Adekvačios žaliavalgystės pagrindai - 21 Марта 2015 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:47
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Kovas » 21 » Adekvačios žaliavalgystės pagrindai
18:21
Adekvačios žaliavalgystės pagrindai

Taigi, kokių tam reikia pradedančiam žaliavalgiui žinių?

Žaliavalgystė – tai pagrinde mityba gyvu, termiškai neapdorotu maistu. O adekvati žaliavalgystė – tai pirmiausia sąmoningas mitybos taikymas, kurioje vietoje mitų ir aklo tikėjimo, bei fanatizmo pasireiškimų, daugiausia yra remiamasi eksperimentais, logika ir mokslinėmis-medicininėmis žiniomis, apie žmogaus kūno sudėtį. Tokios žaliavalgystė pagrindas:

  1.  Adekvatus žaliavalgis maistą valgo tam, kad turėti gerą savijautą, sveiką kūną, aiškią sąmonę, o ne dėl kokios tai reklamos, mados, ar dar dėl kokių tai nesuprantamų tikslų.
  2.  Sudarinėdamas savo mitybos racioną adekvatus žaliavalgis stebi ir seka ne primityvų kokių nors makakų elgesį laukinėje gamtoje, o kreipiasi pagalbos į šiuolaikinį mokslą ir analitinio proto jėgą.
  3.  Vietoje neapgalvoto ir kvailo produktų skirstymo tik į „virtus“ ir „žalius“, sąmoningas žaliavalgis  visada vadovaujasi informacija, apie visas maisto savybes ir įsisavinimą, tiek termiškai apdoroto tiek šviežio.

Jei šis racionalus ir adekvatus žaliavalgystės būdas atitinka jūsų pasaulėžiūra ir jūs norite žinoti dar daugiau, tai pirmiausia mums reikia gauti neiškreiptas žinias apie maistą ir apie tai, kaip optimizuoti savo naują mitybos racioną.

Maisto energija. Kaip žinoma, žmogui reikalinga ta energijos dalis, kuri išlaisvinama iš maisto produktų, jų biocheminės oksidacijos procese. Tokio proceso pagrindinis skirtumas nuo paprasto degimo yra toks: ilgas tęstinumas laike ir biocheminių procesų daugiapakopiškumas. Maistinės medžiagos žmogaus kūne išskiria atitinkamą energijos kiekį ir oksiduojasi iki galutinių  virškinimo produktų, kurie sėkmingai pašalinami iš organizmo. Bet kadangi skirtingos maistinės medžiagos turi skirtingą energetinę vertę, mokslininkams teko surasti būdą kaip išmatuoti jų energetinį potencialą. Tokio produktų energetinio potencialo vienetu ir yra laikoma kalorija, kurios dėka išskaičiuojamas šiluminės energijos kiekis, kuris yra išskiriamas iš maisto produkto.

Pavyzdžiui, vienas gramas angliavandenio, oksiduojasi organizme iki anglies dioksido dujų ir vandens, prie to paties išskiriant 4 kilokalorijas energijos. Toliau ta energija panaudojama organizmo universalaus biokuro – andozintrifosfatinei rūgščiai (angliškai ATP, kuri vaidina išskirtinai svarbų vaidmenį medžiagų ir energijų apykaitoje organizme) sintezei.

Nuostabu yra tai, kad gaunami lygiai tokie pat galutiniai produktai ir susidaro toks pats energijos kiekis, kada angliavandeniai deginami ypatingame įrenginyje, skirtame maisto energetinio potencialo matavimui – kalorimetre. Tokia energijos išmatavimo galimybė egzistuoja dėka akademiko G.Geso termochemijos dėsnio, kuris skamba taip:

Reakcijos šiluminės energijos suminė išeiga priklauso tik nuo pradinės ir galutinės medžiagos būsenos. Prie to, neturi jokios reikšmės proceso tarpinių stadijų kiekis. O tai reiškia, kad nežiūrint į tai, jog gliukozės oksidacijos procesas gyvose ląstelėse yra daugiapakopis procesas, suminė energijos išeiga bus lygiai tokia pat, kaip ir kalorimetre.

Tokio fundamentalaus termochemijos dėsnio ir žmogaus kūno pagrindų nežinojimas, kai kuriuos žaliavalgius-fanatikus verčia skeptiškai vertinti maisto kalorijų matavimus ir paskatina net pakankamai agresyviai elgtis tuo požiūriu. Bet kaip tik jie nekritikuotume šiuolaikinę dietologiją, visiems mums tenka  pripažinti tai kas akivaizdu, jog skirtingi produktai turi ir skirtingą maistinę vertę, cheminę sudėtį. Juk niekas nesiginčys dėl to, jog pavyzdžiui, grūdiniai produktai yra turtingi aukšto energetinio lygio krakmolu, o vaisiai turtingi paprastomis cukraus rūšimis ir kad saujelė riešutų pasotina žmogų daugiau, nei kilogramas agurkų.

Bet kuris sveiko mąstymo žmogus turi suprasti viena, jei jis nori  vesti aktyvų gyvenimo būdą, tai savo organizmui yra būtina  suteikti tiek energijos ir maisto produktų, kiek reikalauja to kūnas. Ar tikime mes į tas kalorijas ar ne, žinome apie jų egzistavimą, ar ne, neturi visiškai jokio skirtumo. Visoms ląstelėms, su atitinkama kūno mase visumoje ir atitinkamu jo augimu, normaliam funkcionavimui yra reikalingas ir atitinkamas energijos kiekis iš maisto medžiagų. Ir štai čia negali būti  jokių išimčių niekam, nepriklausomai kas tu žaliavalgis ar visavalgis.

Reikia įsisavinti vieną paprastą ir esminę tiesą – bet kokiam fiziniam aktyvumui yra eikvojamas atitinkamas energijos kiekis. Todėl niekas neišgelbės žmogaus nuo išsekimo, jei pavyzdžiui, jis treniruotėse sudegins 2000 kkal., o per dieną suvartos vos tik 1000 kkl., iš poros kilogramų obuolių ar apelsinų. Jo organizmas trūkstamą energiją būtinai pasiims iš savo audinių atsargos (pirmiausia riebalinių sankaupų, o vėliau ir raumenų) ir prie to, visiškai neturi jokios reikšmės, ar tas žmogus maitinasi tik šviežiu, gyvu, ar termiškai apdorotu maistu.

Todėl, adekvačiam žaliavalgiui, nuo pat pradžios reikia organizuoti savo mitybos racioną taip, kad jis optimaliai patenkintų jo organizmą energetinius poreikius. Pavyzdžiui, maitinantis tradiciškai, žmogui per parą vidutiniškai reikia dviejų-trijų tūkstančių kilokalorijų.

Dėl paskaičiavimo paprastumo reiktu atsiminti, jog kilogramas vaisių vidutiniškai 500 kkal., o kilogramas daržovių, arba žalumynų, vidutiniškai 300 kkal. Prie to, dar reiktų įskaičiuoti specifiškai-dinaminį maisto poveikį, kuris apsprendžia įvairių maistingų medžiagų įtakos laipsnį žmogaus metabolizmui. Ta svarbi ypatybė sąlygoja tai, jog žaliavalgiui, kaip maistą vartojant daugumoje vaisius ir daržoves, reikia mažiau išeikvoti energijos tokio maisto įsisavinimui, nei mintant tradiciniu, aukštos baltymų koncentracijos maistu. Visa tai yra paaiškinama tuo, jog išskaidant aukštos koncentracijos baltyminį maistą, pagal įvairius informacijos šaltinius, yra išnaudojama nuo 30% iki 40%  paties to įsisavinamo maisto kaloringumo suvirškinimui. O tam pačiam procesui, tai yra, savo suvirškinimui, sudėtingi angliavandeniai reikalauja tik 5%, riebalai 3%,o lengvieji angliavandeniai, tokie kaip gliukozė ir fruktozė iš vis nereikalauja praktiškai jokių kalorijų išlaidų savo įsisavinimui. Vadinasi savo mitybos racione naudojant žemos baltymų koncentracijos maistą, jo maistinių medžiagų  energijos atidavimas bus žymiai Aukštesnis.

Iš tokių žmogaus fiziologijos ypatumų ir produktų energetinio potencialo žinių išeina, jog statistiškai vidutiniam žaliavalgiui, norinčiam išlikti normaliame svoryje, vaisinės-daržovinės dietos mityboje, per dieną būtina suvalgyti apie 4 kilogramus tokios rūšies maisto.

Žinoma, kad toks apytikris vidutiniškas paskaičiavimas nebus visiškai tikslus. Juk pas visus mus skiriasi maisto racionas, kūno konstrukcija, metabolizmo greitis ir fizinis aktyvumas. Tačiau pirmapradžiai žaliavalgiui bent jau apytikriai vertėtu žinoti, kiek maisto jam būtina suvartoti, kad išvengti persivalgymų, arba atvirkščiai, per didelio svorio praradimo. Tokią užduotį padės įvykdyti informacija, apie įvairių produktų energetinį potencialą ir egzistuojantys organizmo energijos sąnaudų paskaičiavimo metodai, įskaitantys individualias žmogaus ypatybes, jo ūgį, svorį ir kitus kūno parametrus.

Tačiau, dažnai vietoje adekvataus ir kompetetingo duotos temos suvokimo, žaliavalgių informacinėje aplinkoje vyrauja labai lengvabūdiškas požiūris į maitinimosi fiziologijos pagrindų supratimą. Tokia netinkama pozicija ypatingai charakteringa pradedantiems žaliavalgiams, pas kuriuos nėra nei pakankamos patirties žaliavalgystėje, nei atitinkamų žinių iš biologijos. Tačiau yra neįtikėtinas perteklius ambicijų ir nuosavo išskirtinumo, puikybės jausmas. Tokių žmonių supratime, žaliavalgis kaip minimum tai – antžmogis, kuriam visiškai svetimi ir jo neveikiantys gamtos dėsniai, bei atskleistos mokslo žinios. Tokie, nuo realybės atitrūkę žmonės galvoja, jog jie skiriasi nuo visos kitos žmonijos ant tiek daug, kad jiems negali būti pritaikytinos šiuolaikinės dietologijos ir medicinos normos visiškai. Atsieit, jų organizmas sugeba savarankiškai įdirbti visas jam būtinas medžiagas, vitaminus, o taip pat, gali ilgą laiką gyventi iš vis be maisto ir prie to dar neprarandant svorio.  Kartais susidaro toks įspūdis, kad tokie žmonės niekada nesimokė ir jiems visai nežinoma, jog žmogaus kūne egzistuoja sukauptas riebalinis atsargų audinys, kuris organizmo neišvengiamai yra išnaudojamas, esant žemo kaloringumo maitinimosi režime.

Toks riebalinių sankaupų praradimas žaliavalgystėje, pradžioje  sukuria atjaunėjimo ir palaimos efektą tiems žmonėms, kurie kenčia nuo viršsvorio. Todėl tokie žaliavalgiai ir gali sau leisti ilgą laiką maitintis tik žemo kaloringumo augaliniu maistu. Jiems toks žemo kaloringumo racionas bus tik į naudą.

Tačiau, čia reiktu pastebėti, jog su normaliu ir ypatingai su žemu kūno masės indeksu žaliavalgiui, per didelis atsarginių riebalinių audinių praradimas su laiku gali tapti rimtu organizmo išsekinimu. Todėl žmogui, su žemu kūno riebalų procentu, kad išlaikyti normalų savo svorį ir vesti aktyvų gyvenimo būdą, būtina pakankamai valgyti ir gauti reikiamą kalorijų kiekį. Priešingu atveju, pradžioje sėdint ant tokios tik mažai kaloringos mitybos, pastebėsite intensyvų riebalinių atsargų išeikvojimą, o po to, kai jie bus pilnai išnaudoti, neišvengiamai sekanti raumeninių audinių distrofija, fizinės jėgos praradimas ir galutiniame rezultate, net judėjimo galimi sutrikimai, apribojimas.

Kad žmonės (ypatingai apkūnūs) perėjus į žaliavalgystę žymiai suliesėja, fanatiški žaliavalgiai tarsi įkyriai nepastebi. Be to,  liesėja ne todėl, kad mažai valgo. Atvirkščiai, pas daugelį tokių žaliavalgių gyvo, žalio maisto kiekiai paros racione didesni, nei pas tradiciškai besimaitinančius. Toks paradoksas yra pakankamai paprastai paaiškinamas. Juk žaliavalgio maisto pagrindą sudaro įvairūs vaisiai, daržovės ir žalumynai. O kaip žinoma, tokių produktų maistinė vertė daug kartų mažesnė, nei tradicinės virtuvės patiekalų.

Bet daugelis populiarizatorių ir žaliavalgystės propagandistų ant tiek įžūliai tvirtina savo išmoktas mintinai „mantras“ apie gyvame maiste esamus enzimus ir maisto savitirpą (autolizę), kad net nepastebi savo teorijų prieštaravimų su faktiška realia padėtimi.  Tačiau žaliavalgiai savo sveikatą sustiprina ir normalizuoja kūno svorį visai ne dėl fermentų, esamų pačiuose augaluose veiklos, „autolizės didžiulės naudos“, o dėl to, jog jų maitinimosi racioną sudaro mažo kaloringumo maistas, su visai nedideliu baltymų koncentracijos procentu. Būtent tokia mitybos raciono kokybė yra naudinga ir suteikia pirmenybę šviežiems vaisiams bei daržovėms. Ir tai leidžia efektyviai nuslopinti maistinės liaukocitozės ir puvimo žarnyne procesus, o taip pat, įtakoja į perteklinių riebalinių sankaupų praradimą. Organizme vykstančių procesų supratimas padės išvengti tų klaidų ir nukrypimų, kurias dažniausia daro pradedantys žaliavalgiai, tame tarpe tai teko patirti ir man pačiam. O svarbiausia, jog visa tai leis jums suvokti tikras sveikos mitybos priežastis, palankią ir malonią žaliavalgystės įtaką žmogaus organizmui.

Šiandiena tik vienetai pasiruošę išplėsti savo žinias ir akiratį  tokiuose moksluose kaip anatomijoje, fiziologijoje, biochemijoje ir kitose mokslinėse disciplinose, kurios yra būtinos tikros žaliavalgystės esmės supratimui. Mažai kas nori pradėti savarankiškai galvoti. Daugeliui, kaip ir visada, kaip bet kokioje religijoje, paprasčiau yra patikėti į šventuosius enzimus ir didžiąją Autolizę, kad tik kuo greičiau galėtų priimti tuos žaliavalgystės „įžadus“ ir aklai vykdyti jo pamokslus – „nevirk“ ir „nemaišyk“. Tikėjimas, o tuo labiau aklas, tai ir yra tik tikėjimas. vieną dieną tiki vienu, kitą dieną kitu. Ir kada gi paprastam žmogeliui susimąstyti apie kokią tai prasmę, mitybos taisykles ir teoriją, jei vietoje tiesos paieškos, fanatikai veda žiniasklaidoje nepertraukiamą šventą karą su netikinčiais visavalgiais, tikėjimo pasmerktaisiais, atsikandusiais nuodėmingo viralo? Taip, tokiems nėra kada galvoti. Ir kaip ironiškai visa tai neskambėtų, bet susipažinus su tuo, ką kartais rašo kai kurie neadekvatūs žaliavalgių guru, šališki tai perskaitę žmonės ateina prie tokių išvadų, jog žaliavalgiai - tai nenormalių fanatikų sekta, o pati žaliavalgystė tai psiaudo-religinis kultas, neturintis nieko bendro su sveika mityba.

Tokios religijos naujai iškepti adeptai jau po kelių savaičių ar mėnesių, ant tiek įsikanda jiems įteigtas bukas niekuo nepagrįstas idėjas, apie bet kokio „viralo“ kenksmingumą ir enzimų, bei autolizės mega-supernaudą, kad daugiau jau jų niekas nebedomina, girdėti nieko nebenori. Ir iš tokių niekas net nesusimasto apie tai, jog nors ir šviežiu, bet nekontroliuojamu, neapskaičiuotu maistu galima prisidaryti sau ne ką mažiau žalos, kaip ir su virtu. Tokiems žmonės visiškai nėra jokio skirtumo, tarp maisto vartojimo su aukšta ir žema baltymų koncentracija, o tai, kaip  jau žinoma iš mano rašliavų bei biochemijos žinių ir nulemia mūsų žarnyno mikrofloros dominuojančią sudėtį. Taip pat, nedomina jų ir tai, jog kai kuriuose vaisiuose yra tanidinės medžiagos (augalinės kilmės rauginės medžiagos), turinčios savybę sulėtinti žarnyno peristaltiką ir susilpninti žarnyno virškinimo trakto sugebėjimą pasipriešinti infekcijoms. Tokius žmones net erzina tokie žodžiai pavyzdžiui kaip vitaminai, kaloringumas, baltymai, riebalai ir angliavandeniai, kadangi visa tai, pagal juos, sugalvojo tik tie „niekšai mokslininkai“, kurie nori pakenkti. O tai, jog daugelis žmonių, pasidavę tokiam neatsakingam požiūriui į save ir į savo mitybą, save priveda iki akivaizdžios distrofijos ir įvairių kitų nemalonių ligų, paprasčiausiai niekas ir pastebėti nenori. Kodėl taip?  Todėl, kad kaip visada, pas juos bet kokie rimtesni incidentai yra dažniausiai nutylimi, arba dar absurdiškiau, yra nurašomi į įvairiausias „krizes ar valymus“, kurie, pagal kai kurių nekompetentingus žaliavalgystės „guru“, yra laikomi žaliavalgystėje norma ir būtini.

Todėl nėra nieko nuostabaus tame, jog daugelyje žaliavalgių forumų, ar grupėse, skirtose žaliavalgystei, fanatiškai nusiteikę tokio „kulto“ pasekėjai ir kitos neadekvačios asmenybės, nepertraukiamai rašo visokius niekus tik dar labiau klaidinant žmones. Pavyzdžiui, kad ir tokius: „..Žaliavalgiui-monovalgiui per dieną pakanka poros vaisių, o kai kurie iš vis gali užmiršti pavalgyti ir pas juos bus pilna energijos...“. „perėjus į žaliavalgystę pradedi prisivalgyti tik keliais agurkais per dieną. Maistas daugiau nebejaudina: galima nevalgyti dienomis...“

Prie to paties, tie tokie, taip vadinami „supermenai“, visiškai atsitiktinai nutyli apie palaipsninį svorio praradimą ir prasidedantį organizmo išsekimą, apalpimus. Todėl, jei atsiriboti nuo iliuzijų ir prieiti prie žaliavalgystės tik iš žinių ir objektyvios realybės pozicijos, reikia konstatuoti tokį faktą – pradedantiems žaliavalgiams dažnai būdingi adekvačios mitybos režimo pažeidimai. Kai kurie iš jų atvirai kenčia nuo persivalgymo, kiti beprasmiškai marina save badu, o treti gi keičia tuos du kraštutinumus tarpusavyje.

Galutiniame rezultate, neturint normaliai suplanuoto raciono ir malonaus pasitenkinimo iš savo mitybos, daugelį žmonių priverčia nusivilti  tokia žaliavalgyste. Deja, dėl informacijos stygiaus, tokį panašų “bėgimą su kliūtimis” praeina daugelis žmonių, ieškantys sveikos mitybos.

Maisto kiekio kontrolė. Po pradinio neprivalgymo, viena iš dažniausiai sutinkamų klaidų, pereinant į žaliavalgystę yra reguliarus persivalgymas.

Būtinumas reguliuoti vartojamo maisto apimtis žaliavalgiui diktuoja kvėpavimo fiziologinės aplinkybės ir virškinimo sistemos struktūra. Normaliai dirbant visoms organizmo sistemoms, normalioje žarnyno apimtyje – skrandis, kepenys, kasos liaukos, nuo krūtinės diafragmos gauna galingą masažavimo stimulą. Kadangi šis organizmo pagrindinis kvėpavimo raumuo pastoviai atlieka intensyvius virpesinius judesius.

Atliekant tokius virpesinius judesius, diafragma padeda susidaryti prisisiurbiančiam spaudimui krūtinės ląstoje, kuris pagerina visų organų ir audinių aprūpinimą krauju. Bet dėl suvalgomo maisto didelių apimčių ir po to sekančio jo rūgimo proceso, vedančio prie perteklinio dujų susidarymo, žarnynas išsipučia ir užima maksimaliai galimą apimtį pilvo ertmėje, spaudžiant diafragmą ir tuo pačiu prispaudžiant vidinius organus.

Todėl diafragma tada nepasiekia virpesinių judesių reikalingą amplitudę ir priversta užimti neteisingą sau poziciją, o esant tokioje būsenoje, ji prislegia plaučių apatinę dalį, iššaukiant kraujotakos užsistovėjimą apatiniuose skyriuose, o taip pat, kepenų ir blužnies kraujotakos sutrikimus. Tokių pasikeitimų dėka, pakankamai didelė kraujo apimtis yra išjungiama iš bendro kraujotakos rato.

Na o galutiniame rezultate, organai ir audiniai gauna mažiau maistingų medžiagų, vyksta metabolizmo produktų juose kaupimas, kas veda prie acidozės (užsirūgštinimo, lotyniškai - acidus - rūgštus, kai šarminis-rūgštinis balansas ph pasislenka į rūgštingumo pusę), kas žmogaus yra pergyvenama kaip pervargimas, pastovus silpnumo ir apatijos jausmas.

Čia dar galima pridurti, jog persivalgymas yra lydimas žarnyno persipildymu ir persitempimu, vedančiu prie maisto praslinkimo per virškinimo traktą pagreitėjimo. Tas pagreitėjimas vyksta ne dėl normalios žarnyno peristaltikos, o deja pasekoje to, jog naujos maisto porcijos išstumia prieš tai buvusias į žemutinius virškinimo trakto skyrius. Ir savo ruoštu, tai veda prie įvairių virškinimo trakto organų, epitelio ląstelių taip vadinamos deskamabijos proceso.

Žarnyno epitelis išsenka, pažeidžiamas jo vientisumas susilpnėja jo barjerinės funkcijos, jis tampa daugiau panašus į “tinklelį”. To pasekoje, padidėja jo endoksinų ir bakterinių invazijų praleidžiamumas. Pas žaliavalgį taip atsiranda žarnyno sudirginimo sindromas.

Be to, per greita maisto masių evakuacija iš organizmo, slopina simbiotinės mikrofloros kolonijų vystymąsi, o jų maža apimtis nespėja įdirbti organizmui būtiną vitaminų kiekį. Atsiranda imunitetą silpninančios ir normalią medžiagų apykaitą pažeidžiančios gipovitaminozės. Žinoma, jog visa tai veda prie nemalonių žmogui pasekmių, pasireiškiančių įvairiais negalavimais, įvairiomis problemomis su oda, kitų “nuostabių” dalykų ir kuriuos, dėl informacijos nežinojimo, kai kurie žaliavalgiai vėl mėgsta vadinti organizmo “valymais”, “krizėmis” ir pataria visa tai iškentėti.

Maisto kokybės kontrolė. Sekantis žaliavalgiui svarbus momentas - maisto cheminė sudėtis. Žmogaus virškinimo sistemos sandara ir funkcionavimas, o taip pat žarnyno mikrofloros gyvybinės veiklos ypatumai, diktuoją būtinumą sąmoningai kontroliuoti maisto sudėtyje esančius probiotikus (maisto komponentus, kurie išsirinktinai stimuliuoja vienų ar keleto mikroorganizmų grupių, gyvenančių storojoje žarnoje augimą ir metabolizmą).

Virškinimo trakte esančios maistingosios medžiagos, yra veikiamos plataus spektro įvairiais bakteriniais fermentais. Ilgos baltyminės molekulės suskaidomos iki amino rūgščių ir trumpų amino rūgštinių grandinių – oligomerų. Riebalai išskaidomi iki riebių rūgščių ir glicerino. O įvairūs sudėtingi angliavandeniai (krakmolas, celiuliozė, cukrus) iki jų mono junginių – gliukozės, fruktozės, kurios savo ruoštu, fermentuojasi iki trumpa-grandininių riebalinių rūgščių, pirovinuoginės ir pieno rūgšties, vandenilio, anglies dvideginio ir kitų junginių.

Visi tie maisto skilimo produktai turi skirtingą įtaką į žmogaus organizmą. Trumpa-grandininės riebiosios rūgštys gerina žarnyno ir kepenų gleivinį apvalkalą, o taip pat, sustiprina jų ląstelinę regeneraciją. Pirovynuoginė ir pieno rūgštis, o taip pat kiti angliavandenių produktai, įsiurbiami storojoje žarnoje ir tampa žmogui papildomu energijos šaltiniu. Pagal šiuolaikinės dietologijos duomenis, storosios žarnos mikrofloros dėka, žmogaus organizmas patenkina savo energijos poreikį nuo 6 iki 9%.

Tuo pat metu, maiste esančių baltymų puvimo produktai yra – lavoniniais nuodais (amoniakas, merkaptanas, indolas, skatolas ir daugelis kitų), kurie sustiprina endogeninę intoksikaciją (plačiau apie tai sekančiame straipsnyje). Tokios medžiagos negali būti panaudotos ląstelės energijos šaltinio kokybėje, o atvirkščiai, pažeidžia normalią medžiagų apykaitą ir pablogina žmogaus savijautą. Dar daugiau, tokie endoksinai jų neutralizacijai ir pašalinimui iš mūsų organizmo, reikalauja iš ląstelių papildomų energetinių išteklių panaudojimo.

Taigi, savo mitybos teisingai organizacijai, pakanka suprasti keletą pagrindinių žmogaus santykių su jo mikroflora principų. Žmogaus žarnyno normalios mikrofloros atstovai yra labai įvairūs: tai bakterioidai, bifido bakterijos, lakto bakterijos ir dar daug kitų. Mūsų žarnyno mikrofloros sudėtis ir jų savybės, pirmiausia priklauso nuo mūsų mitybos, aplinkos kurioje gyvena tie mikroorganizmai.

Todėl būtent nuo žmogaus mitybos raciono priklauso, kokios bakterijos kolonizuosis dideliais kiekiais, o kokios bus slegiamos, dėl maistinių medžiagų joms vystytis stygiaus. Pagal šį mikroorganizmų gyvybinės veiklos ypatumą, patogiau skirstyti storosios žarnos mikroflorą į dvi pagrindines grupes: Proteolitines bakterijas (skaidančias baltymus), (bakterioidai, protėjos ir tt.) priskiriama kenksmingai žmogui, sąlyginiai-patogeniniai mikroflorai. Tokios būtybės naudoja baltyminius substratus ir jų skilimo produktus savo mitybai, iššaukiant puvimo procesus, kurių galutiniais metabolitais būtent ir yra toksinės žmogui medžiagos: indolas, skatolas, kadaverinas, putrescinas, merkaptanas, fenolas ir tt. Klestint puvimo bakterijoms ir sumažėjus organizmo detoksikacijos funkcijai, organizme atsiranda visa eilė neigiamų pasekmių ir medžiagų apykaitos sutrikimų.

Sacharolitinės bakterijos (skaido cukrus): (bifido, lakto bakterijos ir tt.) kaip maistą jos vartoja įvairius angliavandenius, žarnyno gleivinės polisacharidus. Šie žarnyno mikrofloros atstovai žmogui naudingi, kadangi jie slopina patogeninių ir puvimo bakterijų vystymąsi, bei sintezuoja vitaminus, stimuliuoja peristaltiką, o taip pat dalyvauja ląstelienos, kuri nesuvirškinama virškinimo sultimis ir žmogaus išskirtais fermentais, hidrolizės procese.

Abi šios mikrofloros grupės tarpusavyje kovoja už gyvybinę erdvę ir resursus šeimininko organizme. Vienos grupės dominavimas išstumia kitą grupę ir atvirkščiai. Bet lemiamu faktoriumi yra procentinis angliavandenių ir baltymų santykis žmogaus vartojamame maiste.

Pavyzdžiui, 100 gramų produkto yra atitinkama baltymų koncentraciją: arachisai –26,3%; žirniai –23%; graikiški riešutai –13,8%; grikių kruopos –13%; migdolai – 19%; kviečiai – 9%; rugiai – 11%; saulėgražų sėklos – 21%; pupelės –22,3%; lazdynų riešutai – 16.1%; lešiai – 24,8%. Taigi, kai kuriuose iš šių produktų baltymų koncentracijos rodiklis yra net aukštesnis nei gyvulinės kilmės baltyminių produktų. Palyginimui: kiaulienoje –15%; jautienoje –19%; vištienoje –20%; žuvyje 14-20%.

Tai reiškia, jog tam, kad suformuoti naudingą žarnyno biocenozę, tik maža dalis produktų turi būti su aukštos koncentracijos baltymų kiekiu kasdieniniame maisto produktų racione. O tokie produktai kaip sėklos, įvairūs grūdiniai, tuo labiau ankštiniai ir riešutai, turi būti kiek įmano apribojami arba iš vis jų atsisakoma. Didžiąją suvalgomo maisto dalį turi sudaryti tokie produktai, kurie pakankamai turtingi gyva ląsteliena ir angliavandeniais, tai yra – vaisiai ir daržovės.

Rišančios medžiagos (sutraukiančios) – tai atitinkamos augalinės kilmės medžiagos (taninai - fenoliniai junginiai. Jų yra medienoje, jos žievėje, šaknyse, kai kuriuose vaisiuose ir lapuose.) Fenoliniai junginiai, iš biologinės  pusės, yra augalų išskyromis arba taip vadinamu - šlapimu. Kokios yra jų savybės? Galima sakyti jos yra pakankamai plačios. Burnos gleivinės, kaip ir bet kokios kitos žmogaus virškinimo trakto gleivinės, su kuriomis kontaktuoja tanininės medžiagos, tarsi nutirpsta, praranda jautrumą. Burną nuo jų sutraukiama, rišama. Prie to paties stipriai sutankėja gleivinės paviršius ir ant jos susiaurėja protektoriniai gleivių skyriai. To pasekoje, gleivinės praranda savo rezistenciją į įvairias bakteriologines invazijas, praranda imunitetą.

Tokios rišančios medžiagos virškinimo trakte apgaubia maiste esančius baltymus ir pačias gleivines taip, kad iš jų susiformuoja atitinkamos plėvelės, kurios ir atima iš žarnyno virškinimo organų sienelių jautrumą. Todėl, peristaltika (lygiųjų raumenų banginio pobūdžio automatiniai susitraukimai, kurie pravaro maisto masę per žarnyną virškinimo metu) žymiai sulėtėja. Konkretaus, taip vadinamo vidurių užkietėjimo, maitinantis tokias vaisiais ir daržovėmis gali ir nebūti, kadangi naujos maisto masės bet kokiu būdu padės maisto masės pasislinkimui žemyn žarnynų ir išmatų pasišalinimui. Bet be tanininių medžiagų, virškinimo traktas žymiai efektyviau susidoroja su maisto masės tranzitu per žarnyną. Todėl, pas žmogų pastebimai sumažėja pilvo apimtis ir žymiai pagerėja savijauta. Jei yra noras asmeniškai tuo įsitikinti, atkreipkite dėmesį į savijautą ir vizualias pilvo apimtis, kai maisto racione pavartojate vaisius, turinčius tanininių medžiagų ir maitinantis produktais be jų. Tik eksperimento dėka patys nuspręsite kas geriau ir pasirinksite, koks maisto racionas jums yra tinkamiausias. Tačiau tanininės medžiagos, kaip antioksidantai ir rišančios medžiagos, gali būti naudojamos apsinuodijimų, viduriavimų, virusinių ir bakteriologinių susirgimų metu kaip vaistas.

Taigi kas būtina žinoti ir kas yra svarbiausia pereinant į adekvačią mitybą, kad gyvenimo būdas būtų maksimaliai suvokiamas, malonus ir efektyvus dvasiniam tobulėjimui:

  1. Išvengti persivalgymų, arba atvirkščiai, per didelio svorio praradimo nepasisotinus. Adekvačiam žaliavalgiui pageidautina žinoti apytikriai suvartojamo maisto paros normą ir stengti nors dalinai jos prisilaikyti.
  2. Naudingos žarnyno mikrofloros pastoviam stimuliavimui, o taip pat norint nuslopinti puvimo procesus žarnyne ir išvengti liaukocitozės, informuotam žaliavalgiui būtina atiduoti pirmenybę vaisiams, daržovėms ir žalumynams, sudarant savo mitybos racioną, o visą maistą, su didesne baltymų koncentarcija, pageidautina apriboti kuo daugiau arba visai jo atsisakyti.
  3. Peristaltikos pagerinimui ir maistinės masės užsistovėjimų žarnyne išvengimui , protingam žaliavalgiui rekomenduotina apriboti vartojimą vaisių savo sudėtyje turinčių taninų.

Žinoma, jog tos kelios pagrindinės taisyklės tėra tik “aizbergo viršūnė” visų žinių, kurios yra reikalingos, jog žialiavalgystė neštų žmogui tikrą džiaugsmą ir sveikatą. Interneto dėka, šiandiena žaliavalgystė įgavo nemažą populiarumą. Tačiau kai kuriems žmonėms tai tampa savotiška ideologine puikybės manija.

Tokiame procese, vieni žaliavalgiai pradeda fanatiškai tikėti į didžiąją autolizę ir enzimus, o kiti tuo, jog jie yra nuo galvos iki kojų užkrėsti įvairiais parazitais, tretieji gi giria įvairius “valymus”, urinoterapija ir kitokius sadistinius pačiam sau metodus. Tokio šalutinio efekto atsiradimas aišku susijęs su užgriuvusiu dideliu informaciniu bumu ir kaip iš stebuklingo gausos rago šiandiena pasipylę visokie žalavalgystės mokytojai, įvairiausios teorijos,  absurdiški receptai, mitybos schemos...

Bet ne visada būna taip viskas gerai ir paprasta kaip yra piešiama įvairių guru. Pereinant į naują mitybos rūšį kartais pas žmogų pradeda slinkti plaukai, lūžta nagai, perdžiūsta ir pleiskanoja oda, o jam “draugiškai” ir toliau siūlo tęsti kenkimą sau pačiam, neteisingai sudarytu maisto racionu. Kodėl? Todėl kad nė vienas iš tų “guru” nepapasakojo to, jog pavyzdžiui pas merginas kritinėmis dienomis, neteisingai sudarius mitybos racioną, atsiranda rizika išsivystyti geležies deficitui, taip vadinamai anemijai. Prarastai, su krauju pasišalinusi geležis nekompensuojama pakankamai maistu, kas ir veda prie dengiamųjų žmogaus audinių trofinių pažeidimų.

O priežastis paprasta ir aiški, per didelis produktų vartojimas, kurie turi savo sudėtyje tanininių audinių, fitininės ir rūgštynių rūgščių perteklius. Visi tokie junginiai su geležimi suformuoja neištirpstančias druskas, todėl neleidžia papildomo geležies įsiurbimo žarnyne. Kad išvengti geležies deficito ir anemijos problemų, žmonėms reikia žinoti tai, kokie produktai turi daug geležį rišančių medžiagų ir su tokiomis žiniomis protingai sudaryti savo mitybos kasdienį racioną.

Taigi,pagrinde fitininės rūgštys  yra sėklose, grūdiniuose ir ankštiniuose augaluose. Rūgštynių rūgštis žinoma yra pačiose rūgštynėse, o tanininės medžiagos perteklius yra bananuose, mango vaisiuose, persimonuose ir kai kuriose kituose vaisiuose. Tai nereiškia, kad jų kategoriškai negalima valgyti. Bet jūsų pačių gerovei, būtu protinga dalį savo raciono skirti ir geležimi turtingiems produktams (obuoliams, kriaušėms, burokams ir tt).

Distrofija ir apalpimas. Kokius tokiu atveju duoda patarimus taip vadinami žaliavalgystės “guru” manau nuvokiate patys: reikalingas laikas ir kantrybės, dar kartais pataria papildomai pabadauti, nes vaisiuose ir daržovėse gali būti nitratai, kaip jie įsitikinę ir su tuo sieja tuos diskomfortus.

 Na o  pakankamai informatyvus žmogus turi žinoti, kad pagrindinė pusiau apalpimo ir sąmonės praradimų priežastis, perėjus į žaliavalgystę, tai pastovus nepasisotinimas valgiu ir intensyvus riebalinių audinių atsargų praradimas. Ilgalaikis energijos panaudojimas iš atsidėtų atsargai audinių, sąlygoja ketanovinių (acetoninių) medžiagų atsiradimą organizme. Tos medžiagos yra pakankamai toksinės mūsų nervų sistemai, o jų prikaupimas kraujyje veda prie ketacidozės ir įvairių negatyvių pasireiškimų to pasekoje: apatija, depresija, pervargimas ir net apalpimas.

Ketacidozės savotiškas priešnuodis yra: maisto racione apriboti stipriai rūgščius vaisius ir padidinti šarminančių daržovių kiekį, žalumos, o taip pat, būtinai padidinti viso maisto raciono bendrą kaloringumą. Na ir žinoma, būtina įvesti pakankamo poilsio periodus tarp sunkių fizinių treniruočių. Juk prie kasdieninės intensyvios fizinės apkrovos, raumenyse iššaukiančios   pieno rūgšties kaupimą, organizmas negali taip greitai pilnavertiškai neutralizuoti audinių acidozę.

Pradedančiam žaliavalgiui reikia įsisavinti paprastą tiesą, kad palaikyti normalią kūno masę, su maistu būtina gauti  reikalingą kalorijų kiekį. Juk visai mūsų organizmo ląstelių masei būtina energija, o kada jos nepakanką, tai visi sintezės, regeneracijos ir ląstelių atsinaujinimo procesai yra ribojami taupant gyvybiškai svarbią energiją. Nedavalgančio žmogaus organizme pradeda vyrauti katabolizmo (audinių savitirpos) procesai ir kūno masė neišvengiamai mažėja.

Svorio praradimas –  mažai kaloringos mitybos režimo natūrali pasekmė, juk gamtos neįmanoma kaip nors apgauti. Todėl žaliavalgiui rekomenduotina iš karto sužinoti savo energetinės reikmės rodiklį ir stebėti, bent dalinai jo prisilaikyti.

Raciono kaloringumą galima didinti dviem esminiais būdais. Pirmas, padidinti suvartojamo maisto kiekį, tačiau neteisingai tai darant, veda prie perteklinių dujų susidarymo. Antras būdas, stengtis į savo racioną įtraukti įvairius sočius produktus, tokius kaip avokadas, augalinis aliejus ir tt.

Dar labai paplitęs tarp įvairaus plauko žaliavalgių ir “mėgstamas” taip vadinamas kepenų valymas. Pas žmogų gali susidaryti trijų rūšių tulžies akmenys, bet dažniausiai  yra aptinkami cholesteroliniai akmenys. Kad tokie akmenys susiformuotų tulžies pūslėje, būtini du esminiai faktoriai vienu metu: tulžies sulčių persisotinimas cholesterinu ir tulžies pūslės evakuacinės funkcijos žymus sumažėjimas.

Cholesterininiai akmenys formuojasi tada, kada tulžies cholesterinas negali išsilaikyti tirpioje būsenoje. Iškrentantis į nuosėdas cholesterinas kristalizuojasi ir su kitais tulžies sulčių komponentais formuoja tai, kas ir priimta žmonių vadinti akmenimis. Tai reiškia, jog rizika išsivystyti tulžies akmenų ligai, padidėja tada, kai žmogus vartoja maistą su aukštu cholesterino kiekiu. Taip pat, reikia suprasti viena, jog gyvulinės kilmės ir visas bendrai aukštos baltyminės koncentracijos ir rafinuotas maistas, su žema maistinių audinių sudėtimi, sulėtina žarnyno peristaltiką, kas padeda padidinti antrinį tulžies rūgščių įsiurbimą, ko pasekoje ir sustiprėja atitinkamos tulžies savybės akmenų susidarymui.

Be to, žymiai padidėja rizika akmenų susidarymui, kai vyksta tulžies žymus užsistovėjimas. Tulžies pūslės išsituštinimas pas žaliavalgį apsisunkina esant per dideliam dujų susidarymui, peristaltikos sutrikimams, o taip pat po ilgo riebalų nebuvimo maisto racione.

Taigi, jei teisingai sustatyti savo mitybos racioną pas veganą-žaliavalgį, kuris iš vis nevartoją maisto turinčio cholesterino, galimybė išsivystyti tulžies akmenų ligai labai maža. Todėl, visokie profilaktiniai “kepenų valymai” adekvačioje žaliavalgystėje iš vis yra beprasmiai.

Dar vienas toks populiarus antigelmintinis valymas, kurio propagandistai net negali įsivaizduoti, kad daugelis žmonių, ypatingai vedantys sveiką gyvenimo būdą ir besilaikantys higienos normų, gyvena su švariu ir sveiku žarnyno virškinimo traktu. Tokie psiaudo “guru” su įkyrumu pastoviai tikina, jog visi iki vieno yra užsikrėtę įvairiais parazitais. O išsigelbėjimas pagal juos tik vienas, super-valymas.

Ir po tokių sado-madžahistinių egzekucijų, prieš nuosavą kūną, pagal “guru” auka turi kas dieną ir taip poros savaičių bėgyje, linksmintis vandens procedūromis: klizmos su soda, citrinų rūgštimi, eukaliptu ir tt., taip pat valgyti neišmatuojamais kiekiais česnaką, moliūgų sėklas, žalius graikiškus riešutus ir kitokius “egzotinius produktus”. Na ir dar, kaip ir šiaip sau, kartu su tokių procedūrų išsamiu aprašu, už atitinkamą mokestį, norintiems yra siūloma nusipirkti viską kas būtina toms egzekucijoms ir dar rekomenduoja jokiu būdu nepirkti tokių “ingredijentų” vaistinėse ar pas kitus konkurentus, tik pas juos.

Tai neįtikėtina, tačiau taip jau yra, kad kai kurie žmonės savarankiškai  nesusimastę, ryžtasi visam tam sado-mazachizmui, net normaliai neskyrę dėmesio tai temai aplamai.

 Kartą  kai vienas profesorius nusprendė pagaliau ištirti tuos taip vadinamus, egzekucijų metu išeinančius lauk žmogaus žarnyno “nuomininkus”, pavyzdžių analizė parodė, jog juose yra iki 53% žmogiškos DNR, o likusi genetinė medžiaga sudaro žarnyno sudedamąją priklausančią: bakterijoms, virusams ir įvairaus maisto atliekų rūšims. Mikroskopinė analizė išryškino viena, jog toks išeigos objektas turi ląstelinę struktūrą neįtikėtinai panašią į egzistuojantį žarnyne epitelį.

Taigi gaunasi taip, jog didžioji dalis naivių kovotojų už savo organizmo švarą, bereikalingai pravarė per savo užpakalinę angą dešimtis litrų ėdrių skysčių, sudegino žarnyno gleivinę ir susilpnino organizmą gipovitaminozėmis, dėl daugiadienių žarnyno mikrofloros išplovimų. Bet kas nuostabiausia visame tame, kad kai kuriems toks “apsivalymo” procesas net patiko ir jie susiruošę jį dar kartą pakartoti. Kaip sakoma žmogaus kvailumui nėra ribų.

Pas žmogų, vedantį aktyvų gyvenimo būdą, su gera peristaltika ir subalansuotu maisto racionu, pagrinde iš vaisių ir daržovių, galimybė atsirasti parazitų invazijai - minimali. Juk kuo aukštesnis peristaltikos greitis, tuo greičiau maisto masė praeina virškinimo traktą, vadinasi tuo mažiau bus laiko parazitų kiaušinėliams ir lervoms išsiristi ir adaptuotis šeimininko organizme.

Taip pat turi reikšmės ir žmogaus sveikatos lygis. Kuo imunitetas tvirtesnis, stipresnis, tuo lengviau pasipriešinti visokiems parazitams. Mūsų kraujuje yra specialios ląstelės – eozinofilai, jos kontaktuoja su parazitų lervomis ir išskiria juos naikinančias bioaktyvias medžiagas. Na ir svarbiausia, pagrindinė užsikrėtimo gelmintais priežastimi, žinoma yra higienos normų pažeidimai. Kada žmogus praryja parazitų kiaušinėlius kartu su neplautais vaisiais ir daržovėmis, arba kai vartoja žalius gyvulinės kilmės produktus, arba nuo nešvarių rankų.

Paimkime pavyzdžiui vaisius, turinčius tanininės medžiagos. Žinoma, kad virškinimo trakte rišančios medžiagos iššaukia peristaltikos sulėtėjimą ir gleivinės baktericidinių savybių pažeminimą. Savo ruoštu, sumažėjus maisto masės tranzito greičiui žarnyne, susidaro palankios sąlygos pertekliniam bakteriniam augimui. Palankiose stabilios temperatūros sąlygose, drėgmei ir esant pakankamam maistiniam substratui, mikroorganizmai greitai dauginasi ir stengiasi maksimaliai užpildyti visą gyvybinę erdvę.

Maistinės masės evakuacijos užsilaikymas ir bendros žarnyno biomasės, įvairiausių jos gyventojų padidėjimas, pirmiausia veda prie žarnyno puvimo turinio, antra padeda dujinių sankaupų susidarymui, kas sukelia diskomfortą ir trečia, palengvina darbą bakterijų prasiskerbimui per gleivines į kraują ir limfas. Visa tai neabejotinai  sukelia apkrovas kepenims ir imuninei sistemai, na ir aišku, atsispindi žmogaus psichinėje būsenoje.

Sekantis pavyzdys, aukštos baltymų koncentracijos maistas. Žinoma, kad maisto baltymai storojoje žarnoje provokuoja puvimo bakterijų kiekio augimą ir vystymąsi. Tos bakterijos iššaukia maisto puvimą, įdirba toksines žmogaus organizmui medžiagas.

Klestint tokioms puvimo bakterijoms, žmogaus kūne atsiranda visa eilė negatyvių pasekmių ir medžiagų apykaitos pažeidimų. Pirmiausia, nuo puvimo žinoma kenčia kepenys, kurios turi dirbti ant išsekimo ribos, bandant kaip nors neutralizuoti lavoninius nuodus. Prie tokių apkrovų, kai kurie gepatocidai neišlaiko ir žūva, provokuojant uždegiminius procesus kepenyse. Taip ir atsiranda pas užkietėjusius riešutų, saulėgrąžų sėklų mėgėjus, nervingumas, dirglumas, įsižeidimai.

Vaisinės rūgštys, negana to, kad suriša ir išveda šarminius elementus iš organizmo, dar ir padeda dirginti protektorinę žarnyno gleivinę, kas veda prie bendro žarnyno gleivinių sudirginimo. Nepakankamas žarnyno gleivių išskyrimas, esant per daug rūgšties racione, gali išprovokuoti sudirgusio žarnyno sindromą, o taip pat padeda prasiskverbti įvairioms bakterijoms į organizmo audinius. Tai irgi atsispindi žaliavalgio nuotaikoje.

Kai racione per daug saldžių vaisių, tokio maisto paprastieji cukrūs yra tos medžiagos, iššaukiančio rūgimo procesus ir dujų susidarymą. Jeigu dažnai ar didelėmis porcijomis vartoti vien tik saldžius vaisius, tai žymi dalis gliukozės ir fruktozės patenka į storąją žarną, kur ir tampa per didelio dujų susidarymo ir diskomforto šaltiniu, kas irgi įtakoja žmogaus emocijas.

Tokios aukščiau paminėtos raciono sudarymo klaidos, eilinį kartą parodo, ant kiek atsakingai mes turime pažvelgti į savo mitybą. Todėl, jei žaliavalgyste užsiimama be atitinkamų žinių, ji  dažnai nuvilia žmones. Juk taip stichiškai vertinant viską skirstant tik į “virtas” ir “nevirtas”, žmogui praktiškai taip ir nesuteikiamas šansas prisikasti iki tikros palaimos, kurią gali suteikti tik racionaliai organizuota mityba.

Paprastas ir pats svarbiausias teisingo raciono sudarymo požymis, jeigu dienos bėgyje, bent jau dvi trečiąsias savo žvalaus laiko esate euforijos būsenoje, vadinasi žaliavalgystė veikia tinkamai. O jei malonumo momentą jaučiate tik priimant maistą, bet visą kitą laiką kamuojatės nuo dujų, vidinio diskomforto ir gyvybinio tonuso nebuvimo, vadinasi gavote, arba jums pakišo padirbtą žaliavalgystės “kopiją”. Bet viskas yra pataisoma, jei tik turite noro žinoma. O tikras adekvačios mitybos požymis ir turi būti laisvė nuo stabmeldžiavimo įvairiausiems mitams, visažiniams guru ir susiformavusiems mitybos stereotipams.

Yra dar toks vienas populiarus šiandiena kovos būdas -  su gleivėmis . Pagrindus tam padėjo Arnoldas Eretas ir Polis Bregas. Jų darbai iš tikro atskleidė kai kuriuos teisingos mitybos pagrindinius principus, tačiau reikia vis tik pažymėti ir pripažinti, jog jų veikla atitinka tik tų laikų žinių turimą mokslinį lygį, šiandiena moraliai jau visa tai paseno.

Vieni sveiko gyvenimo būdo ideologai gleivių susidarymo priežastimi laiko keptą maistą, kiti mėsą, krakmolą ir pieno gaminius, treti dar kažką tai. Na o dar kiti žaliavalgiai, dėl neišprūsimo žengė dar toliau, tuo apkaltina visą maistą praėjusį terminį apdorojimą. Pagal juos, yra visai nesvarbu, ar sugėrei kompoto stiklinę, ar troškintos mėsos gabalą sužiaumojai, jau esi pasmerktas gleivių upėms. Bet jei žaliavalgis patvarkys kilogramą riešutų, ar ankštinių, taip vadinamo “gyvo maisto”, pagal juos tai jam atsieit jokios žalos nesudarys. Tačiau yra visiškai ne taip ir tuo gali įsitikinti kiekvienas asmeniškai.

Na jei kalba eina apie krakmolą, tai visiems veikėjams, skleidžiantiems dezinformaciją, apie nenaudą ir sunkumus virškinant krakmolinį maistą, vertėtų atsiversi žmogaus fiziologijos vadovėlį, kuriame galima nesunkiai surasti tai, jog krakmolas žmogaus organizme praktiškai yra skaidomas viso ilgo virškinimo trakto eigoje. Amilazės fermentas jau yra išskiriamas su seilėmis, o toliau su pankriatinėmis sultimis, plonojo ir storojo žarnyno gleivinių sultimis. Be to, tam fermentui absoliučiai yra nereikšminga, ar praėjo tas produktas terminį apdirbimą ar ne. Būtent todėl, pavyzdžiui virtos bulvės, turi aukštą glikemijos indeksą, kas rodo į didelį duotojo produkto įsisavinimo greitį. Visa tai sako tik viena, jog žmogus yra nuostabiai adaptuotas krakmolinio maisto suvirškinimui ir įsisavinimui.

Ir tai visiškai nenuostabu, kad pagal turimus mokslinius duomenis yra išsiaiškinta, jog galimybė efektyviai suvirškinti produktus turinčius krakmolo, savo laiku padėjo žmogui žymiai pasistūmėti savo evoliuciniame vystymesi bendrai. O jei jau pati gamta apdovanojo mus tokiu unikaliu sugebėjimu, tai ar verta klausytis visokių demagogų, kurie bando mus įtikinti jog yra visiškai atvirkščiai?

Na o dabar pabandykim išsiaiškinti, kas tai yra aplamai gleivės ir kokios jų funkcijos žmogaus organizme. Gleivių susiformavimas, tai viena iš būtinų sąlygų gleivinio apvalkalo normaliam funkcionavimui. Tas lipnus gleivinis helis dengia daugelį epitelinių paviršių ir atlieka apsauginio barjero funkciją tarp organizmo ląstelių ir išorinės aplinkos. Paprasčiau sakant, gleivių išsiskyrimas – tai visiškai normali organizmo reakcija.

Burnos ertmėje, virškinimo trakte, skrandyje gleivės atlieka protektorinį vaidmenį, o žarnyne dar tarnauja ir kaip slėptuvė žmogaus simbiotinei (gerajai) mikroflorai. Aukštutiniuose kvėpavimo kanaluose gleivių funkcija yra suvilgyti įkvepiamą orą, pašalinant iš jo dulkes ir mikrobus. Čia gleivės įdirbamos ne dėl maisto kokybės, bet maisto perteklius gali susilpninti imunitetą ir veda prie infekciniu arba virusinių gleivinių apvalkalų pažeidimų, kas savo ruoštu veda prie gleivių hipersekrecijos.

Gleivių išskyrimo intensyvumas, centriniuose virškinimo trakto skyriuose, priklauso nuo maiste esančių stimuliuojančių žarnyno gleivinę medžiagų, (druska, deginantys prieskoniai, imbieras, svogūnas, česnakas ir tt.). Didelio kiekio prieskonių ir druskos naudojimas dažniausiai ir yra priežastimi, gleivių išsiskyrimui, pavartojus bet kokius, net pačius nekalčiausius produktus.

Todėl, kai kurie veikėjai pavalgę bulvių ar kitų daržovių, su krūva prieskonių ir druska, skundžiasi dideliu gleiviu išsiskyrimu, jų pagausėjimu, o dėl nežinojimo ir žinių stokos, “verčia bėda” vargšėms krakmolinėms daržovėms, kurios niekuo dėtos.

Gleivių išsiskyrimas virškinimo trakte taip pat priklauso nuo žmogaus imuninės sistemos reakcijos į vartojamus produktus. Duotoji reakcija ir yra vadinama maistine liaukocitoze, tai yra, organizmo atitinkamas atsakas į svetimšalius baltymus – Antigenus. Daugelis maisto baltymo skilimo produktų virškinimo trakte, trumpų amino rūgščių ir žymiai stambesnių baltiminių nuolaužų išraiškoje, lengvai įsiurbiamos į kraują ir pasireiškia biologiniu aktyvumu mūsų organizmo atžvilgiu.

Čia dar norisi prisiminti ir tai, jog pieno baltymas Kazeinas irgi priskiriamas prie Antigenų. Taigi, prieš pateikiant kaltinimus kam nors su pasityčiojimais, visiems tokiems “pieno gerbėjams” patarčiau pasidomėti biochemija ir mikrobiologija, ar bent jau žmogaus fiziologija paskaitinėti retkarčiais, o ne aklai tvirtinti kaip papūgoms, jog “ant pieno visi užaugome ir seneliai taip visada darė ir tt”, “ niekas nedrįskite juodinti švento pieno ir dar šventesnio karvių mėšlo”  na ir tt.

Taigi toliau, imuninės ląstelės, išsidėsčiusios žarnyno gleiviniame apvalkale, aptinka tas pašalines baltimines daleles ir mobilizuoja organizme neuro-endokrininį aktyvų atsaką, kuris  yra lydimas žymiu liaukocitų koncentracijos padidėjimu kraujuje ir virškinimo trakte. Pavartojus aukštos baltymų koncentracijos produktų, didelio kiekio aktyvių imuninių ląstelių atsiradimas plonajame žarnyne, padidina jo kraujo aprūpinimą ir apsauginės gleivės padidintą  įdirbimą, apkrovas.

Priešingai visam tam, ką dažnai kalba įvairūs informaciniai šaltiniai, skirti žaliavalgystei, maistinė liaukocitozė atsiranda ne dėl maisto terminio apdirbimo priežasties, o todėl to, jog jame yra svetimas mūsų kūnui baltymas. Tai reiškia, kad kuo aukštesnė bus baltymo koncentracija vartojamo maisto produkte, tuo ir intensyvesnis bus organizmo imuninis atsakas.

Tačiau čia vertėtų pridurti tai, kad esant vienodai baltymų koncentracijai keliuose produktuose, pavyzdžiui šviežiuose ir keptuose riešutuose, maistinė liaukocitozė daugiau pasireikš pavartojus būtent termiškai apdorotus kokius tai riešutus. Kodėl taip? Atsakymas gana paprastas ir akivaizdus bet kam. Tai įvyksta todėl, kad prie aukštų temperatūrų dalis baltyminių molekulių suyra, susiskaldo, kas tik dar labiau palengvina jų prasiskverbimą į žmogaus organizmo kraujotakos sistemą, dėl sumažėjusios jų fizinės apimties. Tačiau tai visiškai nereiškia, jog toks procesas nevyksta visai vartojant termiškai neapdorotus riešutus, čia tik liaukocitozė kiek mažesnė, nes patekimas į kraują baltyminių antikūnių yra mažesnis dėl gabaritų, bet dar pakankamas, kad sukelti negatyvius procesus organizme.

Kad suprasti tai, kodėl pas kai kuriuos žmones atsiranda dažni peršalimai ir bėga pastoviai nosis po valgio, reikia žinoti, kad pagrindiniais vartais, per kuriuos bakterijos ir įvairios infekcijos prasiskverbia į mūsų organizmą yra viršutinių kvėpavimo takų gleiviniai apvalkalai. Norma yra tai, kai gleivinės tinkamai įvykdo savo barjerines apsaugines funkcijas. Bet žmonės vis tik serga ir tai reiškia, jog yra priežastys, kurios prislegia gleivinių sugebėjimą apsaugoti mus nuo infekcijų.

Tai gipodinamija, kai arterinių ir veninių kraujagyslių tonusas susilpnėja, krenta spaudimas, pablogėja audinių aprūpinimas deguonimi (gipoksija - deguoninis alkis, kai organizme arba atskiruose jo audiniuose sumažėja deguonies kiekis), sumažėja apykaitos intensyvumas. Galutiniame rezultate audiniuose išsivysto acidozė, silpninanti jų funkcinį aktyvumą.

Baltymų puvimas žarnyne. Žinoma, kad aukštos koncentracijos baltyminis maistas, storojoje žarnoje provokuoja puvimo mikrofloros augimą ir intensyvų vystymąsi. Be to,  toks baltiminio maisto puvimo procesas vienodu laipsniu būdingas ir gyvuliniam ir augaliniam maistui, visiškai nepriklausomai nuo to, ar praėjo jis terminį apdirbimą, ar ne. O vyksta tai tik todėl, kad storosios žarnos mikroflora turi įvairius fermentų rinkinius, sugebančius katalizuoti pačius įvairiausius baltymų ir amino rūgščių pervirtimus, transformacijas, skilimus.

Tokios universalios žmogaus mokrofloros galimybės kartu su aukštos koncentracijos baltymų racionu, sudaro pakankamai optimalias sąlygas susidaryti žarnyne nuodingiems amino rūgščių skilimo produktams, tokiems kaip: fenoliui, idolui, krezolui, skatolui, sieros vandeniliui ir tt. Tos toksinės medžiagos organizme neutralizuojamos cheminio susirišimo būdu su sieros arba gliukonine rūgštimi, susidarant netoksinėms, taip vadinamoms porinėms rūgštims. O kaip žinoma, per didelis prikaupimas audiniuose metabolizmo rūgščių produktų, iššaukia ph aplinkos pasislinkimą į rūgštingumo pusę ir tarpląstelinės medžiagos perėjimas skystos į helinę sunkiai praeinamą būseną. To pasekoje, pas žmogų atsiranda bloga mikrocirkuliacija audiniuose. Kas veda prie ląstelių normalaus metabolizmo pažeidimų, susilpninant jų funkcinį aktyvumą.

Peristaltikos sutrikimai. Žarnyno stazė, arba taip vadinamas kamštis, užkietėjimas - pataloginė būsena, kai nebūna savalaikės žarnyno turinio evakuacijos daugiau nei para. Kadangi dabartinėje visuomenėje aukštos koncentracijos baltyminių produktų, tuo labiau gyvulinės kilmės, kurie neturi grubios ląstelienos, vartojimas yra “norma”, tai tokie vidurių užkietėjimai laikomi šių dienų “tyliaja epidemija”.

Esant tradiciniam mitybos tipui, daugelis maistinių produktų įsiurbiami jau viršutiniuose virškinimo trakto skyriuose. Žarnyne susidaro mažiau masės ir ji greičiau sutankėja, lėčiau prasistumia storąja žarna, užsilaiko jos fiziologiniuose susiaurėjimuose – sfikterose, išlenkimuose. Situaciją tik pablogina nepakankamas vandens suvartojimas, taninių medžiagų turinčių produktų vartojimas ir mažai judesio turintis gyvenimo būdas,  įvairūs stresai.

Sulėtėjus maisto masės tranzitui, susidaro palankesnės sąlygos pertekliniam bakterijų augimui. Palankiose sąlygose,  mikroorganizmai padvigubina savo biomasę per keliasdešimt minučių. Taip pat, tai veda prie puvimo procesų, kepenų ir imuninės sistemos apkrovos.

Apart žarnyno mikrofloros, žmogaus organizme visada yra įvairūs persistentiniai mikroorganizmai ir virusai. Tokių gyventojų kiekis ir žala priklauso nuo mūsų imuniteto jėgos. Kuo daugiau imuninės sistemos resursų panaudojama kovai su įvairiais antigenais, svetimais baltymais, patenkančiais su maistu, tuo daugiau laisvės gauna tie persistentiniai mikroorganizmai ir virusai. O tai sukelia susirgimų didesnę galimybę.

Kada maistinės medžiagos patenka į žmogaus organizmą su pertekliumi, tai stimuliuoja anabolinius procesus, tame tarpe ir molekulių, sudarančių tarpląstelinę medžiagą, sintezę. Tokie junginiai, ypatingai gealuroninė rūgštis, gerai suriša vandenį, kas įtakoja tarpląstelinės medžiagoms perėjimą į sunkiai praeinamą helį, kai minėta aukščiau.

Be to, padidėja kraujotaka skirta virškinimui, o tai atitinkamai reiškia, jog  bus skirta mažiau kraujo kitiems organizmo gyvybiniams procesams.

Taigi galutiniu gipodinamijos rezultatu yra organizmo persotinimas aukštos koncentracijos baltyminiu, kaloringu maistu, o taip pat imuninės sistemos susilpninimas -  yra slogų, kosulių, čiaudėjimų, galvos skausmų viena iš pagrindinių priežasčių. Kitaip sakant, kaip maitiniesi, taip ir jautiesi. Jei mesi į save viską kaip į šiukšlių urną, tai taip ir jausiesi...

Taikos ir rambės Sielai

Peržiūrų: 1886 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/2
Viso komentarų: 11
1 vajadas   (22.03.2015 22:55)
Labai įdomus straipsnis, tik iškilo porą klausimų dėl baltyminio maisto. Kiek supratau, tai geriausia atsisakyti maisto turinčio didelį kiekį baltymų (lęšiai, žirniai ir t.t.), bet tada iš kur gauti reikiamą kiekį baltymų sportuojančiam žmogui (turiu omeny kultūrizmo, fitneso atstovui)? Ar tie baltymų kiekiai auginant raumenys yra tiesiog sporto, papildų industrijos išmislas?
Ačiū už atsakymus.

0  
4 virgis   (23.03.2015 20:23)
baltymų žinoma reikia, tik ne per daugiausiai. Pakanka nuo 40-60 gramų per dieną, kas yra nustatytas mokrobiologų minimumas ir ką galima laisvai surinkti, maitinantis tik mažos baltymų koncentracijos produktais. Taip, baltymai pirminės hidrolizės eigoje, skrandžio rūgštinėje aplinkoje, hidrolizuojasi (tai yra, išskaidomi pridedant vandens molekules) skrandžio ir pankreatiniais proteazais suskaidoma į peptidus ir atskiras amino rūgštis. Tokie pirminės hidrolizės produktai toliau pernešami į žarnyno gleivinį apvalkalą, kur ląstelių vidinių peptidazų pagalba toliau vykdoma jų tolimesnė hidrolizė.
Apart viso to dietinio vertingumo (amino rūgščių šaltinio funkcijos) kai kurie maistiniai baltymai gali vaidinti ir žymiai specifiškesnį vaidmenį. Tai ir biologiškai aktyvių peptidų šaltinis. Endogeniniai peptidai gyvuose organizmuose dažnai funkcionuoja kaip hormonai ir neurotransmiteriai, vaidina svarbų fiziologinį vaidmenį.(reguliuoja metabolizmą, kontroliouja sekrecines liaukas, keičia arterinį spaudimą ir tt.)
Tačiau tų baltymų tiek nereikia, kiek gauna žmogus maitindamasis tradiciškai. Ir tada jie jau sukelia visus tuos šalutinius poveikius. Liaukocitozė, opiatinis aktyvumas, susidaro fitininės rūgštys - fitatai,(tie junginiai su geležimi iš maisto, sudaro neištirpstančias druskas, todėl maišo geležies įsisavinimui), sunkiai suvirškinami tampa puvimo mikrofloros maitinimosi substratais.
Taigi, audinių statybai, tuo pačiu ir raumenų, reikalingi ne patys baltymai kaip tokie, kurie savaime nesuvirškinti organizmo pripažįstami antikūniais, jo jų skilimo produktai - amino rūgštys ir peptidai, kurių yra ir mažos baltymų koncentracijos produktuose, net lengviau ir greičiau įsisavinama ir tam išnaudojama mažiau energijos dešimtis kartų. Yra daugybė pavyzdžių, kaip įvairūs sportininkai, perėję į mitybą mažai baltymų turinčiu maistu, pagerino savo rezultatus dvigubai, trigubai, tapo čempionais ir tt. Tik reiktų nepamiršti kaloringumo, vat šito tai atsisakyti negalima, ypatingai aktyviai sportuojant. Apie tuos dalykus plačiau sekantį kart

2 naramara777   (23.03.2015 16:01)
Labai dekingas Virgiui, kad yra sitas puslapis ir leidzia mums cia susirinkti mentaliniam lygmenyje.
Puikus straipsnis, lenkiu galva ir laiminu visus kas masto.
Bet man kaip visada norisi pakelti klausimukus.
Kodel yra ir ka mums reiskia pranavalgyste? Apie ka ji mums duoda uzuominas?
Kodel yra pasaka kur sakoma " NEgerk is balutes, oziuku pavirsi" ?
NEvalgyk sokolado, dantys suges ?
Niauro lingvistinis programavimas (NLP), minios egregoras ?
O gal gali buti ir KITAIP ?
Norejau, kad pasiziuretute kaip galima sneketi su savo kunu siunciant jam dekingumo ir 
meiles vibracijas balsu. Tai nuostabus savigydos budas saveikaujantis su visom liaukom,
primenantis apie krikscioniskos apeigos zalinguma, kai musamasi i krutine.
https://www.youtube.com/watch?v=zh1xJ_i7XCQ
Tai keturios praktikos vienoje technikoje.
Namaste / Omar ta satt

3 naramara777   (23.03.2015 16:43)
Atsakymas Vajadui, jums leidus smile
Mes ateinam i sita zemele mokytis ir pamokas galim ismokti tik asmeniskai.
Jei tavo pamoka patirti viska, kas susije su kulturizmu. Valgyk papildus, leiskis hormonus,
patirk visus skausmus susijusius su raumenu neproporcingu augimu iki absurdo, kad poto staigiu
samones pasikeitimu padarytum kvantini suoli i visai kita pasaulio suvokima.
Sviesos karys ne raumenimis, o meile kiekvienam stiprus.
Tik meldziu taves pasilik dar sitam gyvenime laiko maldai, meditacijai ir meilei savo artimo, o ne tik savo
raumeniui. Tavo kunas, puikus tavo pagalbininkas, bet tikslas turetu buti kitas.
Kai kada reikia nuklysti iki dugno, kad ismestu i pavirsiu. As poto visus metus euforijoj buvau nors ir mesa valgydamas smile
Tau rinktis, klausyk savo sirdies. Tebunie sviesa tavyje. Namaste

5 virku   (24.03.2015 11:35)
Mityba svarbu, nuo jos mums visiems reikia pradėti, bet mes esame energiniai kūnai, todėl daug svarbiau mūsų mintys, ketinimai... savo kūną reikia mylėti, jam dėkoti, juk kiekviena ląstelė, organas, ar sistema turi savo sielas, tai kodėl nesikreipus į jas su meile su dėkingumu, su prašymu išsigydyti ir harmonizuoti save. Meilė, dėkingumas, visuotinė tarnystė turi būti pagrindiniai varikliai save gydant, vystantis, žengiant dvasingumo keliu. Šiuo atveju visiškai pritariu  naramarai, kad reikia kalbėtis su savo kūnu siunčiant dėkingumo ir meilės vibracijas. Juk ne veltui sakoma, kad mes viską turime ko mums reikia ir esame vienis, galime kreiptis į bet ką į akmenį, į saulę, į mėnulį įžvaigždes...į  visą Visatą su meile ir prašymu padėti ir neabejotinai bus atsiliepta

6 naramara777   (24.03.2015 17:16)
Jei mes paklaustume individualios butybes, kuri vadinama kuno lastele, " ko nori asmeniskai tu?" zinot koki isgirstume atsakyma " tai ko nori tu" tai yra NAMASTE principas - AS gerbiu tavyje tai kas esu AS. Prasyk ir tau bus duota. Kodel sokoladas mus daro storais, todel kad jo skilimo produktu duodama energija mes neleidziam sau panaudoti dziaugsmui ir atjautai. Kodel sau draudziam? Tiesiog isisenejes egoizmas ir besitempiantis karmos krovininis traukinys. Vakar susitikau moteriske, triju vaiku motina, kuri per menesi numete 20 KG. Ir tai ne dietos, tiesiog  ji to pageidavo ir liepe savo kunui. O zinot ka as pamaciau, ji neturi karmos. As nezinau kaip, bet jos pageidavimas jos kunui istatymas visose srityse. Viskas yra vienis ir viskas gali tapti viskuo. Skamba ezoteriskai? Jo, bet as tikiuosi, kad cia susirinke sviesos kariai? Kaip savo kuna kristalizuoti ir paversti sviesos kunu, jei pats tuo abejosi? Kaip veikia afirmacijos, kaip veikia placebas? Jei placebui suteiki teise tave gydyti, krakmolas tampa dieviska ambrozija, ir kas ji pavercia tokiu, ogi ogi ... TU. Loginis klausimas, o tu pats tuo tiki ka rasai? - sakau TAIP;  o tau tai pavyko - sakau DAR NE, bet as laikau demesi veiksme. Ten kur demesys ten energija. Jezus sake "jei man tai galima, tai ir jus taip galit"
Monaoxa / Namaste

7 Aivanhova   (25.03.2015 15:19)
Jėzus kažkodėl pasninkavo, Naramara777.. Jei paciam "nepavyko", tai gal nereiktu to teigti.. Visada geriau "energija" isnaudoti ne saldumynus ir visam kitam s.. (kurio valios pastangomis ir iveike priklausomybes galime atsisakyti) verciant rojaus sodo vaisiais..Viskas yra energija.. Jeigu zinai, kad gali rinktis sveika maista (nekalbu, kai nera galimybiu) - tobuleji fiziniame plane..

8 Aivanhova   (25.03.2015 15:57)
P.s. jei  jau nera pas ja tos karmos, tai valgant s., nesusilaikant, persivalgant, ta karma vel gali atsirasti..:))

9 WhoKnows   (01.04.2015 08:25)
Sveikas Virgi gal galit pavardint daugiau taniniu medziagu turincias darzoves bei vaisius. Antra savaite zaliavalgiauju, taciau mano peristaltika labai prasta, gal turit patarimu kaip ja suaktyvint, galvojau zaliavalgyste pades, taciau jokio kol kas progreso su salinimu neivyko.
Ps. turiu zarnyno Candidoze.

0  
10 virgis   (01.04.2015 17:22)
bananai, kai kurios kriaušių ir daugumas vynuogių rūšių, mango, persimonai, visi neprinokę vaisiai traukiantys burną. Peristaltika gerina daržovės, žalumynai, visa tai, kas turi grubios ląstelienos, bulvių sultys, gervuogių uogos, paprastos kiaulpienės, vandens pakankamas vartojimas, na ir žinoma fiziniai krūviai.
Pratimo atlikimas
1. Atsigulkite ant nugaros. Ištiestas rankas nuleiskite prie šonų delnais žemyn. Kojas laikykite tiesias, suglaustas. 2. Lenkdami kojas, kelius kelkite aukštyn, pėdomis atsiremkite į grindis. 3. Pėdas grindimis pritraukite prie savęs, kad kulnai butų netoli sėdmenų. 4.Delnais remdamiesi į grindis, kelkite kojas aukštyn, kelius pritraukite prie krūtinės. 5. Delnais remdamiesi į grindis, kelkite nuo grindų galvą ir pečius. 6. Remdamiesi delnais į grindis, įtempkite pilvo raumenis ir kelkite klubus bei sėdmenis nuo grindų. Nenuleisdami galvos bei pečių, kelius padėkite ant krūtinės, kojas laikykite visą laiką suglaustas. 7. Sukryžiuokite rankas ir tvirtai apglėbkite jomis kojas truputį žemiau kelių. 8. Giliai įkvėpkite. Lėtai iškvėpdami, rankomis spauskite kelius prie krūtinės. Tuo pat metu dar labiau kelkite galvą ir pečius, kol nosį įkišite tarp kelių. Tai yra galutinė poza: šlaunys spaudžia pilvą, kūnas į grindis remiasi tik nugara. 9. Nekvėpuodami pabūkite galutine poza penkias sekundes. 10. Lėtai iškvėpdami, galvą nuleiskite ant grindų, kelių prie krūtinės nebespauskite, tačiau rankų neatleiskite. Pratimą reikia kartoti iš šios padėties. 11. Atlikę pratimą keletą kartų, atleiskite rankas, padėkite jas prie šonų, ištieskite ant grindų kojas. Keletą kartų giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Atsipalaiduokite . Pratimą atlikite 5—7 kartus ar daugiau (tik ne daugiau kaip vienuolika kartų). Mokydamiesi kas savaitę pridėkite po kartą. Pratimo metu kas kartą nuleidę galvą keletą sekundžių pailsėkite ir vėl pradėkite iš naujo.

Patarimai pradedantiesiems
1. Iš pradžių galite mokytis pratimą viena koja. Sulenkite dešinę koją ir iškvėpdami sukryžiuotomis rankomis spauskite kelį prie krūtinės. Nosies galiuku palieskite kelį. Tuo pat metu sulenktą per kelį kairę koją irgi kilstelėkite nuo grindų. Atleiskite rankas ir ištieskite abi kojas. Pratimą atlikite kaire koja. Kaitaliodami kojas, pratimą kartokite po 3 kartus. Po to jį atlikite sulenkdami abi kojas. 2. Apkūniems žmonėms iš pradžių bus sunku įkišti nosį tarp kelių, bet reikia stengtis. Pasitreniravę pratimą ir jie išmoks atlikti taisyklingai.
Kuo naudinga Pavanamuktasana?
Fizinis poveikis

1. Stiprina nugaros, pilvo ir sėdmenų raumenis. Kišdami nosį tarp kelių, treniruojate kaklo ir gerklės raumenis. 2. Poza stuburą daro lankstų, stiprina šonkaulius, kelių ir klubų sąnariams teikia paslankumo. 3. Aktyvina kepenų, blužnies, skrandžio, inkstų ir kasos veiklą. 4. Gerina žarnų peristaltiką. Nuo šlaunų, juosmens ir klubų šalina riebalus. 6. Kūnui teikia grakštumo.
Terapinis poveikis
1. Po kai kurių ligų arba dėl blogos dietos virškinimo trakte ir gaubtinėje žarnoje dažnai kaupiasi dujos. Pavanamuktasana yra geriausias jų šalinimo būdas. 2. Pratimas naudingas įvairaus amžiaus žmonėms, kuriuos vargina dujų kaupimasis. 3. Poza naudinga sergantiesiems kojų artritu. Lengvina juosmens ir nugaros skausmus. 4. Jei kenčiate nuo vidurių užkietėjimo, atlikite pozą rytais, prieš tai išgėrę keletą gurkšnių vandens. Tai skatina žarnų peristaltiką

11 WhoKnows   (01.04.2015 20:27)
Aciu Virgi uz patarimus bandysim, nes jauciu kad duju pas mane labai labai daug, vandens isgerus ar ko pavalgius pastoviai eina bekvapes dujos, ypac vaisiu ir darzoviu, ir dar kitas keistas pojutis, jog buna nutirpusi galva per viduri ir sonuose bei kaktoje... Turbut del to, kad per pora savaiciu zaliavalgystes sudeginau labai daug riebalu, nes paziurejus i veidrodi raumenine mase visai nenukrito bet raumenys visiskai isryskeja..

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Kovas 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0