometos nuolaužas. Bet man norėtųsi, kad jūs pamatytumėte tai, ką matau aš. Norite?

Ir čia aš pamačiau mūsų eksperimentą visai iš kitos pusės. Aš supratau, kad lig šiol ir Meri Enn ir aš žiūrėjome į viską taip, kaip tą daro paprasti žmonės: žvilgsnis nukreiptas į priekį, ir nepasukus galvos nepavyktų pamatyti to, kas darosi už nugaros. Bet iš savo buvusios bendravimo su kitų gyvybės formų atstovais patirties aš žinojau, kad kitų planetų būtybės turi sferinį regėjimą, jos gali matyti vienu metu visomis kryptimis.

— Meri Enn, kas yra jums už nugaros? Ne toje realybėje, kurią jūs dabar tyrinėjate, o aukštesnėje?

Ji nežinojo.

— Matote, aš niekada ten nepažvelgdavau. Aš tiesiog apie tai negalvojau.

Aš paklausiau, ar galima man ten patekti žvilgsniu, Meri Enn neprieštaravo. Ir taip, gavęs leidimą, aš paprašiau jos nejudėti, kol žiūrėsiu atgal.

Aš pasisukau, bandydamas pamatyti, kas ten, už jos nugaros, ir buvau taip sukrėstas savo atradimo, kad ligi šiol negaliu užmiršti to pojūčio.

Meri Enn sąmonė skyrėsi nuo paprasto žmogaus sąmonės: už jos nugaros buvo ketvirtas išmatavimas, priekyje trečias. Ji suvokė abu!

Iki to momento aš nežinojau, kad taip įmanoma.

Aprašyti to, ką aš pergyvenau, beveik neįmanoma, savo patirtimi nežinant, kas yra ketvirtasis išmatavimas. Aš galiu tik pasakyti, kad jos sąmonė iš priešingos pusės visiškai unikali. Ši nuostabi moteris buvo ne tik „matančia" akląja. Ji aiškiai buvo būtybė iš kitos planetos. Aš įsitikinęs, kad jeigu kas pabandytų ištirti jos DNR, tai būtų rastos anomalijos, liudijančios apie jos nežemišką kilmę.

Mūsų bendravimas su Meri Enn tęsėsi dar du mėnesius. Po to, kai aš pirmą kartą pamačiau ekranus, ji man pasiūlė bendrauti išimtinai vaizdinių ir simbolių būdu, kuriuos man reikėjo užsirašinėti. Tai, ką ji norėjo man pasakyti, atrodė lygiai taip pat, kaip vaizdiniai viršutiniame dešiniajame mažajame ekrane, viename iš tų, kurie buvo išsidėstę pagal didžiojo ekrano perimetrą; tai buvo gyvų būtybių ir geometrinių figūrų vaizdiniai.

Kažkokiu neįtikėtinu būdu aš visada žinojau, ką ji kalbėjo, net nežiūrint į tai, kad mano smegenys sunkiai suvokė informaciją.

Bet kartą mes abu supratome, kad mūsų santykiai atėjo į pabaigą, ir atsisveikinome. Prisimenu, aš tada pagalvojau, kad gauta mano patirtis nepanaši į nieką, ką pažinau anksčiau. Todėl aš nusprendžiau patalpinti ją į atskirą „antgamtinių dalykų failą" savo atmintyje, kol gausiu duomenų, kurie leis surišti tą, ką aš sužinojau, bendraudamas su Meri Enn, su likusia mano turima informacija. Bet atvirai sakant, aš nieko konkretaus nelaukiau. Tiesiog tai buvo dar viena nuostabi, į nieką nepanaši patirtis; o man reikėjo tęsti savo gyvenimo kelią.

Kiniečiai vaikai-ekstrasensai

Aš jau pasakojau apie juos knygoje „Senovinė gyvenimo gėlės paslaptis", bet man atrodo, kad tai bus svarbu sužinoti ir tiems, kas jos neskaitė. Kartą 1985 metų sausyje aš suradau straipsnį žurnale „Omni", kuriame buvo rašoma apie vaikus ekstrasensus, gyvenančius Kinijoje ir turinčius nuostabių gabumų. Informacija buvo patalpinta rimtame žurnale, todėl aš pažiūrėjau į ją labai rimtai.

Akivaizdu, kiniečių valdžia pasiūlė „Omni" reporteriams atvažiuoti į šalį ir užsiimti šio fenomeno tyrimu. Kiniečiai tvirtino, kad kai kurie vaikai sugeba matyti įvairiomis kūno dalimis, tuo metu kai akys patikimai užrištos. Jie galėjo matyti ausimis, nosies galiukais, burnomis, kartais net liežuviais, plaukais, pažastimis, delnais ir pėdomis.

1974 metais Kinijoje aptiko pirmą tokį berniuką, kuris „matė" ausimis. Jam užrišdavo akis, bet vaikas vis tiek laisvai orientavosi, pasukdamas galvą, kad ausys būtų nukreiptos į tą, ką jis norėjo „pamatyti". Laikui bėgant suinteresuoti žmonės surado dar keletą vaikų – daugiausia iki keturiolikos metų amžiaus, – naudojančių kitas kūno dalis kaip regėjimo organus.

Tai negalėjo nesuintriguoti „Omni" leidėjų, todėl 1984 metais jie pasiuntė tyrinėtojų grupę į Kiniją šių vaikų gabumams studijuoti.

Oficialūs Kinijos asmenys tarpininkavo pravedant eksperimentus ir surinko visą grupę vaikų testavimui. Straipsnyje pabrėžiama, kad testai buvo daromi labai kruopščiai, kad nebūtų apgavystės tikimybės, nes Kinijos valdžia neva sekė kiekvieną tyrinėtojų žingsnį.

Vienas iš eksperimentų buvo toks, kad atsitiktinai iš didelės krūvos knygų paimdavo vieną. Po to taip pat atsitiktinai atversdavo puslapį, jį išplėšdavo, greitai suglamžydavo taip, kad niekas negalėtų nei perskaityti, nei pamatyti, kas ten parašyta. Šį gniužulą dėdavo po pažastimi atsitiktinai išrinktam vaikui.

Vėl ir vėl vaikai perskaitydavo viską, kas buvo parašyta puslapyje, be jokios klaidos!

Kaip tai jiems pavykdavo?

„Omni" tyrinėtojai pasimetė spėlionėse. Po daugybės įvairių testų galima buvo pasakyti tik tai, kad viskas, ką specialistai pamatė, buvo absoliuti tiesa, o ne miklus triukas.

Inge Bardor, matanti delnais ir pėdomis

Antrame knygos „Senovinė gyvenimo gėlės paslaptis" tome aš pasakojau apie Inge Bardor, pademonstravusią 1999 metais mano paskaitos Denvere, Kolorado valstija, metu savo neįtikėtiną sugebėjimą matyti delnais ir pėdomis.

Aš susipažinau su Inge Mechike savo seminare apie Mer-Ka-Ba meditaciją. Tai buvo keturių dienų seminaras, ir trečią dieną aš kažkaip sau netikėtai pradėjau pasakojimą apie Kinijos vaikus, kurie sugebėjo matyti įvairiomis kūno dalimis.

Staiga atsistojo aštuoniolikmetė mergina ir pasakė:

— Drunvalo, aš taip pat sugebu tą daryti. Aš galiu matyti rankomis ir pėdomis, kai akys stipriai užrištos. Norite, aš jums parodysiu?

Pasiūlymas buvo labai netikėtas, bet, žinoma, aš paprašiau jos pademonstruoti savo unikalius sugebėjimus man ir visai grupei, kurioje tada buvo apie šimtą žmonių.

Inge, labai graži mergina, apsirengusi baltai, priėjo prie manęs. Pasisukusi į grupę, ji paklausė, ar yra tarp dalyvaujančių žmonių skeptikų, kurie netiki tuo, kad ji gali matyti, kai akys kaip reikiant užrištos. Du jauni žmonės atsistojo iš savo vietų.

Inge paprašė jų prieiti arčiau, davė jiems po dvi skareles, kurias reikėjo sulankstyti ir tam tikru būdu uždėti ant akių. Ant viršaus ji užrišo ilgus šalikus, apsukusi juos keletą kartų, kad visiškai būtų išvengta šviesos patekimo. Abu vaikinai patvirtino, kad taip jiems nieko nesimato, visiška tamsa. Po to „ekspertai" nusiėmė savo raiščius, Inge atliko tas pačias manipuliacijas su savo akimis, o jaunuoliai pasiliko šalia jos, kad įsitikintų, jog viskas buvo sąžininga.

Kai jie įsitikino, kad Inge nieko negalės pamatyti, ji pradėjo savo sugebėjimų demonstravimą.

Ji atsisėdo ant kėdės su lygia atkalte – jos nugara ištiesinta, pėdos stipriai prispaustos prie grindų – ir paklausė, ar yra pas ką nors iš dalyvių piniginėje ar rankinėje nuotrauka, kurią ji galėtų „pažiūrėti". Viena moteris ištraukė nuotrauką ir ištiesė ją Inge.

Inge greitai pasuko ją gerąja puse į viršų. Pabraukiusi pirštų galiukais lygų paviršių maždaug tris sekundes, ji ėmė garsiai apibūdinti viską, ką ten „pamatė". Fotografijoje buvo pavaizduota svetainė, kurioje ant sofos sėdėjo keturi žmonės. Ant sienos virš sofos kabojo didelis paveikslas; nieko ypatingo, paprasta namų fotografija.

Mergina paklausė:

— Ar norite, kad aš papasakočiau ką nors apie šiuos žmones arba apie namą?

Štai šito mes visai nesitikėjome. Nuotraukos savininkė sutiko, ir mergina ėmė apibūdinti tuos žmones, kurie buvo įamžinti nuotraukoje, pasakė jų vardus ir, atrodo, amžių.

Labiausiai nustebo moteris, kuri davė nuotrauką eksperimentui: kaip Inge galėjo žinoti tokius dalykus, ir paprašė jos „pasivaikščioti" po namą.

— Aš einu koridoriumi ir pasuku į dešinę. Pirmos durys iš kairės – tai jūsų miegamasis.

Inge „įėjo" į miegamąjį ir tiksliai apsakė viską, kas buvo kambaryje, atkreipdama dėmesį net į daiktus, gulinčius prie veidrodžio ant stovo. Po to mergina „praėjo" per koridorių į vonią ir vėl iki mažiausių smulkmenų papasakojo, kas yra šiame kambaryje. Šeimininkė buvo nustebusi ir tik patvirtino, kas viskas pasakyta teisingai.

Staiga vienas iš dviejų mūsų skeptikų pašoko iš vietos su šūksniu, kas visa tai surežisuota ir jis nedelsiant atskleis fokusą. Jaunuolis iš užpakalinės kelnių kišenės ištraukė piniginę, išėmė iš jos vairuotojo pažymėjimą ir padavė jį Inge, pasukęs jį gerąja puse į apačią ir aukštyn kojomis:

— Na, o dabar ką jūs pasakysite?

Mergina iš karto persuko dokumentą teisingai, gerąja puse į save:

— Tai vairuotojo pažymėjimas. Ką jūs dar norėtumėte sužinoti?

— Koks jo numeris?

Inge perskaitė numerį, savininko adresą ir viską, kas buvo parašyta ant pažymėjimo. Bet šeimininkas vis tiek nebuvo patenkintas.

Jis pasakė:

— Papasakokite man ką nors tokio, apie ką be manęs niekas negali žinoti, tada aš jums patikėsiu.

Inge atsakė su lengva šypsena:

— Jūs atvažiavote čia su savo drauge, bet namie jūs turite kitą merginą, ji vardu… (Inge ištarė vardą garsiai), jūs susitikinėjate su jomis abiem, stengdamasis, kad nei viena nesužinotų apie varžovės buvimą.

Jaunuolis pagriebė savo vairuotojo pažymėjimą ir nuėjo atgal į savo vietą, šalia sėdėjo jo nusiminusi draugė. Daugiau jis nepasakė nei žodžio.

Inge tęsė savo sugebėjimų demonstravimą.

Tapo visiškai akivaizdu, kad ji ne tik mato nuotraukos atvaizdą rankų pagalba. Mergina netgi pasakė vardus tų žmonių, kurie fotografavo, apibūdino jų aprangą, jų mintis tuo metu, kai spragsėjo fotoaparatas. Mes buvome visiškai sugluminti, jokio šarlatanizmo, bet kaipgi visa tai įmanoma?

(Paskui Inge papasakojo man, kad netoli nuo Mechiko yra dvi mokyklos, kuriuose vaikus moko „matyti" įvairiomis kūno dalimis, o taip pat lavina jų kitus antjutiminius sugebėjimus. Mergina pasakė, kad ji žino mažiausiai tūkstantį meksikiečių vaikų, kurie sugeba daryti tą patį, ką ir ji.)

* * *

Inge su motina Ema keletui dienų atvyko pas mus į Arizoną. Mes nusprendėme atlikti keletą specialių parapsichologinių testų ir gavome didelį pasitenkinimą, studijuodami potencialias žmogaus galimybes. Aš, mano žmona ir du vaikai – Mija ir Marli – septynių ir aštuonių metų – savo akimis pamatėme ir sugebėjome įsitikinti tikrumu to, kas kitiems žmonėms atrodo tik miklūs triukai.

Mija tylėdama žiūrėjo į tai, kaip Inge „skaitė" užrištomis akimis keletą valandų iš eilės. Galų gale ji neišlaikė ir pasakė:

— Aš irgi noriu daryti taip, kaip tu, išmokyk mane, prašau.

Inge dėmesingai pažiūrėjo į mano dukrą ir atsakė:

— Mija, tą gali daryti bet koks žmogus, supranti? Tu nori matyti kaip aš, be akių pagalbos?

Mija pašoko iš džiaugsmo:

— Taip, taip, noriu!

Mergina paėmė savo raištį ir dvi papildomas skareles ir rūpestingai užrišo akis savo mokinei, pamažu užmegzdama mazgą, kol Mija nepasakė, kad ji visiškai nieko nemato.

Paskui Inge priėjo prie lentynos su žurnalais. Pervertusi keletą iš jų, rado tinkamą fotografiją per visą puslapį, kurioje buvo pavaizduoti raganosiai, pereinantys upę. Panašu, kad ši nuotrauka buvo padaryta Afrikoje. Priėjusi prie sėdinčios mergaitės, ji padėjo žurnalą jai ant kelių, o Mijos rankas – nuotraukos pakraštyje, kad ji žinotų, kur nuotrauka yra. Ir liepė „žiūrėti į tamsą".

Po keleto minučių Inge paklausė Mijos, ar ji ką nors pamatė.

— Ne, nieko. Tiesiog tamsu.

— Žiūrėk toliau, — pasakė Inge.

Dar po penkių minučių ji priėjo prie Mijos ir padėjo ranką ant mergaitės peties. Staiga mano dukra sušuko:

— Inge, aš matau. Čia nufotografuoti raganosiai, pereinantys per didelę mėlyną upę!

Dabar ir Mija galėjo „matyti" kaip Inge. Aš paklausiau merginos, galbūt ji prisilietė prie kokio ypatingo taško ant mano dukros peties. Taip, pasirodo, kad ji tokiu būdu tapo tam tikra antena Mijai, ir mergaitė sugebėjo „pamatyti", kas pavaizduota nuotraukoje. Inge žodžiais, mokykloje, kur ją išmokė tokio matymo, patį pirmą kartą jai pagelbėjo tokiu pat būdu.

Vieno pokalbio su Inge metu aš paklausiau, koks paveikslas atsiranda jos galvoje, kai ji „mato". Ji kažkodėl nesiryžo atsakyti, bet aš atkakliai prašiau, ir galų gale mergina atsakė:

— Gerai, aš suprantu, kad tai atrodys jums keista, būtent todėl aš nenorėjau kalbėti. Bet tas, ką aš matau, pasirodo man ypatingame ekrane, panašiame į televizoriaus, o aplink jį išsidėstę daugybė mažų ekranų. Šie maži ekranai duoda man papildomą informaciją apie tai, ką rodo didysis centrinis ekranas.

Visų mažiausiai aš tikėjausi išgirsti kažką panašaus. Mane tarsi žaibas trenkė, ir čia aš prisiminiau Meri Enn. Aš tikrai žinojau, ką Inge turi omenyje, bet negalėjau sau įsivaizduoti, kad vidiniai Meri Enn ekranai turi kokį nors ryšį su neeilinių ekstrasensorinių gabumų turinčiais vaikais. Aš tiesiog kažkuriam laikui praradau kalbos dovaną.

Vadinasi, aš turėjau iš naujo išanalizuoti viską, ką žinojau apie tuos vaikus. Nejaugi tai tiesa? Ar visi vaikai, turintys neeilinių sugebėjimų, skaito informaciją iš vidinio ekrano? Sprendžiant pagal tai, ką pasakė Inge, bent jau tas tūkstantis, gyvenantis Mechike, būtent taip ir daro.

Vaikai su neeiliniais ekstrasensoriniais gabumais Kinijoje

Dirbdamas su Inge Bardor aš perskaičiau apie Paulo Dongo ir Tomaso Raffillo, parašiusių knygą „Kiniečių super ekstrasensai" („China’s Super Psychics"), tyrinėjimus. Autoriai tvirtina, kad Kinijos valdžia sankcionavo ypatingų testų atlikimą daugiau kaip šimtui tūkstančių vaikų, kurie buvo pripažinti kaip turintys neeilinių gabumų ir galintys „matyti" be akių pagalbos.

Vyriausybė organizavo mokyklas, kur vaikai praeidavo specialų apmokymą. Tiesą sakant, šiose mokymo įstaigose juos ne tik mokė, bet ir tyrinėjo, bandydami suvokti paslaptingą reiškinį, kuris vyko tyrinėtojams matant.

Misteris Dongas praneša apie tai, kad šie vaikai demonstravo savo neįtikėtinus psichofizinius sugebėjimus. Oficialios valdžios įgalioti mokslininkai apgalvodavo ir kontroliuodavo kiekvieną eksperimentą, kad išvengtų apgaulės tikimybės.

Kaip vyko šie eksperimentai?

Štai vienas iš pavyzdžių. Atviroje erdvėje pastatė tuščią stalą; videokameros buvo paruoštos tam, kad užfiksuotų įvykius juostelėje; specialiai paruošti tyrinėtojai turėjo sekti kiekvieną judesį.

Vienas iš mokslininkų statė į stalo vidurį užantspauduotą flakoną su tabletėmis, panašiomis į vitaminus, ir dėjo ant stalo krašto monetą ar kokį nors smulkų daiktą, pavyzdžiui, akmenėlį. Vaikas prieidavo prie stalo taip, kad neturėtų galimybės prie ko nors prisiliesti.

Savo unikalių sugebėjimų pagalba bandomasis ištraukdavo tabletes, esančias flakone, per jo stiklinę sienelę ir dėjo jas ant stalo krašto. O tą daiktą (monetą ar akmenėlį) – į piliulių vietą į jau tuščią, bet vis dar užantspauduotą flakoną. Akivaizdu, užduotis buvo nelabai sudėtinga, nes su ja susidorojo daugiau nei penki tūkstančiai vaikų akylai stebint specialistams.

Viena iš jų – šešiametė mergaitė – pateikė savo sugebėjimus daugiatūkstantinės auditorijos vertinimui.

Prieš įėjimą į vieną iš teatrų kiekvienam žiūrovui įteikė neišsiskleidusios rožės pumpurą ant ilgo koto. Kai scenoje atsirado ši mažylė ir pavedžiojo ranka, visi pumpurai išsiskleidė ir per keletą minučių pavirto puikiais žiedais. Jeigu tai buvo fokusas, tai labai pavykęs.

Buvo atlikta daugybė įvairių tyrinėjimų ir sugebėjimų, kuriais buvo apdovanoti šie vaikai, demonstravimo, bet išvada prašėsi pati: kažkas nepaprasto vyksta Kinijoje ir Meksikoje. Dabar man reikėjo išsiaiškinti: ar šis fenomenas sutinkamas dar kur nors, ar tik šiose paminėtose šalyse.

* * *

Jeigu jau ir Meri Enn, ir Inge „matė" vienu ir tuo pačiu būdu – vidiniame ekrane, reikėjo paklausti Paulo Dongo, tyrinėjusio šių vaikų talentus, kaip „mato" kiniečių vaikai, turintys neeilinių psichinių sugebėjimų (nuo 1985 metų Kinijoje nagrinėjo hipotezę, kad ši vaikų kategorija apdovanota aukščiausia sąmone ir ypatingais psichiniais sugebėjimais, ir buvo vykdomi atitinkami išsamūs tyrinėjimai. Šis klausimas buvo aptarinėjamas tokio gerbiamo leidinio, kaip „Nature journal" ir daugelio kitų puslapiuose. Todėl tai yra gerai ištyrinėta sritis su dokumentuose užfiksuotais duomenimis.)

Aš paskambinau Paului, jis gyvena Kalifornijoje. Mes prakalbėjome telefonu beveik dvi valandas, ir jau pokalbio gale aš uždaviau klausimą, kuris mane taip domino:

— Paulai, ką mato šie vaikai, apdovanoti neeiliniais gabumais, kai jų akys užrištos? Aš turiu omenyje, jie mintimis skaito kokius nors paveikslus?

Paulas sureagavo taip pat, kaip kažkada Inge, kai aš jos paklausiau apie tai. Jis pasakė, kad tai labai keistas metodas ir pabandė pakeisti temą.

Mes bendravome dar dešimt minučių. Aš bandžiau gauti atsakymą į užduotą klausimą, ir galų gale Paulas ryžosi:

— Drunvalo, aš niekada nemačiau to, ką jie mato, bet vaikai sako, kad tai tarsi panašu į vidinį televizijos ekraną, kuriame atsiranda įvairūs vaizdai.

Aš iš karto paklausiau apie tai, ar buvo aplink šį didelį ekraną dar maži. Bet Paulas atsakė, kad to nežino, niekas iš vaikų apie juos nepasakojo.

Ir taip aš sužinojau: tie neeilinių gabumų vaikai iš Kinijos irgi matė kažką panašaus į ekraną, bet nebuvau tikras, kad kalbama apie vieną ir tą patį. Taip, visa tai buvo labai įdomu. Galbūt aš susidūriau su kažkokiu universaliu fenomenu, ir dabar man dar labiau norėjosi prisikapstyti iki tiesos.

Tarptautinė žmogaus vystymosi akademija netoli Maskvos

Kartą rusų žurnalistas ir rašytojas Kostia Kovalenko, publikuojantis savo straipsnius interneto žurnale „Duch Maat", perskaitė vieną iš mano darbų apie vaikus su išvystytu antjutiminiu suvokimu, nuskaitančius informaciją iš vidinio ekrano. Jis papasakojo man apie netoli Maskvos esančią neįprastą mokyklą. Šioje mokykloje taip pat mokoma panašaus matymo vidiniame ekrane ir daug kitokių dalykų. Jeigu tai, ką tvirtina jos įkūrėjai yra tiesa, tai galų gale pasaulis pasikeis visam laikui.

Vaikai, kurie ten mokomi, moka ne tik naudotis vidiniu ekranu ir matyti užmerktomis akimis, jie gali palaikę rankose knygą keletą minučių, gauti visos knygos atvaizdą savajame ekrane. Po to, vartydami lapas po lapo, kaip kompiuteryje, jie be vargo ją skaito ir žiūrinėja iliustracijas ar fotografijas, kuriomis apiforminta originali knyga. Po to jie lengvai perpasakoja visą knygos turinį.

Šią mokyklą, pavadintą Rusijos tarptautine žmogaus vystymosi akademija, įkūrė ir jai vadovauja Viačeslavas Bronikovas. Šlovė apie šios mokslo įstaigos pasiekimus išplito toli už Rusijos ribų ir pasiekė Hillari Klinton. Ji atvažiavo į Maskvą tuo metu, kai jos vyras buvo JAV prezidentu, ir asmeniškai aplankė mokyklą. Ar ji ko nors išmoko? Galbūt, būtent to dėka misis Klinton tapo Niujorko senatore!

Praėjo keletas mėnesių po mūsų pokalbio, ir Kostia pasakė man, kad Rusijoje atsidarė dar dvi panašios mokyklos, kur propaguojamos tos pačios idėjos, bet apmokymas vyksta kitais būdais. Ir tada aš supratau, kad kalbama apie kažką daug reikšmingesnio, negu įsivaizdavau anksčiau.

1999 metais aš pats atvažiavau į Maskvą. Mane pakvietė į Kremlių pokalbiui su Rusijos mokslų akademijos atstovais apie žmogaus Šviesos kūną, Mer-Ka-Ba. Kai aš paklausiau apie vaikus su neeiliniais psichiniais sugebėjimais, mokslų akademijos nariai patvirtino, kad Rusijoje yra tūkstančiai tokių vaikų ir kad daugeliui iš jų dabar yra apie trisdešimt metų. Rusijos vyriausybė žinojo apie šių gabumų buvimą maždaug tiek pat, kaip ir Kinijos, tai yra nuo 70-ųjų pradžios. Štai koks atradimas! O aš pradžioje laikiau Meri Enn išskirtiniu atveju!

Džeimsas Tvaimanas ir bulgarų vaikai su neeiliniais ekstrasensoriniais gabumais

Daugumai iš mūsų žinomas Džeimso Tvaimano, „pasaulio trubadūro", vardas. Jis keliauja po visą pasaulį, dainuodamas dainas taikos apgynimui. Ne kartą po to, kai Džeimsas dainavo savo dainas, vyriausybės pradėdavo imtis priemonių kokių nors konfliktų sureguliavimui ir ieškoti taikingų kelių išėjimui iš jų.

Aš susipažinau su Džeimsu Tvaimanu prieš du metus, kai jis atvažiavo pas mane į svečius kartu su mano senu draugu Gregu Bradenu. Mes ėmėme kalbėtis apie neeilinių ekstarsensorinių gabumų vaikus, bet Džeimsas nežinojo, apie ką kalbama.

Ir štai kartą Džeimsui teko susidurti su šiuo fenomenu. Jis skaitė paskaitą nedidelei žmonių grupei, susirinkusiai pas kažką namuose. Ten buvo tik suaugusieji, bet kai tik Džeimsas ėmė kalbėti, į kambarį įėjo dvylikos metų berniukas ir atsisėdo šalia jo.

Paauglys greitai užvaldė Džeimso dėmesį, ir greitai šis ėmė skaityti paskaitą, kreipdamasis pirmiausia į šį vaikiną. Po kažkurio laiko tarp jų užsimezgė pokalbis, kurio metu Markosas – taip vadino berniuką – kažką padarė ir Džeimsas pamatė vidinį ekraną. Jis niekada nebuvo susidūręs su kuo nors panašiu, bet prisiminė, kaip aš kažkada pasakojau apie vaikus su neeiliniais psichiniais sugebėjimais.

Po šio įvykio Džeimsas vakare man paskambino aptarti to, kas atsitiko.

Kas galėjo pagalvoti, kad tai buvo nuostabios kelionės į neištyrinėtas erdves pradžia, kurią vėliau Džeimsas aprašys savo knygoje „Meilės emisaras"! Jis papasakos apie savo kelionę į Bulgariją (o Markosas buvo kilęs iš ten), apie tai, kaip aukštai kalnuose jis aptiko vienuolyną, kur vienuoliai mokė vaikus informacijos nuskaitymo iš vidinio ekrano meno ir vystė jų sugebėjimus matyti įvairiomis kūno dalimis.

Šie bulgarų vaikai dabar telepatiškai bendrauja su Džeimsu ir pasakoja apie tai, kaip galima pasiekti taiką visoje Žemėje. Jų pagrindinė mintis yra ta, kad kiekvienas žmogus neša taiką savo viduje. Mes visi savo esmėje – meilės emisarai. Išeinant iš to, jie nori duoti mums, likusiems žmonėms, vieną klausimą:

„Jeigu mes suvokiame save esančius meilės emisarais, kaip mums reikia gyventi toliau, žinant šią tiesą?"

Jų atsakymas toks: „Pradėkite veikti dabar".

Ir taip aš priėjau išvados: tai, kad žmonės gali matyti užmerktomis akimis, – tai faktas, nors iki galo ir nesupratau, kaip tai vyksta. Aš ėmiau suprasti, kad mes galime matyti ne tik akimis, padedant šviesai ir protui, bet ir kita savo esybės dalimi, pasinaudojant tamsa. Žmogus turi sugebėjimą žvilgsniu ir sąmone įsiskverbti žymiai giliau daiktų paviršiaus.

Aš nežinojau, kur tai gali nuvesti, bet aš visada pasitikėjau Dvasia ir buvau įsitikinęs, kad viskas pasaulyje – vieningos visumos dalis, ir viskas yra tobula būtent toks, koks yra. Aš žinojau, kad man reikia tiesiog laukti, be išankstinės nuomonės priimant tai kas vyksta, ir tiesa atsivers.

(Bus tęsiama)
    
Išvertė Eugenija L.

 

 

Peržiūrų: 3133 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.3/3
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugpiutis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0