Taip vadinama "Sąmokslo teorija" tokia niekada nebuvo. Tai daugiau reali praktika. Nėra jokio "sąmokslo", o senai susiklosčiusi planetos valdymo sistema, apimanti visas žmonijos gyvenimo sferas.
Šešėlinė vyriausybė (pasaulinė vyriausybė) turi ne tik savo pažangų mokslą, bet ir savo armiją, laivyną, kosmines programas, ir visa tai remiasi fantastiškomis technologijomis, apie kurias eilinis žmogus dažnai net nenutuokia. Dažnai nepaaiškinami reiškiniai, vykstantys mūsų gyvenime, yra priskiriami ateiviams, nors iš tikrųjų taip nėra. Vargu ar "iliuminatai" kada nors sutiktų visas šias žinias padovanoti pasauliui, nes tokiu atveju jų valdžiai ateitų galas. Tačiau bet kuri paslaptis ankščiau ar vėliau išaiškėja, nes netgi "mirtinos paslaptys" ištrūksta į laisvę, tik patikėti jomis kartais būna labai sunku pakankamai užguitam ir apdurnintam žmogui, visa tai priskiriančiam "eilinei sąmokslo teorijai", kaip jiems įteigia elitas.
Slaptoji kosminė programa - viena iš slaptosios dabartinės pasaulinės vyriausybės didžiausių paslapčių, už kurios ir slepiasi visos tos technologijos, ryšiai su negatyviais ateiviais, kolonijos galaktikoje, prekyba žmonėmis-vergais ir dar daugybe mums nežinomų niekšybių.
Fašistinė Vokietija, būtent ji buvo šios programos pradininkė. Ir tai patvirtina visa eilė dokumentų, tame tarpe ir fašistinės Italijos.
1. Trys telegramos iš telegramų agentūros ANSA Milano ofiso, kuriose su nuoroda į Musolinio įsakymą buvo duotas nurodymas ieškoti ir išgelbėti 1933 m. birželio 13 d. Italijos teritorijoje nukritusį ar nusileidusį NSO. Nusileidimo vieta nenurodyta;
2. Vyriausybinis laiškas, kuriame išvardinti veiksmai po NSO aptikimo ir nugabenimo į tam paruoštą vietą. Tarp veiksmų buvo paminėta: griežta laikraščių straipsnių cenzūra; visų pašalinių įvykių, susijusių su NSO, liudininkų areštas OVRA (politinė policija) pajėgomis; Milano astronomijos observatorijos vardu skelbiami natūralūs įvykio aiškinimai – meteorologinis zondas, meteoritas, „netikros saulės“ reiškinys ir t.t;
3. Protokolai, laiškai ir tarnybiniai raštai, kurių turinys patvirtina, jos „Kabinetas RS/33″ buvo vyriausybinė ypač slapta mokslinė komisija, sukurta Romos La Sapiencos universitete, greičiausiai, iš karto po to, kai birželio 13 d. nusileidęs (ar nukritęs) NSO buvo nugabentas į paskirties vietą.
Komisijai vadovavo garsus mokslininkas, fizikas Giulielmo Markonis, o jos sudėtyje buvo keli Italijos Karališkosios mokslų akademijos nariai, tarp kurių buvo astronomas iš Turino daktaras Džinas Cesčinas, profesorius Rudžieris Konstantis Kavacanis ir kiti žinomi Italijos mokslo atstovai. „Kabinetas RS/33″ atsiskaitė tik trims Italijos vadovams – Benitui Musoliniui, Galeaco Ciano ir KOP vadui generolui Italo Balbo.
Iš dokumentų galima suprasti, kad „Kabinetas RS/33″ gyvavo apie septynerius metus. Jo veiklos rezultatu tapo dosjė, sudaryta iš 34-ių lapų ataskaitos apie NSO stebėjimo atvejus įvairiuose Italijos regionuose 1930-1940-ais metais, Italijos Karališkųjų KOP lakūnų ataskaitų apie susitikimus ore su paslaptingais reiškiniais ir objektais, įvairių fotografijų ir kino juostų.
Su numanoma NSO nusileidimo (ar avarijos) Italijoje data – 1933 m. birželio 13 d. – susijęs ne vienas keistas įvykis, nutikęs Italijos šiaurės vakaruose esančioje Lombardijos srityje.
Netikėtai ir per trumpą laiką Milane, administraciniame Lombardijos centre, buvo atleisti iš pareigų ir pakeisti daugelis valstybinių ir partinių vadovų, pavyzdžiui, gubernatorius, policijos viršininkas, ministro pirmininko atstovas. Tuo pačiu metu ten atkeliavo šimtai „juodmarškinių“ – neoficialios Musolinio gvardijos narių. Milane su neplanuotu vizitu netikėtai apsilankė Italijos karalienė.
1936-ais metais buvo pasirašytas paktas „Ašis Berlynas – Roma“, visa medžiaga apie NSO, kurią iki to laiko surinko ir išanalizavo „Kabinetas RS/33″, buvo perduota Trečiojo reicho karinei vadovybei.
Italijoje jau tada kalnuotuose rajonuose buvo pakankamai požeminių bazių, bei kitokių patalpų, kur galima būtų atlikti slaptus tyrinėjimus. Jie turėjo specialias sritis Italijoje, kur kūrė technologijas, o kai kurie jų kosminės programos komponentai buvo gaminami Italijoje.
Yra žinoma, kad Italijos fašistai karo pabaigoje pirmiausia pasistengė sunaikinti būtent Varigatėje esančius angarus.
Marconi daug šios informacijos nunešė į Pietų Ameriką ir ten sukūrė programą - šiek tiek daugiau privačią programą, italai turėjo stebėtinai didelę kosminę programą.
Tuo pačiu, naciai taip pat naudojosi žiniomis gautomis iš slaptų akultinių bendrijų. Ir vienas iš tokių bendrijų dalyvių buvo vadovaujama admirolo Kanario, surinko daugelį Vokietijos pažangiausių mokslininkų, kad sukurti savo kosminį laivyną. Ir kada jau 1933 metais į valdžią atėjo Hitleris, jis davė nurodymą visas tas naujai sukurtas technologijas pritaikyti karo reikmėm, paversti ginkluote.
Tuo pačiu metu ta slapta tyrimo grupė, kartu su SS, toliau aktyviai bendradarbiavo su slaptomis bendrijomis, kad sukurti tokius laivus, su kuriais galima būtų išeiti į kosminę erdvę. Vokiškosios slaptosios bendrijos organizavo nemažai ekspedicijų į Tibetą, Indiją tam, kad ištirti senovės civilizacijų patirtį tokių skraidančių aparatų ir branduolinių ginklų srityje. Ir nemažai tokios informacijos buvo surasta senovės Indijos epuose. Šiai programai vadovavo Valteris Germanas.
Slaptose draugijose išsiskyrė Marijos Orsič draugija, kuri su savo bendramintėmis įėjo į nacių tyrimų grupę "Wril".
1919 m. gruodį nedidelė grupė iš Thule ir "DHvSS (juodojo akmens valdovų) bendrijų atstovų išsinuomojo nedidelį namą Berchtesgadeno (Vokietija) apylinkėse esančiame miške, kur susitiko kartu su Maria Orsič ir Sigrun. Marija paskelbė, kad gavo per meditaciją žinutę, parašytą slapto Vokietijos templių šifru, kurio ji nežinojo. Šiame pranešime buvo techninė informacija apie skraidančios mašinos, atskridusio iš Aldebarano žvaigždžių sistemos, kuri buvo už 68 šviesmečių žvaigždyno, statybą. Vril draugijos dokumentuose, kurie atėjo iki mūsų, minima, kad šios telepatinės žinutės buvo iš Aldebarano. Maria Orsič iš to seanso prirašė du aplankus dokumentų: vieną Templierių šifro parašyta kalba, kitą nesuprantama kalba. Pati Marija tikėjo, kad antrasis aplankas parašytas kokia nors senovine, rytietiška kalba, kurią ji apibrėžė kaip "Panvavilonian". Šias žinutes tvarkė Thule bendrijai artimi mokslininkai: Hugo Winckleris, Peteris Jensenas, Friedrichas Delitzschas ir kiti.
Jie suprato, kad paslaptinga kalba iš tikrųjų buvo senovės šumerų civilizacijos kalba, kuri buvo prieš senovės babiloną. Sigrun kartu su "Thule" nariais galėjo išversti šios kalbos žinutes ir iššifruoti keistus apvalios, skraidančios mašinos brėžinius. Tik 1922 m. mašinos dalys pradėjo ateiti iš įvairių gamintojų. Visa tai visiškai apmokėjo "Thule" ir "Vril" draugijos.
1924 m. Orsič surengė standartinę dvasingumo sesiją, kurios metu bandė susisiekti su velionio vokiečių antisemitinio poeto ir politiko Dietricho Eckarto dvasia. Ten dalyvavo ir Rudoflas Fon Gesas Tule draugijos vienas iš ikurėjų. (tas pats R. Gesas, kuris vėliau tapo H. Kammlerio dešiniaja ranka, bet apie tai žemiau.) Ji sėkmingai susisiekė su juo ir jis persikėlė į jos kūną, ir tada staiga pradėjo pasakoti šią istoriją:
Jis papasakojo, kad senovės šumerai iš tikrųjų buvo svetima rasė iš Aldebarano žvaigdžių sistemos planetos ir jie buvo arijų rasės protėviai.
Nors Orsič tvirtino, kad ji nesupranta šumerijos kalbos, ji pareiškė, kad žinojo, kas buvo perduota pranešime. Ir tai buvo ne daugiau ir ne mažiau, kaip pastatyti tarpplanetinį erdvėlaivį. Šis laivas galėjo atlikti "tarperdvinius šuolius".
1934 m. drakoniečiai susisiekė su Vokietijos naciais, tačiau sutartį su jais sudarė tik 1939 m.
1943 m. gruodį Marija su Sigrun dalyvavo Vril draugijos organizuotame susitikime Kohlbergo pajūrio kurorte. Pagrindinis susitikimo tikslas buvo plėtoti "Aldebaran" projektą. Vril draugijos tuo metu jau gavo visą tikslią informaciją, reikalingą statyti skraidymo mašiną ir santykinai gyvenamas planetas aplink Aldebaraną. Ir jie ketino ten organizuoti kelionę. Šis projektas buvo dar kartą aptartas 1944 m. sausio 22 d. Hitlerio, Himlerio, Schumanno (dr. W. Schumann - mokslininko ir technikos universiteto Munchene profesoriaus) ir Kunkel - "Tulos draugijos" nario susitikime. Buvo nuspręsta, kad Vril-7 "J'ger" gali būti siunčiamas nelaiko kanalu supergreičiu greičiu į Aldebaran. Pagal Ratthofer parodymus pirmasis bandomasis skrydis įvyko 1944 m. pabaigoje. Šis bandomasis skrydis beveik baigėsi tragiškai, nes po skrydžio "Vril 7" atrodė "tarsi jis būtų skridęs šimtus metų". Jo interjero apdaila atrodė labai sena, susidėvėjusi ir tarsi turėjo sunkią naikinomą kelione.
Yra žinoma, kad pagrindinis šių orlaivių konstrukcijos elementas buvo raudonų miltelių lydinys, kuris išlydytos būklės buvo panašus į gyvsidabrį, bet raudonas. Jei išsukti šį "raudoną gyvsidabrį" iki 7200 apsisukimų per minutę greičiu, diskas su šiuo gyvsidabriu pradėjo ekranuoti gravitacinį lauką. Skrydžių metu laiko kanalu super greičiu orlaivį galėjo valdyti tik pilotė moteris ir ji turėjo būti nenutrūkstamo orgazmo būsenoje. Nes tik šioje būsenoje žmogus galėjo kontroliuoti įvykius būdamas nesenstančioje erdvėje. Geriausias pilotas buvo Sigrun;
Maria Orsič dingo su savo sužadėtiniu ir visa grupe 1945 m. 1945 m. kovo 11 d. visiems Tule draugijos nariams buvo išsiųstas laiškas, kurį parašė Maria Orsič ir kuris baigėsi žodžiais "niemand bleibt hier" ("niekas čia neužsiliko"). Tai buvo paskutinis jos grupės ženklas ir nuo to laiko niekas nėra girdėjęs apie Mariją ar jos rato narių.
Paaiškėjo, kad Schutzstaffel (SS) sukarinta grupė pateko į Virl draugiją ir planavo paimti laivą kariniais tikslais. Išsigandusi Orsič liepė paslėpti laivą saugioje vietoje (pagal kitus duomenis visiškai sunaikinti), o Vril draugija išformuoti.Tačiau SS nariai sugebėjo išgauti laivo planus ir nusprendė juos panaudoti savo tolimesniuose tyrimuose.
„Haunebu“. Šio projekto rėmuose buvo kuriamos milžiniškos „skraidančios lėkštės“, kurios galėtų kilti į orą vertikaliai. Nors visi duomenys apie projektą buvo griežtai įslaptinti, tačiau kai kurie atviri šaltiniai vis dėlto nurodo keletą įdomių detalių.
Pirmą kartą bandymų metu į orą 1944 metais pakilusi „Haunebu-2“ turėjo įspūdingas charakteristikas: 26 metrų diametro forma, „amžinas variklis“ – 23 metrų diametro tachionatorius-70, aparatas galėjo išvystyti iki 6000 kilometrų per valandą greitį.
„Haunebu“ variklį kūrė austrų mokslininkas ir išradėjas Walteris Shtaubergas, o ties projekto vykdymu buvo susikoncentravęs patyręs SS konstruktorių centras, turėjęs neribotas technines galimybes. Projektui, kurio eigą asmeniškai prižiūrėjo pats Adolfas Hitleris, buvo skiriami milžiniški pinigai.
Buvo manoma, kad „Haunebu“ galėtų ore be nusileidimo praleisti daugiau nei 55 valandas. „Skraidančioji lėkštė“ buvo aprūpinta visais būtinais daiktais, kad 9 žmonių ekipažas ir dar 11 galimų keleivių skrydžio metu turėtų viską, ko reikia.
„Lėkštė“ praktiškai jau buvo paruošta pagrindiniam uždaviniui – priešo sunaikinimui iš kosmoso. Šiam tikslui pasiekti ant aparato buvo sumontuoti keturi 270 milimetrų šaudymo bokšteliai. Aparato keliamoji galia sudarė apie 100 tonų. "Haunebu 4" apačioje
Naciai 1944 metais ketino pradėti serijinę šio kosminio aparato gamybą, tačiau dar bandymų metu atsirado naujesnis variantas. „Haunebu-III“ buvo 76 metrų diametro ir 30 metrų aukščio.
1945 metais ši lėkštė apskriejo aplink Žemę 40 kilometrų aukštyje ir nusileido Japonijoje.
Naciai gavo svetimas technologijas erdvėlaivių statybai, o drakonai - verbuoja juos į savo tamsų laivyną, kurį sudarė žmonės ir tvariniai iš kitų mūsų Visatos pasaulių, pavyzdžiui: skėriai ir reptilijos. Po to, kai Drako teikė naciams informaciją apie senovės preadamitų miestą Antarktidos ledyne, jie gavo galimybę paveikti vokiečių slaptosios visuomenės viršūnę. Drakonai savo planams įgyvendinti pasirinko fašistinės Vokietijos nacius. Jie yra telepatiniai, todėl tai labai supaprastino jų užduotį.
Vokiečių mokslininkai gavo senovės dokumentuose pavaizduotus skraidančių objektų brėžinius, sujungė juos su tuo, ką toje srityje buvo įdirbę ir tai leido atlikti didelį šuolį technologijų srityje. Sukūrė savo ambicingiausią ir efektyviausią kosminę programą.
Po žeme egzistuoja ištisas miestų tinklas susijęs tarpusavyje ir vadinamas Agartos tinklu. Tai atskira civilizacija su savo kosminiu laivynu. Agartos gyventojai daugiau primena Graikų senovės dievus, šviesiaplaukiai, mėlynų akių. Pradžioje vietiniams gyventojams jie ir prisistatydavo kaip dievai, o vėliau kaip ateiviai.
Būtent vokiečių įdirbis su tomis dviem grupėmis ir leido jiems išspręsti galvosūkį. Vokiečiams teko įrodyti savo inžinierinius-mokslinius gabumus kuriant technologijas. Ir tik tada gavo papildomą paramą iš tų grupių.
Niurnbergo proceso metu buvo paskelbta, kad Valteris Šelenbergas davė parodymus, jog bunkeriuose, giliai po žeme, jie susitikinėjo su kai kuriomis trijų-keturių metrų ūgio būtybėmis, panašiomis į reptilijas. Ar galima tikėti trečiojo reicho žvalgybos viršininko tardymo protokolu? Jūsų reikalas.
1942 m. vasario 24–25 d. įvykęs oro antskrydis Los Andžele atvėrė precedento neturintį skyrių JAV karinio jūrų laivyno raidoje. Reaguojant į šį incidentą, buvo sukurta slapta tyrimų programa, skirta ištirti egzotiškų antigravitacijos varomų technologijų taikymo galimybę.Be to, karinio jūrų laivyno darbuotojai buvo infiltruoti į nacių okupuotą Europą, norėdami sužinoti apie vokiečių pažangias skraidančių lėkščių programas, ir jie išsiaiškino, kad naciai gauna pagalbą iš dviejų nežemiškų grupių, turinčių visiškai skirtingus tikslus.Operatyvininkų apklausa vyko San Diego karinio jūrų laivyno oro stotyje, vadovaujant kontradmirolui Rico Botta. Jis pavedė „Karinio jūrų laivyno tyrimų ir informacijos skleidėjui“ Williamui Tompkinsui pristatyti konfidencialios informacijos paketus tam tikroms ekspertų grupėms, korporacijoms ir universitetų skyriams visoje šalyje.
Būtent jam, admirolo Riko Boto pavedimu, 1942-1945 m. teko apklausti 29 JAV slaptus agentus, infiltruotus ir dirbusius nacių slaptose kosminėse programose. 2017 metais duotame interviu komentavo:
"Mūsų operatyviniai darbuotojai, pateikė mums krūvą žinių ir techninių dokumentų, kuriuos pradžioje admirolas Botas pavadino neįtikėtinais. Ten buvo tūkstančiai dalykų, patvirtinančių vokiečių ryšius su ateiviais. Daugybę skraidančių objektų eskizų, brėžinių..."
Vėliau Tompkinsas dirbo su daugeliu pirmaujančių aviacijos ir kosmoso kompanijų, kad sukurtų didžiulius erdvėlaivius JAV karinio jūrų laivyno slaptajai kosmoso programai ir jam padėjo ateiviaii, apibudinti kaip "šiauriečiai".
12 metų, pradedant 1951 m., Williamas Tompkinsas dirbo itin slaptoje „Douglas Aircraft“ ekspertų grupėje, kuri kūrė kilometro ilgio antigravitacinį erdvėlaivį, kurio slapta paprašė JAV karinis jūrų laivynas. Dabar, būdamas 92 metų, Tompkinsas savo neseniai išleistoje autobiografijoje „Alien Chosen: My Life in the Secret World of UFOs, Think Tanks and Nordic Secretaries“ pristatė slaptus projektus, prie kurių dirbo.
SS generolas ir obergrupenfiureris Hansas Kamleris – viena iš paslaptingiausių Trečiojo reicho figūrų. Nuo 1944-ųjų metų jis vadovavo požeminių gamyklų, kuriose buvo gaminami naikintuvai, statyboms. Kartu su „Škodos“ kompanijos generaliniu direktoriumi SS garbės štandartenfiureriu pulkininku Vilhelmu Fosu jis dirbo prie įslaptinto projekto, apie kurį nebuvo žinoma netgi Liuftvafės reichsmaršalui Geringui bei ginkluotės ministrui Spejeriui. Apie šį projektą žinojo tik Hitleris ir Himleris, kuriam Kamleris ir Fosas tiesiogiai atsiskaitydavo.Hitleris net neįsivaizdavo, kad Kamleris sugalvos pasiduoti amerikiečių armijai. Vilhelmas Fosas apklausos metu bandė įrodyti „Varpo“ projekto svarbą, tačiau amerikiečiai į šiuos parodymus reagavo labai santūriai. Tai liudija, kad tuo metu Kamleris jau buvo jų rankose.
l. Vitkovski (lenkų žurnalistą, 2000 m. išleidusio knygą "Tiesa apie stebuklingą ginklą" kurios pagrindu tapo jo galimybė perskaityti slapą SS obergrupen fiurerio Jakobo Šporenbergo apklausos stenogramą, kuri iki šiol neviešinama), kurioje teigiama, kad H. Kammlerio pagrindinis projektas buvo kosminis ginklas "Die Glocke"- varpas. Nes iš tikro priminė varpą ir kita kosminė technika.
Vitkovsky teigimu, „Varpo“ veikimo principas buvo susijęs su vadinamaisiais torsioniniais laukais ir netgi turėjo tikslą prasiskverbti į kitas dimensijas. Knygoje pateiktą Vitkovskio informaciją patvirtino ir papildė anglų karo žurnalistas ir rašytojas Nicholas Julianas Cookas knygoje „Nulinio taško medžioklė“, pirmą kartą išleistoje 2001 metais Didžiojoje Britanijoje.
„Die Glocke“ nebuvo erdvėlaivis, sako JAV rašytojas Henry Stevensas, „Hitlerio ginklų paslaptis“ autorius! Cilindruose teliūskavo skystas metalas, kodiniu pavadinimu „Xerum 525“. Savo išvaizda jis buvo panašus į gyvsidabrį, tačiau švytėjo violetine spalva. Agregatui reikėdavo didžiulio elektros energijos kiekio. Niekas negalėjo paaiškinti, koks buvo ko poveikis, kai „Die Glocke“ būdavo įjungiamas ir pradėdavo „gausti“. Spėliojama, kad jis pradėdavo spinduliuoti žudančio intensyvumo radiaciją. Taip jis galabijęs aplink buvusius žmones, gyvūnus – šių kūnai kone akimirksniu suirdavę. Eksperimento požemyje liudininkai davė parodymus Amerikos žvalgybai sakydami, kad bandymų metu įgaubtas veidrodis, viršutinėje „Varpo“ dalyje, leido pamatyti praeityje įvykusius įvykius kasykloje buvusių mokslininkų gyvenime. Neatmestina, kad tai buvo bandymas kelionės laiku. Ką šiandiena patvirtina beveik visi SSP(slaptosios kosminės programos) prabilę veteranai.
JAV nacionalinis archyvas tik 2012 metais išslaptino 1956 m. Dokumentus, kurie patvirtina, kad „skraidanti lėkštė“ buvo kuriama (jos brėžiniai buvo paskelbti svetainėje) kaip „1794 projekto“ dalis. Norvegų istorikas Gudrunas Stensenas mano: bent keturis Kammlerio skraidymo diskus „gavo“ sovietų armija gamykloje Breslau, tačiau Stalinas nekreipė dėmesio į „lėkštes“ - jį domino tik atominė bomba, kuo irgi užsiiminėjo vokiečiai.
"– 1944-ais metais mūsų SS batalionas buvo pasiųstas į Čekijoje Pilzeno mieste esančią „Škodos“ gamyklą, – taip savo pasakojimą pradėjo Sulkė. – Buvau įsitikinęs, kad gamykloje gaminami tik automobiliai. Tai, ką pamatėme, nusileidę giliai po žeme, buvo iš fantastikos srities. Tiesiai po „Škodos“ gamyklos pastatais buvo įkurtas ištisas požeminis miestas, kuriame buvo dešimtys laboratorijų, gamybiniai ir bandymo cechai, šachtos, daug kilometrų besidriekiantys tuneliai. Be dokumentų patikrinimo buvo neįmanoma nė žingsnio žengti.
Taip ir nesupratau, kokiam tikslui mes buvome pasiųsti į Pilzeną. Kartą išgirdau, kaip pro šalį einantys vyrai baltais chalatais tarpusavyje kalbėjo apie kažkokį varpą. Labai nustebau, apie kokį varpą kalbama (vokiškai „varpas“ – die Glocke), ir tuo metu išgirdau: – Pats Kamleris pas mus atvyko.
Ant stalo, už kurio sėdėjo Kamleris, pamačiau miniatiūrinę varpo kopiją ir knygą, kurioje buvo aprašoma nacių ekspedicija į Tibetą, ieškant senovinių žinių.
Elektriniu vagonėliu tuneliais nuvažiavome keletą kilometrų ir atsidūrėme didžiuliame ceche. Jo viduryje kybojo pakeltas įrenginys, panašus į varpą. Nuo šio objekto sklido keistas šviesiai violetinis švytėjimas, girdėjosi ūžimas, panašus į bičių. Staiga pajutau nepaaiškinamą nerimą. Man tiesiog norėjosi bėgti iš šios vietos. Šis įrenginys, kurį mintyse pavadinau hiperboloidu, buvo apie 5 m aukščio ir 3 m skersmens ir jau vien savo išvaizda tarsi slėgė.
Atrodo, supratęs, kaip jaučiuosi, Kamleris patenkintas šyptelėjo:
– Šis „stebuklingas ginklas“ leis laikyti baimėje visą pasaulį. Štai jį ir reikės perkelti į kitą vietą. Nuo mūsų „varpelio“ rusai, apimti panikos, leisis bėgti. Žinoma, jei kas nors iš jų išliks gyvas…
Šio įrenginio viduje buvo patalpinti du švininiai strypai, kurie sukosi priešingomis kryptimis. „Varpo“ viduje buvo medžiaga, panaši į gyvsidabrį, kuri įgydavo nepaprastą greitį. Tačiau pagrindinis dalykas buvo tai, kad „Varpas“ kūrė kažkokią iki to laiko nežinomą energiją bei degalus skraidantiems diskams.
Karo pabaigoje tarnaudamas Panemiundės raketiniame poligone, pats mačiau, kaip skraidanti lėkštė tarsi nenoromis pakilo, po to atliko šuolį ir išnyko danguje. Tokius diskalėkius buvo planuojama naudoti priešo lėktuvams naikinti bei atakuoti Londoną, Niujorką ir Maskvą.
Dabar suprantu, kodėl Kamlerio darbai buvo tokie įslaptinti. Juk be „Varpo“ jis dar kūrė zenitinius lazerius, vėjo patrankas, sukeliančias tornadus, taip pat saulės patrankas. Pastaroji, iškelta į orbitą aplink Žemę, per keletą akimirkų 200 m skersmens veidrodžiu galėjo sudeginti priešo miestus."
Reikia paminėti, jog pradžioje pirmieji skraidantys nacių objektai buvo pakankamai sunkūs ir tankūs, kadangi buvo kuriami materialaus mokslo pagrindu. "Haunebu 2"
Bet vėliau, po kokių 20 metų, jie sukūrė tokius skraidančius objektus, kurie buvo lengvi, labai panašūs kaip ir ateivių. Nors iš esmės, Panaudojant torsines ar anti gravitacines technologijas, skraidančios konstrukcijos masė neturi jokios reikšmės.
Skraidančios lėkštės piešinys apsiustas iš JAV nacių archyvo pagal H. Kammlerio įrangos pavyzdį.
Hitlerio patarėjai buvo ne tik Draco-reptilijos, bet ir Nordų (šiauriečių) vidinės žemės vienos iš civilizacijos grupė. Nuo šių dviejų grupių vokiečiai gavo daugybę nuostabių technologijų. Ir vokiečiai pradėjo jomis naudotis kelionėms už atmosferos ribų, mėnulį, Marsą, Cererą ir tt. Pradžioje vokiečiai mėnulyje patyrė nemažą pasipriešinimą nuo ten jau esančių civilizacijų atstovybių, tačiau kai tik jie sudarė sutartį su drakoniečiais, turinčiais ten dideles teritorijas (nematomoje,tamsioje Mėnulio pusėje), tokios problemos išnyko.(apie visa tai liudija Saptos Kosminės Programos dalyviai: Kori Gudas, Toni Rodrigesas, Rendi Krameris, Peni Bredli ir daugelis kitų) Tačiau tai jau atskiro straipsnio dalis, kaip ir apie kolonijas Marse, "Naujajį Berlyną", Juodojo kosminio laivyno gruper "Nacht Wafe", "Kriugeris ir kt...
Na o kita fašistų pagalbininkų grupė iš taip vadinamos požeminės Agartos tam laikui jau pasitraukė nuo bendradarbiavimo su naciais, nes turėjo savo nesutarimų su Draco-reptilijom.
Čia daugumai kyla klausimas, kodėl su tokiomis puikiomis technologijomis ir drakoniečių pagalba fašistai nelaimėjo antrojo pasaulinio karo? Pirma, iš Draco pusės buvo keliami visai kitokie planai fašistų panaudojimui, daugiau apimantys kosminius planus jų atžvilgiu ir tam darė viską, kad ateityje fašistai tiesiog būtų priklausomi nuo jų. Na o antra, kas liečia technologijas, tai jų nebuvo pakankamai daug tuo momentu, kad nulemtų bendrą karo eigą.Jos buvo stebimos karo eigoje, kad ir Kursko kautynių metu, yra daugelio rusų karininkų liudijimai apie pastebėtus skraidančius objektus. Vokiečiai tuo metu daugiau koncentravosi ties kokybe, bet ne kiekybe. Ir jau tada juos daugiau domino išėjimo į kosmosą perspektyvos. Pagal drakoniečių planus, nuspręsta pralaimėti čia, bet laimėti kosmose, kas ir pavyko ateityje, skaitykite sekančius straipsnius 2,3 dalis.
Būtent todėl ir buvo priimtas sprendimas paslėpti visas turimas technologijas Antarktidoje, kur jau buvo įkurtos karinės bazės. Jų pagrindiniu tikslu tapo išėjimas į kosmosą (sumanei sufleruojant Drako-reptilijoms). Žinoma tai nė kiek nemenkina mūsų senelių didvyrišką žygdarbį, be kurio mes jau senei būtume tik mėsa kaž kieno pilve, arba vergais kokioje nors iškasenų kolonijoje asteroidų juostoje.
Taigi, pasak generolo pulkininko L. Ivašovo (o jis remiasi KGB archyvais, plačiau apie tai 2 dalyje)
„Vokiečiai prieš karą tikrai pastatė didžiulį lainerį„ Švabija “, vandens lėktuvai filmavo teritoriją Madų Karalienės žemės rajone, tikrai atrado oazes, numetė vėliavėles, kad ši teritorija priklauso Vokietijai, ir tai buvo 1940 m., Prieš puolant SSRS, jie jau pradėjo formuoti ekspediciją. Fiurerio įsakymas buvo įvaldyti vidinę Žemės ertmę ir išorinio paviršiaus teritoriją be teisės grįžti į tėvynę. Tada, jau karo metu, 1941–1942 m., norinčių ten gyventi buvo nedaug, tačiau vis dėlto tokių savanorių komandų buvo.Ten kursavo Fiurerio konvojaus specialūs povandeniniai laivai, kurių niekas neturėjo.
“Po Vokietijos pralaimėjimo mūsų smerševitai (KGB skyrius "Smert špionam") rado povandeninių maršrutų žemėlapius, įėjimą į vidinę ertmę ir ten buvo parašyta, kaip šios valtys gali ten nuvykti."
Dar 1938 metais įvyko keletas vokiečių laivyno ekspedicijų į Antarktidą vadovaujamų Alfredo Ridšerio su laineriu "Švabija".
Jų metu, vokiečiai "kalnuotame slėnyje su piramidėmis"
aptiko (o tiksliau pasinaudojo NKVD agento J. Bliumkino parduota informacija už 2,5 milijono dolerių po jo vadovaujamos ekspedicijos į Tibetą, kur iš Dalai-Lamos gavo įslaptintą informaciją apie požeminius miestus po Kailas kalnu ir Antarktidoje. (Palačiau apie tai straipsnis 2) senovės civilizacijos miestą pilną monumentų su runomis, daugybę požeminių ertmių, tunelių ir koridorių 4 kilometrų gylyje po žeme. 1938 spalio 11 Hitlerio įsakymu, 5 vokiečių povandeniniai laivai iš "fiurerio konvojaus" vyko į Antarktidą. Vienam iš jų su numeriu UA-4 šiltos tėkmės 800 metrų ilgio povandeniniu koridoriumi pavyko patekti į tunelį vedantį į kalno centrą. Po to laivas pakilo ten esančiame šiltame ežere. Tai buvo didžiulė požeminė ertmė su tokiomis pačiomis skulptūromis-monumentais papuoštais runomis, kuri jungėsi tuneliai su kitomis požeminėmis ertmėmis.
Drako Antarktidoje priklausė pagrindinės trys didžiules požemines ertmės ir jie pagal susitarimą leido vokiečiams užimti viena iš jų, kuri būtų maždaug Kalifornijos dydžio. Dar prieš karą ir karo metu buvo duotas Hitlerio įsakymas įsisavinti erdves, esančia Antraktidoje po ledu.
1938-1939 metais vokiečiai surengė dvi ekspedicijas į Antarktidą. Per jas “Luftwaffe” lakūnai ne šiaip apžiūrėjo, bet ir metaliniais vimpelais su svastika pažymėjo kaip priklausančią Trečiajam reichui, didžiulę (Vokietijos dydžio) šio kontinento teritoriją - Karalienės Matildos Žemę (netrukus ji buvo pavadinta “Naująja Švabija”). Sugrįžęs į Hamburgą, ekspedicijos vadovas Ritšeris 1939 metų balandžio 12 dieną raportavo: “Aš įvykdžiau misiją, kurią man skyrė maršalas Geringas. Pirmą kartą vokiečių lėktuvai praskrido virš Antarktidos kontinento. Kas 25 kilometrus mūsų lėktuvai išmetė vimpelus. Taip pažymėjome maždaug 600 tūkstančių kvadratinių kilometrų. 350 tūkstančiai iš jų buvo nufotografuoti”. Geringo oro asai savo darbą atliko. Atėjo laikas veikti “povandeninių laivų fiurerio” admirolo Karlo Denico (1891-1981) “jūros vilkams”. Ir Antarktidos krantų link patraukė povandeniniai laivai. Garsus rašytojas ir istorikas M. Demidenko rašo, kad ypač slaptuose SS archyvuose jis rado dokumentus, kurie liudija, kad povandeninių laivų eskadra per ekspediciją į Karalienės Matildos Žemę rado ištisą sistemą tarpusavyje sujungtų urvų su šiltu oru. “Mano povandenininkai rado tikrą žemišką rojų”, - prasitarė tada Denicas. O 1943 metais iš jo lūpų nuskambėjo ir kita paslaptinga frazė: “Vokietijos povandeninis laivynas didžiuojasi tuo, kad kitame pasaulio gale fiureriui sukūrė neįveikiamą tvirtovę”.
Vokiečių buvo sukurtos povandeninių laivų eskadros daugiau nei 150 vienetų specialiai tam, kad gabentų turtą ir naujas technologijas į Antarktidą.
Povandeniniai laivai įplaukia po vandeniu į atitinkamus grotus ir vėliau išplaukia jau ežere po žeme ir ledu, kurio krantuose įsikūrusi ištisa struktūra su tūkstančiais gyventojų, savo miestu ir tt.
1945 metais Stalino įsakymu trys sovietų sąjungos povandeniniai laivai keliavo į Antarktidą. Ir kada tos valtys bandė patekti į ten esančias ertmes, laivai buvo atakuoti ir admirolas Kuznecovas raportavo vadovybei, kad laivai buvo atakuojami nesuprantamais objektais, judančiais vandenyje įvairiausiais greičiais ir trajektorijomis. Nieko negalintys tam priešpastatyti rusai grįžo taip nieko ir nepešę.
Daug gandų apie JAV jūrų laivyno pajėgų operaciją „Highjump“, yra daug informacijos apie tai, su kuo Admirolo Byrdo darbo grupė susidūrė Antarktidoje. Iš Billo Tompkinso sužinome platesnį operacijos „Highjump“ kontekstą - tai buvo ne tik mūšis, kuriame 1946–47 m. karinis jūrų laivynas bandė išvalyti nacių bazę, kad dar metais anksčiau admirolas Byrdas išvyko į Antarktidą derėtis su naciais.
Iš pradžių jie norėjo su jais susitarti, tačiau šios derybos nebuvo sėkmingos, o britai savo specialiuosius karius ten išsiuntė 1945–46 vasarą - iškart po Antrojo pasaulinio karo, rugpjūtį pasidavus Japonijai.
Praėjus vos keturiems mėnesiams po Japonijos pasidavimo - tiek britai, tiek amerikiečiai siunčia grupes į Antarktidą ieškoti vokiečių bazių ir derėtis su jomis. Jie karo pabaigoje vedė derybas su SS ir manė, kad jie taip pat gali susitarti su naciais Antarktidoje, tačiau jiems tai nepavyko. Taigi, pasak Billo Tompkinso, admirolas Byrdas grįžo į Vašingtoną ir pasakė: - Deja, derybos nepavyko. Tik tada karinis jūrų laivynas nusprendė pradėti kuo skubiau judėti - pietų pusrutulio link vasarą 1946–47 m. Tai įvardinta kaip "68 darbo grupė" ar operacija "Šuolis į aukštį".
Jie iš tikrųjų pasidavė Vokiečiams. Kurie tuo metu baigė kurti kryptinius energijos ginklus, jai naciai aprūpino savo skraidančias lėkštes. Kai pagaliau pasirodė karinis jūrų laivynas, naciai jau turėjo šias skraidančias lėkštes, kurios buvo labai veiksmingos kovojant su geriausiais naikintuvais, kreiseriais ir kitais laivyno laivais.
Taip naciai su savo sąjungininkais Draco gana lengvai atrėmė bandymus juos atakuoti. Po to sekė "skraidančių objektų" paradas virš Vašingtono, demonstruojant tuo metu turimą nacių pranašumą.
Cituoju iš A. Krasiloščikovo straipsnio: „Baisios Antarktidos paslaptys“: „1959 m. Sovietų ekspedicija, įkūrusi „Mirny“ poliarinę stotį Antarktidoje, išsiuntė aštuonių tyrėjų ekspediciją į sausumą, kad pasiektų Pietų magnetinį ašigalį. Tik trys grįžo. Pagal oficialią versiją priežastis tragedijos buvo stipri audra, stiprios šalnos ir visureigio gedimas.
1962 m. Poliariniai tyrinėtojai iš JAV išvyko į Pietų magnetinį ašigalį. Amerikiečiai atsižvelgė į liūdną sovietinių kolegų patirtį, todėl 17 žmonių ekspedicijoje buvo aprūpinti trimis visureigiais ir nuolat palaikė radijo ryšį. Šioje ekspedicijoje niekas nemirė, tačiau žmonės grįžo vienu visureigiu. Visi jie buvo ant beprotybės ribos, tarsi pamišę. Tyrėjai negalėjo nieko aiškiai paaiškinti ir jie buvo nedelsiant evakuoti į gimtinę.
Daug vėliau sovietų poliarinis tyrinėtojas Jurijus Koršunovas interviu žurnalistui metu bandė pasakyti, kas nutiko Mirny stoties ekspedicijai. Koršunovas buvo vienas iš tų, kurie išgyveno kelionę prie magnetinio poliaus. Pasak poliarinio tyrinėtojo, grupę užpuolė švytintys skraidantys daiktai, panašūs į diskus. Bandymas pašalinti anomalų reiškinį baigėsi nesėkme. Fotografą ir kamerą sugriovė skraidančio objekto pluoštas. Žuvo ir tie, kurie puolimą iš oro bandė atremti medžiokliniais šautuvais. Žurnalistas taip ir nespėjo paskelbti šios istorijos.,,
1976 m., naudodamiesi naujausia įranga, japonai vienu metu aptiko 19 apvalių objektų, kurie nardė iš kosmoso į Antarktidą ir po to dingo iš ekrano. Be to, mokslininkai atrado kelis dirbtinius palydovus Žemės orbitoje, nežinia kam priklausančius.
Taigi toliau apie nacius. Gali daryti išvadą, jog antrojo pasaulinio karo metu buvo nugalėti vokiečiai bet tikrai ne naciai, kuriems pavyko sėkmingai evakuotis į Antraktidą, o vėliau išplėsti savo kolonijos Mėnulyje, Marse, Cereroje ir eilėje kitų galaktikos planetose. Plačiau apie bazes Cereroje išgirsite video esančiam po straipsniu. Na o ieškantiems "įrodymų" nuoroda apie Cerera tik patvirtinanti info kurią davė buvęs vergas Rodrigesas (video po straipsniu).
Po tokių nesėkmingų "sąjungininkų- nugalėtojų" bandymų, slapčia buvo priimta taikos sutartis, pagal kurią naciai galėjo laisvai gyventi savo "Naujojoje Švabijoje" Antarktidoje, Argentinoje ir net slaptai turėti savo atstovus taip vadinamoje SNO.
Antarktidoje vėliau buvo nacių įrengtas vienas didžiausių kosmo uostų, kuriuo jie ir ne tik, naudojasi iki šiol.
Kai tik tokia informacija pateko pas rusus, tuojau pat buvo organizuota ekspedicija ir aptiktas antras kosminis laivas. Kas ten rasta rusai neatskleidžia iki šiol. Žinoma pastebima ir smulkesnių dalykų...
Grįžkime prie nacių, nes straipsnis vis tik apie juos. Na o kaip gi su pačiu Adolfu Hitleriu (Šikelgruberiu)? Čia reiktų pradėti nuo to, jog tikrasis Adolfas Šikelgruberis mirė dar prieš antrąjį pasaulinį karą. ( žinios iš buvusių saptų KGB agentų, infiltruotų pas nacius, liudijimų, dokumentų). Jis susirgo tokia liga, kurios tada buvo neįmanoma išgydyti, nežiūrint į tuo metu turimus vokiečių nuostabius gydytojus ir "Anenerbo" grupės energetikus, ekstrasensus.
Verta pažymėti, kad tikrajam Šikelgriuberiui, tuometiniam Reichs kancleriui, didelę rolę likime suvaidino meilės istorija vienai anglų merginai, kurioje Šikelgriuberis išreiškė savo gerąsias žmogiškąsias savybes. Žinoma tai nepatiko "šeimininkams"(drakoreptilijoms), to pasekoje jis netikėtai "susirgo" nepagydoma liga ir tyliai slapčia mirė.
Tikrojo Šikelgruberio (Hitlerio) atitinkamu būdu buvo preparuotas (balzamuotas) kad išlaikyti jį "šviežiu" iki reikiamo momentu, 1945 metų. Manau daugeliui jau suprantama kam ir kokiu tikslu, bet apie tai žemiau.
Toliau sekė labiausiai tinkamo iš daugelio pretendentų jo dubliuotojo pastatymas kaip Reichs kancleriu, kuris nepriekaištingai atliko visus nurodymus kurie buvo reikalingi "valdytojams" ir antrasis pasaulinis prasidėjo kaip ir buvo suplanuota. Patys naciai tuo momentu mažai jau ką sprendė, nes jie buvo sudarę sutartį su drakoniečiais.
Apie Fiurerio taip vadinamus "pasikeitimus"(nebeatsimena draugų, situacijų, atitinkamų vietovių ir net savo kai kurių esminių frazių) kadangi dubliuotojo pasiruošimui buvo skirta labai mažai laiko,šiandiena galima rasti daugelio tuometinių nacių memuaruose. O tada už bet kokias užuominas apie tai, nežiūrint kokias pareigas žmogus užimdavo, sekdavo griežčiausios sankcijos ir mirtys.
Na o dubliuotasis Hitleris, puikiai atlikęs savo vaidmenį, iš tikro vėliau pabėgo. Sėdo į specialų lėktuvą, jau tada turintį atitinkamas technologijas ir nepažeidžiamas paprasta ginkluote. Kartu su Eva Braun sėdo į povandeninį laivą ir pasiekė "Naujosios Švabijos" krantus Antarktidoje.
Kaip teigia L. Ivašovas, besiriamentis KGB archuvais, kažkur 1945 metų liepą amerikiečiai pasivijo vieną vokišką povandeninį laivą, argentiniečiai paėmė dar vieną, o jų įgula nebeišlaikė jokių paslapčių. Jie parodė, kad reguliariai priartėdavo prie tam tikro taško "Madų karalienės žemės" Antarktdos rajone, sustodavo, išnirdavo dar viena, taip pat vokiečių valtis, kuri patekdavo į vidinę Žemės ertmę, ir jie perkėlė keleivius, perkėlė krovinį, tada ši valtis panirdavo. Laivo „U-530“ vadas tik paliudijo, kad paskutinį kartą ten nuvyko 1945 m. Gegužę, o jo valties įgulai tai buvo labai slaptas režimas. Buvo grupė žmonių, tarp kurių jis, kaip vadas, atpažino Hitlerį.
Kiek pailsėję ir atsijauninęs, jau tada turimų nacių atitinkamų technologijų pagalba Naujojoje Švabijoje, Hitleris iškeliavo į Argentiną, ten jau esamas vokiečių kolonijas.
Yra oficialūs dokumentai, patvirtinantys apie tai, jog 1945 metais Argentinos pakrantėje Rija Negro iš povandeninio laivo, lydimo dar dviejų laivų, išsilaipino Hitleris ir Eva Braun. Tai ir suprantama, gyventi po ledynu Antarktidoje "Naujoj Švabijoj" galima, tačiau nuobodu ir ne taip kaip įprasta. Tas netikrasis Fiureris pragyveno vokiečių kolonijoje Argentinoje iki 1964 metų.
Kaip teigia generolas pulkininkas L. Ivašovas, 2019 m. Amerikiečiai išslaptino savo agentų Lotynų Amerikoje ataskaitą, kad jie ten matė Hitlerį, nurodydami vietą. Tiesa, CŽV, tiesiog išslaptinusi agento pranešimą, nepatvirtina, ar Hitleris gyvas, ar ne. Bet KGB archyvuose yra, pateiktas CK KPSS pran šimas apie Hitlerio pabėgimą ir apie tikro Hitlerio pakeitimą kitu. Yra Stalino nutarimas -" jis pabėgo, niekšas."
Na o visos tos istorijos su Hitlerio dantimis, žiaunomis ir DNR yra tikros. Nes sovietams iš tikro buvo pakištas tikrojo Šikelgruberio kūnas, mirusio dar trisdešimtaisiais. Nors Stalinas visą tą istorija žinojo iš savo patikimos ir pakankamai geros kontr žvalgybos, kaip ir apie drakoniečių planus. Foto iš Argentinos apie penliasdešimtuosius metus.
Taip pat nereikia pamiršti apie operaciją "savaržėlė", pagal kurią dalis nacių buvo infiltruoti i JAV karines pajėgas ir žvalgybas, kurios vėliau irgi prisijungė prie nacių Antarktidoje ir sudarė Slaptą Kosminę Programą egzistuojančią iki šiol.
Naciai integravosi į įvairias sritis, bet labiausiai farmaceptikos ir aerokosmines. Užėmė jose ne šiaip sau postus, o vadovaujančius, kas pasekoje jiems leido atsiskirti nuo oficialios JAV valdžios. Jau prezidentas Eizenhaueris savo vienoje iš paskutinių kalbų pareiškė, kad "kyla grėsmė nuo įvairių šešėlinių korporacijų ir jos tampa nebevaldomos, užslaptintos." Taip ir susikūrė tarptautinė Slaptoji Kosminė Programa į kurios sudėtį įeina visos taip vadinamo "didžiojo aštuoneto šalys" ir dar daugiau. Kitaip sakant, ketvirtasis reichas prasidėjo praktiškai nuo 1954 metų, kai naciams priklausė viskas.
Naciai pabėgo į Ispaniją, Kubą, Jungtines Valstijas (Nevada) - būtent jie 1955 m. Ten suorganizavo gerai žinomą 51 zoną. Nors viskas prasidėjo nuo jų bazės Antarktidoje, vadinamos „Naująja Švabija“, kurią jie pastatė dar 1942 m.
Argentinos miestas San Carlos de Bariloche tapo Ketvirtojo reicho sostine, kur iki šiol vyksta visos derybos dėl nacių kosmoso programos, pradėtos JAV 1952 m. Visa tai buvo operacijos „Erelio skrydis“ dalis, kurią finansavo Martinas Bormannas. Šį miestą jie pasirinko neatsitiktinai, nes Hitleris ir daugelis kitų žymių nacių ten gyveno paskutines dienas.
Jei nacius labiausiai domino JAV jų mokslinių tyrimų plėtra farmacijos ir aerodinamikos srityse, tai drakoniečius žygdarbiams įkvėpė jų naujas energijos tiekėjas, kurį jiems suteikė amerikiečių iliuminatai. Visa Jungtinių Valstijų teritorija tapo genetinių ir cheminių vaistų, maisto ir gėrimų bandymų poligonu. Svetimas gamybos technologijas amerikiečiai 1954 m. gavo iš pilkųjų Oriono galaktikos „Zeta Grid“, kai su jais buvo sudarytas atskiras susitarimas. Visos šios technologijos žadėjo ne tik atnešti puikų pelną iliuminatams ir suteikti jiems galią visame pasaulyje, bet ir sukelti daug kančių ir skausmo žmonėms dėl jų kūno naikinimo. Galų gale, ši energija buvo reikalinga drakoniečiams išgyvenimui. Amerikiečiai pirmieji per kiną ir reklamą paragavo skausmo, baimės, smurto ir ydų, taip pat zombių HARP spinduliavimo ir mikroschemų. Visa tai mūsų pasaulyje pradėjo plisti nuo praėjusio amžiaus 70-ųjų.
Pseudonimą Kubilius turintis žmogus teigė, kad jis buvo CŽV komandos narys, kurį prezidentas Eizenhaueris išsiuntė į teritoriją 51 S4 norėdamas sužinoti, kas ten vyksta. Eizenchaueris pasijuto išjungtas iš žaidimo ir neįsivaizdavęs susitarimų su naciais ar ateiviais be jo. Jis manė, kad būdamas prezidentu ir kariuomenės vadu, jis taip pat turėtų vadovauti šiems projektams, nes buvo įpratęs laikytis vadovavimo grandinės.
Bet paaiškėjo, kad žmonės, kurie dirbo "zonoje 51", turėjo kitokią idėją, kaip šie projektai turėtų būti valdomi. Tai įsiutino Eizenhauerį. Jam netrukdė esama paslaptis - jam rūpėjo tai, kad visas tas projektas yra nevaldomas jo. Taigi, kai susitiko su žmonėmis iš zonos 51, nusprendė, kad jei jie nepateiks jam išsamios ataskaitos apie tai, kas ten vyksta, jis ten nusiųs Pirmąją armija, kuri buvo Denveryje, Kolorado valstijoje. Informatorius Kubilius buvo komandos, kuri buvo išsiųsta į objektą, dalis. Jis aprašė tai, ką ten matė: devyni laivai, iš kurių keturi, anot jo, buvo iš nacių Vokietijos. Du iš šių keturių laivų buvo pirmieji „Vril“ tipo laivai, kuriuos sukūrė Maria Orsič su „Vril“ ...O kiti du buvo Haunebu, kuriuos ji sukūrė Nacių SS pajėgoms, siekiant sukurti ginkluotas skraidančias lėkštes. Kiti penki laivai buvo nežemiški. Cooper agento parodymai yra svarbūs, nes jie suteikia mums dar vieną nepriklausomą įrodymą apie nacių programas, susijusias su skraidančiomis lėkštėmis, ir kad JAV kariuomenė jų įsigijo. Jis tiesiog negalėjo nuslėpti šios paslapties.
Slaptoji kosminė programa po mažu virto Tamsiuoju Kosminiu Laivynu, kurio iki šiol bijojo didžioji mūsų galaktikos ir ne tik, dalis. Taip Drako-reptilijos svetimomis rankomis vykdė kolonijų plėtimą ir genocidą jose. Nors yra žinių iš patikimų insaiderių ir SKP veteranų, kad Tamsusis Kosminis Laivynas šiuo metu jau išformuotas. Taip pat yra pranešimų apie akultinio satanistų garbinamo "Bahometo" (o iš tikro vieno iš karališkų drako-reptilijų, adrenochromo narkomano) sugauto šviesos pajėgomis. Tačiau Slaptoji pasaulinė vyriausybė ir toliau dar vykdo savo planus galima sakyti iš inercijos. Nors ir jų dienelės, kaip teigia "Pasipriešinimo judėjimas"(apie jį sekantį kart) suskaičiuotos. Ir būtinai rekomenduoju peržiūrėti visus video, kuriuose sužinosite apie dalį nacių kosminių bazių, tame tarpe ir Cereroje.Tesinys antroje dalyje...
